Baudžiamoji byla Nr. 2K-308-976/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48299-2016-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.4.2.1; 2.1.7.4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Masioko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.
Vadovaujantis BK 64 straipsniu, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 7 d. nutartimi į nuteistajam D. M. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas – (viena para) 2016 m. spalio 16 d.
Iš nuteistojo D. M. priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai 81,80 Eur turtinei žalai atlyginti už nukentėjusiojo M. S. gydymą ir nukentėjusiajai M. J. 200 Eur bei nukentėjusiajam M. S. 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 12 d. nutartis, kuria nuteistųjų D. M. ir G. V. apeliaciniai skundai atmesti.
Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti G. V. ir A. V. (dėl kurio nuosprendis nebuvo skundžiamas apeliacine tvarka), tačiau dėl šių nuteistųjų kasacinių skundų negauta.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. D. M. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su G. V. ir A. V., prievartavo turtą, atimant asmeniui laisvę ir panaudojant fizinį smurtą, t. y. jie, turėdami tikslą priversti M. S. apmokėti G. V. paimtą paskolą, 2016 m. spalio 12 d. apie 19 val. G. V. paskambinus M. S. ir pakvietus jį į svečius bei šiam atvažiavus jo motinai M. J. priklausančiu automobiliu „Audi A3“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) į namo (duomenys neskelbtini) kiemą, G. V. atvedė M. S. į butą (duomenys neskelbtini), jame A. V. sugriebė nukentėjusiajam už kaklo bei laikydamas suspaustą kumštį demonstravo savo ketinimą trenkti, grasino panaudoti fizinį smurtą, leisdamas M. S. suprasti, kad iš buto neišeis arba išeis visas sudaužytas, ir įteikę jam UAB „G.“ įspėjimą dėl 134,62 Eur skolos UAB „F.“ bei 20,19 Eur skolos išieškojimo išlaidų UAB „G.“, neturėdami teisėto pagrindo, kartu su G. V. ir D. M. atvirai reikalavo apmokėti G. V. paimtą paskolą, neišleido M. S. iš buto, taip atėmė jam laisvę bei grasino jam fiziniu susidorojimu, o M. S. sutikus su reikalavimu apmokėti paskolą, tačiau pasakius, kad reikalingas laikas pinigams gauti, M. S. palikus automobilio „Audi A3“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) raktelius, registracijos dokumentus bei mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“, išleido jį iš buto atnešti pinigų; apie 20.40 val. M. S. kartu su M. J. ir J. K. (J. K.) atvažiavus į (duomenys neskelbtini) namo kiemą ir iš G. V. bei A. V. pareikalavus grąžinti automobilį „Audi A3“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame jie (G. V. ir A. V.) sėdėjo, jie paimtų daiktų grąžinti nesutiko, o G. V. pakviestas D. M. pribėgęs sudavė smūgį į nugarą M. S., šiam nukritus ant žemės, rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau nei tris smūgius, taip padarė jam poodinę kraujosruvą kaktoje, odos nubrozdinimus nugaroje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo metu G. V. spyrė pasilenkusiai M. J. koja į veidą ir dešinę ranką, kuria ji buvo užsidengusi veidą, taip padarė jai poodinę kraujosruvą nosies nugarėlėje, 2-o viršutinio danties dešinėje pusėje dalinį panirimą, dešinės plaštakos IV piršto tolimojo pirštikaulio lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo D. M. gynėjas advokatas L. Žalnieriūnas prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Kasacine tvarka skundžiami teismų sprendimai yra neteisėti, nepagrįsti ir turi būti panaikinti, nes abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. kasatoriaus ginamojo veiką kvalifikavo ne pagal tą BK specialiosios dalies straipsnį, pagal kurį turėjo kvalifikuoti, nes nuteistojo D. M. veikoje nėra jam inkriminuoto nusikaltimo, nustatyto BK 181 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių. Be to, teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos šio nuteistojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
