Ž. G. pagal BK 140 str. 2 d., 6 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-109-628/2020 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29167-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4; 2.2.1.2; 2.4.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. G. ir jo gynėjo advokato Edvino Sergaičio kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių, bausmės vykdymo metu uždraudžiant bendrauti su R. G. bei įpareigojant neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 16 d. nutartis, kuria nuteistojo Ž. G. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Ž. G. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis 2018 m. gegužės 24 d. apie 23.30 val. namuose, esančiuose adresu: (duomenys neskelbtini), konflikto metu smurtavo prieš savo šeimos narį – sutuoktinę R. G., t. y. tyčia ne mažiau kaip tris kartus sudavė jai kumščiu į sėdmenis bei vieną kartą ranka sudavė į dešinę akį ir šiais veiksmais R. G. sukėlė fizinį skausmą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis Ž. G. ir jo gynėjas advokatas Edvinas Sergaitis prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 13 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 16 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai, todėl duomenys, gauti jo metu, neatitinka įrodymams keliamų teisėtumo reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 4 dalyje. Vertinant ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-29167-18 pradėjimo teisėtumą, būtina atsižvelgti į tai, kad R. G. į 2018 m. birželio 19 d. apklausą buvo kviečiama ne kaip liudytoja, o kaip specialioji liudytoja kitame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-17132-18, kuriame vėliau įgijo įtariamojo statusą, o šiuo metu yra kaltinamoji. Apklausiama ji buvo ne dėl savo veiksmų, kurie vėliau tapo pagrindu jai pareikšti pranešimą apie įtarimą, o dėl tariamai prieš ją panaudoto Ž. G. smurto. Kaip paaiškino pati R. G., apklausiama pirmosios instancijos teisme, tokios apklausos iniciatyvą rodė tyrėja, o iš užduodamų klausimų buvo akivaizdu, kad tyrėja juos paruošė dar prieš apklausą ir uždavinėjo tikslingai ne apie aplinkybes, tirtas ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-17132-18. Be to, tyrėja neslėpė, jog žino Ž. G. bei R. G. tarpusavio telefono pokalbių ir susirašinėjimo turinį, t. y. naudojosi elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo metu gauta informacija. R. G. kaip specialioji liudytoja negalėjo būti apklausta dėl aplinkybių, kurios nebuvo tiriamos ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-17132-18. Taip pat buvo akivaizdžiai pasinaudota R. G. specialiosios liudytojos statusu, nes ji, tyrėjos išprovokuota duoti parodymus prieš Ž. G. apie aplinkybes, kurios net nebuvo tiriamos ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-17132-18, nebuvo įspėta dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, apie galimybę atsisakyti duoti parodymus prieš savo sutuoktinį. Įvardyti veiksmai, t. y. vieno sutuoktinio provokavimas duoti parodymus prieš kitą sutuoktinį, apklausiant jį kaip specialųjį liudytoją, turint išankstinį tikslą išgauti parodymus, kurie taptų pagrindu pradėti kitą ikiteisminį tyrimą, negali būti laikomi teisėtais. Dėl to pats ikiteisminio tyrimo pradėjimas taip pat yra neteisėtas, o duomenys, gauti jo metu, neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

2.2. Apeliacinės instancijos teismui Ž. G. ne tik įvardijo, kad valstybinį kaltinimą šioje byloje palaikiusi prokurorė Renata Oželienė yra šališka, bet ir nurodė labai konkrečias jos šališkumą patvirtinančias aplinkybes, būtent: teismo posėdžio metu prokurorė naudojosi techninėmis priemonėmis, fotografavo kasatorių; nedavė leidimo susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga; rodė priešiškumą kitame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-17132-18; yra įsižeidusi dėl kasatoriaus elektroninio laiško, kuriame nurodyti jos darbo trūkumai; bendrauja su R. G., gina jos interesus. Ikiteisminis tyrimas ir procesas pirmosios instancijos teisme negali būti laikomi teisingais, jie neatitinka nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo visų Ž. G. apeliacinio skundo argumentų dėl prokurorės, palaikiusios valstybinį kaltinimą šioje byloje, šališkumo ir padarė netinkamas išvadas, jog objektyvių faktų, patvirtinančių šališką prokuroro poziciją nuteistojo atžvilgiu, šioje baudžiamojoje byloje nėra.

