Dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-200/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

44.2.1; 44.2.2; 44.2.4.1;

44.2.4.2; 44.5.2.5

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, taip pat trečiojo asmens Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. P. ir R. P. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kasacine tvarka nagrinėjami žalos, atsiradusios dėl procesinės prievartos priemonių taikymo, atlyginimo klausimai (CK 6.272 straipsnio 1 dalis).

Ieškovai prašė priteisti iš atsakovo: 1) ieškovui – 35 000 Lt turtinės žalos atlyginimui už advokatų paslaugas, 51 858 Lt neišmokėtą atlyginimą dėl neteisėto nušalinimo nuo darbo, 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui ir 0,06 proc. delspinigių už kiekvieną dieną nuo laiku neišmokėto darbo užmokesčio; 2) ieškovei – 822 200 Lt turtinės žalos atlyginimui už priverstinį žemės sklypo pardavimą, 10 000 Lt turtinės žalos atlyginimui už advokato paslaugas, 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Ieškovui buvo pateikti įtarimai pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį ir pagal šiuos BK straipsnius surašytas kaltinamasis aktas, ieškovas su kitais asmenimis perduotas į teismą. 2003 m. gegužės 5 d. ieškovas buvo suimtas; jam paskirta kardomoji priemonė suėmimas panaikintas 2003 m. gegužės 19 d. Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. liepos 14 d. nuosprendžiu ieškovą išteisino dėl visų jam pareikštų įtarimų, nenustačius padarant nusikalstamą veiką. Ieškovų teigimu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai tinkamai nevykdė įstatymuose įtvirtintų savo funkcijų, tiesioginių pareigų, nepadarė nieko, kad kuo greičiau ieškovui būtų panaikinti akivaizdžiai neteisėti įtarimai ir po išteisinimo nebuvo jokių atsiprašymų. Teismai, išteisindami ieškovą, nurodė, kad tiek įtarimas, tiek kaltinimas, pareikšti ieškovui, rėmėsi faktiškai suklastota bylos medžiaga, t. y. pareigūnai į telefoninių pokalbių suvestinę įtraukė tokius pasisakymus, kurių faktiškai nebuvo. Be to, teismai konstatavo, kad ieškovas jam inkriminuojamos veikos negalėjo padaryti, nes tuo metu sirgo, nedirbo ir jokių tarnybinių pareigų neatliko. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, ieškovui taikyta procesinė prievartos priemonė – nušalinimas nuo darbo nuo 2003 m. gegužės 9 d. iki 2004 m. rugpjūčio 9 d., dėl to ieškovui neišmokėta 51 858 Lt atlyginimo. Ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovas sumokėjo advokatams už paslaugas iš viso 35 000 Lt. Anot ieškovų, neturėdami lėšų pragyventi, jie buvo priversti 2004 m. kovo 18 d. parduoti žemės sklypą už 60 000 Lt; šiuo metu toks žemės sklypas kainuoja 882 200 Lt, todėl patirta žala – 822 200 Lt. Ieškovų teigimu, dėl teisėsaugos pareigūnų neteisėtų veiksmų jie patyrė didžiulius išgyvenimus; pareigūnai bylos duomenis ieškovo dar nenuteisus perdavė žiniasklaidai; beveik visi dienraščiai ieškovą apkaltino įvykdžius nusikaltimus. Ieškovė ir visa šeima buvo sukompromituota, sugadinta jų reputacija, juolab kad ieškovė yra pedagogė ir iki bylos buvo gerbiama bei palankiai vertinama visuomenėje.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 51 858 Lt turtinės žalos atlyginimo dėl neteisėto nušalinimo nuo darbo ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; bylos dalį dėl turtinės žalos atlyginimo už turėtas išlaidas advokato pagalbai baudžiamojoje byloje apmokėti nutraukė; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad Muitinės kriminalinės tarnybos 2003 m. balandžio 11 d. nutarimu buvo iškelta baudžiamoji byla. Vykdant procesinius veiksmus, 2003 m. gegužės 5 d. sulaikytas ieškovas, 2003 m. gegužės 6 d. jam pareikšti įtarimai pagal BK 199 straipsnio 1 dalį. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 m. gegužės 7 d. nutartimi ieškovui paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 14 dienų, nurodant, kad jis kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu, yra duomenų apie tai, kad jis stengiasi paveikti kitus byloje dalyvaujančius asmenis, bandė paveikti tyrimą atliekančius pareigūnus. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 m. gegužės 19 d. nutartimi panaikinta nutartis dėl ieškovo suėmimo ir paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Teismo 2003 m. gegužės 9 d. nutartimi ieškovas nušalintas nuo Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos teritorinio skyriaus viršininko pareigų šešių mėnesių laikotarpiui, vėliau nušalinimo terminas pratęstas iki 2004 m. rugpjūčio 9 d. Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. liepos 14 d. nuosprendžiu ieškovą išteisino, nenustatęs, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Nuosprendyje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo duomenys, kurių pagrindu grindžiamas įtarimas ieškovui, buvo telefoninių pokalbių klausymosi protokolas ir pokalbių stenogramos; kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas į 2003 m. balandžio 30 d. telefoninių pokalbių klausymosi protokolą įrašė žodį, kurio ieškovas nesakė. Atkreipęs dėmesį į tai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. liepos 14 d. nuosprendyje nurodyta, jog telefoninių pokalbių klausymosi protokole buvo įrašytas žodis, kurio ieškovas neištarė, ir kad tokiu atveju telefoninių pokalbių analizė neįrodo, jog ieškovas dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, teismas konstatavo, kad procesinio dokumento netinkamas surašymas vertintinas kaip neteisėtas veiksmas (CK 6.246 straipsnis, 6.272 straipsnio 1 dalis). Teismas sprendė, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ieškovui nebuvo susijęs su telefoninių pokalbių klausymosi protokolo surašymu, tačiau šiame procesiniame dokumente nurodyti duomenys turėjo įtakos vėliau taikytoms procesinės prievartos priemonėms, t. y. kardomosios priemonės parinkimui ir nušalinimui nuo pareigų. Teismas nurodė, kad pagal BPK nuostatas procesinės prievartos priemonės taikomos ir parenkamos atsižvelgiant į duomenų pakankamumą, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką. Nustačius, kad vienas iš pagrindinių įrodymų, kuriuo buvo grindžiamas įtarimas bei kaltinimas ieškovui, netinkamas ir juo remtis negalima, yra pagrįstas pagrindas manyti, jog, nesant šio įrodymo, ieškovui nebūtų taikytos arba būtų taikytos švelnesnės procesinės prievartos priemonės. Ieškovui pritaikius procesinės prievartos priemones – suėmimą ir nušalinimą nuo darbo laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 9 d. iki 2004 m. rugpjūčio 9 d., ieškovas negavo 51 858 Lt darbo užmokesčio ir ši suma laikytina jam atsiradusia žala dėl taikytų priemonių (CK 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnio 1 dalis). Teismas netenkino ieškinio reikalavimo dėl delspinigių priteisimo, nes šis reikalavimas tenkinamas kaip žalos atlyginimas iš civilinių, o ne darbo santykių. Teismas pripažino, kad dėl taikytų procesinės prievartos priemonių ieškovas patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, pablogėjo reputacija, t. y. patyrė ir neturtinę žalą. Nustatydamas žalos dydį, teismas atsižvelgė į teismų praktiką šios kategorijos bylose, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat į tai, kad ieškovas ėjo aukštas pareigas ir tokių priemonių taikymas jam sukėlė didelių dvasinių išgyvenimų, be kita ko, išgyvenimų dėl jo šeimai atsiradusių nepatogumų, bendravimo galimybių sumažėjimo, reputacijos pablogėjimo. Teismas neatsižvelgė į visuomenės informavimo priemonių paskelbtas žinias ir informaciją, nes byloje nėra duomenų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų perdavę spaudai tokią informaciją, kuri negalėjo būti skelbiama. Teismas nurodė, kad advokato pagalbai apmokėti baudžiamojoje byloje turėtų išlaidų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas baudžiamojoje byloje vadovaujantis BPK nuostatomis, todėl ši bylos dalis nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas). Byloje nenustatyta, kad ieškovei būtų taikytos procesinės prievartos priemonės ar jos būtų taikytos pažeidžiant įstatymo reikalavimus, taip pat kad ieškovės sveikatai būtų padaryta žala dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, todėl netenkintini ieškovės reikalavimai dėl žalos atlyginimo (CK 6.272 straipsnio 1 dalis, 6.250 straipsnio 2 dalis). Nurodęs, kad ieškovai žemės sklypą 2004 m. kovo 18 d. pardavė už tuo metu buvusią rinkos kainą, teismas sprendė, kad negalima daryti išvados, jog ieškovai tuo metu patyrė nuostolių; žemės sklypo rinkos vertės vėlesnis pasikeitimas negali būti vertinamas kaip negautos pajamos, juolab kaip negautos pajamos dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų, atsakovo ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinius skundus, 2009 m. lapkričio 19 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad procesinio dokumento (telefoninių pokalbių klausymosi protokolo) netinkamas surašymas vertintinas kaip neteisėtas ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmas, kuris turėjo įtakos ieškovui taikytoms procesinės prievartos priemonėms. Kolegija pažymėjo, kad valstybei, kaip bet kuriam kitam asmeniui, taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad jie veiktų teisėtai. Nurodžiusi, kad pagal BPK 121 straipsnio 2 dalį kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, taip pat atkreipusi dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl pagrįsto įtarimo kaip būtinos suėmimo (sulaikymo) teisėtumo sąlygos, kolegija konstatavo, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2003 m. gegužės 7 d. pareiškime dėl kardomosios priemonės suėmimo skyrimo nurodė, jog duomenys, leidžiantys manyti, kad įtariamasis (ieškovas) padarė jam inkriminuojamas veikas, yra telefoninių pokalbių išklotinės, kurios, kaip vėliau paaiškėjo, buvo netinkamai surašytos. Kolegija pažymėjo, kad atsakovo atstovai nenurodė argumentų ir nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog ieškovas buvo suimtas teisėtai. Kolegijos vertinimu, asmens išteisinimo teisinis pagrindas yra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį klausimą, ar tam tikri procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje laikytini neteisėtais. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl delspinigių nepriteisimo. Atkreipusi dėmesį į tai, kad teismų praktika dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio vertinama bylose, kuriose konstatuoti pažeidimai tik dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis), kolegija konstatavo, kad itin svarbu atsižvelgti tiek į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo praktiką tokiose bylose, tiek į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokiose bylose prieš Lietuvą. Atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis tiek bendraisiais neturtinės žalos kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), tiek atsižvelgdamas į specifinius šios kategorijos byloms būdingus kriterijus (taikytas procesines prievartos priemones ieškovui, ieškovo patirtus dvasinius išgyvenimus ir kt.) pagrįstai nurodė, kad 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis dėl ieškinio reikalavimų, susijusių su žalos atlyginimu ieškovei. Konstatavusi, kad skundžiamas teismo sprendimas yra panašus savo turiniu į pirmosios instancijos teismo 2008 m. birželio 3 d. sprendimą, kuris Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 4 d. nutartimi buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo, kolegija pažymėjo, kad bylą iš naujo nagrinėjęs teismas įvykdė apeliacinės instancijos teismo reikalavimą – įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu Valstybės saugumo departamentą, šios institucijos atstovas jokių argumentų, galinčių iš esmės pakeisti teismo išvadas, nepateikė, todėl laikytina, jog teismas visiškai ir visapusiškai atskleidė visas bylos aplinkybes, o formalus sprendimo turinio trūkumas nėra pagrindas naikinti ar keisti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 19 d. nutarties dalį, kuria ieškovui priteista 51 858 Lt turtinės bei 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai neteisingai nustatė teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes ir taip pažeidė proceso teisės normas (CPK 176 straipsnio 1 dalies, 177 straipsnio 1 dalies, 260 straipsnio, 265 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies 1 punkto, 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir pan. reikalavimus), supainiojo skirtingus įrodomąją reikšmę turinčius dokumentus: telefoninio pakalbio klausymosi protokolą ir išklotines (stenogramas), taip pat netinkamai taikė materialiosios teisės normas (CK 6.263, 6.272 straipsnius). BPK (2003 m. balandžio 24 d. redakcija) 154 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad telefoninių pokalbių perduodamos informacijos turinio kontrolės atveju į bylą yra pateikiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno protokolas, kuriame išdėstomas tyrimui reikšmingas garso įrašo turinys, arba, kitaip sakant, ikiteisminio tyrimo pareigūno subjektyviu požiūriu padaryta pokalbių įrašų santrauka. Atsižvelgiant į tai, kad vien tik protokole esanti informacija nėra ir negali būti objektyvi teisiškai reikšmingų faktinių bylos aplinkybių nustatymo priemonė, BPK 154 straipsnio 6 dalyje bei 96 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tokiu atveju į bylą pateikiami ir pokalbių įrašai, taip pat kita informacija, turinti reikšmės nusikalstamai veikai tirti. Prie šios informacijos ir priskirtinos telefoninių pokalbių išklotinės (stenogramos), sudarytos garso įrašų pagrindu. Pažymėtina, kad išklotinėse (stenogramose) perteikiamas telefoninis pokalbis yra tapatus garso įrašui. Būtent tokių telefoninių pokalbių išklotinių (stenogramų) pagrindu prokuroras inicijavo kardomosios priemonės suėmimo skyrimą ieškovui, taip pat tokių išklotinių (stenogramų) pagrindu teismas ieškovui skyrė nurodytą kardomąją priemonę. Žinant, kad ieškovui įtarimai parenkant kardomąją priemonę suėmimą buvo grindžiami ne 2003 m. balandžio 30 d. telefoninių pokalbių klausymosi protokole esančia informacija, o telefoninių pokalbių stenogramomis (išklotinėmis), darytina išvada, jog yra neteisėtas bylą nagrinėjusių teismų konstatavimas, kad netinkamas procesinio dokumento surašymas vertintinas kaip neteisėtas ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmas, kuris turėjo įtakos ieškovui taikytos kardomosios priemonės parinkimui bei nušalinimui nuo pareigų.

2. Bylą nagrinėję teismai netikrino baudžiamojo proceso veiksmų teisėtumo baudžiamojo proceso teisės normomis nustatyta tvarka (BPK 122 straipsnis) ir taip pažeidė civilinio proceso įrodinėjimo taisyklę, nustatančią, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu baudžiamojo proceso veiksmų teisėtumas turi būti tikrinamas visų pirma baudžiamojo proceso teisės šakos normų nustatyta tvarka. Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad baudžiamosios bylos tyrimo metu nebuvo teisinio ir (arba) faktinio pagrindo ieškovui taikyti procesines prievartos priemones: kardomosios priemonės suėmimo bei nušalinimo nuo pareigų; teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus teismai vertino tik civilinio proceso teisės normų nustatyta tvarka, nepaisydami to, kad tokios kategorijos bylose vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-364/2008). Kasatoriaus teigimu, BPK 122 straipsnyje nurodytais pagrindais ir sąlygomis vadovavosi ne tik prokuroras, inicijuodamas ieškovo suėmimą, bet ir teismas, skirdamas kardomąją priemonę. Dėl to neaišku, kaip, nepaneigus kardomosios priemonės suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų fakto, galima daryti išvadą, kad ieškovui, nesant telefoninio pokalbio klausymosi protokolo, nebūtų taikytos arba būtų taikytos švelnesnės procesinės prievartos priemonės.

3. Skundžiamos teismų nutartys surašytos pažeidžiant CPK normas, nustatančias teismo pareigas grįsti savo išvadas įrodymais, aprašyti teismo nustatytas bylos aplinkybes, nurodyti argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus ir pan. Bylą nagrinėję teismai priežastinį ryšį tarp tariamo VSD pareigūno neteisėto veiksmo ir ieškovo nurodytos žalos grindė ne įrodymais, o prielaidomis. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas perrašė į sprendimą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 4 d. nutartimi panaikinto Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 3 d. sprendimo motyvuojamąją dalį; tai patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas. Atkreipęs dėmesį į CPK 270 straipsnio 4 dalies 1-3 punktų, 331 straipsnio 4 dalies 1-3 punktų nuostatas, kasatorius teigia, kad teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti savo išvadas, o ne kopijuoti kitų asmenų padarytas išvadas. Kasatoriaus nuomone, vargu, ar pirmosios instancijos teismo sprendime suformuotos išvados gali būti laikomos nešališkomis, turint omeny tai, kad šios išvados yra padarytos kito asmens. Anot kasatoriaus, kopijuodamas išvadą, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Atitinkamai tokia išvada darytina ir dėl apeliacinės instancijos teismo veiksmų, nes apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai ir visapusiškai atskleidė visas bylos aplinkybes.

4. Neaišku, kodėl teismo pareiga – apsvarstyti visus argumentus už ir prieš asmens laisvės suvaržymą bei suimti asmenį ir pratęsti terminą tik įsitikinus, kad tai būtina viešajam interesui apsaugoti – bylą nagrinėjusių teismų yra perkeliama nuo teismo ant ikiteisminio tyrimo pareigūno „pečių“, žinant, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai pagal BPK nuostatas neturi šiuo atveju teisės nei inicijuoti sprendimo dėl kardomosios priemonės suėmimo skyrimo priėmimo, nei priimti sprendimą skirti kardomąją priemonę suėmimą (BPK 123 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, manytina, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo ne tik nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, bet ir nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tokios kategorijos bylose, nurodydami, jog ne prokuroras inicijavęs kardomąją priemonę suėmimą ir ne teisėjas paskyręs minėtą priemonę, o ikiteisminio tyrimo pareigūnas yra atsakingas ne tik už paskirtą kardomąją priemonę, bet ir už galimos žalos atlyginimą.

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 19 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui. Atsakovo kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino CK 6.246 straipsnį, todėl neteisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes – neteisėtų veiksmų baudžiamajame procese egzistavimą. Nors apeliacinės instancijos teismas sutiko su argumentu, kad neteisėti veiksmai turi būti įrodinėjami, tačiau į jį neatsižvelgė, nurodydamas, kad valstybė pažeidė bendro pobūdžio rūpestingumo pareigą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad „teismo veiksmų ir jo priimtų procesinių dokumentų teisėtumas tikrinamas specialia instancine tvarka. Tik apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine ar kasacine tvarka, gali konstatuoti, jog skundžiamas žemesnės instancijos teismo sprendimas ar nutartis yra neteisėti. Galiojantys įstatymai nenumato jokios kitos teismo veiksmų teisėtumo kontrolės formos. Teismo sprendimų ir nutarčių teisėtumo vertinimas kitokia, nei instancine, tvarka pažeistų Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintą teismų nepriklausomumo principą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NORD-K“ v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, bylos Nr. 3K-3-926/2000). Be to, kasatoriaus teigimu, civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo negali būti iš naujo vertinamos tos aplinkybės, kurias jau įvertino teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą. Vadovaudamiesi nurodytu išaiškinimu, bylą nagrinėję teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad instancine tvarka nutartys dėl ieškovo suėmimo ar kitų kardomųjų priemonių skyrimo nebuvo panaikintos, todėl jos yra teisėtos. Teisėtais veiksmais baudžiamajame procese padaryta žala negali būti atlyginama. Be to, bylą nagrinėję teismai, suėmimo bei nušalinimo nuo pareigų teisėtumą vertindami kitaip nei tai padarė baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas, peržengė kompetencijos ribas, nes iš naujo vertino skirtų kardomųjų priemonių pagrindus, t. y. pakartotinai nagrinėjo baudžiamąją bylą, užbaigtą galutiniu ir įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu.

2. Kasatorius pažymi, kad taikytų procesinių prievartos priemonių pagrįstumas ir teisėtumas išteisinamajame teismo nuosprendyje nėra nagrinėjamas ir vertinamas (kardomosios ir procesinės prievartos priemonės skundžiamos BK XI, XII skyriuose nustatyta tvarka). Kardomųjų ir procesinės prievartos priemonių tikslas yra ne asmens nubaudimas, o greitas, nešališkas ir netrukdomas nusikalstamos veikos ištyrimas ar galimybės užkirtimas įtariamajam daryti naujas nusikalstamas veikas. Šioje baudžiamojo proceso stadijoje įtarimo pagrįstumas gali būti ne tokio paties lygio, koks reikalingas pripažinti asmenį kaltu nusikaltimo padarymu, todėl faktai, keliantys tokį įtarimą, neturi būti tokie pat įtikinantys, kokie turėtų būti vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-388/2007). Dėl fakto, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Anot kasatoriaus, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sutapatino pagrindus skirti kardomąsias priemones ir nuteisti asmenį už nusikaltimo padarymą, be to, telefoninių pokalbių stenogramą vertino retrospektyviai, t. y. atsižvelgdami į galutinį bylos rezultatą. Tuo tarpu skiriant kardomąsias ar procesinio poveikio priemones iš anksto neįmanoma žinoti galutinio bylos rezultato. Taigi bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias kardomųjų priemonių skyrimą.

3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-364/2008; kt.), kad žalos (kaip negautų pajamų) atlyginimo suma savo teisine prigimtimi nėra tapati negauto darbo užmokesčio priteisimui iš darbdavio. Priteisiant negautas pajamas už tam tikrą laikotarpį, turėtų būti priteista tik realaus darbo užmokesčio suma, atskaičius atitinkamą pajamų mokesčio bei socialinio draudimo mokesčio sumą, nes šių lėšų gavėjai pagal įstatymą būtų valstybės ir socialinio draudimo biudžetai, o ne pats ieškovas. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į šį išaiškinimą, todėl nukrypo nuo suformuotos praktikos ir pažeidė materialiosios teisės normas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

4. Anot kasatoriaus, bylą pakartotinai nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pats savarankiškai sprendimo nesurašė, todėl bylos iš esmės neišsprendė ir net nesprendė, be to, perrašė sprendimą, kuris buvo panaikintas apeliacine tvarka, t. y. buvo pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu. Atsižvelgdamas į CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatas, kasatorius teigia, kad kiekviena byla laikytina išnagrinėta tinkamai tik tuo atveju, jeigu sprendime pateikiamos motyvuotos ir įrodymais pagrįstos teismo išvados; jų nesant, teigtina, kad byla liko neišnagrinėta. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ieškovas pateikė patikslintą ieškinį, o kiti byloje dalyvaujantys asmenys – atsiliepimus į jį; šiuose procesiniuose dokumentuose buvo pateikta naujų argumentų, kuriuos teismas privalėjo aptarti, tačiau perrašydamas anksčiau priimtą sprendimą to neatliko. Tokie teismo veiksmai vertintini kaip absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nes sprendimas iš esmės yra be motyvų. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į šias aplinkybes ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Šis proceso teisės normų pažeidimas turėjo įtakos neteisėtos apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimui, nes apeliacinėje instancijoje byla buvo nagrinėjama pagal pirmosios instancijos teismo netinkamai išnagrinėtos bylos ribas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai manė, kad tai tik formalus sprendimo turinio trūkumas. Nekonstatavus nurodyto pažeidimo, egzistuoja tikimybė, kad teismai vietoje savarankiško bylos nagrinėjimo pradėtų kopijuoti anksčiau priimtus teismų sprendimus, taip paneigdami teisės į teisingą teismą principą. Kadangi pirmosios instancijos teismas bylos nenagrinėjo, tai byla turi būti grąžinta nagrinėti ne į apeliacinės, bet į pirmosios instancijos teismą (CPK 360 straipsnis).

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 19 d. nutarties dalį, kuria ieškovui priteista 51 858 Lt turtinės bei 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, ir dėl šios bylos dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Trečiojo asmens kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad 2003 m. balandžio 30 d. telefoninių pokalbių pasiklausymo protokole surašyti duomenys turėjo įtakos vėliau taikytų procesinių prievartos priemonių parinkimui ir taikymui. Toks procesinio veiksmo įvertinimas kaip neteisėto veiksmo, dėl kurio valstybei atsiranda prievolė atlyginti ieškovui neva dėl to padarytą žalą, neatitinka nei CPK nustatytų reikalavimų, kuriais vadovaudamasis teismas vertina įrodymus, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos bylose dėl žalos, padarytos neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais, atlyginimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime suformulavo aiškią taisyklę: žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas suponuoja inter alia tai, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) konstatuojama, kad valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūno veiksmų. Teismų praktikoje šios kategorijos bylose preziumuojama, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro bei teismo procesiniai veiksmai ar sprendimai yra teisėti, kol neįrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-169/2007). Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovui taikytų procesinės prievartos priemonių neteisėtumas nei ikiteisminio tyrimo, nei baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo konstatuotas.

2. Bylą nagrinėję teismai nenurodė motyvų, kuriais remiantis būtų galima padaryti argumentuotą išvadą, kad dokumento – telefoninių pokalbių klausymosi protokolo – netinkamas surašymas lėmė nušalinimo nuo pareigų bei kardomosios priemonės skyrimą ieškovui, t. y. nenurodė, koks yra priežastinis ryšys tarp, teismo nuomone, neteisėtų pareigūnų veiksmų ir ieškovui atsiradusios žalos. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nustačius, jog vienas iš pagrindinių įrodymų, kuriuo buvo grindžiamas ieškovui pareikštas įtarimas bei kaltinimas, yra netinkamas ir juo remtis negalima, o nesant šio įrodymo ieškovui nebūtų taikytos procesinės prievartos priemonės ar būtų taikytos švelnesnės, anot kasatoriaus, grįsta tik prielaida. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, jog pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kasatoriaus teigimu, šios taisyklės taikymas neatima teismo pareigos nustatyti, ar buvo priežastinis ryšys tarp neva neatidaus ir nerūpestingo pareigūnų elgesio ir ieškovui kilusios žalos. Šiuo atveju teismai vadovavosi prielaida, kad ieškovui galbūt būtų taikytos švelnesnės kardomosios priemonės, tačiau nenustatė, jog kardomųjų priemonių parinkimą ir skyrimą lėmė būtent ieškovo neištartas, tačiau telefoninių pokalbių pasiklausymo protokole nurodytas žodis „krovinys“. Tuo tarpu nėra jokio pagrindo teigti, kad tuo atveju, jei tas žodis nebūtų įrašytas į pokalbių pasiklausymo protokolą, procesinės prievartos priemonės nebūtų taikomos ar jos būtų kitokios. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tos aplinkybės, jog pokalbių pasiklausymo protokole nebuvo įrašytas vienas žodis, negalima vertinti ne tik kaip neteisėto, bet ir kaip neatidaus ar nerūpestingo teisėsaugos pareigūno elgesio, nes telefoninių pokalbių klausymosi protokole pokalbiai nebuvo cituojami, o pateikiamas tik tyrimui reikšmingų pokalbių turinys. Pokalbis, kurio metu ieškovas išties neištarė žodžio „krovinys“, yra cituojamas prie minimo protokolo pridėtoje stenogramoje. Analizuodami tik pareigūnų procesinius veiksmus, susijusius su pokalbių klausymosi protokolo surašymu ir būtent pokalbių klausymosi protokole surašytus duomenis siedami su procesinės prievartos priemonių parinkimu ir taikymu, tačiau neanalizuodami pokalbių stenogramų reikšmės procesinės prievartos priemonių parinkimui ir taikymui, teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 177, 185 straipsniai).

3. Vertindami skirtos kardomosios priemonės – nušalinimo nuo pareigų – pagrindus, teismai nepagrįstai atsižvelgė į argumentus, nurodytus išteisinamajame nuosprendyje. Teismai neatsižvelgė į tai, kad skiriant asmeniui bet kokią kardomąją priemonę asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas. Kardomoji priemonė – tai ne bausmė už inkriminuojamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-319/2008). Kardomoji priemonė skiriama esant pakankamam pagrindui manyti, kad asmuo, kuriam tokia priemonė taikoma, padarė nusikalstamą veiką. Anot kasatoriaus, bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką, kad šioje baudžiamojo proceso stadijoje įtarimo pagrįstumas gali būti ne tokio paties lygio, koks reikalingas pripažinti asmenį kaltu nusikaltimo padarymu, todėl faktai, keliantys tokį įtarimą, neturi būti tokie pat įtikinantys, kokie turėtų būti vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir kt., bylos Nr. 3K-3-150/2006; 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-388/2007). Skiriant kardomąją priemonę asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, o atsižvelgiama į tikėtinumą, kad įtariamasis vengs tardymo ir teismo, trukdys nustatyti tiesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. v. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, bylos Nr. 3K-3-702/2002). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei prokuroro pareiškime dėl suėmimo ieškovui skyrimo, nei jo pagrindu priimtoje teismo nutartyje ar prokuroro prašymuose dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ir jo pratęsimo bei jų pagrindu priimtose teismo nutartyse nebuvo remtasi tik 2003 m. balandžio 30 d. telefoninių pokalbių klausymosi protokolu, o vadovautasi visa baudžiamosios bylos medžiaga, todėl skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose padaryta išvada, kad netikslus telefoninių pokalbių klausymosi protokolo surašymas turėjo įtakos procesinės prievartos priemonių parinkimui ir skyrimui, yra nepagrįsta. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 m. gegužės 9 d. nutartyje dėl ieškovo nušalinimo nuo pareigų ir 2003 m. gegužės 7 d. nutartyje dėl ieškovo suėmimo konstatuota, kad nusikalstama veika, kuria įtariamas ieškovas, tiesiogiai susijusi su jo pareigomis, dalis liudytojų bei vienas iš įtariamųjų yra tiesiogiai jam pavaldūs muitinės pareigūnai; atsižvelgiant į tai, yra reali tikimybė, kad įtariamasis, eidamas savo pareigas, gali bandyti paveikti kitus įtariamuosius ir liudytojus, taip trukdydamas greičiau ir nešališkiau ištirti šią nusikalstamą veiką, bei daryti naujas nusikalstamas veikas.

4. Tai, kad telefoninių pokalbių klausymosi protokolas nėra pakankamas ieškovo kaltę patvirtinantis įrodymas, galėjo būti nuspręsta tik baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Iki įrodymų vertinimo stadijos baudžiamajame procese šiame dokumente užfiksuoti duomenys buvo ir galėjo būti vertinami tik kaip duomenys, kurių pakako prokurorui ir teismui taikyti kardomąją priemonę – suėmimą – ir nušalinimą nuo pareigų. Kasatorius pažymi, kad šiuo atveju kalbama ne apie asmens neteisėtą apkaltinimą ar nuteisimą, bet apie ikiteisminio tyrimo stadiją, niekaip nesusijusią su tikslu išspręsti asmens kaltės klausimą. Nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad šią civilinę bylą nagrinėję teismai nepripažino, jog įtarimai ieškovui buvo pareikšti neteisėtai ar nepagrįstai, todėl galima daryti išvadą, kad baudžiamojon atsakomybėn ieškovas buvo patrauktas esant pakankamai duomenų įtarti, jog jis dalyvavo padarant nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų kriterijų, kuriais vadovaujantis konstatuojamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumas, bei nenustatė priežastinio ryšio tarp neva neteisėtų veiksmų ir ieškovui kilusios žalos. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad vienas iš kaltinamųjų baudžiamojoje byloje taip pat pareiškė ieškinį valstybei dėl žalos atlyginimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-525/2009, įvertinęs tą aplinkybę, kad telefoninių pokalbių klausymosi protokole buvo įrašytas žodis, kuris nebuvo ištartas, padarė priešingą išvadą dėl pokalbių klausymosi protokolo neva netinkamo surašymo nei šiuo kasaciniu skundu skundžiamoje nutartyje. Anot kasatoriaus, toks nevienodas to paties įrodymo vertinimas rodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 185 straipsnyje.

5. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi teismų praktika dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio bylose, kuriose konstatuoti pažeidimai tik dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Šioje byloje dėl žalos atlyginimo bylos nagrinėjimo trukmės klausimas nebuvo sprendžiamas, teismo nustatyti pareigūnų neva neteisėti veiksmai yra siejami su procesinės prievartos priemonių skyrimu. Akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos dydžio ir vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, formuojama bylose dėl visai kitokių nei nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių ir teisinių santykių vertinimo, pažeidė materialiosios teisės normas ir nesivadovavo ta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuria vadovautis privalėjo (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis). Be to, priteisdamas neturtinę žalą, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi tik netinkama teismų praktika bei sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, tuo tarpu CK 6.272 straipsnio 3 dalies nuostata, kad, be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala, nereiškia, kad neturtinės žalos padarymo faktas yra preziumuojamas ir ieškovui nereikia jo įrodyti. Neturtinės žalos faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose nenurodyta, kokiais įrodymais teismas vadovavosi ir kaip tuos įrodymus vertino priteisdamas ieškovui 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Vadovautis deklaratyviomis abstrakcijomis, nenurodant, kokiu pagrindu yra priteista būtent 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo, todėl nukrypo nuo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir pažeidė CPK 178 straipsnio 270 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatas.

Atsakovas pareiškimu prisidėjo prie trečiųjų asmenų kasacinių skundų.

Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pareiškimu prisidėjo prie atsakovo ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento kasacinių skundų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo ribų

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama šioje byloje pareikštus kasacinius skundus, nes nenustatyta pagrindo kasacinių skundų riboms peržengti (CPK 353 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje pareikštais kasaciniais skundais tretieji asmenys Valstybės saugumo departamentas ir Generalinė prokuratūra ginčija Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 19 d. nutarties dalį, kuria ieškovui priteista 51 858 Lt turtinės bei 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Tuo tarpu nors atsakovo kasaciniame skunde ir prašoma panaikinti tiek apeliacinės, tiek ir pirmosios instancijos teismų procesinius sprendimus, tačiau nei atsakovo, nei trečiųjų asmenų kasaciniuose skunduose nepateikiama teisinių argumentų, kuriais būtų ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinio reikalavimai atmesti ir nutraukta bylos dalis dėl turtinės žalos atlyginimo už turėtas išlaidas advokato pagalbai baudžiamojoje byloje apmokėti; taip pat skunduose nepateikta argumentų dėl atitinkamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kuria palikta nepakeista pirmiau nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis. Taigi šioje byloje kasacine tvarka peržiūrimos tik tos skundžiamų procesinių sprendimų dalys, kuriomis ieškinio reikalavimai patenkinti, t. y. dėl 51 858 Lt turtinės bei 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmiau nurodytus ieškinio reikalavimus bylą nagrinėję teismai tenkino padarę išvadą, jog procesinio dokumento (telefoninių pokalbių klausymosi protokolo) netinkamas surašymas vertintinas kaip neteisėtas ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmas, kuris turėjo įtakos ieškovui taikytoms procesinės prievartos priemonėms. Nagrinėjamoje byloje priimtų teismų procesinių sprendimų ieškovai neginčija kasacine tvarka, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama kasacinių skundų argumentus, nepasisako dėl ieškinyje nurodytų kitų aplinkybių, kuriomis buvo grindžiami ieškinio reikalavimai (pavyzdžiui, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepadarė nieko, kad kuo greičiau ieškovui būtų panaikinti akivaizdžiai neteisėti įtarimai; jog pareigūnai bylos duomenis ieškovo dar nenuteisus perdavė žiniasklaidai; jog beveik visi dienraščiai ieškovą apkaltino įvykdžius nusikaltimus ir kt.).

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

CPK 360 straipsnyje nustatyta, kad kasacinis teismas sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikina ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu yra konstatuojami absoliutūs sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai, nurodyti šio Kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Byla gali būti perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui taip pat nustačius esminius proceso teisės normų pažeidimus, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme.

Trečiojo asmens Valstybės saugumo departamento kasaciniame skunde, teigiant apie pirmosios instancijos teismo „perrašytą“ sprendimą, apeliuojama į tam tikras CPK 270, 331 straipsnių nuostatas ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą; atsakovo kasaciniame skunde šiuo aspektu apeliuojama į CPK 270 straipsnio nuostatas, netinkamai išnagrinėtos bylos ribas, pagal kurias byla esą nagrinėta ir apeliacinės instancijos teisme, taip pat į tai, kad tokiu atveju pirmosios instancijos teismas nesurašė sprendimo savarankiškai. Nagrinėjamos bylos duomenys (aptariamų pirmosios instancijos teismo sprendimų turinys, teismo posėdžių protokolai, iš kurių matyti teismo nagrinėtos aplinkybės bylą nagrinėjant iš naujo) ir kasacinių skundų argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, neteikia pagrindo konstatuoti nė vieno CPK 329 straipsnio 2, 3 dalyse nurodyto absoliutaus sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija, viena vertus, atkreipia dėmesį į tai, kad bylą iš naujo nagrinėjo, taigi, ir tam tikrus procesinius veiksmus atliko (vadovavo teismo posėdžiams, tyrė ir vertino byloje pateiktus įrodymus) kitas pirmosios instancijos teismo teisėjas. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra panašūs į pirmiau priimto ir panaikinto sprendimo motyvus. Nurodyti teismo sprendimo procesiniai trūkumai, teisėjų kolegijos vertinimu, galėjo būti (ir yra) pašalinti apeliacines instancijos teisme. Dėl to nagrinėjamu atveju nekonstatuotina esminių proceso teisės normų pažeidimų, kurie negali būti (nebuvo) pašalinti apeliacinės instancijos teisme (CPK 360 straipsnis).

Dėl neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, sprendžiant dėl teisės į žalos, atsiradusios dėl neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, atlyginimą (CK 6.272 straipsnio 1 dalis)

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.

Pasisakydamas dėl nurodytos teisės normos, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Įstatymo nustatyta, kad valstybės atsakomybė atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės; tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-364/2008; kt.).

Pasisakydamas dėl veiksmų neteisėtumo CK 6.272 straipsnio 1 dalies aspektu, kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėti veiksmai, su kuriais siejama valstybės prievolė atlyginti žalą, yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso teisės normų. Tuo tarpu dėl šių veiksmų kylanti valstybės atsakomybė yra civilinės teisės institutas. Tai lemia, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmus, šių veiksmų teisėtumo vertinimas civilinės teisės požiūriu nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamojo proceso teisės požiūriu. Asmens veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; kokiu pagrindu nutrauktas ikiteisminis tyrimas; kaip įvertintas ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, turi įvertinti nurodytas aplinkybes civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir gali prieiti prie priešingos išvados, negu padarytoji baudžiamajame procese (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006; 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. T. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009; kt.). CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai; tai reiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žalos. Tuo atveju, kai procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumas buvo tikrinamas instancine tvarka, civilinę bylą nagrinėjantis teismas privalo tą aplinkybę nurodyti sprendime ir padaryti dėl jos atitinkamas teisines išvadas. Teismas apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą sprendžia, ištyręs ir pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus; todėl teismas gali padaryti kitokią išvadą, nei buvo nuspręsta patikrinus procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumą instancine tvarka ir pripažinti jį neteisėtu, jeigu civilinėje byloje nustato kitas esmines aplinkybes. Išteisinamasis nuosprendis, kaip toks, nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat ir taikytos procesinės prievartos priemonės, buvo neteisėti. Asmens išteisinimo teisinis pagrindas yra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį klausimą, ar tam tikri procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje laikytini neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006). Valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai. Valstybės pareiga taip pat yra užtikrinti reikiamą valstybės pareigūnų kvalifikaciją, kad dėl nekvalifikuotų pareigūnų veiksmų nebūtų padaroma žalos kitiems asmenims. Kai valstybės pareigūnai veikia aiškiai nekvalifikuotai, valstybei turi būti taikoma didesnė atsakomybė, nes valstybė pažeidė ne tik savo pareigą užtikrinti, kad jos pareigūnai veiktų rūpestingai, bet ir pareigą užtikrinti tinkamą savo pareigūnų kvalifikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-604/2005). Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-534/2009). Pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir stropiai. Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-196/2007). CK 6.272 straipsnio 1 dalyje išvardyti veiksmai, kurie gali būti pripažinti neteisėtais. Įstatymų leidėjo diskreciją reglamentuoti nagrinėjamus santykius analizavo Konstitucinis Teismas, 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo 3, 5 punktuose pažymėjęs, kad, reglamentuojant žalos atlyginimo klausimus, kai žalą padaro valstybės pareigūnai, ši diskrecija nesuteikia teisės laisva nuožiūra nustatyti išsamų baigtinį sąrašą atvejų, kuriais ta žala turi būti atlyginama, nes tai prieštarauja konstituciniam principui, pagal kurį padaryta žala turi būti atlyginta. Tais atvejais, kai asmuo nurodo galimus neteisėtus pareigūnų veiksmus, kurie nenustatyti specialiose pareigūnų atsakomybę reglamentuojančiose teisės normose, teismai vertina pateiktus faktus apie galimus pažeidimus bendrųjų teisės principų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir tarptautinių susitarimų kontekste. Teisinis reglamentavimas, tam tikrų institucijų ar pareigūnų veiksmai neįvardijami kaip galimas pagrindas atsakomybei atsirasti negali paneigti asmens teisės reikalauti žalos atlyginimo, jeigu tokia žala atitinkamais veiksmais buvo padaryta. Asmeniui nurodžius faktinį reikalavimo pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), teismas, nagrinėdamas bylą, teisinį santykį kvalifikuoja ex officio. Tais atvejais, kai nacionalinė teisė nereglamentuoja valstybės atsakomybės už tam tikrus pažeidimus, teismas valstybės atsakomybę nustato, vadovaudamasis tarptautinėmis sutartimis kaip nacionalinės teisės sistemos dalimi (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007; 2009 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-428/2009).

Šioje civilinėje byloje nagrinėjamų aplinkybių aspektu atsižvelgtina ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkto. Pagal EŽTT praktiką pagrįstas įtarimas, kurio buvimas yra būtina (sine qua non) suėmimo (sulaikymo) teisėtumo sąlyga, suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, kad įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką (Murray v. the United Kingdom, no. 14310/88, judgment of 28 October 1994; Labita v. Italy, no. 26772/95, judgement of 6 April 2000; Shannon v. Latvia, no. 32214/03, judgement of 24 November 2009; kt.). Aiškindamas „pagrįsto įtarimo“ sąvoką, EŽTT taip pat yra nurodęs, kad tas faktas, jog pareiškėjui nebuvo pateikta kaltinimų arba jis nebuvo perduotas teismui, nebūtinai reiškia, kad suėmimo tikslas neatitiko nurodytos Konvencijos nuostatos (Brogan and Others v. the United Kingdom, no. 11209/84; 11234/84; 11266/84; 11386/85, judgement of 29 November 1988; Erdagöz v. Turkey, no. 21890/93, judgement of 22 October 1997; Labita v. Italy, no. 26772/95, judgement of 6 April 2000).

Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad būtent procesinio dokumento (telefoninių pokalbių klausymosi protokolo) netinkamas surašymas vertintinas kaip neteisėtas ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmas, kuris turėjo įtakos ieškovui taikytoms procesinės prievartos priemonėms – kardomosios priemonės parinkimui bei nušalinimui nuo pareigų. Nors toks veiksmas – telefoninių pokalbių klausymosi protokolo netinkamas surašymas – ir nėra CK 6.272 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai įvardytas kaip pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, tačiau, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006; 2007 m. vasario 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007; 2009 m. spalio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. L. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-428/2009), darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė dėl valstybės atsakomybės atsiradimo ir šio veiksmo pagrindu. Remdamasi pirmiau nurodyta teismų praktika, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo kasacinio skundo argumentus, kad esą civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo negali būti iš naujo vertinamos tos aplinkybės, kurias jau įvertino teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, ir kad bylą nagrinėję teismai turėjo atsižvelgti į tai, jog instancine tvarka nutartys dėl ieškovo suėmimo ar kitų kardomųjų priemonių skyrimo nebuvo panaikintos, todėl jos neva yra teisėtos (t. y. teisėtos ir civiline teisine prasme); taip pat kad bylą nagrinėję teismai, suėmimo bei nušalinimo nuo pareigų teisėtumą vertindami kitaip, nei tai padarė baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas, neva peržengė kompetencijos ribas, nes iš naujo vertino skirtų kardomųjų priemonių pagrindus. Dėl tų pačių motyvų vertintini kaip teisiškai nepagrįsti ir trečiojo asmens Generalinės prokuratūros kasacinio skundo argumentai, kuriais atkreipiamas dėmesys į tai, kad ieškovui taikytų procesinės prievartos priemonių neteisėtumas nei ikiteisminio tyrimo, nei baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu konstatuotas nebuvo. Ši aplinkybė (ieškovui taikytų procesinės prievartos priemonių teisėtumas, jų nepanaikinimas instancine tvarka), kaip tokia, nereiškia, kad aptariamos priemonės esą visais atvejais teisėtos ir civiliniu teisiniu aspektu – šių priemonių teisėtumas gali ir turi būti tiriamas bei vertinamas kartu su kitais civilinėje byloje pateiktais duomenimis, įrodymais.

Pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika teikia pagrindą konstatuoti, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui (vien tik) baudžiamojo proceso požiūriu. Neteisėtais veiksmais kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais (veiksmais) pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, pažymėtina, kad, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, teismas, vadovaudamasis CPK 176-185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina atsižvelgdamas ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu, pavyzdžiui, ar telefoninių pokalbių pasiklausymas buvo sankcionuotas, ar pokalbių turinys atskleistas pagal BPK 154 straipsnio reikalavimus. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, trečiojo asmens Valstybės saugumo departamento kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad tokios kategorijos bylose vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad procesinio veiksmo įforminimo pažeidimas turi būti susietas su tokiu neteisėtumu, kuris teiktų pagrindą taikyti civilinę atsakomybę pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, todėl neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, negali būti konstatuoti atskirai nuo kitų atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio ir žalos.

Tai konstatavusi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, nors ir nurodydamas konstitucinius žalos atlyginimo imperatyvus, taip pat nužvelgdamas tam tikrą EŽTT praktiką, tačiau vis dėlto nepakankamai tyrė ir vertino valstybės civilinei atsakomybei atsirasti būtiną sąlygą – neteisėtus veiksmus. Šiuo aspektu skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nepadarė atitinkamų išvadų dėl, be kita ko, tokių teisiškai reikšmingų aplinkybių: kokie protokolo surašymo reikalavimai įtvirtinti BPK 154 straipsnyje, ar šių reikalavimų laikytasi; kokia telefoninio pokalbio klausymosi protokolo įrodomoji reikšmė baudžiamojo proceso praktikoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tokio pobūdžio įrodymo (telefoninio pokalbio klausymosi protokolo) ištyrimui bei įvertinimui reikšminga ir atitinkama teismų praktika, suformuota baudžiamosiose bylose. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pokalbių įrašai ir protokolai baudžiamojo proceso doktrinoje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje priskiriami skirtingiems įrodymų šaltiniams: atitinkamai, vieni yra pirminiai, o kiti – išvestiniai įrodymai. Tuo tarpu nė vienai šių įrodymų grupei neteikiama pirmenybė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-589/2006). Nagrinėjamos bylos duomenys, prie šios bylos pridėtos baudžiamosios bylos Nr. 1-13-462/2006 duomenys dėl procesinių prievartos priemonių ieškovui skyrimo ir skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai bei išvados teikia pagrindą konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino (netinkamai tyrė ir vertino) baudžiamojoje byloje pateiktų įrodymų jų sąsajumo, leistinumo, įrodomosios reikšmės aspektais; liko neištirti, neįvertinti ir protokolą rašiusio pareigūno paaiškinimai (parodymai), kad žodis „krovinys“ telefoninio pokalbio klausymosi protokole buvo įrašytas kaip apibendrinamasis, nes buvo klausomasi ne vieno pokalbio ir visi pokalbiai surašyti į vieną protokolą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro 2009 m. birželio 15 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (T. 2, b. l. 108, 109) nustatyta, jog nėra jokių duomenų apie tai, kad protokolą surašęs pareigūnas sąmoningai ir tyčia būtų įrašęs į protokolą duomenis, kurių objektyviai nėra, klastojęs jį; pareigūno veiksmuose nenustatyta dokumento suklastojimo ar kitokių nusikaltimų (piktnaudžiavimo, tarnybos pareigų neatlikimo) sudėties.

Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija sutinka su kasacinių skundų argumentais, kad bylą nagrinėję teismai, neanalizuodami pokalbių stenogramų reikšmės procesinės prievartos priemonių parinkimui ir taikymui, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 177, 185 straipsniai); netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias kardomųjų priemonių skyrimą; padarė nepagrįstą išvadą, jog baudžiamosios bylos tyrimo metu nebuvo teisinio ir (arba) faktinio pagrindo ieškovui taikyti procesinės prievartos priemones; taip pat nukrypo nuo atitinkamos teismų praktikos. Konstatuotiems proceso teisės normų pažeidimams pašalinti reikalinga tirti ir vertinti faktines bylos aplinkybes. Šios funkcijos kasacinis teismas neatlieka (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl nurodytiems teisės pažeidimams pašalinti byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Tai konstatavusi, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasaciniuose skunduose pateiktų argumentų, kuriais apeliuojama, be kita ko, į telefoninių pokalbių išklotinių (stenogramų) ir telefoninių pokalbių klausymosi protokolų įtaką ieškovui taikytų konkrečių procesinės prievartos priemonių parinkimui, šių priemonių parinkimo ir skyrimo subjektus, tvarką – šios ir daugelis kitų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių turės būti tiriamos ir vertinamos bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Dėl priežastinio ryšio ir žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, sprendžiant dėl teisės į žalos, atsiradusios dėl neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, atlyginimą

Pirmiau nurodytų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių, be kita ko, susijusių su procesinės prievartos priemonių baudžiamajame procese skyrimo pagrindais ir tvarka, neištyrimas ir neįvertinimas (netinkami tyrimas ir vertinimas), teisėjų kolegijos vertinimu, nulėmė ir nepagrįstas bylą nagrinėjusių teismų išvadas dėl priežastinio ryšio tarp ieškovui atsiradusios žalos ir atitinkamų veiksmų, kurių neteisėtumas nagrinėjamu atveju nustatytas pažeidžiant pirmiau nurodytas teisės normas bei jų aiškinimo ir taikymo praktiką. Šiuo aspektu kasaciniuose skunduose pagrįstai apeliuojama į tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai (vienas kurių ir surašė telefoninio pokalbio klausymosi protokolą) pagal BPK nuostatas neturi šiuo atveju teisės nei inicijuoti sprendimo dėl kardomosios priemonės suėmimo skyrimo priėmimo, nei priimti sprendimą skirti kardomąją priemonę suėmimą; kad bylą nagrinėję teismai nenustatė, jog kardomųjų priemonių parinkimą ir skyrimą lėmė būtent ieškovo neištartas, tačiau telefoninių pokalbių pasiklausymo protokole nurodytas žodis „krovinys“. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai netyrė ir nevertino prie šios bylos pridėtos baudžiamosios bylos duomenų, atskleidžiančių ieškovo sulaikymo pagrindą ir sulaikymo teisėtumo patikrinimą instancine tvarka. Šia prasme trečiojo asmens Generalinės prokuratūros kasaciniame skunde pagrįstai atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas, skirdamas ieškovui suėmimą, vadovavosi visais bylos faktiniais duomenimis, suteikė prioritetą viešajam interesui ir apribojo ieškovo laisvę, taikė kardomąją priemonę suėmimą, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas įtartas padaręs sunkų nusikaltimą, trukdys procesui susisiekdamas su kitais asmenimis. Ši teismo nutartis buvo apskųsta, o po 14 dienų kardomoji priemonė buvo pakeista į švelnesnę (baudžiamoji byla Nr. 1-13-462/2006; T. 9, b. l. 163-209). Konstatuotina, kad jeigu buvo surinkta pakankamai informacijos objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis (ieškovas) galėjo padaryti nusikaltimą, tai būtina aiškintis, ar kardomosios priemonės skyrimas atitiko bendrąsias šių priemonių skyrimo nuostatas, įtvirtintas BPK 121 straipsnyje. Tai vertinant, svarbu atsižvelgti ir į kontrabandos, kaip nusikalstamos veikos, pobūdį, taip pat kontrabandos tyrimo praktikos baudžiamajame procese aspektus – kad šis specifinis nusikaltimas dažnai padaromas dalyvaujant keliems asmenims, kurie pasiskirsto vaidmenimis, veikia ne vienu metu ir skirtingose vietose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-388/2007). Tuo tarpu, spręsdami dėl ieškovo laisvės suvaržymo teisėtumo, bylą nagrinėję teismai, teisėjų kolegijos vertinimu, a priori konstatavo šios teisės pažeidimą ir dėl to atsiradusią žalą, įskaitant ir ieškovo darbo teisių pažeidimą. Dėl to kasaciniuose skunduose pagrįstai apeliuojama į tai, kad bylą nagrinėję teismai neištyrė ir neįvertino (netinkamai tyrė ir vertino), ar papildomo žodžio „krovinys“ įrašymas į telefoninio pokalbio klausymosi protokolą iš tikrųjų nulėmė ieškovo laisvės suvaržymą ir ar toks suvaržymas aptariamoje baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo) stadijoje, atsižvelgiant į tuo metu egzistavusius duomenis, buvo būtinas, teisiškai pateisinamas.

Kadangi nurodytų teisiškai reikšmingų aplinkybių ištyrimas ir įvertinimas reikalauja, be kita ko, ir faktinių bylos aplinkybių nagrinėjimo, tai aptariama bylos dalis grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Pasisakydama dėl kasaciniuose skunduose pateiktų argumentų, kuriais apeliuojama į ieškovui priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžius, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju nusprendus dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo konstatavus neteisėtą veiksmą – telefoninio pokalbio klausymosi protokolo netinkamą surašymą – nėra pagrindo, sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgti į teismų praktiką bylose, kuriose neturtinė žala priteisiama dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, nes dėl šių (neteisėtų) veiksmų atsirandanti žala ir nagrinėjamu atveju aptariamais veiksmais galbūt atsiradusi žala nėra tapačios ar iš esmės panašios, skirtingi ne tik žalos atsiradimo pagrindai, bet ir veiksmais sukeliami padariniai. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; kt.).

Sprendžiant dėl turtinės žalos atlyginimo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 31 punktą (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija) sumos turtinei žalai, išskyrus negautas pajamas, atlyginti, taip pat teismų priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti yra neapmokestinamos, tuo tarpu pagal anksčiau galiojusias šio įstatymo 17 straipsnio nuostatas neapmokestinamoms pajamoms priskirtinos teismų priteistos sumos žalai atlyginti neišskiriant negautų pajamų.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai patvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintus kasacijos pagrindus. Dėl to skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškinio reikalavimų tenkinimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, naikintina ir ši bylos dalis grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 19 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimo dalis, kuria iš dalies patenkinti ieškinio reikalavimai ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 19 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Algis Norkūnas

Sigita Rudėnaitė

Janina Stripeikienė