Dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-512/2013

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02392-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 34.3; 128.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų E. V., T. V. ir J. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų E. V., T. V. ir J. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims V. V., R. P., Vilniaus rajono civilinės metrikacijos skyriui ir Vilniaus rajono 3-iojo notarų biuro notarui T. P. V. dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paveldėjimą pagal įstatymą, ir proceso teisės normų, įtvirtinančių bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimo tvarką, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjai E. V., T. V. ir J. V. (toliau – pareiškėjai, kasatoriai) kreipėsi į teismą prašydami nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad S. S. yra pareiškėjų tėvas ir kad pareiškėjai po savo tėvo S. S. ir senelio I. S. mirties priėmė palikimą, faktiškai pradėję turtą valdyti.

Pareiškime nurodoma, kad pareiškėjų tėvas S. S. nuo 1982 m. iki savo mirties 2007 m. rugsėjo 6 d. gyveno su jų motina V. V.; nors tėvai nebuvo susituokę, tačiau gyveno kartu kaip šeima, tėvas užaugino pareiškėjus, niekada nebuvo palikęs. Dėl pareiškėjams nežinomų priežasčių, jų gimimo liudijimuose tėvu buvo įrašytas V. S. I., o ne tikrasis tėvas S. S. I., todėl, siekdami paveldėti po tėvo mirties likusį turtą, pareiškėjai prašė nustatyti šį juridinį faktą.

Pareiškėjai taip pat prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po tėvo S. S. mirties jie priėmė palikimą ir faktiškai pradėjo valdyti turtą, esantį (duomenys neskelbtini), pažymėdami, jog jie gyvena name, moka mokesčius, prižiūri žemės sklypą ir namą, atliko savo namo dalies remontą. Pareiškėjai nurodė, kad ¼ dalis statinių (gyvenamojo namo, kiemo rūsio, ūkinio pastato) nuosavybės teise priklausė 2007 m. rugsėjo 6 d. mirusiam jų tėvui S. S., ½ dalis – 2000 m. vasario 18 d. mirusiam seneliui I. S. (jų tėvo S. S. tėvui), ¼ dalis – tetai (tėvo seseriai) R. P. Pareiškime paaiškinama, kad jų tėvas S. S. ir tėvo sesuo R. P. priėmė po ¼ dalį savo tėvo, pareiškėjų senelio I. S. palikimo (gyvenamojo namo, kiemo rūsio, ūkinio pastato); dėl likusios turto dalies paveldėjimo teisės liudijimas nebuvo išduotas, nes notaras laukė kitų dviejų I. S. vaikų (V. S. ir J. S.–S.) sprendimo dėl palikimo priėmimo. Kadangi V. S. ir J. S.–S. į notarą nesikreipė, tai, pareiškėjų teigimu, jie šią palikimo dalį priėmė už savo mirusį tėvą, kuris, faktiškai turtą valdęs iki savo mirties, nespėjo sutvarkyti dokumentų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškimą tenkino, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. V., T. V. ir J. V. yra S. S., mirusio 2007 m. rugsėjo 6 d. sūnūs (juridinis faktas nustatytas pareiškėjams E. V., T. V. ir J. V. siekiant priimti palikimą po tėvo S. S. mirties); nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad, 2000 m. vasario 18 d. mirus I. S., jo sūnus S. S. faktiškai pradėjęs valdyti turtą – ¾ dalis gyvenamojo namo, kiemo rūsio, ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), palikimą priėmė, o E. V., T. V. ir J. V. priėmė S. S., mirusio 2007 m. rugsėjo 6 d., palikimą nuo šio atsiradimo dienos.

Teismas, įvertinęs pareiškėjų, suinteresuotųjų asmenų paaiškinimus ir raštu išdėstytas pozicijas, byloje esančius dokumentus bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai kitokia tvarka negali gauti dokumentų, patvirtinančių prašomus nustatyti faktus, darė išvadą, jog pareiškimas įrodytas ir dėl to tenkintinas, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. V., T. V. ir J. V. yra S. S. sūnūs, o S. S. yra E. V., T. V. ir J. V. tėvas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 445 straipsnis). Teismas konstatavo, kad šalių paaiškinimai, raštu išdėstytos pozicijos ir byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog, 2000 m. vasario 18 d. mirus I. S., pareiškėjų tėvas S. S. palikimą priėmė faktiškai pradėjęs valdyti turtą – ¾ dalis gyvenamojo namo, kiemo rūsio, ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad pareiškėjai E. V., T. V. ir J. V., po savo tėvo S. S. mirties 2007 m. rugsėjo 6 d. faktiškai pradėję turtą valdyti ir rūpintis juo kaip savu, palikimą (visą S. S. jo mirties metu priklausiusį turtą) priėmė (CK 5.51 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi suinteresuoto asmens R. P. apeliacinį skundą, 2013 m. kovo 7 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo dalį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjai E. V., T. V. ir J. V. po savo tėvo S. S. ir senelio I. S. mirties faktiškai pradėję valdyti turtą priėmė palikimą, nustatymo panaikino ir šią bylos dalį nutraukė.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ (toliau – Senato nutarimas) nustatyta, jog teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, o tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (Senato nutarimo 1.1 punktas); jeigu į turtą kitam įpėdiniui išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kol jis nenuginčytas, palikimo priėmimo ar palikimo atsiradimo vietos faktas ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatytas (Senato nutarimo 13 punktas); nustatęs, kad pareiškėjų prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių padarinių, teismas atsisako priimti tokį pareiškimą, kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (Senato nutarimo 1.3 punktas), o jeigu jis priimtas – bylą nutraukia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. P. pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-24/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-24/2008">3K-7-24/2008</a>). Teisėjų kolegija nurodė, kad, po tėvo I. S. mirties S. S. kreipusis į notarą, jam ir R. P. 2001 m. liepos 27 d. Vilniaus rajono notarų biuro notarė D. S. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą į ½ dalį 2000 m. vasario 18 d. mirusio I. S. turto, kiekvienam po ¼ dalį; 2011 m. rugpjūčio 29 d. R. P. išduotas Vilniaus rajono notarų biuro notarės D. S. paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, pagal kurį duktė R. P. paveldi ½ dalį I. S. turto. Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjai negali paveldėti daugiau turto, negu priklausė jų mirusiam tėvui S. S., jų paaiškinimai ir pateikti įrodymai negali paneigti oficialių rašytinių įrodymų – notaro išduotų 2001 m. liepos 27 d. ir 2011 m. rugpjūčio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų (CPK 197 straipsnis); pareiškėjų prašomas nustatyti juridinės reikšmės faktas nesukurs teisinių padarinių (iš pradžių turi būti nuginčytas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas). Kadangi pareiškėjų tėvui S. S. po jo tėvo I. S. mirties per nustatytą terminą buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, R. P. paveldėjo ½ dalį mirusio I. S. turto, o teismas nenustatinėja palikimo sudėties (palikto turto kiekio ar jo dalies), tai teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjų prašomas nustatyti faktas negali būti nustatomas ypatingąja teisena. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas šią pareiškimo dalį nepagrįstai priėmė nagrinėti civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o tai padaręs, turėjo nutraukti bylos dalį (CPK 293 straipsnio 1 punktas), todėl nutraukė civilinės bylos dalį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, jog pareiškėjai E. V., T. V. ir J. V. po savo tėvo S. S. ir senelio I. S. mirties faktiškai pradėję valdyti turtą priėmė palikimą, nustatymo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjai E. V., T. V. ir J. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo dalis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjai E. V., T. V. ir J. V. po savo tėvo S. S. ir senelio I. S. mirties faktiškai pradėję valdyti turtą priėmė palikimą, nustatymo ir ši bylos dalis nutraukta; dėl šios bylos dalies palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

Kasatoriai nesutinka su teisėjų kolegijos išvada, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas nesukels jiems teisinių darinių, pažymėdami, jog palikimo priėmimo fakto nustatymas būtinas siekiant priimti palikimą – ½ dalį I. S. turto, kurio ¼ dalis įregistruota kasatorių tėvo S. S., o ¼ dalis – senelio I. S. vardu. Kasatoriai mano, kad, teisingai cituodama Senato nutarimą, teisėjų kolegija nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir padarė nepagrįstą išvadą, nes nuo palikimo priėmimo fakto nustatymo priklauso kasatorių teisių atsiradimas – tik nustačius palikimo priėmimo faktą kasatoriai turės galimybę įteisinti palikimo priėmimą.

Kasatorių vertinimu, Senato nutarimo 13 punktas netaikytinas byloje, nes po senelio I. S. mirties jo palikimą lygiomis dalimis priėmus pirmosios eilės įpėdiniams (sūnui S. S. ir dukteriai R. P.), kasatoriai pretenduoja į ½ dalį I. S. turto, priklausiusio kasatorių tėvui, ir neginčija R. P. notaro išduotų 2001 m. liepos 27 d. ir 2011 m. rugsėjo 29 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimų. Kasatoriai įsitikinę, kad teisėjų kolegija nepagrįstai nusprendė, jog kasatoriai negali paveldėti daugiau turto, negu priklausė jų mirusiam tėvui S. S., ir netinkamai įvertino paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimus, nes 2001 m. liepos 27 d. liudijimo pagrindu S. S. vardu jau įregistruotos daiktinės teisės į ¼ dalį turto, o 2011 m. rugsėjo 29 d. liudijime nurodyta, kad į ¼ dalį turto paveldėjimo teisės liudijimas R. P. neišduodamas. Kasatoriai nurodo, kad skundžiama nutartis užkerta jiems galimybę priimti palikimą po tėvo mirties ir paveldėti S. S. tenkančią palikimo dalį — ¼ dalį I. S. turto.

Kasatorių teigimu, Senato nutarimo 13 punkte nustatyta, kad aplinkybė, jog palikimą (nepriklausomai nuo jo priėmimo būdo) yra priėmę kiti įpėdiniai pagal įstatymą, nėra pagrindas atsisakyti nagrinėti prašymą nustatyti palikimo priėmimo faktą. Kasatoriai pažymi, kad jie siekia įforminti palikimo priėmimą po savo tėvo mirties, o duomenų, jog šį palikimą būtų priėmę kiti asmenys, nėra. Pagal Senato nutarimo 13 punktą teismas, nustatydamas palikimo priėmimo, taip pat palikimo atsiradimo vietos faktus, neturi aiškinti ar konstatuoti (įvardyti) palikto turto kiekio, jo dalių, vietos, todėl teisėjų kolegija nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai negali paveldėti daugiau turto, nei priklausė jų mirusiam tėvui, ir nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl palikimo priėmimo po kasatorių tėvo mirties, nors galėjo būti pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies formuluotės dalį dėl palikto turto kiekio.

Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo R. P. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

Suinteresuotas asmuo nurodo, kad 2001 m. liepos 27 d. Vilniaus rajono notarų biuro notarė išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, patvirtinantį, jog po I. S. mirties jam priklausantį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), po ¼ dalį paveldi R. P. ir S. S., todėl kasatorių reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. S. po I. S. mirties priėmė palikimą faktiškai jį valdydamas, netenkintinas (CPK 445 straipsnis, CK 5.8 straipsnis).

Suinteresuotas asmuo mano, kad, teisėjų kolegijai pagrįstai nutraukus bylą, iš pareiškėjų neatimta teisė priimti palikimą po jų tėvo S. S. mirties. Nors pareiškėjai praleido CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą palikimui priimti, vadovaudamasis CK 5.57 straipsnio 1 dalimi, teismas gali pratęsti CK 5.50 straipsnyje įtvirtintą terminą palikimui priimti; pasibaigus terminui palikimas gali būti priimamas ir be kreipimosi į teismą, jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmę palikimą įpėdiniai. Palikimą priėmusi įpėdinė R. P. teigia neprieštaraujanti dėl palikimo priėmimo po kasatorių tėvo mirties, todėl, nesant ginčo tarp įpėdinių, palikimo priėmimas spręstinas neteismine tvarka.

Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo

CPK 444 straipsnio 1 dalyje teismui suteikta teisė nustatyti faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal O. L. pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-388/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-388/2010">3K-3-388/2010</a>). Be kitų bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų, teismas nagrinėja bylas dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Kasatoriai kreipėsi į teismą prašydami nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad S. S. yra jų tėvas ir kad kasatoriai po savo tėvo S. S. ir senelio I. S. mirties priėmė palikimą, faktiškai pradėję turtą valdyti. Pirmosios instancijos teismas pareiškimą tenkino, nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus, kad E. V., T. V. ir J. V. yra S. S. sūnūs bei kad 2000 m. vasario 18 d. mirus I. S., jo sūnus S. S. faktiškai pradėjęs valdyti turtą – ¾ dalis gyvenamojo namo, kiemo rūsio, ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), palikimą priėmė, o E. V., T. V. ir J. V. priėmė S. S., mirusio 2007 m. rugsėjo 6 d., palikimą nuo šio atsiradimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad kasatoriai po savo tėvo S. S. ir senelio I. S. mirties faktiškai pradėję valdyti turtą priėmė palikimą, nustatymo ir šią bylos dalį nutraukė CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. Kasatoriai skundžia tokį teismo procesinį sprendimą nesutikdami su teisėjų kolegijos išvada, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas nesukels jiems teisinių padarinių, pažymėdami, jog palikimo priėmimo fakto nustatymas būtinas siekiant priimti palikimą (½ dalį I. S. turto, kurio ¼ dalis įregistruota kasatorių tėvo S. S., o ¼ dalis – senelio I. S. vardu). Tokie kasatorių argumentai pripažintini pagrįstais ir teisėtais.

Apeliacinės instancijos teismas savo procesinį sprendimą nutraukti bylos dalį grindė argumentais, kad tais atvejais, kai į turtą kitam įpėdiniui išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kol jis nenuginčytas, palikimo priėmimo faktas ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatytas. Teismas nurodė, kad kasatorių paaiškinimai ir pateikti įrodymai negali paneigti oficialiųjų rašytinių įrodymų – notaro 2001 m. liepos 27 d. ir 2011 m. rugpjūčio 29 d. išduotų paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų, bei pažymėjo, jog teismas nenustatinėja palikimo sudėties (palikto turto kiekio ar jo dalies), todėl ypatingąja teisena pareiškėjų prašomas nustatyti faktas negali būti nustatomas. Tokia teismo pozicija vertintina kaip nepagrįstai ribojanti pareiškėjų teises į prašomų juridinių faktų nustatymą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad jeigu į turtą yra kitam įpėdiniui išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kol jis nenuginčytas, palikimo priėmimo ar palikimo atsiradimo vietos faktas ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatytas (CK 5.8 straipsnis) tais atvejais, kai prašoma nustatyti juridinį faktą dėl viso palikimo ar jo dalies, į kuriuos jau išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, priėmimo. Nurodyta taisyklė negalioja, jei prašoma nustatyti juridinį faktą dėl palikimo dalies, į kurią nėra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, priėmimo. Vien aplinkybė, kad įpėdiniui (keletui jų) yra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į dalį palikėjo turto, pati savaime neužkerta galimybės kitiems įpėdiniams kreiptis į teismą su prašymu nustatyti juridinį faktą dėl likusios nepaveldėtos (į kurią neišduotas paveldėjimo teisės liudijimas) turto dalies priėmimo.

Tiek civilinio proceso teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal Z. U. pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-257/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-257/2013">3K-3-257/2013</a>) pripažįstama, kad ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, t. y. jose teismas turi būti aktyvus (CPK 179 straipsnio 2 dalis); ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose teismas turi imtis visų būtinų priemonių, jog būtų visapusiškai išaiškintos visos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis). Dėl to kiekvienu atveju, kai prašoma nustatyti juridinį faktą dėl dalies palikimo priėmimo ir teismui žinoma, kad į dalį palikimą sudarančio turto išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, teismas, be kitų aplinkybių, turi nustatyti ir vertinti, į kokią turto dalį buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas ir dėl kokios turto dalies faktinio valdymo prašoma nustatyti juridinį faktą, tam, jog būtų išsiaiškinta, ar pareiškėjas ypatingosios teisenos tvarka kreipėsi į teismą ne dėl tos palikimo dalies, į kurią jau yra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Tokių aplinkybių nustatymas nepripažintinas palikto turto kiekio, jo dalių nurodymu ar konstatavimu (įvardijimu), t. y. paveldėtino turto identifikavimu, kurio teismas, nustatydamas juridinę reikšmę turinčius faktus, neatlieka.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad po tėvo I. S. mirties S. S. kreipusis į notarą, jam ir suinteresuotam asmeniui R. P. 2001 m. liepos 27 d. Vilniaus rajono notarų biuro notarė D. S. išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į ½ dalį 2000 m. vasario 18 d. mirusio I. S. turto, kiekvienam po ¼ dalį. Ši aplinkybė, be kita ko, patvirtina, kad S. S. ir R. P. išreiškė savo valią priimti I. S. palikimą, todėl, neatsiradus kitų įpėdinių, I. S. turtas dalytinas šiems paveldėtojams, o juridinis faktas, jog S. S. priėmė I. S. palikimą, papildomai nenustatinėtinas. Byloje taip pat pateiktas 2011 m. rugpjūčio 29 d. R. P. išduotas Vilniaus rajono notarų biuro notarės D. S. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, pagal kurį duktė R. P. paveldi ½ dalį I. S. turto. Teisėjų kolegija nurodo, kad teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ½ dalį I. S. turto paveldėjo R. P. (2001 m. liepos 27 d. ir 2011 m. rugpjūčio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimai), ¼ dalį – dabar jau miręs kasatorių tėvas S. S. (2001 m. liepos 27 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas), o į likusią ¼ dalį paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas neišduotas (2011 m. rugpjūčio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas). Taigi nenuginčytais paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimais nustatyta nuosavybės teisė tik į ½ dalį palikimo, kurio priėmimo faktą prašo nustatyti kasatoriai (kasatorių tėvui S. S. mirus, spręstina dėl jam pagal 2001 m. liepos 27 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą priklausiusios ¼ dalies turto paveldėjimo). Vadinasi, klausimą dėl ½ dalies turto, dėl kurio nėra suinteresuotųjų asmenų ginčo, teismai galėjo spręsti ypatingosios teisenos tvarka ir, esant pakankamai tą patvirtinančių duomenų, nustatyti palikimo priėmimo faktą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė juridinį faktą, kad kasatoriai priėmė S. S., mirusio 2007 m. rugsėjo 6 d., palikimą nuo šio atsiradimo dienos, rezoliucinėje dalyje nurodydamas paveldimą turtą – ¾ dalis gyvenamojo namo, kiemo rūsio, ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini). Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, bylos duomenys patvirtina, kad į ½ dalį teismo nurodyto turto R. P. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, taigi teismas neturėjo teisinio pagrindo nustatyti palikimo priėmimo faktą dėl tos palikimo dalies, kuriai jau išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas (¼ daliai iš teismo nurodytų ¾ dalių); teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodyta išvada, jog kasatoriai negali paveldėti daugiau turto, negu mirties momentu priklausė jų tėvui S. S. Vis dėlto, byloje nėra duomenų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytą likusios palikimo dalies priėmimo faktą ar įrodytų, jog prašomas nustatyti faktas neturi juridinės reikšmės. Dėl išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai E. V., T. V. ir J. V. po savo tėvo S. S. ir senelio I. S. mirties faktiškai pradėję valdyti turtą priėmė palikimą ir ši bylos dalis nutraukta, naikintina ir dėl jos paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas jį pakeičiant – nustatant, jog E. V., T. V. ir J. V. priėmė S. S., mirusio 2007 m. rugsėjo 6 d., palikimą nuo šio atsiradimo dienos. Teisėjų kolegija pažymi, kad palikimą sudarantį konkretų paveldimą turtą, jo kiekį, dalis ir kitus duomenis nustatys paveldėjimo bylą administruojantis notaras.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo dalis nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai E. V., T. V. ir J. V. po savo tėvo S. S. ir senelio I. S. mirties priėmė palikimą faktiškai pradėję valdyti turtą, ir ši bylos dalis nutraukta.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo dalį dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo pakeisti, ją išdėstant taip:

„Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad, 2007 m. rugsėjo 6 d. mirus S. S., jo sūnūs E. V., T. V. ir J. V. faktiškai pradėję valdyti turtą priėmė palikimą nuo šio atsiradimo dienos“.

Likusias Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nutarties ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo dalis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad E. V., T. V. ir J. V. yra S. S. sūnūs, palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas

Sigita Rudėnaitė