Dėl pareiškimo, kuriuo atsisakyta nuo palikimo, ir paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-455/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 34.5; 49

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. M. (S. M.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. M. ieškinį atsakovams J. M., V. Ch., Trakų rajono notarei Jūratei Klepackienei ir valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui dėl paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimų, dovanojimo sutarčių ir nekilnojamojo daikto įregistravimo panaikinimo bei atsakovo J. M. priešieškinį ieškovui S. M., atsakovams Trakų rajono notarei J. Klepackienei, V. Ch., valstybės įmonei Registrų centrui dėl pareiškimo, kuriuo atsisakyta nuo palikimo, ir paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys: K. M. (K. M.), J. S.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2005 m. balandžio 14 d. kreipėsi su ieškiniu į Trakų rajono apylinkės teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad jo, atsakovo J. M. ir trečiųjų asmenų K. M. bei J. S. motina J. M. 1999 m. gruodžio 22 d. mirė. Ieškovas, kaip testamentinis įpėdinis, paveldėjo 1/2 dalį gyvenamojo namo ir ūkio pastatų (duomenys neskelbtini). Po motinos mirties jai Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. kovo 25 d. ir 2004 m. lapkričio 9 d. sprendimais atkurtos nuosavybės teisės į kitą turtą (0,8600 ha žemės sklypas, (duomenys neskelbtini); 1,3800 ha žemės sklypas, (duomenys neskelbtini); 0,3300 ha žemės sklypas(duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini); 2,4200 ha miško, (duomenys neskelbtini). Dėl šio turto paveldėjimo pagal įstatymą į Trakų rajono notarę J. Klepackienę kreipėsi visi mirusiosios vaikai. Jiems atvykus pas notarą, atsakovas J. M. atsisakė jam priklausančios 1/4 dalies turto ieškovo naudai. Tai patvirtino notarė. Notaras 2004 m. gruodžio 23 d. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą Nr. 9064 dėl pirmiau nurodyto turto, pagal kurį ieškovas paveldėjo 2/4 dalis, o tretieji asmenys K. M. ir J. S. po 1/4 dalį. Šį paveldėjimo teisės liudijimą ieškovas įregistravo valstybės įmonėje Registrų centre. Notaras 2005 m. vasario 11 d. raštu informavo ieškovą, kad, išduodama 2004 m. gruodžio 23 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą Nr. JK-9064, padarė rašymo klaidą, nes ieškovui klaidingai liudijime nurodė 2/4 dalis paveldimo turto. Tai turi būti ištaisyta į 1/4 dalį. Nuvykus ieškovui pas notarę, jam buvo išduotas kitas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas ta pačia data ir numeriu, bet jame įrašyta 1/4 dalis, paveldima ieškovo. Tą pačią dieną, t. y. 2005 m. vasario 11–ąją, notaras išdavė paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą Nr. JK-1094, pagal kurį ieškovas, atsakovas J. M. ir tretieji asmenys lygiomis dalimis po 1/4 dalį paveldėjo 0,3300 ha ploto žemės sklypą, 0,3200 ha ploto miško (duomenys neskelbtini). Atsakovas J. M. 2005 m. kovo 29 d. padovanojo atsakovei V. Ch. po 1/4 dalį 1,3800 ha, 0,8600 ha ir 1/4 dalį 0,3300 ha plotų žemės sklypų (duomenys neskelbtini). Ieškovas mano, kad notarė, priėmusi jo brolio J. M. atsisakymą, negalėjo pakeisti jam priklausančios turto dalies.

Ieškovas, remdamasis CK 4.96 straipsnio 3 dalimi, 5.8 straipsniu, prašė teismo: 1) panaikinti 2004 m. gruodžio 23 d. ir 2005 m. vasario 11 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimus, išduotus J. M., pagal kurį jis paveldėjo 1/4 dalį turto; 2) panaikinti nuosavybės teisės registraciją J. M. vardu; 3) panaikinti J. M. ir V. Ch. 2005 m. kovo 29 d. sudarytą dovanojimo sutartį (reg. Nr. JK-2116), kuria V. Ch. padovanota 1/4 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini); 4) panaikinti to paties žemės sklypo nuosavybės teisės registraciją V. Ch. vardu; 5) panaikinti J. M. ir V. Ch. 2005 m. kovo 29 d. sudarytą dovanojimo sutartį (reg. Nr. JK-2114), kuria V. Ch. padovanota 1/4 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini).; 6) panaikinti to paties žemės sklypo nuosavybės teisės registraciją V. Ch. vardu; 7) panaikinti J. M. ir V. Ch. 2005 m. kovo 29 d. sudarytą dovanojimo sutartį (reg. Nr. JK-2115), kuria V. Ch. padovanota 1/4 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini); 8) panaikinti to paties žemės sklypo nuosavybės teisės registraciją V. Ch. vardu.

Atsakovas J. M. 2005 m. spalio 17 d. pateikė priešieškinį, kuriame nurodė, kad visi įstatyminiai paveldėtojai 2004 m. gruodžio 23 d. atvyko pas notarą dėl po motinos mirties atsiradusio turto paveldėjimo. Kadangi ieškovas prašė atsisakyti savo dalies jo naudai, tai atsakovas J. M., būdamas išgėręs, nesuprato, ką daro, ir parašė pareiškimą, kuriuo ieškovo naudai atsisakė 1/4 dalies. Kitą dieną, aptaręs su žmona, persigalvojo ir nusprendė pakeisti savo valią, paveldėdamas jam priklausančią 1/4 dalį žemės. Dėl to buvo išduotas kitas paveldėjimo teisės liudijimas, pagal kurį atsakovas J. M. paveldėjo 1/4 dalį žemės. Atsakovas jam priklausančią žemės dalį (1/4 dalis 1,3800 ha, 0,8600 ha ir 0,3300 ha plotų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) 2005 m. kovo 29 d. padovanojo atsakovei V. Ch. Atsakovas mano, kad jis, kaip savininkas, turėjo teisę disponuoti jam priklausančiu turtu.

Atsakovas J. M., remdamasis CK 1.89 straipsniu, prašė teismo pripažinti negaliojančiais: 1) jo 2004 m. gruodžio 23 d. pareiškimą Trakų rajono notarų biuro notarei Jūratei Klepackienei (registro Nr. JK-9053), kuriuo jis atsisakė nuo palikimo ieškovo naudai; 2) 2004 m. gruodžio 23 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, įregistruoto notarinio registro Nr. JK-9064, dalį dėl 1/4 dalies paveldimo turto, kurio J. M. atsisakė ieškovo naudai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2006 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, o atsakovo priešieškinį patenkino: pripažino negaliojančiu atsakovo J. M. 2004 m. gruodžio 23 d. pareiškimą notarui (registro Nr. JK-9053), kuriuo atsakovas ieškovo naudai atsisakė nuo palikimo, atsiradusio 1999 m. gruodžio 22 d. mirus motinai; pripažino negaliojančia 2004 m. gruodžio 23 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo (registro Nr. JK-9064) dalį dėl 1/4 dalies paveldimo turto, kurio atsakovas J. M. atsisakė ieškovo naudai; priteisė atsakovui J. M. iš ieškovo 207,14 Lt žyminio mokesčio, 2000 Lt advokato atstovavimo išlaidų, atsakovei V. Ch. – 1000 Lt advokato atstovavimo išlaidų, valstybei – 83,75 Lt pašto išlaidų. Teismas sprendime nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimais atkūrus nuosavybės teises J. M. į 2,42 ha ir 2,16 ha žemės, palikimas atsirado jos vaikams, kaip įpėdiniams pagal įstatymą, kurie turtą paveldėjo lygiomis dalimis, nes į mirusiosios 1991 m. liepos 25 d. testamentą nebuvo įtraukta nurodytų žemės sklypų (1964 m. CK 568 straipsnis, 573 straipsnio 1 dalis, CK 5.1 straipsnio 1 dalis, 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vadovaudamasis 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalimi, teismas taikė 1964 m. CK normas. Jis padarė išvadą, kad atsakovo J. M. 2004 m. gruodžio 23 d. notarui pateiktas atsisakymas nuo palikimo negali būti pripažintas negaliojančiu kaip sandoris, sudarytas savo veiksmų reikšmės negalinčio suprasti asmens, taip pat kitais sandorių negaliojimo pagrindais, nes atsakovas nepripažintas neveiksniu, jam neapribotas veiksnumas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais, be to, notarė ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys teisme parodė, kad atsakovas buvo blaivus (CK 1.84–1.85 straipsniai). Teismas nurodė, kad atsakovas J. M. palikimo atsisakė praėjus įstatyme nustatytam šešių mėnesių terminui, todėl padarė išvadą, kad toks atsisakymas nuo palikimo, atliktas pažeidus 1964 m. CK 591 straipsnį, yra niekinis sandoris (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Kadangi negalioja atsisakymas nuo palikimo, tai teismas pripažino negaliojančia notaro 2004 m. gruodžio 23 d. išduoto paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, pagal kurį ieškovas paveldi 2/4 dalis žemės sklypų, dalį dėl 1/4 dalies. Nors atsakovas J. M. pareiškimą apie palikimo priėmimą parašė tik 2004 m. gruodžio 31 d., bet 2004 m. gruodžio 23 d. pats ieškovas pareiškimu notarui neprieštaravo tam, kad jo broliai ir sesuo, praleidę įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti, būtų įtraukti į įpėdinių sąrašą ir kad jiems būtų išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Dėl to teismas padarė išvadą, kad notarė pagrįstai išdavė kitus (2004 m. gruodžio 23 d. ir 2005 m. vasario 11 d.) paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimus, nustatydama visiems įpėdiniams lygias paveldimo turto dalis. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, kad nėra pagrindo naikinti 2005 m. kovo 29 d. dovanojimo sutarčių, nes, būdamas 1/4 dalies žemės sklypų (0,86 ha žemės sklypas, (duomenys neskelbtini); 1,38 ha žemės sklypas, (duomenys neskelbtini); 0,33 ha žemės sklypas, (duomenys neskelbtini) savininku, atsakovas J. M. turėjo teisę padovanoti jam priklausančią turto dalį (CK 4.37 straipsnis). Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas dėl 1/4 dalies žemės sklypų teisinės registracijos atsakovo J. M., vėliau atsakovės V. Ch. vardu yra išvestinis, todėl taip pat netenkintinas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 4 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo J. M. pareiškimas dėl atsisakymo nuo palikimo negalioja, nes prieštarauja 1964 m. CK 591 straipsniui. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad po testatorės mirties visi jos įstatyminiai įpėdiniai (vaikai J., K., S. M. ir J. S.) nepraleido termino palikimui priimti ir lygiomis dalimis paveldėjo turtinę teisę į grąžintiną žemę (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, 1964 m. CK 578 straipsnis). Teismas nurodė, kad kiti įpėdiniai, išskyrus ieškovą, palikimą įgijo pradėdami faktiškai jį valdyti. Teismo nuomone, šį faktą patvirtina tokie bylos duomenys: visi įpėdiniai neatsisakė turtinių teisių ir siekė jas įgyvendinti (ieškovas tvarkė žemės grąžinimo klausimus brolių ir sesers pavedimu, jie buvo davę ieškovui pinigų tokiems veiksmams atlikti). Dėl to apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įpėdiniai, išskyrus ieškovą, praleido terminą palikimui priimti ir vėliau galėjo palikimą priimti tik ieškovo sutikimu (1964 m. CK 587 straipsnio 2, 3 dalys, 588 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovo J. M. atsisakymas nuo palikimo negalioja, nes jis prieš tai buvo priėmęs palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, o priėmus palikimą, atsisakyti nuo jo negalima (1964 m. CK 591, 592 straipsniai). Dėl to teismas nesutiko su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, kad atsisakyti nuo palikimo galima tik per įstatyme nustatytą terminą. Teismas taip pat nurodė, kad notaras negalėjo atitaisyti klaidos, išduodamas kitą paveldėjimo teisės liudijimą, nes atsakovo J. M. atsisakymas nuo palikimo jau buvo sukėlęs teisinių pasekmių kitiems asmenims. Teismas pripažino, kad ginčijamos dovanojimo sutartys buvo sudarytos sąžiningai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimą

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinant. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalį, nes padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas J. M. priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, nepraleidęs 6 mėnesių po motinos mirties termino palikimui priimti. Kasatorius nurodė, kad teismas įrodymu, patvirtinančiu faktinį palikimo valdymą, pripažino tai, jog J. M. davė 1000 Lt ieškovui išlaidoms, susijusioms su mirusios motinos nuosavybės teisės atkūrimo dokumentų rengimu. Pinigai buvo sumokėti tik 2005 m. vasario 11 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams nuo atsakovo J. M. atsisakymo nuo palikimo, todėl, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis pinigų sumokėjimo aplinkybe ir nustatyti palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai jį valdyti, fakto.

2. Vilniaus apygardos teismas netinkamai aiškino ir taikė 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalį taip pat dėl to, kad, pripažindamas, jog atsakovas J. M. laiku priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, rėmėsi kitų įpėdinių veiksmais. Kasatorius mano, kad tik pats norintis priimti palikimą asmuo gali atlikti veiksmus, kurie patvirtintų faktinį palikimo valdymą.

3. Net ir neteisingai pripažinęs, kad atsakovas J. M. priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, apeliacinės instancijos teismas pažeidė 1964 m. CK 591 straipsnio 4 dalį, nes nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas J. M., priėmęs palikimą, pradėdamas faktiškai valdyti, po to negalėjo atsisakyti nuo palikimo. Kasatorius nurodė, kad pagal 1964 m. CK 591 straipsnio 4 dalį neleidžiama atsisakyti nuo palikimo, jeigu įpėdinis padavė palikimo vietos atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimą apie palikimo priėmimą arba prašo išduoti paveldėjimo teisės liudijimą.

4. Bylą nagrinėję teismai skirtingai aiškino ir taikė 1964 m. CK 587, 588, 591 straipsnius, nes pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovo J. M. atsisakymas nuo palikimo negalioja, nes paduotas notarų biurui praleidus įstatyme nustatytą terminą. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad nors atsakovas J. M. praleido terminą palikimui priimti, bet pagal CK 588 straipsnio 1 dalį galėjo jį priimti po termino, nes su tuo sutiko laiku palikimą priėmęs įpėdinis (ieškovas). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad visi įstatyminiai įpėdiniai nepraleido termino palikimui priimti ir aktyviais veiksmais siekė priimti palikimą.

Trečiojo asmens K. M. procesinių teisių perėmėjos G. M., A. M. ir trečiasis asmuo J. S. pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai J. M. ir V. Ch. prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad visiems įpėdiniams palikimas atsirado 1999 m. gruodžio 22 d. mirus jų motinai ir kad visą motinos turtą jie paveldėjo lygiomis dalimis. Be to, atsakovai pažymėjo, kad S. M. sutiko, kad jo broliai ir sesuo būtų įtraukti į įpėdinių sąrašą. Atsakovų nuomone, byloje nustatyta, kad notarė, išduodama 2004 m. gruodžio 23 d. paveldėjimo teisės liudijimą, pagal kurį ieškovas paveldėjo 2/4 dalis turto, padarė klaidą, nes visi keturi įpėdiniai buvo pas notarą ir sutiko, kad būtų ištaisyta klaida, ieškovui priskiriant tik 1/4 dalį. Taip pat teismai padarė pagrįstą išvadą, kad dovanojimo sutartys yra galiojančios, nes ieškovas nenuginčijo jų ir atsakovui J. M. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo. Atsiliepime nurodoma, kad pats ieškovas pripažino, kad dviejų brolių ir sesers pavedimu tvarkė motinės nuosavybės teisių atkūrimo reikalus. Atsakovų manymu, ieškovas kasaciniame skunde iškėlė naują aplinkybę, kad atsakovas J. M. ieškovui 1000 Lt sumokėjo 2005 m. vasario 11 d. ir kad tai nepatvirtina palikimo priėmimo fakto. Dėl to, atsakovų nuomone, šis kasacinio skundo argumentas negali būti nagrinėjamas kasaciniame teisme.

konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 1999 m. gruodžio 22 d. mirė ieškovo, atsakovo J. M. ir trečiųjų asmenų K. M. bei J. S. motina. Ieškovas 2000 m. gegužės 31 d. pateikė notarui pareiškimą dėl motinos turto paveldėjimo pagal testamentą. Notaras 2001 m. spalio 3 d. išdavė ieškovui paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, pagal kurį ieškovas paveldėjo motinai priklausiusią 1/2 dalį gyvenamojo namo ir kiemo statinių (duomenys neskelbtini). Kiti įpėdiniai nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 25 d. ir 2004 m. lapkričio 9 d. sprendimais mirusiai motinai atkurtos nuosavybės teisės į 2,42 ha ir 2,16 ha ploto žemės. Tretieji asmenys K. M. ir J. S. 2004 m. gruodžio 23 d. pateikė notarui pareiškimą, kuriuo prašė notaro išduoti paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimus. Ieškovas tą pačią dieną neprieštaravo, kad jo broliai J. M. ir K. M. bei sesuo J. S. būtų įtraukti į įpėdinių sąrašą ir kad jiems būtų išduoti paveldėjimo teisės liudijimai. Atsakovas J. M. tą pačią dieną pareiškimu atsisakė nuo palikimo ieškovo naudai. Notarė J. Klepackienė patvirtino šį atsisakymą. Vėliau atsakovas J. M. persigalvojo ir 2004 m. gruodžio 31 d. notarui pateikė pareiškimą apie palikimo priėmimą. Visiems įpėdiniams sutinkant, notaras ištaisė klaidą paveldėjimo teisės liudijime, nustatydamas visiems įpėdiniams lygias paveldimo turto dalis.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimą ir atisakymą nuo palikimo, aiškinimo ir taikymo klausimai (1964 m. CK 587, 588, 591 straipsniai). Tai yra teisės klausimai, todėl teisėjų kolegija dėl jų pasisako.

Teisėjų kolegija nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo civilinius teisinius santykius, dėl kurių nagrinėjamoje byloje kilo ginčas. Šį teiginį teisėjų kolegija grindžia tokiais motyvais.

2000 m. CK penktosios knygos normos paveldėjimo santykiams taikomos tada, kai palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalis). 2000 m. CK įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d. (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis). Palikimo atsiradimo laikas yra palikėjo mirties momentas (2000 m. CK 5.3 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 596 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 1999 m. gruodžio 22 d. mirė ginčijamo turto palikėja J. M.. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pirmiau nurodytas teisės normas atitinkančią išvadą, kad palikėjos J. M. palikimas atsirado iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl šalių paveldėjimo santykiams taikomas 1964 m. CK.

Teisėjų kolegija nurodo, kad bylos šalių ginčui teisingai išspręsti žemesniųjų instancijų teismai pirmiausia privalėjo nustatyti J. M. palikimo masę, t. y. koks turtas liko po jos mirties. Apeliacinės instancijos teismas tai padarė teisingai dėl tokių priežasčių.

