Civilinė byla Nr. 3K-3-516/2013
Proceso Nr. 2-55-3-01322-2009-4
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto gama“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiasis asmuo savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“, dėl skolos, delspinigių priteisimo, sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir nuostolių atlyginimo bei pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Nekilnojamojo turto gama“, trečiasis asmuo savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“, dėl nepagrįstai sumokėtų lėšų išieškojimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Nekilnojamojo turto gama“ ieškiniu atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai prašė priteisti iš atsakovo 198 148,11 Lt skolos su delspinigiais, pripažinti atsakovo vienašališką 2007 m. gruodžio 10 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. N-71210-7 nutraukimą neteisėtu, priteisti iš atsakovo 937 280,45 Lt nuostolių atlyginimo (820 106,90 Lt negautų pajamų, 77 277,97 Lt patalpų eksploatacijos ir priežiūros išlaidų, 39 895,58 Lt patalpų įrengimo nuomai išlaidų), 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad jis ir trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus planas“ 2007 m. gruodžio 10 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (toliau – ir Nuomos sutartis, Sutartis), pagal kurią ieškovas įsipareigojo įrengti bei suteikti trečiajam asmeniui 2216,64 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas laikinai valdyti ir naudotis jomis už nuomos mokestį, o trečiasis asmuo įsipareigojo mokėti nuomos mokestį ir kitus Sutartyje nurodytus mokesčius bei vykdyti kitus įsipareigojimus (Sutarties 2.1, 4.1, 4.6, 4.11 punktai) sutartyje nustatytu terminu (Sutarties 4.5 punktas). Šalys susitarė, kad Sutarties terminas yra dešimt metų su galimybe pratęsti sutartį neribotą skaičių kartų (Sutarties 1.2.8, 9.2 punktai). Ieškovas ir trečiasis asmuo 2008 m. balandžio 7 d. sudarė susitarimą dėl Sutarties pakeitimo, kuriuo susitarė, kad bendras nuomojamas patalpų plotas yra 2244,47 kv. m. Trečiasis asmuo ir atsakovas 2008 m. balandžio 30 d. sudarė nuomininko teisių ir pareigų perleidimo sutartį, pagal kurią naujajam patalpų nuomininkui – atsakovui – perleidžiamos trečiojo asmens teisės ir pareigos pagal Sutartį (toliau – ir Perleidimo sutartis). Perleidimo sutarties 3 punkte nustatyta, kad atsakovas už patalpas įsipareigoja mokėti visus Sutartyje numatytus mokesčius Sutartyje nustatytais terminais ir tvarka.
2009 m. birželio 1 d. atsakovas išsikėlė iš patalpų, o 2009 m. birželio 3 d. raštu pranešė ieškovui, kad Sutartis laikytina nutraukta nuo 2009 m. birželio 1 d. Atsižvelgdamas į tai, kad 2008 m. sausio 11 d. trečiasis asmuo sumokėjo ieškovui 319 107,48 Lt avansą pagal Sutartį, ieškovas sumokėtą avansą įskaitė už paskutinius du nuomos mėnesius – gegužę ir balandį, ir atsisakė ieškinio dalies dėl nesumokėtų nuompinigių už 2009 metų balandžio ir gegužės mėnesius priteisimo, prašė civilinę bylą dėl šios dalies nutraukti. Atsakovo įsiskolinimas ieškovui už nuomą, komunalines paslaugas ir kitus mokesčius, įskaičius sumokėtą avansą, sudaro 177 354,13 Lt, 20 793,98 Lt delspinigių bei 6 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, Sutarties 8.1 punktas).
Dėl to, kad atsakovas pažeidė Sutartį, ieškovas negavo teisėtai priklausančių pajamų ir patyrė nuostolių, kuriuos sudaro pagal Sutartį atsakovo privalomai turėję būti mokami nuompinigiai už patalpų nuomą, kas sudaro 820 106,90 Lt negautų pajamų, 77 277,97 Lt patalpų eksploatacijos ir priežiūros išlaidų. Ieškovas taip pat pagal naujojo patalpų nuomininko poreikius turėjo atitinkamai pertvarkyti ir įrengti patalpas, papildomai patirdamas 39 895,58 Lt išlaidų. Taigi iš viso ieškovo patirti nuostoliai sudaro 937 280,45 Lt.
Atsakovas pareikštu ieškovui priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 194 967,11 Lt nepagrįstai priskaičiuoto nuomos mokesčio už patalpų nuomą bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Atsakovas nurodė, kad pagal Sutarties 4.1 punktą nuomos mokestis sudaro 135 215,04 Lt per mėnesį ir PVM. Tame pačiame punkte įtvirtinta nuostata, kad, nuomininko teisėms ir pareigoms pagal Sutartį perėjus nuomininko teisių ir pareigų perėmėjui, kuris Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka nebus laikomas PVM mokėtoju, nuomos mokestis bus po 65 Lt už vieną kvadratinį patalpų metrą ir PVM tokiu atveju nebus skaičiuojamas, o visas nuomos mokestis sudarys 144 081,60 Lt per mėnesį. Atsakovo nuomotos patalpos patenka į objektų, už kurių nuomą PVM nemokamas, sąrašą, patalpos buvo skirtos ne ekonominei veiklai vykdyti, o savivaldybei pavestoms funkcijoms įgyvendinti. Taigi ieškovas visą patalpų nuomos laikotarpį nuomos mokestį su PVM atsakovui skaičiavo nepagrįstai, per visą laikotarpį bendra mokesčio suma turėjo būti 1 584 897,60 Lt, tačiau atsakovo sumokėtas mokestis sudarė 1 779 864,71 Lt. Taip atsakovas ieškovui nepagrįstai sumokėjo 194 967,11 Lt nuomos mokesčio, todėl ši suma priteistina iš ieškovo.
II. Pirmosios instancijos sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 4 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 198 148,11 Lt skolą su delspinigiais, 937 280,45 Lt dydžio nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, t. y. 1 135 428,56 Lt nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15 485 Lt žyminio mokesčio; pripažino atsakovo įvykdytą vienašališką 2007 m. gruodžio 10 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimą neteisėtu; bylos dalį dėl 9108,14 Lt delspinigių priteisimo nutraukė; atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priešieškinį atmetė.
Teismas, įvertinęs šalių teisinius santykius, byloje esančius rašytinius įrodymus, CK 6.477 straipsnio 1 dalies, 6.487 straipsnio 1 dalies nuostatas, padarė išvadą, kad ieškovas (nuomotojas) savo įsipareigojimus pagal Sutartį įvykdė, t. y. suteikė nuomininkui patalpas, tačiau atsakovas (nuomininkas) netinkamai vykdė savo įsipareigojimus mokėti sutartus mokesčius už nuomojamas patalpas Sutartyje nustatyta tvarka bei terminais. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovo argumentai dėl Sutarties ir Perleidimo sutarties neteisėtumo yra susiję su procedūriniais klausimais, kuriuos sprendė atsakovas ir trečiasis asmuo, jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, bei į tai, kad bylos nagrinėjimo metu nei Sutartis, nei Perleidimo sutartis nėra pripažintos negaliojančiomis ir dėl jų galiojimo nėra kilęs joks teisminis ginčas, teismas padarė išvadą, kad sutartys, kurių pagrindu ieškovas reiškia piniginius reikalavimus šioje byloje, yra šalims privalomos ir turi joms įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Teismas sprendė, kad Perleidimo sutarties 3 punktu atsakovas įsipareigojo mokėti visus Sutartyje numatytus mokesčius ir įsipareigojo daryti tai nustatytais terminais bei tvarka.
Teismas, įvertinęs ieškovo 2008 m. gruodžio 22 d. raštą Nr. 403, atsakovo 2008 m. gruodžio 29 d. raštą Nr. A51-28618(3.21-PD-4), Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, sprendė, kad pats atsakovas raštu ieškovui patvirtino, kad jis yra įsiregistravęs PVM mokėtoju, todėl ieškovas neturėjo jokio pagrindo į skaičiuojamą nuomos mokestį neįtraukti pridėtinės vertės mokesčio. Teismas pažymėjo, kad PVM sąskaitose–faktūrose, kurias ieškovas yra pateikęs atsakovui ir kurias šis priėmė bei visiškai ar iš dalies apmokėjo, nurodyta, kad pagal PVM įstatymą jis yra apmokestinamasis asmuo. Taigi atsakovas visišku ar daliniu sąskaitų apmokėjimu patvirtino, kad jam Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo požiūriu gali būti priskirtas apmokestinamojo asmens statusas, kaip tai nustatyta Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje.
Teismas, įvertinęs Sutarties 8.1 punktą bei remdamasis CK 6.71 straipsnio nuostatomis, sprendė, kad šalių Sutartyje numatyti bei ieškovo prašomi priteisti 0,06 proc. dydžio delspinigiai nėra aiškiai per dideli.
Teismas, įvertinęs atsakovo 2009 m. birželio 1 d. ir 2009 m. birželio 3 d. raštus, Sutarties 11.3 punkto, CK 6.217 straipsnio 5 dalies ir 6.498 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, kad atsakovo vienašališkas Sutarties nutraukimas neatitiko nei Sutarties nuostatų, nei CK reikalavimų, o Sutarties 1.2.8 ir 9.2 punktų nuostatas – kad šalys sudarė terminuotą sutartį, bei atmetė atsakovo argumentus dėl neterminuotos Sutarties sudarymo; pažymėjo, kad terminu apibrėžti nuomos teisiniai santykiai atitinka abiejų šalių interesus, nes terminu užtikrinamas santykių stabilumas, teisinės padėties apibrėžtumas. Sutartinių santykių stabilumui tarnauja ribojimas nutraukti terminuotą sutartį vienos šalies reikalavimu net ir pažeidus sutartį, nes reikia nustatyti tokio pažeidimo esmingumą bei negalimumą pašalinti pažeidimus kitokiais būdais. Teismo vertinimu, Sutartis nenumatė vienašališko sutarties nutraukimo pagrindo, kuriuo rėmėsi atsakovas (patalpų poreikio išnykimas, darbuotojų skaičiaus mažinimas, atsakovo gaunamų pajamų sumažėjimas dėl pablogėjusios valstybės ekonominės padėties). Atsakovas nesikreipė į teismą dėl Sutarties nutraukimo prieš terminą (CK 6.498 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad atsakovas, atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes, t. y. pasikeitus šalių pusiausvyrai, turėjo teisę kreiptis į ieškovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo (CK 6.204 straipsnis), tačiau jis net nebandė pakeisti sutarties sąlygų, o iš karto, t. y. nesilaikydamas Sutartyje nustatytų įspėjimo terminų, vienašališkai nutraukė Sutartį. Teismas nurodė, kad jeigu šalis nesilaiko sutartyje ar teisės normose nustatytų įspėjimo terminų, tai, nustačius ir įvertinus sutartyje ir teisės normose (CK 6.498 straipsnis) numatytų aplinkybių egzistavimą, sutarties nutraukimo diena pripažįstama sutartyje ar teisės normoje nustatyto termino pabaiga. Sutartį nutraukusi šalis iki nutraukimo momento turi vykdyti sutartines prievoles.
Teismas, spręsdamas ieškovo reikalavimo priteisti patirtus nuostolius pagrįstumą, konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus, nes atsakovas vienašališkai nutraukė terminuotą nuomos sutartį neteisėtai, o esant neteisėtiems veiksmas, kaltė preziumuojama; nurodė, kad įstatyme įtvirtinto visiško nuostolių atlyginimo paskirtis yra grąžinti šalis į iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, atsakingam už padarytą žalą asmeniui atlyginus tiesioginius ir (ar) netiesioginius nuostolius, kompensuojant nukentėjusiam asmeniui jo patirtą nuostolių dydį (CK 6. 251 straipsnio 1 dalis). Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. neteisėtai nutraukus Sutartį, ieškovas negavo teisėtai priklausančių pajamų, todėl ieškovui atsirado nuostolių. Teismo vertinimu, ieškovo nuostolius (negautas pajamas) sudaro pagal Sutartį atsakovo privalomai turėję būti mokami nuompinigiai už patalpų nuomą (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), t. y. 820 106,90 Lt dėl negautų pajamų už 5 mėnesius (nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2009 m. spalio 31 d.) nuomojant patalpas, 77 277,97 Lt patalpų eksploatacijos bei priežiūros išlaidų ir 39 895,58 Lt išlaidų pertvarkant patalpas pagal naujojo nuomininko poreikius, iš viso – 937 280,45 Lt.
Spręsdamas atsakovo priešieškinio pagrįstumo klausimą teismas, įvertinęs 2008 m. gruodžio 29 d. raštą Nr. A51-28618(3.2l-PD-4), kuriuo atsakovas patvirtino, kad jis yra įsiregistravęs PVM mokėtojas, vykdo ekonominę veiklą teikdamas ūkio subjektams patalpų nuomos paslaugas, įvertinęs Nekilnojamojo turto registro išrašą bei vadovaudamasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalimi, 31 straipsnio 3 dalimi, padarė išvadą, kad atsakovas laisva valia ir savo noru deklaravo, kad jis yra PVM mokėtojas bei vykdo ekonominę komercinę veiklą Vilniaus mieste nuomodamas jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, pasirašydamas 2009 m. lapkričio 27 d. skolų suderinimo aktą, 496 461,61 Lt skolą su PVM ieškovui pripažino.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. kovo 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nurodytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis), todėl, kai byloje nenustatyta aplinkybių, teikiančių pagrindą išvadai, kad tam tikras sandoris yra (akivaizdžiai) niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Dėl nurodytų priežasčių CK 1.78 straipsnio 5 dalies taikymui nepakanka vien tik byloje dalyvaujančio asmens nuorodų į aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių dėl to, kad tam tikras sandoris gali prieštarauti imperatyviosioms įstatymų nuostatoms.
Atsakovas sutartis vykdė pakankamai ilgą laiką (daugiau negu vienerius metus), dėl jų vykdymo, galiojimo ar (ne)teisėtumo niekada nereiškė jokių reikalavimų ir pretenzijų. Ginčo sutarčių teisėtumo klausimus jis pradėjo kelti tik ieškovui pradėjus teisminį ginčą dėl nuompinigių priteisimo ir patirtų nuostolių atlyginimo. Ginčo sutartys nėra akivaizdžiai niekinės, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jos nebuvo pripažintos negaliojančiomis, teisminių ginčų dėl jų galiojimo nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti sutarčių teisėtumo klausimą ex officio ir peržengti pareikštų ieškinio bei priešieškinio reikalavimų ribas. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 841 „Dėl žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimų arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimų tvarkos aprašo patvirtinimo“ 8.2 ir 10.2 punktais, nuomos teisių įgijimas neskelbiamų derybų būdu buvo galimas. Net ir tuo atveju, jeigu Perleidimo sutartis buvo sudaryta viršijant atsakovo kaip viešojo juridinio asmens kompetenciją, toks sandoris yra ne niekinis, o nuginčijamas. Tačiau reikalavimo pripažinti Perleidimo sutartį negaliojančia byloje nepareikšta. Be to, CK 2.84 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė pritarti viešojo juridinio asmens organo ultra vires sudarytam sandoriui ir tokiu atveju sandoris pradeda galioti nuo jo sudarymo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir atsakovas šios aplinkybės neginčijo, kad jis naudojosi ieškovui priklausančiomis patalpomis, jo darbuotojai buvo į šias patalpas įsikraustę, jose dirbo, buvo mokama patalpų nuoma ar jos dalis. Taigi atsakovas sudarytam sandoriui pritarė ir jį bent jau iš dalies vykdė.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Nuomos sutarties 1.2.8 ir 9.2 punktuose šalys susitarė dėl šios sutarties termino – dešimties metų laikotarpio, skaičiuojamo nuo patalpų perdavimo nuomininkui dienos, bei galiojimo – iki nuomos termino pabaigos su galimybe sutartį pratęsti. Šios Nuomos sutarties sąlygos yra aiškios ir nedviprasmiškos, nereikalaujančios papildomo aiškinimo (CK 6.193, 6.479 straipsniai).
Nuomos sutartyje buvo nustatyti konkretūs atvejai, kada ir kokia tvarka atsakovui leidžiama vienašališkai nutraukti sutartį. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas, vienašališkai nutraukdamas šalių sudarytą Nuomos sutartį, nesilaikė sutarties nutraukimo tvarkos (CK 6.218 straipsnis), o sutarties nutraukimo pagrindu nurodė aplinkybę – patalpų poreikio išnykimas, darbuotojų skaičiaus mažinimas, pablogėjusi valstybės ir savivaldybės ekonominė padėtis, kuri Nuomos sutartyje nebuvo numatyta kaip suteikianti atsakovui teisę vienašališkai nutraukti sutartį prieš nuomos termino pabaigą (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Atsakovas taip pat CK 6.498 straipsnio nustatyta tvarka nesikreipė į teismą dėl Nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą. Kaip sutarties nutraukimo pagrindą, atsakovui suteikiantį jam teisę vienašališkai prieš terminą nutraukti sutartį, jis apeliaciniame skunde nurodo pasaulinę krizę kaip force majeure aplinkybę (ši aplinkybė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodyta nebuvo). Nei įstatyme įtvirtintas reglamentavimas, nei teismų praktikoje suformuluoti išaiškinimai nesuteikia pagrindo išvadai, kad ekonominės krizės situacija per se reiškia nenugalimos jėgos faktą, dėl kurio visuotinai atleidžiama nuo sutartinių prievolių vykdymo ir sutarčių nevykdymo teisinių padarinių. Nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, kad dėl susidariusių aplinkybių, t. y. būtent dėl tam tikrų konkrečių krizės aplinkybių, jis objektyviai negalėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų ieškovui.
Spręsdamas dėl sutartinės civilinės atsakomybės, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovo neteisėti veiksmai nustatyti jam neteisėtai vienašališkai nutraukiant Nuomos sutartį, todėl, esant neteisėtiems veiksmams, jo kaltė preziumuojama. Atsakovui neteisėtai nutraukus sutartį ieškovas patyrė nuostolių – negavo pajamų, t. y. nuomos mokesčio, kurį būtų teisėtai gavęs atsakovui ir toliau tinkamai vykdant sutartį (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kurio parengti dokumentai nėra beprasmiai, yra teisiškai reikšmingi ir privalomi piliečiams bei ūkio subjektams, sprendė, kad ieškovas niekaip kitaip negalėjo ir neprivalėjo vertinti atsakovo 2008 m. gruodžio 29 d. rašte Nr. A51-28618(3.21-PD) nurodytos informacijos, kaip tik atsakovo pripažinimą, kad jis yra PVM mokėtojas ir jam gali būti priskirtas apmokestinamojo asmens statusas. Be to, atsakovas iki Nuomos sutarties nutraukimo jam teiktas sąskaitas–faktūras apmokėdavo visiškai ar iš dalies. Pretenzijų dėl išrašytų sąskaitų, apskaičiuoto nuomos mokesčio ar PVM dydžio jis niekada nereiškė.
Teisėjų kolegija, spręsdama dėl priteistų delspinigių dydžio, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo neabejotinai teigti, kad šalių sutartyje nustatytas delspinigių dydis yra aiškiai per didelis. Šalys ginčo sutartis sudarė laisva valia. Sudarydamos jas, ginčo šalys turėjo patirties verslo bei derybų srityje, galėjo numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirinkti sutarties sąlygas, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir sumažinti iš atsakovo priteistinų delspinigių dydį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 29 d. nutarties dalis, kuriomis ieškinys patenkintas, o priešieškinis atmestas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovui atmesti, o priešieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl CK 1.78 ir 1.80 straipsnių nuostatų. Kasatoriaus teigimu, teismo iniciatyva sandoris pripažįstamas niekiniu, jei jis prieštarauja imperatyviajai įstatymo normai arba viešajai tvarkai. Apeliacinės instancijos teismas nevertino galimo viešojo intereso ir imperatyviųjų teisės normų pažeidimo. Kasatoriaus vertinimu, nagrinėjamu atveju yra neabejotinas pagrindas sutarčių pripažinimui niekinėmis, t y. imperatyviųjų Viešųjų pirkimų, Konkurencijos, Biudžeto sandaros, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatymų teisės normų, taip pat ir viešojo intereso pažeidimas.
Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kaip Vilniaus miesto savivaldybės vykdomoji institucija, yra specifinis viešasis juridinis asmuo, kurio turto valdymui, naudojimui bei disponavimui juo yra taikoma griežta įstatymų nustatyta tvarka, asmens pajamos ir išlaidos formuojamos viešai, biudžetas tvirtinamas vadovaujantis teisės aktuose nustatytomis taisyklėmis, pirkimų procedūros taip pat griežtai reglamentuotos ir vykdomos viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka; jos veiklos pagrindas yra biudžeto planavimas ir numatytų lėšų tikslinis panaudojimas, visi atsiskaitymai iš savivaldybės biudžeto ar nebiudžetinių fondų yra vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka. Teisių ir pareigų perėmimas, kaip savivaldybės teisių įgijimo būdas, nenustatytas įstatymuose, reglamentuojančiuose savivaldybės turto ir turtinių teisių įgijimą, jis nenumatytas ir Lietuvos apeliacinio teismo nurodomame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 841 patvirtintame apraše, todėl 2008 m. balandžio 30 d. Nuomininko teisių ir pareigų perleidimo sutartis negalėjo būti sudaryta. Kadangi sutarties sudarymas pažeidė viešąjį interesą ir savivaldybės turto ir turtinių teisių įgijimą reglamentuojančius imperatyviuosius teisės aktus, tai Perleidimo sutartis, kaip sudaryta prieštaraujant imperatyviosioms teisės normoms, laikytina niekine ir negalinčia sukelti jokių teisinių padarinių.
Kasatoriaus teigimu, SĮ „Vilniaus planas“, o vėliau ir atsakovas, pasirašydamas Perleidimo sutartį, pažeidė Vyriausybės 2006 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 432 patvirtintą Viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių, sudaromų ilgiau kaip trejiems metams, aprašą, nes jame nėra numatytos galimybės sudaryti sutartį dėl Nuomos sutarties 4.6 punkte nurodytų paslaugų ir darbų, susijusių su šių ginčo patalpų priežiūra bei eksploatavimu ilgiau kaip trejiems metams. Taigi Nuomos sutartis dėl Nuomos sutarties 4.6 punkte nurodytų paslaugų ir darbų, susijusių su šių ginčo patalpų priežiūra bei eksploatavimu, sudaryta nesant tam teisinio pagrindo, iš anksto numatyto joms finansavimo iš savivaldybės biudžeto, o tai yra viešųjų finansų reglamentavimo pažeidimas. Šių paslaugų ir darbų pirkimo tvarką nustato išimtinai Viešųjų pirkimų įstatymas. Paslaugų bei darbų įsigijimas, sudarant Nuomos sutartį, prieš tai neatlikus Viešųjų pirkimų įstatyme nurodytų pirkimo procedūrų, pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kasatoriaus teigimu, viešasis pirkimas turėjo būti organizuojamas ir dėl Nuomos sutarties 3.3 punkte numatytų patalpų specifinio įrengimo darbų, todėl ši Sutarties nuostata taip pat yra neteisėta ir prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Taigi Nuomos sutarties sąlygos, kuriomis nuomininkas įsipareigojo iš nuomotojo pirkti sutartyje numatytas paslaugas ir darbus, prieštarauja imperatyviosioms Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatoms, todėl sutartis yra niekinė.
Kasatoriaus teigimu, paslaugų ir darbų įsigijimas pagal Nuomos sutartį, neorganizavus viešųjų pirkimų procedūrų, tiesiog sudarant Nuomos bei Perleidimo sutartis, pažeidė ir CK 6.380 bei 6.381 straipsnių nuostatas.
Kasatoriaus vertinimu, sudarant Nuomos sutartį bei Perleidimo sutartį, prieš tai neatlikus viešųjų pirkimų procedūrų, nebuvo užtikrintas Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų skaidrumo ir nediskriminavimo principų ir 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto viešųjų pirkimų tikslo siekimas, taip buvo pažeistos imperatyviosios Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 1 dalies ir 6 dalies 11 punkto nuostatos. Be to, buvo pažeistos ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatos.
Kasatoriaus teigimu, Perleidimo sutartis prieštarauja imperatyviosioms Valstybės ir savivaldybių turto valdymo įstatymo, Biudžeto sandaros įstatymo nuostatoms.
Kasatorius nurodo, kad Perleidimo sutartis buvo pasirašyta neįgalioto asmens (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aprūpinimo skyriaus vedėjo, įgalioto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus, kuris, kasatoriaus vertinimu, vadovaujantis Nuomos sutarties sudarymo metu galiojusios 1997 m. lapkričio 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 84 patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės sutarčių ir susitarimų sudarymo tvarkos nuostatomis, neturėjo įgaliojimų priimti sprendimų dėl tokių sutarčių pasirašymo), o šios sutarties sudarymo tikslingumo klausimas nebuvo nustatyta tvarka apsvarstytas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (kaip tai numatyta Vilniaus miesto savivaldybės sutarčių ir susitarimų sudarymo tvarkoje), jos vykdymui nebuvo patvirtintas finansavimo šaltinis. Nuomos sutarties sudarymas ne mažiau kaip dešimties metų terminui, nesant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo, iš esmės prieštarauja Biudžeto sandaros įstatymui, nes savivaldybės taryba savivaldybės biudžetą tvirtina tik vieneriems metams, todėl Aprūpinimo skyriaus vedėjas, pasirašęs Perleidimo sutartį, nesant išankstinio Tarybos sprendimo, kuriuo būtų įsipareigota skirti finansavimą sutarties vykdymui, negalėjo prisiimti įsipareigojimų, nenumatytų ne tik tų metų biudžete, bet ir ateinančių, ne mažiau kaip dešimt metų, biudžetuose.
Kasatoriaus teigimu, Viešųjų pirkimų, Konkurencijos, Biudžeto sandaros, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymų teisės normos užtikrina tinkamą savivaldybės turto valdymą, naudojimą, disponavimą, kartu ir viešojo intereso apsaugą, todėl nurodytos normos yra imperatyvios ir dėl prieštaravimo joms Perleidimo sutartis ir Nuomos sutartis pripažintinos niekinėmis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Kasatorius pažymėjo, kad net jei po nuomininko teisių ir pareigų perleidimo sutartys buvo vykdomos, tai negali būti pripažįstama sutarties patvirtinimu. Šiam sandoriui Vilniaus miesto savivaldybės tarybos pritarimas niekada nebuvo gautas, be to, net jei ir būtų jam pritarta, remiantis CK 1.78 straipsnio 1 dalimi, šalys negali niekinio sandorio patvirtinti.
2. Dėl sutarties termino. Teismų Nuomos sutarties sąlygos dėl sutarties termino aiškinimas yra akivaizdžiai nesąžiningas kasatoriaus atžvilgiu. Sutarties 9.2 punkto nuostata, kad Sutartis yra automatiškai pratęsiama vienerių metų terminui tomis pačiomis, šioje Sutartyje numatytomis sąlygomis, jeigu, likus ne mažiau kaip 60 dienų iki Nuomos sutarties termino pabaigos nėra gaunamas nuomotojo prieštaravimas pratęsti Sutartį, savo esme reiškia neterminuotą sutartį. Atsižvelgiant į CK 6.193 straipsnio 4 dalį, Nuomos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos naudai (pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai) – priešingas aiškinimas reikštų akivaizdų nesąžiningumą kasatoriaus atžvilgiu. Kasatoriaus vertinimu, sutarties nuostatas aiškinant vadovaujantis contra preferentem taisykle, vienintelė sutartyje numatyto dešimties metų termino reikšmė – apsaugoti nuomininko interesus, kad šis, esant patalpų poreikiui, galėtų būti tikras, jog ne mažiau kaip dešimt metų turės galimybę naudotis išnuomotomis patalpomis. Tokią išvadą pagrindžia ir ta aplinkybė, kad, suėjus terminui, tik nuomotojas įgyja papildomų teisių nutraukti Nuomos sutartį, o nuomininko teisių ir pareigų apimtis nesikeičia. Taigi Nuomos sutartis visiškai atitinka neterminuotos sutarties požymius.
3. Dėl nenugalimos jėgos aiškinimo. Ekonominė krizė laikytina visiems žinoma aplinkybe, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kadangi Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kaip Vilniaus miesto savivaldybės vykdomoji institucija, yra specifinis viešasis juridinis asmuo, kurio veiklos pagrindas yra biudžeto planavimas ir numatytų lėšų tikslinis panaudojimas, visi atsiskaitymai iš savivaldybės biudžeto ar nebiudžetinių fondų yra vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, jo biudžeto lėšos tiesiogiai priklauso nuo Seimo, Vyriausybės priimamų teisės aktų dėl savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių, taigi, esant ekonominei krizei ir dėl to valstybei mažinant išlaidas valstybės mastu, atitinkamai mažėja ir savivaldybės biudžeto lėšos. Taigi dėl sudėtingos ekonominės situacijos šalyje, tiesiogiai palietusios Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kaip viešąjį juridinį asmenį, atsakovas buvo priverstas skubiai imtis veiksmų, siekdamas išlaikyti savo finansinį stabilumą ir savivaldybės funkcijų nepertraukiamą vykdymą. Atleidus iš pareigų daugiau kaip 200 tarnautojų ir atsilaisvinus daugybei ploto administraciniame savivaldybės pastate, nebeliko poreikio nuomotis papildomas patalpas iš privačios bendrovės ir kas mėnesį už nuomą mokėti 144 81,60 Lt nuomos mokestį.
Taigi nagrinėjamu atveju atsakovui negali būti taikoma civilinė atsakomybė: ekonominė krizė buvo neišvengiama, nekontroliuojama, negalėjo būti numatyta ir dėl to laikytina nenugalimos jėgos aplinkybe, dėl kurios kasatorius, esant lėšų stygiui, pasikeitus patalpų poreikiui, ir siekiant užtikrinti tinkamą, racionalų, efektyvų turto valdymą – įgyvendinant viešąjį interesą, sutarties vykdyti negalėjo ir todėl sutartį teisėtai bei pagrįstai nutraukė.
4. Dėl sutartinės civilinės atsakomybės. Kadangi ginčo sutartys niekinės, tai kasatorius negalėjo būti pripažintas pažeidusiu niekinę sutartį, negalėjo būti taikoma civilinė atsakomybė. Kasatoriaus teigimu, net jei Nuomos ir Perleidimo sutartys nebūtų niekinės, nebūtų teisinio pagrindo priteisti ieškovo nurodytų nuostolių. Kadangi Nuomos sutartis neterminuota, tai pagrįstai buvo galima vienašališkai nutraukti Sutartį. Nustačius, kad buvo pažeisti įspėjimo terminai, turėjo būti vadovaujamasi teismų praktikos suformuota taisykle, kad kai šalis nesilaiko įspėjimo terminų, tai, nustačius nutraukimo pagrindų egzistavimą, sutarties nutraukimo diena pripažįstama sutartyje ar teisės normoje nustatyto termino pabaiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-430/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-430/2008">3K-3-430/2008</a>). Vadovaujantis šia praktika, Sutartis laikytina nutraukta praėjus įspėjimo terminui nuo 2009 m. gegužės 27 d. pranešimo apie jos nutraukimą. Be to, Nuomos sutarties 3.9 punkte nustatyta, kad, nutraukus sutartį, mokesčiai mokami iki patalpų perdavimo nuomotojui (nuomotos patalpos ieškovui perduotos 2009 m. birželio 1 d.).
Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai aiškino ir taikė negautas pajamas reglamentuojančias teisės normas. Negautos pajamos, kaip nuostoliai, kurie suprantami kaip grynasis pelnas, turi būti įrodomos. Jos neturi būti suprantamos kaip visos tikėtinos gauti iš asmens veiklos sumos, neatskaičius sąnaudų. Taigi negautos pajamos reiškia negautą pelną, t. y. tai, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusiojo turtinė padėtis. Kadangi šios pajamos turi būti realios, o ne tikėtinos, būtina atsižvelgti į realias kreditoriaus galimybes tokių pajamų gauti. Taip pat negautos pajamos yra tokios, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Nesant savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų, negautos pajamos negalėjo būti priteisiamos iš atsakovo. Kasatorius pažymėjo, kad ieškovas yra bendrovė, kuri verčiasi komercine nekilnojamojo turto nuoma, todėl nuomininkų radimas yra verslo rizika, už kurią neturi atsakyti tretieji asmenys.
Teismai priteisė visą ieškovo prašytą negautų pajamų sumą, nors ieškovas nurodė tik gautiną nuomos mokesčio sumą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų nustatyti patiriamas sąnaudas, kartu ir tariamai negauto grynojo pelno dydį, todėl ieškinyje nurodytas nuostolių dydis negalėjo būti laikomas tinkamai apskaičiuotomis negautomis pajamomis (t. y. negautu grynuoju pelnu).
Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai, pažeisdami Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, nusprendė, kad ieškovas nuomos mokestį su pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) skaičiavo pagrįstai. Vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 31 straipsnio 2 dalimi, atsakovo nuomotos patalpos patenka į objektų, už kurių nuomą PVM nemokamas, sąrašą. Ginčo patalpos buvo nuomojamos išimtinai tik savivaldybės veiklai, kurią savivaldybė teisės aktais yra įpareigota vykdyti. Tokia veikla, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 8 dalies 2 punktu ir 38 dalimi, nelaikoma ekonomine veikla. Tam, kad konkrečiu atveju subjektas būtų laikomas apmokestinamuoju asmeniu, turi būti įvykdyta privalomoji sąlyga – šio asmens vykdoma veikla turi būti priskiriama ekonominei veiklai (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalis).
Kasatoriaus vertinimu, teismai nepagrįstai sutapatino dvi skirtingas sąvokas – buvimą PVM mokėtoju ir buvimą PVM apmokestinamuoju asmeniu. Vien buvimas įsiregistravus PVM mokėtoju (PVM mokėtojo kodo turėjimas) nereiškia, kad kiekvienu atveju PVM mokėtojas yra ir apmokestinamuoju asmeniu, nes PVM yra apmokestinama tik tokia veikla, kuri yra priskiriama ekonominei veiklai (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalis), o valstybės ir savivaldybių įstaigų veikla (teisės aktuose numatytų funkcijų vykdymas) ekonomine veikla nelaikoma. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008 m. gruodžio 29 d. raštas Nr. A51-28618, kuris, priešingai nei aiškino teismai, yra tik informacinio pobūdžio ir negali sukelti jokių teisinių padarinių nei nuomotojui, nei nuomininkui, negali būti laikomas nurodymu nuomotojui skaičiuoti PVM už patalpų nuomą. Taigi ieškovas, nesant teisės aktuose nustatyto teisinio pagrindo, atsakovui skaičiavo PVM, todėl atsakovo priešieškinis laikytinas pagrįstu ir tenkintinu.
Kasatoriaus vertinimu, teismai, priskirdami prie ieškovo tariamai patirtų nuostolių eksploatacijos, priežiūros bei patalpų pertvarkymo išlaidas, pažeidė žalą reglamentuojančias teisės normas. Priteistas išlaidas sudaro pastato eksploatacijos ir priežiūros, patalpų valymo, suvartotos elektros energijos, vandens, apsaugos, parkavimo vietų išlaikymo išlaidos, tačiau nuo 2009 m. birželio 1 d. atsakovas nebebuvo patalpų nuomininkas.
Kasatoriaus teigimu, teismai taip pat nepagrįstai prie ieškovo tariamai patirtos žalos priskyrė patalpų pertvarkymo sąnaudas. Šios išlaidos nepriklauso nuo kasatoriaus veiksmų, nes pageidavimas pertvarkyti patalpas buvo išreikštas ne atsakovo, o naujojo nuomininko. Vien aplinkybė, kad Nuomos sutartis buvo nutraukta anksčiau, ieškovui nereiškė jokių papildomų išlaidų, palyginti su situacija, jei ši sutartis būtų buvusi nutraukta praėjus ilgesniam laikui. Be to, Nuomos sutarties 3.3 punkte nustatyta, kad visas patalpų įrengimo išlaidas apmoka nuomotojas, išskyrus neįprastas arba padidintas išlaidas, skirtas specifiniams nuomininko pageidavimams, viršijusiems įprastus patalpų įrengimo reikalavimus įgyvendinti. Kasatoriaus vertinimu, Nuomos sutarties 3.3 punkte įtvirtinta nuostata yra neteisėta ir prieštaraujanti imperatyviosioms Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatoms, nes specifiniai įrengimo darbai galėjo būti atlikti tik viešojo konkurso būdu.
5. Dėl delspinigių ir procesinių palūkanų. Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai aiškino ir taikė delspinigius reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Būtina delspinigių priteisimo sąlyga – prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Kasatoriaus pirmiau nurodyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju nėra jokios Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skolos už nuomą bei pastato administravimo išlaidas. Be to, net jei ir būtų pagrindas delspinigiams priteisti, ieškovo prašomi priteisti delspinigiai yra nepagristai dideli, pažeidžiantys CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. 0,06 proc. dydžio delspinigiai už patalpų nuomą per vienerius metus sudaro 21,9 proc. nuo nesumokėtos sumos. Kasatoriaus vertinimu, tokio dydžio delspinigiai turėtų būti laikomi nepagrįstai dideliais ir viršijančiais dėl vėluojančio atsiskaitymo nuomotojo patiriamus nuostolius, todėl, remiantis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi ir 6.258 straipsnio 3 dalimi, turėjo būti mažinami.
Teismai taip pat nepagrįstai priteisė iš kasatoriaus 6 proc. metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes Vilniaus miesto savivaldybės administracija nėra nei verslininkas, nei privatus juridinis asmuo.
6. Dėl įrodinėjimo taisyklių. Kasatoriaus teigimu, kadangi ginčas susijęs su viešuoju interesu – viešųjų finansų išieškojimu (panaudojimu), tai teismai, siekdami išsiaiškinti ir įvertinti nuostolių dydžiui visas svarbias aplinkybes ir iš esmės teisingai išnagrinėti bylą, kartu užtikrinant ir viešojo intereso apsaugą, turėjo paskirti ekspertizę, kad būtų išsamiai ištirtos visos bylai svarbios aplinkybės ir nustatyta, ar prašomi priteisti nuostoliai apskaičiuoti pagrįstai.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Nekilnojamojo turto gama“ prašo atsakovo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl netinkamo CK 1.78 ir 1.80 straipsnių nuostatų aiškinimo ir taikymo. Ieškovo teigimu, tai, kad nei Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo įstatyme, nei Vyriausybės 2003 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 841 patvirtintame apraše, nei kituose įstatymuose nėra nustatyto draudimo savivaldybei įgyti teises ir pareigas sudarant teisių ir pareigų perleidimo sutartį, tik patvirtina, kad įstatymas imperatyviai nedraudžia savivaldybei sudaryti teisių ir pareigų perėmimo sutartį dėl nuomininko teisių ir pareigų perkėlimo.
Kasaciniame skunde nurodyti argumentai, kad Perleidimo sutarties sudarymas pažeidžia imperatyviąsias Vyriausybės 2006 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 32 patvirtintas Viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių, sudaromų ilgiau kaip trejiems metams, terminų nustatymo kriterijų ir atvejų, kuriais gali būti sudaromas tokios sutartys, aprašo nuostatas, neturi esminės reikšmės sprendžiant, ar Perleidimo sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, nes aprašas yra ne įstatymas, o jo lydimasis teisės aktas. Net jeigu ir būtų nustatyta, kad Perleidimo sutartis pažeidžia pirmiau nurodyto aprašo nuostatas, tai būtų pagrindas pripažinti sutartį negaliojančia, o ne niekine. Nesant byloje pareikšto reikalavimo pripažinti Perleidimo sutartį negaliojančia, teismai neturėjo pagrindo pasisakyti dėl šio sandorio negaliojimo.
Ieškovo vertinimu, kasatoriaus nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad, sudarant Perleidimo ir Nuomos sutartis, buvo pažeistos imperatyviosios Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos, viešasis interesas.
Nuomos teisių įgijimas neskelbiamų derybų būdu buvo galimas pagal Vyriausybės 2003 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 841 Dėl žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimų arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimų tvarkos aprašo patvirtinimo 10.2 punktą ir VPĮ 55–62 straipsnių nuostatas.
Ieškovas, nesutikdamas su kasatoriaus argumentais, kad ginčo sutartimis buvo pažeistas viešasis interesas, nurodė, kad sprendimas ginti viešąjį interesą kaip visuomenės suinteresuotumą pirkimo objektu ir jo teikiama nauda turėtų būti grindžiamas realios ar realiai numatomos žalos visuomenei ar jos daliai, neigiamos įtakos žmonių gerovei pagrindu. Vis dėlto šie pagrindai turėtų būti aiškinami ir taikomi siaurai bei apimti tik tam tikras išskirtines situacijas. Ginant viešąjį interesą, sąžiningo privataus asmens teisėti interesai negali būti visiškai paneigiami, juolab kai pačių valstybės institucijų iniciatyva ir veiksmais sudaromi sandoriai, kuriuos vėliau valstybės institucijos kvestionuoja kaip prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, viešajam interesui. Bendriausia prasme teisėtų lūkesčių apsaugos principas sukuria viešosios valdžios pareigą laikytis savo prisiimtų įsipareigojimų asmenims. Ieškovas, sudarius Nuomos sutartį su SĮ „Vilniaus planas“, vėliau jo teises ir pareigas perėmus Vilniaus miesto savivaldybei, turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, kad pagrįstai ir teisėtai sudaryta Nuomos sutartis bus vykdoma, nes sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius nepagrįstai teigia, kad Perleidimo ir Nuomos sutarčių sudarymas pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas. Ieškovo teigimu, Konkurencijos įstatyme nustatyta išimtis, kada pozityvus diskriminavimas (privilegijų teikimas atskiram ūkio subjektui) nelaikomas konkurencijos ribojimu – kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Kadangi trečiasis asmuo, o vėliau ir kasatorius turėjo konkrečiu kriterijumi (ketinamų išsinuomoti patalpų buvimas tame pačiame ar gretimame statinyje) pagrįstą tikslą, akivaizdu, kad tam tikroje konkrečioje vietoje esančių nekilnojamųjų daiktų nuomos rinkoje galėjo veikti ir veikė minimalus ūkio subjektų skaičius, šiuo atveju – ieškovas.
Kasatoriaus argumentai, kad Perleidimo sutartis buvo pasirašyta neįgalioto asmens, neturint Vilniaus miesto savivaldybės tarybos pritarimo, taip pažeidžiant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1997 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 84, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ginčo sutartys yra niekinės. Net jeigu ir būtų pagrindas ginčyti Perleidimo sutartį, kaip sudarytą viršijant viešojo juridinio asmens įgaliojimus, būtų galima sutartį pripažinti negaliojančia, bet ne niekine.
2. Dėl nuomos termino, vienašališko sutarties nutraukimo. Šalys Nuomos sutartyje aiškiai susitarė dėl Nuomos sutarties termino. Pagal Nuomos sutartį išnuomotos patalpos buvo pritaikytos specialiai nuomininko poreikiams, kas būtų akivaizdžiai neprotinga susitarus dėl neterminuotos nuomos. Net ir nesant galimybės nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, tokiomis aplinkybėmis analogiški šalims protingi asmenys laikytų Nuomos sutartį terminuota.
Ieškovo teigimu, nuomininkas gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą, įspėjęs apie tai nuomotoją prieš 30 dienų, ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, šalių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės, arba gali inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka esant CK 6.498 straipsnyje išvardytiems pagrindams. Atsakovas 2009 m. birželio 1 d. raštu tik pranešė ieškovui, kad tą pačią dieną išsikelia iš patalpų. Toks atsakovo vienašališkas Nuomos sutarties nutraukimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
3. Dėl nenugalimos jėgos – ekonominio sunkmečio – kaip atleidimo nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo pagrindo. Atsakovas byloje jokiais pagrįstais ir objektyviais įrodymais nepagrindė ir neįrodė, kad krizės aplinkybės ginčo atveju Nuomos sutarties vykdymą padarė negalimą. Ieškovo teigimu, kasatoriaus nurodytos aplinkybės, lėmusios jo sprendimą nutraukti Nuomos sutartį, kaip Nuomos sutarties nutraukimo pagrindas, nenumatytos nei šalių sudarytoje Nuomos sutartyje, nei įstatyme. Atsakovas, esant sunkumų vykdyti Nuomos sutartį, išnykus būtinybei nuomotis patalpas iš ieškovo, net nebandė bendradarbiauti su ieškovu bei bendru šalių sutarimu ir pastangomis išspręsti susidariusią situaciją, kad kiek galima mažiau nukentėtų abiejų šalių interesai.
4. Dėl priteistų nuostolių. Ieškovo teigimu, priteistas nuomos mokestis už laikotarpį, kai atsakovas išsikėlė iš patalpų iki ieškovas rado naujus nuomininkus, laikytini pagrįstais, tikėtinais bei įrodytais ieškovo nuostoliais. Bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas pagrįstai tikėjosi gauti numatytas pajamas už nuomą, nes minimalus Nuomos sutarties terminas buvo nustatytas dešimt metų. Be to, atsakovas, perėmęs nuomininko teises ir pareigas pagal Nuomos sutartį, savo įsipareigojimus vykdė daugiau kaip metus, taip sukurdamas ieškovui pagrįstus ir teisėtus lūkesčius dėl tolimesnio Nuomos sutarties vykdymo. Tačiau numatytos gauti pajamos už nuomą nebuvo gautos dėl neteisėtų atsakovo veiksmų – neteisėto Nuomos sutarties nutraukimo.
Nėra pagrindo išskaičiuoti iš priteistinų nuostolių papildomus mokesčius, nes, teismui priteisus nuostolius, ieškovas nuo priteistų nuostolių (negautų pajamų) turėtų papildomai į valstybės biudžetą sumokėti gyventojų pajamų mokestį.
Ieškovo teigimu, kasatoriaus argumentai, kad jo 2008 m. gruodžio 29 d. raštas Nr. A51-28618(3.2l-PD-4) yra tik informacinio pobūdžio ir nesukelia jokių padarinių, negali būti nurodymu skaičiuoti PVM už patalpų nuomą, atmestini kaip nepagrįsti. Ieškovo ir atsakovo jokie kiti sutartiniai santykiai nesiejo, todėl atsakovas negalėjo niekaip kitaip suprasti, kokiu tikslu teikiamas atsakymas dėl atsakovo įregistravimo PVM mokėtoju, ekonominės veiklos vykdymo, išskyrus kaip dėl PVM skaičiavimo už pagal Nuomos sutartį nuomojamų patalpų nuomą. Be to, valstybės institucijų išduoti raštai laikytini oficialiaisiais rašytiniais įrodymais, o aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis).
Ieškovo vertinimu, atmestini kaip nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad jam neatsirado pareigos atlyginti patalpų pertvarkymo išlaidų. Ieškovas turėjo pagrįstų lūkesčių, kad šios išlaidos per dešimt Nuomos sutarties galiojimo metų atsipirks, tačiau atsakovas Nuomos sutartį neteisėtai ir nepagrįstai nutraukė iki jos termino pabaigos, todėl patirtos nuomojamų patalpų įrengimo išlaidos ieškovui neatsipirko.
Atmestini kaip nepagrįsti argumentai, kad patalpų įrengimo darbai galėjo būti atlikti tik viešojo konkurso būdu. Patalpos priklausė ir priklauso ieškovui. Patalpų įrengimas yra neatskiriamas nuo patalpų nuomos. Be to, net ir laikant, kad įrengimo paslaugos turėjo būti perkamos viešojo pirkimo būdu, procedūrų, už kurias ieškovas nėra atsakingas, nesilaikymas nepašalina atsakovo pareigos šias išlaidas atlyginti.
5. Dėl netesybų dydžio. Sutarties šalys susitarė, kad, nuomininkui pažeidus Nuomos sutartyje nustatytus mokėjimo terminus, jis įsipareigoja mokėti 0,06 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną dieną nuo laiku nesumokėtos sumos (Sutarties 8.1 punktas). Kasatorius nepagrįstai teigia, kad tokie delspinigiai yra nepagrįstai dideli, pažeidžiantys CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, šalių interesų pusiausvyrą ir viešąjį interesą.
Atsakovas, prašydamas mažinti delspinigių dydį, turėtų pateikti įrodymus, pagrindžiančius būtinybę juos mažinti.
k o n s t a t u o j a:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių – iš naujo nenustatinėja faktinių aplinkybių, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis ir sprendimuose konstatuotomis bylos aplinkybėmis. Kasacinis teismas tik patikrina, ar pagal konstatuotų faktinių aplinkybių visumą teismai tinkamai taikė ir aiškino teisės normas.
Kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu keliami klausimai dėl sandorio pripažinimo niekiniu, nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo, civilinės atsakomybės taikymo.
Dėl sandorio pripažinimo niekiniu
Teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Turneka“ v. J. Č. ir kt., bylos Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-189/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; kt.). Tačiau tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas–sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir tuo pažeidžiamas viešasis interesas bei nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB „Kraitenė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-62/2003). Taigi tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, jog tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos, t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009).
Kasatorius kelia materialiosios teisės normų, reglamentuojančių teismo pareigą savo iniciatyva pripažinti sandorį niekiniu, netinkamo taikymo klausimą, nes, jo manymu, teismai privalėjo savo iniciatyva (ex officio) pripažinti Nuomos ir Perleidimo sutartis niekinėmis kaip prieštaraujančias imperatyviosioms įstatymo normoms.
Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus planas“ ir ieškovas 2007 m. gruodžio 10 d. sudarė Sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo įrengti bei suteikti trečiajam asmeniui 2216,64 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas laikinai valdyti ir naudotis jomis už nuomos mokestį, o trečiasis asmuo – mokėti nuomos mokestį ir kitus Sutartyje nurodytus mokesčius bei vykdyti kitus įsipareigojimus (Sutarties 2.1, 4.1, 4.6, 4.11 punktai) sutartyje nustatytu terminu (Sutarties 4.5 punktas). Trečiasis asmuo ir atsakovas 2008 m. balandžio 30 d. sudarė nuomininko teisių ir pareigų perleidimo sutartį, pagal kurią naujajam patalpų nuomininkui – atsakovui buvo perleistos trečiojo asmens teisės ir pareigos pagal Sutartį (Perleidimo sutarties 2 punktas).
Kasatoriaus teigimu, sudarant Nuomos sutartį, prieš tai neatlikus Viešųjų pirkimų įstatyme nurodytų pirkimo procedūrų, buvo pažeistos šio įstatymo nuostatos. Tačiau kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimams arba nuomai ar teisių į šiuos daiktus įsigijimui bet kokiomis finansinėmis priemonėmis; žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimų arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimų tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 841 „Dėl žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimų arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimų tvarkos aprašo patvirtinimo“ 8.2 ir 10.2 punktuose nustatyta, kad nuomos teisių įgijimas neskelbiamų derybų būdu buvo galimas. Be to, atsakovas, 2009 m. birželio 3 d. informuodamas ieškovą apie Nuomos sutarties nutraukimą, pripažino faktą dėl sutarties sudarymo teisėtumo, nurodydamas, kad nuomos paslaugų pirkimas buvo vykdomas neskelbiamų derybų būdu pagal pirmiau nurodytą nutarimą. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad Nuomos ir Perleidimo sutartys sudarytos pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad Perleidimo sandoris sudarytas neįgalioto asmens. CK 2.84 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė pritarti viešojo juridinio asmens organo ultra vires sudarytam sandoriui ir tokiu atveju sandoris pradeda galioti nuo jo sudarymo. Byloje teismų nustatyta, kad Nuomos sutartis buvo vykdoma, mokama (iš dalies) už patalpų nuomą, kasatorius naudojosi ieškovui priklausančiomis patalpomis. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas sudarytam sandoriui pritarė ir jį bent jau iš dalies vykdė, yra pagrįsta. Pritariusi sandoriui, šalis netenka teisės jo ginčyti (CK 1.79 straipsnis).
Taigi teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginčo sutartys nėra akivaizdžiai niekinės, todėl teismai neturėjo teisinio pagrindo spręsti sutarčių teisėtumo klausimo ex officio ir peržengti pareikštų ieškinio bei priešieškinio reikalavimų ribas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatoriaus argumentai dėl sandorių prieštaravimo Konkurencijos, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, Biudžeto sandaros įstatymų nuostatoms yra pernelyg abstraktūs, pagal turinį neišsamūs, nesusiję su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis ir pareikštais reikalavimais, kuriuos teismai privalėjo spręsti. Dėl tokių argumentų teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pasisakyti, nes nesuformuluotas kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo
Byloje nustatyta, kad atsakovas 2009 m. birželio 1 d. raštu pranešė ieškovui, jog išsikelia iš nuomojamų patalpų, o 2009 m. birželio 3 d. rašte nurodė, kad Nuomos sutartis laikytina nutraukta nuo 2009 m. birželio 1 d.
Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o tvarką – 6.218 straipsnis. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas esminiu ar ne. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.217 straipsnio 5 dalimi leidžiama sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje nurodytais atvejais, kurie sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis).
Šalių sudarytos Nuomos sutarties 11.1 punkte nustatyta, kad sutartis gali būti nutraukta raštišku šalių susitarimu, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pagal šios sutarties 11.3 punktą sutartis galėjo būti kasatoriaus nutraukta vienašališkai prieš pasibaigiant nuomos terminui, įspėjant apie tai ieškovą prieš 30 dienų tuo atveju, jeigu patalpos dėl aplinkybių, už kurias kasatorius neatsako, pasidaro nebetinkamomis naudotis nuomos tikslams arba jeigu ieškovas neperduoda patalpų kasatoriui ilgiau negu tris mėnesius, arba kliudo naudotis patalpomis pagal paskirtį ir sutarties sąlygas. Taigi šalys Nuomos sutartyje susitarė dėl konkrečių atvejų, kada ir kokia tvarka leidžiama vienašališkai nutraukti sutartį, o tokie atvejai, teikiantys pagrindą vienašališkam šalių sudarytos 2007 m. gruodžio 10 d. sutarties nutraukimui, nenustatyti (CK 6.217 straipsnis 5 dalis).
Kasatorius sutarties nutraukimo pagrindu, suteikiančiu jam teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nurodo ekonominį sunkmetį kaip force majeure aplinkybę. Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad kasatorius, esant lėšų stygiui, pasikeitus patalpų poreikiui, ir siekdamas užtikrinti tinkamą, racionalų, efektyvų turto valdymą, sutarties vykdyti negalėjo ir todėl sutartį teisėtai bei pagrįstai nutraukė, nes vien tai, kad savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo, nesuteikia jai teisės, nesilaikant įstatyme ar sutartyje nustatytos tvarkos, sutartis vykdyti (nevykdyti) ar jas nutraukti savo nuožiūra. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ekonominės krizės situacija per se nereiškia nenugalimos jėgos fakto, dėl kurio visuotinai atleidžiama nuo sutartinių prievolių vykdymo ir sutarčių nevykdymo teisinių padarinių. CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos (požymiai) turi būti konstatuojami kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pajūrio viešbučiai“ ir kt. v. AB „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-268/2012). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir įrodymus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju kasatorius neįrodė, jog dėl tam tikrų konkrečių krizės aplinkybių jis objektyviai negalėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų ieškovui (CPK 178 straipsnis). Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas net nebandė išsaugoti sutartinių santykių, nebendradarbiavo su ieškovu (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis), į ieškovą nesikreipė dėl sutarties sąlygų pakeitimo (CK 6.204 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog atsakovas, vienašališkai nutraukdamas Nuomos sutartį, pažeidė sutarties nuostatas, todėl Nuomos sutartį nutraukė neteisėtai, yra pagrįsta.
Dėl nuostolių atlyginimo
Kasatorius nurodo, kad už jam nereikalingų patalpų nuomą priteista didelė pinigų suma, taip pažeidžiant viešąjį interesą. Pažymėtina, kad savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis). Sudarydama, vykdydama ir nutraukdama sutartis, savivaldybė veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-3/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-3/2008">3K-3-3/2008</a>).
CK 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnis). Šis principas inkorporuotas ir į sutarčių teisės nuostatas (CK 6.158 straipsnis). Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai neįvykdo ar netinkamai vykdo sutartyje numatytų sąlygų (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis).
Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl sutarties nutraukimo atsiradusių ir ieškovo prašomų priteisti negautų pajamų atlyginimo, reikšminga aplinkybė yra tai, kad sutartis nutraukta neteisėtai. Byloje konstatavus, kad atsakovas neteisėtai vienašališkai nutraukė Nuomos sutartį, teismai pagrįstai sprendė dėl atsakovo sutartinės civilinės atsakomybės.
Negautomis pajamomis pagal įstatymą pripažįstamos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su netesėtais kalto asmens veiksmais. Netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos), sutartinės atsakomybės taikymo viena priemonių, atlyginami tik atsižvelgiant į tai, ar iš tikrųjų jie realiai padaryti. Bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl sutarties kontrahento neteisėtų veiksmų padarinių. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Belvedere prekyba“ v. UAB „Departus“, bylos Nr. 3K-3-116/2012).
Byloje konstatuota, kad atsakovas vienašališkai, nesant įstatyme ir sutartyje nustatyto teisinio pagrindo, nutraukė Nuomos sutartį. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad Nuomos sutartis buvo neterminuota. Nuomos sutarties 1.2.8 ir 9.2 punktuose šalys susitarė dėl šios sutarties termino – dešimties metų laikotarpio, skaičiuojamo nuo patalpų perdavimo nuomininkui dienos, bei galiojimo – iki nuomos termino pabaigos su galimybe sutartį pratęsti. Kasatoriaus pateikti argumentai, kad sutartis neterminuota, yra teisiškai nelogiški. Šios Nuomos sutarties sąlygos yra aiškios, nedviprasmiškos ir kitaip negali būti aiškinamos.
Atsakovui neteisėtai nutraukus terminuotą Nuomos sutartį, ieškovas patyrė nuostolių – negavo pajamų, t. y. nuomos mokesčio, kurį būtų gavęs atsakovui ir toliau vykdant sutartį (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Ieškovas, sudarydamas terminuotą sutartį, turėjo teisėtą lūkestį, kad ši sutartis bus vykdoma sutartyje nustatytą terminą. Taigi tarp ieškovo patirtų nuostolių ir atsakovo neteisėtų veiksmų (sutarties nutraukimo) yra priežastinis ryšys, todėl teismai pagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovui 820 106,90 Lt negautų pajamų – mokėtiną nuomos mokestį nuo 2009 m. birželio 1 d., t. y. dienos, kada atsakovas išsikraustė iš ieškovo patalpų, iki 2009 m. spalio 31 d., t. y. dienos, kada patalpos buvo išnuomotos naujam nuomininkui. Teisėjų kolegijos vertinimu, penkių mėnesių terminas, per kurį ieškovas surado naują nuomininką, nėra per ilgas. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas, ieškodamas kito nuomininko, elgėsi aplaidžiai – buvo nepakankamai aktyvus ar pan. Ieškovo netinkamo elgesio neįrodinėjo ir atsakovas (CPK 178 straipsnis).
Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, priteisdami nuostolius ieškovo naudai, be pakankamo pagrindo pripažino, kad ieškovas visus juos patyrė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.
Teismai kaip ieškovo patirtus nuostolius iš atsakovo taip pat priteisė 77 277,97 Lt patalpų priežiūros ir eksploatacijos išlaidų už 2009 m. birželio–spalio mėn. Pagal Nuomos sutarties 4.5 ir 4.6 punktus, be nuomos mokesčio atsakovas įsipareigojo mokėti už jam teikiamas komunalines, eksploatacijos ir kitas paslaugas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas iš nuomojamų patalpų išsikėlė 2009 m. birželio 1 d., o tai reiškia, kad patalpos nebuvo eksploatuojamos tenkinant atsakovo poreikius, sprendžia, kad teismai nepagrįstai iš atsakovo priteisė 77 277,97 Lt patalpų priežiūros ir eksploatacijos išlaidų.
Byloje nustatyta, kad, kasatoriui neteisėtai nutraukus Nuomos sutartį, ieškovas privalėjo surasti naują nuomininką ir pagal jo poreikius įrengti nuomojamas patalpas. Teismai, pripažinę šias išlaidas ieškovo nuostoliais, priteisė iš atsakovo 39 895,58 Lt. Civilinės atsakomybės taikymui svarbu, kad būtų priteisiamos tik tos išlaidos, kurios yra būtinos realiam kreditoriaus turtinės padėties atkūrimui, priežastiniu ryšiu susijusios su žalos padarymu bei patikimai įrodytos. Be to, jos turi būti protingos ir pagrįstos. Kasacinio teismo išaiškinta, kad nuostolius išlaidų forma apibūdina tokie požymiai: realumas, būtinumas ir protingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB,,Leandra“, bylos Nr. 3K-3-411/2004; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. firma,,Tastos statyba“ v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02Mi8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-62/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-62/2008">3K-3-62/2008</a>). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, kad patalpų rekonstrukcijos darbai, atlikti 2009 m. spalio mėn., buvo atliekami siekiant padaryti patalpas patrauklesnėmis naujiems nuomininkams, konstatuoja, kad teismai nepagrįstai šias išlaidas pripažino ieškovo patirtais nuostoliais dėl sutarties nutraukimo ir priteisė iš atsakovo.
Dėl delspinigių ir palūkanų dydžio
Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybų teisinė prigimtis yra dvejopa: jos yra prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, nes skatina skolininką įvykdyti prievolę; jos yra sutartinės civilinės atsakomybės forma. Teismas, spręsdamas ginčą dėl netesybų dydžio, patikrina, ar šalių susitarimas dėl netesybų iš esmės nepažeidžia jų interesų pusiausvyros, ar netesybos nėra aiškiai per didelės, ir, nustatęs tokius pažeidimus, gali netesybas sumažinti.
Sprendžiant dėl komercinėje sutartyje šalių nustatytų delspinigių dydžio priteisimo ir esant skolininko pareikštam prašymui sumažinti delspinigius, svarbu atsižvelgti į šalių sutarties pobūdį ir tikslus. Nuomos sutarties 8.1 punkte nustatyta, kad, nuomininkui pažeidus nustatytus mokėjimo terminus, jis įsipareigoja mokėti 0,06 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Nurodyta sutartimi šalys abipusiškai išreikšta valia susitarė dėl delspinigių dydžio, pagal atsakovo nurodytus argumentus nėra pagrindo pripažinti, kad nekilnojamojo turto nuomos rinkoje tokio dydžio netesybos yra aiškiai per didelės. Dėl to pripažintinas nepagrįstu kasacinio skundo argumentas dėl delspinigių mažinimo motyvuojant tuo, kad ieškovo prašomi priteisti delspinigiai yra nepagrįstai dideli, pažeidžiantys CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus, šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Teisėjų kolegija pažymi, kad prisiėmusi įsipareigojimus sutarties šalis (skolininkas) negali remtis tų įsipareigojimų nevykdymu vien tuo, kad tų įsipareigojimų vykdymas yra skolininkui nenaudingas, nes toks skolininko rėmimasis prieštarautų sąžiningam sutarčių vykdymo principui (CK 6.200 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismai nepagrįstai iš atsakovo priteisė 6 proc. dydžio metinių palūkanų. Savivaldybė nėra tinkamas subjektas mokėti 6 proc. dydžio palūkanas už prievolės neįvykdymą, nes nėra verslininkas ar privatus juridinis asmuo. Atsakovas yra viešasis juridinis asmuo (CK 2.34 straipsnio 2 dalis), todėl atsakovui nustatytinos 5 proc. dydžio palūkanos pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį.
Dėl priešieškinio
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo UAB „Nekilnojamojo turto gama“ 194 967,11 Lt dėl nepagrįstai skaičiuoto nuomos mokesčio su PVM. Byloje teismų nustatyta, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2008 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. A51-28618(3.2l–PD-4) patvirtino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra įsiregistravusi PVM mokėtoja, vykdo ekonominę veiklą teikdama ūkio subjektams patalpų nuomos paslaugas, taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijai galėtų būti priskirtas apmokestinamojo asmens statusas, kaip tai apibrėžta Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje. Byloje nustatyta, kad atsakovas iki Nuomos sutarties nutraukimo jam teiktas sąskaitas–faktūras apmokėdavo visiškai ar iš dalies, pretenzijų dėl išrašytų sąskaitų, apskaičiuoto nuomos mokesčio ar PVM dydžio nereiškė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovui buvo pagrįstai skaičiuotas PVM, ir sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas niekaip kitaip negalėjo ir neprivalėjo vertinti atsakovo 2008 m. gruodžio 29 d. rašte Nr. A51-28618(3.21-PD) nurodytos informacijos, kaip tik pripažinimą, kad jis yra PVM mokėtojas ir jam gali būti priskirtas apmokestinamojo asmens statusas. Dėl to teismai pagrįstai atsakovo priešieškinį atmetė.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę ir nuostolių atlyginimą, tai teikia pagrindą panaikinti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 77 277,97 Lt patalpų priežiūros ir eksploatacijos išlaidų bei 39 895,58 Lt patalpų pertvarkymo išlaidų priteisimo, 6 proc. metinių palūkanų priteisimo, ir ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 77 277,97 Lt patalpų priežiūros ir eksploatacijos išlaidų bei 39 895,58 Lt patalpų pertvarkymo išlaidų atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas); kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Tenkinus kasacinį skundą iš dalies, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, atitinkamai perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi kasatoriui buvo atidėtas žyminio mokesčio mokėjimas iki kasacinio teismo galutinio procesinio sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į patenkintų kasacinio skundo reikalavimų dalį, iš ieškovo priteistina 1535,40 Lt, o iš atsakovo – 13 818,60 Lt žyminio mokesčio valstybei.
Kasaciniame teisme patirta 23,71 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, kurių dydis patvirtintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. spalio 25 d. pažyma (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į patenkintų kasacinio skundo reikalavimų dalį, šios išlaidos valstybei priteistinos iš kasatoriaus.
Teismas, pakeitęs esant ankstesnei proceso stadijai priimtą sprendimą ar nutartį, turi atitinkamai pakeisti ir ankstesnį bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Tai reiškia, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas turi būti pakeistas atsižvelgiant į tai, kaip jos turėtų būti paskirstomos, jei, esant ankstesnei stadijai, būtų buvęs priimtas toks procesinis sprendimas, kokį priėmė kasacinis teismas.
Pirmosios instancijos teisme ieškovui iš atsakovo buvo priteista 15 485 Lt žyminio mokesčio, valstybei – 263,50 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Atsižvelgiant į bendrąją bylos baigtį (ieškovo ieškinys patenkintas 90 proc.), iš ieškovo atsakovui priteistina 1548,50 Lt žyminio mokesčio.
Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad valstybei iš kasatoriaus priteistina 13 842,31 Lt, iš ieškovo – 1535,40 Lt bylinėjimosi išlaidų. Iš ieškovo kasatoriui priteistina 1548,50 Lt žyminio mokesčio.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartį pakeisti.
Panaikinti nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimo dalis dėl 77 277,97 Lt patalpų priežiūros ir eksploatacijos išlaidų bei 39 895,58 Lt patalpų pertvarkymo išlaidų, 6 proc. metinių palūkanų priteisimo iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovui UAB „Nekilnojamojo turto gama“. Ieškovo UAB „Nekilnojamojo turto gama“ ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 77 277,97 Lt patalpų priežiūros ir eksploatacijos išlaidų bei 39 895,58 Lt patalpų pertvarkymo išlaidų atmesti. Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovui UAB „Nekilnojamojo turto gama“ 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos 1 018 255,01 Lt sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo (2009 m. rugpjūčio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188710061) 13 842,31 Lt (trylika tūkstančių aštuonis šimtus keturiasdešimt du litus 31 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei. Valstybei priteistina suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Priteisti iš ieškovo UAB „Nekilnojamojo turto gama“ (j. a. k. 126346081) atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (j. a. k. 188710061) 1548,50 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus keturiasdešimt aštuonis litus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo UAB „Nekilnojamojo turto gama“ (j. a. k. 126346081) 1535,40 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus trisdešimt penkis litus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei. Valstybei priteistina suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Egidijus Laužikas
Sigita Rudėnaitė
