O. N. pagal BK 138 str., 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-291-942/2018

Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00450-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 1.1.8.10; 2.1.7.5; 2.1.14; 2.4.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Masioko ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nuteistojo O. N. (O. N.) gynėjui advokatui Viktorui Dovidaičiui,

nukentėjusiajai A. G. L., jos ir nukentėjusiojo S. L. (S. L.) atstovei advokatei Julijai Žukienei,

vertėjai Joanai Rudzianiec,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. N. bei jo gynėjo advokato Viktoro Dovidaičio kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžių ir nukentėjusiųjų A. G. L., S. L. bei jų atstovės advokatės Julijos Žukienės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. nuosprendžiu O. N. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės apribojimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį vieneriems metams dviem mėnesiams įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu 00.00–6.00 val. būti namuose ir atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą, 140 straipsnio 1 dalį aštuoniems mėnesiams įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu 00.00–6.00 val. būti namuose ir atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė O. N. paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams įpareigojant jį bausmės vykdymo laikotarpiu 00.00–6.00 val. būti namuose ir atlyginti nusikalstamomis veikomis padarytą žalą.

Iš nuteistojo O. N. civiliniam ieškovui ir nukentėjusiajam S. L. priteista 1773,90 Eur turtinei ir 800 Eur neturtinei, o civilinei ieškovei ir nukentėjusiajai A. G. L. – 76,03 Eur turtinei ir 1200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus nuteistojo O. N. apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. nuosprendis pakeistas.

O. N. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės apribojimo bausmė sumažinta iki keturių, o pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės apribojimo bausmė – iki aštuonių mėnesių įpareigojant jį per paskirtų bausmių vykdymo laikotarpį 00.00–6.00 val. būti namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės apribojimas aštuoniems mėnesiams įpareigojant jį bausmės vykdymo laikotarpiu 00.00–6.00 val. būti namuose.

Iš nuteistojo O. N. civiliniam ieškovui ir nukentėjusiajam S. L. priteistos turtinės žalos dydis sumažintas iki 1000 Eur, neturtinės žalos – iki 500 Eurų, o civilinei ieškovei ir nukentėjusiajai A. G. L. priteistos neturtinės žalos dydis sumažintas iki 1000 Eur.

Kita Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. nuosprendžio dalis palikta galioti be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiosios A. G. L. ir jos bei nukentėjusiojo S. L. atstovės, prašiusių jų ir nukentėjusiojo S. L. kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio jo ir jo ginamojo kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų ir jų atstovės kasacinį skundą atmesti, prokurorės, prašiusios nukentėjusiųjų ir jų atstovės kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. O. N. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad atitinkamai 2016 m. rugpjūčio 1 d. apie 18.00 val. (duomenys neskelbtini) nuosavo namo neaptvertame kieme, nukentėjusiajam S. L. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą, o nukentėjusiajai A. G. L. nesunkiai sutrikdė sveikatą.

1.1. O. N. kumščiu sudavė ne mažiau kaip tris ir ne daugiau kaip penkis smūgius nukentėjusiajam S. L. į veidą, taip sukėlė jam fizinį skausmą ir padarė muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, dvylikto, trylikto dantų netekimą, vienuolikto danties panirimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

1.2. Po to O. N. kumščiu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai A. G. L. į nosį, taip sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė poodines kraujosruvas akių vokuose, nosies kaulų lūžį su muštine žaizda nosies nugarėlės minkštuosiuose audiniuose, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulų lūžio nukentėjusiosios sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei dešimties dienų laikotarpiui.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo O. N. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad nuteistasis O. N. jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė būdamas susijaudinęs dėl nukentėjusiojo S. L. neteisėtų veiksmų prieš jo motiną O. N. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nuteistasis O. N. nusikalstamas veikas padarė esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė sušvelnindamas nuteistajam paskirtas laisvės apribojimo bausmes sutrumpinant jų trukmę ir subendrindamas paskirtas bausmes apėmimo būdu, taip pat atitinkamai sumažindamas iš nuteistojo nukentėjusiajam S. L. priteistos turtinės ir neturtinės, o nukentėjusiajai A. G. L. – neturtinės žalos dydžius.

