R. U. pagal BK 284 str., 138 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-118-489/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45723-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.2.;

1.1.10.1; 1.2.4.4.2.8; 1.2.26.2; 2.1.7.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. U. gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus kasacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. liepos 19 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 30 d. nutarties.

Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. liepos 19 d. nuosprendžiu R. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos subendrintos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės pridėta Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis – aštuoni mėnesiai laisvės apribojimo, juos prilyginant keturiems mėnesiams laisvės atėmimo, ir galutinė subendrinta bausmė R. U. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams keturiems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 3 d. nuosprendį. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš R. U. priteista 207,40 Eur.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 30 d. nutartimi nuteistojo R. U. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. U. pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad 2018 m. rugsėjo 20 d. apie 17.00 val. baro, esančio (duomenys neskelbtini), patalpose, t. y. viešoje vietoje, be jokios paaiškinamos dingsties, niekindamas elementarias moralės ir elgesio normas, t. y. dėl chuliganiškų paskatų, šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką ir rodydamas aiškų visuomenės negerbimą, matant kitiems asmenims, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai – tyčia sudavė ranka vieną kartą nukentėjusiajam J. B. į galvą ir padarė jam nosies kaulų lūžimą, kraujosruvą kairio paakio srityje, sukėlė kraujavimą iš nosies, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo R. U. gynėjas advokatas A. Lukoševičius prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. liepos 19 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 30 d. nutarties dalis dėl R. U. nuteisimo pagal BK 284 straipsnį ir šią bylos dalį nutraukti, taip pat pakeisti teismų nuosprendžio ir nutarties dalis dėl nuteistajam R. U. paskirtos bausmės, paskiriant jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, arba taikyti BK 75 straipsnį ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 2 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, reglamentuojančius įrodymų vertinimą ir apkaltinamajam nuosprendžiui keliamus reikalavimus, neištyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, vadovavosi prielaidomis, pažeidė nekaltumo prezumpcijos bei in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principus (BPK 44 straipsnio 6 dalis), taip pat netinkamai kvalifikavo nuteistojo R. U. veiksmus pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, netinkamai aiškino ir taikė normas, reglamentuojančias bausmės paskirtį, bausmės skyrimą asmeniui, teisiamam pirmą kartą, bausmės vykdymo atidėjimą, t. y. BK 41, 54, 55, 75 straipsnius.

2.2. Teismai sprendimus grindė iš esmės tik bylos baigtimi suinteresuotų nukentėjusiojo J. B. ir jo draugo liudytojo V. D. nenuosekliais, prieštaringais parodymais, nepašalino esminių jų parodymų dėl nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo aplinkybių prieštaravimų, nenurodė motyvų, kodėl nesivadovavo kitais byloje esančiais įrodymais, kurie prieštarauja kaltinimui, įrodymus vertino selektyviai.

2.3. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. D. parodė, kad jis nematė, kuo ir keliais smūgiais R. U. sudavė nukentėjusiajam į veidą, o teisiamojo posėdžio metu parodė, jog R. U. trenkė nukentėjusiajam kumščiu į nosį tris keturis kartus. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis J. B. parodė, kad jam buvo trenkta kumščiu, o teisiamojo posėdžio metu – kad kairiu delnu į kairę veido pusę, nes užtino akis, o jei būtų pataikę į nosį, tai ji būtų lūžusi. Taigi nukentėjusysis nepatvirtino, kad R. U. sudavė smūgį jam į nosį ir dėl to ši lūžo. Be to, įvykio dieną nukentėjusysis ir liudytojas V. D. bare vartojo alkoholinius gėrimus. Po įvykio nukentėjusysis J. B., kuriam buvo nustatytas 1,90 prom. neblaivumas, negalėjo prisiminti įvykio aplinkybių (liudytojos B. B. parodymai), ikiteisminio tyrimo metu neatpažino R. U., o apie įvykį jam papasakojo būtent liudytojas V. D., pateikdamas savo įvykių interpretaciją (nukentėjusysis teigė, kad liudytojas V. D. jam sakė įsidėmėti, kad „tas asmuo su balta maike, rudomis akimis“). Specialisto išvada Nr. G 681/2018 patvirtina tik tai, kad nukentėjusysis patyrė sužalojimus, atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą, kuris padarytas vienu trauminiu poveikiu, tačiau neįrodo, kad būtent R. U. sužalojo nukentėjusįjį. Taip pat specialisto išvada iš dalies paneigia liudytojo V. D. parodymus dėl suduotų smūgių skaičiaus bei patvirtina nuteistojo R. U. parodymus, kad nukentėjusysis susižalojo krisdamas ir užsiversdamas ant savęs kėdę (specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimai galėjo atsirasti ir kontaktuojant su kitu kietu buką paviršių turinčiu daiktu). Kaip patvirtino R. U., nukentėjusysis tiesė savo rankas į jį, todėl šis tik rankomis atstūmė nuo savęs nukentėjusįjį ir galimai lietė jo veidą, o neblaivus nukentėjusysis griuvo neišlaikęs pusiausvyros, griebdamas kėdę ir užsiversdamas ją ant savęs. Kėdės trinktelėjimą girdėjo ir liudytojai S. K. bei M. M.. Be to, kaip liudytojai apklausti M. M., A. M., O. U., J. Ž., S. K., J. K., B. B. parodė nematę, kad R. U. būtų smurtavęs prieš nukentėjusįjį, taigi nepatvirtino nukentėjusiojo J. B. ir liudytojo V. D. parodymų. Nuteistojo R. U. parodymus teismai vertino formaliai kaip gynybinę versiją, nors byloje esančių įrodymų visuma jo pozicijos nepaneigia. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad šioje byloje, be nukentėjusiojo J. B. ir liudytojo V. D. parodymų, daugiau nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų nuteistojo R. U. kaltumą ir visus jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, sudėčių požymius.

2.4. Teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytų nusikalstamų veikų sudėčių požymius, nukrypo nuo teismų praktikos ir nenustatę visų būtinųjų šių veikų požymių nepagrįstai pripažino R. U. kaltu.

2.5. Vien tai, kad konfliktas įvyko viešoje vietoje, nesudaro pagrindo teigti, kad kilo BK 284 straipsnyje nurodyti padariniai. Pirmosios instancijos teismas formaliai sprendė, kad R. U. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, tinkamai neatskleisdamas, kaip konkrečiai tai reiškėsi. Apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir kasacinės instancijos teismo išaiškinimų, kas laikoma visuomenės rimties ir viešosios tvarkos sutrikdymu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra konstatuota, kad sveikatos sutrikdymų padarymas kitiems asmenims savaime dar nereiškia visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzcxLTY5Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-371-696/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-371-696/2015">2K-371-696/2015</a>, 2K-54-222/2017). Įvykio metu bare, be nuteistojo R. U. ir nukentėjusiojo J. B., buvo dar keli lankytojai bei baro savininkė, kurie buvo apklausti kaip liudytojai ir, skirtingai nei liudytojas V. D., kurio parodymai nepatikimi, neparodė matę, jog būtent R. U. naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį. Be to, liudytojai S. K. ir B. B. parodė, kad nukentėjusiajam pargriuvus niekas į tai nereagavo. Kiti liudytojai taip pat nepatvirtino, kad jie buvo išgąsdinti, šokiruoti, patyrė stresą ar kad įvykis jiems sukėlė kitų neigiamų emocijų. Taigi, nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad įvykis sukėlė baro lankytojams išgąstį ir stresą, tačiau šių teismo išvadų nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys, t. y. liudytojų, kurie įvykio metu buvo bare, parodymai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad dėl šio įvykio buvo sutrikdytas įprastas gyvenimo ritmas, nes reikėjo kviesti policiją bei medicinos pagalbą. Tačiau policijos pareigūnai į barą atvyko gerokai vėliau ir tik išsiaiškinti jau įvykusio konflikto aplinkybių, o ne sutramdyti galimai viešąją tvarką pažeidžiančių asmenų. Tiek įvykio metu, tiek po jo, kai į barą buvo atvykę policijos pareigūnai, baras dirbo įprastu rimtu – jis tą dieną nebuvo nei visiškai, nei laikinai uždarytas. Baro savininkė liudytoja B. B. nepateikė jokių pretenzijų dėl įvykio, žalos atlyginimo ir pan. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad, priešingai nei sprendė teismas, aptariamas įvykis nesutrikdė kitų asmenų įprasto gyvenimo, poilsio bei baro darbo režimo. Taigi pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį R. U. pagal BK 284 straipsnį, nenustatęs būtinojo šios nusikalstamos veikos sudėties požymio – padarinių, o apeliacinės instancijos teismas šio materialiosios teisės normos netinkamo aiškinimo ir taikymo neištaisė, padarinius, t. y. kad buvo sutrikdyta viešoji tvarka, grindė aplinkybėmis, kurios prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

2.6. Nors motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau šių požymių analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, išvadoms apie tai, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIwLTYyOC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-120-628/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-120-628/2018">2K-120-628/2018</a>). Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsakomybė kyla tuomet, kai nustatoma, kad asmens sveikata buvo sutrikdyta esant chuliganiškoms paskatoms. Tačiau teismų praktikoje smurto veiksmai, nors ir atlikti viešoje vietoje ir sutrikdę viešąją tvarką, ne visada vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų. Tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM2LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-136/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-136/2008">2K-136/2008</a>, 2K-454/2011, 2K-314/2012, 2K-475/2012, 2K-166/2013).