1964 m. CK nebuvo nustatyta palikimo sąvokos. Vis dėlto iš 1964 m. CK 575 straipsnio 1 dalies galima daryti išvadą, kad palikimas – tai palikėjo (mirusio fizinio asmens) turtas. Pažymėtina, kad jeigu asmuo, nustatytu laiku padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises, yra miręs, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (1999 m. birželio 2 d. redakcija). Dėl to palikimas taip pat yra turtinė teisė įgyti nekilnojamąjį turtą, į kurį palikėjui atkurtos nuosavybės teisės. Iš bylos duomenų matyti, kad palikėja J. M. 1991 m. liepos 25 d. testamentu paliko 1/2 dalį gyvenamojo namo ir ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini). Be to, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 25 d. sprendimu ir 2004 m. lapkričio 9 d. sprendimu jai atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 2,42 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir ekvivalentine natūra tris 1,38 ha, 0,33 ha bei 0,86 ha plotų žemės sklypus (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 26; T. 2, b. l. 37, 38). Palikėjai po mirties atkurtos nuosavybės teisės. Dėl to, remdamasi byloje žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad J. M. palikimo masę jo atsiradimo metu sudarė pirmiau nurodytas turtas, taip pat ir turtinė teisė atkurti nuosavybės teises. Apeliacinės instancijos teismas padarė tokią pat išvadą. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo su ja nesutikti, bet nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad turtinė teisė atkurti nuosavybės teises, kaip palikėjos J. M. palikimo dalis, atsirado ne jos mirties momentu, bet Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimais atkūrus nuosavybės teises. Teisėjų kolegija nurodo, kad, tik nustatęs paveldimo turto masę, pirmosios instancijos teismas galėjo spręsti palikimo priėmimo klausimą. Taigi, nenustatęs paveldimo turto masės, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė palikimo priėmimą reglamentuojančias 1964 m. CK normas.

Nagrinėjamoje byloje svarbus yra palikimo įgijimo klausimas, t. y. kokie įpėdiniai įgijo palikimą. Šiuo klausimu bylą nagrinėję teismai padarė skirtingas išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija nesutinka dėl tokių argumentų.

J. M. palikimo atsiradimo momentu įstatyme buvo nustatyta, kad palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis). Taip pat įstatyme buvo įtvirtinta, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą arba padavė notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis). Palikimas turėjo būti priimamas per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas 2000 m. gegužės 31 d. pateikė notarui pareiškimą apie motinos palikimo priėmimą. Kiti įstatyminiai įpėdiniai tretieji asmenys K. M. ir J. S. 2004 m. gruodžio 23 d. pateikė notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą, atsakovas J. M. – pareiškimą apie atsakymą nuo palikimo. Tačiau atsakovas J. M. 2004 m. gruodžio 31 d. notarui pateikė kitą pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šešių mėnesių terminas 1999 m. gruodžio 22 d. atsiradusiam palikėjos J. M. palikimui priimti suėjo 2000 m. birželio 22 d. (1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalis). Taigi pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad tik ieškovas notarui pateikė pareiškimą apie palikimo priėmimą nepraleidęs įstatyme nustatyto termino palikimui priimti. Kiti įpėdiniai (atsakovas ir tretieji asmenys) per nurodytą terminą nepateikė notarui pareiškimų apie palikimo priėmimą, todėl laikoma, kad jie nepriėmė palikimo (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis). Dėl to, atsižvelgdama į tai, kad nebuvo leidžiama palikimo priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tik ieškovas įgijo visą palikimą, taip pat ir turtinę teisę ateityje įgyti išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį palikėjai turėjo būti atkurtos nuosavybės teises (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje neturi reikšmės tai, kad 1991 m. liepos 5 d. testamentu ieškovui palikta tik dalis turto, t. y. nepalikta turinės teisės įgyti atkurtinas nuosavybės teisės, nes ją ieškovas paveldėjo ne kaip testamentinis, bet kaip vienintelis laiku notarui pateikęs prašymą įstatyminis įpėdinis.

Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, jog atsakovas J. M. pareiškimą apie atsisakymą nuo palikimo, taip pat atsakovas ir tretieji asmenys pareiškimus apie palikimo priėmimą notarui pateikė praleidę terminą palikimui priimti. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad Trakų rajono apylinkės teismas netinkamai aiškino ir taikė 1964 m. CK 588 straipsnį, kuriame reglamentuotas termino palikimui priimti pratęsimas. Nurodytas teisės normos tikslas yra apginti terminą palikimui priimti praleidusių įpėdinių interesus, jeigu jie negalėjo priimti palikimo laiku dėl svarbių priežasčių. Šioje teisės normoje teismo diskrecijai priskirta teisė vertinti nurodyto termino praleidimo priežasčių reikšmę ir jas pripažinti svarbiomis. Taigi tik svarbiomis teismo pripažintos termino palikimui priimti priežastys yra legitimus pagrindas tokiam terminui pratęsti. Dėl to iš esmės 1964 m. CK 588 straipsnio 1 dalies formuluotė reiškia, kad jeigu įpėdinis praleido terminą palikimui priimti, tai dėl svarbių praleidimo priežasčių teismas gali pratęsti tokį terminą. Kita vertus, praleidęs terminą palikimui priimti, įpėdinis gali priimti palikimą nesikreipdamas į teismą, jeigu kiti palikimą priėmę įpėdiniai su tuo sutinka (1964 m. CK 588 straipsnis). Vis dėlto netgi tada, kai įpėdiniai, nesikreipdami į teismą, susitarė priimti palikimą, tam, kad būtų įgyvendinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, taip pat termino palikimui priimti bei jo pratęsimo institutų tikslai, byloje kilus ginčui dėl palikimo priėmimo ir jo termino praleidimo, teismas turi patikrinti praleidimo priežastis ir nustatyti jų svarbą. Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad atsakovas J. M. ir tretieji asmenys terminą palikimui priimti praleido dėl svarbių priežasčių. To, kad palikimo atsiradimo momentu jų motinai nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat nebūtų galima pripažinti svarbia termino palikimui priimti praleidimo priežastimi. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pagal 1964 m. CK 588 straipsnio 1 dalį negalima pripažinti, kad praleidę terminą palikimui priimti atsakovas J. M. ir tretieji asmenys priėmė palikimą ieškovo sutikimu. Priešingai kvalifikavęs ginčo šalių civilinius teisinius santykius, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė 1964 m. CK 588 straipsnį.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas J. M. ir tretieji asmenys priėmė motinos palikimą pradėję jį faktiškai valdyti. Teisėjų kolegija nurodo, kad ši Vilniaus apygardos teismo išvada yra teisiškai nepagrįsta. Pripažindamas, kad palikimas buvo priimtas pradėjus faktiškai jį valdyti, teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad palikimo priėmimo faktas turi būti nustatomas tik teismui išnagrinėjus bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ypatingosios teisenos tvarka, įtvirtinta CPK V dalies XXVI skyriuje (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Palikimo priėmimo faktas teismo tvarka nustatomas, kai įpėdinis nėra ir nebuvo padavęs palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimo dėl palikimo priėmimo ar nesikreipė į teismą dėl turto aprašo sudarymo, bet faktiškai savo atliktais veiksmais jį priėmė (CK 5.50, 5.51 straipsniai). Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį, kilus ginčui dėl palikimo priėmimo fakto, įpėdinis, kuris nėra raštu išreiškęs savo valios palikimui priimti, turi įrodyti, kad jis palikimą priėmė per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pradėjęs faktiškai valdyti paveldėtą turtą. Šią išvadą patvirtina kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. B. M., Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, byla Nr. 3K-3-1005/2002). Teisėjų kolegija nurodo, kad notaras gali išduoti paveldėjimo teisės liudiją įpėdiniui tik tada, kai šis jam pateikia teismo sprendimą, kuriame nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, t. y. jog pareiškėjas priėmė palikimą pradėdamas faktiškai jį valdyti per terminą palikimui priimti. Nagrinėjamoje byloje nėra tokio teismo sprendimo, jo pagrindu notaras nė vienam įpėdiniui neišdavė paveldėjimo teisės liudijimo. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisės vertinti ginčo šalių veiksmų ir nustatinėti paveldėto turto faktinio valdymo aplinkybės. Be to, kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad, nustatydamas, jog atsakovas J. M. priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, Vilniaus apygardos teismas turėjo vertinti tik šio įpėdinio, bet ne kitų veiksmus. Taip pat teismas negalėjo remtis atsakovo J. M. pinigų už nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus sumokėjimo ieškovui faktu, nes pinigai sumokėti 2005 m. vasario 11 d., t. y. po to, kai buvo išduoti byloje ginčijami paveldėjimo teisės liudijimai, bet ne per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos.