2.3. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių R. G. smūgių sudavimą į sėdmenis bei skausmo sukėlimą dėl neva suduotų smūgių, o Ž. G. kaltė dėl skausmo R. G. sukėlimo suduodant jai smūgius į sėdmenis yra konstatuota remiantis išskirtinai tik pačios R. G. parodymais apie neva jai suduotus smūgius į sėdmenis ir dėl to patirtą skausmą, tai patvirtino ir pats apeliacinės instancijos teismas. Šioje byloje vertindami įrodymus abiejų instancijų teismai neteisingai atskleidė in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principo esmę ir juo nesivadovavo, o nuteistasis pripažintas kaltu dėl skausmo sukėlimo tik dėl to, kad nepašalinus abejonių buvo konstatuota, jog R. G. parodymai yra patikimesni nei nuteistojo parodymai. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo tik bendro pobūdžio formuluote, jog, nesant pagrindo netikėti nuosekliais ir neprieštaringais nukentėjusiosios parodymais dėl Ž. G. jai suduoto smūgio į veido sritį, abejoti jos teiginiais dėl Ž. G. jai suduotų smūgių į sėdmenis, priešingai nei apeliaciniame skunde tai teigia nuteistasis, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Dėl to pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas – neaptarė ir neištyrė Ž. G. apeliacinio skundo esminių argumentų. Be to, teismai, priėmę sprendimus pripažinti kaltu Ž. G. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, remdamiesi vien tik nukentėjusiosios R. G. parodymais, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų ir padarė bylos įrodymais nepagrįstas išvadas dėl kasatoriaus kaltės.

2.4. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neišnagrinėjo esminio apeliacinio skundo argumento dėl nuteistojo teiginio, jog liudytojai R. G. patinusią akį matė dar iki įvykio. Nebuvo paneigtos liudytojo M. M. nurodytos aplinkybės dėl laiko, kai pastebėjo kraujosruvas prie nukentėjusiosios akies. Taip pat nepasisakė ir dėl argumento, kad vadovautis R. G. bendradarbių parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, negalima, nes apklausų protokoluose yra apstu pataisymų, t. y. korektoriumi uždažytas buvęs tekstas, ant viršaus surašytas kitas tekstas. Šie pataisymai nėra aptarti – liudytojų parodymai koreguojami, dėl to jų apklausų protokolai negali būti laikomi leistinais įrodymais. Be to, teismas nepasisakė ir dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su D. M. parodymais, kuriuos teisme ji kardinaliai pakeitė. Priimdamas skundžiamą nutartį apeliacinės instancijos teismas ir šiuo atveju pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas – neištyrė ir neaptarė apeliacinio skundo esminių argumentų bei jų motyvuotai neatmetė.

2.5. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai apsiribojo tik selektyviu įrodymų vertinimu, padarė klaidų dėl jų pakankamumo bei patikimumo, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, nuosprendį grindė prielaidomis, aiškino nepatikrintas aplinkybes išskirtinai nuteistojo nenaudai ir nukentėjusiosios naudai, iškraipė nustatytus faktus, taip padarydami esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus ir bylos įrodymais nepagrįstas išvadas dėl Ž. G. kaltės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvimo, taip pat pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją bei BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išvados šioje byloje yra padarytos nepašalinus visų akivaizdžių prieštaravimų, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, skundžiamame nuosprendyje išdėstyti tik apkaltinantys įrodymai, neanalizuojant visų įrodymų turinio ir neatskleidžiant jų tarpusavio ryšio. Skundžiamus procesinius sprendimus priėmę abiejų instancijų teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis), pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų ir padarė bylos įrodymais nepagrįstas išvadas dėl Ž. G. kaltės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvimo, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas Ž. G. apeliacinį skundą, nepasisakė dėl esminių šio skundo argumentų, t. y. pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reikalavimą bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

2.6. Argumentų, kad nėra objektyvių duomenų, kurie įrodytų fizinio skausmo R. G. sukėlimą (R. G. iš karto po įvykio bendradarbiams nepasakojo apie tariamai patirtą smurtą ar skausmą, dėl medicininės pagalbos niekur nesikreipė, liudytojų, tiesiogiai mačiusių įvykį, nėra), apeliacinės instancijos teismas neatmetė. R. G. parodymai, kad peilį ji pasiėmė ir grasino tik dėl to, kad norėjo išeiti iš namų, o Ž. G. jos neišleido, prieštarauja kitiems byloje surinktiems duomenims, nes konflikto metu pats nuteistasis paskambino jos mamai ir paprašė ateiti bei pasiimti dukterį. Šios aplinkybės užfiksuotos klausantis Ž. G. pokalbių telefonu (1 t., b. l. 165). Vien ta aplinkybė, kad Ž. G. stengėsi išmušti iš R. G. rankų peilį ir galėjo netyčia ta pačia ranka paliesti R. G. veidą, negali būti traktuojama kaip tyčinis smūgio sudavimas siekiant sukelti skausmą. Be to, R. G. akies patinimas galėjo atsirasti dėl kontaktinių lęšių nešiojimo ir jų sukelto uždegimo – siekiant ištirti šią aplinkybę apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, jo metu R. G. pripažino nešiojanti kontaktinius lęšius bei tai, jog dėl šios priežasties kyla akių uždegimai. Duodama parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. G. paaiškino, kad smūgis buvo jai suduotas į dešinę akį, o kilęs uždegimas – kairės akies. Liudytojai šioje byloje labai aiškiai įvardijo, jog matė tik vieną paburkusią R. G. akį, vieni nurodė kairę akį, o kiti – dešinę. Dviejų pažeistų R. G. akių nematė nė vienas šios bylos liudytojas. Ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo liko netirta, o apeliacinės instancijos teismas jokių vertinimų dėl šios aplinkybės nepateikė, nors būtent dėl šios aplinkybės nutarė atlikti įrodymų tyrimą.

2.7. Kadangi šioje byloje nėra surinkta pakankamų, objektyvių ir leistinų įrodymų, kurie leistų daryti kategorišką išvadą, jog Ž. G. yra kaltas dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo, bei nepašalintos abejonės dėl nuteistojo veiksmais nukentėjusiajai R. G. sukelto fizinio skausmo, laikytina, jog Ž. G. neįrodytas būtinas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymis – fizinio skausmo sukėlimas arba nežymus sveikatos sutrikdymas ar trumpas susargdinimas. Dėl to pirmosios instancijos teismas, pripažindamas kaltu ir nuteisdamas Ž. G. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismas, šiuo aspektu palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y., nesant Ž. G. veiksmuose nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių viseto, jo veiksmus nepagrįstai kriminalizavo ir kvalifikavo kaip fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokia skundžiamus procesinius sprendimus priėmusių teismų pozicija prieštarauja ir baudžiamosios teisės, kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), paskirčiai.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:

3.1. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato 2-ajame veiklos skyriuje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-17132-18 dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje. Šiame ikiteisminiame tyrime 2018 m. birželio 19 d. R. G. buvo apklausta kaip specialioji liudytoja. Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo pradžios pagrindas buvo ikiteisminio tyrimo pareigūnės Karolinos Tulickienės tarnybinis pranešimas dėl nusikalstamų veikų požymių nustatymo, ikiteisminio tyrimo pradžios (1 t., b. 1. 12) ir apie tai nustatyta tvarka pranešta prokurorui. Taigi, pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Ž. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, pagrindas buvo. Pažymėtina, 2018 m. birželio 19 d. ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-29167-18 R. G. buvo išaiškintos procesinės teisės ir pareigos (BPK 81, 83, 163 straipsniuose), taip pat ir teisė, nustatyta BPK 82 straipsnio 2 dalyje, neduoti parodymų prieš save, savo šeimos narius bei artimuosius giminaičius (1 t., b. l. 27). R. G. buvo iš karto apklausta minėtame ikiteisminiame tyrime (1 t., b. 1. 28–30) ir, būdama informuota apie teisę neduoti parodymų prieš sutuoktinį, davė parodymus apie Ž. G. 2018 m. gegužės 24 d. prieš ją panaudotą smurtą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal BPK nustatytus reikalavimus.

3.2. Kasacinio skundo argumentai, kuriuose teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta BPK pažeidimų, t. y. neteisėtai naudoti ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-17132-18 elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos duomenys; ikiteisminį tyrimą kontroliavusi ir valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė R. Oželienė buvo šališka, vertintini kaip subjektyvi kasatorių nuomonė, nepagrįsta objektyviais duomenimis. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorės Daivos Brudnienės 2019 m. vasario 12 d. nutarimu buvo leista panaudoti baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-17132-18 surinktą informaciją nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje (1 t., b. l. 47–48). Būtent šio nutarimo pagrindu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo panaudoti duomenys, gauti kito ikiteisminio tyrimo metu. Iki šio nutarimo priėmimo dienos jokia informacija iš minėto ikiteisminio tyrimo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo remiamasi. Dėl kasacinio skundo teiginių, susijusių su prokurorės R. Oželienės šališkumu, pažymima, kad aplinkybės, sudarančios pagrindą nušalinti prokurorą, turi būti objektyviai pagrįstos. Prokurorės šališkumas grindžiamas subjektyvia nuomone bei vertinimais. Ž. G., pranešus apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą, pateikė prašymą pasidaryti bylos medžiagos kopijas. Spręsdama prašymus prokurorė R. Oželienė 2019 m. vasario 21 d. priėmė motyvuotą nutarimą, kuriame pagrindė sprendimą neleisti įtariamajam daryti ikiteisminio tyrimo bylos dokumentų kopijų. Kaltinamajam buvo įteikta kaltinamojo akto kopija, tai jis patvirtino teisiamojo posėdžio metu 2019 m. balandžio 5 d., todėl teiginiai, kad kaltinamasis negalėjo tinkamai pasiruošti teisminiam nagrinėjimui, yra nepagrįsti ir vertintini kritiškai. Pažymima, kad Kauno apylinkės teismas teisminio nagrinėjimo metu sprendė prokurorės nušalinimo klausimą ir 2019 m. gegužės 2 d. nutartimi konstatavo, jog nėra jokių BPK 58 straipsnio 1 dalyje nustatytų prokurorės nušalinimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neįžvelgė prokurorės šališkumo.

3.3. Netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas iš esmės motyvuojamas ginčijant teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir byloje surinktų duomenų vertinimą. Didžioji dalis skunde dėstomų argumentų yra siejami su prieštaravimu dėl įrodytomis pripažintų aplinkybių. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje vertindamas įrodymus ir surašydamas nuosprendį pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų nepažeidė – teismas tinkamai ištyrė ir įvertino šioje byloje ištirtų įrodymų visumą, nukentėjusioji ir liudytojai, kurių parodymais remiamasi nuosprendyje, buvo tiesiogiai apklausti teisiamojo posėdžio metu. Ikiteisminio tyrimo apklausų protokolais teismas apkaltinamojo nuosprendžio negrindžia, todėl atmestini kasacinio skundo teiginiai, jog šie procesiniai dokumentai neatitinka jiems keliamų reikalavimų (yra neaptartų pataisymų). Teisminio nagrinėjimo metu laikantis BPK reikalavimų pagarsinti bylos duomenys, užtikrinta teisė į gynybą ir tiek kaltinamasis, tiek gynėjas realizavo teisę pateikti klausimus liudytojams, reikšti prašymus ir išdėstyti gynybinę poziciją. Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama atskirų bylos duomenų analizei – liudytojo M. M. parodymams; faktui, kad nukentėjusioji sirgo akių uždegimu; kritikuojami liudytojos D. M. parodymai ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir įvertino įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, kurios konstatuotos įvertinus nukentėjusiosios R. G., liudytojų šeimos narių D. M., A. M., L. M., bendradarbių M. M. ir A. I. parodymus, telefono pokalbių suvestinių turinį. Teismas dėmesį skyrė ir aplinkybei, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios yra susiklostę priešiški santykiai, vyksta skyrybų procesas, todėl nukentėjusiosios parodymai vertinti neatsiejamai nuo kitų baudžiamojoje byloje nustatytų faktų ir aplinkybių. Nuosprendyje įvertinta ir kaltinamojo gynybinė pozicija, kurią patvirtino liudytoja V. G.. Kauno apylinkės teismas, atmesdamas gynybinę kaltinamojo versiją, nuosekliai įvertino ir liudytojos V. G. parodymus, duotus 2019 m. balandžio 18 d. teismo posėdyje, ir 2019 m. birželio 13 d. nutartimi priėmė sprendimą pranešti Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui, kad V. G. gali būti padariusi nusikalstamą veiką, nustatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje. Taigi kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo pažeidimų yra nepagrįsti.

3.4. Kaip nepagrįsti vertintini ir kasatorių argumentai, susiję su baudžiamojo įstatymo (BK 140 straipsnio 2 dalies) netinkamu pritaikymu. Kasaciniame skunde teigiama, kad nėra jokių objektyvių duomenų ne tik dėl pačių smūgių sudavimo, bet ir dėl reikšmingos aplinkybės, kad nukentėjusioji jautė fizinį skausmą. Nuteistasis pripažintas kaltu tik dėl fizinio skausmo sukėlimo, nes po patirto smurto R. G. nesikreipė į medikus ir jai galimai padaryti sužalojimai nebuvo užfiksuoti medicininiuose dokumentuose, tačiau byloje ištirti įrodymai patikimai patvirtina, kad aplinkiniai matė sužalojimą nukentėjusiosios veide, o tai, kad pats Ž. G. pripažįsta sutuoktinei sudavęs smūgį į veidą konflikto metu, liudija ir R. G. naudojamo mobiliojo ryšio kontrolės duomenys. Nekyla abejonių, kad nukentėjusiosios nurodyti jai suduoti smūgiai tiek į sėdmenis, tiek į veido sritį yra skausmingi ir yra pakankami konstatuoti, kad atsirado įstatyme nustatytos pasekmės – fizinio skausmo sukėlimas. Vertinant nusikaltimo sudėties subjektyviąją pusę, reikšmingi byloje neginčijamai nustatyti faktai, kad tarp sutuoktinių nagrinėjamuoju metu buvo konfliktiški santykiai ir neabejotina, kad Ž. G., suduodamas smūgius, siekė sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą. Nuteistojo aiškinimas, jog sutuoktinei smūgiuoti galėjo neatsargiai, besigindamas nuo jos puolimo su rankose laikomu peiliu, nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikti išsamūs motyvai dėl šių aplinkybių. Taigi įvertinus baudžiamosios bylos duomenų visumą nėra pagrindo abejoti tuo, kad Ž. G. veiksmais padaryta nusikalstama veika, nurodyta BK 140 straipsnio 2 dalyje.

3.5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nes neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino, ar teisingai buvo įvertinti byloje surinkti įrodymai ir tinkamai nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas tenkino gynėjo prašymą, 2019 m. rugsėjo 25 d. posėdyje atliko papildomą įrodymų tyrimą ir apklausė nukentėjusiąją. Įvertinus apeliacinio skundo ir Kauno apygardos teismo jį išnagrinėjus priimtos nutarties turinį matyti, kad nutartyje į esminius apelianto argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, o iškeltos abejonės dėl įrodymų leistinumo, patikimumo ir jų vertinimo atmestos pateikus motyvuotas išvadas. Baudžiamoji byla patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo Ž. G. ir jo gynėjo advokato Edvino Sergaičio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo

5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas neteisėtai, o duomenys, gauti jo metu, neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Ikiteisminio tyrimo teisėtumas ginčijamas tuo, jog tyrėja išprovokavo R. G. iš anksto suplanuotos apklausos metu duoti parodymus prieš nuteistąjį apie aplinkybes, kurios nebuvo tiriamos ikiteisminiame tyrime, nukentėjusioji nebuvo įspėta apie galimybę atsisakyti duoti parodymus prieš savo sutuoktinį, tyrėja neteisėtai naudojosi elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo metu gauta informacija kitame ikiteisminiame tyrime.

6. Pirmiau nurodyti kasatorių argumentai nepagrįsti. BPK 166 straipsnio 1 dalis nustato ikiteisminio tyrimo pradžios pagrindus, pagal kuriuos ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Atitinkamai BPK 171 straipsnio 1 dalyje nustatyti ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų veiksmai, esant BPK 166 straipsnio 1 dalies pagrindams, tuoj pat pradėti ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai pranešti prokurorui.

7. Pagal baudžiamojo proceso norminį reglamentavimą, ikiteisminis tyrimas gali būti pradėtas ne tik pareiškėjo, jo teisėto atstovo, bet ir ikiteisminio tyrimo pareigūno, kai šis nustato nusikalstamos veikos požymius, iniciatyva. Toks reglamentavimas yra logiška pareigos atskleisti nusikalstamas veikas išdava – prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2 straipsnis).

8. Iš nagrinėtinos bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo pradžios pagrindas buvo ne pačios nukentėjusiosios R. G. skundas ar pareiškimas, o ikiteisminio tyrimo pareigūnės Karolinos Tulickienės tarnybinis pranešimas dėl nusikalstamos veikos požymių nustatymo (1 t., b. l. 12). Šis tarnybinis pranešimas surašytas po R. G. 2018 m. birželio 19 d. apklausos, kurios metu nukentėjusioji patvirtino aplinkybes dėl patirto fizinio smurto.

9. Kasatorių teiginiai, jog apklausa buvusi iš anksto suplanuota siekiant išprovokuoti nukentėjusiąją duoti parodymus prieš Ž. G. ir taip pradėti ikiteisminį tyrimą, yra nepagrįsti. Visų pirma, kaip matyti iš paties apklausos protokolo, priešingai nei teigia kasatoriai, ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-17132-18 nukentėjusioji R. G., kaip specialioji liudytoja, buvo apklausta ne tik dėl įvykio, kurio metu patyrė fizinį smurtą, bet ir apie aplinkybes, susijusias su ikiteisminiu tyrimu, atliekamu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Antra, jau pradėtame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-29167-18 pagal BK 140 straipsnio 2 dalį R. G. buvo išaiškintos procesinės teisės ir pareigos, nustatytos BPK 81, 83, 163 straipsniuose, taip pat ir BPK 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė neduoti parodymų prieš save, savo šeimos narius bei artimuosius giminaičius (1 t., b. l. 27). Taigi nukentėjusiosios parodymai duoti savanorišku pasirinkimu, žinant savo kaip liudytojos teises. Trečia, ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-17132-18 buvo taikyta procesinė prievartos priemonė, t. y. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas, kurios taikymas patvirtintas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiajai R. G. apklausos metu buvo pranešta apie minėtos procesinės prievartos priemonės naudojimą jos atžvilgiu, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso normos (BPK 161 straipsnio 1 dalis). Savo ruožtu ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-29167-18 procesinės prievartos priemonės taikymo metu gauti duomenys iš ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-17132-18 panaudoti Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus vyriausiosios prokurorės 2019 m. vasario 12 d. nutarimo pagrindu, vadovaujantis BPK 162 straipsniu.

10. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-29167-18 buvo pradėtas pagrįstai, esant pagrindui ir laikantis BPK nustatytų reikalavimų, todėl yra teisėtas, o jo metu gauti duomenys savaime negali būti laikomi neteisėtais. BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimo nenustatyta.

Dėl prokurorės šališkumo

11. Kasatoriai, be kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su baudžiamojo įstatymo taikymu ir įrodymų vertinimu byloje, kelia abejones dėl kaltinimą palaikiusios prokurorės R. Oželienės nešališkumo. Minėti kasatorių argumentai iš esmės susiję su tuo, kad, anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismas, aptardamas tik kelis aspektus, iš esmės neišnagrinėjo visų apeliacinio skundo argumentų dėl prokurorės šališkumo. Su šiais kasatorių argumentais kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.

12. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad joje aptarti esminiai kasatorių argumentai, kuriais grindžiamas jų iškeltas prokurorės šališkumo klausimas. Teismas palygino prokurorui keliamus nešališkumo standartus su keliamais teisėjui, išdėstė baudžiamojo proceso kodekse nustatytus nušalinimo pagrindus bei juos aptarė. Taip pat akcentavo ne tik konkrečius įstatyme, t. y. BPK 58 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, nustatytus nušalinimo pagrindus, bet ir proceso dalyvių teisę motyvuotai nurodyti kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių prokuroro nešališkumu. Be to, apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad reiškiant nušalinimą BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu būtina nurodyti objektyvius faktus, patvirtinančius šališką prokuroro poziciją.

13. Kiti kasaciniame skunde nurodyti teismo, anot kasatorių, neaptarti argumentai dėl tariamo prokurorės šališkumo – išankstinio priešiškumo bei palankumo nukentėjusiajai – yra prielaidų pobūdžio, grindžiami išimtinai nuteistojo asmeniniu vertinimu, jog prokurorė yra įsižeidusi, bei deklaratyviais teiginiais apie tiesioginį prokurorės bendravimą su R. G.. Teisėjų kolegija pažymi, kad prokuroro nešališkumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo procesines funkcijas ir jam keliamus reikalavimus. Prokuroras yra baudžiamojo proceso dalyvis, palaikantis valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje, t. y. įrodinėjantis, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra kaltas (BPK 42 straipsnis). Taigi prokuroro pastangos įrodyti kaltinimą savaime negali būti pagrindas konstatuoti prokuroro šališkumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162-303/2017). Iš byloje esančio teismo posėdžio protokolo matyti, kad kasatorių cituojami prokurorės pasisakymai teismo posėdžio metu yra išsakyti dėl teismo posėdžio tvarkos, juose nėra jokių šališkumą ar palankumą proceso dalyviams rodančių užuominų (2 t., b. l. 151).

14. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius nuteistojo argumentus, susijusius su prokurorės veiksmais, anot nuteistojo, neteisėtai fiksuojant jo pokalbius telefonu bei neleidžiant susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir gauti jos kopijų. Teismo nutartyje išdėstyti išsamūs minėtų argumentų atmetimo motyvai, o kasaciniame skunde nėra nurodyta kitų pagrindų, kodėl teismo vertinimas aptariamu klausimu yra ydingas ir leistų abejoti prokurorės nešališkumu.

Dėl BPK pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu

15. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

16. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas neturi tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.

17. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį Ž. G., nukentėjusiąją R. G., liudytojus A. I., L. M., M. M., D. M., A. M., V. G., išvardydamas paskelbė dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Kasacinio skundo teiginiai, kad nukentėjusiosios bendradarbių ikiteisminio tyrimo apklausų protokolai negali būti laikomi leistinais įrodymais, nes juose yra apstu korektoriaus pataisymų, atmestini. Protokoluose esantys pataisymai nėra esminiai – taisytos ranka rašyto protokolo klaidos, be to, atkreiptinas dėmesys, kad teisminio nagrinėjimo metu atliktų apklausų metu šie liudytojai (M. M. atveju ir pagarsinus jo apklausos protokolą) patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Tiek kaltinamasis, tiek jo gynėjas teisminio nagrinėjimo metu realizavo galimybę pateikti liudytojams klausimus, taigi teisė į gynybą nebuvo pažeista.

18. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atliko įrodymų tyrimą dėl gynybos papildomai nurodytų aplinkybių, dar kartą įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir, priešingai nei teigia kasatoriai, nutartyje motyvuotai paneigė esminius apeliacinio skundo argumentus dėl atskirų įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo, laikydamasis BPK 331 straipsnio nuostatų. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas aptarė kaltinamojo parodymų specifiką patikimumo ir objektyvumo prasme, atsižvelgdamas į Ž. G. parodymuose esančius prieštaravimus dėl įvykio eigos, jos nenuoseklumo, pažymėjo, kad byloje kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų nuteistojo pateiktą įvykio versiją, nėra. Vieninteliai iš dalies kaltinamojo teiginius patvirtinantys jo motinos V. G. parodymai buvo atmesti kaip neobjektyvūs ir nepatikimi, nes jie neatitiko ne tik Ž. G. išsakytos pozicijos, bet ir nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Tuo tarpu nukentėjusiosios parodymus teismas įvertino kaip nuoseklius, kadangi juos patvirtino kitų byloje esančių liudytojų parodymai bei duomenų, gautų telefoninių susirašinėjimų bei skambučių metu, turinys. Nukentėjusiajai artimų liudytojų, t. y. jos sesers, motinos ir tėvo, parodymus teismas pagrįstai vertino atsižvelgdamas į jų galimą suinteresuotumą nagrinėjamos bylos baigtimi, galimą palankumą nukentėjusiajai. Šie parodymai pripažinti patikimais tik įvertinus kitus byloje esančius duomenis.

19. Atkreiptinas dėmesys, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas pasisakė apie liudytojo M. M. parodymus, susijusius su nagrinėjamo įvykio data. Teismo vertinimu, liudytojas, nurodydamas aplinkybes dėl „Hanzos dienų“ šventės, galėjo klysti. Šį vertinimą teismas pagrindė ir rašytine bylos medžiaga, t. y. pokalbių telefonu suvestine, iš kurios matyti nukentėjusiosios darbdaviui rašyto SMS pranešimo data ir laikas. Nesutiktina su kasatorių teiginiais, jog apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, nevertino ir ignoravo nuteistojo iškeltą versiją apie nukentėjusiosios akies uždegimą. Iš nutartyje dėstomų motyvų matyti, kad nuteistojo teiginiai buvo atmesti kaip nepagrįsti, nes D. M., L. M., A. M., M. M. parodymai, pokalbių telefonu suvestinės turinys parodo, jog nukentėjusioji, kalbėdama aplinkiniams apie akies uždegimą, taip bandė nuslėpti konfliktą su sutuoktiniu.

20. Kasatoriai, be kita ko, kritikuoja teismų sprendimus ir dėl to, kad juose konstatuotas ir laikytinas įrodytu skausmo sukėlimas R. G. patyrus smūgius į sėdmenis. Šie esą nėra pagrįsti, nes juose remiamasi išimtinai nukentėjusiosios parodymais, kurie teismų laikytini patikimesniais nei kaltinamojo. Taip pažeistas ir in dubio pro reo principas.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, ar pakanka byloje įrodymų kaltinamojo kaltei pagrįsti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato ir taisyklių bei metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi pagal BPK normų sistemos nustatytas ribas. Šiuo atveju baudžiamojo proceso įstatyme taip pat nėra nustatyta, keliais įrodymais remdamasis teismas turi pagrįsti nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes bei kaltinamojo kaltę, išskyrus BPK 301 straipsnio 2 dalyje esantį draudimą apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad Baudžiamojo proceso kodekso normos nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMzLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-333/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-333/2007">2K-333/2007</a>, 2K-456/2008, 2K-357/2010, 2K-245-696/2015).

22. Be jokios abejonės, baudžiamojoje byloje nustatant asmens kaltumą pagrindžiančias aplinkybes vadovaujantis vien tik nukentėjusiosios parodymais, būtina įsitikinti šių parodymų patikimumu. Sutiktina su kasatorių teiginiu, kad aplinkybės, rodančios asmens suinteresuotumą bylos baigtimi, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti jo parodymus kaip nepatikimus, tačiau nukentėjusiojo procesinis statusas savaime nenulemia šio asmens parodymų nepatikimumo. Kiekvienu atveju išvada dėl parodymų patikimumo turi būti daroma įvertinus jų turinį, o šis vertinamas kaip patikimas, jeigu yra nuoseklus, išsamus, detalus, logiškas, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Taip pat gali būti atsižvelgiama į tai, ar pats duodantis parodymus asmuo be pašalinės įtakos sugeba būti pakankamai objektyvus dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių.

23. Būtent pirmiau paminėtais principais vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios parodymus šioje byloje, kartu pažymėdamas, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtina ne tik kitų liudytojų parodymai, bet ir įrodymai, gauti ištyrus Ž. G. ir R. G. telefoninius susirašinėjimus bei Ž. G. skambučius kitiems asmenims. Itin kruopščiai apeliacinės instancijos teismo atliktas nukentėjusiosios parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimas leido daryti išvadą, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo netikėti nuosekliais, neprieštaringais nukentėjusiosios parodymais. Būtent byloje ištirtų įrodymų visumos kontekste tokia teismo išvada yra logiška ir pagrįsta.

24. Apibendrinusi išsakytus argumentus bei įvertinusi pirmosios instancijos teismo šioje byloje atliktą įrodymų vertinimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Teismai įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindami juos tarpusavyje, susiejo juos į vientisą loginę grandinę, pagrįstai atkreipdami dėmesį į tai, kad kaltinamojo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykiai yra konfliktiški, tyrė bei analizavo tiek Ž. G. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, aptarė gynybos versijas dėl nukentėjusiosios sužalojimų kilmės, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnyje nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės. Kasacinio skundo argumentai dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo yra deklaratyvūs. Nagrinėjamoje byloje BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti, priimtoje nutartyje į esminius apeliantų argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys).

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

25. Įvertinus kasacinio skundo argumentus, matyti, kad kasatoriai ydingą BK 140 straipsnio 2 dalies taikymą iš esmės grindžia netinkamu faktinių aplinkybių byloje išnagrinėjimu bei kelia klausimą dėl fizinio skausmo sukėlimo, kaip būtinojo nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymio įrodytumo.

26. Kasatorių iškelta versija, kad Ž. G. gindamasis stengėsi išmušti iš R. G. rankų peilį ir taip dėl neatsargumo galėjo padaryti nukentėjusiajai sužalojimus veide, buvo išsamiai paneigta apeliacinės instancijos teismo. Teismas, vadovaudamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad jokios grėsmės konflikto metu nuteistasis neįžvelgė, todėl ir smurto panaudojimas prieš nukentėjusiąją šiuo atveju nėra pateisinamas. Be to, nuteistojo teiginiai dėl galimo nukentėjusiosios akies uždegimo, kurį ji neva aplinkiniams pristatė kaip Ž. G. jai suduotų smūgių pasekmę, taip pat buvo atmesti kaip nepagrįsti.

27. Kasatorių skunde nurodoma kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE3LTcxOS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-317-719/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-317-719/2018">2K-317-719/2018</a>, kaip aktuali praktika nagrinėjamoje situacijoje, nesudaro prielaidų paneigti jau nustatytą fizinio skausmo sukėlimo požymį. Pažymėtina, kad faktinės situacijos skirtingos, nėra analogiškos, todėl vadovautis minėta nutartimi ir bylą spręsti panašiai nėra pagrindo.

28. Nesant procesinių pažeidimų įrodymų vertinimo aspektu nustatant visus nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymius, darytina išvada, jog baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai.

29. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo Ž. G. ir jo gynėjo advokato Edvino Sergaičio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Arvydas Daugėla

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Sigita Jokimaitė