Dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-511/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03731-2009-0 Procesinio sprendimo kategorija 48.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Egidijaus Laužiko ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. R. ieškinį atsakovei E. P. dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Šioje byloje sprendžiami išlaikymo iki gyvos galvos prievolės pabaigos mirus rentos gavėjui, išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo ir turto pagerinimo išlaidų priteisimo klausimai.

Ieškovė E. R. prašė teismo nutraukti jos, sutuoktinio R. L. ir atsakovės E. P. 2008 m. gruodžio 18 d. sudarytą išlaikymo iki gyvos galvos sutartį ir taikyti restituciją – grąžinti žemės sklypą, sodo pastatą, šiltnamį, ūkio pastatą ir kiemo statinius (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise ieškovei.

Ieškovė nurodė, kad 2008 m. spalio 18 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi atsakovė įsipareigojo išlaikyti nedarbingus rentos gavėjus ieškovę ir R. L. iki jų gyvos galvos, slaugyti sergančius, aprūpinti medicinine pagalba, maistu, apranga, mokėti visus mokesčius už komunalinius partarnavimus ir kitas teikiamas paslaugas, o ieškovė įsipareigojo perduoti atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, sodo pastatą, šiltnamį, ūkio pastatą, kiemo statinius (duomenys neskelbtini). Šalys nustatė, kad sutartis kartu yra ir turto priėmimo–perdavimo aktas CK 6.393 straipsnio 4 dalies prasme, todėl nuosavybės teisė į ginčo turtą atsakovei perėjo nuo sutarties pasirašymo momento. Ieškovės teigimu, po sutarties sudarymo atsakovė nevykdė savo įsipareigojimų. Ieškovės sutuoktinis R. L. mirė 2009 m. rugpjūčio 11 d., CK 6.464 straipsnio 1 dalies prasme atsakovei prievolė išlaikyti šį rentos gavėją yra pasibaigusi, tačiau atsakovė iki šiol nevykdo pareigos teikti išlaikymą ieškovei. Dėl atsakovės neteisėto neveikimo liko neįgyvendinti ieškovės lūkesčiai, todėl atsakovė iš esmės pažeidė sutartį ir ieškovė turi teisę reikalauti nutraukti sutartį bei grąžinti nekilnojamąjį turtą.

Atsakovė priešieškiniu prašė teismo nustatyti, kad 2008 m. gruodžio 18 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartis nutrūko dėl ieškovės kaltės; priteisti ieškovei iš atsakovės bendrosios jungtinės nuosavybės dalį: 1/2 dalį žemės sklypo, sodo pastato, šiltnamio, ūkio pastato ir kiemo statinių (duomenys neskelbtini); priteisti atsakovei iš ieškovės 31 671,23 Lt nuostolių atlyginimą.

Atsakovės teigimu, R. L. buvo patenkintas jos teikiamu išlaikymu, priežiūra. Kadangi atsakovė savo prievolę R. L. įvykdė, tai po jo mirties atsakovei priklauso 1/2 dalis perduoto pagal 2008 m. gruodžio 18 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį turto (CK 6.464 straipsnis). Ginčo turtas sutuoktinių ieškovės ir R. L. įgytas 1999 m. rugpjūčio 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu esant santuokoje (1989 m. rugsėjo 14 d. sudaryta santuoka; CK 3.88 straipsnio 1, 2 dalys, 3.117 straipsnis). Be to, ieškovė ir jos sutuoktinis 2008 m. gruodžio 18 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartyje nurodė, kad perduodamas turtas priklauso rentos gavėjams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise (sutarties 2 punktas). Nėra įrodymų, patvirtinančių, kad perduotas pagal sutartį turtas gali būti ieškovės asmeninė nuosavybė. Atsakovės teigimu, ji nuolat rūpinosi ieškove ir jos sutuoktiniu, tiekė jiems maistą, duodavo pinigų kasdienėms išlaidoms, nuveždavo į gydymo įstaigas, cerkvę, kapines (tai padaryti padėdavo atsakovės pažįstamas N. J.). Be to, atsakovė su drauge ir vaikaičiu ieškovės namuose praleisdavo savaitgalius, atveždavo maisto produktų. Nuo 2009 m. birželio 26 d. atsakovė nuolat būdavo pas ieškovę, dirbo darže, atliko remontą (darbus pavedė kontroliuoti (atlygintinai) savo draugei K., gyvenančiai greta ieškovės). Dėl apmokėjimo už komunalines paslaugas su ieškove buvo susitarta iš karto po sutarties patvirtinimo, t. y. kad mokės ieškovė, juolab kad atsakovė duodavo pakankamai pinigų. Atsakovė padengė R. L. mirties laidotuvių išlaidas. Dėl ieškovės netinkamo elgesio nuo 2009 m. rugpjūčio 29 d. atsakovė, ieškovės nurodymu, jos namuose nustojo lankytis, tačiau skambino telefonu ir ieškovė žinojo, kad visada gali kreiptis, jei reikės pagalbos. Ieškovės atsisakymas priimti rentos mokėtojo vykdomus įsipareigojimus teikia pagrindą nutraukti sutartį dėl rentos mokėtojo esminio sutarties pažeidimo. Taigi, 2008 m. gruodžio 18 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartis laikytina nutraukta dėl ieškovės kaltės. Ieškovės ir R. L. išlaikymui ir jų turto pagerinimui atsakovė išleido 63 342,46 Lt. Kadangi išlaidos tenka abiem sutuoktiniams, tai iš ieškovės priteistina 31 671,23 Lt nuostoliams atlyginti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 1 d. sprendimu tenkino ieškovės visą ieškinį ir dalį atsakovės priešieškinio – nutraukė ieškovės, R. L. ir atsakovės sudarytą 2008 m. gruodžio 18 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį ir grąžino ieškovei nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini): žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); priteisė iš atsakovės ieškovei 256 Lt žyminio mokesčio, o valstybei – 8694 Lt žyminio mokesčio; iš ieškovės atsakovei – 45 674, 36 Lt nuostolių atlyginimą, 950 Lt žyminio mokesčio; iš ieškovės valstybei – 420 Lt žyminio mokesčio.

Teismas nustatė, kad atsakovė iš esmės pažeidė 2008 m. gruodžio 18 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, nes ieškovė savo lėšomis apmokėdavo komunalinius mokesčius, pirkdavo maistą. Ieškovės liudytojų – sodo kaimynų parodymais nustatyta, kad atsakovė vykdė jai perduoto turto remontą, tačiau nesirūpino rentos gavėjais, nepadėjo slaugyti R. L., nereaguodavo į ieškovės kvietimus, todėl ieškovė buvo priversta prašyti kaimynų padėti prižiūrėti sergantį sutuoktinį, aprūpinti rentos gavėjus produktais, vaistais, kitomis prekėmis ir paslaugomis. Atsakovė pati patvirtino, kad atvažiuodavo pas rentos gavėjus tik savaitgaliais. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad atsakovė sistemiškai ir nuolat vykdė visas sutarties sąlygas, nes jos pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė vykdė sutartį epizodiškai, daugiausiai užsiminėjo savo (o ne rentos gavėjų) turto remontu, epizodiškai nupirkdavo produktų arba drabužių, nuvežė ieškovė ir jos sutuoktinį į ligoninę. Atsakovės teiginys, kad ieškovės ir jos sutuoktinio priežiūrą atlikdavo jos draugė Kristina, negali būti laikoma tinkamu sutarties vykdymu, be to, šiai aplinkybei patvirtinti atsakovė nepateikė objektyvių įrodymų. Atsakovė įsipareigojo ne tik išlaikyti rentos gavėjus, mokėti mokesčius už komunalinius partarnavimus ir kitas teikiamas paslaugas, bet ir slaugyti juos sergančius, aprūpinti medicinine pagalba. Tokia rentos gavėjo priklausomybė nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo įpareigoja šią prievolę vykdyti ne formaliai, bet pagal sąžiningumo ir protingumo kriterijus (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), nes rentos gavėjo būtiniausių poreikių tenkinimas priklauso nuo tinkamo sutarties vykdymo. Byloje nustačius, kad, atsakovei laiku nevykdant sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, kai jų vykdymas ieškovei ir jos sergančiam sutuoktiniui tapo gyvybiškai svarbus, buvo pažeisti ieškovės teisėti lūkesčiai ir interesai, prarastas pasitikėjimas atsakove, kuris išlaikymo iki gyvos galvos teisiniuose santykiuose yra būtinas, todėl atsakovė ginčo sutartį pažeidė iš esmės (CK 6.217 straipsnis). Teismas, vadovaudamasis CK 6.464 straipsnio 2 dalimi, 6.222 straipsniu, sprendė taikyti restituciją – ginčo turtą grąžinti ieškovei. Atsakovės teiginys, kad ieškovės sutuoktinis buvo patenkintas teikiamu išlaikymu, priežiūra, neįrodytas, todėl nėra pagrindo palikti atsakovės nuosavybėje 1/2 dalį ginčo turto. Be to, turint omeny šalių konfliktą, toks teisių gynimo būdas sukeltų dar didesnį šalių interesų konfliktą; ieškovė po R. L. mirties priėmė palikimą.

Dėl atsakovės priešieškinio teismas nurodė, kad ieškovė privalo atlyginti atsakovei išlaidas, susijusias su turto pagerinimu, nes ieškovė pripažino turto pagerinimo faktą (langų keitimą, pirties ir tualeto remontą), nepateikė įrodymų, kad turto pagerinimas buvo nenaudingas arba nereikalingas.

Nors sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, tačiau nepanaikina atsakovės teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl ieškovės turto pagerinimo (CK 6.222 straipsnis). Priteisti atsakovei rentos gavėjų išlaikymo išlaidas nėra teisinio pagrindo (CK 6.464 straipsnio 2 dalis). Atsakovė turto pagerinimui išleido 40 209, 36 Lt (naujų langų, tvoros įgijimas ir pastatymas, virtuvės, pirties, tualeto laiptų remonto, boilerio pirkimo, kadastrinio plano apmokėjimo (1200 Lt) išlaidos). Kadangi ieškovė nepaneigė šių išlaidų, tai nurodyta suma priteistina iš ieškovės. Nors atsakovė prašo priteisti tik 31 671,23 Lt, t. y. pusę išlaidų, ir prašo priteisti ieškovei tik 1/2 dalį turto, tačiau, grąžinus ieškovei visą turtą, priteistina ir visa suma išlaidų, susijusi su turto pagerinimu. Teismas sprendė tenkinti ir atsakovės prašymą priteisti iš ieškovės jos sutuoktinio laidojimo 5465 Lt išlaidų atlyginimą, nes pagal ginčo sutartį atsakovė neprivalėjo tokių išlaidų padengti, o ieškovė tokių išlaidų buvimo neginčija.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 1 d. sprendimą – priteistus iš ieškovės atsakovei 45 674,36 Lt nuostolius sumažino iki 5465 Lt; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 256 Lt žyminio mokesčio, o valstybės naudai – 8694 Lt žyminio mokesčio; iš ieškovės atsakovei – 113,62 Lt žyminio mokesčio, o valstybės naudai – 37 Lt žyminio mokesčio bei 113,62 Lt žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme. Iš atsakovės ieškovei teismas priteisė 236,82 Lt žyminio mokesčio, valstybei – 968,44 Lt žyminio mokesčio, sumokėtų apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje S. I. v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-207/2006, išaiškinimais, CK 6.461 straipsnio 1 dalimi. Teismas nurodė, kad atsakovės kaip rentos mokėtojos įsipareigojimai buvo kasdieninės priežiūros prievolė, kurią būtina vykdyti nuolat, o ne epizodiškai. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovė iš esmės pažeidė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį. Teismas nurodė, kad 2008 m. gruodžio 18 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties 14 punkte nustatyta, jog prievolė išlaikyti asmenį iki gyvos galvos baigiasi tik po abiejų rentos davėjų mirties. Šioje sutartyje nenumatyta, kad, vienam iš rentos gavėjų mirus, kitas rentos gavėjas (sutuoktinis) netenka teisės ginčyti sutarties ir reikalauti grąžinti visą perduotą nekilnojamąjį turtą, ar gali reikalauti grąžinti tik dalį šio turto. Šiam teisiniam santykiui pagal analogiją taikytina CK 6.456 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad kai renta mokama keliems asmenims ir vienas iš jų miršta, tai jo teisės gauti rentą dalis pereina jį pergyvenusiems rentos gavėjams, jeigu rentos sutartis nenustato ko kita. Po paskutinio rentos gavėjo mirties prievolė mokėti rentą baigiasi. Kai renta mokama abiejų sutuoktinių naudai ir vienas sutuoktinis miršta, visa renta toliau mokama pergyvenusiam sutuoktiniui, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi atsakovės reikalavimas palikti jos nuosavybėje pusę nekilnojamojo turto netenkintinas.

Teismas, vadovaudamasis CK 6.222, 6.454 straipsniais, 6.464 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo atveju, kai rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį, CK nustatytos restitucijos normos netaikomos, o taikoma vienašalė restitucija: rentos mokėtojas rentos gavėjo reikalavimu privalo grąžinti perduotą nekilnojamąjį daiktą, o rentos mokėtojas neturi teisės reikalauti atlyginti jam išlaidas, susijusias su rentos gavėjo išlaikymu. Atsakovė išlaikymo iki gyvos galvos sutarties 3 punktu įsipareigojo rentos gavėjams teikti aprūpinimą gyvenamąja patalpa (teisę naudotis perleidžiamu turtu) ir kitas neapibrėžtas paslaugas, taip pat slaugos, medicininės pagalbos, maisto, aprangos, mokesčių mokėjimo už komunalines paslaugas. Sutartyje nurodyta, kad rentos gavėjai perdavė atsakovei nebaigtą statyti 98 procentų sodo pastatą. Tai reiškia, kad rentos gavėjams tekusios gyvenamosios patalpos buvo ne visai tinkamos gyventi ir apie tai atsakovė žinojo. Atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 3 dalyje nustatytus sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, atsakovė privalėjo suteikti rentos gavėjams tinkamas gyvenamąsias patalpas, pasirūpinti jų užbaigtumu ir tinkamu įrengimu. Taigi gyvenamųjų patalpų sutvarkymas, užbaigimas buvo atsakovės įsipareigojimas rentos gavėjams ir už tai ji neturi teisės reikalauti atlyginimo, tačiau ieškovė sutinka sumokėti atsakovei 31 671,23 Lt. CK 6.464 straipsnio 2 dalis imperatyviai draudžia reikalauti atlyginti išlaidas, susijusias su rentos gavėjo išlaikymu, kai rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį, todėl pripažinimas priešieškiniu reikalaujamos 31 671,23 Lt sumos nepriimtinas (CPK 42 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui; priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasacinės instancijos teisme. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl restitucijos taikymo. Teismai nepasisakė, ar turtas grąžinamas abiem rentos gavėjams bendrojon jungtinėn nuosavybėn, ar ieškovei asmeninėn nuosavybėn. Pagal pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį galima numanyti, kad turtas grąžintas ieškovei asmeninėn nuosavybėn, kas prieštarauja tiek restituciją, tiek paveldėjimą reglamentuojančioms teisės normoms. Teismai privalėjo grąžinti šalis į padėtį, buvusią iki sutarties dėl išlaikymo iki gyvos galvos sudarymo, kai turtas priklausė abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 6.222 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas apskritai dėl grąžinamo turto nepasisakė, laikydamas pirmosios instancijos teismo išvadas teisingomis. Taip mirusiojo turto dalis grąžinta ieškovei, apeinant paveldėjimo procedūras, nors turtas turėtų būti grąžinamas mirusiojo teisių perėmėjams (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad vienintelė jo įpėdinė pagal testamentą yra atsakovė. Po pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje byloje priėmimo Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo užvesta civilinė byla dėl termino palikimui priimti atnaujinimo (bylos Nr. 2-2551-433/2013). Ji šiuo metu sustabdyta iki bus išnagrinėtas ginčas šioje byloje. Mirus R. L. per įstatymų nustatytą terminą dėl palikimo priėmimo atsakovė nesikreipė tik todėl, kad šis savo mirties dieną jokio turto neturėjo. Taigi teismai nepaisė mirusiojo valios ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams priklausiusį turtą grąžino ieškovei asmeninėn nuosavybėn. Atsakovė, remdamasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnio 3 punktu, 22 straipsnio 5 punktu, nurodo, kad ieškovė negali registruoti nuosavybės teisės į mirusiajam priklausiusią turto dalį negavusi paveldėjimo teisės liudijimo. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė buvo nesąžininga, nes teismui nurodė, kad ginčo turtas jai priklauso asmeninės nuosavybės teise, kad ji yra vienintelė R. L. turto paveldėtoja. Sprendžiant paveldėjimo klausimus, kai testatoriaus valia išreikšta testamente, ji turi būti gerbiama ir vykdoma po testatoriaus mirties.

Pritaikius restituciją ieškovė iš esmės atgavo didesnę turto dalį, negu sutartimi buvo perleidusi, tai prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms. Pagal kasacinio teismo praktiką pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. T. v. G. Ž., bylos Nr. 3K-3-359/2006; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. ir kt. v. antstolei R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009). Atsakovė, remdamasi CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai 63 342,46 Lt išlaidas, į kurias įeina ir rentos gavėjų turto pagerinimas, sumažino iki laidotuvėms išleistų 5465 Lt. Taigi teismas ieškovei ne tik priteisė visą turtą (nors sutartimi ji perleido tik pusę turto), bet ir neįpareigojo ieškovės grąžinti atsakovei jos patirtas faktines išlaidas. Pirmosios instancijos teismas CK 6.222 straipsnio pagrindu pagrįstai pripažino, kad restitucija turi būti abipusė. Kadangi grąžinti rentos gavėjų išlaikymui išleistų sumų ir turto pagerinimo natūra, nepadarant žalos turtui ir (ar) jo pagerinimui, nėra galimybės, tai restitucija taikytina priteisiant atsakovei kompensaciją pinigais, tai atitiktų kasacinio teismo praktiką (CK 6.146 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. A. K. v. V. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-278/2009). Teisminio nagrinėjimo metu ieškovei buvo siūlyta iš dalies įvykdyti restituciją natūra, t. y. grąžinti tuos turto pagerinimus, kuriuos galima atskirti nepadarant žalos turtui (grąžinti pirktus įrengimus, daiktus ir pan.), tačiau ieškovė atsisakė.

2. Dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo pirmosios instancijos teismo surinktų įrodymų ir jų pagrindu padarytų išvadų dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties esminio pažeidimo; neatsižvelgė į tai, kad ieškovė pati netinkamai bendradarbiavo vykdant sutartinius įsipareigojimus ir kad būtent ieškovė privalo įrodyti, kad atsakovė nevykdė sutartyje prisiimtų įsipareigojimų (CK 6.464 straipsnio 2 dalis, CPK 178 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. D. Š., bylos Nr. 3K-3-654/2002). Ieškovė po R. L. mirties skubiai ieškojo galimybių nutraukti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį ir susigrąžinti turtą. Sąžiningas, protingas ir apdairus asmuo būtų bent įspėjęs apie sutarties vienašališką nutraukimą, taip išvengiant galimų teisminių ginčų ir didesnių išlaidų. Atsakovės nuomone, atotrūkio tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo nebuvo, nes sutarties nutraukimą lėmė pačios ieškovės nesąžiningi veiksmai (CK 6.217 straipsnio 2 dalis).

3. Dėl 1/2 dalies turto priteisimo. Teisę ginčyti sutarties tinkamą vykdymą iki mirties galėjo tik pats R. L.. Taigi teismas galėjo spręsti tik dėl sutarties nutraukimo dėl ieškovės, bet ne dėl mirusiojo asmens, kuriam sutartis pasibaigė jam mirus (CK 6.464 straipsnio 1 dalis). Atsakovė savo prievolę mirusiajam R. L. įvykdė, todėl po šio mirties jai priklauso 1/2 dalis perduoto pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį turto. Iš sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas nepriteisė atsakovei R. L. turto dalies dėl to, kad būtų išvengta galimų didesnių konfliktų su ieškove. Tokiu atveju teismas turėjo priteisti atsakovei 1/2 dalies turto vertę pinigais.

4. Dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties aiškinimo. Sutartyje nėra įvardytų jokių neapibrėžtų paslaugų, apeliacinės instancijos teismo apibrėžtų kaip prievolė visiškai įrengti rentos gavėjų turtą ir aprūpinti juos prabanga, investuojant savo lėšų už daugiau kaip 63 000 Lt. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose pripažino, kad atsakovė neprivalėjo tvarkyti, gerinti jos ir sutuoktinio turto. 98 procentų baigtumo sodo pastatą sutuoktiniai įsigijo dar 1999 m. už 16 000 Lt, vėliau jame (tokio pat baigtumo) gyveno beveik 10 metų iki sutarties pasirašymo, todėl apeliacinės instancijos teismo išvados, kad pastatas nebuvo visiškai tinkamas gyventi, nepagrįstos. 2 proc. baigtumo trūkumą sudarė nenudažyta vienos pastato pusės išorinė siena, kuri neturėjo įtakos rentos gavėjų gyvenimo kokybei. O pastato 2 procentų įrengimo vertė negalėjo būti didesnė kaip 2674 Lt.

5. Dėl įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo pirmosios instancijos teismo surinktų įrodymų, nepagrįstai laikė tinkamesniais ieškovės žodinius paaiškinimus ir jos liudytojų parodymus, kurie buvo prieštaringi. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės naudai vertino ne ginčo sutarties laikotarpiu jos surinktus pirkimo kvitus, neatsižvelgė į atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus, nešališkų liudytojų parodymus.

6. Dėl žyminio mokesčio apskaičiavimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės 9056 Lt žyminį mokestį, kuris buvo apskaičiuotas vadovaujantis ieškovės nurodytomis VĮ Registrų centro rinkos kainomis, kurios jau yra pasikeitusios; neatsižvelgė į su priešieškiniu pateiktas 2010 m. sausio 1 d. nustatytas turto vidutines rinkos vertes, pagal kurias bendra turto vertė buvo 187 760 Lt. Taigi mokėtinas žyminis mokestis buvo 5633 Lt. Sprendimo priėmimo dieną – 2011 m. sausio 1–ąją – ginčo turto vidutinė rinkos vertė buvo 183 260 Lt, žyminis mokestis – 5498 Lt. Kadangi ieškovė yra sumokėjusi tik 256 Lt žyminio mokesčio, o nuo likusios jo dalies (8694 Lt) mokėjimo buvo atleista, tai atsakovė prašė priteisti ne ieškovės ieškinyje nurodyto dydžio, bet nuo sprendimo priėmimo dieną buvusios turto vertės apskaičiuotą 5498 Lt žyminį mokestį. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio skundo reikalavimo nepasisakė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus; priteisti iš atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties vykdymo. Atsakovė pripažino, kad iš esmės pažeidė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, bet vėliau kaltę dėl sutarties nutraukimo perkėlė ieškovei. Ieškovė pati mokėjo už komunalines paslaugas, t. y. priešingai nei buvo nustatyta sutartyje. Atsakovė niekada nėra davusi grynųjų pinigų ieškovei. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje S. I. v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-207/2006, išaiškinimais ieškovė nurodo, kad sutarties pažeidimas akivaizdžiai yra esminis, nes atsakovė ne tik nevykdo savo įsipareigojimo išlaikyti ieškovę iki gyvos galvos, tačiau neprižiūrėjo ir sistemingai neslaugė ieškovės sutuoktinio, kai jis sirgo nepagydoma liga. Atsakovė, sudarydama vieną bendrą sandorį su dviem rentos gavėjais, įsipareigojo abiems, o ne kiekvienam atskirai. Vienam rentos gavėjui atsakovė pareigas vykdė blogai, o kitam, kaip pati pripažino, apskritai nevykdė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovė iš esmės pažeidė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį.

2. Dėl įrodymų vertinimo. Ieškovė, remdamasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. S. v. V. K., byla Nr. 3K-3-563/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-20/2008; 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. draudimo UAB „Baltijos garantas“, byla Nr. 3K-3-98/2008), nurodo, kad, anot apeliacinės instancijos teismo, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.

3. Dėl restitucijos taikymo. Ieškovė, remdamasi CK 3.87 straipsnio 2 dalimi, 3.100 straipsniu, nurodo, kad, pritaikius restituciją, turtas turėjo būti grąžintas abiem sutuoktiniams. Vienam iš sutuoktinių mirus, grąžintinas ieškovei turtas negalėjo turėti bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio režimo, nes, nutrūkus santuokai, jos nelieka. Likęs turtas transformavosi į asmeninę nuosavybę. Įpėdinė pagal testamentą – atsakovė jai testamentu paliktos turto dalies įstatymo nustatyta tvarka nepriėmė, todėl neturi teisinio pagrindo reikšti pretenzijų į mirusiojo R. L. turto dalį (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Kadangi po R. L. mirties palikimo į tėvo dalį atsisakė ir pirmosios eilės įpėdinis – jo sūnus, tai vienintelė įpėdinė yra jį pergyvenusi sutuoktinė. Ieškovė neneigia fakto, kad tiek ji, tiek jos sutuoktinis R. L. 2008 m. gegužės 13 d. sudarė testamentus atsakovės naudai. Ieškovė savo testamentą panaikino, o jos sutuoktinis R. L., sirgdamas nepagydoma liga, to nepadarė. Remiantis kasacinio teismo praktika reikalavimas grąžinti pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį perleistą turtą yra turtinio pobūdžio, todėl gali pereiti įpėdiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-528/2001; 2005 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. I. v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-21/2005; 2006 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. I. v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-207/2006). Sutartiniams teisiniams santykiams, pagrįstiems išlaikymu iki gyvos galvos, pagal CK 6.464 straipsnio 2 dalį gali būti taikoma tik vienašalė restitucija. Šiuo atveju rentos mokėtojas neturi teisės reikalauti atlyginti jam išlaidas, susijusias su rentos gavėjo išlaikymu. Įstatyme restitucija rentos mokėtojui nenustatyta.

Paveldėjimo procedūrų negalima painioti su išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimu, kurio, kaip ir vienašalės restitucijos, yra teismo kompetencija, o paveldėjimo klausimu sprendimas ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas priklauso notaro kompetencijai. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė CK 5.1 straipsnio 1 dalies, nes R. L. teisių perėmėja buvo ieškovė. Atsakovė nelaikytina mirusiojo R. L. turto paveldėtoja nei pagal testamentą, nei pagal įstatymą, kol nebus įrodyta priešingai. Ieškovė, žinodama, kad, norėdama paveldėti savo mirusio sutuoktinio turto dalį turi gauti paveldėjimo teisės liudijimą, per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą padavė pareiškimą notarui. Šiuo atveju netaikytinos CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatos; pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovės turtinė padėtis buvo teisėtai grąžinta į padėtį, buvusią iki išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pasirašymo. Ieškovės teigimu, atsakovė prašė teismo priteisti 31 671,23 Lt nuostolių, bet pirmosios instancijos teismas išėjo už reikalavimo ribų ir nepagrįstai jai priteisė 45 674,36 Lt. Net ir sutinkant, kad atsakovė ginčo turto remontui išleido 63 342,46 Lt (nors tokių išlaidų ji neįrodė), tiek iki ginčo turto įgijimo, tiek ir jį įgijusi, atsakovė neprivalėjo turto remontuoti ir (ar) tvarkyti; sutartis dėl to nebuvo sudaryta. Savanoriškas turto (patirtų išlaidų) perdavimas ieškovei laikytinas dovanojimu ir iš ieškovės negali būti išreikalautas.

4. Dėl žyminio mokesčio apskaičiavimo. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė neginčijo VĮ Registrų centro nustatytų rinkos kainų. Šie duomenys laikomi teisingais (Valstybės registrų įstatymo 14 straipsnio 6 dalis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl išlaikymo iki gyvos galvos prievolės pabaigos mirus rentos gavėjui/dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo

Pagal įstatyme įtvirtintą sąvokos apibrėžtį išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi kvalifikuojama tokia sutartis, pagal kurią rentos gavėjas – fizinis asmuo perduoda jam priklausantį gyvenamąjį namą, butą, žemės sklypą ar kitokį nekilnojamąjį daiktą rentos mokėtojui nuosavybės teise, o rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją ir (arba) šio nurodytą asmenį (asmenis) iki gyvos galvos. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis – rentos porūšis, kuriam būdingi bendrieji rentos sutarties požymiai ir rūšiniai rentos iki gyvos galvos požymiai (CK 6.460 straipsnio 2 dalis). Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties skiriamieji požymiai, lemiantys šių teisinių santykių reglamentavimo specifiką, yra šie: rentos mokėtojui už rentą perleidžiamas ne bet koks turtas, o tik nekilnojamasis daiktas; rentos forma – asmens išlaikymas, t. y. rentos gavėjo (jo nurodyto asmens) asmeninių poreikių tenkinimas natūra: aprūpinimas gyvenamąja patalpa, apranga, maitinimas, o jeigu rentos gavėjo sveikatos būklė reikalauja, – ir jo priežiūra (CK 6.461 straipsnio 1 dalis). Galimybė išlaikymą natūra pakeisti periodinėmis įmokomis iš esmės yra išimtinė, ji gali būti taikoma, jeigu tokią galimybę, sudarydamos sutartį, numatė jos šalys (CK 6.462 straipsnis). Prievolės išlaikyti iki gyvos galvos, kaip rentos gavėjo asmeninių poreikių tenkinimo natūra, prigimtis lemia, kad ši rentos mokėtojo prievolė baigiasi po rentos gavėjo mirties (CK 6.464 straipsnio 1 dalis); analogiški teisiniai padariniai atsiranda ir tais atvejais, kai sutarties dėl išlaikymo iki gyvos galvos šalys pasinaudoja galimybe išlaikymą iki gyvos galvos natūra pakeisti periodinėmis piniginėmis įmokomis – šios įmokos mokamos iki rentos gavėjo gyvos galvos (CK 6.462 straipsnis). Taigi, teisė gauti išlaikymą iki gyvos galvos yra neatskiriama nuo rentos gavėjo asmens, todėl nepaveldima (CK 5. 1 straipsnio 3 dalis) ir, skirtingai negu rentos iki gyvos galvos atveju (CK 6.456 straipsnis), nepereina pergyvenusiam rentos gavėjui tais atvejais, kai renta mokama keliems asmenims.

Teismų praktikoje pabrėžiama, kad pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį rentos gavėjas įgyja teisę gauti reikiamas paslaugas ir priemones būtiniausiems, gyvybiškai svarbiems asmeniniams poreikiams tenkinti. Rentos mokėtojas, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas išlaikymo prievolę pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, gali padaryti didelę ir nepataisomą žalą rentos gavėjo sveikatai, kitiems teisėtiems jo interesams. Tokia rentos gavėjo priklausomybė nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo įpareigoja šią prievolę vykdyti ne formaliai vadovaujantis sutarties nuostatomis, bet pagal sąžiningumo ir protingumo kriterijus (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). CK 6.464 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta rentos gavėjo teisė nutraukti sutartį, jei rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. V. T., bylos Nr. 3K-3-461/2007; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Č. v. J. R., bylos Nr. 3K-3-425/2011; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.464 straipsnyje įtvirtinti du skirtingai išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pabaigos pagrindai: 1 dalyje nustatytu atveju sutartis baigiasi dėl rentos gavėjo mirties pasibaigus išlaikymo prievolei, t. y. įvykdymu; 2 dalyje nustatytu atveju sutartis baigiasi rentos gavėjo reikalavimu, kai rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia prievolę teikti išlaikymą. Teisėjų kolegija išaiškina, kad tais atvejais, kai rentos gavėjas miršta, rentos mokėtojo prievolė jį išlaikyti iki gyvos galvos pasibaigia įvykdymu, pergyvenęs rentos gavėjas neperima mirusiojo teisių pagal sutartį ir neturi teisės reikšti reikalavimo nutraukti sutartį mirusiojo vardu.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2008 m. gruodžio 18 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi atsakovė kaip rentos davėja įsipareigojo išlaikyti nedarbingus rentos gavėjus ieškovę ir jos sutuoktinį R. L. iki jų gyvos galvos, slaugyti sergančius, aprūpinti medicinine pagalba, maistu, apranga, mokėti visus mokesčius už komunalinius patarnavimus ir kitas teikiamas paslaugas, o ieškovė ir R. L. įsipareigojo perduoti atsakovei nuosavybėn jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, sodo pastatą, šiltnamį, ūkio pastatą, kiemo statinius (duomenys neskelbtini). Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškovė pati savo lėšomis apmokėdavo komunalinius mokesčius, pirkdavo maistą, atsakovė atvažiuodavo pas rentos gavėjus tik savaitgaliais, vykdė sutartį epizodiškai, nors atsakovės, kaip rentos mokėtojos, įsipareigojimai buvo kasdienės priežiūros prievolė. Atsakovė, ginčydama teismų išvadas dėl išlaikymo prievolės vykdymo, kasaciniame skunde kelia netinkamo įrodymų vertinimo klausimą, tačiau skundo argumentacija iš esmės nepagrindžiamas įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindas pripažinti, jog teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nenustatytas; jų taikymas atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-84/2013; 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. S. ir kt. v. BAB „Iglus“, bylos Nr. 3K-3-459/2013; kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytą faktinę situaciją teismai pagrįstai sprendė, jog, atsakovei laiku nevykdant sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, buvo pažeisti ieškovės teisėti lūkesčiai ir interesai, prarastas pasitikėjimas atsakove, kuris išlaikymo iki gyvos galvos teisiniuose santykiuose yra būtinas, todėl atsakovė ginčo sutartį pažeidė iš esmės (CK 6.217 straipsnis). Dėl nurodytos priežasties teismai turėjo pagrindą taikyti CK 6.464 straipsnio 2 dalį ir nutraukti ieškovės su atsakove 2008 m. spalio 18 d. sudarytą išlaikymo iki gyvos galvos sutartį. Tačiau teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstomis teismų išvadas dėl atsakovės ir mirusio R. L. 2008 m. spalio 18 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo.

Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad ieškovė turi teisę reikalauti nutraukti atsakovės su mirusiu R. L. 2008 m. spalio 18 d. sudarytą išlaikymo iki gyvos galvos sutartį; nustatinėjo, ar tinkamai buvo vykdoma sutartis R. L., konstatavo, kad neįrodyta, jog ieškovės sutuoktinis buvo patenkintas atsakovės teikiamu išlaikymu. Apeliacinės instancijos teismas pagal analogiją taikė CK 6.456 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad kai renta mokama abiejų sutuoktinių naudai ir vienas sutuoktinis miršta, visa renta toliau mokama pergyvenusiam sutuoktiniui, jeigu sutartis nenustato ko kita; po paskutinio rentos gavėjo mirties prievolė mokėti rentą baigiasi. Be to, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi 2008 m. spalio 18 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties 14 punktu, kuriame nustatyta, kad prievolė išlaikyti asmenį iki gyvos galvos baigiasi tik po abiejų rentos gavėjų mirties.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į išlaikymo iki gyvos galvos instituto specifiką. Minėta, kad pagal CK 6.461 straipsnio 1 dalį rentos mokėtojas įsipareigoja tenkinti konkretaus rentos gavėjo individualius, sutartyje su juo aptartus poreikius, taigi šie įsipareigojimai gali būti vykdomi tik konkrečiam sutartyje nurodytam asmeniui. Teisė į tokio pobūdžio išlaikymą priskirtina asmeninėms turtinėms ir neturtinėms teisėms, kurios yra nepaveldimos, t. y. įpėdinis negali paveldėti teisės į išlaikymą iki gyvos galvos pagal palikėjo sudarytą sutartį su trečiuoju asmeniu (CK 5.1 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad CK 6.464 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvioji nuostata, jog prievolė išlaikyti asmenį iki gyvos galvos baigiasi po rentos gavėjo mirties, o CK 6.462 straipsnyje nustatyta, kad kai sutarties dėl išlaikymo iki gyvos galvos šalys išlaikymą iki gyvos natūra savo susitarimu pakeičia periodinėmis piniginėmis įmokomis šios įmokos mokamos iki rentos gavėjo gyvos galvos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytomis išlaikymo iki gyvos galvos instituto normomis specialiai reglamentuoti teisiniai padariniai, atsirandantys mirus vienam iš rentos gavėjų, todėl apeliacinės instancijos teismas neteisėtai pagal analogiją taikė CK 6.456 straipsnio 3 dalies normą (CK 6.460 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamai bylai neturi precedentinės reikšmės ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti išaiškinimai, išdėstyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. L. v. J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-528/2001; 2005 m. sausio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. I. v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-21/2005; 2006 m. lapkričio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. I. v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-207/2006, nes nagrinėjamos bylos ir nurodytųjų bylų faktinės aplinkybės ir teisinė problematika yra skirtingos. Pirmiau nurodytose civilinėse bylose savo valią nutraukti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį ir susigrąžinti perduotą turtą buvo išreiškę patys rentos gavėjai, iškeldami civilinę bylą dėl sutarties nutraukimo, jiems mirus buvo sprendžiamas procesinių teisių perėmimo klausimas. Nors nagrinėjamos bylos atveju ieškovė priėmė palikimą po sutuoktinio R. L. mirties ir yra jo teisių perėmėja, tačiau reikalavimas nutraukti atsakovės su R. L. 2008 m. spalio 18 d. sudarytą išlaikymo iki gyvos galvos sutartį byloje pareikštas jau po R. L. mirties ieškovės, pats rentos gavėjas R. L. iki mirties reikalavimo nutraukti sutartį nebuvo pareiškęs. Teisėjų kolegija nurodo, kad 2008 m. spalio 18 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį sudarė abu rentos gavėjai – ieškovė ir jos sutuoktinis R. L. dėl savo išlaikymo, perduodami jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą atsakovei. Jau buvo minėta, kad teisei į išlaikymą iki gyvos galvos yra būdingas asmeninis pobūdis ir jos ieškovė nepaveldėjo, o įsipareigojimai pagal 2008 m. spalio 18 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį R. L. yra įvykdyti. 2008 m. spalio 18 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties 14 punktas aiškintinas CK 6.464 straipsnio 1 dalies kontekste – vienam iš rentos gavėjų mirus, išlieka rentos mokėtojos prievolė išlaikyti pergyvenusį sutuoktinį. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neturi teisės reikšti reikalavimo nutraukti atsakovės su mirusiu R. L. 2008 m. spalio 18 d. sudarytą išlaikymo iki gyvos galvos sutartį. Taigi teismai nepagrįstai nusprendė nutraukti atsakovės ir R. L. 2008 m. spalio 18 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, grąžinti ieškovei R. L. priklausiusią turto dalį, todėl yra pagrindas dėl šios reikalavimo dalies teismų procesinius sprendimus panaikinti, nurodytą ieškinio reikalavimą atmesti.

Dėl turto pagerinimo išlaidų priteisimo

CK 6.222 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Specialiojoje išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimą reglamentuojančioje teisės normoje – CK 6.464 straipsnio 2 dalyje – nustatyta, kad tais atvejais, jeigu rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį, rentos gavėjas turi teisę reikalauti iš rentos mokėtojo, kad šis grąžintų perduotą nekilnojamąjį daiktą arba sumokėtų daikto išperkamąją kainą šio kodekso 6.454 straipsnyje numatytomis sąlygomis. Šiuo atveju rentos mokėtojas neturi teisės reikalauti atlyginti jam išlaidas, susijusias su rentos gavėjo išlaikymu. Nutraukus ieškovės ir atsakovės išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, ieškovei restitucijos pagrindu grąžintinas jos perduotas turtas – 1/2 dalis žemės sklypo ir sodo pastato su priklausiniais. Byloje nustatyta, kad atsakovė ginčo turto pagerinimui išleido 40 209,36 Lt, ieškovė pripažino turto pagerinimo faktą. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovei šios turto pagerinimo išlaidos, kaip susijusios su rentos gavėjų išlaikymu, CK 6.464 straipsnio 2 dalies pagrindu nepriteistinos, nes ji pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutarties 3 punktą įsipareigojo rentos gavėjams teikti aprūpinimą gyvenamąja patalpa (teisę naudotis perleidžiamu turtu). Teisėjų kolegija laiko tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą nepagrįsta. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad 98 procentų baigtumo sodo pastatas nebuvo tinkamas gyventi ir kad atsakovės turėtos ginčo turto pagerinimo išlaidos buvo būtinos tam, kad jį padaryti tinkamu gyventi, todėl priskirtinos rentos gavėjų išlaikymo (aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis) išlaidoms. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi atsakovė neįsipareigojo suremontuoti gyvenamąsias patalpas, perduotą pagal sutartį nekilnojamąjį turtą valdė nuosavybės teise, jį pagerino. Pripažinus, kad šalių 2008 m. spalio 18 d. sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutartis nutrauktina ir ieškovės nuosavybėn grąžintina 1/2 dalis ginčo turto, iš ieškovės atsakovei priteistina 1/2 dalis – 20 104,68 Lt – šio turto pagerinimo išlaidų, nes priešingu atveju ieškovė įgytų turtą be pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis).

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas atsakovės priešieškinio reikalavimas priteisti jai turto pagerinimo išlaidas, ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria priteista iš ieškovės atsakovei 40 209, 36 Lt turto pagerinimo išlaidų, ir priteisti atsakovei iš ieškovės 20 104, 68 Lt turto pagerinimo išlaidų (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija nepasisako dėl 5465 Lt R. L. laidojimo išlaidų priteisimo teisėtumo, nes ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis kasacine tvarka neskundžiama, o pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 353 straipsnis).

Dėl visumos aptartų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog teismai neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl byla neperduotina nagrinėti iš naujo. Dėl nutartyje konstatuotų materialiosios teisės normų pažeidimų skundžiami teismų sprendimai pakeičiami.

Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje priteisimo

Atsakovė kasaciniu skundu nesutinka su priteistu iš jos valstybės naudai žyminio mokesčio dydžiu, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į su priešieškiniu pateiktas 2010 m. sausio 1 d. nustatytas turto vidutines rinkos vertes, o apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisakė. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą už kiekvieną ieškinį (pradinį ar priešieškinį), pareiškimą dėl ikisutartinių santykių, trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą dėl ginčo dalyko, pareiškimą jau pradėtoje byloje, pareiškimą ypatingosios teisenos bylose mokamas atitinkamo dydžio žyminis mokestis; turtiniuose ginčuose – apskaičiuojamas nuo ieškinio sumos. Taigi asmuo, pateikdamas nurodytą procesinį dokumentą teismui, turi susimokėti atitinkamą CPK 80 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio žyminį mokestį, tai reiškia, kad jis yra apskaičiuojamas procesinio dokumento pateikimo teismo momentu, bylose dėl daiktinių teisių į turtą – pagal turto rinkos vertę (CPK 85 straipsnio 1 dalies 9 punktas), kuri buvo procesinio dokumento padavimo metu. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pateikė duomenis apie ieškinio padavimo metu buvusią ginčo turto vertę, prašė atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo. Pirmosios instancijos teismas 2010 m. kovo 18 d. nutartimi tenkino šį ieškovės prašymą ir atidėjo 8694 Lt žyminio mokesčio, apskaičiuoto pagal turimus duomenis apie ginčo turto rinkos vertę, sumokėjimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nurodytų CPK 80 straipsnio 1 dalies, 85 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų nepažeidė.

Kadangi teisėjų kolegija sprendžia tenkinti dalį kasacinio skundo, tai perskirsto tarp šalių bylinėjimosi išlaidas atsižvelgdama į byloje patenkintų reikalavimų dalis (ieškovės reikalavimai tenkintini 50 proc., atsakovės – 63 proc.) ir į tai, kad žyminio mokesčio dalies sumokėjimas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo atidėtas iki procesinių sprendimų priėmimo (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Už procesą pirmosios instancijos teisme iš ieškovės valstybei priteistina 4219 Lt žyminio mokesčio, o atsakovei – 598,50 Lt žyminio mokesčio; iš atsakovės valstybei – 4475 Lt žyminio mokesčio. Už procesą apeliacinės instancijos teisme iš ieškovės priteistina valstybei 415,50 Lt žyminio mokesčio, atsakovei – 598,50 Lt žyminio mokesčio; iš atsakovės valstybei – 684,50 Lt žyminio mokesčio. Už procesą kasaciniame teisme atsakovei priteistina iš ieškovės 598,50 Lt žyminio mokesčio ir 130 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti (šios išlaidos nustatytos atsižvelgiant į abiejų šalių patirtas išlaidas ir tenkintų reikalavimų proporcijas) (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. spalio 25 d. pažyma patvirtina, kad kasacinis teismas turėjo 28,68 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos priteistinos iš šalių pagal byloje patenkintų reikalavimų dalis (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 1 d. sprendimo dalis, kuriomis tenkinta ieškovės E. R. reikalavimo dalis nutraukti R. L. (R. L.) ir atsakovės E. P. 2008 m. gruodžio 18 d. sudarytą išlaikymo iki gyvos galvos sutartį ir grąžinti ieškovei E. R. nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini): 1/2 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinti ir priimti naują sprendimą – šią ieškinio dalį atmesti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 1 d. sprendimo dalis, kuriomis išspręsta dėl priešieškinio reikalavimų ir bylinėjimosi išlaidų, pakeisti ir išdėstyti taip:

priteisti iš ieškovės E. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei E. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 20 104,68 Lt (dvidešimt tūkstančių vieną šimtą keturis Lt 68 ct) turto pagerinimo išlaidų;

priteisti iš ieškovės E. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660) 4219 (keturis tūkstančius du šimtus devyniolika) Lt žyminio mokesčio, mokėtino pirmosios instancijos teisme, o atsakovei E. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 598,50 Lt (penkis šimtus devyniasdešimt aštuonis Lt 50 ct) žyminio mokesčio, sumokėto pirmosios instancijos teisme, ir 945 (devynis šimtus keturiasdešimt penkis) Lt išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti;

priteisti iš atsakovės E. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660) 4475 (keturis tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt penkis) Lt žyminio mokesčio, mokėtino pirmosios instancijos teisme;

priteisti iš ieškovės E. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660) 415,50 Lt (keturis šimtus penkiolika Lt 50 ct) žyminio mokesčio, mokėtino apeliacinės instancijos teisme, o atsakovei E. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 598,50 Lt (penkis šimtus devyniasdešimt aštuonis Lt 50 ct) žyminio mokesčio, sumokėto apeliacinės instancijos teisme, ir 630 (šešis šimtus trisdešimt) Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti;

priteisti iš atsakovės E. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660) 684,50 Lt (šešis šimtus aštuoniasdešimt keturis Lt 50 ct) žyminio mokesčio, mokėtino apeliacinės instancijos teisme.

Kitas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 1 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš ieškovės E. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei E. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 598,50 Lt (penkis šimtus devyniasdešimt aštuonis Lt 50 ct) žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinį skundą, ir 130 (vieną šimtą trisdešimt) Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

Priteisti iš ieškovės E. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 18,07 Lt (aštuoniolika Lt 7 ct), o iš atsakovės E. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 10,61 Lt (dešimt Lt 61 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas

Sigita Rudėnaitė