Teisėjų kolegija nurodo, kad paveldėjimas yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 2 punktas). Mirusio fizinio asmens turtinėms teisėms, pareigoms ir kai kurioms asmeninėms neturtinėms teisėms perėjus jo įpėdiniams, šie įgyja paveldėto turto nuosavybės teisę. Dėl to, įgijęs palikimą, ieškovas nustojo būti paveldėjimo teisinių santykių dalyviu ir tapo daiktinių teisinių santykių, pagrįstų nuosavybės teise, subjektu. Nuosavybės teisė yra absoliuti, jos pagrindu ieškovas, kaip paveldėtų daiktų savininkas, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, galėjo savo nuožiūra valdyti, naudoti įgytus nuosavybės teisės objektus ir jais disponuoti (CK 4.37 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas 2004 m. gruodžio 23 d. neprieštaravo, kad jo broliai ir sesuo, praleidę terminą palikimui priimti, būtų įtraukti į motinos turto įpėdinių sąrašą ir kad jiems būtų išduoti paveldėjimo teisės liudijimai. Tą pačią dieną atsakovas atsisakė nuo palikimo ieškovo naudai, bet 2004 m. gruodžio 31 d. pateikė pareiškimą dėl priėmimo palikimo. Ieškovas ir šį kartą sutiko, kad brolis (atsakovas J. M.) įgytų 1/4 dalį turto, į kurį mirusiai motinai atkurtos nuosavybės teisės. Tai patvirtino šalys teismo posėdžio metu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (T. 2, b. l. 50, 51). Iš šių teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad tokiais veiksmais iš esmės ieškovas neatlygintinai perdavė ginčijamą turtą atsakovui J. M.. Tai atitinka dovanojimo teisinių santykių esmę, nes ieškovas atliko dovanotojo veiksmus (o tai yra dovanojimo sutarties dalykas), atsakovas J. M. tapo apdovanotoju, t. y. ieškovas ir atsakovas yra dovanojimo sutarties šalys. Be to, ginčijamas turtas atitinka dovanojimo sutarties objektą (CK 6.465 straipsnio 1 dalis, 6.470, 6.471, 6.473 straipsniai). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesniųjų instancijų teismai neteisingai kvalifikavo ginčo šalių teisinius santykius, kaip paveldėjimo, nes ieškovą, disponavimo ginčijamu turtu teisę įgyvendinusį, ir atsakovą J. M. siejo dovanojimo teisniai santykiai. Kita vertus, netinkamas ginčo šalių santykių kvalifikavimas sukėlė tokių pat teisinių pasekmių, kokios būtų kilusios pritaikius dovanojimo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Šalių sudaryta dovanojimo sutartis yra besąlyginė, taip pat nagrinėjamoje byloje nėra pagrindų dovanojimui panaikinti, todėl ieškovas neturi teisės vienašaliu sprendimu atsiimti atsakovui J. M. dovanoto turto (CK 6.465 straipsnio 3 dalis, 6.47 straipsnio 2 dalis, 6.472 straipsnis). Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjusių teismų sprendimas ir nutartis paliktini galioti, bet remiantis kitais motyvais, kurie išdėstyti šioje nutartyje.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties kasaciniame skunde nurodytais argumentais, todėl ieškovo skundas yra atmetamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Zigmas Levickis

Gintaras Kryževičius

Egidijus Laužikas