Dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal antstolės A. M. pateiktą sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą

Civilinė byla Nr. 3K-3-520/2013

Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00492-2010-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 93.2.17; 129.23 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal išieškotojo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal antstolės A. M. pateiktą sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą; suinteresuoti asmenys: Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, O. J.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo padarinius, kai skolininkas per teismo nustatytą terminą neįvykdo sprendimo, įpareigojančio jį atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas (CPK 771 straipsnio 5 dalis), aiškinimo ir taikymo.

Utenos rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimu įpareigojo suinteresuotą asmenį O. J. per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nugriauti medinę pavėsinę, laiptus, akmeninę atraminę sienutę, akmenimis grįstą aikštelę, pastatytus valstybinėje žemėje (duomenys neskelbtini) bei sutvarkyti statybvietę; nurodė, kad pagal CPK 273 straipsnį, skolininkei neįvykdžius sprendimo per nurodytą terminą Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos įpareigojama atlikti medinės pavėsinės, laiptų, akmeninės atraminės sienutės, akmenimis grįstos aikštelės nugriovimą, statybvietės sutvarkymą, patirtas statinių nugriovimui ir statybvietės sutvarkymui lėšas išieškant iš skolininkės. Antstolei 2012 m. liepos 9 d. priėmus raginimą įvykdyti sprendimą, 2012 m. spalio 4 d. dalyvaujant Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjui, patikrinus, ar teismo sprendimo įvykdytas, nustatyta, kad statiniai nenugriauti, atskiros statinių dalys išardytos, tačiau likę atskirų konstrukcinių laiptų, pavėsinės dalių, statybvietė nesutvarkyta.

Antstolė pateikė teismui 2012 m. spalio 4 d. sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą.

Išieškotojo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovė prašė skirti skolininkei baudą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Utenos rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 21 d. nutartimi taikė Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 29 d. sprendime nurodytus padarinius ir nustatė, kad, skolininkei nevykdant teismo sprendime nurodytos pareigos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos turi teisę nugriauti medinę pavėsinę, laiptus, akmeninę atraminę sienutę, akmenimis grįstą aikštelę, pastatytus valstybinėje žemėje, patirtas išlaidas išieškant iš skolininkės. Teismas pažymėjo, kad teismo sprendime nurodyti sprendimo neįvykdymo padariniai. CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytos priemonės – baudos teismas netaikė, nurodęs, kad, skolininkui neatlikus teismo sprendime nurodytų veiksmų, yra numatyta kita sprendimo vykdymo tvarka.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens išieškotojo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą, 2013 m. sausio 10 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Kolegija nurodė, kad pagal CPK 273 straipsnio 1 dalį teismui suteikta teisė sprendime, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti ar nutraukti tam tikrus veiksmus, nurodyti sprendimo neįvykdymo padarinius – tuos veiksmus, kuriuos turėjo atlikti skolininkas, tačiau įpareigojimo neįvykdė, pavesti atlikti išieškotojui, jeigu tie veiksmai nėra asmeninio pobūdžio ir išieškotojas juos gali atlikti už skolininką. Antstoliui teismui pateikus sprendimo neįvykdymo aktą, teismas išsprendžia sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimą pagal CPK 284 straipsnyje nustatytas taisykles, t. y. priima nutartį, kuria pakeičia sprendimo vykdymo tvarką ir nustato išieškotojui teisę atlikti už skolininką jo lėšomis teismo sprendime nurodytus veiksmus pagal CPK 771 straipsnio 3 dalį. Kolegijos teigimu, šioje byloje ginčijama CPK 771 straipsnio 5 dalies norma būtų taikoma tada, kai teismo įpareigotus atlikti tam tikrus veiksmus gali atlikti tik pats skolininkas, tačiau nagrinėjamoje byloje Utenos rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimu nustatė sprendimo neįvykdymo padarinius: per nustatytą terminą skolininkei nenugriovus statinių ir nesutvarkius statybvietės, teisė atlikti šiuos veiksmus jos sąskaita suteikta Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos. Taigi kolegija pripažino, kad nebuvo pagrindo skirti baudą ar nustatyti naują terminą sprendimui įvykdyti, nes Utenos rajono apylinkės teismo sprendime nurodyti sprendimo neįvykdymo padariniai.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo (išieškotojas vykdymo procese) Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais dėl CPK 771 straipsnio, nustatančio atsakomybę už teismo sprendimo nevykdymą, netinkamo taikymo bei nukrypimo nuo teismų praktikos. Nagrinėjamoje byloje teismai sudarė sąlygas skolininkei piktnaudžiauti savo teisėmis, teismo sprendimą vykdant tik formaliai, tačiau nebuvo atsižvelgta į teisingumo ir protingumo principus, nepasiektas tikslas sudrausminti asmenį, skiriant jam baudą. Pagal teismų praktiką teismai už įpareigojimų pašalinti savavališkos statybos padarinius nevykdymą, net jeigu inspekcijai, kaip išieškotojai, yra suteikta teisė vykdyti sprendimą skolininko lėšomis, skiria baudas CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka (Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-11481-794/2012; Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi02MjA5LTkwNS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-6209-905/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-6209-905/2012">2-6209-905/2012</a>, kt.). Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MlMtMTQ1OS01NTMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2S-1459-553/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2S-1459-553/2012">2S-1459-553/2012</a>, teisingai nurodė, kad nuobaudos už teismo sprendimo nevykdymą instituto paskirtis yra užtikrinti įsiteisėjusio sprendimo ir antstolio patvarkymo vykdymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. Š. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-454/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-454/2009">3K-3-454/2009</a>, yra nurodęs, kad CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta bauda atlieka ir kompensacijos funkciją, nes skiriama išieškotojo naudai kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės. Be to, kolegija pažymėjo, kad CPK 771 straipsnio 5 dalies formuluotė neapriboja išieškotojo teisės teikti prašymą taikyti baudą. Kasatoriaus teigimu, CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudos skyrimo pagrindas skolininkei šioje byloje yra teismo sprendimo neįvykdymo faktas. Skolininkei nevykdant įsiteisėjusio teismo sprendimo, o teismams netaikant procesinių prievartos priemonių, išieškotoja ir teismo sprendimą vykdanti antstolė susiduria su situacija, kada skolininkė tampa privilegijuota šalimi, nes jai neįmanoma skirti prievartos priemonių, kurių pritaikymas motyvuotų skolininkę pačią įvykdyti teismo sprendimą. CPK 771 straipsnio 5 dalies formuluotė „kuriuos gali atlikti tik pats skolininkas“, kasatoriaus nuomone, aiškintina ne tik siejant ją su faktu, ar teismo sprendime yra nurodyti jo nevykdymo padariniai pagal CPK 273 straipsnį, ar jų nėra. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje V. D. v. N. Š., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-364/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-364/2012">3K-3-364/2012</a>, darytina išvada, kad jeigu teismo sprendime ir yra nustatyti sprendimo neįvykdymo padariniai, tai, skolininkui jo neįvykdžius, sprendimą turi teisę vykdyti Inspekcija ir tai yra pagrindas skirti skolininkui baudą už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną, kol šis sprendimas nėra visiškai įvykdytas. Kasatoriaus teigimu, sprendimo neįvykdymo teisiniai padariniai – atsiradusi teisė išieškotojui įvykdyti teismo sprendimą – negali būti traktuojami kaip prievolė išieškotojui. Po termino, per kurį skolininkas neįvykdo teismo sprendimo, suėjimo atsiranda išieškotojo teisė įvykdyti sprendimą, tačiau, netgi atsiradus šiai teisei, neišnyksta skolininko pareiga vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, atsisakydami skolininkei skirti baudą už teismo sprendimo nevykdymą, suformavo praktiką, kad skolininkas, suėjus įvykdymo terminui, netenka pareigos tą sprendimą įvykdyti, nes teismai atsisako taikyti procesines prievartos priemones – skirti baudą. Dėl to skolininkė, nevykdydama įsiteisėjusio teismo sprendimo, negaudama už šio sprendimo nevykdymą baudų, piktnaudžiauja savo procesine padėtimi, tokia situacija iš esmės pažeidžia Inspekcijos, kaip išieškotojos, procesines teises, taip pat CPK 18 straipsnyje įtvirtintą teismų sprendimų, nutarčių, įsakymų ir nutarimų privalomumo principą bei CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymo operatyvumo ir ekonomiškumo principą.

Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka nepateikta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudos taikymo sąlygų

Nagrinėjamoje byloje aktualus CPK 771 straipsnio, reglamentuojančio sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, įvykdymą, 5 dalies aiškinimas ir taikymas. Kadangi kasaciniu skundu keliamas proceso teisės normos aiškinimo ir taikymo klausimas, priklausantis kasacinio teismo kompetencijai, tai teisėjų kolegija dėl jo pasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Teismo procesinio sprendimo priėmimas dažniausiai nereiškia civilinio proceso pabaigos, tam, kad būtų realiai apgintos sprendime nustatytos byloje dalyvaujančių asmenų teisės ir teisėti interesai, būtina jį įvykdyti. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo privalomumo principas, pagal kurį įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa privalomas valstybės ar savivaldybės institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Byloje dalyvaujančių asmenų interesus labiausiai atitinka savanoriškas teismo sprendimo įvykdymas, tačiau tuo atveju, kai įpareigota šalis savanoriškai teismo sprendimo nevykdo, šis vykdomas priverstinai. Priklausomai nuo teismo sprendime nurodyto teisių gynimo būdo (teisių pripažinimas, teisinių santykių keitimas ar nutraukimas, buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas ir kiti būdai, nurodyti CK 1.138 straipsnyje) ir konkretaus jo turinio (įpareigojimo perduoti turtą ar lėšas, grąžinti į darbą, įkeldinti, atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo jų atlikimo ir kt.), teismo sprendimo priverstinio vykdymo procedūros bei atsakomybė už sprendimo nevykdymą turi savo ypatumų. Nagrinėjamu atveju aktualus teismo sprendimo, kuriuo atsakovas įpareigotas atlikti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ir lėšų perdavimu, vykdymas. Jeigu atsakovas teismo sprendimu yra įpareigotas atlikti tokius veiksmus, tačiau savo iniciatyva per teismo nustatytą terminą jų neatlieka, taikomos CPK 771 straipsnyje nustatytos priemonės. Pagal šį straipsnį, pirmiausia, antstolis, nustatęs, kad toks sprendimas neįvykdytas, surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą ir perduoda jį teismui (CPK 771 straipsnio 1 dalis).

CPK 771 straipsnyje nustatyti sprendimo neįvykdymo padariniai skiriasi, priklausomai nuo to, ar veiksmus, kuriuos įpareigotas atlikti ar nutraukti atsakovas, gali atlikti ar nutraukti tik jis pats, ar tai gali padaryti ir kiti asmenys. Skolininkui nevykdant teismo sprendimo gera valia, vienas iš būdų pasiekti, kad teismo sprendimas būtų kuo greičiau ir visiškai įvykdytas – leisti jį įvykdyti išieškotojui skolininko lėšomis, tačiau tai galima tik tokiais atvejais, kai vykdytina prievolė nėra asmeninio pobūdžio. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, tame pačiame sprendime gali nurodyti, kad, atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas turi teisę atlikti tuos veiksmus arba imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas (CPK 273 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad teismas, išspręsdamas ginčą iš esmės ir priimdamas sprendimą, gali tame pačiame sprendime nurodyti sprendimo neįvykdymo padarinius – tuos veiksmus, kuriuos turi atlikti skolininkas, tačiau neatlieka, leisti atlikti išieškotojui. Kai neįvykdomas toks sprendimas, teismas, gavęs antstolio surašytą aktą, priima nutartį taikyti sprendime nurodytus padarinius (CPK 771 straipsnio 2 dalis). Kitu atveju, kai teismo sprendime nenurodyti sprendimo neįvykdymo padariniai, t. y. nenurodyta išieškotojo teisė atlikti veiksmus už skolininką, kai šis jų neįvykdo, antstolio surašytas sprendimo neįvykdymo aktas perduodamas sprendimą priėmusiam teismui, kuris išsprendžia sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimą pagal CPK 284 straipsnyje nustatytas taisykles, priima nutartį, kuria pakeičia sprendimo vykdymo tvarką ir nustato išieškotojui teisę atlikti už skolininką jo lėšomis teismo sprendime nurodytus veiksmus (CPK 771 straipsnio 3 dalis).

Prieš tai aptarti sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nevykdymo padariniai negalimi ir netaikytini tais atvejais, kai teismas dėl pareigos pobūdžio negali nustatyti sprendime jo neįvykdymo teisinių padarinių, nurodytų CPK 273 straipsnio 1 dalyje, ar nutartimi keisti sprendimo vykdymo tvarkos – nustatyti išieškotojui teisę už skolininką atlikti veiksmus, kurių šis neatliko, nes įvykdyti teismo įpareigojimą atlikti ar nutraukti tam tikrus veiksmus gali tik pats skolininkas. Siekiant užtikrinti tokio pobūdžio teismo sprendimų įvykdymą, nustatytos kitokios poveikio priemonės – baudos teismo sprendimo neįvykdžiusiam asmeniui skyrimas. Taigi CPK 771 straipsnio 5 dalyje išdėstytų padarinių taikymo (baudos skyrimo) galimybė priklauso nuo atliktinų veiksmų pobūdžio. CPK 771 straipsnio 5 dalies norma taikoma tuo atveju, jeigu teismas įpareigoja skolininką atlikti ar nutraukti tokius veiksmus, kuriuos gali atlikti ar nutraukti išimtinai tik pats skolininkas (pvz., susijusius su tėvų pareigų vykdymu), arba juos atliekant kitiems asmenims, iš esmės keistųsi įvykdymo kokybė. Tokia bauda skiriama išieškotojo naudai (CPK 771 straipsnio 5 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad ši bauda atlieka kompensacijos funkciją, skiriama kaip satisfakcija išieškotojui dėl laiku neįvykdytos prievolės. Kartu tokia bauda skatina skolininką įvykdyti prievolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal antstolės D. Š. pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-454/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-454/2009">3K-3-454/2009</a>).

Nagrinėjamoje byloje suinteresuotas asmuo O. J. buvo įpareigota per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališkai ant valstybės žemės pastatytus statinius ir sutvarkyti statybvietę. Teismo nustatytą pareigą nugriauti statinius gali atlikti ne tik skolininkas, bet ir išieškotojas, teismui jam tokią teisę suteikus. Pažymėtina, kad CPK 273 straipsnio 2 dalyje atskirai aptarti teismo sprendimai bylose dėl savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo, nustatant, kad tokiais atvejais gali būti priimtas sprendimas, nurodytas statybų santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose. Statybos įstatymo 28 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priimdamas vieną iš šio straipsnio 7 dalyje nurodytų sprendimų, teismas savo sprendime nurodo, kad jeigu per nustatytą terminą teismo reikalavimas nevykdomas, savavališkai pastatytas statinys ar savavališkai pastatyta jo dalis nugriaunami, išardomi ar atstatomi į buvusią padėtį statytojo (užsakovo) ar kito šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto asmens lėšomis. Taigi, įstatymų leidėjas pripažįsta, kad neteisėtos statybos padarinių šalinimas, nugriaunant neteisėtai pastatytus statinius, nepriskirtinas prie tokių veiksmų, kuriuos gali atlikti tik pats atsakovas. Kadangi neteisėtos statybos padarinių šalinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas nėra išskirtinai asmeninis, tai už įpareigojimo nugriauti neteisėtai pastatytus statinius nevykdymą negali būti skiriama bauda, nustatyta CPK 771 straipsnio 5 dalyje. Tam neturi reikšmės teismo sprendime, kuriuo nustatytas įpareigojimas, nurodyti jo neįvykdymo padariniai, aptarti CPK 273 straipsnio 1 dalyje, ar ne.

Kasatoriaus manymu, už teismo sprendimų, įpareigojančių pašalinti neteisėtos statybos padarinius, nevykdymą neskiriant baudų, skolininkas neskatinamas vykdyti teismo sprendimą, nes tai vėliau atlieka kiti asmenys. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatyti galimus teismo sprendimų nevykdymo padarinius, taip pat ir sankcijų forma, yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Baudų skyrimas pagal įstatymo analogiją negalimas. Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad vykdymo procese galimas procesinių teisinių sankcijų taikymas kitais pagrindais (CPK 616 straipsnis). Vienas tokių atvejų – antstolio reikalavimo nevykdymas ar kitoks kliudymas antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus. Už tokius veiksmus gali būti skiriama iki 1000 Lt bauda už kiekvieną nevykdymo ar kliudymo dieną (CPK 585 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju reikalavimų taikyti skolininkui sankcijas kitais CPK nustatytais pagrindais nepareikšta, todėl teismai pagrįstai nesvarstė tokių sankcijų skyrimo galimybių.

Kasaciniame skunde išieškotojas pateikė papildomą argumentą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos nagrinėjamu klausimu ir nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. Š. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-454/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-454/2009">3K-3-454/2009</a>, ir 2012 m. liepos 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. D. v. N. Š., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-364/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-364/2012">3K-3-364/2012</a>. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Taigi, teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Teisėjų kolegija, įvertinusi kasatoriaus nurodytų nutarčių turinį ir šios nagrinėjamos bylos aplinkybes bei keliamus teisės klausimus, konstatuoja, kad nagrinėjama ir kasaciniame skunde nurodytos bylos skiriasi savo faktinėmis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-454/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-454/2009">3K-3-454/2009</a> buvo sprendžiama dėl teismo sprendimo, kuriuo skolininkas įpareigotas atlikti tokius veiksmus, kuriuos gali atlikti tik jis, kaip atitinkamas pareigas einantis valstybės tarnautojas, o nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-364/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-364/2012">3K-3-364/2012</a>, dėl baudos, nustatytos CPK 771 straipsnio 5 dalyje, taikymo sąlygų šioje byloje nagrinėjamu aspektu nepasisakyta.

Remiantis pirmiau nurodytu Konstitucinio Teismo nutarimu, apygardų teismai yra saistomi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sukurtų precedentų, o ne priešingai, todėl kasaciniame skunde cituojami žemesniųjų instancijų teismų sprendimuose esantys išaiškinimai Lietuvos Aukščiausiajam Teismui privalomos galios neturi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktai).

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti ar nutraukti veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, neįvykdymo padarinius ir priėmė šį reglamentavimą (CPK 273 straipsnio 1, 2 dalys, 771 straipsnio 2 dalis) atitinkančius procesinius sprendimus, todėl tenkinti kasacinį skundą nėra pagrindo (CPK 359 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 24,76 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus suinteresuoto asmens išieškotojo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš suinteresuoto asmens išieškotojo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) 24,76 Lt (dvidešimt keturis litus 76 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis