Civilinė byla Nr. 3K-3-195/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
30.5; 30.10
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. G. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės O. G. R. ieškinį atsakovui I. S. dėl žemės sklypo ribos nustatymo, įpareigojimo atlaisvinti kelią į žemės sklypą ir įpareigojimo iškelti atsakovo savavališkai pastatytą ūkinio pastato priestatą iš ieškovės žemės sklypo, tretieji asmenys – K. V., VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, Vilniaus apskrities viršininko administracija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas ginčas kilęs dėl žemės sklypo ribų nustatymo ir išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo bei kitų nuosavybės pažeidimų pašalinimo.
Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 0,25 ha žemės sklypas ir jame esantis gyvenamasis namas. Šį namą ji įsigijo iš atsakovo prieš 20 metų, o žemę išsipirko iš valstybės 2001 metais, nors juo faktiškai naudojasi nuo 1989 metų, kai sklypas jai buvo skirtas gyvenamajam namui statyti. Žemės sklypas ribojasi su atsakovo žemės sklypu. 2007 metais UAB „Grametra“ atliko atsakovo žemės sklypo kadastrinius matavimus, pagal kuriuos atsakovas siekia užimti ieškovei priklausančios namų valdos dalį. Iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo gavus kadastro žemėlapio ištrauką apie ieškovei nuosavybės teisėmis priklausančio žemės sklypo bei gretimų žemės sklypų išsidėstymą kadastro žemėlapyje, paaiškėjo, kad šalių sklypai kadastro žemėlapyje pavaizduoti neteisingai ir visiškai neatitinka ieškovės, atsakovo ir trečiojo asmens turimų žemės sklypų ribų pagal jų ilgametį faktinį naudojimą bei žemės reformos žemėtvarkos projektų dokumentų. Pagal ieškovės žemės sklypo abrisą ir sklypo ilgametį faktinį naudojimą vakarinė ieškovės namų valdos riba eina apie 8 metrų pločio bendru naudojimo keliu, o likusi dalis iki pat vandens telkinio seniai pastatyta tvora. Į sklypus įrengtu abiem savininkams bendru keliu ieškovė naudojasi nuo 1989 metų, ir jis yra vienintelis, kuriuo ieškovė gali patekti į savo sodybą. Kadastro žemėlapio ištraukoje vakarinė ieškovės namų valdos riba yra pasislinkusi ieškovės namų valdos link apie 10 metrų. Dėl šios priežasties yra pasikeitusi situacija ir su greta esančiu ieškovei priklausančiu 0,80 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypu. Šis sklypas pagal kadastro žemėlapį yra pasislinkęs į rytus ir užeina ant kaimynei nuosavybės teise priklausančių pastatų. 2007 metų rudenį atsakovas, po konflikto su ieškove, užtvėrė bendrą įvažiavimą, pastatydamas vartus. Tokiais veiksmais ieškovei buvo atimta teisė naudotis vieninteliu į sklypą vedančiu keliu, o atsakovas savavališkai užėmė dalį jos žemės sklypo. Atsakovas iki šios dienos ieškovei trukdo naudotis savo nuosavybe. Be to, atsakovas, pasinaudodamas VĮ Registrų centro ir matininkų klaida, 2007 m. rugpjūčio 31 d. įregistravo jam nuosavybės teise priklausantį pagalbinio ūkio pastatą, kuris tokiu būdu pateko į atsakovo žemės sklypą, nors iš tikrųjų yra ieškovės žemės sklypo teritorijoje. Prie šio pagalbinio pastato atsakovas savavališkai pastatė priestatą, kuris taip pat yra ieškovės žemėje. UAB „Grametra“ vėliau patikslino kadastrinius matavimus ir jie dabar iš dalies atitinka šalių žemės sklypų ilgametį faktinį naudojimąsi ir turimus dokumentus. Ieškovė prašė: pirma, nustatyti ribą tarp jai ir atsakovui nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų pagal UAB „Grametra“ 2008 m. gruodžio mėnesį atliktą patikslintą kadastrinių matavimų planą; antra, įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti ir pašalinti jo savavališkai pastatytą ūkinio pastato priestatą, stovintį ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype; trečia, įpareigoti atsakovą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nedelsiant atidaryti vartus ir atlaisvinti įvažiavimą į ieškovės nuosavybės teise valdomą žemės sklypą ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Jis nurodė, kad šalims priklausančių žemės sklypų padėtis užfiksuota teisingai, atitinka ilgametį faktinį naudojimą. Sklypams buvo atlikti matavimai ir teisinė registracija VĮ Registrų centre pagal Vilniaus žemėtvarkos skyriaus sudarytą planą ir abrisus. Ieškovės pateikti planai yra nepatvirtinti ir neįregistruoti, nesuderinti su gretimų sklypų savininkais. Jos 0,25 ha žemės sklypas yra suformuotas atliekant preliminarius, o ne kadastrinius matavimus. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad atsakovo žemės sklype kelio servitutas nenumatytas, o pati ieškovė turi galimybę įsirengti kelią į savo namų valdą per jai nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus. Bendrasis planas patvirtina, kad, išskiriant 0,25 ha žemės sklypą ieškovei, atsakovo ūkinis pastatas liko už jos žemės sklypo ribų. Ieškovės pateiktas 1999 m. rugpjūčio mėnesį sudarytas žemės sklypo planas neturi koordinačių, atitinkamų įstaigų patvirtinimo, ant pateikto plano matyti dideli žemės sklypo ribos nukrypimai, palyginus su abrisu, bendruoju planu ir 2001 m. balandžio mėnesio planu, todėl juo vadovautis negalima.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2009 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškinį patenkino ir nustatė ribą tarp O. G. R. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo pagal UAB „Grametra“ 2008 m. gruodžio mėnesio atliktą patikslintą kadastrinių matavimų planą; įpareigojo I. S. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti ir pašalinti jo savavališkai pastatytą ūkinio pastato priestatą, nedelsiant atidaryti vartus ir atlaisvinti įvažiavimą į ieškovei nuosavybės teise valdomą žemės sklypą. Teismas konstatavo, kad atsakovo 2007 m. rugpjūčio 31 d. įregistruotas pagalbinio ūkio pastatas pagal kadastro žemėlapį yra jo žemės sklype, tačiau pagal faktinį ilgametį naudojimą bei iki tol turėtus šalių planus ginčo ūkinis pastatas yra ieškovės žemės sklype. Teismas pažymėjo, kad dar iki žemės sklypų privatizavimo šalių sklypų riba dėl faktinio naudojimosi buvo nusistovėjusi taip, kad į ieškovės sklypą buvo galima patekti bendru įvažiavimu. Jis pažymėtas tik viename plane, sudarytame 1999 m., pagal kurį ieškovė siekė privatizuoti 0,4783 ha žemės sklypą, nors 2001 m. privatizavo tik 0,25 ha pagal naują planą. Vėliau nė viename plane bendras kelias nebuvo pažymėtas. Atsižvelgus į byloje esančius dokumentus, teismas konstatavo, kad visi atsakovo statiniai yra jo žemėje, bet žemės sklypo riba yra pasislinkusi ir užima faktiškai naudojamą ieškovės sklypo dalį. Savo ruožtu kita ieškovės sklypo išorinė riba užima trečiojo asmens K. V. pastatus. Teismas pažymėjo, kad žemės plotas pagal gretimų sklypų savininkų pirkimo dokumentus persidengia ir abiejų savininkų nuosavybės teisė į jį yra ginčytina. Teismas padarė išvadą, kad sprendžiant kaimyninių žemės sklypų savininkų ginčus dėl žemės sklypų ribų, šios gali būti keičiamos, kaip ir žemės sklypų konfigūracija, tačiau negali būti keičiamas (sumažinamas ar padidinamas) žemės sklypo dydis (plotas). Teismas nustatė, kad tiek ieškovė 2001 m., tiek atsakovas 2004 m. žemės sklypus privatizavo savo plotu ir ribomis, neatitinkančiomis tų, kurios buvo suteiktos statybai bei pagal faktinį naudojimą. Sklypų ribos buvo nustatinėjamos preliminariais matavimais, kurie nebuvo nei suderinti, nei tikslūs. Atsižvelgus į tai, kad įstatymo pagrindu servitutas nustatytas nebuvo, kad šalių planuose taip pat nenumatyta, kad šalių sandoris dėl servituto nustatymo neįmanomas dėl nagrinėjamo konflikto, teismui toks prašymas pateiktas nebuvo. Teismas įvertino, kad esant dabartinei situacijai, dėl šalių ginčo, jiems turėtų būti suprojektuoti atskiri įvažiavimai, neesantys vienas kito žemės sklype ir toks sklypų formavimas bei susisiekimo su jais įvažiavimų ar kelių projektavimas labiausiai tinkamas, maksimaliai sumažintų ginčų kilimo galimybę ateityje. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai padidino savo sklypą ieškovės sklypo sąskaita. Atsakovas nepateikė pakankamai įrodymų, kad kelias bei jo ūkinis pastatas iš tiesų yra jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype ir kad tai atitinka ilgametį faktinį naudojimąsi. Teismo vertinimu UAB „Grametra“ patikslintas žemės sklypų situacijos planas yra priimtiniausias, atitinkantis protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą 2009 m. lapkričio 10 d. nutartimi nusprendė Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimą pakeisti. Teismas panaikino sprendimo dalį, kurioje nustatyta riba tarp ieškovei ir atsakovui nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, pagal UAB „Grametra“ 2008 m. gruodžio mėnesį atliktą patikslintą kadastrinių matavimų planą, taip pat sprendimo dalį, kurioje atsakovas įpareigotas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nedelsiant atidaryti vartus ir atlaisvinti kelią į ieškovės nuosavybės teise valdomą žemės sklypą, ir šiose dėl šių dalių ieškovės ieškinį atmesti. Teismas konstatavo, kad šalių nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus atsirado valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu. Jos buvo sudarytos prieš tai pažymėjus sklypų ribas, surašius žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktus, kuriuos pasirašė šalys, bei sudarius atitinkamus žemės sklypų planus. Vadinasi, šalys sutiko su nustatytomis žemės sklypų ribomis, vietoje paženklintomis riboženkliais, ir plotu, tai patvirtina jų parašai aktuose. Nustatytos ginčo sklypų ribos atitiko žemės reformos žemėtvarkos projektą. Nurodyti žemės sklypų planai, kaip sudėtinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių dalys, buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Nė viena iš šalių šių duomenų teisėtumo įstatymo nustatyta tvarka neginčijo. Pagal Kalesninkų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto ir abiejų šalių žemės sklypų duomenis bendra linija, kuria ribojasi šalių ginčo žemės sklypai, pažymėta vienodais ilgiais. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo sklypų ribos neaiškios, yra akivaizdžiai neteisinga. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Kalesninkų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas yra teritorijos planavimo dokumentas (Žemės įstatymo 37 str., Žemės reformos įstatymo 19, 21 straipsniai), kuriame suprojektuojami grąžinamos, parduodamos arba suteikiamos nuosavybėn neatlygintinai, leistos pirkti ir nuomoti iš valstybės žemės sklypai, nustatomos jų ribos ir jog vietovėje paženklintos privačios žemės sklypų ribos, vėliau atliekant geodezinius matavimus, nekeičiamos. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ginčo žemės sklypai pasislinko dėl klaidos kadastro žemėlapyje, tačiau dėl klaidos ištaisymo Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka į VĮ Registrų centrą nesikreipė. Vadinasi, jeigu VĮ Registrų centras padarė klaidą, žymėdamas ginčo sklypus kadastro žemėlapyje, ji taisytina įstatymo nustatyta tvarka, tačiau tai nėra pagrindas, kaip teisingai nurodo apeliantas, pripažinti, jog ginčo sklypų ribos neaiškios iš pateiktų į bylą duomenų ir taikyti CK 4.45 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas, pasielgdamas priešingai, skundžiamu sprendimu patvirtino šalių sklypų ribas, neatitinkančias Kalesninkų kadastro vietovės žemėtvarkos projekte suformuotų ribų, sklypų konfigūracijos, ploto. Tokia teismo išvada neatitinka galiojančių teritorijų planavimo dokumentų ir Nekilnojamojo turto registro duomenų, todėl negali būti laikoma teisėta bei pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju netaikytinos Lietuvos žemės ūkio ministro ir Lietuvos apsaugos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu patvirtintos Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės, nes ginčo sklypai buvo suformuoti žemės reformos žemėtvarkos projekte, vykdant žemės reformą Kalesninkų kadastrinėje vietovėje. Be to, ginčo šalių žemės sklypų ribos formavimo metu dar nebuvo patvirtintos ir negaliojo. Pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai nurodyta, kad teisės aktų reikalaujama, jog prie kiekvieno žemės sklypo būtų numatytas važiuojamasis kelias, tačiau tuo visų pirma turi rūpintis pats sklypo savininkas (Aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu patvirtintas STR „Statinio projektavimas“). Ieškovės sklypas ribojasi su 6 metrų pločio vietiniu keliu tarp taškų 5-6, pažymėtų žemės sklypo plane prie valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties. Šios ribos ilgis yra 20 metrų ir pasidaryti kelią ieškovei kliūčių nėra. Palyginus duomenis, akivaizdu, jog ginčo įvažiavimas yra atsakovui priklausančiame žemės sklype, todėl ieškovė neturi teisės reikalauti atsakovą atlaisvinti įvažiavimą, nes tokiu būdu jos teisės nėra pažeidžiamos.
III. Kasacinių skundų, prisidėjimo prie jų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimą. Kasatorė savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas priimdamas sprendimą atsižvelgė ne į abiejų šalių, bet tik į atsakovo pateiktus dokumentus. Teismas neatsižvelgė į faktiškai ieškovės nuo 1989 m. valdomo ir naudojamo sklypo ribas, nusistovėjusią žemėnaudą. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pirmosios instancijos teismas įvertino maksimalias leistinas (ribines) ploto paklaidas, kurios iš esmės yra vienodo dydžio. Apeliacinės instancijos teismas neužtikrino savininkų interesų pusiausvyros. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką sprendžiant kaimyninių žemės sklypų savininkų ginčus dėl žemės sklypų ribų, šios gali būti keičiamos, taip pat gali būti keičiama sklypo konfigūracija, tačiau negali būti keičiamas (didėti ar mažėti) žemės sklypo dydis; gretimų sklypų plotas ir jų riba privalo būti nustatoma taip, kad vienodai suvaržytų kiekvieno jų savininkų teises – abiejų sklypų plotas mažintinas po lygiai, t. y. leistina (ribinė) ploto paklaida taikytina abiem gretimiems sklypams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-226/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje L.J v. P..A.T. Nr. 3K-3-6/2010). Į šią praktiką nebuvo atsižvelgta.
2. Esant žemės sklypų savininkų ginčui dėl sklypų ribų, žemės sklypus skiriančios ribos buvimo vietos ir jos konfigūracijos nustatymas yra teismui įstatymo suteiktos kompetencijos įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-226/2009), o ne kreipimasis dėl klaidos kadastro žemėlapyje ištaisymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 4.45 straipsnio.
Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Sklypų kraštinių, besiribojančių su keliu, ilgiai yra 21 metras (atsakovo sklypo) ir 20 metrų (ieškovės sklypo). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovui vietoj 21 metro paskirta 10,41 metras, o ieškovei vietoj 20 metrų 28,75 metro. Toks sprendimas neadekvatus ir praktiškai reiškia nusavinimą.
2. CK 4.45 straipsnis taikytinas kai žemės sklypų ribos neaiškios. Šiuo atveju taip nėra, nes nėra kliūčių kadastriniams matavimams atlikti.
3. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė nustatyti ribas pagal pateiktą žemės sklypų planą, kaip pažeidžiantį ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Tai netrukdo teikti naujus planus, kurie atitiktų teisės aktų ir šalių interesų reikalavimus.
k o n s t a t u o j a :
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniam teismui pateiktuose šalių procesiniuose dokumentuose (kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį) pateikti argumentai, kurie susiję su konkrečiomis sklypų ribomis, jų matavimais bei sklypų dydžiais, nebus vertinami ir nauji faktai nebus nustatinėjami. Be, faktinio pobūdžio argumentų, kasaciniame skunde iškeltas ir aktualus teisės klausimas – CK 4.45 straipsnio taikymo tvarka ir prielaidos. Šiuo klausimu kasacinis teismas ir pasisako.
Dėl CK 4.45 straipsnio aiškinimo ir taikymo
CK 4.45 straipsnyje reglamentuojamas ieškinys su specifiniu dalyku – juo reikalaujama nustatyti ribas žemės sklypui. Pagal procesinį tikslą šis ieškinys priskiriamas ieškinių dėl pripažinimo grupei. Ieškinys dėl žemės sklypo ribų nustatymo gali būti reiškiamas kaip savarankiškas ieškinys (jei kartu nereikalaujama priteisti ieškovui pripažintos žemės) arba kaip sudėtinė vindikacinio ieškinio (CK 4.95 straipsnis) dalis (kai kartu reikalaujama ir nustatyti ribas, ir priteisti ieškovo naudai pripažintą žemę). CK 4.45 straipsnyje nurodytu ieškiniu siekiama nustatyti žemės sklypo ribas, todėl tiek viešuoju (tinkamo teisės taikymo ir aiškinimo), tiek ir privačiu (teisingumas konkrečioje byloje) kasacijos tikslais aktualus CK 4.45 straipsnio ir valstybinės kadastro ir registro sistemos santykio išaiškinimas.
Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnio 1-3 dalis kadastras yra susistemintas ir metodiškai sutvarkytas nekilnojamųjų daiktų grafinių ir atributinių duomenų rinkinys (valstybinėje koordinačių sistemoje), saugomas kompiuterių laikmenose. Juo galima individualiai naudotis elektroniniu ar kitu būdu. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenys – tai duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo daikto dislokaciją, žemės gamtines ir ūkines savybes, statinių geometrinius parametrus bei nekilnojamųjų daiktų naudojimo sąlygas. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymo metu atliekami nekilnojamojo daikto kadastriniai matavimai ar kiti teisės aktų nustatyti veiksmai, parengiami dokumentai, kurių reikia naujo nekilnojamojo daikto kadastro duomenims įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą ar jau įrašytiems duomenims pakeisti, ir parengiama nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla ar papildoma jau sudaryta byla. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys kaupiami ir saugomi Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke. Registravimas pagal savo prigimtį yra administracinė veikla, todėl ginčai, susiję su kadastro ir registro duomenų ginčijimu, teismingi administraciniams teismams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kadastrinių matavimų ir žemės sklypo ribų nustatymo pagal CK 4.45 straipsnį tikslai sutampa – nustatyti tikslias ir teisingas žemės sklypo ribas. Šių dviejų ribų nustatymo būdų tarpusavio santykis reguliuojamas CK 4.45 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį teismas nustato žemės sklypo ribas tik tokiu atveju, jei, pirma, žemės sklypo savininkai nesutaria dėl sklypo ribų; antra, ribos neaiškios iš esamų dokumentų. Pirmąją aplinkybę paprastai įrodo kreipimosi į teismą faktas. Antrąją aplinkybę (sklypo ribų neaiškumą) gali įrodyti tai, kad apskritai nėra ribas nurodančių dokumentų (sutarčių, matavimo aktų, oficialių dokumentų, registro žymų ir kt.); esami dokumentai esmingai prieštarauja vieni kitiems; dokumentai, nors ir neprieštarauja vieni kitiems, bet egzistuoja kitos aplinkybės, kurios sudaro pakankamą pagrindą abejoti dokumentų pagrįstumu, pavyzdžiui, kai žemės sklypo faktinės ribos ir teisinės ribos (ribos pagal dokumentus) nesutampa, ar jos nesutampa taip, kad eina per gretimo žemės sklypo savininko pastatus. Egzistuojant šioms aplinkybėms, savininkas, remdamasis dispozityvumo principu, gali pasirinkti, kokiu būdu užtikrins savo nuosavybės gynimą nustatant sklypo ribas. Jis gali administracine tvarka ginčyti registro duomenis dėl kadastrinių matavimų ir esant pagrindui pradėti administracinį teisminį procesą.
Ginčo sprendimas administracine tvarka ir procedūra nepaneigia žemės sklypo savininko teisės civiline tvarka kreiptis su ieškiniu gretimo sklypo savininkui pagal CK 4.45 straipsnį. Jei asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu pagal CK 4.45 straipsnį išspręsti nesutarimą dėl žemės sklypų ribos, tai teismas išsprendžia šį klausimą. Tokiu atveju nepakanka nurodyti, kad reikia kreiptis į administracines institucijas dėl žemės sklypų ribos pažymėjimo – tai prieštarauja proceso koncentruotumo ir ekonomijos (CPK 7 straipsnis) bei visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principams (CK 1.2 straipsnis). Teismas neperduoda ir nepalieka ginčo spręsti administracinėms institucijoms (pvz., motyvuose pasisakydamas, kad iš dokumentų riba yra aiški, o reikia kreiptis į registro ar kadastro tarnybas, kad jos ribą nustatytų). Tokio sprendimo priėmimas iš esmės reikštų teismo nusišalinimą nuo teisingumo vykdymo ir ribų nustatymo pagal CK 4.45 straipsnį, kuris reikalauja nustatyti žemės sklypų ribą. Klausimo dėl žemės sklypo ribų nustatymo perdavimas iš teismo administracinėms institucijoms, kai teisme jau pradėta civilinė byla, sudaro prielaidas ateityje kilti pakartotiniam teisminiam ginčui ir pernelyg ilgam nuosavybės teisių gynimo procesui.
Jeigu teismas sprendžia, jog riba pagal žemės sklypų ribas nustatančius dokumentus yra aiški, tai jis pasisako, pagal kokį dokumentą. Tai gali būti iki teismo ar teisminio nagrinėjimo metu sudarytas dokumentas, kuriame nustatyta ir pažymėta aiški žemės sklypus skirianti riba ir įpareigojama jos laikytis. Jeigu tai dokumentas, kuris yra sudarytas iki teismo, tai jis nurodomas teismo sprendime kaip nustatantis ribą, o jeigu teisminio nagrinėjimo metu esamieji dokumentai papildomi ar tikslinami, tai pagal teisminio nagrinėjimo metu parengtą dokumentą nustatoma aiški žemės sklypus skirianti riba, jis nurodomas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje ir įpareigojama jos laikytis.
Pagal CK 4.45 straipsnį ribos neaiškumas pašalinamas atsižvelgiant į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas ir kitus įrodymus. Dokumentuose esanti nekonkreti ribos vieta ar konfigūracija gali būti tikslinama pagal bylos aplinkybių visumą: pagal ribos išsidėstymą nekonkrečiuose dokumentuose atsižvelgiant į sklypuose esančius statinius (pastatus, tvoras, šulinius ir kt.); pagal tai, kam jie priklauso nuosavybės teise ir kokie yra susitarimai dėl jų naudojimo tvarkos ar sąlygų; pagal faktinio naudojimo trukmę ir aplinkybes, atsižvelgiant į aplinkos objektus ar reljefo ypatumus bei kitas svarbius faktus; pagal principines nuostatas, kad abiejų sklypų naudojimas būtų įmanomas, racionalus, kad ribos tikslinimu galutinai būtų išspręstas ginčas ir nebūtų sudaromos prielaidų ginčui kilti ateityje.
Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad visi atsakovo statiniai yra jo žemėje, bet žemės sklypo riba yra neaiški ir užima faktiškai naudojamą ieškovės sklypo dalį; kad sklypų ribos buvo nustatinėjamos preliminariais matavimais, kurie nebuvo nei suderinti, nei tikslūs; kad žemės sklypų plotai užima vienas kito dalį ir kyla ginčas dėl abiejų savininkų nuosavybės teisės į žemės sklypo dalį. Šios aplinkybės ir kita bylos medžiaga patvirtina, kad esmingai neatitinka ribos, tai leidžia nustatyti žemės sklypo ribas ne tik administracine, bet ir civiline teismine tvarka pagal CK 4.45 straipsnį. Juolab kad tokios pozicijos buvo laikomasi ir iki šiol buvusioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Antai kasacinis teismas yra nurodęs, kad žemės ginčo dėl sklypo ribų nustatymo nagrinėjimas ir gretimus sklypus skiriančios ribos buvimo vietos ir konfigūracijos nustatymas pagal CK 4.45 straipsnį yra teismui įstatymo suteiktos kompetencijos įgyvendinimas, kuris neturi būti aiškinamas kaip žemės sklypo formavimas ir suteiktos kompetencijos viršijimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z. v. L. S., V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-593/2004). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad jeigu VĮ Registrų centras padarė klaidą, žymėdamas ginčo sklypus kadastro žemėlapyje, tai ji taisoma įstatymo nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nesudaro pagrindo pripažinti, jog ginčo sklypų skiriančioji riba yra aiški iš pateiktų į bylą duomenų ir kad nėra pagrindo taikyti CK 4.45 straipsnio 1 dalį.
Pirmosios instancijos teismas nustatydamas žemės sklypų ribas vadovavosi tuo, kad sklypų ribos gali būti keičiamos, kaip ir žemės sklypų konfigūracija, tačiau negali būti keičiamas (sumažinamas ar padidinamas) žemės sklypo dydis (plotas). Tai atitinka tiek CK 4.45 straipsnio reikalavimus, tiek nusistovėjusią teismų praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. P. v. Č. P., bylos Nr. 3K-3-539/2005). Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad esant dabartinei situacijai dėl šalių ginčo jiems turėtų būti suprojektuoti atskiri keliai, kurie nebūtų vienas kito žemės sklype, kad toks sklypų formavimas bei susisiekimo su jais kelių projektavimas labiausiai atitiktų nuosavybės teisės paskirtį bei mažiausiai varžytų žemės sklypų savininkų galimybes naudotis savo teisėmis į žemės sklypus, maksimaliai sumažintų ginčų kilimo galimybę ateityje. Šie motyvai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai analizuojant faktines bylos aplinkybes ir tinkamai taikant CK 4.45 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai suteikė reikšmę faktiniam žemės sklypų naudojimui ir tai taip pat atitinka kasacinio teismo praktiką. Pagal ją prieš priimant galutinį sprendimą turi būti nustatomos faktiškai naudojamo žemės sklypo ribos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K., V. M. v. A. D., V. D. ir kt.; Nr. 3K-3-1051/2003).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 4.45 straipsnį. Tai sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Bylinėjimosi išlaidos
Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą paskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovo. Ieškovė nurodo, kad apeliaciniame procese patyrė 1800 Lt atstovavimo išlaidų. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo, užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“. Atsižvelgiant į atsiliepimo į apeliacinį skundą vidutinį argumentavimo mastą, vidutinį bylos sudėtingumą, specialių žinių nereikalingumą, teisinių klausimų nenaujumą, į maksimalius rekomenduojamus priteisti dydžius ir vadovaujantis Rekomendacijų 2.1, 2.2, 2.7, 2.8, 8.11 punktais, priteistinos iš atsakovo ieškovei išlaidos už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą mažinamos iki 750 Lt. Ieškovė nepateikė prašymo dėl kasacijoje patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimo, todėl šių išlaidų priteisimo klausimas kasacijoje nenagrinėjamas. Ieškovės naudai iš atsakovo priteisiama 394 Lt žyminio mokesčio išlaidų atlyginimo. Valstybės naudai iš atsakovo priteisiama 65,53 Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame procese, atlyginimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimą.
Priteisti bylinėjimosi išlaidas:
1. Priteisti iš atsakovo I. S. ieškovei O. G. R. 750 (septynis šimtus penkiasdešimt) Lt apeliaciniame procese patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimo ir 394 (tris šimtus devyniasdešimt keturis) Lt žyminio mokesčio išlaidų už kasacinio skundo padavimą atlyginimo.
2. Priteisti iš atsakovo I. S. valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. (LT 247300010112394300), įmokos kodas 5660) 65,53 Lt (šešiasdešimt penkis litus 53 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame procese, atlyginti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algis Norkūnas
Sigita Rudėnaitė
Janina Stripeikienė
