Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių pavedimo sutartį ir įgaliojimą, jų tarpusavio santykį, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-83-611/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00317-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.3.1; 2.2.3.2; 2.5.22.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Algio Norkūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovo I. T. (I. T.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių pavedimo sutartį ir įgaliojimą, jų tarpusavio santykį, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas V. P. kreipėsi į teismą prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo I. T. ieškovui V. P. 235 035 Eur skolos, 54 519,35 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; arba 2) priteisti ieškovui V. P. iš atsakovo I. T. 45 proc. visų žemės sklypų, į kuriuos jam buvo atkurtos nuosavybės teisės, t. y.: 45/100 dalis žemės sklypo, esančio Vilniaus m. sav., Rokantiškių k., unikalus Nr. duomenys neskelbtini, kadastro Nr. duomenys neskelbtini; 2219/14285 dalis žemės sklypo, esančio Vilniaus m., unikalus Nr. duomenys neskelbtini, kadastro Nr. duomenys neskelbtini; 772/4973 dalis žemės sklypo, esančio Vilniaus m., unikalus Nr. duomenys neskelbtini, kadastro Nr. duomenys neskelbtini; 742/4777 dalis žemės sklypo, esančio Vilniaus m., duomenys neskelbtini., unikalus Nr. duomenys neskelbtini, kadastro Nr. duomenys neskelbtini; 288/1900 dalis žemės sklypo, esančio Vilniaus m., duomenys neskelbtini., unikalus Nr. duomenys neskelbtini, kadastro Nr. duomenys neskelbtini; 2540/16790 dalis žemės sklypo, esančio Vilniaus m., duomenys neskelbtini, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, kadastro Nr. duomenys neskelbtini; 1608/10629 dalis žemės sklypo, esančio Vilniaus m., duomenys neskelbtini, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, kadastro Nr. duomenys neskelbtini; 878/5800 dalis žemės sklypo, esančio Vilniaus m., duomenys neskelbtini, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, kadastro Nr. duomenys neskelbtini; 1330/8790 dalis žemės sklypo, esančio Vilniaus m., duomenys neskelbtini, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, kadastro Nr. duomenys neskelbtini, taip pat 54 519,35 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui V. P. iš atsakovo I. T. 101 613 Eur skolos, 23 989 Eur palūkanų ir 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. kovo 17 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2001 m. šalys žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais sudarė pavedimo sutartį, jos sudarymą patvirtina 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimas ieškovui, kad šis atstovautų atsakovui visose įmonėse, įstaigose bei organizacijose, visuose teismuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę su statiniais, priklausiusią buvusiam savininkui S. N. ir buvusią Vilniuje, duomenys neskelbtini 2002 m. kovo 22 d. šalys, įformindamos faktinius pavedimo santykius, pasirašė pavedimo sutartį, jos tekstas patvirtino, kad šalys sudarė atlygintinę sutartį, o įgaliotinio (ieškovo) atlyginimą šalys susiejo su pasiektu rezultatu – nuosavybės teisių atkūrimu įregistruojant atsakovo nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre. Atlyginimo dydį šalys susiejo su atsakovo nuosavybės teise ir atkurtų žemės sklypų rinkos verte nuosavybės atkūrimo dieną. Šalys susitarė dėl alternatyvaus atlyginimo – perleisti sutartą dalį žemės sklypų nuosavybės.

Spręsdamas dėl termino, per kurį neva ieškovas turėjo įvykdyti pavedimą, teismas nurodė, kad šis terminas pavedimo sutartyje formaliai apibrėžtas pagal 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimą, kuris galiojo iki 2004 m. gruodžio 11 d., tačiau ieškovas reikalauja atlygio už visų įgaliojimų pagrindu vykdytus pavedimus. Teismo vertinimu, pavedimo santykiai 2004 m. gruodžio 11 d. nesibaigė, nes vėliau atsakovas reguliariai išduodavo ieškovui kitus įgaliojimus, žinojo, kad ieškovas atstovauja jam valstybės institucijose, ir tam neprieštaravo, kartu su ieškovu vykdavo į įvairias institucijas atsiimti dokumentų ir tik 2014 m. rugpjūčio 13 d. pareiškimu atsakovas pranešė ieškovui apie 2012 m. gegužės 8 d. įgaliojimo panaikinimą. Teismas 2014 m. rugpjūčio 13 d. pareiškimą ieškovui apie įgaliojimo panaikinimą kvalifikavo kaip įgaliojimo panaikinimą ir pavedimo sutarties nutraukimą.

Teismo vertinimu, šalys susitarė, kad vykdant atsakovo pavedimą bus pasiektas konkretus rezultatas – nuosavybės teisių įregistravimas, ir šis rezultatas buvo pasiektas. Atsakovo paaiškinimai, kad ieškovas neva žadėjęs sutvarkyti reikalus greičiau ir parengti detaliuosius planus, atidalyti žemės sklypus, todėl neturi pagrindo reikalauti atlyginimo, nepatvirtinti kitais byloje esančiais įrodymais, todėl tai negalėjo būti kliūtis priteisti atlyginimą už pavedimo įvykdymą.

Teismas sprendė, kad nėra pagrindo šalių sudarytos pavedimo sutarties pripažinti vartojimo sutartimi, nes sutartis sudaryta ne vartojimo poreikiams tenkinti, bet nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslais. Ieškovo veikla atstovauti atsakovui nėra jo verslo ar profesinė veikla, atsakovas sutartį su ieškovu sudarė ne kaip su verslininku ar profesionalu, bet buitinio sandorio pagrindu.

Teismas, vertindamas atlygio dydį, nurodė, kad atsakovas pripažino buvus kalbą, jog atlyginimo suma neturėtų būti didesnė kaip 25 procentai visų atkurtų pagal minimą sprendimą žemės sklypų kainos. Tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovui grąžintų žemės sklypų rinkos vertė pagal ieškovo pateiktas rinkos vertės nustatymo ataskaitas nuosavybės teisių atkūrimo metu bendrai sudarė 522 300 Eur.

Iš priteisto atlyginimo teismas atėmė 28 962 Eur (100 000 Lt), nes ieškovas 2004 m. pardavė atsakovo žemės sklypus, unikalūs Nr. 4400-0388-639 ir Nr. 4400-0388-5958, už 50 000 Lt (14 481 Eur), nors kiekvieno jų masinio vertinimo būdu nustatyta rinkos vertė buvo 94 785 Lt (27 451,63 Eur), t. y. dvigubai mažesne kaina, duomenų, kad ieškovas būtų šiuos pinigus perdavęs atsakovui, nėra.

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į konfliktiškus šalių santykius, atlyginimo priteisimas natūra neatitiktų tikslo užtikrinti teisinę taiką tarp šalių, o atlyginimo priteisimas pinigais atitinka įprastą praktiką, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus ir leis objektyviai užtikrinti skolos išieškojimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo V. P. ir atsakovo I. T. apeliacinius skundus, 2016 m. birželio 21 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Kadangi dvi byloje esančios 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutartys nėra akivaizdžiai niekinės, byloje nebuvo pareikštas atsakovo reikalavimas dėl jų pripažinimo negaliojančiomis ir ieškovas apeliacine tvarka neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nuspręsta priteisti ieškovui iš atsakovo 25 procentų dydžio atlyginimą, kolegija sprendė, kad byloje bus vertinama 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutartis, kurioje sutarta dėl 25 procentų atlyginimo.

Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, sprendė, kad 2002 m. kovo 22 d. sutarties tikslas – ne atsakovo vartojimo poreikių tenkinimas, bet nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas; sutartį sudarė du fiziniai asmenys, kurie nėra verslininkai, t. y. ieškovo verslo ar profesinė veikla nėra susijusi su paslaugomis atkuriant nuosavybės teises, atsakovas sutartį su ieškovu sudarė buitinio sandorio pagrindu, todėl ši sutartis pagrįstai nepripažinta vartojimo sutartimi.

Kolegija nustatė, kad ieškovas nereikalavo atlyginimo už tai, kad atstovavo atsakovui atkuriant šiam nuosavybės teises į S. N. priklausiusią žemę su statiniais ir vykdė kitus su tuo susijusius veiksmus pagal Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 2.4-01- 2597, tačiau prašė priteisti atlyginimą už atstovavimą atsakovui atkuriant šiam nuosavybės teises į S. N. priklausiusią žemę su statiniais ir vykdant kitus susijusius veiksmus pagal Vilniaus apskrities viršininko: 1) 2007 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 2.4-01-5314, 2) 2008 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6220, 3) 2008 m. spalio 30 d. sprendimą 2.4-01-6447, 4) 2012 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 49S-146 ir 5) 2012 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 49S-202.

Kolegija sprendė, kad, 2004 m. gruodžio 11 d. baigus galioti 2001 m. gruodžio 11 d. išduotam įgaliojimui, ieškovui buvo išduoti nauji 2005 m. vasario 25 d. ir 2011 m. rugsėjo 9 d. įgaliojimai, kaip atskiri rašytiniai dokumentai, kad santykiuose su trečiaisiais asmenimis įgaliotinis galėtų veikti įgaliotojo vardu, ir šie įgaliojimai negali būti laikomi sudėtine 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutarties dalimi, nes vėlesni įgaliojimai neatitinka 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutarties sąlygų. 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimas baigėsi 2004 m. gruodžio 11 d., todėl 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutartis taip pat yra pasibaigusi (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.756, 6.763 straipsniai), tarp šalių nebuvo sudaryta jokių rašytinių pavedimo sutarčių, išskyrus 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutartį (ji baigė galioti 2004 m. gruodžio 11 d.), kurių pagrindu buvo apibrėžtos įgaliotojo ir įgaliotinio teisės ir pareigos (atsakovas būtų įsipareigojęs atsilyginti už ieškovo atliktą darbą pagal išduotus 2005 m. vasario 25 d. ir 2011 m. rugsėjo 9 d. įgaliojimus), be to, kaip byloje nustatyta, ieškovo atliekami teisiniai veiksmai atsakovo vardu nebuvo įgaliotinio profesinė ar verslo veikla. Kolegija nurodė, kad net ir pripažinus, jog vėliau pavedimo sutartis buvo sudaryta žodžiu arba konkliudentiniais veiksmais, nereiškia, kad tarp šalių tęsėsi atlygintiniai pavedimo teisiniai santykiai pagal 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutartį.

Kolegija nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo ir kitokio pobūdžio tarpusavio finansinių įsipareigojimų (2008 m. balandžio 8 d. paskolos sutartis, pagal kurią atsakovas ieškovui paskolino 800 000 Lt (231 696 Eur), paskola dar negrąžinta).

Kolegija nurodė, kad ieškovas, 2004 m. parduodamas atsakovui priklausančius žemės sklypus, iš esmės pasiėmė atlyginimą už pavedimo vykdymą 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimo pagrindu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas V. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 21 d. sprendimą ir dėl šios jo dalies priimti naują sprendimą: priteisti iš atsakovo I. T. 130 575 Eur skolą, 30 530 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutartyje nėra nustatytas jos galiojimo (vykdymo) terminas, todėl laikytina, kad sutartis sudaryta neapibrėžtam terminui (neterminuota). Vidiniai atstovo ir atstovaujamojo tarpusavio santykiai išreiškiami pavedimo sutartyje. Tuo tarpu įgaliojimas yra skiriamas išoriniams, t. y. atstovo ir trečiojo asmens, su kuriuo santykiams nustatyti ir palaikyti jis ir išduodamas. Teisės doktrinoje galima įžvelgti vidinius atstovavimo santykius reguliuojančio sandorio ir įgaliojimo atskyrimo principą, dėl šios priežasties, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vien įgaliojimo termino pasibaigimas negali lemti vidinius šalių santykius reguliuojančios sutarties galiojimo termino pasibaigimo ir sąlygų dėl atlyginimo tęstinumo. Konkretus įgaliojimas baigdavosi pasibaigus jo terminui (paskui būdavo išduodamas naujas įgaliojimas), tačiau 2002 m. kovo 22 d. sutartis visą laiką buvo nuosekliai vykdoma (bent ieškovas ją vykdė).

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles. 2002 m. kovo 22 d. sutartis buvo parengta ieškovo, kuris nėra teisininkas ar sutarčių rengimo specialistas. Sudarant šią sutartį vienintelis ieškovo turėtas įgaliojimas buvo 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimas, todėl tik jis ir buvo įrašytas į sutartį. Iš šios sutarties teksto matyti, kad jos galiojimas jokiu aspektu nėra siejamas su 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimo pasibaigimu. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2002 m. kovo 22 d. sutartis baigėsi 2004 m. gruodžio 11 d. (kartu su 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimu), prieštarauja paties I. T. atsiliepime į patikslintą ieškinį aiškiai ir vienareikšmiškai išreikštai pozicijai, jog „atsakovas ieškovo paslaugų pagal Sutartį vienašališkai atsisakė 2014 m. rugpjūčio 13 d. pareiškimu, o tai vertintina kaip Sutarties nutraukimas“. Įgaliojimų (išduotų 2001 m., 2005 m. ir 2011 m.) tekstai skiriasi, nes jie sudaryti skirtingu laiku, skirtingų notarų ir nei ieškovas, nei atsakovas nedarė įtakos jų turiniui.

2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutarties galiojimas buvo siejamas su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu, kurio apibrėžti laiko aspektu nebuvo įmanoma. Ieškovas teigia tinkamai vykdęs šią sutartį savo sąskaita 13 metų, tačiau liko be jokio užmokesčio. Esminiai nuosavybės teisių atkūrimą lėmę veiksmai buvo atlikti iki 2004 m. gruodžio 11 d., t. y. iki 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimo pabaigos, todėl, net ir sutinkant su apeliacinės instancijos teismo pateiktu 2002 m. kovo 22 d. sutarties pabaigos teisiniu vertinimu, aiškinimu (svarstant hipotetiškai), nėra jokio teisinio pagrindo 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimo termino pasibaigimą prilyginti atsakovo prievolės atsiskaityti už faktiškai atliktus darbus pasibaigimui. CK 6.233 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu kito asmens reikalų tvarkymas pastarajam davė teigiamų rezultatų, tai reikalus tvarkęs asmuo turi teisę į atlyginimą. Nėra jokio logiškai pagrindžiamo paaiškinimo, kodėl 2002 m. kovo 22 d. sutartimi nustatyti atlygintiniai pavedimo santykiai 2004 m. gruodžio 11 d., t. y. po 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimo pabaigos, galėjo ar turėjo transformuotis į neatlygintinius pavedimo santykius.

Ieškovas nurodo niekuomet ir jokia forma nepripažinęs, kad jam buvo atlyginta už atsakovui atkurtas nuosavybės teises pagal Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2597 ar kitaip atsilyginta už darbus, atliktus pagal 2002 m. kovo 22 d. sutartį. Apeliaciniu skundu ieškovas skundė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė iš ieškovui mokėtino atlyginimo (130 575 Eur) atimti 28 962 Eur (100 000 Lt), kurie neva buvo gauti 2004 m. pardavus atsakovo žemės sklypus.

Atsakovas I. T. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovo V. P. kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 21 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Ieškovas neteisingai aiškina ir interpretuoja įstatymų nuostatas, be to, nepateikia teisinių argumentų, patvirtinančių kasacijos pagrindus, nenurodo, kodėl pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui.

Ieškovas veikė kaip fizinis asmuo. Vadinasi, jis gali reikalauti tokio atlygio, kuris būtų aptartas pavedimo sutartyje. Iš byloje pateiktų 2002 m. kovo 22 d. sutarčių turinio matyti, kad atlyginimas nustatytas tik už ieškovo veiksmus, atliktus 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimo pagrindu. Įgaliojimo išdavimas suteikia tik teises trečiųjų asmenų atžvilgiu, o įgaliotinio ir įgaliotojo tarpusavio teisės ir pareigos, įskaitant ir teisę į atlyginimą, atskirai apibrėžiamos pavedimo sutartimi. 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimas pasibaigė 2004 m. gruodžio 11 d., vadinasi, pasibaigė ir vidinius santykius pagal šį įgaliojimą apibrėžianti pavedimo sutartis. Nei sutartis, nei įstatymas nenustato, kad vėliau išdavus įgaliojimą pavedimo sutarties galiojimo terminas automatiškai prasitęsia. Ieškovo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nauji įgaliojimai automatiškai išduoti pavedimo sutarties pagrindu ir veikimas pagal juos yra automatiškai atlygintinis. Jokių rašytinių įrodymų, kad šalys po 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimo pasibaigimo, t. y. po 2004 m. gruodžio 11 d., būtų susitarusios dėl tolesnio atlyginimo už pavedimo vykdymą, nėra.

Iš pavedimo sutarties formuluotės akivaizdu, kad ne atsakovas davė nurodymus ieškovui, o ieškovas vienašališkai parengė sutarties tekstą, tuo labiau kad atsakovas objektyviai ir negalėjo nieko parašyti lietuvių kalba. Be to, pateiktos pavedimo sutartys nėra notarinės, jos nepatvirtintos notaro parašu, todėl negalima neabejotinai teigti, kad sutartis buvo sudaryta sąžiningai ir kad joje nurodytos pareigos atsakovui buvo tiksliai išverstos ir išaiškintos.

Ieškovas 2004 m. sklypus pardavė už perpus mažesnę rinkos kainą, pinigus už parduodamus žemės sklypus ieškovas gavo, o duomenų, kad jis šiuos pinigus būtų perdavęs atsakovui, nėra. Tokių duomenų ir negali būti, nes ieškovas pinigus už parduotus žemės sklypus pasiliko sau. Aplinkybę, kad su ieškovu buvo visiškai atsiskaityta, patvirtina ir ieškovo su atsakovu 2008 m. balandžio 8 d. sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią atsakovas ieškovui paskolino 760 000 Lt (220 111,21 Eur). Ieškovas iki šiol pinigų negrąžino.

Ieškovo prašomas atlygis už neva suteiktas paslaugas yra neproporcingas jo realiai atliktiems veiksmams, kurie daugiausiai buvo formalūs, t. y. ieškovas įrodinėja, kad pasinaudodamas ryšiais ir pažįstamais jis sugebėjo pasiekti, kad atsakovui būtų atkurtos nuosavybės teisės, darė įtaką administraciniam subjektui priimant sprendimus. Tačiau nuosavybės teisių atkūrimo procesas negali tapti įrankiu tretiesiems asmenims pasipelnyti. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kokius konkrečius veiksmus jis atliko, taip pat nė vieno įrodymo, pagrindžiančio jo patirtas išlaidas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl pavedimo sutarties ir įgaliojimo tarpusavio santykio

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atstovavimo pagrindu atsiranda dvejopo pobūdžio santykiai: vidiniai santykiai – tarp atstovo ir atstovaujamojo – ir išoriniai atstovavimo santykiai – tarp atstovo ir trečiųjų asmenų, su kuriais atstovas sudaro sandorius ar atlieka kitus teisinius veiksmus atstovaujamojo vardu ir interesais. Vidinius atstovaujamojo ir atstovo santykius reguliuoja jų sudaryta sutartis, pvz., pavedimo, o išoriniams atstovavimo santykiams skiriamas įgaliojimas. Jis parodo, kokius sandorius ir kitokius teisinius veiksmus su trečiuoju asmeniu turi teisę atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu (CK 2.137 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-461/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-461/2010">3K-3-461/2010</a>).

Atstovas veikia neperžengdamas jam suteiktų teisių ribų. Atstovavimo teisės gali atsirasti tuo pačiu pagrindu kaip ir atstovavimo teisinis santykis, pavyzdžiui, kai atstovavimo pagrindas yra įstatymas ar administracinis aktas, tačiau kitais atvejais santykiams su trečiaisiais asmenimis reikalingas papildomas juridinis faktas – įgaliojimas. Iš esmės atskirti, kuris atstovavimo santykis – vidinis ar išorinis – susiklosto pirmiau, nėra labai svarbu, nes šie atstovavimo santykiai yra tarpusavyje susiję, t. y. išoriniai atstovavimo santykiai negali egzistuoti nesant vidinių. Tam tikrais atvejais vidiniai atstovavimo santykiai gali būti neįforminami atskiru dokumentu, pavyzdžiui, pavedimo sutartimi, tačiau tai nereiškia, kad atstovaujamasis, išduodamas įgaliojimą, nesuformuluoja atstovui pavedimo atlikti tam tikrą funkciją, veiksmą jo vardu ir interesais. Todėl vertinant atstovavimo teisinius santykius svarbiausia yra nustatyti, dėl kokių sąlygų buvo šalys tarpusavyje susitarusios: atstovavimo teisinio santykio galiojimas, atstovavimo teisių apimtis, tikėtini rezultatai ir atlygis.

Atstovavimo teisinis santykis galioja nuo atitinkamo jo pagrindo atsiradimo momento, pavyzdžiui, administracinio akto ar pavedimo sutarties, ar įgaliojimo. Kaip buvo pažymėta pirmiau, pavedimo teisiniai santykiai (vidiniai atstovavimo santykiai) gali būti ir nesant išorinių, nes tai sieja tik atstovaujamąjį ir jo atstovą, tačiau išoriniai atstovavimo santykiai be vidinių egzistuoti negali. Išorinių atstovavimo teisinių santykių, atsirandančių pagal įgaliojimą, galiojimas apibrėžtas CK 2.142, 2.147 straipsnių, o vidinių atstovavimo teisinių santykių, atsirandančių pagal pavedimo sutartį, galiojimas apibrėžtas CK 6.763 straipsnio. Pavedimo sutartis gali baigtis, kai baigiasi įgaliojimo terminas (CK 6.763 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Įgaliojimo terminas yra naikinamasis (CK 1.117 straipsnio 6 dalis) ir jam pasibaigus turi būti išduodamas naujas įgaliojimas, tačiau tai nereiškia, kad, pasibaigus įgaliojimui ir tuo pagrindu pavedimo sutarčiai, pavedimo teisiniai santykiai negali būti atnaujinti, jei atstovaujamąjį ir atstovą toliau sieja tam tikri vidiniai (techninio, organizacinio pobūdžio) atstovavimo santykiai.

Įgaliojimas, būdamas vienašaliu sandoriu, apibrėžia tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu. Pavedimo sutarčiai, kaip dvišaliam sandoriui, yra būtinas abiejų šalių, t. y. atstovaujamojo ir atstovo, susitarimas dėl atliekamų veiksmų, paprastai dėl siekiamo rezultato, dėl kurio yra sudaroma pavedimo sutartis. Pavedimo sutarties ir įgaliojimo nustatytos atstovo teisės gali skirtis, nes, kaip pažymėta pirmiau, pavedimo sutartimi apibrėžiamos atstovaujamojo ir atstovo tarpusavio santykių ribos, o įgaliojimu yra suteikiama teisė atstovui veikti atstovaujamojo vardu santykiuose su trečiaisiais asmenimis, todėl pavedimo sutarties atstovavimo teisių ribos gali būti platesnės nei nustatytos įgaliojime. Jei įgaliojime yra nurodyta daugiau atstovavimo teisių nei pavedimo sutartyje, tai reiškia, kad atstovaujamasis tokį pavedimą davė atstovui, tačiau ar šis pavedimas patenka į pavedimo sutarties reguliavimo sritį, priklauso nuo pavedimo sutarties šalių ketinimų ir išreikštos valios, sutarties vykdymo.

Atstovaujamasis turi atlyginti atstovo turėtas išlaidas, susijusias su pavedimo vykdymu, jeigu sutartis ar įstatymai nenumato ko kita, ir sumokėti atstovui atlyginimą už darbą, išskyrus atvejus, kai sutartis ar įstatymai numato, kad atstovaujama neatlygintinai (CK 2.151 straipsnis). Vertinant šią teisės normos formuluotę darytina išvada, kad atstovaujamasis turi pareigą atlyginti atstovui net ir tais atvejais, kai tai nenurodyta sutartyje ar įstatyme, nes neatlygintinis atstovavimas yra išimtis iš bendrosios taisyklės. Tačiau CK 6.758 straipsnis, reglamentuojantis įgaliotinio atlyginimą, nustato, kad pavedimo sutartis gali būti atlygintinė ir neatlygintinė ir jei pavedimo sutarties šalys yra fiziniai asmenys, tai preziumuojama, kad pavedimo sutartis yra neatlygintinė. Taigi CK 6.758 straipsnio 2 dalis nustato vieną iš CK 2.151 straipsnio išimčių iš bendrosios taisyklės, kad už atstovavimo paslaugą turi būti atlyginta. Jei pavedimo sutartis yra atlygintinė, tai įgaliotinio atlyginimo dydis turi būti nustatytas pavedimo sutartyje arba įstatymo. Jei atlyginimo dydis nenustatytas, jis nustatomas atsižvelgiant į papročius, rinkos kainas, suteiktų paslaugų pobūdį ir trukmę, atitinkamas paslaugas teikiančių asmenų profesinių susivienijimų rekomendacijas ir kitas aplinkybes (CK 6.758 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių susiklostė atstovavimo santykiai. Visų pirma atsakovas 2001 m. gruodžio 11 d. išdavė ieškovui įgaliojimą atstovauti jam teisiniuose santykiuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo, šis dokumentas galiojo iki 2004 m. gruodžio 11 d. Šis įgaliojimas yra šalių išorinių atstovavimo santykių išraiška, kuri, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, rodo ir tarp šalių susiklosčius vidinius atstovavimo santykius (žr. šios nutarties 22 punktą). 2002 m. kovo 22 d. ieškovas ir atsakovas sudarė pavedimo sutartį, kurioje nurodyta, kad ieškovas, veikdamas pagal 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimą, atstovauja atsakovui nuosavybės teisių atkūrimo procese. Šios sutarties galiojimo terminas nenustatytas. Bylą nagrinėję teismai sprendė skirtingai, t. y. pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ši pavedimo sutartis nenutrūko pasibaigus 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimo terminui, nes atsakovas suteikė kitus įgaliojimus ieškovui ir neprieštaravo dėl jo vykdomų veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ši pavedimo sutartis baigė galioti kartu su įgaliojimu ir pagal naujai išduotus įgaliojimus susiklostė nauji pavedimo teisiniai santykiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas paminėta šios nutarties 22 punkte, konstatuoja, kad ginčo sutartis baigė galioti kartu su įgaliojimu, kurio pagrindu ji buvo sudaryta, t. y. 2004 m. gruodžio 11 d., tačiau pavedimo teisiniai santykiai tarp šalių susiformavo ne šios sutarties pagrindu, o anksčiau – pagal 2001 m. gruodžio 11 d. atsakovo išduotą įgaliojimą, jie taip pat buvo atnaujinti atsakovui išdavus 2005 m. vasario 25 d. įgaliojimą, kuris galiojo iki 2008 m. kovo 1 d., ir 2011 m. rugsėjo 9 d. įgaliojimą, kuris galiojo iki atsakovo 2014 m. rugpjūčio 13 d. pareiškimo dėl įgaliojimo panaikinimo.

Ginčo pavedimo sutartyje šalys susitarė dėl atstovo, t. y. ieškovo, atlyginimo už numatytų funkcijų, atstovavimo teisių vykdymą. Kaip nurodyta šios nutarties 23 punkte, šiuo atveju svarbu išsiaiškinti, ar atstovavimo teisės, suteiktos pagal tris skirtingus įgaliojimus ir nurodyti pavedimo sutartyje, sutampa, t. y. ar pagal naujai 2005 m. vasario 25 d. ir 2011 m. rugsėjo 9 d. išduotus įgaliojimus ieškovas atliko tuos pačius veiksmus, kurie buvo nurodyti pavedimo sutartyje. Bylą nagrinėję teismai sprendė skirtingai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pavedimo teisiniai santykiai buvo tęstiniai ginčo sutarties pagrindu, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendė priešingai, nurodė, kad naujai susiformavę pavedimo teisiniai santykiai, vadovaujantis CK 6.758 straipsnio 2 dalimi, yra neatlygintiniai.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į šios nutarties 23–24 punktus, iš 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutarties ir sutarties šalių paaiškinimų matyti, jog šalys susitarė dėl rezultato – nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės sklypų parengimo parduoti. Tai, kad vėlesniuose įgaliojimuose buvo nurodyti konkretesni veiksmai nei pavedimo sutartyje, pavyzdžiui, atstovauti matuojant žemės sklypą, atliekant žemės sklypo kadastrinius matavimus ir t. t., nedaro įtakos siekiamam rezultatui, nes įgaliojimas apibrėžia atstovo teises ribas santykiuose su trečiaisiais asmenimis, bet ne su pačiu atstovaujamuoju. Remiantis tuo darytina išvada, kad pavedimo teisiniai santykiai, kurie atsinaujino 2005 m. vasario 25 d. ir 2011 m. rugsėjo 9 d. įgaliojimų pagrindu, buvo atlygintiniai. Tačiau teisėjų kolegija, vertindama įgaliojimų turinį, atsakovo argumentus byloje ir nuosavybės teisių atkūrimo procesą, konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutartimi nustatytą atlygį už atstovavimą papildomai neištyrus bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, tokių kaip ieškovo atlikti veiksmai pagal kiekvieną išduotą įgaliojimą, ieškovo bendradarbiavimas su atsakovu, vykdant pavedimo sutartimi suteiktas teises, pasiekti rezultatai, taip pat rinkos kainos, suteiktų paslaugų pobūdis ir trukmė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartas bylos aplinkybes dėl atstovavimo teisinių santykių vertinimo ir remdamasi kasacinio teismo praktika, sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė ir neįvertino visų šiam reikalavimui išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių, dėl to šis reikalavimas galėjo būti netinkamai išspręstas. Tai yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis) ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 5,03 Eur tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Andžej Maciejevski

Algis Norkūnas