III. Kasacinių skundų argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis O. N. ir jo gynėjas advokatas V. Dovidaitis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą O. N. nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. Iš baudžiamojoje byloje esančių įrodymų, priešingai negu nustatė žemesnės instancijos teismai, matyti, kad O. N. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. O. N. realizavo BK 28 straipsnyje jam suteiktą teisę į būtinąją gintį, todėl jis neturi atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad „<...> nuteistasis O. N. smurtavo prieš nukentėjusįjį S. L. būtent dėl to, kad iš tos įvykio situacijos, kurią jis matė, suprato, jog pastarasis smurtauja prieš jo motiną <...>“. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad tarp S. L. ir O. N. motinos O. N. buvo fizinis kontaktas, konstatavo ir patį smurtavimo faktą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad S. L. kėsinosi į senyvo amžiaus žmogaus sveikatą, o galbūt ir gyvybę, nes jis būdamas neblaivus, fiziškai stiprus ir agresyviai nusiteikęs smūgiavo O. N. į galvą, t. y. gyvybiškai svarbų organą. Vadinasi, kėsinimasis į O. N. motinos sveikatą ir gyvybę buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, todėl neprognozuojamai ir neadekvačiai besielgiančio asmens veiksmų nenutraukimas galėjo sukelti itin sunkias pasekmes. Būtent dėl tokio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į jo motinos sveikatą ir gyvybę O. N. ir ėmėsi veiksmų prieš nukentėjusiuosius. Kartu pažymėtina, kad teismai nenustatė, kad pavojingas kėsinimasis jau akivaizdžiai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis, todėl O. N. veiksmai prieš nukentėjusiuosius nepagrįstai nebuvo pripažinti būtinąja gintimi.

3.3. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs, kad „faktinė situacija nesudaro pagrindo spręsti, kad aptariamo įvykio metu kilo būtinosios ginties situacija“, ir apeliacinės instancijos teismas, su tuo sutikęs, padarė išvadą, kad O. N. dėl S. L. veiksmų buvo susijaudinęs, tačiau jo veiksmus nulėmė būtent ta susijaudinimo būsena, o ne gynyba prieš S. L.. Be to, apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas baudžiamajame įstatyme įtvirtintą kaltininko, padariusio sužalojimus, būseną, kurią, kaip nurodė teisėjų kolegija, įstatymo leidėjas apibūdina „labai susijaudinus“, konstatavo, kad „nuteistasis O. N., atlikdamas smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius, buvo susijaudinęs, tačiau visgi tokia jo būsena nevertinama kaip labai susijaudinusio asmens būsena“. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindė tuo, kad tarp O. N. šeimos ir nukentėjusiųjų šeimos buvo ilgalaikių nesutarimų, dėl to nuolat kildavo konfliktų, todėl vienas iš tokių besikartojančių konfliktų neturėjo O. N. sukelti labai didelio susijaudinimo, dėl kurio jis smurtavo prieš kitus asmenis.

3.4. Su tokiomis išvadomis kategoriškai negalima sutikti. Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikomas veikimas dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, taigi šioje normoje nekalbama apie „didelį susijaudinimą“. Be to, teismas ignoravo vieną svarbią aplinkybę – tai, kad besiginančio asmens emocinė būsena neleidžia jam pasiruošti užpuolimui, pasirinkti gynybos būdo, vietos, laiko ar priemonių.

3.5. Be to, gynybos nuomone, teismas, vertindamas šią konkrečią situaciją, pažeidė vieną iš svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų vertinti tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-313/2012). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad faktų ir teisės sandūroje kartais susidaro situacijos, kuriose sprendimas varijuoja nuo būtinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo. Tokių situacijų teisinio vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba. Taigi didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137/2010).

3.6. Kaip nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, nei O. N., nei nukentėjusioji pusė neginčija tos aplinkybės, jog dėl ilgalaikių nesutarimų tarp jų nuolat kildavo konfliktų, tačiau teismai neįvertino dar vienos, gynybos nuomone, svarbios aplinkybės – tai, kad šie ilgalaikiai konfliktai niekada neperaugdavo į santykių aiškinimąsi naudojant fizinę jėgą ir jie niekada nebuvo sprendžiami smurtu; jie būdavo buitinio pobūdžio (žemės sklypų ribų aiškinimasis, augalų priežiūros klausimai, naudojimosi bendraisiais objektais tvarkos pažeidimai ir pan.). Taigi šis konfliktas buvo visiškai kitokio pobūdžio, intensyvumo ir pavojingumo, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai S. L. smurtinių veiksmų prieš O. N. panaudojimą prilygino analogiškiems, „tokiems pasikartojantiems konfliktams“.

3.7. Be to, teismai neįvertino ir to, kad nukentėjusysis buvo neblaivus, agresyviai nusiteikęs, todėl O. N., matydamas pargriuvusią ant žemės motiną O. N. ir jos kryptimi intensyviai rankomis mosikuojantį bei į tinklinę vielą spardantį nukentėjusįjį, suprato, jog jo motinai gresia realus pavojus ir ją reikia gelbėti.

3.8. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-336/2008). Nei kiekybės, nei kokybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis, išskyrus atvejus, pažymėtus BK 28 straipsnio 3 dalyje, t. y. kad būtosios ginties ribos peržengiamos, kai yra visos būtinos sąlygos vienu metu: a) nužudymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas; b) tai padaroma tiesiogine tyčia (besiginantis suvokia, jog gynybai nėra būtini tokie padariniai, tačiau jų nori ir siekia); c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEyLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-212/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-212/2009">2K-212/2009</a>).

