Dėl grąžinimo į darbą, darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą, delspinigių ir moralinės žalos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-436/2007

Procesinio sprendimo kategorijos:

4.3; 99.5 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo B. D. kasacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimo, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 16 d. papildomo sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo B. D. ieškinį atsakovui Mažeikių sporto mokyklai, trečiasis asmuo Mažeikių rajono savivaldybės administracija, dėl grąžinimo į darbą, darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą, delspinigių ir moralinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas B. D. 2004 m. balandžio 29 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, patikslinęs bei papildęs reikalavimus, prašė: 1) grąžinti jį į darbą pas atsakovą, nedelsiant įvykdant sprendimą, ir priteisti iš atsakovo už priverstinę pravaikštą vidutinį darbo užmokestį nuo 2004 m. vasario 4 d. su išeitine pašalpa už penkis mėnesius iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei delspinigius nuo 2004 m. vasario 11 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 2) atšaukti atsakovo 2002 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. 13-P dėl atleidimo iš darbo, įpareigoti atsakovą išmokėti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo (už 5 mėnesius ir 19 dienų) – 5322,72 Lt bei priteisti iš atsakovo delspinigius nuo 2002 m. lapkričio 5 d. iki teismo sprendimo įvykdymo; 3) priteisti iš atsakovo 20 000 Lt moralinės žalos atlyginimo; 4) nutraukti darbo sutartį teismo sprendimu pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, priteisti iš atsakovo 5 mėnesių išeitinę pašalpą bei kompensaciją už atostogas nuo 2004 m. vasario 4 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ieškovas nurodė, kad 2002 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 13-P atsakovas jį atleido iš šaškių trenerio pareigų pagal Darbo sutarties įstatymo (toliau – DSĮ) 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Ieškovo teigimu, atsakovas jį iš darbo atleido pažeisdamas įstatymus, nes: neišleido įsakymo dėl darbuotojų skaičiaus sumažinimo; nenurodė, koks pagerinimas įvyks atleidus ieškovą; įteikė ydingą įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą; nepasiūlė kito darbo, nors į darbą buvo priimti nauji darbuotojai; atleidimo iš darbo dieną ieškovas nedirbo, nes turėjo laisvą dieną. Ieškovas nurodė, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2003 m. balandžio 23 d. sprendimu jis buvo grąžintas į darbą pas atsakovą, o faktiškai buvo grąžintas nuo 2003 m. balandžio 24 d., tačiau Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. rugsėjo 9 d. nutartimi panaikino Mažeikių rajono apylinkės teismo 2003 m. balandžio 23 d. sprendimą ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o Mažeikių rajono apylinkės teismas 2003 m. lapkričio 4 d. nutartimi nutarė ieškinį laikyti nepaduotu ir jį grąžinti ieškovui. Ieškovo teigimu, atsakovo 2004 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. P1-25 jis buvo atleistas iš darbo, tačiau pagal Valstybinės darbo inspekcijos reikalavimą atsakovas 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. V5-13 panaikino minėtą įsakymą ir tą pačią dieną priėmė įsakymą Nr. V5-14 dėl įrašo pakeitimo socialinio draudimo pažymėjime. Anot ieškovo, atsakovas elgėsi neteisėtai, įsakymo dėl jo – ieškovo – atleidimo iš darbo nėra, o atleidimas be įsakymo yra neteisėtas. Ieškovas nurodė, kad tam tikrais atsakovo veiksmais jam yra padaryta 20 000 Lt moralinė žala.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino: pripažino ieškovo atleidimą iš darbo pagal DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą neteisėtu; priteisė iš atsakovo ieškovui 32 031,72 Lt vidutinio darbo užmokesčio už pravaikštos laikotarpį nuo 2002 m. spalio 29 d. iki 2005 m. spalio 29 d. ir po 42,37 Lt už vieną darbo dieną po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei vieno mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę pašalpą – 875,56 Lt; likusią ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovo 1990 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 4-K ieškovas buvo priimtas dirbti treneriu-sporto mokytoju. Mažeikių rajono taryba 2002 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 93 sutiko, kad nuo 2002 m. rugpjūčio 30 d. būtų uždaryta atsakovo šaškių sekcija. Atsakovo 2002 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 13-P darbo sutartis su ieškovu nutraukta pagal DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išmokant keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę pašalpą ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Teismas pažymėjo, kad apie būsimą atleidimą iš darbo atsakovas 2002 m. rugpjūčio 26 d. įteikė ieškovui įspėjimą, kuriame nebuvo nurodytas teisinis atleidimo pagrindas, o faktiniu pagrindu nurodytas Mažeikių rajono tarybos 2002 m. liepos 11 d. sprendimas Nr. 93. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iki įspėjimo įteikimo atsakovas nepriėmė įsakymo dėl šaškių sekcijos panaikinimo. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas 2002 m. rugsėjo 26 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė atšaukti neteisėtą ir nepagrįstą įspėjimą dėl atleidimo iš darbo bei dėl neteisėto atleidimo iš darbo sugrąžinti jį į darbą. Be to, teismas nustatė, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2003 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškovas buvo grąžintas į darbą, šio teismo sprendimo pagrindu atsakovas 2003 m. balandžio 24 d. priėmė įsakymą Nr. 42-P bei padarė atitinkamą įrašą ieškovo socialinio draudimo pažymėjime, kuriuos vėliau keitė. Šiaulių apygardos teismui 2003 m. rugsėjo 9 d. nutartimi panaikinus Mažeikių rajono apylinkės teismo 2003 m. balandžio 23 d. sprendimą ir bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, atsakovas 2004 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. P1-25 atleido ieškovą iš darbo nurodydamas, kad, neegzistuojant teisiniam grąžinimo į darbą pagrindui, laikytina, jog ieškovas 2002 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 13-P buvo atleistas teisėtai. 2004 m. vasario 25 d. atsakovas priėmė įsakymą Nr. V5-13, kuriuo anuliavo 2004 m. vasario 2 d. įsakymą Nr. P1-25, taip pat priėmė įsakymą Nr. V5-14, kuriuo paliko galioti ieškovo socialinio draudimo pažymėjime 2002 m. spalio 28 d. įrašą apie atleidimą iš darbo. Teismas pažymėjo, kad visi ieškovo paduoti ieškiniai, ieškinių papildymai yra tapatūs tam, kuris buvo paduotas teismui 2002 m. rugsėjo 26 d. Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas dėl grąžinimo į darbą buvo teisme pareikštas 2002 m. rugsėjo 26 d. ir nėra pagrindo pripažinti, kad toks ieškovo reikalavimas pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Teismas nustatė, kad atsakovas, 2002 m. spalio 28 d. atleisdamas ieškovą iš darbo, pažeidė DSĮ 39 straipsnio reikalavimus, nes įspėjime apie atleidimą iš darbo nenurodė tikslaus darbo sutarties nutraukimo įstatyminio pagrindo, taip pat pažeidė DK 34 straipsnio reikalavimus, nes nepasiūlė ieškovui kito darbo, nors tokią galimybę turėjo, nes ieškovo įspėjimo apie atleidimą iš darbo laikotarpiu pas atsakovą buvo laisvi du plaukimo trenerių etatai, į kuriuos atsakovas priėmė kitus darbuotojus. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovas iš darbo 2002 m. spalio 28 d. buvo atleistas neteisėtai. Įvertinęs tai, kad šaškių sekcija panaikinta, ieškovo darbo vieta ir pareigos neišlikusios, šalių santykiai yra konfliktiški, teismas konstatavo, kad taikytina DK 297 straipsnio 4 dalis ir ieškovas į darbą negrąžintinas, jam priteistinas vidutinis darbo užmokestis už trejus metus ir vidutinis darbo dienos užmokestis už laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo. Teismas nurodė, kad keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka ieškovui buvo išmokėta atleidžiant jį iš darbo 2002 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 13-P, todėl ji nepriteistina. Ieškovo reikalavimus grąžinti jį į darbą bei priteisti vidutinį mėnesinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2004 m. vasario 4 d., išeitinę pašalpą už penkis mėnesius ir delspinigius nuo 2004 m. vasario 11 d. teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovas negrindė aplinkybe, jog neturtinė žala jam padaryta neteisėtai nutraukiant darbo sutartį. Teismo vertinimu, bylos duomenys nepatvirtina, kad dėl to ieškovas iš tikrųjų būtų patyręs nepatogumų, dvasinių išgyvenimų ar pan. Nustatęs, kad ieškovą atleidus iš darbo su juo buvo visiškai atsiskaityta, teismas darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti reikalavimą dėl delspinigių priteisimo.

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2007 m. sausio 16 d. papildomu sprendimu sprendimo dalį, neviršijančią ieškovo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio, nukreipė vykdyti skubiai.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2007 m. kovo 30 d. sprendimu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimą bei 2007 m. sausio 16 d. papildomą sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti; patikslino, kad ieškovas atsakovo 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. V5-14 buvo atleistas iš darbo nuo 2004 m. vasario 3 d. pagal DK 126 straipsnio 1 dalį (suėjus darbo sutarties terminui); priteisė iš ieškovo atsakovui 994,12 Lt žyminį mokestį. Kolegija nustatė, kad 2002 m. spalio 28d. įsakymo Nr. 13-P, kuriuo ieškovas buvo atleistas iš darbo, nuorašas ieškovui buvo įteiktas 2002 m. spalio 28 d. Kolegija vadovavosi DSĮ 42 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas, ir konstatavo, kad ieškovas ieškinį dėl grąžinimo į darbą bei išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, teisme turėjo pateikti iki 2002 m. lapkričio 28 d., tačiau pateikė tik 2004 m. gegužės 31 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą. Kolegija nustatė, kad civilinėje byloje Nr. 2-2336-03/2003 ieškovas 2002 m. gruodžio 30 d. buvo pareiškęs ieškinį dėl grąžinimo į darbą ir darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo, tačiau, ieškovui neįvykdžius teismo įpareigojimo ištaisyti ieškinio trūkumus, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 4 d. nutartimi ieškinys laikytas nepaduotu ir grąžintas ieškovui. Kolegija taip pat nustatė, kad civilinėje byloje Nr. 2-1110-03/2004 ieškovas 2004 m. kovo 23 d. pakartotinai kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl grąžinimo į darbą ir darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo, tačiau, jam neįvykdžius teismo įpareigojimo pašalinti ieškinio trūkumus, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2004 m. balandžio 21 d. nutartimi ieškinys laikytas nepaduotu ir grąžintas ieškovui. Kolegija padarė išvadą, kad DSĮ 42 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl grąžinimo į darbą bei išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo ieškovas yra praleidęs be svarbių priežasčių ir nėra pagrindo jį atstatyti. Kolegija konstatavo, kad, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, ieškinys dėl grąžinimo į darbą, darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, delspinigių bei moralinės žalos priteisimo turi būti atmestas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo. Nustačiusi, kad ieškovas į darbą pas atsakovą 2003 m. balandžio 24 d. buvo grąžintas pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo 2003 m. balandžio 23 d. sprendimą, taip pat kad ieškovas buvo atleistas iš darbo nuo 2004 m. vasario 3 d., tačiau atsakovo 2004 m. vasario 25 d. įsakyme Nr. V5-14 ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas nėra nurodytas, kolegija, atsižvelgusi į bylos aplinkybes, sprendė, kad ieškovas nuo 2003 m. balandžio 24 d. iki 2004 m. vasario 3 d. dirbo pas atsakovą pagal terminuotą darbo sutartį ir buvo atleistas iš darbo atsakovo 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. V5-14 pagal DK 126 straipsnio 1 dalį (suėjus darbo sutarties terminui). Kolegija konstatavo, kad ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas tikslintinas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas B. D. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d. sprendimą, iš dalies atmesti (taip nurodoma kasaciniame skunde) Mažeikių rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) grąžinti į ankstesnį darbą; 2) priteisti iš atsakovo vidutinį mėnesinį atlyginimą už priverstinę pravaikštą nuo 2002 m. spalio 29 d. už trejus kalendorinius metus – 32 519,88 Lt; 3) priteisti iš atsakovo delspinigius nuo 32 519,88 Lt sumos iki teismo sprendimo vykdymo; 4) priteisti iš atsakovo išeitinę pašalpą už penkis mėnesius 4516,65 Lt, jeigu teismas dėl darbo sutarties sprendžia pagal DK 297 straipsnio 4 dalį; 5) priteisti iš atsakovo 400 Lt turėtų išlaidų už byloje dalyvavusio advokato padėjėjo paslaugas bei 230 Lt turėtų transporto išlaidų; 6) dėl dalinio teismo sprendimo pagal CPK 261 straipsnio 2 dalį perduoti bylą dėl 2006 m. vasario 15 d. ieškinio dėl neteisėto atleidimo 2004 m. vasario 3 d. nagrinėti iš esmės Mažeikių rajono apylinkės teismui, taip pat pateiktus reikalavimus dėl moralinės žalos ir bylinėjimosi pagal 2006 m. balandžio 3 d. ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kasatorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 20.7 punktu ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas ignoravo bylų dėl ieškinio senaties termino nagrinėjimo praktiką, neanalizavo, ar ieškinio senaties termino eiga nebuvo sustabdyta, pratęsta ar nutraukta, o nustačiusi, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, nenagrinėjo aplinkybių dėl jo atnaujinimo pagrįstumo. Kasatoriaus nuomone, procesinės teismo klaidos, padarytos priimant jo ieškinį, negali būti laikomos ieškinio senaties termino pažeidimu netgi tuo atveju, jeigu jis antrą kartą nebūtų padavęs ieškinio papildymo, o būtų laukęs teismo nutarties dėl civilinės bylos iškėlimo, juolab kad teismui buvo pateikti visi procesiniai dokumentai, įskaitant ir įsakymą dėl atleidimo iš darbo, pateiktą teismui 2002 m. spalio 30 d. Anot kasatoriaus, jis nepateikė teismui jokio pareiškimo dėl praleisto termino atnaujinimo, nes šio termino jis nepraleido.

2. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl jo neteisėto atleidimo iš darbo 2004 m., nekreipė dėmesio į DK 109 straipsnio 2 dalį, netinkamai taikė DK 126 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgdamas į įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu taikė šiam santykiui reguliuoti negaliojantį DSĮ.

3. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnį.

4. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas iš jo atsakovui neteisėtai priteisė 994,12 Lt žyminio mokesčio, nes pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą jis atleidžiamas nuo bylinėjimosi išlaidų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Mažeikių sporto mokykla prašo Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisingas ir motyvuotas išvadas, teisingai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovas B. D. 2002 m. rugsėjo 22 d. Mažeikių rajono apylinkės teisme pareiškė ieškinį, kuriuo prašė atšaukti įspėjimą dėl atleidimo iš darbo ir dėl neteisėto atleidimo iš darbo sugrąžinti ieškovą į darbą bei išmokėti atlyginimą už visą priverstinę pravaikštą. Atsakovo 2002 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 13-P darbo sutartis su ieškovu nutraukta pagal DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išmokant keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę pašalpą ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Toje pačioje civilinėje byloje ieškovas B. D. 2002 m. gruodžio 30 d. pateikė ieškininio pareiškimo papildymą, kuriuo, be kita ko, prašė atšaukti atleidimo iš darbo įsakymą ir grąžinti į darbą. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2003 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškinį patenkino ir grąžino ieškovą į darbą pas atsakovą trenerio pareigoms, sprendimo dalį dėl grąžinimo į darbą nukreipė vykdyti skubiai. Atsakovo 2003 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 42-P „Dėl skyrimo pareigoms“ ieškovas grąžintas į darbą nuo 2003 m. balandžio 24 d. trenerio pareigoms. Ieškovas faktiškai grąžintas į darbą nuo 2003 m. balandžio 24 d. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. rugsėjo 9 d. nutartimi panaikino Mažeikių rajono apylinkės teismo 2003 m. balandžio 23 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Mažeikių rajono apylinkės teismas, iš naujo nagrinėdamas civilinę bylą, 2003 m. rugsėjo 29 d. ir 2003 m. spalio 20 d. nutartimis nustatė terminą trūkumams pašalinti, o 2003 m. lapkričio 4 d. nutartimi ieškovo ieškinį laikė nepaduotu bei jį grąžino ieškovui (civilinė byla Nr. 2-2336-03/2003). Atsakovas 2004 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. P1-25 atleido ieškovą iš darbo nurodydamas, kad, neegzistuojant teisiniam grąžinimo į darbą pagrindui, laikytina, jog ieškovas 2002 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 13-P buvo atleistas teisėtai. 2004 m. vasario 25 d. atsakovas priėmė įsakymą Nr. V5-13, kuriuo anuliavo 2004 m. vasario 2 d. įsakymą Nr. P1-25, taip pat priėmė įsakymą Nr. V5-14, kuriuo paliko galioti ieškovo socialinio draudimo pažymėjime 2002 m. spalio 28 d. įrašą apie atleidimą iš darbo. Ieškovas B. D. 2004 m. kovo 23 d. pakartotinai pareiškė teisme ieškinį, kuriuo, be kita ko, prašė panaikinti 2002 m. rugpjūčio 26 d. įspėjimą Nr. 21 „Dėl atleidimo iš darbo“ ir atsakovo 2002 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. 