2.7. R. U. veiksmuose nebuvo tyčios sutrikdyti viešosios tvarkos ir jo veiksmai negali būti laikomi padarytais dėl chuliganiškų paskatų. Konfliktas tarp nukentėjusiojo J. B. ir nuteistojo R. U. kilo ir padariniai atsirado būtent dėl paties nukentėjusiojo nederamo ir provokuojančio elgesio. Būdamas neblaivus, jis ne kartą necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo R. U. sutuoktinę, kalbėjo apie tariamas skolas, o R. U. jį siekė nuraminti ir nutraukti jo neteisėtus veiksmus. Iš byloje esančių įrodymų visumos matyti, kad nuteistojo R. U. veiksmai buvo nulemti jo asmeninių motyvų, nukreipti į tarpusavio santykių aiškinimąsi, o ne į aplinką, aplinkinius ir nebuvo chuliganiški. Nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nevertino nukentėjusiojo elgesio kaip galimos konflikto priežasties, nepasisakė dėl liudytojų A. M. ir B. B. parodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, o iš esmės vadovavosi abejonių keliančiais liudytojo V. D. parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad tarp R. U. ir nukentėjusiojo J. B. nebuvo asmeninio konflikto, tačiau tai prieštarauja liudytojos B. B. parodymams, kad nukentėjusysis J. B. ir liudytojas V. D. priekabiavo prie kažko, liudytojo A. M. parodymams, kad nukentėjusysis mosikavo rankomis, sakė negražius, necenzūrinius žodžius R. U. sutuoktinei, be to, pats nukentėjusysis patvirtino, kad maždaug tris kartus kalbėjosi su nuteistuoju lauke prie laiptų ir baro viduje. Tai, kad nukentėjusysis J. B. konfliktiškas, jam prieš kelerius metus buvo uždrausta lankytis bare dėl jo elgesio, patvirtino liudytoja B. B. Taigi, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis, įžeidžiantis tiek R. U., tiek jo sutuoktinę, o tai patvirtina nuteistojo asmeninio pobūdžio motyvus sprendžiant konfliktą su nukentėjusiuoju.

2.8. Abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 55 ir 75 straipsnių nuostatas, todėl nepagrįstai paskyrė R. U. realią laisvės atėmimo bausmę ir nepagrįstai neatidėjo jos vykdymo.

2.9. Pagal BK 55 straipsnį teismas, skirdamas pirmą kartą teisiamam asmeniui bausmę, susijusią su laisvės atėmimu, privalo motyvuoti savo sprendimą. Sistemiškai aiškinant BK 54 ir 55 straipsnių nuostatas, darytina išvada, kad teismas, motyvuodamas tokį savo sprendimą, turėtų įvertinti visas aplinkybes, nurodytas BK 54 straipsnyje, nė vienai iš jų nesuteikdamas prioritetinės reikšmės. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Šioje byloje inkriminuotas nusikalstamas veikas R. U. padarė dar neįsiteisėjus ankstesniam Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 3 d. nuosprendžiui (jis įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 23 d.), todėl BK 97 straipsnio prasme laikytina, kad R. U. jam inkriminuotas veikas padarė būdamas neteistas. Nors pirmosios instancijos teismas ir nurodė, kad R. U. nusikalstamas veikas, nustatytas BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarė būdamas neteistas, tačiau už abu nusikaltimus paskyrė realias laisvės atėmimo bausmes, vadovaudamasis išskirtinai tik viena aplinkybe, kad R. U. dar neįsiteisėjus ankstesniam nuosprendžiui vėl padarė naujas nusikalstamas veikas, be to, anksčiau Lenkijos Respublikoje buvo baustas dėl teisės pažeidimo, o tai, teismo nuomone, leidžia teigti, kad jis nekeičia savo elgesio. Kitų reikšmingų bylos aplinkybių, susijusių su nuteistuoju, abiejų instancijų teismai nevertino, todėl netinkamai aiškino ir taikė BK 54 ir 55 straipsnių nuostatas bei tinkamai nemotyvavo laisvės atėmimo bausmės paskyrimo pirmą kartą teisiamam asmeniui, taip paskyrė bausmę, tinkamai jos neindividualizavę.

2.10. Lenkijos Respublikoje administracinis teisės pažeidimas padarytas seniau, o Lietuvos Respublikoje administracine tvarka R. U. nebaustas. Taip pat byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad R. U. vedęs, iš ankstesnės santuokos turi tris vaikus, turi finansinių įsipareigojimų bankui ir moka paskolą. Vaikai mokosi ir jiems būtinas išlaikymas, kurį teikia R. U.. Jis ilgą laiką dirbo Vokietijoje, tačiau dėl šio įvykio negalėjo toliau tęsti darbo, o paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę apskritai negalės dirbti ir teikti išlaikymo vaikams. Taip pat nuteistasis turi sveikatos problemų – jam buvo atlikta nugaros (stuburo) operacija, po kurios jis ilgą laiką gydėsi ir iki šiol kartais jaučia nugaros skausmus. Bylą išnagrinėję teismai visiškai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad įsiteisėjus ankstesniam nuosprendžiui, kuriuo R. U. buvo paskirtas laisvės apribojimas su įpareigojimais, jis šių įpareigojimų nė karto nepažeidė ir žalą atlygino dar iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Visų šių aplinkybių skiriant bausmę nuteistajam nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nevertino, nors jos patvirtina, kad nuteistasis R. U. nėra linkęs pažeidinėti teisės aktų reikalavimų ar nesilaikyti visuotinai priimtų elgesio normų.

2.11. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 75 straipsnio taikymo, padarė nepagrįstas išvadas. Teismas išskirtinai vadovavosi aplinkybe, kad R. U. anksčiau buvo teistas už du tyčinius smurtinius nusikaltimus, nors, kaip minėta, veikų padarymo metu ankstesnis nuosprendis nebuvo įsiteisėjęs, todėl jis tuo metu buvo neteistas, bei nevertino kitų aplinkybių, susijusių su R. U. (šeiminės, finansinės situacijos, sveikatos būklės ir pan.) bei jo padarytomis veikomis, nukentėjusiojo neetišku ir provokuojančiu elgesiu, kuris turėjo esminės įtakos konflikto kilimui. Be to, kai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo suteiktas žodis nukentėjusiajam J. B., šis prašė R. U. paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje yra precedentų, kai net ir ne vieną kartą nuteistiems asmenims taikomas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pažymint, kad turi būti vertinamos visos aplinkybės, o ne sureikšminami asmens teistumai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk0LTYyOC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-194-628/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-194-628/2019">2K-194-628/2019</a>, 2K-180-1073/2019). Reali laisvės atėmimo bausmė gali būti taikoma atsižvelgus į visas aplinkybes tik kaip kraštutinė (paskutinė) priemonė, konstatavus, kad asmuo yra pavojingas visuomenei ir jį būtina izoliuoti. Nors šią bylą išnagrinėję teismai pripažino R. U. kaltu dėl padarytų nusikalstamų veikų, tačiau jį charakterizuojančios aplinkybės leidžia teigti, kad jis nėra pavojingas visuomenei ir dėl to neturėtų būti izoliuotas.

2.12. Taigi, spęsdamas, ar R. U. galėjo būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 straipsnis) ir ar bus pasiekti bausmės tikslai, apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti visas aplinkybes, o ne sureikšminti R. U. teistumą ankstesniu nuosprendžiu, kuris nusikalstamų veikų padarymo metu dar buvo neįsitesėjęs. Akivaizdu, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas neatidėjus jos vykdymo R. U. turės neigiamų pasekmių, susijusių su jo sveikatos būkle, socialiniais ir ekonominiais ryšiais, nes nedirbant nebus galimybės ne tik išlaikyti vaikų ir teikti jiems paramos, bet ir atlyginti byloje priteistos žalos, kurią sudaro nukentėjusiojo gydymo išlaidos, taip pat jis negalės vykdyti įsipareigojimų bankui. Šiuo atveju patiriamos neigiamos pasekmės būtų neadekvačios padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui ir iškreiptų BK 41 straipsnyje nustatytą bausmės paskirtį, jos tikslus, prieštarautų teisingumo principui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad nuteistajam R. U. paskirtos bausmės vykdymas negali būti atidėtas dėl to, jog nebus pasiekti bausmės tikslai, nepagrįstai neįvertino visų bylai ir bausmės vykdymo atidėjimui reikšmingų aplinkybių, susijusių su nuteistojo asmenybe, ir dėl to netinkamai taikė ir aiškino BK 75 straipsnio nuostatas.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma:

3.1. Kasatoriaus argumentai dėl esminių BPK 20, 301 straipsnių, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimų nagrinėjant bylą teismuose nepagrįsti. Nuteistojo R. U. kaltė padarius BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytus nusikaltimus įrodyta BPK nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo ir nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas išsamiai ištyrė kaltinamojo R. U., nukentėjusiojo J. B., liudytojų V. D., B. B., M. M., A. M., O. U. ir kitų parodymus, palygino juos tarpusavyje ir su kitais bylos įrodymais, taip pat ištyrė įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros protokolus, specialisto išvadas, vertino juos tiek atskirai, tiek kaip visumą. Nukentėjusiojo J. B. ir liudytojo V. D. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs viso proceso metu, jie vienodai nurodė, kad būtent R. U., suduodamas smūgį J. B. į veidą, padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pats nuteistasis taip pat neneigė, kad tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas, buvo fizinis kontaktas ir dėl to nukentėjusysis patyrė sužalojimą. Iš bylos duomenų matyti, kad visos reikšmingos bylos aplinkybės teisme buvo išnagrinėtos, įrodymai ištirti tiesiogiai, vadovaujantis BPK 242 straipsnio nuostatomis, ir įvertinti pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos įrodyta pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybės, teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta jų vertinimo analizė ir padarytos teismo išvados, kaip reikalaujama pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų nuostatas. Nuosprendyje taip pat pateikti išsamūs motyvai ir teismo išvados dėl nuteistojo R. U. padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiųjų ir liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, nebuvo, todėl teismas negalėjo padaryti BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo, kurį nurodo kasatorius. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, dar kartą įvertino surinktus įrodymus, patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir pripažino, kad teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos ir atitinka faktines bylos aplinkybes, o R. U. padaryti nusikaltimai kvalifikuoti tinkamai. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismo išvadų pagrįstumas tikrinamas apeliacinio proceso metu, įrodymų vertinimas, jų patikimumas ir pakankamumas taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasaciniame skunde keliami klausimai ir pateikiami argumentai yra iš esmės tapatūs nurodytiems nuteistojo R. U. apeliaciniame skunde. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad visas skunde nurodytas aplinkybes teismas kruopščiai išanalizavo, dėl esminių apeliacinio skundo argumentų išsamiai bei motyvuotai pasisakė ir pagrįstai atmetė skundą. Apeliacinis skundas išnagrinėtas nepažeidžiant BPK 320–324 straipsnių, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, nuostatų.

3.2. Pagal teismų praktiką smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-719/2013, 2K-444/2013). Byloje nustatyta, kad nuteistasis R. U. viešoje vietoje – baro patalpose, kur buvo pašalinių asmenų, be jokios dingsties sudavė nukentėjusiajam J. B. ranka į veidą tiesioginį smūgį, nuo kurio nukentėjusysis aukštielninkas krito ant grindų, jam buvo sulaužyta nosis. Tokie nuteistojo veiksmai pagrįstai pripažinti įžūliu elgesiu. Taip pat nustatyta, kad prieš nukentėjusįjį panaudotą smurtą matė bei girdėjo ir kiti asmenys: liudytojas V. D. matė, kaip R. U. sudavė nukentėjusiajam ir jis krito, kiti liudytojai girdėjo triukšmą ir kritimo garsus, matė, kad J. B. iš nosies bėgo kraujas, kaip jam buvo teikiama pagalba. Dėl šio įvykio buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba ir policijos pareigūnai. Taigi dėl šio įvykio ir nukentėjusiojo sumušimo įvykį matę ir apie tai netrukus sužinoję asmenys patyrė stresą bei išgąstį, buvo sutrikdytas įprastas gyvenimo ritmas. Smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms, todėl teismas R. U. nusikalstamus veiksmus pagrįstai pripažino įžūliu elgesiu, kuriuo buvo sutrikdyta visuomenės rimtis.

3.3. Taip pat nėra pagrindo perkvalifikuoti R. U. nusikalstamą veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į 138 straipsnio 1 dalį, nes teismai pagrįstai nustatė, kad šią veiką nuteistasis padarė dėl chuliganiškų paskatų. Bylos duomenys patvirtina, kad iki įvykio nuteistasis R. U. ir nukentėjusysis J. B. nebuvo pažįstami, bare abu sėdėjo prie skirtingų staliukų, tarp kurių yra keturių metrų atstumas. Iš liudytojų B. B., A. M. parodymų matyti, kad nukentėjusysis nebuvo priėjęs prie stalo, kur sėdėjo R. U., taigi duomenų, kad nukentėjusysis J. B. prieš įvykį būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus prieš R. U. ar jo sutuoktinę, nėra. Šios aplinkybės rodo, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo asmeninio pobūdžio konflikto nebuvo, smurtą R. U. panaudojo dėl mažareikšmės dingsties, t. y. nusikaltimo paskatos buvo chuliganiškos.

3.4. Nuteistajam R. U. teismo parinktos bausmės už kiekvieną nusikalstamą veiką tiek savo rūšimi, tiek dydžiu atitinka BK 41, 54 straipsnių reikalavimus, yra tinkamai individualizuotos ir teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidžia. Taikyti BK 75 straipsnio nuostatas teismas neturėjo pagrindo, nes byloje yra duomenų, kad R. U. nusikalto ne pirmą kartą, – Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už du tyčinius smurtinius nusikaltimus ir naujus smurtinius nusikaltimus padarė praėjus tik penkiems mėnesiams po šio nuosprendžio paskelbimo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas pagrįstai konstatavo, kad R. U. linkęs nusikalsti ir nėra pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nenustačius bent vienos iš BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytų būtinų sąlygų, šiuo atveju – pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, šis baudžiamasis įstatymas negali būti taikomas.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo R. U. gynėjo advokato A. Lukoševičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir kasacinio skundo argumentų, susijusių su esminiais BPK pažeidimais

5. Visų pirma pažymėtina tai, kad didelę kasacinio skundo dalį sudaro teiginiai dėl neteisingai įvertintų įrodymų ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012, 2K-P-58-697/2019). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016, ir kt.). Taigi nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus.

6. Įvertinusi kasacinio skundo turinį bei laikydamasi įstatymo nustatytų kasacinio bylos nagrinėjimo ribų, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija ir šiuo atveju tikrina, ar teismai tinkamai taikė, aiškino kasaciniame skunde ginčijamus BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių požymius, ar nepažeidė įrodinėjimo tvarkos nustatydami šiai bylai esminius faktus, ar nuteistajam R. U. bausmė paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, o kasacinio skundo argumentus, kuriais savaip interpretuojami bylos duomenys ir jų įrodomoji reikšmė bei tuo pagrindu daromos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, palieka nenagrinėtus.

7. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu atsižvelgiant į bylos medžiagą ir kasacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius (neišsamiai išnagrinėtos bylos aplinkybės, remtasi nepatikimais įrodymais, prielaidomis, nepašalintos abejonės vertintos nuteistojo nenaudai ir pan.), neturi, todėl nėra teisinio pagrindo daryti išvados, kad teismai, nustatydami faktines bylos aplinkybes, pažeidė BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą.

8. Konstatuotina, kad abiejų instancijų teismų sprendimų išvados dėl įrodymų vertinimo logiškos, neprieštaringos, argumentuotos, t. y. pagrįstos įrodymų palyginimu bei jų visumos vertinumu, todėl nesutikti su jomis nėra pagrindo. Teismų išvados, kad esminių nukentėjusiojo J. B. ir liudytojo V. D. parodymų prieštaravimų nėra, kad jų parodymus papildo ir patvirtina kiti svarbūs bylos duomenys, atitinka šios bylos medžiagą, o nuteistojo R. U. parodymų, kad jis tik bandė patraukti nukentėjusiojo J. B. rankas nuo savęs ir galėjo paliesti nukentėjusiojo veidą, o šis neišlaikęs pusiausvyros griūdamas ant savęs užsivertė kėdę ir taip pats susižalojo veidą, nepatvirtina kiti objektyvūs bylos įrodymai, todėl jo versija teismų buvo pagrįstai atmesta. Kasaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad buvo pažeisti BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimai, tačiau teismai nesirėmė nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, todėl šios nuostatos negalėjo būti pažeistos.

9. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje surinkti, teismo ištirti ir vėliau tinkamai teismų įvertinti įrodymai neginčijamai patvirtina teismų nustatytas R. U. inkriminuotų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes, t. y. kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje – bare tyčia vieną kartą ranka sudavė nukentėjusiajam J. B. į veidą ir padarė jam nosies kaulų lūžimą bei kitus sužalojimus, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir jokio pagrindo daryti išvadą dėl įrodinėjimo taisyklių (BPK 20 straipsnis) nesilaikymo nustatant šiuos faktus nėra.

Dėl BK 284 straipsnio ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo

10. Kasaciniame skunde ginčijamas baudžiamojo įstatymo – BK 284 straipsnio ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto – taikymas, argumentuojant tuo, kad R. U. nuteistas, nesant būtinųjų šių nusikaltimų požymių, būtent BK 284 straipsnyje aprašytos veikos padarinių – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo, tiesioginės tyčios padaryti viešosios tvarkos pažeidimą bei pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – chuliganiškų paskatų. Su tokiais kasacinio skundo teiginiais nėra teisinio pagrindo sutikti, nes jie prieštarauja bylos medžiagai ir teismų priimtų sprendimų turiniui.

11. Pagal BK 284 straipsnį už viešosios tvarkos pažeidimą atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

12. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn už viešosios tvarkos pažeidimą turi būti nustatyti veikos padariniai, t. y. BK 284 straipsnyje nurodytais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiojantis arba vandališkais veiksmais – demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTYzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-563/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-563/2009">2K-563/2009</a>, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020 ir kt.).

13. Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-229/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-229/2011">2K-229/2011</a>, 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-719/2012 ir kt.). Antai, smūgio sudavimas be aiškios priežasties žmogui viešai net ir ne žmonių minioje reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjUyLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-652/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-652/2007">2K-652/2007</a>, 2K-452/2011, 2K-19-511/2020).

14. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai. Tokiais atvejais, nukentėjusiajam patyrus nesunkų ar sunkų sveikatos sutrikdymą, kaltininko veika kvalifikuojama kaip viešosios tvarkos pažeidimo ir atitinkamo sveikatos sutrikdymo nusikaltimų sutaptis (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2013, 2K-506/2013, 2K-7-62-489/2015). Jei dėl chuliganiškų motyvų sutrikdoma viešoji tvarka ir kitam asmeniui padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ5LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-249/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-249/2009">2K-249/2009</a>, 2K-408/2013, 2K-506/2013, 2K-269-697/2016).

15. Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Padarinių atžvilgiu asmens tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ir tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2008">2K-426/2008</a>, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012 ir kt.). Veikos motyvai ir tikslai nėra būtini viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-384-788/2018).

16. Priešingai nei argumentuojama kasaciniame skunde, R. U. veiksmų kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nagrinėjamu atveju lėmė ne tik tai, kad jo veiksmai ir nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam J. B. buvo padaryti viešoje vietoje – bare, bet visuma ir kitų byloje nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių (be sveikatos sutrikdymo, kilę kiti padariniai, nusikalstamos paskatos).

17. Kaip nagrinėjamoje byloje nustatė teismai, R. U. viešoje vietoje – bare, kuriame, be baro savininkės, buvo ir kitų baro lankytojų, nepažįstamam asmeniui J. B. sudavė vieną tiesioginį smūgį į veidą ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą (nosies kaulų lūžimą bei kitus sužalojimus). Šiuos neteisėtus R. U. veiksmus matė liudytojas V. D., o kiti asmenys stebėjo tolesnius įvykius, t. y. kraujuojantį nukentėjusįjį, atvykusią greitąją medicinos pagalbą, policijos pareigūnus, kurie aiškinosi įvykio aplinkybes. Taip pat nustatyta, kad smurtinius veiksmus R. U. atliko netikėtai, nesant jokio aiškaus nukentėjusiojo ir nuteistojo asmeninio pobūdžio konflikto, be to, iki tol jie vienas kito nepažinojo ir bare susitiko pirmą kartą. Akivaizdu, kad tokie teisės ir moralės požiūriu nepriimtini R. U. veiksmai viešoje vietoje buvo pavojingi ne tik konkrečiam nukentėjusiajam, bet ir aplinkai bei aplinkiniams ir dėl jų bare buvę asmenys patyrė nesaugumo jausmą, nepatogumų, buvo sutrikdytas įprastas baro darbas, o svarbiausia, nukentėjusiajam J. B. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas be jokios paaiškinamos priežasties. Šios nustatytos faktinės aplinkybės atitinka visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo požymius, t. y. viešosios tvarkos pažeidimo padarinius pagal BK 284 straipsnį. Byloje nustatytas konflikto pobūdis, R. U. elgesys su nepažįstamu asmeniu, viešoje vietoje be jokios dingsties, matant kitiems asmenims, naudojant prieš jį fizinį smurtą, padarant jam sužalojimus, taip pat patvirtina, kad nuteistasis suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimą, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir šių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

18. BK

19. Atsižvelgdama į aptartas byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, kvalifikuodami R. U. veiksmus kaip nusikalstamų veikų sutaptį pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, teisės taikymo klaidos nepadarė ir nuo teismų praktikos nenukrypo.

Dėl BK 55 ir 75 straipsnių taikymo

20. Kasaciniame skunde, be kita ko, teigiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 55, 75 ir kitus straipsnius, paskirdami R. U. pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą realias laisvės atėmimo bausmes. Kasatoriaus nuomone, R. U., kaip pirmą kartą teisiamam asmeniui, teismas turėjo paskirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes arba laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti; spręsdami bausmės klausimą, teismai nepagrįstai sureikšmino vienintelę aplinkybę – tai, kad R. U. praeityje yra padaręs dvi smurtines veikas, be to, nevertino kitų reikšmingų bylos aplinkybių. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

21. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu.

22. Pagal BK 55 straipsnį asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes; skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Tai reiškia, kad su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė yra tipinė bausmė asmeniui, kuris yra pirmą kartą teisiamas už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą. Kita vertus, BK 55 straipsnis nedraudžia tokiam asmeniui skirti laisvės atėmimo bausmės: dėl bausmės rūšies parinkimo ši norma nėra imperatyvi, teismas gali parinkti bet kokią straipsnio sankcijoje nurodytą bausmės rūšį, tačiau, parinkęs laisvės atėmimo bausmės rūšį, privalo vykdyti imperatyvųjį reikalavimą – motyvuoti tokį savo sprendimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Ny8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-87/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-87/2014">2K-7-87/2014</a>). Teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe, kitomis reikšmingomis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2006, 2K-138/2011, 2K-181/2014).

23. Pažymėtina tai, kad BK 55 straipsnis gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu straipsnio sankcijoje, pagal kurį asmuo teisiamas, alternatyviai su laisvės atėmimo bausmėmis nurodytos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu. Tuo atveju, jeigu straipsnio sankcija nustato tik laisvės atėmimo bausmę, skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, galima tik nustačius švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo sąlygas (BK 62 straipsnis) arba kai straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2011, 2K-284/2013).

24. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta vienintelė laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmė, todėl BK 55 straipsnio nuostatų taikymas aktualus sprendžiant tik bausmės pagal BK 284 straipsnį, kuriame, be laisvės atėmimo, nurodytos ir kitos, švelnesnės, bausmės rūšys, klausimą.

25. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas, svarstydamas bausmės rūšies R. U. parinkimo klausimą, teisingai nurodė, kad R. U. nusikalstamų veikų padarymo metu (2018 m. rugsėjo 20 d.) buvo neteistas, tačiau, vertindamas nuteistojo asmenybę, visiškai pagrįstai akcentavo tai, kad naujas nusikalstamas veikas jis padarė po to (praėjus beveik penkiems mėnesiams), kai ankstesniu Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2018 m. lapkričio 23 d., buvo nuteistas už dvi taip pat smurtines nusikalstamas veikas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio taip pat matyti, kad teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų stadiją, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, kaltininko asmenybę, t. y. kad buvo padarytos dvi baigtos nusikalstamos veikos, priskiriamos nesunkaus ir apysunkio nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 3, 4 dalys), veikiant tiesiogine tyčia, tai, kad R. U. administracine tvarka nebaustas ir pan. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, teismas padarė motyvuotą išvadą, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) šiuo atveju bus pasiekti tik paskyrus laisvės atėmimo bausmę. Svarstydamas BK 55 straipsnio taikymo galimybę, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad tokios pirmosios instancijos teismo išvados dėl bausmės rūšies parinkimo aiškios ir įtikinamos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 55 straipsnio nuostatas, nes, parinkdami bausmės rūšį, teismai įvertino visumą bausmei skirti reikšmingų aplinkybių, tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio, 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis ir motyvavo laisvės atėmimo bausmės paskyrimą R. U..

26. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl BK 75 straipsnio netaikymo.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BK 75 straipsnio taikymo R. U. yra tinkamai motyvuotos, atitinka bylos aplinkybes ir nuteistojo asmenybę, todėl kasaciniame skunde nurodytais argumentais daryti priešingas išvadas bei atidėti R. U. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, nėra pagrindo. Visas pirmiau aptartas nusikalstamų veikų ir nuteistąjį apibūdinančias aplinkybes teismas dar kartą išanalizavo BK 75 straipsnio taikymo kontekste, pripažino, kad egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau nenustatė pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo Tokiam teismo sprendimui pritartina, atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, t. y. kad buvo pasikėsinta ne tik į viešąją tvarką, bet ir į žmogaus sveikatą, kad baudžiamuoju įstatymu uždrausto veikimo paskatos buvo chuliganiškos, R. U. nepripažino savo kaltės ir savo veiksmų kritiškai nevertino, be to, turi polinkį nusikalsti – naujas nusikalstamas veikas padarė praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai jam buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

28. Kasaciniame skunde akcentuojamos nuteistojo šeiminė (trys vaikai iš ankstesnės santuokos), finansinė padėtis (automobilio lizingas, vartojimo kreditas, vaikų išlaikymas), sveikatos būklė (atlikta stuburo išvaržos operacija, nugaros skausmai), kurių teismai nevertino parinkdami bausmę, tačiau vien dėl to pripažinti, kad teismai priėmė neteisingą sprendimą dėl bausmės, būtų nepagrįsta, nes šios aplinkybės iš esmės nekeičia nuteistojo pavojingumo vertinimo ir išvados, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti nepaskyrus laisvės atėmimo bausmės. Šios aplinkybės gyvenimiškai įprastos, R. U. savo socialinę ir finansinę padėtį, kaip ir gresiančias pasekmes už nusikalstamų veikų padarymą, žinojo, tačiau tai jo neatgrasė nuo nusikalstamo elgesio, todėl nėra pagrindo manyti, kad tai galėtų jį sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, kurios esmę sudaro tam tikri suvaržymai asmeniui, teismo sprendimu pripažintam padariusiu nusikalstamą veiką, todėl savaime dėl jos atlikimo kylantys padariniai, šiuo atveju – galimybės dirbti, išlaikyti vaikus, mokėti paskolą bankui netekimas ir pan., negali būti vertinami kaip sunkių padarinių nuteistajam sukėlimas ir atitinkamai neproporcingos, neteisingos bausmės paskyrimas.

29. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasatoriaus argumentais naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. U. gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Pranas Kuconis

Audronė Kartanienė

Tomas Šeškauskas