3.9. Nors teismas kritiškai vertino nukentėjusiosios A. G. L. veiksmus prieš O. N. kaip keliančius jam pavojų, pažymėtina, kad nukentėjusiosios kėsinimasis į O. N. sveikatą taip pat buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. O. N. buvo suduoti smūgiai į nugarą kaip tik tuo metu, kai jis gynėsi nuo S. L.. O. N., pajutęs stiprius smūgius į nugaros sritį ir nematęs, kas juos sudavė, siekdamas apsiginti, atstūmė juos sudavusį asmenį ir taip adekvačiai reagavo į užpuolimą. Akivaizdu, kad užpultas iš priekio ir nugaros žmogus, veikiamas savisaugos instinkto, imsis priemonių apsiginti turimomis priemonėmis. Dėl to natūralu, kad po to, kai O. N. pajuto smūgius, kurių jėga leido jam suprasti, kad suduodama ne ranka, o kažkokiu daiktu, į nugarą, jis ėmėsi priemonių ir šiam užpuolimui nutraukti ir atstūmė jį užpuolusią A. G. L. nuo savęs. Tai, kad atlikdamas šiuos veiksmus jis galėjo sužaloti nukentėjusiąją, jis neneigia. Kartu pažymėtina, kad tai, jog nukentėjusioji sudavė smūgius O. N., patvirtina ir liudytojos E. P. parodymai ir baudžiamojoje byloje esanti 2016 m. rugpjūčio 3 d. specialisto išvada, kurioje užfiksuoti sužalojimai visiškai atitinka O. N. parodymus apie sužalojimų atsiradimo mechanizmą.

3.10. Taigi O. N. gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Gindamas motiną ir save jis nenaudojo jokių priemonių, nors tuo tarpu prieš jį tokios priemonės buvo panaudotos. Jis gynėsi nuo dviejų jį užpuolusių žmonių, iš kurių vienas buvo neblaivus, o tokio asmens elgesys yra neprognozuojamas. O. N. panaudotos gynybos negalima vertinti kaip akivaizdžiai neatitinkančios kėsinimosi pavojingumo, todėl nėra pagrindo teigti, kad O. N. neveikė esant būtinosios ginties situacijai.

3.11. Be to, pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje esantys duomenys neleidžia objektyviai nustatyti, kaip buvo sužaloti nukentėjusieji, t. y. ar taip, kaip tai paaiškino O. N., ar taip, kaip tai paaiškino nukentėjusieji, nes nukentėjusysis S. L. įvykio metu buvo girtas, o nukentėjusioji A. G. L. davė teismą klaidinančius parodymus dėl konflikto pradžios ir savo vyro blaivumo. Nepaisydami to, teismai rėmėsi neaptikimais nukentėjusiųjų parodymais, ignoravo gynybos pateiktus argumentus ir nesivadovavo in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu.

4. Kasaciniu skundu nukentėjusieji A. G. L., S. L. ir jų atstovė advokatė J. Žukienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatoriai nurodo:

4.1. Baudžiamojoje byloje aiškiai ir neginčytinai nustatyta, kad O. N., suduodamas nukentėjusiajam S. L. kumščiu į veidą, suvokė, kad tokiais veiksmais kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai, numatė, jog taip gali sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, kad nuteistasis, veikdamas netiesiogine tyčia, nesunkiai sutrikdė A. G. L. sveikatą, suduodamas jai vieną smūgį į nosį.

4.2. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo baudžiamojoje byloje esančius rašytinius įrodymus, specialistų išvadas, liudytojų, nukentėjusiųjų ir kaltinamojo parodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, prieštaraudamas pats sau, pripažinęs, kad O. N. baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai, išėjo už apeliacinio skundo ribų. Apeliacinės instancijos teismas vienoje nuosprendžio vietoje nurodo, kad nuteistasis, atlikdamas smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius, buvo susijaudinęs, tačiau visgi tokia jo būsena nevertinama kaip labai susijaudinusio asmens būsena, o jau kitoje, prieštaraudamas pats sau, teigia, kad pripažinus, jog nusikalstamas veikas O. N. padarė būdamas susijaudinęs dėl nukentėjusiojo S. L. neteisėtų veiksmų prieš jo motiną O. N., tai yra vada švelninti jam paskirtas bausmes. Be to, tokios apeliacinio teismo išvados prieštarauja baudžiamojoje byloje esantiems įrodymams – baudžiamojoje byloje aiškiai nustatyta, kad jokios grėsmės O. N. motinai nebuvo.

4.3. Rašytiniame paaiškinime, surašytame iš karto po įvykusio konflikto, ir policijos pareigūnams, atvykusiems į įvykio vietą, O. N. pripažino sudavęs smūgius tiek S. L., tiek A. G. L. Vėliau, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, O. N. nepripažino kaltės ir neigė sudavęs smūgius S. L.. Be to, jo parodymai skyrėsi ir dėl smurto naudojimo prieš A. G. L.

