Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarties sudarymą ir vykdymą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-81-916/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37310-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.29.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens E. J. M. (E. J. M.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios 16-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos ieškinį atsakovei N. M. dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo E. J. M..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarties sudarymą ir vykdymą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo pripažinti jos ir atsakovės 2008 m. birželio 12 d., 2008 m. birželio 20 d., 2008 m. birželio 20 d., 2008 m. rugpjūčio 5 d., 2008 m. rugpjūčio 6 d., 2008 m. rugsėjo 22 d., 2008 m. spalio 23 d., 2008 m. lapkričio 25 d., 2008 m. lapkričio 27 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. sausio 30 d. sudarytas paskolos sutartis negaliojančiomis, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ji nurodė, kad pagal šias paskolos sutartis niekada jokių lėšų iš atsakovės nėra gavusi. Ginčijamų paskolos sutarčių datos ir sumos atitinka trečiojo asmens su ieškove sudarytų paskolos sutarčių datas ir sumas (atskira ieškovės rašytinė paskolos sutartis su trečiuoju asmeniu nebuvo sudaryta). Vilniaus apygardos teismas, ieškovės bankroto byloje 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi patvirtindamas trečiojo asmens kreditoriaus reikalavimą, iš jo asmeninių sąskaitų išrašų nustatė, kad minėtos paskolos ieškovei buvo suteiktos būtent šio kreditoriaus asmeninėmis lėšomis. Tik po to, kai buvo patvirtintas ieškovės kreditorių sąrašas, bankroto administratorius surado vienuolikos paskolos sutarčių kopijas, sudarytas ieškovės ir atsakovės, buvusios ieškovės pirmininkės. Kadangi atsakovė neperdavė ieškovei paskolos sutartyse nurodytų pinigų, tai paskolos sutartys yra negaliojančios. Be to, atsakovės tariamos paskolos sutartys prieštarauja ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.134 straipsnio 1 daliai, draudžiančiai sudaryti sandorius su pačiu savimi ar tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino ieškovės ir atsakovės 2008 m. birželio 12 d., 2008 m. birželio 20 d., 2008 m. birželio 20 d., 2008 m. rugpjūčio 5 d., 2008 m. rugpjūčio 6 d., 2008 m. rugsėjo 22 d., 2008 m. spalio 23 d., 2008 m. lapkričio 25 d., 2008 m. lapkričio 27 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. sausio 30 d. sudarytas paskolos sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento; netaikė restitucijos; priteisė iš atsakovės ieškovei 1471,90 Eur ir valstybei 52,88 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teismas kaip prejudiciniais faktais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnis) rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0yMS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-21/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-21/2014">2-21/2014</a> nustatytomis aplinkybėmis bei išaiškinimais, kad: atsakovė yra trečiojo asmens sutuoktinė; sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, kuria būtų susitarta dėl jų turto teisinio režimo, tokiu atveju taikytinas įstatymu nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas, preziumuojant, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė; nėra duomenų, kad trečiasis asmuo finansavo bendriją savo asmeninėmis lėšomis, priešingai, sutuoktiniai 1999 m. birželio 18 d. buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį, todėl atsakovei, kaip sutuoktinei ir jungtinės veiklos dalyvei, pripažįstama teisė į bankroto byloje trečiojo asmens vardu patvirtintų finansinių reikalavimų dalį, kurių apimtį, esant pateiktam ieškiniui dėl santuokinio turto dalybų, nustatys teismas kitoje byloje.

Vertindamas ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančiomis ginčijamas paskolos sutartis, teismas padarė išvadą, kad šios paskolos sutartys (paskolos rašteliai) neatitinka paskolos sutarčiai keliamų turinio reikalavimų (CK 6.870 straipsnis), todėl negali būti pripažintos paskolos sutartimis ir sukelti teisinius padarinius. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė pagal pateiktas paskolos sutartis būtų skolinusi pinigus bendrijai, o ši juos būtų gavusi (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Teismas nurodė, kad tam, jog būtų galima konstatuoti, kad šalys buvo sudariusios paskolos sutartis, esminė reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir neabejotinai užfiksuotas expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas. Nagrinėjamu atveju ginčijamose paskolos sutartyse nebuvo nurodytas pinigų perdavimo ieškovei faktas. Trečiojo asmens vardu patvirtintas finansinis reikalavimas ieškovės bankroto byloje buvo pagrįstas pinigų pervedimu per banką ir pavedimo pagrindais. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad visos ieškinyje išvardytos paskolos sutartys prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, CK 6.870 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams dėl paskolos sutarties turinio, todėl pripažino jas niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento (CK 1.78, 1.80 straipsniai).

Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje restitucija yra negalima. Teismas nesutiko su ieškovės teiginiais, kad bankrutavusiai įmonei turi būti grąžinti atsakovės pagal paskolos sutartis iš bendrijos išsimokėti 852 005,08 Lt (246 757,73 Eur), nes atsakovė turi teisę į bankroto byloje jos sutuoktinio vardu patvirtinto finansinio reikalavimo dalį, kurio apimtis, esant ginčui tarp atsakovės ir trečiojo asmens, galės būti nustatyta dalijant sutuoktiniams priklausantį turtą. Kadangi dalis paskolos pinigų, įneštų vykdant jungtinės veiklos sutartį (iš patvirtintos bankroto byloje kreditorių reikalavimų sumos), grąžinti atsakovei, yra pagrindas patikslinti trečiojo asmens vardu patvirtinto finansinio reikalavimo dydį bankroto byloje.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. balandžio 14 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą ir ieškinį atmetė.

Kolegija nurodė, kad pagrindinis bet kokios sutarties, kaip sandorio, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas, tačiau paskolos santykiui atsirasti dar yra būtinas ir tokių ketinimų faktinis įvykdymas – paskolos dalyko perdavimas (CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalys). Nesant šios būtinosios tokio sandorio sąlygos (paskolos dalyko perdavimo), paskolos sutartis laikoma nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).

Kolegija pažymėjo, kad nors paskolos gavėjas turi teisę ginčyti sutartį, jeigu jis faktiškai pinigų negavo (CK 6.875 straipsnio 1 dalis), toks pasirinktas teisių gynimo būdas negali lemti sandorių negaliojimo instituto, įtvirtinto ir CK 1.80 straipsnyje, taikymo, nes tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia. Paskolos sutarties pripažinimas negaliojančia (niekine) ir paskolos sutarties pripažinimas nesudaryta yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai. Nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas. Dėl šios priežasties kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu teisiniu ginčijamų sutarčių vertinimu, iš esmės reiškiančiu, kad šios sutartys (skolos dokumentai) vien dėl savo turinio pažeidžia imperatyvųjį reguliavimą ir todėl negalioja.

Atsižvelgdama į tai, kad ieškovė siekė paneigti paskolos sutarčių dalyko jai perdavimą, tokiomis aplinkybėmis grįsdama ir ginčijamų sutarčių ydingumą, kolegija padarė išvadą, jog teismas turėjo taikyti ne sandorių negaliojimo, bet paskolos sutarties (ne)sudarymo institutą, kurį reglamentuoja CK 6.870 straipsnio 2 dalies ir 6.875 straipsnio 3 dalies nuostatos, ir būtent pagal šias teisės normas vertinti, ar ginčijami sandoriai buvo sudaryti. Todėl kolegija sprendė, kad ginčo paskolos sutartys nepagrįstai buvo pripažintos negaliojančiomis pagal CK 1.80 straipsnį.

Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neperdavė jai paskolos dalyko, nes jo perdavimo faktas nebuvo tinkamai ir aiškiai užfiksuotas. Kolegija nurodė, kad net jeigu pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas rašytiniame skolos dokumente, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminiją, gramatinės išraiškos formas.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino turinčiomis prejudicinę reikšmę kitose civilinėse bylose nustatytas faktines aplinkybes dėl ieškovės ir trečiojo asmens šeiminių ryšių ir jų turto bendrumo, dėl jų jungtinės veiklos, dėl to, kad nėra duomenų apie ieškovei perduotų lėšų priklausymą būtent trečiajam asmeniui ir kad atsakovė turi teisę į ieškovės bankroto byloje trečiojo asmens vardu patvirtintų finansinių reikalavimų dalį, kurios dydis bus nustatytas sutuoktinių turto pa(si)dalijimo procese.

Kolegija pažymėjo, kad šalys neginčija aplinkybės, jog paskolos sutartyse ir faktinio paskolos dalyko sumokėjimo dokumentuose užfiksuotos atitinkamų paskolos dalių perdavimo datos bei sumos sutampa. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, kolegija padarė išvadą, kad tiek ginčijamose paskolos sutartyse, tiek sąskaitos išrašuose ir mokėjimo nurodyme įvardytos sumos yra ta pati ieškovės skola, kuri kaip kreditoriaus finansinis reikalavimas buvo patvirtinta tik trečiajam asmeniui. Tačiau pirmiau teismų jau nustatyti prejudiciniai faktai nagrinėjamo ginčo kontekste reiškia tai, kad ne tik trečiasis asmuo turi galiojančią turtinę teisę atgauti iš bankrutuojančios bendrijos (ieškovės) lėšas kaip šiai suteiktą paskolą, bet tokią teisę turi ir atsakovė. Šią iš ginčo paskolų kildinamą turtinę teisę atsakovė ir trečiasis asmuo gali pasidalyti būtent per santuokoje įgyto turto dalybų procesą, todėl, kolegijos vertinimu, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nelieka faktinių ar teisinių prielaidų konstatuoti paskolos dalyko (atitinkamomis ginčo sutartyse užfiksuotomis jos dalimis bei terminais) neperdavimo ieškovei fakto, kurį trečiojo asmens finansinio reikalavimo pagrįstumo pripažinimas ieškovės bankroto byloje tik patvirtina, o ne paneigia. Atitinkamai nelieka pagrindo ir spręsti, kad tokios paskolos sutartys buvo nesudarytos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.875 straipsnio 1 dalies normą, nustatančią, kad paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Teismas nepagrįstai šią normą taikė atsietai nuo CK 6.870 straipsnio 1 dalies ir vertino tik faktą, ar pinigai buvo perduoti ieškovei, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kas šiuos pinigus perdavė, t. y. kad juos perdavė ne atsakovė, taigi ji nebuvo realinių paskolos sandorių šalis. Byloje nustatyta, kad pinigus ieškovei banko pavedimais pervedė trečiasis asmuo. Šios aplinkybės neginčijo ir atsakovė, ji tik teigė, kad, kaip trečiojo asmens sutuoktinė, taip pat yra laikoma ieškovės kreditore. Tačiau nustatęs, kad trečiojo asmens ir ieškovės paskolos teisiniai santykiai atsirado banko pavedimų, kaip realinių sandorių, pagrindu, skundžiamu sprendimu teismas visiškai nepagrįstai sukūrė naują paskolos teisinį santykį tarp atsakovės ir ieškovės pagal ginčijamas paskolos sutartis (raštelius). Be to, šiose sutartyse nebuvo nurodyta, jog paskolas suteikia taip pat ir trečiasis asmuo (ar tik jis).

Teismas nepagrįstai netaikė CK 2.134 straipsnio 1 dalies ir 2.135 straipsnio 1 dalies nuostatų. Nagrinėjamu atveju tiek aplinkybė, kad paskolos sutartys (rašteliai) buvo sudarytos vienašališkai atsakovės, tiek egzistavęs interesų konfliktas (paskolos sutarčių sudarymo metu atsakovė buvo ieškovės pirmininkė) patvirtina, kad atsakovė pažeidė įstatyme įtvirtintą draudimą sudaryti sandorį su pačia savimi ir vengti interesų konflikto.

Ieškovei ginčijant paskolos sutartis (raštelius) kaip neteisėtus, nes jų pagrindu atsakovė ieškovei pinigų neperdavė, teismas tik šią aplinkybę ir turėjo vertinti. Byloje neturėjo būti sprendžiamas klausimas, ar atsakovė gali reikšti pretenzijas į trečiojo asmens vardu patvirtintą finansinį reikalavimą į ieškovę, nes tai yra kitų dviejų visiškai savarankiškų teisminių procesų dalykas – bylos dėl santuokinio turto padalijimo; bylos pagal galimą atsakovės reikalavimą dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo jos vardu padalijus atsakovės ir trečiojo asmens turtą. Šiuo metu yra nagrinėjama atsakovės ir trečiojo asmens turto padalijimo byla, kurioje trečiasis asmuo įrodinėja, kad finansinis reikalavimas į ieškovę atsirado išskirtinai dėl jo asmeninio turto pagrindu, t. y. panaudojant jo asmenines lėšas. Todėl teismui ignoravus aplinkybę, kad banko pavedimus faktiškai atliko trečiasis asmuo, o atsakovė vėliau pateikė tik jų faktą atitinkančius raštelius, kuriuose nurodyta, jog ji skolina lėšas, buvo sukurtas savarankiškas teisinis pagrindas ir atsakovę laikyti kreditore. Todėl šiuo metu trečiajam asmeniui iš esmės yra beprasmiška įrodinėti, kad finansinis reikalavimas yra atsiradęs jam paskolinus ieškovei asmenines lėšas, nes atsakovė turi savo vardu sudarytus paskolos raštelius, kuriuos teismas skundžiamu sprendimu pripažino teisėtai sudarytomis ir galiojančiomis paskolos sutartimis.

Ieškovė pareiškimu prisidėjo prie trečiojo asmens kasacinio skundo.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad teismas nepadarė kasaciniame skunde nurodomų teisės normų pažeidimų ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Ginčijamos paskolos sutartys (rašteliai) buvo sudarytos ne tam, kad atsakovė teigtų, jog ji asmeniškai paskolino lėšas (kas niekuomet ir nebuvo daroma), o tam, kad būtų įvykdytas Valstybinės mokesčių inspekcijos, atlikusios ieškovės mokestinį patikrinimą, įpareigojimas įteisinti paskolą kaip rašytinę sutartį. Kadangi lėšas pervedė trečiasis asmuo, t. y. atsakovės sutuoktinis, iš sąskaitos, kurioje laikomos bendros sutuoktinių lėšos, tai šie pavedimai buvo įforminti rašytine sutartimi – paskolos rašteliais. Išrašydama juos atsakovė tik pašalino pažeidimą, t. y. įvykdė reikalavimą, kad visi juridinio asmens sandoriai privalo būti rašytiniai. Priešingai nei trečiasis asmuo, atsakovė niekuomet neteigė, kad skolino asmenines lėšas, o visuomet nuosekliai laikėsi pozicijos, kad sutuoktiniai savo lėšomis disponavo bendrai ir bendrai paskolino lėšas ieškovei.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl paskolos sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybių bei šio sandorio galiojimo

Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis).

Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Tiek ieškovė, tiek kasatorius teigia, kad paskolos sutartys, sudarytos su atsakove, yra negaliojančios dėl to, kad ji pagal jas nepervedė pinigų, t. y. neperdavė paskolos sutarties dalyko. Tačiau byloje neginčytinai nustatyta, to neneigia ir nė viena ginčo šalis, kad atsakovės sutuoktinis ieškovei pervedė tomis pačiomis datomis ir tokio paties dydžio pinigų sumas, kokios buvo nurodytos ginčijamose paskolos sutartyse, ir ši jas gavo. Kasaciniame skunde teigiama, kad nėra svarbu, jog, kaip nustatyta bylą nagrinėjusių teismų, ieškovei lėšos buvo perduotos, svarbi aplinkybė yra ta, kad ieškovei lėšas perdavė ne atsakovė (asmuo, pasirašęs paskolos sutartis), o trečiasis asmuo (kasatorius) – jos sutuoktinis. Tai reiškia, kad faktiškai paskolos sutartys buvo sudarytos tarp trečiojo asmens ir ieškovės, tuo tarpu paskolos sutartys tarp atsakovės ir ieškovės nebuvo sudarytos, nes pagal jas nebuvo perduotas paskolos sutarčių dalykas.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina paskolos sutarties sudarymo aplinkybės, t. y. dėl esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai). Jos gali būti, be kita ko, nustatytos teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas. Aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MzAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-430/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-430/2013">3K-7-430/2013</a>).

Remiantis kasacinio teismo suformuluotomis įrodinėjimo naštos tokios kategorijos bylose paskirstymo taisyklėmis, ieškovei neigiant pinigų perdavimo pagal sutartį faktą, jai tenka našta įrodyti, kad pinigai jai nebuvo perduoti ir kad paskolos sutartis nesudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-5/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-5/2014">3K-3-5/2014</a>).

Minėta, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė specifinė situacija, kai paskolos sutartis su ieškove pasirašė atsakovė – sutuoktinė, o faktiškai paskolų sutarčių dalyką skolininkei perdavė trečiasis asmuo (kasatorius) – sutuoktinis.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad sudarant paskolos sutartis ir pervedant lėšas atsakovė ir trečiasis asmuo buvo santuokoje, tarp jų nebuvo sudaryta vedybinė sutartis, turtas nebuvo padalytas ar bendrosios jungtinės nuosavybės teisė pasibaigusi kitokiu būdu.

Bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino turinčiomis prejudicinę reikšmę kitoje civilinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su atsakovės ir trečiojo asmens turto bendrumu ir su jų vykdyta jungtine veikla.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tiek atsakovės pasirašytose paskolos sutartyse, tiek ir sąskaitos išrašuose bei mokėjimo nurodyme, kuriais faktiškai buvo ieškovei perduotos paskolos sutarčių dalyku esančios lėšos, įvardytos sumos yra ta pati ieškovės skola, kuri, kaip kreditoriaus reikalavimas, ieškovės bankroto byloje buvo patvirtinta trečiajam asmeniui. Nagrinėjamoje byloje svarbi yra įsiteisėjusi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0yMS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-21/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-21/2014">2-21/2014</a>, kurioje konstatuota, kad nėra pagrindo teigti, jog trečiojo asmens E. J. M. finansinis reikalavimas bankrutuojančiai ieškovei yra jo asmeninė teisė, o pervestos lėšos, kurių pagrindu šis reikalavimas patvirtintas, priklausė tik kreditoriui E. J. M. asmeninės nuosavybės teisėmis. Teismas priėjo prie išvados, kad byloje nustatyta, jog E. J. M., pervesdamas lėšas ieškovei, jas valdė ne asmeninės nuosavybės teise, o lėšos priklausė abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Taigi teismas laikė įrodytu faktą, kad pagal ginčo paskolos sutartis lėšas, kurios buvo bendra atsakovės ir trečiojo asmens jungtinė nuosavybė, ieškovei pervedė trečiasis asmuo E. J. M.. Teismas priėjo prie išvados, kad rašytinės paskolos sutartys kreditorių buvo įvykdytos, ir, ko neneigia ieškovė, jai atsirado prievolė grąžinti paskolintas lėšas įgyvendinant bankroto procedūrą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustačius paskolų sutarčių su ieškove pasirašymo bei lėšų pagal šias sutartis pervedimo aplinkybes ir tai, kad šios lėšos įsiteisėjusia teismo nutartimi pripažintos bendrąja jungtine atsakovės ir trečiojo asmens nuosavybe, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinį ir pripažinti atsakovės pasirašytas paskolų sutartis negaliojančiomis dėl to, kad pagal jas nebuvo perduotas šių sutarčių dalykas, padaryta nepažeidžiant materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimo taisykles, paskolos sutarties teisinius santykius, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kaip pažeidžiančio atstovaujamojo interesus

Trečiasis asmuo kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad paskolos sutartis atsakovė sudarė su asmeniu, kurio atstovė buvo ji pati, t. y. teismas privalėjo nuspręsti, kad paskolos sutartys yra negaliojančios taip pat ir pagal CK 2.134 straipsnio 1 dalį bei 2.135 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė šiuo teisiniu pagrindu paskolos sutarčių neginčijo. Aplinkybės, jog atsakovė sudarė sandorius su savo pačios atstovaujamu asmeniu, buvo nurodytos ieškinyje, kaip faktinis ieškinio pagrindas. Pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė, apeliaciniu skundu nei ieškovė, nei trečiasis asmuo neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo ir jame pateikto vertinimo, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovės skundą, aptariamų aplinkybių vertinti, neperžengdamas atsakovės apeliacinio skundo ribų, neturėjo pagrindo.

Aplinkybė, kad trečiojo asmens kasaciniame skunde dėstomi argumentai dėl paskolos sutarčių negaliojimo pagal CK 2.134 straipsnio 1 dalį ir 2.135 straipsnio 1 dalį, kurie nebuvo apeliacijos dalykas šioje byloje, reiškia, kad kasatorius šiuos argumentus iškėlė ne laiku, neatsižvelgdamas į proceso eigą, taip pažeisdamas CPK 7 straipsnyje įtvirtintą proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą. Šio klausimo neiškėlus ir neišnagrinėjus apeliacine tvarka, kasacija dėl jo negalima (CPK 341 straipsnio), todėl kasacinis teismas dėl kasaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su ginčo paskolų negaliojimu dėl atstovaujamojo teisių pažeidimo ar interesų konflikto, nepasisako.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovaudamasis jomis priėjo prie teisingų išvadų, todėl tenkinti kasacinį skundą nėra teisinio pagrindo, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 14 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo netenkinant, kasatoriaus (trečiojo asmens) turėtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos.

Atsakovė prašo priteisti 400 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio. Todėl atsakovei iš kasatoriaus (trečiojo asmens) priteistina visa jos prašoma atlyginti patirtų atstovavimo išlaidų suma.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 5,78 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš kasatoriaus (trečiojo asmens) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš trečiojo asmens E. J. M. (duomenys neskelbtini) atsakovei N. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 400 (keturis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš trečiojo asmens E. J. M. (duomenys neskelbtini) valstybei 5,78 Eur (penkis Eur 78 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Gintaras Kryževičius

Dalia Vasarienė