2.2. Aptardamas BK 181 straipsnio 1, 2 dalių ir 294 straipsnio 1, 2 dalių dispozicijas, kasatorius pažymi, kad turto prievartavimas yra nusikaltimas, kuriam būdingas neteisėtumas, pasireiškiantis kaltininko keliamų pretenzijų nepagrįstumu, o savavaldžiavimui –neįgyvendintos (ginčijamos ar pripažįstamos) teisės vykdymas. Ginčijamos teisės vykdymas būna tuomet, kai, kaltininko nuomone, adekvačią jo teisei prievolę turintis asmuo šios prievolės nepripažįsta ar pripažįsta tik iš dalies. Pripažįstamos, bet neįgyvendintos teisės vykdymas būna tuomet, kai kaltininko teisei adekvačią prievolę turintis asmuo neneigia prievolės egzistavimo fakto, tačiau atsisako ar delsia ją įvykdyti. Teisės doktrinoje laikomasi pozicijos, jog tais atvejais, kai kaltininkas prievarta įgyvendina jam ar kitam asmeniui priklausančią turtinę teisę (tikrą ar tariamą), veika nėra kvalifikuojama kaip turto prievartavimas, nes gali turėti savavaldžiavimo požymių. Klausimas, ar kaltininkas turėjo teisinį pagrindą reikšti turtines pretenzijas, sprendžiamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.136 straipsnyje nustatytus civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad būtent juridinio pagrindo buvimas ar nebuvimas yra lemiamas objektyvusis požymis, sprendžiant klausimą, kokią normą taikyti – turto prievartavimą ar savavaldžiavimą. Juolab kad svarbūs yra ir subjektyvieji požymiai, nes savavaldžiaudamas kaltininkas suvokia, kad jis, nors ir neteisėtomis priemonėmis, įgyvendina jam ar kitam asmeniui, jo manymu, realiai priklausančią teisę, o prievartaudamas turtą – savo turtinio reikalavimo neteisėtumą ir nepagrįstumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2009, 2K-562/2011, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzU3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-357/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-357/2012">2K-357/2012</a>, 2K-296/2013, 2K-577-788/2015, 2K-133-677/2015, 2K-504-139/2015).
2.2.1. Be to, turto prievartavimui būdingas laisvės atėmimas, kuris sudaro sąlygas efektyviau bauginti nukentėjusįjį arba kitaip palengvina kaltininko siekiamų tikslų įgyvendinimą. Šis kvalifikuojamasis požymis apima: 1) žmogaus pagrobimą (perkėlimą prieš jo valią iš jo buvimo vietos į kitą vietą ir laikymą toje vietoje); 2) žmogaus laisvės apribojimą (sulaikymą jo buvimo vietoje ir jo judėjimo arba judesių laisvės suvaržymą, pavyzdžiui, uždarant jį patalpoje, neleidžiant išeiti iš namų, taip pat surišant, surakinant, laikant rankomis ir pan.). Šis požymis gali pasireikšti: a) kaip priemonė nukentėjusiajam pristatyti į tam tikrą vietą reikalavimui išsakyti ir kartu jį įbauginti; b) kaip žmogaus laikymas nelaisvėje ilgesnį laiką bauginimo ar kankinimo tikslais, pavyzdžiui, verčiant pasirašyti paskolos sutartį, skambinant artimiesiems, kad paskolintų pinigų, išgaunant sutikimą ateityje įvykdyti reikalavimą ir pan.; c) kaip žmogaus pagrobimas, siekiant priversti kitą asmenį sumokėti išpirką už jo paleidimą ar atlikti kitą turtinį veiksmą; d) kaip žmogaus laikymas nelaisvėje, tokiu būdu neleidžiant jam atlikti tam tikrą turtinį veiksmą po to, kai jis nesutiko susilaikyti nuo šio veiksmo „geruoju“, pavyzdžiui, kad negalėtų dalyvauti varžytynėse; e) kaip priemonė apriboti nukentėjusiojo galimybes užkirsti kelią nusikaltėlių tikslams ir pan. Laisvė gali būti atimama tiek fizine prievarta, tiek kitais būdais: grasinimais, apgaule, piktnaudžiaujant pasitikėjimu arba pasinaudojant bejėgiškumu. Kartu kasatorius pažymi, kad savavaldžiavimui būdingas psichinės prievartos panaudojimas, kuris pasireiškia kaip įvairaus turinio ir intensyvumo grasinimai, tačiau taikant psichinės prievartos požymį kaip savavaldžiavimą kvalifikuojantį požymį būtina atsižvelgti į tai, kad kaltininkas siekia priversti nukentėjusįjį įvykdyti jo prievolę ir taip įgyvendinti atitinkamą savo ar kito asmens teisę.
2.3. Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai neištyrė visų aplinkybių ir įrodymų bei padarė abstrakčias, nepagrįstas ir klaidinančias išvadas. Kasatoriaus teigimu, iš ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotų kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų V. Š. ir Ž. A. parodymų, taip pat nukentėjusiojo M. S., nuteistųjų D. M., G. V., A. V. ir liudytojo D. J. parodymų matyti, kad kreditą nuteistosios G. V. vardu paėmė nukentėjusysis M. S. bendroms jų (nukentėjusiojo ir nuteistosios) reikmėms. Be to, ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų (akistatų) metu nukentėjusysis M. S. parodė, jog jokių nuteistųjų A. V. ir D. M. veiksmų nebuvo, kad vyko paprastas pokalbis. Teisiamojo posėdžio metu visi nuteistieji nuosekliai parodė, kad nukentėjusiajam M. S. laisvė nebuvo atimta, jis galėjo išeiti iš buto bet kada, jam nuosavybės teise priklausantys daiktai buvo palikti jo paties sutikimu, kaip garantas, kad bus grįžta atgal ir grąžinta nuteistosios G. V. vardu paimta paskola. Be to, net pirmosios instancijos teismas pašalino iš kasatoriaus ginamajam pareikšto kaltinimo aplinkybes, kaip nepasitvirtinusias, kad prieš nukentėjusįjį M. S. kaip grasinimo įrankis buvo naudojamas peilis ir iš jo buvo papildomai reikalaujama 1500 Eur. Todėl kasatorius teigia, kad jo ginamojo veiksmuose nėra vieno iš turto prievartavimo požymio – laisvės atėmimo, nes nukentėjusiojo M. S. elgesys, kai jis paliko jam nuosavybės teise priklausančius daiktus jo paties sutikimu kaip garantą, kad bus grįžta atgal ir grąžinta nuteistosios vardu paimta paskola, atitinka psichinės prievartos, kaip savavaldžiavimo, požymius. Dėl to kasatorius teigia, kad jo ginamojo veiksmuose nėra neteisėtumo, kaip turto prievartavimo požymio, nes jis įgyvendino tikrą nuteistosios G. V. teisę, ir nėra turto prievartavimo subjektyviojo požymio – kaltės, nes, kaip suvokė nuteistasis D. M., jis teisėtai įgyvendino tikrą nuteistosios teisę. Anot kasatoriaus, kartu tai reiškia, kad teismai neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jo ginamojo veikoje yra kito nusikaltimo, t. y. savavaldžiavimo, sudėties požymių.
2.4. Kasatorius pažymi ir tai, kad net pirmosios instancijos teismas pripažino nukentėjusiojo M. S. parodymus nevisiškai nuosekliais ir tiksliais. Kartu kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu nuteistųjų parodymų vertinimu ir teigia, kad skundžiamoje nutartyje nepagrįstai sutinkama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog būtent pirminiai nuteistųjų parodymai, duoti neturint galimybės suderinti savo pozicijas, yra teisingi, ir padaryta nepagrįsta išvada, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos faktines aplinkybes, pagrįstai nesivadovavo nuteistųjų teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais. Be to, teismai nepagrįstai neskyrė ypatingo dėmesio visų nuteistųjų ir liudytojų V. Š., Ž. A., D. J. parodymams, o rėmėsi išimtinai tik nukentėjusiojo M. S. parodymais, suteikdami jiems didesnę įrodomąją reikšmę. Kasatoriaus nuomone, teismai pirmenybę privalėjo teikti būtent nuteistajam D. M. palankiems ir nesuinteresuotų bylos baigtimi policijos pareigūnų V. Š., Ž. A. ir liudytojo D. J., bet ne nukentėjusiojo M. S. parodymams. Teismai pirmenybę suteikė nuteistąjį kaltinančioms aplinkybėms, palikdami nuošalyje daugelį byloje esančių nuteistąjį teisinančių įrodymų ir taip nepagrįstai pasunkindami nuteistojo procesinę padėtį. Dėl to kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje teismai taip vertindami minėtų proceso dalyvių parodymus pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių nuostatose, ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principo reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDQvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-44/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-44/2007">2K-44/2007</a>, 2K-347/2007, 2K-573/2007, 2K-251/2010, 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-540/2013, 2K-476/2013, 2K-363/2013, 2K-110/2013 ir kt.). Kasatoriaus nuomone, teismai liudytojų ir nukentėjusiojo parodymus neprivalėjo vertinti kaip nuteistąjį D. M. kaltinančius įrodymus ir, vadovaudamiesi BPK 303 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, pripažinti nuteistąjį kaltu, padarius nusikaltimą, nustatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje. Kartu kasatorius teigia ir tai, kad teismai pažeidė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatose įtvirtintą nuteistojo teisę į teisingą teismo procesą.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė atsiliepimu į nuteistojo D. M. gynėjo advokato L. Žalnieriūno kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:
3.1. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama apie netinkamai aiškintas ir taikytas materialiosios ir proceso teisės normas, nes nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir (ar) iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys). Be to, kasacinio skundo argumentai yra analogiški apeliacinio skundo argumentams, kuriuos apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir į juos motyvuotai atsakė. Tai, kad kasatorius nesutinka su teismų įrodymų vertinimu, padarytomis išvadomis ir argumentais, atmetant kaltinamųjų parodymus, negali būti vertinama kaip teismų padaryti pažeidimai. Prokurorė pažymi, kad proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos ir (ar) įpareigojančios. Priešingai nei teigia kasatorius, teismai išnagrinėjo bylą laikydamiesi BPK reikalavimų, teismų sprendimai pagrįsti teisminio nagrinėjimo metu išsamiai ištirtais įrodymais ir nuteistojo D. M. įvykdytą nusikalstamą veiką kvalifikavo tinkamai pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.
3.2. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad visų nuteistųjų veiksmai pasireiškė kaip tyčinis pavojingas poveikis kito asmens psichikai bauginant, kad dėl grasinančių tolesnių veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Tokie veiksmai vertintini kaip psichinė prievarta, nes taip buvo sukurta situacija, kuri nukentėjusiajam kėlė nerimą, vertė bijoti, kad neįvykdžius jo reikalavimo atsiras žalingų pasekmių. Nustatyta, nukentėjusysis turėjo pagrindą suprasti ir suprato šiuos grasinimus kaip realius. Aplinkybė, kad nukentėjusysis pats atidavė nuteistiesiems daiktus, norėdamas išeiti iš buto, pažadėjęs apmokėti paskolą, o ne nuteistieji patys ištraukė daiktus iš jo kišenės, esminės reikšmės kvalifikuojant veiką neturi. Be to, ir BK 181 straipsnio 2 dalies prasme nėra būtina nustatyti, kad nukentėjusiajam būtų visiškai apribota laisvė. Laisvės atėmimas kaip turto prievartavimą kvalifikuojantis požymis taikytinas tada, kai laisvės atėmimas sudaro sąlygas efektyviau bauginti nukentėjusįjį arba kitaip palengvina kaltininko siekiamų tikslų įgyvendinimą. Kita vertus, psichinė prievarta – tai bauginimo procesas, siekiant sukelti aukai baimę ir palaužti jos valią. Tai, kad nukentėjusysis M. S. neišėjo iš buto, net ir tuo atveju, jei būtų turėjęs tokią galimybę, ir elgėsi pagal nuteistųjų sudarytas bute sąlygas, kaip tik reiškia tai, kad bauginimas buvo efektyvus ir aukos psichika buvo paveikta. Bylos faktinių aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, kad visi trys nuteistieji darė nukentėjusiajam M. S. psichologinį poveikį ir apribojo jo laisvę. Prokurorė pažymi ir tai, kad būtent nuteistoji G. V. pakvietė nukentėjusįjį atvykti pas ją į butą, ten jam atvykus iš jo iš karto buvo pareikalauta apmokėti nuteistosios paskolą, ir šiame bute M. S. išbuvo apie 30 min.
3.3. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, išsamiai ir argumentuotai pasisakė dėl visų skundo argumentų, išanalizavo byloje surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, pasisakė tiek dėl D. M. veiksmų kvalifikavimo pagal aptariamą baudžiamąjį įstatymą, tiek dėl byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo bei apeliacinės instancijos teismo ištirtų įrodymų bei jų vertinimo. Skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi tik ta nukentėjusiojo M. S. parodymų dalimi, kurioje parodymai buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, juos patvirtino kiti bylos duomenys, ir, vertindamas įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Juolab kad ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias, išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk1LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-295-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-295-507/2016">2K-295-507/2016</a>, 2K-379-303/2017, 2K-358-1073/2017 ir kt.).
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo D. M. gynėjo advokato L. Žalnieriūno kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos kasacine tvarka nagrinėjimo ribų ir kasacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis)
5. Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo panaikinti abiejų instancijų teismų, anot kasatoriaus, neteisėtus ir nepagrįstus, sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriaus teigimu, teismai neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus – nukentėjusiojo M. S., liudytojų, nuteistojo D. M. ir kitų nuteistųjų parodymus – ir taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teisę į teisingą teismo procesą bei in dubio pro reo principo nuostatas.
6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato, o tik patikrina, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
7. Kaip matyti iš nuteistojo D. M. gynėjo kasacinio skundo turinio, kasatorius, be kita ko, nesutinka ir su teismų atliktu įrodymų vertinimu, ginčija teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes bei skundžiamuose teismų sprendimuose padarytas išvadas. Tai reiškia, kad kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas ir pateikiamas jų savas vertinimas bei interpretavimas ir prašoma, atsižvelgiant į kasaciniame skunde nurodomus ikiteisminio tyrimo metu atliktus procesinius veiksmus (akistatas) ir atskirus įrodymus (nukentėjusiojo, liudytojų, nuteistųjų parodymus), jų pagrindu daryti kitokias išvadas, minėtus įrodymus vertinti tik nuteistojo D. M. naudai bei priimti kitokį sprendimą, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais. Be to, kasatoriaus teiginiai dėl teisės į teisingą teismo procesą ir in dubio pro reo principo pažeidimų, nors ir siejami su baudžiamojo proceso nuostatų pažeidimais, yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais (BPK 368 straipsnio 2 dalis), todėl nebus nagrinėjami.
8. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažįsta įrodymais tik įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gautus duomenis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK nurodytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, pagal kurias teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kartu tai reiškia, kad įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Be to, teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
9. Teisėjų kolegija, patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad nuteistojo D. M. gynėjo kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimams nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai bei teismų priimtų sprendimų turiniui.
10. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nepagrįstai nukentėjusiojo parodymus vertino kaip patikimus ir jais grindė kaltinimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, pagrįstai nukentėjusiojo M. S. parodymus, duotus teisme apie tai, kad prieš jį nuteistieji A. V. ir D. M. panaudojo fizinį smurtą, apie 30–40 min. laikė nuteistosios G. V. bute grasindami ir kartu su šia nuteistąja reikalaudami sumokėti jos (G. V.) vardu paimtą paskolą, atėmė turtą (mobiliojo ryšio telefoną, nukentėjusiajai M. J. priklausančio automobilio raktelius ir dokumentus), vertino kaip patikimus. Teismas tinkamai įvertino ir nukentėjusiojo nurodytą priežastį, dėl kurios jis nuteistiesiems pažadėjo atnešti reikalaujamus pinigus (t. y. tam, kad būtų paleistas iš buto ir nesumuštas). Tai, kad pirmosios instancijos teismas pašalino iš nuteistajam D. M. (taip pat ir kitiems nuteistiesiems) pareikšto kaltinimo aplinkybes dėl prieš nukentėjusįjį panaudoto peilio ir iš jo (nukentėjusiojo) papildomai reikalaujamų 1500 Eur, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Konvencijos 6 straipsnio, BPK 20 straipsnio 3 dalies ar 44 straipsnio 5 dalies nuostatos, nes teismas pagrįstai vadovavosi tik ta dalimi nukentėjusiojo parodymų, kurią patvirtina kiti byloje surinkti duomenys. Tokiems parodymams patikrinti buvo ištirti tiek šio nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei perskaityti teismo posėdyje (BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tiek nukentėjusiosios M. J. bei liudytojo J. K., tiek kasaciniame skunde nurodyto liudytojo D. J. bei visų nuteistųjų (taip pat ir D. M.) duoti parodymai. Teisiamajame posėdyje apklausti kaip liudytojai policijos pareigūnai V. Š. ir Ž. A. patvirtino BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkto tvarka perskaitytus savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, apie tai, kad nukentėjusysis jiems sakė, jog iš jo atėmė automobilio raktelius, dokumentus, reikalavo iš jo pinigų už nuteistosios G. V. vardu paimtą paskolą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atliekant kasatoriaus nurodytą ikiteisminio tyrimo metu procesinį veiksmą – akistatas (1 t., b. l. 91–92, 118–119, 147–148) – būtų pažeistos BPK 179, 190 straipsniuose nustatytos taisyklės, todėl nėra pagrindo abejoti jo rezultatų, kaip vieno iš įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Abiejų nukentėjusiųjų, minėtų liudytojų bei pačių nuteistųjų parodymai, vertinami kartu su kitais bylos įrodymais (nuteistosios G. V. ir nukentėjusiojo M. S. susirašinėjimo mobiliojo ryšio telefonu trumpųjų žinučių turiniu; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateikta informacija, specialistų išvadomis), leido teismui padaryti motyvuotas išvadas dėl D. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nuteistojo D. M. teisme pareikšta ir jo gynėjo kasaciniame skunde pakartota gynybinė pozicija, kad įvykio metu jis (kaip ir kiti nuteistieji) turėjo teisę reikalauti, jog M. S. sumokėtų nuteistosios G. V. vardu paimtą paskolą, motyvuotai atmesta.
11. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, nuteistųjų, nukentėjusiųjų M. S. ir M. J. bei liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK nurodytus proceso veiksmus. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas žinojo tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojų ir kaltinamųjų, kaip bendrininkų, parodymų vertinimo taisykles, formuojamas kasacinės instancijos teismo praktikoje, ir M. S. parodymus vertino, atsižvelgdamas į jo, kaip nukentėjusiojo, procesinį suinteresuotumą ir laikydamasis tokio asmens parodymų vertinimo taisyklių.
12. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą (taip pat ir pagal nuteistosios G. V. apeliacinį skundą) patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo normų, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į esminius nuteistojo D. M. apeliacinio skundo argumentus (kurių didžioji dalis yra analogiški kasacinio skundo argumentams) yra išsamiai atsakyta ir motyvuotai nurodyta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis).
13. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų, skundžiamuose teismų sprendimuose visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–4 punktai, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Abiejų instancijų teismai, sujungę byloje surinktus įrodymus į logišką ir nuoseklią grandinę, pagrįstai konstatavo, kad D. M. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, o abiejų instancijų teismų surašyti (priimti) sprendimai neatitinka jiems keliamų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (BPK 304 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalis, 307 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 1–5 dalys).
Dėl BK 181 straipsnio 2 dalies taikymo
14. Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo D. M. nusikalstama veika teismų netinkamai buvo kvalifikuota kaip turto prievartavimas, nes nuteistasis teisėtai įgyvendino tikrą nuteistosios G. V. teisę. Taip pat netinkamai inkriminuotas turto prievartavimą kvalifikuojantis požymis – nukentėjusiojo laisvės atėmimas.
15. Pagal BK 181 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino arba sugadino jo turtą arba padarė kitus alternatyvius veiksmus, nurodytus šioje teisės normoje. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui, panaudojant psichinę prievartą. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (pvz., užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę). Būtinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusį ar kitą asmenį: 1) panaudoti fizinį smurtą; 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą; 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas; 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Psichinė prievarta – tai bauginimo procesas, siekiant sukelti aukai baimę ir palaužti jos valią. Be to, pastarasis alternatyvusis požymis apima įvairius kitokio turinio grasinimus, kurie pasireiškia kaip tyčinis pavojingas poveikis kito asmens psichikai, bauginant, kad dėl grasinančiojo tolesnių veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163/2012, 2K-433-507/2016).
16. BK 181 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas turto prievartavimą kvalifikuojantis požymis – neteisėtas laisvės atėmimas – suprantamas kaip neteisėtas žmogaus laisvės, kaip konstitucinės vertybės, atėmimas. Jis inkriminuojamas tada, kai laisvės atėmimas sudaro sąlygas efektyviau bauginti nukentėjusįjį arba kitaip palengvina kaltininko siekiamų tikslų įgyvendinimą. Laisvės atėmimas prievartaujant turtą gali pasireikšti: a) kaip priemonė nukentėjusiajam į tam tikrą vietą pristatyti, norint išsakyti reikalavimą ir kartu jį įbauginti; b) kaip žmogaus laikymas nelaisvėje ilgesnį laiką bauginimo ar kankinimo tikslais (pvz., verčiant pasirašyti paskolos sutartį, skambinti artimiesiems, kad paskolintų pinigų, išgaunant sutikimą ateityje įvykdyti reikalavimą ir pan.); c) kaip žmogaus pagrobimas siekiant priversti kitą asmenį sumokėti išpirką už jo paleidimą ar atlikti kitą turtinį veiksmą; d) kaip žmogaus laikymas nelaisvėje, tokiu būdu neleidžiant jam atlikti tam tikro turtinio veiksmo po to, kai jis nesutiko susilaikyti nuo šio veiksmo „geruoju“ (pvz., kad negalėtų dalyvauti varžytynėse ir pan.); e) kaip priemonė, kuria siekiama apriboti nukentėjusiojo galimybes užkirsti kelią nusikaltėlių tikslams, ir pan. Be to, laisvės atėmimas – tai ne tik asmens laisvės pasirinkti savo buvimo vietą, pasiekti numatytą tikslą atėmimas, bet ir judėjimo laisvės atėmimas, asmens prievartinis sulaikymas, neleidžiant išeiti iš tam tikros uždaros erdvės ar uždarant nukentėjusįjį prieš jo valią tam tikroje vietoje (uždaroje erdvėje), iš kurios jis pats neturi galimybės išeiti. Nukentėjusysis turi suvokti, kad jam atimta laisvė, tačiau BK 181 straipsnio 2 dalies prasme nėra būtina nustatyti, kad jam būtų visiškai apribota laisvė. Laisvės atėmimas prievartaujant turtą esmingai didina šio nusikaltimo pavojingumą, nes palaužia nukentėjusiojo asmens valios laisvę ir iš esmės nulemia jo sprendimą dėl kaltininkų reikalavimų patenkinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-942/2017).
17. Teismas apie kaltininko tyčios turinį sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, t. y. ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų (jei tokie padaryti) kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo, ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTMtOTc2LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-13-976/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-13-976/2018">2K-13-976/2018</a>). Nuoseklioje teismų praktikoje, paneigiant turto prievartavimą ir veiką kvalifikuojant kaip savavaldžiavimą (BK 294 straipsnis), nurodoma, kad būtina nustatyti, jog kaltininkas, reikšdamas prievartines turtines pretenzijas, iš tikrųjų turėjo teisinį pagrindą (realios teisės įgyvendinimas) arba sąžiningai klydo, manydamas, kad toks pagrindas egzistuoja (tariamos teisės įgyvendinimas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-697/2018). Tačiau kartu pripažįstama ir tai, kad neleistinos tokios situacijos, kai nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrindas būtų vien tik kaltininko subjektyvus gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzU3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-357/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-357/2012">2K-357/2012</a>, 2K-114/2014, 2K-504-139/2015).
18. Abiejų instancijų teismai nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia kasatorius, teisingai aiškino BK 181 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymius – turto prievartavimą, atimant nukentėjusiajam laisvę. Byloje nustatyta, kad įvykio dieną nukentėjusysis vėlyvu paros metu G. V. buvo pakviestas atvažiuoti pas ją; jam atvykus ir tik įėjus į jos butą, kuriame, be nuteistųjų, buvo dar du asmenys, prieš jį iš karto buvo panaudotas fizinis smurtas (A. V. sugriebė už gerklės ir laikė sugniaužęs kumštį); jam liepta atsisėsti; bute jis buvo laikomas apie 30–40 min. ir visą tą laiką iš jo buvo atvirai reikalaujama apmokėti G. V. paskolą; grasinama fiziniu smurtu („iš buto neišeis ar išeis visas sudaužytas, sulaužytas“); iš jo drabužių kišenės buvo ištrauktas telefonas, automobilio rakteliai ir dokumentai; iš buto jis buvo išleistas tik jam sutikus apmokėti paskolą bei pasakius, kad reikalingas laikas pinigams gauti. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis patvirtino, kad jam buvo šokas ir jis sutiko apmokėti paskolą tik bijodamas būti sumuštas. Tokie duomenys patvirtina, kad prieš nukentėjusįjį buvo naudojama tiek psichinė, tiek fizinė prievarta, jam buvo atimta laisvė ir elgesio pasirinkimo galimybė, įteiktas UAB „G.“ įspėjimas, išrašytas G. V. vardu, apie skolos apmokėjimą, iš nuteistosios buto jis buvo išleistas atnešti pinigų, prieš tai iš nukentėjusiojo paimtas jo bei nukentėjusiosios M. J. turtas. Tai, kad M. S., nuteistosios G. V. pakviestas, atvyko į įvykio vietą, kur uždaroje erdvėje elgėsi pagal D. M. ir kitų nuteistųjų sudarytas ir nurodytas sąlygas, t. y. sutiko sumokėti G. V. paskolą, kaip tik reiškia tai, kad psichinės prievartos naudojimas – bauginimas buvo efektyvus ir kad aukos (nukentėjusiojo) psichika buvo paveikta.
19. Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis buvo įsitikinęs, jog iš nukentėjusiojo reikalauja tikros kitos nuteistosios – G. V. – teisės įvykdymo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teisiamajame posėdyje nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, kad jis nuteistiesiems visą buvimo bute laiką nuolat kartojo, jog tai ne jo paskola, o G. V.. Šią aplinkybę patvirtina ir pačios nuteistosios G. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, t. y. kad ji savo vardu buvo paėmusi paskolą ir ją apmokėti paprašė savo pažįstamo M. S.. Byloje esantys duomenys, kad M. S. susirašinėjimo trumposiomis žinutėmis su G. V. metu pažadėjo padėti šiai susimokėti jos pasiimtą paskolą, teismų buvo teisingai įvertinti kaip įrodantys M. S. ketinimus padėti sumokėti paskolą, o ne kad paskola faktiškai buvo jo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų vertinimui, kad nukentėjusiojo ankstesnis elgesys su G. V. (jai nupirko tam tikrus daiktus ir apmokėjo ankstesnį jos kreditą) bei draugiškas pažadas apmokėti G. V. paimtą dar vieną paskolą negali būti vertinami kaip nagrinėjamo įvykio metu buvęs teisėtas pagrindas ar nuteistųjų tikra ar tariama teisė reikalauti, kad M. S. sumokėtų G. V. paskolą.
20. Teismai motyvuotai nusprendė, kad nuteistųjų reikalavimas, jog nukentėjusysis grąžintų G. V. vardu paimtą greitąjį kreditą, neturėjo teisėto pagrindo, ir nuteistasis tai suvokė. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, jog nuteistasis įgyvendino kito asmens (nuteistosios G. V.) tikrą ar tariamą teisę (apmokėti jos vardu paimtą paskolą), t. y. savavaldžiavo.
21. Taigi, darytina išvada, kad D. M., kartu su kitais nuteistaisiais reikalaudamas atlikti turtinio pobūdžio veiksmus G. V. naudai, darydamas M. S. psichologinį poveikį, naudodamas prieš jį fizinį smurtą ir atimdamas jam laisvę, prievartavo jo turtą. Esant tokioms bylos aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad D. M. pagrįstai inkriminuota BK 181 straipsnio 2 dalyje nustatyta nusikalstama veika – turto prievartavimas, susijęs su laisvės atėmimu ir fizinio smurto panaudojimu. Kartu konstatuotina ir tai, kad D. M. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad savo veiksmais neteisėtai reikalauja apmokėti G. V. vardu paimtą paskolą, panaudodamas psichinį ir fizinį smurtą bei atimdamas nukentėjusiajam laisvę, ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
22. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacine tvarka skundžiamuose teismų sprendimuose tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, nurodytos BK 181 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai D. M. veikoje yra nustatyti ir argumentuotai atskleisti, t. y. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
23. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo D. M. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno kasacinį skundą.
Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Vytautas Masiokas
Rima Ažubalytė