4.4. Rašytiniame paaiškinime O. N. nurodė, kad, pajutęs kelis smūgius į nugarą ir gindamasis nuo tų smūgių, apsisukdamas ir siekdamas apsaugoti save, sudavė smūgį ir tik po to pamatė, kad gynėsi nuo A. G. L. Apklausiamas vėliau ikiteisminio tyrimo metu O. N. jau parodė, kad pajuto du smūgius iš nugaros – vieną į nugarą prie kaklo, kitą – į pakaušį, smūgiai buvo suduoti kažkokiu daiktu, tada jis staigiai pasisuko visu korpusu ir rankomis nustūmė nuo savęs už nugaros stovinčią A. G. L. O jau apklausiamas teisiamajame posėdyje jis parodė, kad A. G. L. smūgių nesudavė, nebent netyčia uždengdamas veidą, apsisukdamas. Teisme O. N. kėlė ir dar vieną versiją, kad nukentėjusieji susimušė tarpusavyje ir tų muštynių metu susižalojo.

4.5. Pažymėtina, kad 2016 m. lapkričio 14 d. O. N. po to, kai jos sūnui O. N. buvo pateiktas įtarimas dėl nusikalstamų veikų padarymo, privataus kaltinimo tvarka kreipėsi į teismą, kaltindama S. L. nusikalstamos veikos, kurios jis nedarė, padarymu, turėdama tikslą padėti sušvelninti arba išvengti sūnui baudžiamosios atsakomybės už padarytus smurtinius nusikaltimus. Vilniaus miesto apylinkės teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo šią privataus kaltinimo bylą ir 2017 m. liepos 10 d. nuosprendžiu S. L., kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, išteisino. Šis nuosprendis apskųstas nebuvo.

4.6. O. N., neatsižvelgdamas į nurodytą įsiteisėjusį teismo nuosprendį privataus kaltinimo byloje, teisiamajame posėdyje, toliau bandydamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, pateikė dar vieną gynybinę versiją, kad jis neva gynė savo motiną O. N. ir kad tai buvo būtinoji gintis.

4.7. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs nuteistojo ir jo gynėjo versiją dėl būtinosios ginties, nuosprendyje pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje esančiais ir teisiamajame „posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta faktinė situacija nesudaro pagrindo spręsti, kad aptariamo įvykio metu kilo būtinosios ginties situacija, kurios metu kaltinamasis O. N. turėjo pagrindą ir teisę į būtinąją gintį. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad nukentėjusiojo S. L. veiksmai buvo grėsmingi, keliantys pavojų kaltinamojo ar jo šeimos narių sveikatai ar gyvybei“.

4.8. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad nėra surinkta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių tai, jog nukentėjusysis S. L. smurtavo prieš O. N.. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistasis O. N. sudavė smūgius nukentėjusiems S. L. ir A. G. L. nukentėjusiųjų sklypo teritorijoje, kai nuteistojo motina O. N. buvo savo sklypo teritorijoje, t. y. nesant jokio realaus ar akivaizdaus kėsinimosi į nuteistojo sveikatą. Duomenų, patvirtinančių, kad S. L. ar A. G. L. sudavė smūgius nuteistajam ar jo motinai, baudžiamojoje byloje nėra. Nėra pagrindo spręsti ir apie realų ar akivaizdų kėsinimąsi į nuteistojo motinos O. N. sveikatą, nes iš VšĮ Mykolo Marcinkevičiaus ligoninės rašto matyti, jog O. N. konsultuota šios ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos ir ambulatorinių konsultacijų skyriuje, suteikta stebėjimo paslauga, jokie objektyvūs sužalojimai jai minėto konflikto metu nebuvo padaryti. Šios aplinkybės taip pat buvo ištirtos ir jau pirmiau nurodytoje privataus kaltinimo byloje, kurioje, kaip minėta, S. L. yra išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kartu pažymėtina ir tai, kad nuteistasis niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl specialisto išvadoje nenustatyti jokie sužalojimai jo nugaroje, nors, jo teigimu, jam į tą vietą buvo suduoti smūgiai.

4.9. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, neišsamiai, būdamas šališkas ir neobjektyvus, padarė išvadas, prieštaraujančias baudžiamojoje byloje esantiems įrodymams, ir, išeidamas už nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo ribų, nepagrįstai pripažino, jog nuteistasis nusikalstamas veikas padarė būdamas susijaudinęs dėl neteisėtų nukentėjusiojo S. L. veiksmų prieš nuteistojo motiną, ir šiuo pagrindu sušvelnino nuteistajam O. N. paskirtas bausmes ir sumažino nukentėjusiųjų dėl jo tyčinių nusikalstamų veiksmų realiai patirtą žalą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nukentėjusiųjų A. G. L. ir S. L. bei jų atstovės advokatės J. Žukienės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, o nuteistojo O. N. ir gynėjo advokato V. Dovidaičio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo ir jo gynėjo kasacinio skundo

6. Esminis nuteistojo O. N. ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentas yra tas, kad, anot jų, priešingai negu nustatė žemesnės instancijos teismai, iš baudžiamosios bylos matyti, kad O. N. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, – jis realizavo BK 28 straipsnyje jam suteiktą teisę į būtinąją gintį, todėl jis neturi atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą. Taigi kasatoriai, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad baudžiamojoje byloje nepagrįstai nebuvo taikytos BK 28 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos.

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Pažymėtina, kad kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE2LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-316/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-316/2012">2K-316/2012</a>, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017).

8. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar šiuo atveju buvo būtinosios ginties situacija, įvertino byloje esančių įrodymų visetą ir atsižvelgė į tai, kad: tarp nukentėjusiojo S. L. ir nuteistojo motinos įvyko žodinis konfliktas; nuteistasis smūgius nukentėjusiesiems sudavė jų sklypo teritorijoje nuteistojo motinai tuo metu būnant už vielinės tvoros savo sklypo teritorijoje po to, kai išgirdo ją šaukiant, jog ją muša nukentėjusysis S. L.; baudžiamojoje byloje nenustatyta, jog nukentėjusysis S. L. būtų smurtavęs prieš nuteistojo motiną; duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusieji būtų sudavę smūgius nuteistajam, baudžiamojoje byloje nėra; policija buvo kviečiama būtent nukentėjusiųjų iniciatyva. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistasis teisiamajame posėdyje negalėjo paaiškinti, kodėl savo motinos negalėjo apginti iš savo sklypo teritorijos ir bėgo į kaimynų (nukentėjusiųjų) sklypą. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo O. N. veika negali būti vertinama kaip veikimas būtinosios ginties sąlygomis, nes nebuvo nustatytas pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio jis būtų turėjęs teisę gintis pats ar ginti kitus asmenis, o apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad nukentėjusysis neturėjo realios galimybės pavojingai kėsintis į nuteistojo motinos sveikatą ir tą nuteistasis suprato matydamas nukentėjusiojo ir savo motinos buvimo vietas, taip pat tai, kad nuteistajam pamačius situaciją nukentėjusysis kėsinimosi veiksmų neatliko, motyvuotai šiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritarė.

9. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant tokioms baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms BK 28 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos nuteistajam pagrįstai nebuvo taikytos.

Dėl nukentėjusiųjų ir jų atstovės kasacinio skundo

10. Nukentėjusieji ir jų atstovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, neišsamiai, priėmė prieštaringą nuosprendį ir, išeidamas už nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo ribų, nepagrįstai pripažino, jog nuteistasis nusikalstamas veikas padarė būdamas susijaudinęs dėl neteisėtų nukentėjusiojo S. L. veiksmų prieš nuteistojo motiną, ir šiuo pagrindu sušvelnino nuteistajam O. N. paskirtas bausmes bei sumažino nukentėjusiųjų dėl jo tyčinių nusikalstamų veiksmų patirtą žalą. Taigi kasatoriai, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

11. Nagrinėjamų kasatorių skundų argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi kontekste pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017, 2K-281-942/2018). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Kartu nagrinėjamų nuteistojo ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad vien tik tai, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino, taikė baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas ar atsakė į apelianto skundo argumentus ne taip, kaip, proceso dalyvio nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme.

12. Iš nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo matyti, kad nuteistojo gynėjas, prašydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir jo ginamąjį išteisinti bei atmesti baudžiamojoje byloje pareikštus nukentėjusiųjų civilinius ieškinius, jame nurodė, jog pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje esančius įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nepagrįstai netaikė BK 28 straipsnio („Būtinoji gintis“) nuostatų. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir jo ginamąjį išteisinti, o baudžiamojoje byloje pareikštus nukentėjusiųjų civilinius ieškinius atmesti.

13. Taigi, atsižvelgus į nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto prašymus, nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog nuteistasis nusikalstamas veikas padarė, būdamas susijaudinęs dėl nukentėjusiojo S. L. neteisėtų veiksmų prieš jo motiną, ir šiuo pagrindu sušvelnindamas nuteistajam paskirtas bausmes (sutrumpindamas jų trukmę) ir sumažindamas iš nuteistojo priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžius, išėjo už apeliacinio skundo ribų.

14. Kita vertus, sutiktina su kasatorių argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, neišsamiai, priėmė prieštaringą nuosprendį ir nepagrįstai pripažino, jog nuteistasis nusikalstamas veikas padarė būdamas susijaudinęs dėl neteisėtų nukentėjusiojo S. L. veiksmų prieš nuteistojo motiną, ir šiuo pagrindu sušvelnino nuteistajam O. N. paskirtas bausmes bei sumažino nukentėjusiųjų dėl jo tyčinių nusikalstamų veiksmų patirtą žalą.

15. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu nagrinėjamų kasatorių argumentų kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 0590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/9620, ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-80-942/2015, 2K-283-746/2015, 2K-5-895/2016, 2K-281-746/2016).

16. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas iš pradžių jame nurodo, kad: nuteistasis smurtavo prieš nukentėjusįjį S. L. būtent dėl to, kad iš įvykio situacijos, kurią jis matė, suprato, jog nukentėjusysis smurtauja prieš jo motiną; nukentėjusysis S. L. neigia buvęs prie tvoros, skiriančios jų sodo teritoriją nuo kaimynų N. sodo teritorijos, kaip neigia smurtavęs prieš nuteistojo motiną O. N., tačiau teismas šia nukentėjusiojo parodymų dalimi netiki; teismas tiki liudytojų nuteistojo motinos O. N. ir E. P., nuteistojo O. N. parodymais, kuriuos iš dalies patvirtina policijos pareigūnų R. A., V. B. parodymai, kuriuose jie nurodė, kad, aiškinantis įvykio situaciją, nukentėjusysis S. L. pripažino, jog dėl obuolių mėtymo į jų sodą jis priėjo prie tvoros ir pastūmė už tvoros esančią nuteistojo motiną O. N., o nuteistasis O. N. aiškino, kad jo motinai, būdamas girtas, sudavė kaimynas S. L.; tai, kad nukentėjusysis S. L. įvykio metu buvo prie tvoros, už kurios anapus buvo nuteistojo motina, ir kad galbūt buvo fizinis kontaktas, patvirtinta ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. nuosprendis, kuriuo nukentėjusysis S. L. dėl nuteistojo motinos O. N. iškeltos privataus kaltinimo bylos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra išteisintas nenustačius, kad tuo fiziniu kontaktu nuteistojo motinai O. N. buvo sukeltas fizinis skausmas (2 t., b. l. 120–132). Po to apeliacinės instancijos teismas jau nurodo, kad: įvertinęs įvykio pradžios aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos pateiktu nuteistojo nusikalstamų veikų kvalifikavimu, taip pat su pirmosios instancijos teismo išvada, jog įvykio aplinkybės nėra tokios, kad jas būtų galima vertinti kaip būtinosios ginties situaciją; nukentėjusysis S. L., savo veiksmais sukėlęs konfliktinę situaciją, dėl kurios pradėjo šaukti parkritusi nuteistojo motina O. N., buvo savo sodo teritorijoje už vielinės tvoros, kurios aukštis 1,5 metro (1 t., b. l. 122, 123–130), taigi realiai jis neturėjo galimybės pavojingai kėsintis į nuteistojo motinos O. N. sveikatą ir tai nuteistasis O. N. suprato, matydamas nukentėjusiojo S. L. ir savo motinos O. N. buvimo vietas; nuteistajam pamačius situaciją, nukentėjusysis S. L. jokių kėsinimosi veiksmų nedarė. Apeliacinės instancijos teismas, pažymėjęs, kad iš to, jog nuteistasis, išgirdęs savo motinos O. N. riksmą, pamatęs ją suklupusią ir už tvoros pamatęs kaimyną S. L., spontaniškai peršoko tvorą ir užpuolė nukentėjusįjį, suduodamas jam smūgius, ir sudavė smūgį jo sutuoktinei A. G. L., atėjusiai vyrui į pagalbą, konstatavo, kad „akivaizdu, kad tuo metu jis, nežinodamas, kas dėl S. L. veiksmų realiai atsitiko jo motinai, buvo susijaudinęs ir jo veiksmus iššaukė būtent ta susijaudinimo būsena, o ne gynyba prieš S. L., ir tuo labiau gynyba dėl savo sveikatos prieš A. G. L.“. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad nuteistasis nusikalstamas veikas padarė būdamas susijaudinęs dėl nukentėjusiojo S. L. neteisėtų veiksmų prieš jo motiną O. N., sprendė, kad tai yra „vada švelninti jam paskirtas bausmes, nekeičiant tokių bausmių rūšies, bet mažinant jų trukmę“, taip pat nurodė, jog, pripažinus, kad nuteistojo nusikalstamus veiksmus išprovokavo neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, mažintinas ir iš nuteistojo priteistos nukentėjusiesiems atlygintinos turtinės ir neturtinės žalos dydis.

17. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistojo pripažinimo padarius nusikalstamas veikas jam esant susijaudinusiam dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų yra prieštaringa, nes, viena vertus, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nukentėjusysis neturėjo galimybės pavojingai kėsintis į nuteistojo motinos O. N. sveikatą ir tai nuteistasis O. N. suprato, matydamas nukentėjusiojo S. L. ir savo motinos O. N. buvimo vietas, kita vertus, kartu nuosprendyje konstatuoja, kad nuteistasis nusikalstamas veikas padarė, būdamas susijaudinęs dėl nukentėjusiojo S. L. neteisėtų veiksmų prieš jo motiną O. N.

18. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio taip pat matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio dalį dėl nuteistojo susijaudinimo ir tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo motinos buvusio fizinio kontakto iš esmės grindė abejonėmis. Pirmiausia pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje minimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. nuosprendžiu privataus kaltinimo byloje, teismui nurodžius, kad neįrodyta, jog nukentėjusysis būtų metęs obuolį į nuteistojo motiną, juo pataikęs jai į veidą ir taip sukėlęs fizinį skausmą, taip pat kad nesurinkta patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis iš tiesų kontaktavo su nuteistojo motina, o jeigu fizinis kontaktas ir buvo, tai kad jis sukėlė nuteistojo motinai fizinį skausmą, nukentėjusysis S. L. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo nuteistojo motinai O. N. sukėlimą išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl nukentėjusiojo panaudoto smurto prieš nuteistojo motiną grindžia tik pačios nuteistojo motinos O. N. parodymais, taip pat liudytojos E. P., kuri yra nuteistojo sugyventinė, ir paties nuteistojo parodymais, kuriuos iš dalies patvirtina policijos pareigūnų R. A. ir V. B., kuriems aiškinantis situaciją įvykio vietoje nukentėjusysis prisipažino pastūmęs nuteistojo motiną, o nuteistasis nurodė, jog jo motinai sudavė S. L., parodymais, nors prieš tai pats apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad tiek nuteistojo motina, tiek jo sugyventinė yra suinteresuotos ir siekia padėti O. N. išvengti atsakomybės. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog nuteistasis nusikalstamas veikas padarė būdamas susijaudinęs dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų, kartu nuosprendyje, nurodydamas, jog tai, kad „<…> galimai buvo fizinis kontaktas, patvirtinta ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. nuosprendžiu <…>“, iš esmės pripažįsta tai, jog toks fizinis kontaktas tik galėjo būti, bet ne iš tikrųjų buvo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai ištyręs ir įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, motyvuotai konstatavo, kad nėra surinkta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis S. L. smurtavo prieš nuteistojo motiną O. N.

19. Kartu nagrinėjamų nuketėjusiųjų ir jų atstovės skundų argumentų kontekste, atsižvelgiant į tai, kad kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam paskirta sumažinta bausme ir prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų, atkreiptinas dėmesys ir į BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatų taikymą apeliacinės instancijos teisme.

20. Minėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam O. N. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį paskirtos laisvės apribojimo bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintos iš dalies jas sudedant. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad „bendrinant paskirtas bausmes, taikomos bendrinimo taisyklės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte, nes apeliacinė instancija mano, kad abi nusikalstamas veikas nuteistasis O. N. padarė, veikdamas idealiąja sutaptimi“, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, subendrinęs nuteistajam paskirtas bausmes dalinio sudėjimo būdu, „bausmių bendrinimo taisykles pritaikė netinkamai“, ir šią pirmosios instancijos nuosprendžio dalį pakeitė, ir nuteistajam pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį paskirtas laisvės apribojimo bausmes, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrino apėmimo būdu.

21. Pažymėtina, kad teismų praktikoje idealioji nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika tuo pačiu metu padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, nurodytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Tai reiškia, kad išsamus bendrą veiką sudarančių faktų visumos teisinis įvertinimas neišvengiamai reikalauja taikyti daugiau negu vieną, t. y. dvi ar daugiau, nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, nes kiekviena sudėtis turi skirtingą, savarankišką raišką baudžiamojo įstatymo tekste. Konkrečiu atveju nustačius, kad yra būtent idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, už kiekvieną šių veikų paskirtos bausmės subendrinamos, kaip tai nustatyta BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte, apėmimo būdu. Teismų praktikoje taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad, įvertinus nusikalstamų veikų pobūdį, jų padarymo specifiką, idealioji nusikalstamų veikų sutaptis gali būti ir tais atvejais, kai kelios nusikalstamos veikos padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant bendrą sumanymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQ1LTUwNy8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-345-507/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-345-507/2015">2K-345-507/2015</a>, 2K-83-942/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-4-699/2015). Tokiais atvejais atskiri kaltininko nusikalstami veiksmai yra jungiami bendro kaltininko sumanymo, siekiant pagrindinio visos nusikalstamos veikos tikslo, tačiau kvalifikuojami pagal skirtingus BK specialiosios dalies straipsnius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQ1LTUwNy8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-345-507/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-345-507/2015">2K-345-507/2015</a>, 2K-83-942/2018). O realioji nusikalstamų veikų sutaptis yra pripažįstama tais atvejais, kai asmuo savarankiškomis veikomis, paprastai esant tarp jų laiko tarpui, realizuoja dviejų ar daugiau nusikalstamų veikų sudėčių požymius, nustatytus skirtinguose ar tuose pačiuose BK straipsniuose ar jų dalyse (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43/2014, 2K-138-976/2015, 2K-144-489/2015, 2K-238-699/2017). Esant realiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, už kiekvieną šių veikų paskirtos bausmės subendrinamos atitinkamai vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 ar 4 dalies nuostatomis jas visiškai ar iš dalies sudedant. Bausmių apėmimas tokiais atvejais taikomas tik BK 63 straipsnio 5 dalies 2 ar 3 punktuose nurodytais atvejais.

22. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad: tarp nukentėjusiojo S. L. ir nuteistojo motinos įvykus žodiniam konfliktui ir šiai pradėjus šaukti, kad ją muša, nuteistasis, peršokęs per tvorą, sudavė nukentėjusiajam smūgius ir taip sukėlė jam fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė jo sveikatą; nukentėjusiojo S. L. žmona nukentėjusioji A. G. L., pamačiusi link jos vyro bėgantį nuteistąjį, pradėjo bėgti link savo vyro; pamačiusi, kad nuteistasis muša jos vyrą, ji paklausė, ką jis daro; po šio nukentėjusios klausimo nuteistasis jai sudavė smūgį į veidą ir taip nesunkiai sutrikdė jos sveikatą; nuteistojo veika dėl panaudoto smurto prieš nukentėjusįjį S. L. pripažinta padaryta tiesiogine tyčia ir kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o jo veika dėl prieš nukentėjusiąją A. G. L. panaudoto smurto pripažinta padaryta netiesiogine tyčia ir kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Taigi nuteistasis padarė du baigtus tyčinius nesunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 3 dalis), jie padaryti skirtingais veiksmais (poelgiais) prieš skirtingus nukentėjusiuosius, ne vienu ir tuo pačiu metu (vienas po kito), esant susiformavusiai skirtingai nuteistojo tyčiai, jais nebuvo įgyvendinamas bendras sumanymas. Vadinasi, esant tokioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistojo O. N. padarytos nusikalstamos veikos sudaro realiąją sutaptį, ir už tai jam paskirtas bausmes, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4 dalies nuostatomis, bendrino iš dalies jas sudėdamas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir, be kita ko, nuosprendyje nenurodęs teisinių argumentų, t. y. nemotyvuotai, pripažino, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį, ir jam už padarytas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bendrino apėmimo būdu.

23. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė, tačiau nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir netinkamai taikė BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes jis sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria, iš dalies patenkinus nuteistojo O. N. gynėjo apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas, naikintina paliekant dėl šios apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Dėl nukentėjusiųjų turėtų proceso išlaidų kasacinės instancijos teisme priteisimo

24. Baudžiamąją bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiųjų A. G. L. ir S. L. atstovė advokatė J. Žukienė prašė priteisti nukentėjusiųjų turėtas jų atstovavimo kasacinės instancijos teisme išlaidas. Nukentėjusiųjų atstovė šį prašymą grindžia kasacinės instancijos teismui pateiktais 2018 m. rugsėjo 12 d. ir 2018 m. spalio 5 d. pinigų priėmimo kvitais, serija LAT, Nr. 887989, 887991, iš kurių matyti, kad nukentėjusieji advokatei už kiekvieno iš jų atstovavimą yra sumokėję po 200 Eur.

25. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255-746/2015, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016, 2K-143-696/2017).

26. Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo bei jo gynėjo ir nukentėjusiųjų bei jų atstovės kasacinius skundus. Nukentėjusiųjų ir jų atstovės kasacinis skundas yra tenkintinas iš dalies iš esmės tenkinant jų kasacinio skundo prašymą, o nuteistojo ir jo gynėjo kasacinis skundas – atmestinas. Taigi nukentėjusiesiems jų turėtos atstovavimo kasacinės instancijos teisme išlaidos priteistinos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 4 punktais,

n u t a r i a :

Nuteistojo O. N. ir gynėjo advokato Viktoro Dovidaičio kasacinį skundą atmesti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžio dalį, kuria, iš dalies patenkinus nuteistojo O. N. gynėjo advokato Viktoro Dovidaičio apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. nuosprendis dėl nuteistajam O. N. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį paskirtų laisvės apribojimo bausmių, jų bendrinimo, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ir civilinių ieškovų ir nukentėjusiųjų S. L. ir A. G. L. civilinių ieškinių išsprendimo pakeistas, ir dėl šios nuosprendžio dalies palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kitos Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžio dalies nenaikinti ir palikti galioti be pakeitimų.

Iš nuteistojo O. N. nukentėjusiesiems A. G. L. ir S. L. priteisti po 200 Eur jų turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Vytautas Masiokas

Aurelijus Gutauskas