13-P, grąžinti į darbą pas atsakovą trenerio pareigose ir išmokėti vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2004 m. kovo 29 d. nutartimi nustatė ieškovui terminą trūkumams pašalinti, o 2004 m. balandžio 21 d. nutartimi ieškovo ieškinį laikė nepaduotu ir jį grąžino ieškovui (civilinė byla Nr. 2-1110-03/2004). Nagrinėjamoje byloje ieškovo B. D. ieškinys teisme gautas 2004 m. balandžio 29 d.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši teisės norma aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas - kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, kasaciniam skundui keliamus reikalavimus nustato CPK 346, 347 straipsniai. Pagal šias teisės normas kasatorius kasaciniame skunde turi nurodyti konkrečius materialinės ar proceso teisės normų pažeidimus, turinčius esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei galėjusius turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, ar kitus CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose išvardytus kasacijos pagrindus, kuriais remdamasis reikalauja panaikinti skundžiamą sprendimą ar nutartį, taip pat nurodyti išsamius teisinius argumentus, patvirtinančius kasaciniame skunde nurodytų kasacijos pagrindų buvimą. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Šioje byloje kasatoriaus B. D. paduotame kasaciniame skunde iš dalies neatsižvelgta į kasacinio proceso specifiką, reikalavimą nurodyti konkrečius kasacijos pagrindus bei juos patvirtinančius teisinius argumentus. Dėl to kasacinio nagrinėjimo dalykas yra tik tie kasatoriaus B. D. kasacinio skundo argumentai, kuriuose nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai.

Ieškinio senaties terminas – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis, DK 27 straipsnis). Ieškinio senaties terminų nustatymas skatina asmenį, kurio teisės pažeistos, imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti tas teises. Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Ieškinio senaties taikymas yra susijęs su asmens galimybių apginti savo pažeistas teises ribojimu. Šioje byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti taikytini, atsižvelgiant į įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu, norminiai teisės aktai – iki 2002 m. gruodžio 31 d. galioję DSĮ ir Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymas (toliau – DGNĮ) bei nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs DK – nustato tik atitinkamus ieškinio senaties terminus, atskirais atvejais – ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą. Šie darbo teisės aktai nereglamentuoja ieškinio senaties terminų taikymo, jų eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo, nenustato ieškinio senaties termino pasibaigimo teisinių pasekmių, todėl tiems su ieškinio senatimi susijusiems klausimams, kurie nereglamentuojami aptariamuose norminiuose teisės aktuose, spręsti turi būti taikomos CK normos. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas, jeigu ieškinio senatis ieškovo pareikštam reikalavimui taikoma, turi nustatyti reikšmingas jos taikymui aplinkybes, tarp jų: kokios trukmės ieškinio senaties terminas tam reikalavimui nustatytas įstatyme, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga, ar ji nebuvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta, ar, ieškinio senaties terminui esant praleistam, nėra pagrindo jį atnaujinti, nes šių aplinkybių nenustačius teismas nedisponuoja galimybe tinkamai pritaikyti ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas. Kai ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti keliems ieškovo pareikštiems reikalavimams, teismas minėtas reikšmingas ieškinio senaties taikymui aplinkybes turi nustatyti dėl kiekvieno reikalavimo, kuriam prašoma taikyti ieškinio senatį.

Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad ieškovas šioje byloje yra pareiškęs keletą reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys akivaizdžiai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepriėmė dalinio sprendimo. Kasacinio skundo teiginiai apie pirmosios instancijos teismo dalinį sprendimą yra nepagrįsti.

Dėl ieškovo reikalavimo atšaukti atsakovo 2002 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. 13-P, t. y. pripažinti, kad nurodytu atsakovo įsakymu ieškovas nuo 2002 m. spalio 28 d. buvo neteisėtai atleistas iš darbo, pažymėtina, jog aptariamo atleidimo iš darbo metu galioję ir jam taikytini įstatymai – DSĮ 42 straipsnio 1 dalis, DGNĮ 10 straipsnio 2 dalis – nustatė, kad darbuotojas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo dokumento, patvirtinančio atleidimą, gavimo dienos turi teisę kreiptis į teismą. Taigi minėti įstatymai nustatė ieškinio senaties termino trukmę ir jo eigos pradžios momentą. Byloje nustatyta, kad 2002 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. 13-P nuorašas ieškovui buvo įteiktas 2002 m. spalio 28 d., taigi vieno mėnesio ieškinio senaties termino eiga reikalavimui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu prasidėjo 2002 m. spalio 29 d. ir baigėsi 2002 m. lapkričio 28 d. Jeigu ieškinys ieškovui grąžinamas per teismo nustatytą terminą nepašalinus jo trūkumų (CPK 115 straipsnio 3 dalis, 138 straipsnis), tokio ieškinio pateikimas ieškinio senaties termino eigos nenutraukia (CK 1.130 straipsnio 1 dalis), taigi ieškovo ieškinio pateikimas civilinėje byloje Nr. 2-2336-03/2003 ieškinio senaties termino nenutraukia. Šioje byloje ieškovas aptariamą reikalavimą, kuris ir yra nagrinėjamas šioje byloje, teisme pareiškė 2004 m. balandžio 29 d., pateikęs ieškinį dėl grąžinimo į darbą (T. 1, b. l. 50). Dėl to negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, kad aptariamas nagrinėjamas reikalavimas yra pareikštas 2002 m. rugsėjo 26 d. ir kad nėra pagrindo pripažinti, jog šis ieškovo reikalavimas pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl aptariamo reikalavimo apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šis ieškovo reikalavimas yra pareikštas praleidus jam nustatytą ieškinio senaties terminą. Kadangi apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimą tiek faktų nustatymo, tiek ir teisės taikymo aspektais, tai šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo ribas, turėjo pagrindą tikrinti ir vertinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ieškinio senaties taikymui reikšmingas aplinkybes, ar pirmosios instancijos teismo išvados atitinka nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą. Atsižvelgiant į bylos medžiagą ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį, negalima sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad dėl aptariamo reikalavimo apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo ir nenustatė ieškinio senaties taikymui reikšmingų aplinkybių. Aplinkybės, kad ieškovas buvo anksčiau kreipęsis į teismą su analogiškais reikalavimais, tačiau ieškiniai buvo jam grąžinti pagal CPK 115 straipsnio 3 dalį, 138 straipsnį, neturi reikšmės ieškinio senaties termino praleidimo faktui nustatyti, o vertintinos sprendžiant dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo. Pažymėtina, kad ieškovo pozicija dėl ieškinio senaties termino aptariamam reikalavimui praleidimo byloje nebuvo nuosekli: štai 2004 m. balandžio 29 d. ir 2005 m. gegužės 31 d. teisme gautuose ieškiniuose ieškovas teigė tą terminą praleidęs ir prašė jį atstatyti, nurodė termino praleidimo priežastis (T. 1, b. l. 2-5, 50), o vėliau ieškovo pozicija pasikeitė. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Zembžyckis v. G. Mikalčius ir kt., bylos Nr. 3K-7-372/2005, ir kt.) ieškinio senaties termino praleidimo priežastys, jų svarbos vertinimas yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde kasatorius kaip kasacijos pagrindo nenurodo, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas tirdamas ar vertindamas įrodymus ir (arba) jais remiantis nustatydamas ieškinio senaties dėl aptariamo reikalavimo taikymui turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas dėl ieškovo reikalavimo pripažinti jo atleidimą iš darbo 2002 m. spalio 28 d. neteisėtu tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas ir šį reikalavimą teisėtai atmetė kaip pareikštą pasibaigus ieškinio senaties terminui (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Atmetęs šį ieškovo reikalavimą, apeliacinės instancijos teismas iš esmės teisėtai ir pagrįstai atmetė ir nuo šio reikalavimo patenkinimo tiesiogiai priklausančius kitus du ieškovo reikalavimus, t. y. įpareigoti atsakovą išmokėti vidutinį darbo užmokestį už nuo 2002 m. spalio 29 d. prasidėjusios priverstinės pravaikštos laiką ir priteisti iš atsakovo delspinigius nuo 2002 m. lapkričio 5 d. Kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti aptarti ieškovo reikalavimai, yra neteisėta. Taip pat nėra pagrindo naikinti šią apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl CPK 331 straipsnio pažeidimo.

Dėl likusių ieškovo reikalavimų konstatuotina, kad iš apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, jog apeliacinės instancijos teismas juos atmetė dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo nenustatęs pirmiau minėtų ieškinio senaties taikymui reikšmingų aplinkybių ir dėl to nedisponuodamas galimybe tinkamai pritaikyti ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į aptariamų likusių ieškovo reikalavimų faktinį pagrindą, kuris yra skirtingas nuo pirmiau aptartų. Apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvada, kad likusieji ieškovo reikalavimai, t. y. dėl moralinės žalos priteisimo, grąžinimo į darbą, anot ieškovo, atsakovui 2004 m. vasario mėnesį pažeidus jo teisę į darbą, priteisimo vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą, prasidėjusią nuo 2004 m. vasario 4 d., išeitinės pašalpos, delspinigių nuo 2004 m. vasario 11 d. ir kt., turi būti atmesti dėl ieškinio senaties pasibaigimo, nėra reikiamai motyvuota. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys įgalina pripažinti, kad dėl aptariamų reikalavimų apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka CPK 331 straipsnio reikalavimų. Dėl to yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisės normas, ir naikinti dalį apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Jį iš dalies panaikinus, ta bylos dalis perduotina tam pačiam apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Dėl kasacinio skundo argumento dėl CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius kasaciniame skunde netinkamai aiškina šią proceso teisės normą. CPK 83 straipsnio 1 dalyje pateikiamas asmenų, kurie atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo, sąrašas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kokiais atvejais jie yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis). CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Tai reiškia, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, antroji šalis apmoka visas turėtas bylinėjimosi išlaidas net ir tada, kai ši antroji šalis pagal CPK 83 straipsnį yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Naikinant apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl ginčo dalies išsprendimo iš esmės, taip pat naikintina ir sprendimo dalis, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Jis tarp šalių išspręstinas pagal CPK 93 straipsnio taisykles bylos dalį nagrinėjant iš naujo.

Kadangi bylos dalis grąžinama nagrinėti iš naujo, tai teisėjų kolegija kitų teisinių kasacinio skundo argumentų nenagrinėja.

Iš naujo nagrinėjant bylos dalį, būtina vykdyti CPK 320, 331 straipsnių reikalavimus, kreipti dėmesį į sprendimo įvykdymu ir įvykdymo atgręžimu sukeliamas teisines pasekmes.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovo B. D. reikalavimai dėl atsakovo Mažeikių sporto mokyklos 2002 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. 13-P atšaukimo, atsakovo įpareigojimo išmokėti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2002 m. spalio 29 d. ir priteisimo iš atsakovo delspinigių nuo 2002 m. lapkričio 5 d., šių reikalavimų dalyje panaikintas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimas, panaikintas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 16 d. papildomas sprendimas, palikti nepakeistą.

Likusią Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d. sprendimo dalį panaikinti ir tą bylos dalį perduoti Šiaulių apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Aloyzas Marčiulionis

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis