Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. e2A-216-357/2018

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-03948-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.3.; 2.6.10.5.2.1.; 3.1.7.6.; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 27 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Energetikos montažas“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurema“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Energetikos montažas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eurema“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – RUAB) „Energetikos montažas“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Eurema“ 23779,00 Eur nuostolius ir 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad 2012 m. liepos 5 d. ieškovė ir atsakovė sudarė Paslaugų atlikimo apmokėjimo sutartį Nr. 2012/07/05-1. Sutarties pagrindu atsakovė įsipareigojo atlikti ieškovei priklausančios transporto priemonės (puspriekabės) Krone SDR27 remontą, o ieškovė įsipareigojo atsiskaityti už suteiktas paslaugas sutartyje nustatyta tvarka. Atsakovė, atlikusi transporto priemonės remontą, 2012 m. spalio 31 d. išrašė PVM sąskaitą - faktūrą 17669,81 Eur sumai. Minėta PVM sąskaita – faktūra apmokėta nebuvo, o 2013 m. birželio mėn. buvo kreiptasi į Panevėžio apygardos teismą su pareiškimu dėl restruktūrizavimo bylos ieškovei iškėlimo. 2014 m. sausio 13 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi ieškovei buvo iškelta restruktūrizavimo byla. 2014 m. gegužės 14 d. teismo nutartimi buvo patvirtintas 17669,81 Eur dydžio atsakovės reikalavimas. Ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovę, prašydama, kad suremontuota transporto priemonė būtų grąžinta ieškovei, tačiau atsakovė transporto priemonės negrąžino nuo 2012 m. spalio mėn.

2016 m. kovo 30 d. Šiaulių apylinkės teismas ieškovės ieškinį dėl įpareigojimo vykdyti sutartį atmetė, o atsakovės priešieškinį tenkino iš dalies. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. liepos 8 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkino, o atsakovės priešieškinį atmetė. Siekiant priverstinai įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą ir atvykus į atsakovės buveinę, buvo nustatyta, jog atsakovė išmontavo transporto priemonės pirštą, t. y. dalį, kuria puspriekabė susijungia su krovininiu automobiliu. Antrą kartą nutempti transporto priemonės nepavyko, nes atsakovė atsisakė perduoti transporto priemonę ieškovei. Siekdama atsiimti transporto priemonę, ieškovė įsigijo naują puspriekabės pirštą. Trečią kartą atvykus į atsakovės buveinę ir sumontavus puspriekabės pirštą, įsiteisėjęs teismo sprendimas buvo priverstinai įvykdytas tik 2016 m. rugpjūčio 18 d. Dėl neteisėtų atsakovės veiksmų daugiau negu trejus su puse metų ieškovė negalėjo naudotis jai nuosavybės teise priklausančia transporto priemone, jos išnuomoti ir gauti piniginių lėšų, iš kurių būtų tenkinami bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai patvirtintame Restruktūrizavimo plane nustatyta tvarka bei terminais. 2016 m. liepos mėn., prieš paskelbiant įsiteisėjusį teismo sprendimą, į ieškovę kreipėsi UAB „Tirema“ - bendrovė, kuri pateikė oficialų pasiūlymą už 490 Eur mėnesinį mokestį išnuomoti ieškovei priklausančią puspriekabę KRONE SDR27. Šiuo metu KRONE markės puspriekabių nuoma yra 15 Eur už parą arba 445 Eur - 589 Eur už vieną kalendorinį mėnesį. Kadangi transporto priemonė yra pakankamai nauja (2011 m.), puikios būklės, techniškai tvarkinga, 2012 m. suremontuota ir nuo to laiko neeksploatuota, o UAB „Tirema“ pateikė ieškovei pasiūlymą išnuomoti transporto priemonę už 490 Eur, nuostolių pagrindimui ieškovė naudoja vidutinę tikėtiną nuomos kainą, skaičiuojamą pagal šiuo metu rinkoje vyraujančių kainų vidurkį, t. y. 504 Eur. Atsakovė transporto priemonę neteisėtai valdė 45,5 mėn. (laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 31 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d.), atitinkamai per šį laikotarpį išnuomojusi transporto priemonę, restruktūrizuojama bendrovė galėjo gauti 22932,00 Eur. Ieškovė papildomai patyrė 847,00 Eur tiesioginių išlaidų, kurias sudaro puspriekabės piršto įsigijimo ir montavimo išlaidos bei trijų vykimų į atsakovės buveinę, siekiant atsiimti Transporto priemonę, išlaidos.

Atsakovė UAB „Eurema” pateiktu atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė apie 5 metus neatsiskaito su atsakove už atliktus darbus. Deliktinė atsakomybė atsakovo atžvilgiu negali būti taikoma, nes ginčo šalis sieja sutartiniai teisiniai santykiai. Atsakovas tinkamai įvykdęs savo įsipareigojimą, numatytą sutarties 1.1 punkte, t. y. atlikęs remonto darbus, dar 2012 m. spalio 31 dieną pateikė ieškovui 2012 m. spalio 31 dienos PVM sąskaitą-faktūrą dėl transporto priemonės remonto. Ieškovas nesumokėjo net 50 procentų darbų kainos. Atsakovas yra teisėtai pasinaudojęs CK norma, numatančia teisę atsakovui, kaip rangovui, teisę sulaikyti remontui pateiktą daiktą kol šis su juo neatsiskaitys visiškai. Pagal paties ieškovo į bylą pateiktus įrodymus, ginčo objektas po draudiminio įvykio (avarijos) paties ieškovo įvertintas tik 2209,97 Eur. Tuo tarpu po atsakovo atlikto ginčo objekto atstatymo darbų – viso atsakovo atlikto remonto vertė net 17669,81 Eur. Tik po atsakovo atliktų darbų šį turtą vėl galima pradėti naudoti pagal jo tiesioginę paskirtį, todėl šio turto vertė pagal paties ieškovo užsakymu atliktą turto vertinimą, pateiktą į bylą, padidėjo iki 34000 Eur. Turto vertė padidėjo dėl atsakovo konkrečių ir net aštuonis kartus brangesnių, nei turto vertė po avarijos (2209,97 Eur), investicijų, atkuriant šio turto galimybę funkcionuoti. Ieškovas niekada ir jokia forma nėra įgijęs nuosavybės teisių į šį atsakovui nuosavybės teise priklausantį ir investuotą turtą, todėl neturi jokių reikalavimo teisių į jį. Tai reiškia, kad turto perdavimo-priėmimo procedūra nebuvo atlikta, nes su atsakovu nebuvo atsiskaityta, atsakovas išlieka teisėtas šio turto savininkas. Ieškovas elgėsi nesąžiningai: piktybiškai neatsiskaitinėjo su atsakovu dar apie 1,5 metų iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo; neužtikrino, kad draudimo bendrovė draudiminio įvykio išmoką pervestų tiesiai atsakovui, šalinusiai šio draudiminio įvykio pasekmes. Ieškovas, pažeisdamas Panevėžio apygardos teismo restruktūrizacijos byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, sumokėjo didžiules sumas (viršijančias ieškovo skolą atsakovui) vienam kreditoriui - trečiajam asmeniui UAB „Pohjola Finance“ ir net trimis metais anksčiau lizingo sutartyje nustatyto termino išsipirko visą turtą.

Ieškovo ieškinyje nurodyti žalos skaičiavimo terminai yra aiškiai netinkami ir nepagrįsti, nes apima laikotarpį iki restruktūrizacijos pradžios; laikotarpį kai šalys teisėtai pasinaudojo teise ginti savo teises teisme ir čia sprendė ginčą; Šiaulių apygardos teismo sprendimas, kuriuo atsakovas buvo įpareigotas grąžinti puspriekabę ieškovui, įsiteisėjo tik 2016 m rugpjūčio 18 d. UAB „Tirema“ pateikė pasiūlymą tik 2016 m. liepos mėnesį, tokio pasiūlymo negalima laikyti pagrindu skaičiuoti nuostolius laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 31 d. dienos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovės 4847,00 Eur ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2017-05-09 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė atsakovei iš ieškovės 368,88 Eur bylinėjimosi išlaidas. Priteisė valstybei iš atsakovės 109,00 Eur žyminį mokestį.

Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNjE3LTIxMC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-617-210/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-617-210/2016">2A-617-210/2016</a> buvo nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių dėl ginčo puspriekabės grąžinimo bei atsiskaitymo už atsakovės atliktus darbus, nurodytoje byloje apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados reikšmingos nagrinėjant dabartinį ginčą. Tačiau nurodytoje byloje ieškovė nereiškė reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, todėl apeliacinės instancijos teismas formavo išvadas pagal buvusius tuo metu šalių reikalavimus. Šaulių apygardos teismui konstatavus, kad šalių nebesiejo prievoliniai santykiai, galima daryti išvadą, kad tarp šalių nagrinėjamu atveju susiformavo deliktinės civilinės atsakomybės santykis, kadangi sutiktina su ieškovės teiginiu, jog per tą ilgą laikotarpį, kol priekaba buvo atsakovės žinioje, ją buvo galima išnuomoti ir gauti tam tikro dydžio pajamas. Taigi, Šaulių apygardos teismui konstatavus, kad nuo remonto darbų atlikimo momento (nuo 2012 m. spalio 31 d.) atsakovas daiktą valdo neteisėtai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nustatytini atsakovės neteisėti veiksmai CK 6.246 str. prasme. Tačiau nagrinėjamoje situacijoje, nustatant atsakovės neteisėtus veiksmus ir vertinant atlygintinos žalos dydį, svarbu atsižvelgti, ar atsakovė galėjo suprasti ir suprato, kad jau nuo 2012 m. spalio 31 d. daiktą valdo neteisėtai.

Teismas nurodė, kad atsakovė visą laiką laikė, jog puspriekabę turi teisę sulaikyti, kol ieškovė su ja neatsiskaitys. Šalių sudarytos 2012 m. liepos 5 d. paslaugų atlikimo-apmokėjimo sutarties 3.1. punkte šalys susitarė, kad už atliktus darbus ieškovė apmoka 50 procentų sumos iki atsiimant transporto priemonę, o likusią 50 procentų dalį per 14 kalendorinių dienų nuo transporto priemonės atsiėmimo dienos. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas R. M., kuris bylos duomenimis yra atsakovės vadovas, nurodė, kad pradėjus strigti ieškovės atsiskaitymams su atsakove, vengiant atsiskaityti, 2012 m. liepos 5 d. sutartyje buvo padaryta pakeitimų – nustatyta, kad už atliktus darbus ieškovė turi sumokėti 50 procentų kainos atsiimant transporto priemonę, o likusią dalį po 14 dienų. Po remonto darbų ir sąskaitos ieškovei pateikimo, ieškovė visiškai nekontaktavo su atsakove, nebuvo atvykę pasižiūrėti priekabos. Nors 2012 m. liepos 5 d. sutartyje tiksliai ir konkrečiai neįvardinta, tačiau iš sutarties 3.1. punkto galima daryti išvadą, kad šio punkto paskirtis yra suteikti atsakovei teisę sulaikyti ginčo puspriekabę, kol ieškovė sumokės pusę mokėtinos sumos.

Teismas nurodė, kad atsakovė turėjo ir vis dar turi reikalavimo teisę į ieškovę. Reikalavimo teisė buvo ir yra vykdytina, o jos įvykdymo terminas pasibaigė atlikus puspriekabės remonto darbus bei pareikalavus pirmos dalies atsiskaitymo, kad būtų galima atiduoti puspriekabę ieškovei. Atsakovė ginčo metu valdė ieškovei priklausantį daiktą. Atsakovė galėjo save laikyti teisėta ieškovei priklausančios puspriekabės valdytoja, kadangi puspriekabė buvo perduota remontui sutarties pagrindu ir buvo sutarta atitinkama atsiskaitymo už darbus tvarka. Kadangi šalių sudaryta sutartis Šiaulių apygardos teismo sprendime kvalifikuota kaip rangos sutartis, atsakovė turėjo pagrindą manyti, jog turi teisę sulaikyti puspriekabę ir rangą reglamentuojančių teisės normų pagrindu (CK 6.656 str.). Atsakovė kaip tik ieškiniu ir siekė išieškoti jai pagal sutartį priklausančias sumas už atliktą darbą iš ieškovei priklausančios puspriekabės. Pirmosios instancijos teismas netgi buvo priėmęs atsakovei palankų sprendimą. Ieškovė dėl puspriekabės išreikalavimo iš atsakovės į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 8 d., t. y. praėjus beveik dvejiems su puse metų nuo puspriekabės remonto pabaigos. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovė atliko aktyvius ir nevienkartinius veiksmus tikslu atgauti puspriekabę iš atsakovės. Esant tokiai situacijai atsakovės veiksmai atrodo pakankamai pateisinamai, o ieškovės neveikimas atrodo kaip sutikimas su atsakovės sprendimu puspriekabės negrąžinti, kol nebus atsiskaityta.

Teismas nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas iškėlė ieškovei restruktūrizavimo bylą tik 2014 m. sausio 13 d. Iki šios datos atsakovei net nebuvo priežasties galvoti apie tai, ar jos veiksmai nepažeidžia restruktūrizuojamos įmonės interesų. Ieškovė savo interesais (priekaba) rūpintis pradėjo dar vėliau – 2015 m. balandžio 8 d. 2014 m. gegužės 14 d. atsakovės kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas restruktūrizavimo byloje, o 2014 m. spalio 10 d. buvo patvirtintas restruktūrizavimo planas. Kadangi atsakovei apie restruktūrizavimo bylą buvo žinoma, bent jau po restruktūrizavimo plano patvirtinimo atsakovė turėjo suprasti, kad skolos grąžinimas jai bus vykdomas nebe tiesiogiai ir prioritetiškai, o pagal sudarytą planą. Turint informaciją, kad ieškovė nebeturi galimybių laiku atsiskaityti su kreditoriais, taip pat buvo galima padaryti išvadą, jog ieškovės mokumą puspriekabės eksploatavimas gali padidinti, o tai atitinka ir atsakovės interesus.

Teismas sprendė, kad atsakovės vilkinimas vykdyti teismo sprendimą (neatiduodant puspriekabės, numontuojant sukabinimo įtaisą ir kt.) yra nepagrįstas. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas darė išvadą, kad atsakovė atliko tam tikrus neteisėtus veiksmus, tačiau jų trukmė ir reikšmė vertintini atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes.

Teismas nurodė, kad nėra jokių patikimų įrodymų, kad ginčo puspriekabė būtų buvusi nuomojama visą laiką be pertraukos. Verslo veikloje yra galimi momentai, kai toks nuomos objektas gali būti ilgesnį ar trumpesnį laiko tarpą neišnuomojamas. UAB „Tirema“ 2016 m. liepos 6 d. pasiūlymas nuomotis ginčo puspriekabę už 490 Eur per mėnesį neatrodo itin patikimai. Ieškovės pateiktas atsakymas yra itin išsamus, nurodomos aplinkybės apie trečiąjį asmenį, sulaikiusį priekabą, apie teismo sprendimą, apie jo vykdymo perspektyvas, todėl tai kelia minčių, kad galėjo būti susitarta su nurodyta įmone dėl tokio pasiūlymo pateikimo, ruošiantis reikalauti iš atsakovės žalos atlyginimo. Nuomos skelbimuose nurodoma tik pageidaujama kaina, kuri, kaip ir transporto priemonės pardavimo atveju, visada yra susitarimo dalykas ir paprastai būna mažesnė, nei pradinė kaina. Ieškovė negautas pajamas įrodinėja tik UAB „Tirema“ pasiūlymu ir skelbimais. Ieškovė nurodė, kad puspriekabę atgavo 2016 m. rugpjūčio 18 d., taigi, praėjo daugiau nei metai laiko, tačiau teismui nepateikti jokie įrodymai, kad ginčo puspriekabė buvo išnuomota ir kokios lėšos buvo gautos už jos nuomą. Dėl to galima manyti, kad puspriekabė nebuvo nuomojama visą laiką, galbūt šiuo metu irgi nėra nuomojama, nuomos kaina galbūt yra mažesnė, nei įrodinėja ieškovė. Taip pat negalima daryti išvados, kad puspriekabės nuomos kaina nuo 2012 m. iki 2017 m. nesikeitė. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu teigė, kad šiuo metu nuomos kainos yra dar ir gerokai didesnės, rėmėsi interneto skelbimų informacija, tačiau teismui duomenų apie tai, kaip realiai šiuo metu vyksta ginčo puspriekabės nuoma bei kokia jos kaina.

Teismas nurodė, kad atsakovės nurodymu puspriekabės vertė jos patekimo pas atsakovę remontui metu buvo 2209,97 Eur. Šios aplinkybės ieškovė neginčijo. Atsakovė už puspriekabės remontą ieškovei pateikė sąskaitą 17669,81 Eur sumai. Tai yra aštuonis kartus didesnė suma, nei puspriekabės vertė iki remonto. Draudimo įmonė turėjo išmokėti draudimo išmoką dėl puspriekabės sugadinimo, ši išmoka beveik visiškai būtų padengusi remonto išlaidas, tačiau ieškovė nesiėmė veiksmų, kad ši draudimo išmoka atitektų atsakovei. Ieškovė buvo nemoki, nesumokėjo ir draudimo įmokų, todėl draudimo įmonė išmoką užskaitė ieškovės įsipareigojimams pagal draudimo sutartį padengti. Ieškovės mokumas per ilgą laiko tarpą po puspriekabės remonto užbaigimo taip ir nepagerėjo, nes 2014 m. sausio 13 d. ieškovei buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Iš to galima būtų daryti išvadą, kad ieškovė, atiduodama puspriekabę remontui, jau turėjo turėti pakankamai informacijos, kad po trijų mėnesių nebus pajėgi atsiskaityti su atsakove. Ieškovė su trečiojo asmens pagalba 2013 m. rugsėjo 5 d. išpirko ginčo puspriekabę iš lizingo įmonės, nors pagal sutartį galėjo tą padaryti iki 2016 m. gegužės 1 d., todėl tokie veiksmai nemokios įmonės, kuriai netrukus buvo iškelta restruktūrizavimo byla, negali būti vertinami kaip visiškai sąžiningi.

Teismas darė išvadą, kad prašomas atlyginti žalos dydis nėra objektyviai įrodytas, be to, atsižvelgė ir į faktinę situaciją bei ieškovės elgesį, dėl ko priteistinos žalos dydį mažino. Kadangi konstatuoti atsakovės neteisėti veiksmai bei tai, kad tam tikra žala buvo padaryta, teismas konstatavo, kad yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.). Skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Tam tikra atsakovės kaltė dėl faktinės situacijos bei kilusios žalos yra, tačiau kaltės apimtis ir reikšmė vertintini atsižvelgiant į visumą išdėstytų aplinkybių.

Teismas nurodė, nors dėl Šaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimo negalima daryti išvados, kad atsakovė pagrįstai pasinaudojo sulaikymo teise, kaip minėta, atsakovė didesniąją laiko dalį turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog ji tokia teise naudojasi pagrįstai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teismas darė išvadą, kad yra pagrindas atsakovę iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės. Ieškovė atsakovei už puspriekabės remontą yra skolinga 17669,81 Eur, iki šiol nėra atsiskaičiusi. Tuo tarpu ieškovė iš atsakovės reikalauja 22932,00 Eur negautų pajamų, nors jų net nebūtų galėjusi gauti, jei atsakovė dalimis ir darbu nebūtų investavusi į puspriekabę 17669,81 Eur. Atsakovė taip pat nurodė, kad galėjo išsiardyti į puspriekabę savo lėšomis sudėtas dalis, tačiau to nepadarė. Be to, pagal patvirtintus kreditorinius reikalavimus ieškovės įsiskolinimas yra itin didelis, todėl nėra jokių garantijų, kad ieškovė sugebės sėkmingai užbaigti restruktūrizavimo bylą ir atsiskaityti su visais kreditoriais. Ieškinio tenkinimas yra galimas tik nedidele dalimi, todėl ieškovei iš atsakovės priteisė 4000,00 Eur nuostolių atlyginimo dėl negautų pajamų bei 847,00 Eur išlaidų, patirtų atsiimant priekabą.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Ieškovė RUAB „Energijos montažas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti 18 932 Eur nuostolių atlyginimą, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visa apimtimi, priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

16.1. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime laikėsi pozicijos, jog ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, kad ieškovės puspriekabė galėjo būti išnuomota už 504 Eur mėnesinį mokestį, tačiau iš esmės niekaip nemotyvavo, kodėl mano, jog komerciniuose skelbimuose ir gautame rašytiniame pasiūlyme pateikiama informacija nelaikytina objektyvia. Teismas, vertindamas ieškovo pateiktų skelbimų bei komercinio pasiūlymo dėl nuomos kainų pagrįstumą, niekaip motyvuotai neįvertino ir ieškovo nurodytos ir byloje rašytiniais įrodymais įrodytos aplinkybės, kad priekaba buvo apynauja bei nuodugniai suremontuota, kas leidžia daryti priešingą, nei padarė teismas išvadą, kad tikėtina tokios būklės priekabos nuomos rinkos kaina yra ir turi būti objektyviai ženkliai didesnė, o ne mažesnė, nei vidutiniškai nurodoma skelbimuose kaina.

16.2. Pirmosios instancijos teismo pastebėjimai apie krizę Ukrainoje ir Rusijos taikomus apribojimus iš esmės nėra susiję su byla, kadangi ieškovės puspriekabė niekada nebuvo ir nėra naudojama krovinių pervežimui į Rusijos Federaciją.

16.3. Atsakovė nei atsiliepime į ieškinį, nei teismo posėdžių metu ieškovės taikytos tikėtinos puspriekabės nuomos kainos bei jos pagrindu apskaičiuotos negautų pajamų sumos neginčijo, neteikė visiškai jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovės paskaičiavimai yra nepagrįsti ir tokių įrodymų niekada neprašė išreikalauti. Atsakovė teismo proceso metu taip pat neįrodinėjo, kad ieškovė puspriekabės nebūtų galėjusi nepertraukiamai nuomoti visą laikotarpį nuo 2012 m. spalio 31 d. Atsakovė apskritai nesirėmė ir ta aplinkybe, kad skelbimuose yra pateiktos tik pageidaujamos nuomos kainos, o galutinės kainos neva yra žemesnės. Visos šios aplinkybės ir argumentai, iš esmės vien kuriais teismas grindė sprendimą, pirmą kartą buvo nurodytos būtent tik sprendime paties teismo iniciatyva, tokiu būdu teismui iš esmės perėmus atsakovės įrodinėjimo pareigą procesui jau pasibaigus ir teismui išėjus į pasitarimų kambarį ir taip akivaizdžiai pažeidus šalių rungimosi principą.

16.4. Aplinkybės, kad draudimo įmonė draudimo išmoką įskaitys ieškovės įsiskolinimams pagal draudimo sutartį padengti, o ne išmokės atsakovei, nė viena iš šalių iš anksto negalėjo numatyti ir nenumatė, kadangi su tokia situacija seniau nebuvo susidūrusios. Dėl to visiškai atmestini teismo teiginiai, jog perduodama atsakovei remontuoti puspriekabę ieškovė neva iš anksto žinojo, kad už remonto darbus nebus atsiskaityta. Draudimo įmonės teisė atlikti įskaitymą yra numatyta tiek CK 6.130 straipsnyje, tiek ir draudimo taisyklėse. Tai reiškia, kad nei ieškovės iniciatyvos, nei sutikimo įskaitymo atlikimui nereikėjo ir nebuvo, o draudimo įmonė įskaitymą galėjo atlikti ir atliko be ieškovės valios.

16.5.Pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo, kuo atsiskaitymo už remonto darbus ir nuosavybės teisės į puspriekabę įgijimo aplinkybės apskritai yra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės taikymo atsakovės atžvilgiu klausimą.

16.6. Pirmosios instancijos teismas iš dalies atleido atsakovę nuo civilinės atsakomybės remdamasis pagrindais, nenumatytais įstatyme, ir tokiu būdu pažeidė civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK nuostatas ir visiško nuostolių atlyginimo principą. Teismas ieškovės patirtų nuostolių dydį laikė neįrodytu remdamasis aplinkybėmis ir argumentais, kurių proceso metu nebuvo pateikusios šalys ir kurie nebuvo vertinami proceso metu, ir tokiu būdu pažeidė šalių rungimosi principą bei ieškovės teisę būti išklausytai. Teismas padarė išvadą dėl ieškovės nesąžiningo elgesio, kuri prieštarauja prejudicinę galią turinčiam Šiaulių apygardos teismo sprendimui ir bylos faktinėms aplinkybėms, ir tokiu būdu pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punktą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias civilinio proceso nuostatas. Teismas padarė išvadą, jog atsakovė turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad ieškovės puspriekabę sulaikė teisėtai, kuri taip pat prieštarauja prejudicinę galią turinčiam Šiaulių apygardos teismo sprendimui ir bylos faktinėms aplinkybėms.

Atsakovė UAB „Eurema“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo visą eilę bylai reikšmingų apibendrinimų ir padarė pagrįstas išvadas, kurias savo apeliaciniame skunde neigia ieškovas.

Atsakovė UAB „Eurema“ pateiktu apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Teismas neįsigilino į šios bylos esmę ir svarbias detales, todėl teismas padarė klaidingas išvadas dėl įstatymo LR įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 str. 1 p. normos, numatančios, kad „nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą, draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos

Atsakovui nuosavybės teise priklausančio 18 000 Eur vertės turto perdavimo-priėmimo procedūra nebuvo atlikta, nes su atsakovu nebuvo atsiskaityta, todėl nuosavybės teisė į atsakovo turtą, remonto metu įdėtą į ieškovės turtą ieškovei neperėjo, o pats atsakovas išlieka teisėtu šio turto savininku.

Teismas klaidingai nurodo, kad nepagrįstas yra ir atsakovės vilkinimas vykdyti teismo sprendimą. Taip vadinamas „vilkinimas“ skaičiuojant nuo Šiaulių apygardos teismo sprendimo įsigaliojimo iki realaus ginčo objekto perdavimo ieškovei, truko vos 1 mėnesį ir 10 dienų, bei įvyko tik todėl, kad atsakovė naudojosi savo teise kasaciniu skundu kreiptis į kasacinį teismą ir kartu prašė ieškovės susilaikyti nuo vykdymo veiksmų atlikimo, kol kasacinis teismas nepraneš ar jis priima atsakovo kasacinį skundą nagrinėjimui.

Dėl teismo pozicijos „sukabinimo įtaiso numontavimo“ klausimu (dėl ko teismas neteisėtai priteisė ieškovui iš atsakovo 847 Eur už šios detalės įsigijimą), ieškovas nepateikė teismui nei vieno įrodymo, kad toks įtaisas buvo ant ginčo puspriekabės jos palikimo pas atsakove remontui metu, t.y. tokios detalės nėra nurodyta nei turto perdavimo-priėmimo akte nei kitame dokumente. Tai reiškia, kad ši faktinė aplinkybė nėra įrodyta visiškai, o teismo sprendimas, kad atsakovas ją savavališkai nusimontavo ir dar priteisė iš atsakovo ieškovo naudai šios detalės kainą, yra absoliučiai nepagrįstas, neteisėtas ir visiškai nepateisinamas.

Teismas, neteisėtai nustatydamas žalos dydį neteisėtai vadovavosi CK 6.249 str. Ieškovas dėl žalos dydžio įrodymo neįvykdė, tai pripažįsta ir teismas, tačiau tai už jį neteisėtai ir nepagrįstai ėmėsi daryti pats teismas, nepateikdamas jokių motyvų, jokių paskaičiavimų, dėl ko jo priimtas sprendimas yra laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu bei keistinu. Teismas net nenurodė už kokį laikotarpį jis skaičiuoja žalą, kokiu įrodymu remiasi, skaičiuodamas žalos dydį. Teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikai.

Ieškovo ir atsakovo teisiniai santykiai dėl ginčo objekto remonto darbų atlikimo ir apmokėjimo už juos, yra vienareikšmiškai vertintini kaip sutartiniai teisiniai santykiai, todėl šioje byloje teismas turėjo taikyti sutartinę atsakomybę.

Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

19.1. Atsakovė teismo sprendimą ginčija visiškai formaliais ir deklaratyviais argumentais, dalis kurių net nėra susiję su bylos dalyku ir dauguma kurių jau buvo įvertinti ir atmesti ankstesnėje byloje priimtu įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo sprendimu.

19.2. Atsakovės argumentas, kad jos atžvilgiu teismas turėjo taikyti sutartinę, o ne deliktinę atsakomybę prieštarauja prejudicinę galią turinčiame Šiaulių apygardos teismo sprendime padarytoms išvadoms dėl šalių santykių kvalifikavimo.

19.3. Atsakovės argumentas dėl netinkamai parinktos atsakomybės rūšies yra formalus bei iš esmės nepaneigia faktinio pagrindo atsakovės atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę buvimo. Šis argumentas yra susijęs tik su pirmosios instancijos teismo tariamai netinkamai parinktu ieškinio tenkinimo teisiniu pagrindu, tačiau juo nėra ginčijamas civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – atsakovės neteisėtų veiksmų, ieškovės patirtos žalos, priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir žalos bei atsakovės kaltės – kurios yra tapačios tiek deliktinės, tiek sutartinės atsakomybės atveju, egzistavimas.

19.4. Ieškovės skolos priteisimo atsakovei klausimas jau yra galutinai išspręstas, be to, teismui patvirtinus ieškovės restruktūrizavimo planą, buvo nustatytas ir skolos grąžinimo grafikas. Esant tokiai situacijai, svarstyti apie tai, kad atsakovė įgijo dalinės nuosavybės teisę į puspriekabę, nėra jokio pagrindo, kadangi tai iš esmės reikštų dvigubą atlyginimą už atsakovės atliktus darbus.

19.5. Atsakovė neginčijo to, kad būtent atsakovė, siekdama vilkinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimo įvykdymą, išmontavo mechanizmą, kuriuo ieškovės puspriekabė yra jungiama su vilkiku. Šie atsakovės argumentai iš esmės buvo išplėtoti jau tik apeliaciniame skunde, kas papildomai patvirtina, jog jie neatitinka tikrovės. Puspriekabės jungimo prie vilkiko mechanizmas yra esminė puspriekabės dalis, be kurios puspriekabės naudojimas pagal paskirtį yra neįmanomas.

Apeliacinės instancijos teismas

K o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkinami.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinių skundų argumentų.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Byloje pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, iš kurių matyti, kad tarp šalių 2012 m. liepos 5 d. buvo sudaryta paslaugų atlikimo-apmokėjimo sutartis Nr. 2012/07/05-1. 2012 m. spalio 31 d. atsakovė ieškovei surašė PVM sąskaitą faktūrą už priekabos remontą 17669,81 Eur (61010,31 Lt) sumai. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. sausio 13 d. iškėlė ieškovei restruktūrizavimo bylą. Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. kovo 30 d. sprendimu ginčą dėl priekabos išsprendė ieškovės nenaudai. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. liepos 8 d. sprendimu įpareigojo atsakovę perduoti ieškovei ginčo puspriekabę. UAB „Tirema“ 2016 m. liepos 6 d. pateikė ieškovei pasiūlymą nuomotis ginčo puspriekabę už 490 Eur per mėnesį, ieškovė pateikė atsakymą. Pateikti duomenys iš skelbimų apie puspriekabių nuomos kainas. Priekabos piršto pirkimo ir montavimo darbai ieškovei kainavo 847 Eur. Atsakovės reikalavimas ieškovei įtrauktas į kreditorinių reikalavimų sąrašą restruktūrizavimo byloje. Pateikta antstolio pažyma apie puspriekabės atsiėmimo eigą. Byloje išreikalautas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. 2013 m. rugsėjo 5 d. ginčo puspriekabės nuosavybės teisė iš lizingo įmonės perėjo ieškovei.

Šaulių apygardos teismas 2016 m. liepos 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNjE3LTIxMC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-617-210/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-617-210/2016">2A-617-210/2016</a> tenkino vindikacinį ieškinį ir išreikalavo iš atsakovės ieškovei ginčo puspriekabę. Teismas konstatavo, kad egzistuoja visos vindikacinio ieškinio tenkinimo sąlygos, t. y. ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir jo nėra praradęs, ieškovas neperdavė valdymo teisės atsakovui, atsakovas neįrodė valdymo teisėtumo, daiktas yra natūra, bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, nors daiktas (priekaba) atsakovui buvo perduota teisėtai, pagal remonto darbų sutartį, tačiau užbaigus darbus ir atsakovui negražinus daikto, nuo remonto darbų atlikimo momento atsakovas daiktą valdo neteisėtai. Šalių santykiai, kilę iš rangos sutarties, apima tik ieškovo pareigą priimti atsakovo atliktus šalių sutartus darbus ir už juos atsiskaityti, o atsakovo pareiga atlikti šalių sutartus remonto darbus savo rizika pagal užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2012 m. liepos 5 d. šalių sudarytoje rangos sutartyje šalys neaptarė galimybės, jog ieškovui neapmokėjus sutartyje numatytų atsakovo atliktų darbų, atsakovas įgyja nuosavybės teisę į tą transporto priemonės dalį, kuri atitinka atliktų remonto darbų vertę. Teismas taip pat konstatavo, kad rangos sutarties 3.1. punkte šalys susitarė dėl apmokėjimo sąlygų, nėra numatytos rangovui teisės dėl atliktų darbų neapmokėjimo neperduoti ar negrąžinti savininkui suremontuotos transporto priemonės.

Dėl ieškovės RUAB „Energetikos montažas“ apeliacinio skundo

Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šia nuostata siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė pirmosios instancijos teismo nepriimtų skelbimų iš interneto portalo www.autoplius.lt kopijas, 2018 m. sausio 4 d. interneto portale www.autoplius.lt esančių skelbimų kopijas, Lietuvos statistikos departamento duomenų bazėje pateikiamą informaciją.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas 2017 m. gruodžio 5 d., o dalis ieškovės naujai teikiamų įrodymų yra 2018 m. sausio 4 d. interneto portale www.autoplius.lt esančių skelbimų kopijos, bei nesant duomenų ar atsakovė turėjo galimybę susipažinti su šiais įrodymais bei pateikti savo nuomonę dėl jų reikšmės nagrinėjamai bylai, sprendžia, kad šių įrodymų pateikimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra nepagrįstas ir gali vilkinti bylos nagrinėjimą, todėl atsisako priimti šiuos įrodymus.

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl mano, jog ieškovės pateiktuose komerciniuose skelbimuose ir gautame rašytiniame pasiūlyme pateikiama informacija nelaikytina objektyvia.

Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzctMzEzLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-277-313/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-277-313/2016">3K-3-277-313/2016</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo taisyklių nepažeidė. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė (ieškovė), savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, pagrįstai darė išvadą, kad nuomos skelbimuose nurodoma tik pageidaujama kaina, kuri, kaip ir transporto priemonės pardavimo atveju, visada yra susitarimo dalykas ir paprastai būna mažesnė, nei pradinė kaina. Ieškovė negautas pajamas įrodinėja tik 2016 m. liepos 6 d. UAB „Tirema“ pasiūlymu ir skelbimais. Ieškovė puspriekabę atgavo 2016 m. rugpjūčio 18 d., taigi, praėjo daugiau nei metai laiko, tačiau teismui nepateikti jokie įrodymai, kad ginčo puspriekabė buvo išnuomota ir kokios lėšos buvo gautos už jos nuomą. Dėl to galima manyti, kad puspriekabė nebuvo nuomojama visą laiką. Be to, byloje neįrodyta, kaip realiai šiuo metu vyksta ginčo puspriekabės nuoma bei kokia jos kaina.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo pastebėjimai apie krizę Ukrainoje ir Rusijos taikomus apribojimus yra tik teismo išsakyta asmeninio pobūdžio nuomonė, kuri niekaip neįtakoja bylos baigties ir nepažeidžia šalių rungimosi principo.

Apeliantė taip pat nurodo, kad atsakovė neginčijo ieškovės taikytos tikėtinos puspriekabės nuomos kainos bei jos pagrindu apskaičiuotos negautų pajamų sumos, neteikė visiškai jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovės paskaičiavimai yra nepagrįsti ir tokių įrodymų niekada neprašė išreikalauti. Atsakovė teismo proceso metu taip pat neįrodinėjo, kad ieškovė puspriekabės nebūtų galėjusi nepertraukiamai nuomoti visą laikotarpį nuo 2012 m. spalio 31 d. Atsakovė nesirėmė ir ta aplinkybe, kad skelbimuose yra pateiktos tik pageidaujamos nuomos kainos, o galutinės kainos neva yra žemesnės. Visos šios aplinkybės ir argumentai pirmą kartą buvo nurodyti tik sprendime paties teismo iniciatyva, tokiu būdu teismui iš esmės perėmus atsakovės įrodinėjimo pareigą ir taip akivaizdžiai pažeidus šalių rungimosi principą. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas ieškovės patirtų nuostolių dydį laikė neįrodytu remdamasis aplinkybėmis ir argumentais, kurių proceso metu nebuvo pateikusios šalys ir kurie nebuvo vertinami proceso metu, ir tokiu būdu pažeidė šalių rungimosi principą bei ieškovės teisę būti išklausytai.

Pažymėtina, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Jeigu byloje viena šalis įrodo aplinkybę, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o kita šalis neįrodo aplinkybės, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, teismas turi teisę pirmąją iš aptariamų aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrąją – neįrodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010).

CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-7/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-7/2011">3K-3-7/2011</a>). Nagrinėjamu atveju bylos šalys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu turėjo galimybę laisvai disponuoti savo procesinėmis teisėmis bei jomis laisvai disponavo. Ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovės žalą už negautą puspriekabės nuomą, jos dydį kaip jau minėta įrodinėjo pateiktuose komerciniuose skelbimuose ir gautame rašytiniame pasiūlyme pateikiama informacija. Tuo tarpu atsakovė nesutikdama su ieškiniu teigė, kad ieškovės pateikti žalos teisiniai – ekonominiai motyvai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir neteisėti. Taigi darytina išvada, kad nesutiko su ieškovės ieškiniu pilna apimtimi, tame tarpe ir su puspriekabės nuomos kaina bei jos pagrindu apskaičiuota negautų pajamų suma, nuomos laikotarpiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas šalių paaiškinimus įvertino nustatytų faktinių aplinkybių ir kitų byloje esančių įrodymų kontekste, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi principą.

Apeliantė apeliacinį skundą taip grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies atleido atsakovę nuo civilinės atsakomybės remdamasis pagrindais, nenumatytais įstatyme, ir tokiu būdu pažeidė civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK nuostatas ir visiško nuostolių atlyginimo principą. Teismo padarytos išvados dėl ieškovės nesąžiningo elgesio ir dėl to, jog atsakovė turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad ieškovės puspriekabę sulaikė teisėtai, prieštarauja prejudicinę galią turinčiam Šiaulių apygardos teismo sprendimui ir bylos faktinėms aplinkybėms, ir tokiu būdu pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punktą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias civilinio proceso nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje ieškovė nereiškė reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, todėl apeliacinės instancijos teismas formavo išvadas pagal buvusius tuo metu šalių reikalavimus. Šaulių apygardos teismui konstatavus, kad nuo remonto darbų atlikimo momento (nuo 2012-10-31) atsakovas daiktą valdo neteisėtai, nustatė atsakovės neteisėtus veiksmus CK 6.246 str. taikymo prasme. Tačiau nagrinėjamoje situacijoje, nustatant atsakovės neteisėtus veiksmus ir vertinant atlygintinos žalos dydį, svarbu atsižvelgti, ar atsakovė galėjo suprasti ir suprato, kad jau nuo 2012-10-31 daiktą valdo neteisėtai.

Pirmosios instancijos teismas išanalizavo visas civilinei atsakomybei atsirasti būtinas civilinės atsakomybės sąlygas - neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), priežastinį ryšį (CK 6.247 straipsnis), kaltę (CK 6.248 straipsnis) bei žalos ir nuostolių (CK 6.249 straipsnis) atsiradimą. Įvertino, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nedarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos CK 6.246 str. 1 d. nurodyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovei vengiant atskaityti su atsakove už atliktus darbus, šalių sudarytos 2012-07-05 paslaugų atlikimo-apmokėjimo sutarties Nr. 2012/07/05-1 3.1. punkte numatyti atsiskaitymo terminai buvai pakeisti, pagrįstai darė išvadą, kad nors 2012-07-05 sutartyje tiksliai ir konkrečiai neįvardinta, tačiau iš sutarties 3.1. punkto galima būtų daryti išvadą, kad šio punkto paskirtis yra suteikti atsakovei teisę sulaikyti ginčo puspriekabę, kol ieškovė sumokės pusę mokėtinos sumos, todėl atsakovė visą laiką laikė, jog puspriekabę turi teisę sulaikyti, kol ieškovė su ja neatsiskaitys. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė turėjo ir tebeturi reikalavimo teisę į ieškovę, į tai, kad šalių sudaryta sutartis Šiaulių apygardos teismo sprendime kvalifikuota kaip rangos sutartis, teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė turėjo pagrindą manyti, jog turi teisę sulaikyti puspriekabę ir rangą reglamentuojančių teisės normų pagrindu (CK 6.656 str.).

Be to, kaip teisingai pažymėjo teismas, byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovė atliko aktyvius ir nevienkartinius veiksmus tikslu atgauti puspriekabę iš atsakovės. Esant tokiai situacijai atsakovės veiksmai atrodo pakankamai pateisinamai, o ieškovės neveikimas atrodo kaip sutikimas su atsakovės sprendimu puspriekabės negrąžinti, kol nebus atsiskaityta.

Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovei apie restruktūrizavimo bylą buvo žinoma, bent jau po restruktūrizavimo plano patvirtinimo atsakovė turėjo suprasti, kad skolos grąžinimas jai bus vykdomas nebe tiesiogiai ir prioritetiškai, o pagal sudarytą planą. Turint informaciją, kad ieškovė nebeturi galimybių laiku atsiskaityti su kreditoriais, taip pat buvo galima padaryti išvadą, jog ieškovės mokumą puspriekabės eksploatavimas gali padidinti, o tai atitinka ir atsakovės interesus.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovės vilkinimas vykdyti teismo sprendimą (neatiduodant puspriekabės, numontuojant sukabinimo įtaisą ir kt.) yra nepagrįstas, tačiau atsakovės atliktų veiksmų trukmė ir reikšmė vertintini atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes.

Dėl atsakovės UAB „Eurema“ apeliacinio skundo

Sutiktina su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad atsakovė pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija visiškai formaliais ir deklaratyviais argumentais, kurie nėra susiję su bylos dalyku ir kurių dauguma jau buvo įvertinti įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo sprendimu.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės skolos priteisimo atsakovei klausimas jau yra galutinai išspręstas restruktūrizavimo byloje, todėl atmestinas atsakovės argumentas, kad ieškovei neatsiskaičius už atliktą puspriekabės remontą, atsakovė įgijo dalinės nuosavybės teisę į puspriekabę.

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodo, jog nepagrįstas yra atsakovės vilkinimas vykdyti teismo sprendimą, kadangi vilkiniams įvyko tik todėl, kad atsakovė naudojosi savo teise kasaciniu skundu kreiptis į kasacinį teismą ir kartu prašė ieškovės susilaikyti nuo vykdymo veiksmų atlikimo, kol kasacinis teismas nepraneš ar jis priima atsakovo kasacinį skundą nagrinėjimui. Apeliacinės instancijos teismas šį atsakovės argumentą atmeta kaip nepagrįstą, kadangi Šiaulių apygardos teismo sprendimas įsiteisėjo nuo jo priėmimo dienos (CPK 331 str. 6 d.) ir atsakovė turėjo pareigą jį vykdyti nedelsiant, nežiūrint į tai, ar būtų pasinaudojusi savo teise šį sprendimą skųsti kasacine tvarka.

Apeliantė nurodo, kad ieškovė nepateikė teismui nei vieno įrodymo, kad sukabinimo įtaisas buvo ant ginčo puspriekabės jos palikimo pas atsakovę remontui metu. Tai reiškia, kad ši faktinė aplinkybė nėra įrodyta visiškai, o teismo sprendimas, kad atsakovas ją savavališkai nusimontavo ir dar priteisė iš atsakovo ieškovo naudai šios detalės kainą, neteisėtas.

Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo apelianto nurodytos ir nagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų nepareikštų pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas žalos dydį neteisėtai vadovavosi CK 6.249 str. Ieškovas žalos dydžio neįrodė, tai pripažįsta ir teismas, tačiau už jį neteisėtai ir nepagrįstai tai padarė teismas, nepateikdamas jokių motyvų, jokių paskaičiavimų, už kokį laikotarpį jis skaičiuoja žalą, kokiu įrodymu remiasi, skaičiuodamas žalos dydį. Teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikai.

Žalos dydis – viena iš įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių bylose dėl žalos atlyginimo, šios aplinkybės įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui (CPK 178 str.). Sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis, kad žalos atlyginimas būtų teisingas, nes priteisiant mažesnį už tikruosius nuostolius žalos atlyginimą, liktų iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, o priteisiamam žalos atlyginimui viršijant tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėtų skolininko sąskaita.

CK 6.353 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas. Jis reiškia, kad žalą būtina tiksliai įvertinti, jog nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado. Kad šis principas nebūtų pažeistas, nukentėjusysis privalo tiksliai įrodyti jam padarytos žalos dydį. Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Žala nėra preziumuojama, todėl jos dydį privalo įrodyti ieškovas. Žala įvertinta pinigais, laikoma nuostoliais, jie kaip ir žala, skirstomi į tiesioginius (realiai patirtus) ir netiesioginius (negautos pajamos, prarastos galimybės vertė).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 24 d. nutarimas J. Z. v. UAB,,Baldras“ byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas V. Š. v. A. N., A. N. byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zODIvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-382/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-382/2006">3K-P-382/2006</a>; 2008 m. vasario 11 d. nutartis R. J. firma „Tastos statyba“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02Mi8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-62/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-62/2008">3K-3-62/2008</a>; kt.).

Negautos pajamos yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurios negautos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, sutrukdžiusių ieškovo veiklą, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Negautas pajamas, kaip nuostolius, apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, ir pajamos suprantant jas kaip sumą, kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos. Negautos pajamos reiškia negautą pelną, t. y. tai, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusiojo turtinė padėtis.

Sutiktina su apeliante, kad šioje byloje žalos dydį turėjo įrodyti ieškovė (CPK 12, 178 straipsnis). Tačiau teismas taip pat nėra pasyvus įrodinėjimo proceso dalyvis, nes įstatymas įtvirtina teismo galimybę siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, kai jų nepakanka, įstatymo nustatytais atvejais gali įrodymus rinkti savo iniciatyva (CPK 179 straipsnis). Ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti, atsižvelgdamas į tai, kad, nenustačius tikrojo žalos dydžio, negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė (nepilnai įrodė) patirtų nuostolių dydį. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-166/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-166/2009">3K-3-166/2009</a>; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-44/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-44/2015">3K-3-44/2015</a>).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 4000 Eur iš atsakovo 22932,00 Eur reikalautos atlyginti žalos dėl negautų pajamų, iš esmės priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į prieš tai nurodytas faktines aplinkybes susijusias su žalos apskaičiavimu, į bylos aplinkybes, sprendžia, kad ieškovo prašomos priteisti nuostolių atlyginimo sumos sumažinimas iki 4000 Eur nuostolių atlyginimui dėl negautų pajamų bei 847,00 Eur išlaidų, patirtų atsiimant priekabą, užtikrina abiejų šalių interesų pusiausvyrą, atlygina ieškovui padarytą žalą, atitinka sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus (LR CK 1.5 str., 6.251 str. 1 ir 2 dalys).

Kaip jau minėta, Šaulių apygardos teismui konstatavus, kad šalių nebesiejo prievoliniai santykiai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog tarp šalių nagrinėjamu atveju susiformavo deliktinės civilinės atsakomybės santykis, todėl atmestini atsakovės argumentai, kad šalių teisiniai santykiai nagrinėjamoje byloje turėjo būti vertintini kaip sutartiniai teisiniai santykiai. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-107/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-107/2010">3K-3-107/2010</a>, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01Mi8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-52/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-52/2011">3K-3-52/2011</a>).

Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl ieškovės ir atsakovės apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Bylinėjimosi išlaidos

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovės ir atsakovės apeliaciniai skundai atmesti, bylinėjimosi išlaidos apeliantams nepriteisiamos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai

Rasa Bartašienė

Egidijus Mockevičius

Irena Stasiūnienė