Dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-514/2013

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 114.8.2; 124.2.7; 128.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Birutės Janavičiūtės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų R. S. ir V. K. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. ir R. S. pareiškimus suinteresuotiems asmenims Labanoro regioninio parko direkcijai, Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Molėtų rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjama dėl materialiosios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčio sodybos buvimo vietos fakto nustatymą, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo sprendimo prejudicinę galią, proceso atnaujinimą, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjoms nuosavybės teise priklauso žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini). Abu žemės sklypai yra Labanoro regioniniame parke – draustinio teritorijoje, kurioje pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą draudžiama statyti statinius, išskyrus pastatus esamose ar buvusiose sodybose.

Pareiškėja V. K. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdomame (duomenys neskelbtini) žemės sklype, (duomenys neskelbtini), buvo sodyba, priklausiusi J. D., susidedanti iš gyvenamojo namo, tvarto, daržinės, pirties. Pareiškėja nurodė, kad bendraujant su vietiniais gyventojais paaiškėjo, jog šiame žemės sklype buvo sodyba su kitais priklausiniais, kurie nuosavybės teise priklausė J. D., gyvenusiam šiame žemės sklype.

Molėtų rajono apylinkės teismas 2009 m. sausio 14 d. sprendimu V. K. pareiškimą patenkino, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdomame (duomenys neskelbtini) žemės sklype, (duomenys neskelbtini), buvo sodyba, priklausiusi J. D., susidedanti iš gyvenamojo namo, tvarto, daržinės, pirties. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas sodybos statinių atstatymo klausimui spręsti.

Molėtų rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos R. S. prašymą atnaujinti procesą, 2010 m. birželio 15 d. nutartimi CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu atnaujino procesą byloje, suinteresuotu asmeniu įtraukė R. S..

R. S. pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašė: V. K. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo netenkinti; sodybos statinių atstatymo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai (R. S.) nuosavybės teise priklausančiame (duomenys neskelbtini) žemės sklype (duomenys neskelbtini), yra buvusi sodyba, susidedanti iš gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, kurių išlikę pamatų likučiai yra pažymėti UAB „Vilniaus matininkas“ sudarytame jos žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)) plane. Ji nurodė, kad teismas nepagrįstai patenkino V. K. pareiškimą, buvo suklaidintas, nes pamatai yra būtent jos, o ne V. K. žemės sklype. R. S. teigimu, teismas taip pat nepagrįstai nustatė, kad buvusi gyvenamoji sodyba yra priklausiusi J. D., nes kitoje Molėtų rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje teismo nustatyta, jog J. D. sodybvietė, susidedanti iš gyvenamojo namo, tvarto, daržinės ir pirties, yra buvusi kitoje vietoje, t. y. nei jos, nei V. K. žemės sklype.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarties ir sprendimo esmė

Zarasų rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi: atmetė R. S. atstovo prašymą panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 14 d. sprendimą; paliko nenagrinėtą R. S. atstovo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio sodybos buvimo vietos fakto nustatymo; R. S. išaiškino, kad ji gali kreiptis konkrečiu pareiškimu į Molėtų rajono apylinkės teismą dėl sodybos buvimo jai priklausančiame žemės sklype juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; nutarties nuorašą nusiuntė Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui spręsti dėl galimo viešojo intereso gynimo. Teismas nurodė, kad Molėtų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-475-611/2006, jau yra nustatyta J. D. sodybos buvimo vieta, t. y. kad sodyba buvo G. S. priklausančiame žemės sklype. Kadangi R. S. nurodyto teismo sprendimo neginčijo, prašymo atnaujinti procesą nurodytoje civilinėje byloje (Nr. 2-475-611/2006) nepateikė, tai jį (sprendimą) pripažino. Pažymėjęs, kad teismo posėdžio metu R. S. ir jos atstovai nurodė, jog R. S. priklausančiame žemės sklype galėjo būti ne tik J. D. sodyba, bet galbūt K. D. ar A. G. sodybos, teismas tokią R. S. ir jos atstovų poziciją laikė esminiu pareiškimo trūkumu, konstatavo, kad R. S. privalo konkrečiai nurodyti, kokio, jos manymu, buvusio savininko sodyba buvo jai priklausančiame žemės sklype. Teismas pažymėjo, kad abstraktus reikalavimas nustatyti sodybos buvimo vietos faktą R. S. priklausančiame žemės sklype negali būti reiškiamas, nes, nenurodant asmens, kurio sodyba buvo (galėjo būti) R. S. priklausančiame žemės sklype, apskritai negalima nustatyti, ar šiame sklype buvo sodyba. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos teiginius, kad J. D. priklausiusi sodyba galėjo būti ir jai priklausančiame žemės sklype, nes Molėtų rajono apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendime jau nustatė prejudicinį faktą, kad J. D. priklausiusi sodyba buvo G. S. priklausančiame žemės sklype. Teismas padarė išvadas, kad Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 14 d. sprendimu nebuvo nuspręsta dėl pareiškėjos R. S. teisių, šios pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą bei panaikinti teismo 2009 m. sausio 14 d. sprendimą yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Teismas, padaręs šią išvadą, nurodė, kad kitų byloje esančių įrodymų nevertina ir dėl jų nepasisako, o pareiškėjos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio sodybos buvimo vietos fakto nustatymo paliktinas nenagrinėtas. Teismas sprendė, kad Molėtų rajono apylinkės teismas, priimdamas 2006 m. rugsėjo 20 d. ir 2009 m. sausio 14 d. sprendimus, rėmėsi įrodymais (Utenos apskrities archyvo pažymomis), kuriuose nurodyti identiški duomenys apie J. D. sodybą. Teismas nurodė, kad pagal du teismo sprendimus (duomenys neskelbtini), yra buvusios dvi J. D. priklausiusios sodybos, tačiau byloje nėra įrodymų ir jos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog J. D. (duomenys neskelbtini), turėjo dvi sodybas. Teismas sprendė, kad byloje nagrinėjami reikalavimai yra viešojo intereso dalykas; nurodė, jog Molėtų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis sodybos buvimo faktas, negali sukelti tų teisinių padarinių ir leisti G. S. pasiekti tą tikslą, dėl kurio ji kreipėsi į teismą, todėl turi būti sprendžiama dėl jo pagrįstumo ir teisėtumo.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjos R. S. atskirąjį skundą, 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės: panaikino Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 14 d. sprendimą, pareiškėjų V. K. ir R. S. prašymus nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą atmetė. Kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes (Molėtų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimu nustatytą juridinę reikšmę turintį faktą, identiškus duomenis apie J. D. sodybą, nurodytus Utenos apskrities archyvo pažymose), įvertinusi pirmosios instancijos teismo išvadą (kad pagal du teismo sprendimus (duomenys neskelbtini), yra buvusios dvi J. D. priklausiusios sodybos, tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad J. D. jas turėjo), remdamasis Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktu, aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento 1.01.09:2003 5.38 punktu bei kasacinio teismo išaiškinimu, kad, jei įgyjant (atkuriant) nuosavybę į žemę buvusios sodybos pastatai patenka į keletą skirtingų žemės valdų, buvusi sodyba gali būti atstatyta tik vienoje iš jų – toje, kurioje buvo gyvenamasis namas ir pagrindiniai pastatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2007; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2009; kt.), sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog reikalavimas, kokį pareiškė R. S., sudaro prielaidas nustatyti neribotą kiekį sodybų buvimo faktų, neidentifikuojant jų pagal konkrečius savininkus. Kolegija nurodė, kad, vertinant 2006 m. rugsėjo 20 d. (civilinė byla Nr. 2-475-611/2006) ir 2009 m. sausio 14 d. (civilinė byla Nr. 2-20-732/2009) teismų sprendimais nustatytus juridinę reikšmę turinčius faktus, susidaro situacija, kuriai esant vykdyti statybas saugomoje teritorijoje galima ne viename sklype, t. y. vietoje vieno sklypo, kuriame galima atstatyti buvusią sodybą, atsirastų du sklypai. Kolegija pažymėjo, kad pareiškėjos R. S. ir V. K., manydamos, jog į jų nuosavybės teise valdomus žemės sklypus patenka buvusi sodyba (yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų), priklausiusi J. D., turi teisę prašyti atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu civilinėje byloje Nr. 2-475-611/2006. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas iš naujo įvertino byloje esančius įrodymus (įtraukus į procesą R. S.) ir dėl jų pasisakė nepažeisdamas proceso atnaujinimo, kaip savarankiškos civilinio proceso stadijos, instituto paskirties. Sutikusi su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutarė R. S. atstovo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio sodybos buvimo vietos fakto nustatymo palikti nenagrinėtą, ir atsižvelgusi į tai, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pasisakė dėl reikalavimo nepagrįstumo, kolegija konstatavo, kad prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą turėjo būti atmestas.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja V. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 28 d. sprendimo dalį, kuria buvo panaikintas Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 14 d. sprendimas, ir šį sprendimą palikti nepakeistą; palikti galioti Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš R. S.; kitą 2013 m. vasario 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagal du teismo sprendimus (2006 m. rugsėjo 20 d. ir 2009 m. sausio 14 d.) nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, susiję su ta pačia J. D. sodyba, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Sutiktina, kad nagrinėjant bylas, kuriose priimti pirmiau nurodyti sprendimai, juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti buvo pateiktos pažymos apie J. D. priklausiusią sodybą, tačiau 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendime neįvardyta, kam priklausė sodyba. G. S., pateikusi pažymą, siekė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad sodyba priklausė B. D. ir teismas nustatė būtent šį įrodinėtą faktą. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai panaikino Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 14 d. sprendimą, užkirto galimybę pareiškėjai apginti ir įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Prašyti atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-475-611/2006 pareiškėja neturi teisės, nes ši yra pasibaigusi, suėjus CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytam naikinamajam terminui. Be to, 2006 m. rugpjūčio 20 d. sprendime nebuvo spręstas klausimas dėl pareiškėjos (V. K.) teisių ir pareigų, todėl ir dėl šios priežasties pareiškėja neturi teisės teikti prašymo atnaujinti procesą nurodytoje byloje ir teismo siūlomu būdu patikrinti G. S. naudai priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Kasaciniu skundu pareiškėja R. S. prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 28 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jos prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, ir nustatyti, kad pareiškėjai (atnaujinus procesą) nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra buvusi gyvenamoji sodyba, kurios gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatų likučiai yra pažymėti UAB „Vilniaus matininkai“ sudarytame žemės sklypo plane; juridinį faktą nustatyti sodybos statinių atstatymo klausimui spręsti; likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą; pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, atsižvelgiant į patenkintų ir (ar) atmestų reikalavimų dalį; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

Dėl Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo instituto aiškinimo ir taikymo. Teismo išvada, kad sodybos savininko identifikavimas yra būtina juridinę reikšmę turinčio buvusios sodybos ir jos buvimo vietos fakto nustatymo sąlyga, nepagrįsta dėl netinkamo Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto aiškinimo ir taikymo, neteisingo bylos dalyko nustatymo. Pagal nurodytą teisės normą turtinių teisių atsiradimas yra siejamas su buvusios sodybos vietos nustatymu, o ne su buvusios sodybos savininko nustatymu. Atitinkamai bylos nagrinėjimo dalykas yra juridinio fakto – ginčo sodybos buvimo vietos, ne jos savininko nustatymas. Faktas, kam priklausė sodyba, byloje nėra teisiškai reikšmingas. Aplinkybė apie buvusį sodybos savininką (savininkus) gali būti reikšminga tik kaip pagalbinė įrodinėjimo medžiaga. Teismas turėjo vertinti byloje surinktų įrodymų visumą. Nepaisant to, kad dėl archyvinių duomenų trūkumo tiksliai nustatyti, kam konkrečiai priklausė ginčo sodyba šiuo metu yra praktiškai neįmanoma, ginčo sodybos ir jos vietos buvimo faktas buvo įrodinėjamas pateikiant kitus įrodymus. Buvusios sodybos savininko nenurodymas nepažeidžia ir negali pažeisti viešojo intereso nagrinėjamu atveju, nes iš byloje surinktų įrodymų yra akivaizdu, jog tiriamas tas pats objektas (nepriklausomai nuo to, kam jis priklausė), t. y. ginčo sodyba, siekiant išsiaiškinti tikslią jos buvimo vietą. Nepagrįsta teismo išvada, kad prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nenurodant buvusios sodybos savininko sudaro prielaidas, kad gali būti nustatytas neribotas kiekis sodybų buvimo faktų, neidentifikuojant jų pagal konkrečius savininkus, ir tokių nepagrįstų faktų pagrindu galėtų būti neteisėtai statomi gyvenamieji namai saugomose teritorijose.

Dėl faktų prejudicialumo, CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo. Teismas nepagrįstai rėmėsi Molėtų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-475-611/2006, ir jame nustatytu juridiniu faktu (kad G. S. priklausančiame žemės sklype buvo J. D. priklausiusi sodyba) kaip prejudiciniu faktu, vertindamas R. S. reikalavimo pagrįstumą, nes V. K. ir R. S. nebuvo pirmiau nurodytoje civilinėje byloje dalyvaujantys asmenys, o pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Be to, R. S. reikalavimas nebuvo sukonkretintas J. D. buvusios sodybvietės nustatymu, ginčo dalykas šioje byloje yra ginčo sodybos vietos nustatymas. Dėl to laikytina, kad R. S. šioje byloje turėjo pagrindą ir teisę prašomą nustatyti juridinį faktą įrodinėti visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ir, jeigu šioje byloje teisiškai reikšmingas juridinis faktas vis dėlto yra įrodytas, teismas neturėjo pagrindo atmesti jos reikalavimą vien G. S. byloje nustatyto juridinio fakto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismo neįsiteisėjusioje nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, netyrė šių aplinkybių ir nevertino pareiškėjos R. S. pateiktų įrodymų. Šioje byloje nustačius juridinę reikšmę turintį sodybos buvimo faktą ir likus galioti kitam teismo sprendimui (civilinėje byloje Nr. 2-475-611/2006), kur sodybos buvimo faktas taip pat jau yra nustatytas, viešasis interesas negalėtų būti pažeistas, jeigu atitinkamos administracinės institucijos tinkamai vykdytų leidimų išdavimo ir statybų teisėtumo priežiūros pareigas, laikytųsi įstatyme nustatyto statybos miško žemėje draudimo. Kasatorės teigimu, ji, įgyvendindama savo subjektinę teisę ir interesą, nėra atsakinga už viešųjų institucijų tinkamą pareigų įvykdymą.

Dėl įrodymų vertinimo ir CPK 185 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino byloje surinktų įrodymų ir dėl jų nepasisakė. Zarasų rajono apylinkės teismas, nustatęs, kad procesas byloje buvo atnaujintas nepagrįstai, bei atmetęs prašymą panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 14 d. sprendimą, nurodė, kad kitų byloje esančių įrodymų nevertina ir dėl jų nepasisako. Skundžiamame sprendime apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus (įtraukus į procesą R. S.) iš naujo ir dėl jų pasisakė nepažeisdamas proceso atnaujinimo, kaip savarankiškos civilinio proceso stadijos, instituto paskirties. Esminis ginčas byloje kilo dėl įrodymų vertinimo, siekiant nustatyti, kuriame iš greta esančių sklypų buvo ginčo sodyba. Įrodinėjimo procese pripažinus šalių renkamų įrodymų sąsają su byla, o priimant sprendimą šių įrodymų nevertinant, yra pažeidžiami proceso šalių teisėtų lūkesčių, rungtyniškumo, proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principai. Nors bylą nagrinėjant pakartotinai buvo atliktos sudėtingos įrodymų rinkimo procedūros, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai surinktų įrodymų iš esmės nevertino nurodę kitus motyvus, kodėl kasatorės pareiškimas negali būti tenkinamas. Byloje gautos ekspertizės išvados yra vienareikšmiškai naudingos pareiškėjai R. S. ir pagrindžia jos savarankiško pareiškimo faktinius pagrindus, visiškai paneigia pirminės pareiškėjos V. K. pareiškimo faktinius pagrindus, taip pat Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 14 d. sprendime nustatytas faktines aplinkybes apie išlikusių pamatų likučių buvimo vietą.

Dėl proceso atnaujinimo instituto. Teismai nevertino byloje esančių įrodymų ir dėl jų nepasisakė dėl to, kad neva šioje byloje procesas Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 15 d. nutartimi buvo atnaujintas nepagrįstai. Teismo nutartis, kuria nutarta atnaujinti procesą, nėra ir negali būti revizuojama instancine tvarka, juolab tos pačios instancijos teismo, nes atnaujinus procesą byla išnagrinėjama iš esmės. Dėl to teismas turi ir teisę, ir pareigą priimti sprendimą dar kartą įvertinęs įrodymų visumą proceso atnaujinimo pagrindais.

Atsiliepimu į kasatorės V. K. kasacinį skundą kasatorė R. S. nurodo, kad su kasaciniu skundu nesutinka. Atsiliepime teigiama, kad kasaciniame skunde įvardyti įrodymai nepatvirtina fakto, jog J. D. sodyba buvo V. K. priklausančiame žemės sklype, priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ji buvo R. S. priklausančiame žemės sklype.

Atsiliepimu į kasatorės R. S. kasacinį skundą kasatorė V. K. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad R. S. pateikti įrodymai – 2012 m. liepos 13 d. sodybos pastatų indentifikavimo žemės sklypuose aktas, 2012 m. rugpjūčio 31 d. sodybos pastatų ir sklypų ribų sutapdinimo su dešifruotu fotoplanu ekspertizės aktas ir liudytojo A. T. parodymai – nepatvirtina kasacinio skundo argumentų, nes: 1) iš 2012 m. liepos 13 d. sodybos pastatų indentifikavimo žemės sklypuose akto turinio matyti, kad jame nebuvo tirta pastatų paskirtis ir sodybos (sodybų) buvimo vieta, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pastatai (pažymėti Nr. 2 ir Nr. 3), priklausę J. D., buvo žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); 2) 2012 m. rugpjūčio 31 d. sodybos pastatų ir sklypų ribų sutapdinimo su dešifruotu fotoplanu ekspertizės akto teiginiai prieštaringi, aktas parengtas nesilaikant norminių teisės aktų reikalavimų; VĮ Vilniaus Gedimino technikos universiteto Geodezijos instituto specialistai, naudodami identiškus dokumentus ir kartografinę-archyvinę medžiagą, kaip ir UAB Aerogeodezijos instituto darbuotojai, vadovaudamiesi Valstybinės žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1996 m. birželio 27 d. patvirtinta metodika, atliko skaičiavimus ir pateikė teismui 2011 m. gruodžio 9 d. sodybos pastatų identifikavimo aktą, kuriame pateiktos išvados patvirtina, kad J. D. priklausantis ūkinis ir gyvenamasis pastatai yra V. K. priklausančiame sklype; 3) archyviniai dokumentai ir liudytojų parodymai patvirtina, kad G. S., V. K. ir R. S. sklypuose buvo tik Daskevičiams priklausiusios sodybos, kuriose buvo 3 gyvenamieji namai: du iš jų, kurie yra G. S. sklype, priklausė K. D. ir B. D., likęs, kuris priklausė J. D., – V. K. sklype.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto aiškinimo ir taikymo, juridinę reikšmę turinčio sodybos buvimo vietos fakto nustatymo

Draustiniuose neleidžiama veikla, galinti pakenkti saugomiems kompleksams bei objektams (vertybėms) (Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose, taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose. Toje pačioje įstatymo nuostatoje įtvirtinti trys savarankiški būdai, kaip gali būti patvirtinamas sodybos buvimo faktas, t. y. nustatomas pagrindas, suteikiantis teisę statyti statinius draustinio teritorijose: 1) kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų; 2) kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose; 3) teismui nustačius juridinę reikšmę turintį sodybos buvimo faktą (kai nėra išlikę archyvinių, grafinių sodybos buvimo dokumentų).

Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymui yra reikšminga buvusios sodybos sąvoka. Pagal aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 419 patvirtinto Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento (redakcija, galiojanti nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d.) 7 punktą buvusi sodyba – tai sodyba, kurios buvimo faktas įrodytas istoriniais–archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu. Sodybos sąvoka pateikta 2003 m. birželio 11 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (redakcija, galiojanti nuo 2009 m. balandžio 1 d.) 5.15 punkte, pagal kurį sodybą sudaro gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais. Taigi pagrindinis sodybos elementas yra gyvenamasis pastatas.

Kasacinis teismas, aiškindamas Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintą išimtį, yra pažymėjęs, kad pirmiausia reikšminga buvusių ar esamų statinių buvimo vieta: jei negalima nustatyti iš statinių liekanų ar pažymėjimo vietovės dokumentuose ar teismo sprendimu vadovaujantis įrodymais juridinio fakto, kur buvo statiniai, žemės savininkui neatsiranda teisė statyti jo pageidaujamoje vietoje kitokius nei su draustinio tikslais susijusius statinius. Tais atvejais, kai žemės savininkas siekia įgyvendinti šią išimtinę įstatyme įtvirtintą teisę, be šios aplinkybės, kur buvo sodyba, privalo įrodyti tokiai teisei atsirasti ir būtiną aplinkybę, kokie statiniai buvo sodyboje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-48/2013).

Sprendžiant klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio sodybos buvimo vietos fakto nustatymo, reikia nustatyti, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribose buvo sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatų aiškinimo, pagal kurį: tuo atveju, kai nustatoma, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuris yra draustinyje, nėra buvę gyvenamojo namo – pagrindinio sodybos objekto ir pareiškėjui dėl susidėjusios žemėnaudos teko ta žemės sklypo dalis, kurioje buvo gyvenamojo namo priklausiniai (antraeiliai daiktai), dalis sodybos pastatų ir (ar) sodybos liekanų ir pan., tai juridinę reikšmę turintis faktas dėl sodybos buvimo negali būti nustatomas; priešingu atveju susidarytų teisinė situacija, kai vietoje vienos sodybos būtų atkuriamos kelios; toks įstatymo aiškinimas paneigtų įstatyme nustatytus saugomų teritorijų steigimo tikslus ir Civilinio kodekso nuostatas dėl pagrindinių ir antraeilių daiktų (Saugomų teritorijų įstatymo 3 straipsnis, CK 4.19 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-259/2008).

Šioje byloje kasatorės siekia, kad būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis sodybos buvimo vietos joms priklausančiuose žemės sklypuose faktas. Kasatorių žemės sklypai yra Labanoro regioniniame parke, t. y. draustinio teritorijoje, jie yra gretimi, R. S. žemės sklypas ribojasi ir su G. S. priklausančiu žemės sklypu. Kasatorės, prašydamos nustatyti juridiškai reikšmingus faktus, nurodė, kad jų žemės sklypuose buvo tiek gyvenamasis namas, tiek jo priklausiniai. Kasatorė V. K. teigė, kad sodyba priklausė J. D., o kasatorė R. S. konkretaus buvusios sodybos savininko nenurodė, teigė, jog jai priklausančiame žemės sklype galėjo būti ne tik J. D. sodyba, bet galbūt K. D. ar A. G. sodybos. Molėtų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-475-611/2006, yra nustatyta J. D. sodybos buvimo vieta, t. y. kad sodyba buvo G. S. priklausančiame žemės sklype.

Kasatorė R. S. teigia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pagal kurį turtinių teisių atsiradimas siejamas su buvusios sodybos vietos, ne jos savininko, nustatymu, o faktas, kam priklausė sodyba, nėra teisiškai reikšmingas. Teisėjų kolegija sutinka, kad teisinius padarinius sukuria ne konkretaus savininko sodybos pamatų išlikimo fakto nustatymas, tačiau pažymi, kad tam tikrais atvejais savininko identifikavimas turi didelę reikšmę. Pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką, teismams sprendžiant klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio sodybos buvimo vietos fakto nustatymo, yra privalu užtikrinti, kad be pakankamo pagrindo nebūtų didinamas draustinio teritorijos užstatymas, vietoje vienos sodybos nebūtų atkuriamos kelios. Buvusios sodybos savininko identifikavimas svarbus teismams konstatuojant bylos išsprendimui reikšmės turinčias aplinkybes – ar buvo viena ar kelios sodybos, kiek ir kokie statiniai ją (jas) sudarė, kaip jie buvo išsidėstę ir pan. Tai juolab svarbu, kai nagrinėjimo objektu esantys statiniai buvo kompaktiškai išsidėstę nedidelėje teritorijoje. Taigi tokiais, kaip nagrinėjamoje byloje, atvejais, kai dėl sodybos (sodybų) buvimo gretimuose žemės sklypuose faktų nustatymo kreipiasi keli pareiškėjai, teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad teismas galėtų tinkamai nustatyti reikšmingas teisingam bylos išsprendimui faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikyti teisės normas ir priimti pagrįstą bei teisėtą sprendimą, būtina teismui nurodyti buvusį sodybos savininką. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasatorės argumentą, kad sodybos savininko identifikavimas nėra teisiškai reikšmingas.

Dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo

Teismo sprendimo privalomumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Aiškindamas šią proceso teisės normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008; 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tam, jog prejudiciniai faktai galiotų ir nedalyvavusiems byloje asmenims, t. y. sukeltų teisinius padarinius ne tik proceso dalyviams, bet ir jame nedalyvavusiems asmenims, dėl faktų ir teisinių santykių turi būti pasisakyta teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-484/2006). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teismo sprendimo rezoliucinė dalis turi prejudicinę reikšmę ir byloje nedalyvavusiems asmenims, nes šios kategorijos bylose priimti teismo sprendimai priskirtini teismo sprendimams dėl pripažinimo ir pagal CPK 18 straipsnį privalomi visiems asmenims; nedalyvavusiems byloje asmenims teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyti faktai pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį nėra privalomi ir neturi prejudicinės galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. ir kt. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-357/2011).

Kasatorės R. S. argumentas, kad teismai nepagrįstai rėmėsi Molėtų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendime (civilinėje byloje Nr. 2-475-611/2006) nustatytu juridinę reikšmę turinčiu faktu, atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip jau minėta, civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teismo sprendimo rezoliucinė dalis turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad pareiškėjos G. S. pareiškimas patenkintas, nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo sodyba, pagal Utenos apskrities archyvo 2005 m. gegužės 30 d. pažymą Nr. 716 susidedanti iš 1915 m. pastatyto gyvenamojo namo, 1900 m. pastatyto tvarto, 1920 m. pastatytos daržinės ir 1946 m. pastatytos pirties, kurios dalies pastatų pamatai išliko ir pažymėti antstolės V. Š. sudarytame 2006 m. birželio 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Pirmiau nurodytas teismo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas rezoliucinės dalies apimtimi yra privalomas ir civilinės bylos Nr. 2-475-611/2006 nagrinėjimo procese nedalyvavusioms kasatorėms. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Utenos apskrities archyvo 2005 m. gegužės 30 d. pažymoje Nr. 716, kurios pagrindu buvo nustatytas pirmiau nurodytas juridinę reikšmę turintis faktas, ir 2007 m. rugsėjo 28 d. to paties archyvo išduotoje pažymoje Nr. N4-2244, kuria prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą grindžia kasatorė V. K., nurodyti identiški duomenys apie J. D. sodybą. Teismas nustatė, kad pagal du teismo sprendimus (2006 m. rugsėjo 20 d. ir 2009 m. sausio 14 d.) (duomenys neskelbtini), yra buvusios dvi J. D. priklausiusios sodybos, tačiau byloje nėra įrodymų ir jos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog J. D. nurodytame kaime turėjo dvi sodybas. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorė R. S. teigė, jog jai priklausančiame žemės sklype galėjo būti ne tik J. D., bet galbūt K. D. ar A. G. sodybos. Teisėjų kolegija pažymi, kad argumentas, jog buvo kelios sodybos (kelios J. D. priklausiusios sodybos), savaime neatmestinas, nors objektas (ginčo sodyba), sprendžiant iš bylose esančios medžiagos ir teismų sprendimų turinio, gali būti ir tas pats (ta pati J. D. priklausiusi sodyba). Kasatorės iš dalies remiasi tais pačiais įrodymais ir prašo nustatyti faktus dėl galbūt tų pačių statinių. Bylą nagrinėję teismai nenustatinėjo, kiek buvo J. D. priklausiusių sodybų, taigi konkretus objektas liko neidentifikuotas, o norint tai padaryti – būtina atsižvelgti į civilinę bylą Nr. 2-475-611/2006 ir joje nustatytą juridinę reikšmę turintį faktą, t. y. kad J. D. priklausiusi sodyba buvo G. S. priklausančiame žemės sklype.

Dėl proceso atnaujinimo

Kasacinis teismas, aiškindamas proceso atnaujinimo paskirtį ir tikslus, yra konstatavęs, kad, siekiant užtikrinti normalią civilinių santykių raidą, kuriai būtinas stabilumas, perspektyvinio prognozavimo galimybė, reikalingas teisinis tikrumas, pasitikėjimas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Atnaujinus procesą tokiu sprendimu užbaigtoje byloje, atsiranda teisinis neapibrėžtumas, nes joje išspręsto šalių teisinės padėties klausimo sprendimas vėl tampa nežinomas, o dalyvavimas su ginčo dalyku susijusiuose santykiuose – rizikingas. Dėl to proceso atnaujinimas civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį, priimtą civilinėje byloje J. V. K. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-303/2007).

Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose, pažymėjo, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimas, priimtas byloje Brumarescu v. Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95); 2002 m. liepos 25 d. sprendimas, priimtas byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99); 2007 m. kovo 1 d. sprendimas, priimtas byloje Sypchenko v. Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04); 2007 m. kovo 15 d. sprendimas, priimtas byloje Volkov v. Rusija (pareiškimo Nr. 8564/020); taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. V. K. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-303/2007; 2009 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. I. v. A. R., bylos Nr. 3K-3-108/2009; kt.).

Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti CPK 366 straipsnio 1 dalyje. Vienas iš jų – jeigu sprendimu teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų (CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Prašymus atnaujinti procesą gali paduoti šalys, tretieji asmenys ir neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys (CPK 365 straipsnio 1 dalis). CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti paduodamas, jei nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai. Taigi šioje teisės normoje nustatytas naikinamasis procesinis terminas, kuriuo ribojama proceso atnaujinimo galimybė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad, atnaujinus procesą, bylą nagrinėjantis teismas nebegali svarstyti, buvo ar ne pagrindas procesui atnaujinti, nes šis klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi dėl proceso atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Girstučio kultūros ir sporto rūmai“ v. R. I. U. IĮ, bylos Nr. 3K-3-187/2006). Plėtodamas šią praktiką, kasacinės instancijos teismas išaiškino, kad ši taisyklė taikytina ribotai, t. y. draudimas kvestionuoti – buvo ar ne – pagrindas procesui atnaujinti, taikytinas tik proceso atnaujinimo klausimui spręsti, bet ne jo pagrįstumui iš naujo nagrinėjant bylą įvertinti, nes pakartotinio nagrinėjimo ribos apibrėžiamos proceso atnaujinimo pagrindais (CPK 370 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Salta“ v. VĮ Turto fondas, bylos Nr. 3K-3-337/2011).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad „asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų“.

Apeliacinės instancijos teismas apskųstame sprendime nurodė, kad kasatorės, manydamos, jog į jų nuosavybės teise valdomus žemės sklypus patenka buvusi sodyba, priklausiusi J. D., turi teisę prašyti atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-475-611-2006. Kasatorė V. K. teigia, kad prašyti atnaujinti procesą pirmiau nurodytoje byloje neturi teisės, nes ši yra pasibaigusi suėjus įstatyme nustatytam naikinamajam terminui, taigi apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 14 d. sprendimą, užkirto galimybę pareiškėjai apginti ir įgyvendinti savo teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje komercinis bankas “Sekundės bankas” v. A. S., bylos Nr. 3K-3-233/2004, 2007 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjų L. M. ir D. M. prašymą atnaujinti praleistą proceso įstatymų nustatytą terminą, bylos Nr. 3K-3-515/2007, tam tikrais atvejais, kai susidaro išskirtinė, neįtikėtina teisinė situacija, teismai turi teisę CPK 370 straipsnio nustatyta tvarka spręsti praleisto CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto naikinamojo procesinio termino atnaujinimo klausimą ir dėl to priimti atitinkamą procesinį sprendimą. Nors faktinės aplinkybės pirmiau nurodytoje 2004 m. byloje skiriasi, o 2007 m. byloje – skiriasi, tačiau ne iš esmės, jose pateikti išaiškinimai svarbūs kasaciniam teismui formuojant bendrą praktiką, aktualią visuomenės interesams, ir ypač svarbūs nagrinėjant šią bylą. Šios bylos medžiaga, teismų nustatytos aplinkybės, priimti sprendimai, kasatorių argumentai patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje yra susidariusi išskirtinė situacija: 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-475-611/2006, kurioje nė viena kasatorių nedalyvavo, nustatytas juridinę reikšmę turintis sodybos buvimo G. S. sklype faktas; kasatorės šioje civilinėje byloje iš esmės siekė, kad būtų nustatytas skirtingas juridinę reikšmę turintis faktas dėl skirtingų asmenų, tačiau galbūt tiesiogiai susijęs su tuo pačiu objektu – J. D. priklausiusia sodyba; pareiškėjos abiejose bylose turi teisinį interesą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, sprendimai turi ar gali turėti įtakos jų materialiosioms teisėms ir pareigoms, todėl tikslingiau ir teisingiau pirmiau nurodytus juridinę reikšmę turinčius faktus nustatinėti vienoje byloje.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatorės teigia, kad teismai netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, vertino ne visus juos, padarė nepagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, skundžiamų teismų sprendimų turinį ir kasacinio skundo argumentus dėl CPK 185 straipsnio 1 dalies pažeidimo, konstatuoja, kad skundų argumentais keliami ne teisiniai CPK 185 straipsnio 1 dalies taikymo aspektai, o iš esmės ginčijamas šioje nutartyje pirmiau aptartų teisės normų taikymas, siekiama kitokių, nei padarė teismai, faktinių aplinkybių nustatymo, kvestionuojamos teismų padarytos išvados. Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl šios kasacinio skundo dalies kasacijos dalykas nėra suformuluotas pagal CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus.

Dėl kitų kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pagrindo jį naikinti arba pakeisti kasacinių skundų argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus kasacinių skundus, kasatorių turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Kasaciniame teisme patirta 78,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinių skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš abiejų kasatorių, iš kiekvienos jų – po 39,07 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatorių R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 39,07 Lt (trisdešimt devynis litus ir 7 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis