T. K. pagal BK 246 str. 2 d., 246 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-313-976/2018

Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00345-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.20.16.1; 1.1.3.2; 2.3.2.2.13

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. gynėjo advokato Giriaus Ivoškos kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 26 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 14 d. nuosprendžių.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 26 d. nuosprendžiu T. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 246 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo nuo 2015 m. sausio 15 d. iki 2015 m. sausio 23 d. laikas. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, T. K. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų ir atlyginti nusikaltimu padarytą žalą.

Iš T. K. priteista 18 548,86 Eur BUAB „V.“ turtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 14 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 26 d. nuosprendis pakeistas:

T. K. nusikalstama veika iš BK 246 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 246 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 200 MGL (7530 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo nuo 2015 m. sausio 15 d. iki 2015 m. sausio 23 d. laikas ir paskirta galutinė bausmė – 184 MGL (6927,60 Eur) dydžio bauda, įpareigojant šią baudą sumokėti per vienerius metus, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos;

panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš T. K. priteista 18 548,86 Eur BUAB „V.“ turtinei žalai atlyginti ir ieškovei BUAB „V.“ pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Taip pat panaikintas BK 75 straipsnio taikymas ir kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. T. K. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 246 straipsnio 1 dalį už tai, kad, jam būnant UAB „V.“ (iki 2012 m. kovo 28 d. – UAB „W.“) direktoriumi, antstolis, vykdydamas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1424-494/2012 pagal ieškovės UAB „G.“ reikalavimą užtikrinant išieškojimą areštuoti UAB „V.“ kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą, neviršijant 64 028,59 Lt, 2013 m. rugpjūčio 6 d. aprašė UAB „V.“ nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą, laikomą sandėlyje (duomenys neskelbtini), (sijas HT 201180, 113 vnt.; sijas HT 201270, 229 vnt.; perdangas – aptvėrimus, 149 vnt.; sijas HT 20/330, 500 vnt.; sijas HT 20/290, 10 vnt.), bendros 6859 Eur vertės. Po to, kai 2013 m. rugpjūčio 6 d. antstolis turto aprašo nuorašą įteikė T. K., kuris priėmė turtą saugoti ir pasirašė minėto turto apraše, taip jam patikėjus aprašytą turtą, 2013 m. gruodžio mėn., tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, minėtą aprašytą ir jam patikėtą turtą, laikomą sandėlyje (duomenys neskelbtini), neteisėtai perleido R. G..

2. T. K. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 246 straipsnio 2 dalį už tai, kad neteisėtai perleido kitam asmeniui aprašytą ir jam patikėtą didelės vertės turtą, t. y., jam būnant UAB „V.“ (iki 2012 m. kovo 28 d. – UAB „W.“) direktoriumi, antstolis, vykdydamas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1424-494/2012 pagal ieškovės UAB „G.“ reikalavimą užtikrinant išieškojimą areštuoti UAB „V.“ kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą, neviršijant 64 028,59 Lt, 2013 m. rugpjūčio 6 d. aprašė UAB „V.“ nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą, laikomą sandėlyje (duomenys neskelbtini), bendros 18 548,86 Eur (64 045,50 Lt) vertės, (sijas HT 201180, 113 vnt.; sijas HT 201270, 229 vnt.; perdangas – aptvėrimus, 149 vnt.; sijas HT 20/330, 500 vnt.; sijas HT 20/290, 10 vnt.). Po to, kai 2013 m. rugpjūčio 6 d. antstolis turto aprašo nuorašą įteikė T. K., kuris priėmė turtą saugoti ir pasirašė minėto turto apraše, tokiu būdu jam patikėjus aprašytą didelės vertė turtą, 2013 m. gruodžio mėn., tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, minėtą aprašytą didelės vertės ir jam patikėtą turtą, laikomą sandėlyje (duomenys neskelbtini), neteisėtai perleido R. G..

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 246 straipsnio 2 dalį, ir padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, dėl to apkaltinamąjį nuosprendį pakeitė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 328 straipsnio 1, 3 punktų tvarka. Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamoje byloje akivaizdžiai nėra galimybės tiksliai nustatyti 2013 m. rugpjūčio 6 d. aprašyto ir perleisto turto dydį pagal rinkos vertę, nes neįmanoma nustatyti klojinių vertės pagal 2013 m. rugpjūčio 6 d. turto aprašą (nesant apžiūros objekto – klojinių), o antstolis D. T. 2013 m. rugpjūčio 6 d. aprašė tik dalį šių klojinių. Byloje esančiame eksperto D. K. 2017 m. vertinimo akte nurodyta, kad aprašytų klojinių vertė pagal 2013 m. rugpjūčio 6 d. turto aprašą nuo 2013 m. rugpjūčio 6 d. iki 2017 m. gruodžio mėn. yra 6859 Eur. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pagal BK 246 straipsnį nusikalstamu būdu perleisto turto (klojinių) vertė turi būti sumažinta iki 6859 Eur, kuri nesiekia 250 MGL dydžio sumos (BK 248 straipsnio 4 dalis), ir dėl to nuteistojo T. K. padarytą veiką perkvalifikavo iš BK 246 straipsnio 2 dalies į 246 straipsnio 1 dalį ir, vadovaudamasis BK 41 straipsnio, 47 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatomis, nuteistajam paskyrė naują bausmę – baudą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistojo T. K. gynėjas advokatas G. Ivoška prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 14 d. nuosprendį ir bylą nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nustatantį nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę, padarė esminį BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimą, nes netinkamai įvertino surinktus įrodymus apie T. K. kaltę padarius nusikalstamą veiką, už kurią jis buvo nuteistas. Be to, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė ir BPK 256 straipsnio nuostatas, nes, perkvalifikuodamas veiką iš BK 246 straipsnio 2 dalies (sunkus tyčinis nusikaltimas) į šio straipsnio 1 dalį (nesunkus tyčinis nusikaltimas), nesilaikė BPK 256 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

4.2. Kasatorius aptaria BPK 20 straipsnio nuostatas ir teigia, kad abiejų instancijų teismai netinkamai įvertino nuteistojo veiksmų subjektyviąją pusę, t. y. neteisingai pripažino jo veiksmuose esant tiesioginės tyčios požymį, dėl to netinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir nesilaikė teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130- 699/2015). Kasatorius nurodo, kad po to, kai R. G. perleido UAB „V.“ 2013 m. kovo 20 d. pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 20130320/01 (toliau – Pirkimo–pardavimo sutartis) nurodytą turtą (sijas, perdangas – aptvėrimus) ir grąžino UAB „V.“ pinigus, sumokėtus vykdant minėtą sutartį, UAB „V.“ su R. G. nepasirašė jokio grąžinimą patvirtinančio turto perdavimo–priėmimo akto. Tokia aplinkybė patvirtina, kad įvyko tik pinigų, bet ne turto grąžinimas UAB „V.“. Be to, būtent R. G. ėmėsi veiksmų, kad minėtu turtu galėtų disponuoti, todėl tiek objektyviai, tiek subjektyviai būtent R. G. įvykdė turto atsiėmimą, o ne T. K. perleido turtą R. G.. Juolab kad šis turtas visą laiką buvo R. G. žinioje bei jo valdomas ir niekada nebuvo T. K. dispozicijoje. Kasatoriaus nuomone, teismų nuosprendžiuose nepagrįstai akcentuojama, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog nuteistasis pranešė R. G. apie aptariamo turto areštą; kad jis būtų prieštaravęs sutarties nutraukimui ir pinigų grąžinimui; nesiėmė jokių priemonių turtui išsaugoti, o apie galimą turto praradimą neinformavo nei išieškotojo, nei antstolio. Kasatorius pažymi, kad pranešimą apie sutarties nutraukimą R. G. įteikė UAB „V.“ sekretorei, byloje nėra įrodymų, kad T. K. gavo pranešimą apie aptariamos sutarties nutraukimą, o teismai nepagrįstai netyrė aplinkybės, kodėl R. G. įteikė pranešimą sekretorei, o ne T. K., nors jie abu kartu dirbo toje pačioje įmonėje.

4.3. Be to, apeliacinės instancijos teismas T. K. baudžiamąją atsakomybę už tyčinę veiką sieja ne su aktyviais, turto perleidimą reiškiančiais veiksmais, o su rezultatu, t. y. turto praradimu dėl R. G. aktyvių veiksmų, kuriuos lėmė T. K. neveikimas ir nesiėmimas jokių priemonių, kad R. G. neperleistų turto. Tačiau kasatorius pažymi, kad T. K. turtas niekuomet nebuvo perduotas, jis visuomet buvo R. G. žinioje ir tik nuo R. G. priklausė, kas bus daroma su šiuo turtu. Be to, net ir prokuroras pirmosios instancijos teisme savo baigiamojoje kalboje nurodė, kad tyčiniais pasyviais veiksmais T. K. perleido R. G. turtą, nors BK 246 straipsnyje apibrėžtas turto perleidimas padaromas tik aktyviais veiksmais. Kasatoriaus nuomone, tai reiškia, kad T. K. nuteistas už tai, kas objektyviai neatitinka BK 246 straipsnyje apibrėžtų veikų požymių. Kasatorius, aptardamas apeliacinės instancijos teisme duotus nuteistojo parodymus, teigia, kad R. G. žinojo, jog dalis klojinių yra areštuoti, nes nuteistasis su R. G. apie klojinių areštavimą kalbėjo, be to, vyko susirinkimai, visa įmonė žinojo, kad dalis klojinių yra areštuota; nuteistasis, kai sužinojo apie sutarties nutraukimą, R. G. pasakė, kad niekas negali grąžinti klojinių, nes jų dalis yra areštuota; tai buvo pasakyta darbuotojų susirinkime ir R. G. tuo buvo nepatenkintas. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai prilygino 15 000 Lt sumos grąžinimą į UAB „V.“ sąskaitą ir 2013 m. gruodžio 19 d. kasos pajamų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Kasos pajamų orderis) pasirašymą areštuoto turto perleidimui bei R. G. vienašališkais veiksmais atliktą turto pasiėmimą nepagrįstai interpretavo kaip T. K. tiesioginę tyčią, t. y. norą grąžinti areštuotus klojinius R. G.. Be to, minėtos 2013 m. kovo 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimas buvo patvirtintas tik R. G. parašu, t. y. išreikšta tik jo valia nutraukti sutartį ir abiejų šalių parašais patvirtinta valia grąžinti UAB „V.“ 15 000 Lt avansą. Tačiau dėl klojinių perdavimo (grąžinimo, perleidimo) nebuvo pasirašytas joks susitarimas, dėl minėtos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo nepasirašytas perdavimo–priėmimo aktas, nes tiek R. G., tiek nuteistajam buvo žinoma, jog dalis klojinių yra areštuoti ir jais negalima disponuoti. Kasatoriaus nuomone, būtent šios aplinkybės patvirtina, kad T. K. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios, t. y. noro, kad R. G. disponuotų visais grąžintais klojiniais, įskaitant ir areštuotą klojinių dalį. Aptariamo Kasos pajamų orderio pasirašymas ir pinigų grąžinimas neginčijamai patvirtina abiejų sandorio šalių išreikštą valią tik dėl pinigų, bet ne dėl klojinių grąžinimo, ir Kasos pajamų orderiu T. K. nesuteikė teisės R. G. disponuoti areštuotais klojiniais, todėl bet kokios abejonės turi būti aiškinamos vadovaujantis in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu. Juolab kad jis teisme nurodė, jog, pasirašydamas Kasos pajamų orderį, nesuprato apie sutarties nutraukimą, ir aplinkybė, kad nepasirašė jokio areštuoto turto perleidimą ar grąžinimą patvirtinančio dokumento, jam leido pagrįstai tikėtis, kad nei R. G., nei joks kitas asmuo su areštuotu turtu negalės atlikti jokių grąžinimo ar perleidimo veiksmų. Kasatoriaus nuomone, toks jo ginamojo elgesys gali būti vertinamas tik kaip padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, nes T. K. tikėjosi, kad R. G. nedisponuos turtu, kol nėra pasirašytas joks dokumentas dėl areštuoto turto grąžinimo.

4.4. Kasatoriaus nuomone, abiejų instancijų teismai neteisingai vertino tiek antstolio parodymus apie įvykio aplinkybes ir kad nuteistajam nebuvo uždrausta turtu naudotis, tiek jo veiksmus, kurie ir lėmė, kad T. K. įgijo abstrakčiai apibrėžtą pareigą saugoti areštuotą turtą, nes šis turtas, kaip saugotinas objektas, į turto aprašą buvo įtrauktas neindividualizuojant jo požymių ir kartu konkrečiai neapibrėžiant T. K. ryšio su saugotinais daiktais. Teismas neskyrė jokio dėmesio ir nevertino fakto, kad buvo areštuotas rūšies požymiais aprašytas turtas, kad antstolis niekaip nepažymėjo ir neatskyrė areštuoto turto dalies nuo neareštuoto turto. Dėl to kasatorius teigia, kad teismai turėjo ne konstatuoti abstraktų T. K. supratimą apie pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir abstraktų norėjimą veikti pavojingai, o nustatyti, ar T. K. žinojo, kurių konkrečiais požymiais individualizuotų klojinių perleidimas yra neteisėtas ir kuriuos konkrečiais požymiais individualizuotus klojinius T. K. norėjo perleisti R. G.. Teismai nevertino ir aplinkybių, kad jei antstolis būtų tinkamai atlikęs savo pareigas ir aiškiai skiriamaisiais ženklais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 676 straipsnis, pažymėjęs bei atskyręs areštuotą turtą nuo neareštuoto, galimai R. G. nebūtų šiuo turtu disponavęs. Be to, antstolis net ir neišsaugojo aptariamo turto nuotraukų, todėl kasatoriui visiškai neaišku, koks turtas turėjo būti išsaugotas, o koks ne. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas konkrečią kaltės formą nustatė remdamasis vien tik nuteistojo pasirašymu turto saugojimo akte, t. y. T. K. baudžiamąją atsakomybę pritaikė vadovaudamasis objektyvaus pakaltinamumo principu.

4.5. Kasatorius teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesilaikė Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatų (1999 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją (peticijos Nr. 25444/94); 2006 m. balandžio 20 d. sprendimas byloje I. H. ir kiti prieš Austriją (peticijos Nr. 42780/98); 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Mattel prieš Prancūziją (peticijos Nr. 34043/02); 2002 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Sipavičius prieš Lietuvą (peticijos Nr. 49093/99); 2004 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Balette prieš Belgiją (peticijos Nr. 48193/99); 2006 m. vasario 7 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Virolainen prieš Suomiją (peticijos Nr. 29172/02), nes apie tai, kad jo ginamajam inkriminuotos veikos kvalifikavimas pasikeis bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, nuteistasis ir jo gynyba sužinojo jau neturėdami galimybės pateikti gynybos poziciją dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 246 straipsnio 1 dalį, nes apie veikos perkvalifikavimą iš sunkaus į nesunkų tyčinį nusikaltimą nuteistasis sužinojo tik apeliacinės instancijos teismui priėmus nuosprendį, t. y. jau baigus bylos faktinių aplinkybių nagrinėjimą ir įrodymų tyrimą teisme. Dėl tokios situacijos nuteistasis iki pat bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka pabaigos neturėjo galimybės pasinaudoti visomis teisėmis į gynybą nuo kaltinimo padarius nesunkų tyčinį nusikaltimą, įskaitant teisę į galimybę būti teismo atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis). Juolab kad, priėmus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, paaiškėjo nuteistajam paskirtos baudos dydis, kuris tik nežymiai viršijo apeliacinės instancijos teismo nustatytą nusikalstamos veikos dalyko vertę (6859 Eur), ir taip iš nuteistojo buvo atimta galimybė, įvertinus savo finansinę padėtį, pareikšti savo valią dėl civilinio ieškinio reikalavimo tenkinimo.

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į nuteistojo T. K. gynėjo advokato G. Ivoškos kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Prokurorė nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK nuostatų ir reikalavimų pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą, nepadarė. Taip pat kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai kvalifikavo T. K. veiką pagal BK 246 straipsnio 1 dalį.

5.2. Prokurorė, išsamiai aptardama nusikalstamos veikos, nurodytos BK 246 straipsnio 1 dalyje, sudėties objektyvųjį ir subjektyvųjį požymius, dispozicijoje nustatytas alternatyvias veikas ir jų dalyką bei subjektą, pažymi, kad aprašyto ar areštuoto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, patikėjimas asmeniui yra specialus procesinis veiksmas, kuris įforminamas BPK ir (ar) CPK nustatyta tvarka ir kurio metu asmuo (veikos subjektas) įgyja specialaus subjekto statusą, t. y. tampa aprašyto, areštuoto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, saugotoju (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-318/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-318/2014">2K-318/2014</a>). Tai, kad nagrinėjamoje byloje nuteistasis buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už aprašyto turto išeikvojimą, perleidimą ar paslėpimą, patvirtina kaip liudytojas apklaustas antstolis D. T. ir byloje esančio 2013 m. rugpjūčio 6 d. turto aprašymo turinys. Be to, aprašyto turto saugotoju buvo paskirtas būtent T. K.; R. G. nebuvo supažindintas su areštuoto turto aprašu ir nebuvo įpareigotas jį saugoti. Tai, kad R. G. buvo aikštelės, kurioje buvo saugomi ir areštuoti klojiniai, valdytoju ir turėjo raktus nuo jos vartų, nepatvirtina jo ryšio su areštuotu turtu, kurio saugotoju buvo paskirtas T. K., pastarasis būtent ir sprendė, kur ir pas ką saugoti areštuotą turtą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad T. K. pasirašė Kasos pajamų orderį, pagal kurį R. G. grąžino 15 000 Lt avansą dėl neįvykusio sandorio pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, pagrįstai konstatavo, kad tai neginčijamai įrodo, jog T. K., išmokėdamas R. G. 15 000 Lt, šiam perleido (grąžino) ir 2013 m. rugpjūčio 6 d. turto apraše nurodytus klojinius (sijas).

5.3. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl nuteistojo T. K. veiksmuose nesančios tiesioginės tyčios. Prokurorės teigimu, tai, kad nusikalstami veiksmai padaryti veikiant tiesiogine tyčia, patvirtina nuteistojo suvokimas savo pareigų ir teisių dėl jam patikėto turto ir žinojimas, kad už šio turto perleidimą, paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 246 straipsnį, nes dėl atsakomybės buvo įspėtas (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-96/2015). Be to, net ir po to, kai gavo R. G. raštišką pranešimą (šiuo atveju nėra reikšminga, ar tas pranešimas būtų įteiktas tiesiai T. K., ar perduotas per tokius veiksmus įgaliotą atlikti bendrovės atstovę – sekretorę) apie sutarties nutraukimą, kasatoriaus ginamasis neinformavo R. G. apie turto areštą, nesiėmė jokių priemonių aprašytam turtui išsaugoti, o apie galimą turto praradimą neinformavo nei išieškotojo, nei antstolio. Tiek šios aplinkybės, tiek nuteistojo ir liudytojos E. P. parodymai, Kasos pajamų orderio, įtraukto ir į UAB „V.“ kasos knygą, turinys patvirtina, kad nuteistasis aprašytą turtą perleido R. G. veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad, grąžindamas pinigus R. G., kartu neteisėtai perleidžia ir aprašytą turtą, dėl kurio išsaugojimo buvo raštiškai pasižadėjęs ir įspėtas dėl atsakomybės už jo praradimą, kartu suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Dėl to prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog T. K. veika atitinka visus BK 246 straipsnio 1 dalies objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, ir pagrįstai jo veiką, remdamasis skundžiamame nuosprendyje nurodytu eksperto vertinimo aktu, kuriame nustatyta 250 MGL vertės nesiekianti klojinių vertė, kvalifikavo pagal BK 246 straipsnio 1 dalį.

5.4. Atsiliepime teigiama ir tai, kad kasacinio skundo teiginiai dėl to, jog teismas, perkvalifikavęs T. K. veiką iš BK 246 straipsnio 2 dalies į 246 straipsnio 1 dalį ir nepranešęs apie tai nagrinėjimo teisme dalyviams, taip pat ir nepranešęs nuteistajam ir jo gynybai apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai, padarė esminį BPK pažeidimą, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, yra nepagrįsti. Prokurorė aptaria teismų praktiką, suformuotą kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88-628/2018 ir pažymi, kad nagrinėjamoje byloje tai nebuvo faktinių bylos aplinkybių pakeitimas iš esmės skirtingomis, dėl kurio būtų reikėję taikyti BPK 256 straipsnyje nustatytas nuostatas dėl kaltinimo pakeitimo teisme, nes nebuvo pabloginta nuteistojo teisinė padėtis, nepažeista jo teisė į gynybą. Juolab kad nusikalstama veika buvo perkvalifikuota, atsižvelgiant ir į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl nustatytos per didelės perleisto aprašyto turto vertės. Apeliacinės instancijos teismas perleisto aprašyto turto vertę nustatė remdamasis proceso dalyviams žinomu byloje pateiktu eksperto vertinimo aktu. Be to, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra galimybės tiksliai nustatyti 2013 m. rugpjūčio 6 d. aprašyto ir perleisto turto dydį pagal rinkos vertę, ir sumažino pagal BK 246 straipsnį nusikalstamu būdu perleisto turto (klojinių) dydį iki 6859 Eur. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ši suma nesiekia 250 MGL dydžio sumos, kasatoriaus ginamojo padarytą veiką pagrįstai perkvalifikavo iš BK 246 straipsnio 2 dalies į šio straipsnio 1 dalį.

5.5. Be to, priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, nagrinėjamu atveju teismas neturėjo galimybės taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti nuteistąjį T. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes nenustatyta šio baudžiamojo įstatymo 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytų sąlygų visuma, suteikianti teisę teismui atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo T. K. gynėjo advokato G. Ivoškos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 255, 256 straipsnių reikalavimų

7. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė kaltinimo keitimo procedūras, nes neinformavo proceso dalyvių, kad gali būti keičiamas kaltinimas, ir, nesilaikydamas kaltinimo keitimo taisyklių (BPK 255, 256 straipsniai), nuteistojo T. K. veiką, kuri pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo kvalifikuota kaip BK 246 straipsnio 2 dalyje nustatyta nusikalstama veika, savo sprendime perkvalifikavo į BK 246 straipsnio 1 dalį. Kasaciniame skunde nurodoma, kad tokie kaltinimo keitimo taisyklių pažeidimai apeliacinės instancijos teisme apribojo nuteistojo teisę į gynybą.

8. Baudžiamasis įstatymas, nustatantis lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, pagal kurį kvalifikuojama kaltinamojo veika, kai iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės nuo nurodytojo kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, gali skirtis įvairiai: jame gali nebūti atskirų BK straipsnių, jų dalių, punktų, atskirų nusikalstamos veikos požymių (pvz., baudžiamosios teisės doktrinoje vadinamų kvalifikuojančiais); jame gali būti nustatyti kitokie nusikalstamos veikos požymiai, lengvinantys kaltinamojo teisinę padėtį (pvz., kad nusikalstama veika padaryta ne tyčia, o dėl neatsargumo); jame gali būti nustatyti nauji nusikalstamos veikos požymiai, lengvinantys kaltinamojo teisinę padėtį (pvz., baudžiamosios teisės doktrinoje vadinami privilegijuojančiais), ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014).

9. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Lietuvos Aukščiausiais Teismas taip pat formuoja praktiką, kad teismai turi laikytis kaltinimo keitimo procedūrų, nepriklausomai nuo to, ar kaltinimas keičiamas į sunkesnį, ar į švelnesnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014). Taigi paprastai, nepriklausomai nuo to, ar pakeitus teisinį veikos kvalifikavimą kaltinimas sunkinamas ar švelninamas, kaltinimo keitimo procedūros, užtikrinančios kaltinamojo teisę į gynybą, yra būtinos.

10. Kaip matyti iš abiejų instancijų teismų nuosprendžių, T. K. inkriminuotos faktinės aplinkybės, kurios buvo kvalifikuotos kaip BK 246 straipsnyje nustatyta veika, buvo aprašytos iš esmės vienodai, skiriasi tik viena – neteisėtai perleisto turto vertė: pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta 18 548, 86 Eur, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje – 6859 Eur.

11. Taigi, įvertinus teismų sprendimus ir bylos medžiagą, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas T. K. veiką kvalifikavo pagal švelnesnį įstatymą, iš esmės nekeisdamas faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, tačiau keisdamas teisinį jo veikos vertinimą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, nustačius kaltinimo keitimo į švelnesnį procedūros pažeidimus (nagrinėjamoje byloje – keičiant nusikalstamos veikos kvalifikavimą iš BK 246 straipsnio 2 dalies į BK 246 straipsnio 1 dalį), būtina įvertinti, ar toks pažeidimas pripažintinas esminiu.

12. Nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia situacija – apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą ir nuosprendžiu perkvalifikuodamas nusikalstamą veiką į lengvesnę, neinformavo proceso dalyvių apie galimybę keisti veikos kvalifikavimą.

13. Visų pirma, būtina pabrėžti, kad kaltinimo keitimo procedūrų esmė – informuoti asmenį apie jam reiškiamus kaltinimus. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo gynėjo pateiktas apeliacinis skundas su išsamiais argumentais, kuriais remdamasis nuteistojo gynėjas prašo teismo nustatyti mažesnę neteisėtai perleisto turto vertę ir teikia alternatyvius prašymus: kvalifikuoti BK 246 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką kaip pasikėsinimą arba perkvalifikuoti ją į BK 246 straipsnio 1 dalį, yra teismo ir proceso dalyvių informavimas apie prašymą apeliacinės instancijos teismui svarstyti kitokį veikos kvalifikavimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka vyko įrodymų tyrimas, jame kasatorius ir jo ginamasis bei prokuroras aktyviai dalyvavo ir turėjo visas galimybes ginčyti ir fakto, ir teisės klausimus, tarp jų – ir apeliaciniame skunde keliamą neteisėtai perleisto turto vertės klausimą. Įrodymų tyrimas iš esmės ir buvo atliekamas bylai aktualaus turto vertei išsiaiškinti: teismui buvo pateikti papildomi dokumentai, susiję su klojinių verte ir civiliniais ginčais dėl jų (13 t., b. l. 97–110, 11–115, 128, 130, 134–171, 172–184), apklaustas pats nuteistasis, liudytojas S. Č., taip pat ekspertas T. A. T., teikęs ekspertizės aktą Nr. 1704/24-1 dėl ginčijamos klojinių vertės civilinėje byloje, jiems proceso dalyviai ir teisėjų kolegijos nariai uždavė klausimus; baigiamoji T. K. gynėjo A. Ražausko kalba buvo skirta iš esmės vien mažesnei, nei buvo nustatyta, pirmosios instancijos teismo klojinių vertei pagrįsti, joje buvo prašoma nuteistąjį išteisinti (nes nenustatytas nusikalstamos veikos dalykas – tiksli perleistų klojinių vertė) arba perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką į švelnesnę; prokuroras savo baigiamojoje kalboje atitinkamai pateikė argumentus, jo įsitikinimu, pagrindžiančius, kad perleisto turto vertė nustatyta tinkamai ir viršija 250 MGL, todėl veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 246 straipsnio 2 dalį.

14. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama nurodytus apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai nustatydamas turto vertę, laikėsi BPK reikalavimų, keliamų bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme, ir išsamiai atsakė į apeliacinių skundų argumentus dėl baudžiamojo įstatymo taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo T. K. gynėjo advokato G. Ivoškos apeliacinio skundo argumentus ir prašymą keisti nusikalstamos veikos kvalifikavimą į švelnesnį arba išteisinti T. K., iš dalies tenkino gynėjo skundą ir perkvalifikavo T. K. veiką į BK 246 straipsnio 1 dalyje nustatytąją.

15. Sprendžiant apie baudžiamojo proceso pažeidimo įtaką kaltinamojo teisėms ir teismo sprendimų teisingumui, be kita ko, būtina įvertinti ir ar toks teisinio kvalifikavimo pakeitimas lėmė kaltinamojo teisės į gynybą pažeidimą: t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014, 2K-7-304-976/2016).

16. Kaip matyti iš T. K. ir jo gynėjų pozicijos teismuose, apeliacinio skundo ir kasacinio skundo argumentų, nuteistojo gynybos tikslas yra visiškai paneigti nusikalstamos veikos, nurodytos BK 246 straipsnyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Nuteistasis nuosekliai neigė, kad jis yra šios nusikalstamos veikos subjektas (ir nurodė kitą asmenį, kuris neteisėtai perleido klojinius), taip pat neigė, kad atliko turto perleidimo veiksmus. Kaip alternatyva minėtai pozicijai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek abiejuose teismuose buvo teikiami prašymai nustatyti perleisto turto vertę, kuri, pasak gynybos, buvo mažesnė nei 250 MGL. Taigi kasacinio skundo argumentai, kad T. K. gynyba, žinant, jog apeliacinės instancijos teismas svarsto apie veikos perkvalifikavimą į švelnesnę, būtų esmingai pasikeitusi, laikomi nepagrįstais.

17. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teisme T. K. nusikalstamų veikų padarymo faktinės aplinkybės nebuvo pakeistos, o procedūros nesilaikymas perkvalifikuojant nusikalstamą veiką į švelnesnę (kaip buvo prašoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde) nuteistojo teisės į gynybą ir teisingą teismą, įtvirtintų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, neapribojo. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, laikėsi BPK 320, 324, 332 straipsnių reikalavimų ir nepadarė skunde nurodyto esminio BPK 255 ir 256 straipsnių pažeidimo.

Dėl BK 246 straipsnio 1 dalies taikymo

18. BK 246 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas paslėpė, sunaikino ar sugadino aprašytą, areštuotą ir jam patikėtą turtą arba turtą, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, arba šį turtą neteisėtai perleido kitam asmeniui. Taigi, objektyviai ši nusikalstama veika pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu – aprašyto, areštuoto ir kaltininkui patikėto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, paslėpimu, sunaikinimu, sugadinimu ar neteisėtu perleidimu. Šios nusikalstamos veikos dalykas – turtas, kuris aprašytas, areštuotas ir kaltininkui patikėtas arba kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Šių veikų subjektas – asmuo, kuriam patikėtas aprašytas, areštuotas turtas arba turtas, į kurį nuosavybės teisė laikinai apribota (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-131/2013, 2K-420/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-318/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-318/2014">2K-318/2014</a>, 2K-443-303/2015, 2K-7-5-895/2018). Aprašyto ar areštuoto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, patikėjimas asmeniui yra specialus procesinis veiksmas, kuris įforminamas Baudžiamojo proceso ir (ar) Civilinio proceso kodeksuose nustatyta tvarka ir kurio metu asmuo įgyja specialaus subjekto statusą, t. y. tampa aprašyto, areštuoto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, saugotoju (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-318/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-318/2014">2K-318/2014</a>). Nusikaltimo subjektas turi suvokti savo pareigas ir teises dėl jam patikėto turto ir žinoti, kad už šio turto perleidimą, paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 246 straipsnį, nes dėl to yra įspėtas, kitaip tariant, turi būti nustatytas BK 246 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis – kaltininko tiesioginė tyčia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-96/2015, 2K-443-303/2015, 2K-7-5-895/2018).

19. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad antstolis, vykdydamas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1424-494/2012 pagal ieškovės UAB „G.“ reikalavimą užtikrinant išieškojimą areštuoti UAB „V.“ kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą, neviršijant 64 028,59 Lt, 2013 m. rugpjūčio 6 d. aprašė UAB „V.“ nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą, laikomą sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. klojinius, kurių bendra vertė 6859 Eur. 2013 m. rugpjūčio 6 d. antstolis turto aprašo nuorašą įteikė T. K., o šis, būdamas UAB „V.“ (iki 2012 m. kovo 28 d. bendrovės pavadinimas buvo „W.“) direktorius, priėmė turtą saugoti ir pasirašė minėto turto apraše. Tokiu būdu T. K. buvo patikėtas aprašytas turtas, ir jis 2013 m. gruodžio mėnesį, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, aprašytą ir jam patikėtą turtą, laikomą sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai perleido R. G..

20. Kasatorius nurodo, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nuteistojo veikoje nėra objektyviojo BK 246 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymio – neteisėto turto perleidimo, taip pat subjektyviojo požymio – kaltės.

21. Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje, remiantis tinkamai surinktais, ištirtais ir įvertintais įrodymais, nustatyti visi BK 246 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

22. Iš 2013 m. kovo 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 20130320/01 matyti, R. G. (pardavėjas) pardavė UAB „V.“, atstovaujamai generalinio direktoriaus T. K. (pirkėjo), perdangas ir sieninius klojinius „Bauma“. Ši sutartis yra ir prekių perdavimo–priėmimo aktas ir įsigalioja nuo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo momento (1.3 sutarties punktas); nuosavybės teisė į prekes pereina pirkėjui, kai jis pasirašo šią sutartį (2.1 sutarties punktas). Sutarties 3.2 punkte nustatyta, kad pirkėjas įsipareigoja 2013 m. kovo 20 d. sumokėti 2000 Lt, iki 2013 m. liepos 1 d. – 13 000 Lt, iki 2013 m. spalio 1 d. – 42 000 Lt, iki 2013 m. gruodžio 20 d. – 297 501 Lt. Sutarties 5.1.2 punkte nurodyta, kad sutartis gali būti nutraukta, kai pirkėjas laiku ir galutinai nesumoka pardavėjui sutarties 3.2 punkte nustatytos dalinės ir galutinės įmokos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirkėja UAB „V.“ pardavėjui R. G. sumokėjo dalį sandorio sumos, t. y. 15 000 Lt (2000 Lt ir 13 000 Lt).

23. 2013 m. liepos 25 d. nuteistasis T. K. kreipėsi į antstolį D. T. dėl turto arešto objekto pakeitimo: panaikinti areštą UAB „V.“ sąskaitoms ir uždėti areštą įsigytiems klojiniams. Kreipdamasis į antstolį, T. K. pateikė minėtą pirkimo–pardavimo sutartį dėl klojinių įsigijimo iš R. G., pridėjo UAB „V.“ kasos knygą ir kt. dokumentus, įrodančius UAB „V.“ nuosavybės teisę į klojinius. Iš 2013 m. rugpjūčio 6 d. turto aprašo matyti, kad aprašytą turtą (klojinius) priėmė saugoti T. K.. Jame nurodyta, kad „Skolininkui, turto saugotojui (administratoriui) išaiškinta, jog perduoto turto saugoti (administruoti) išeikvojimas, perleidimas ar paslėpimas, taip pat nusikalstamas šio turto sunaikinimas ar sužalojimas, jeigu tai padaro saugotojas (administratorius), baudžiamas įstatymo nustatyta tvarka“.

24. R. G. 2013 m. lapkričio 26 d. raštišku pareiškimu (kuriame yra biuro administratorės spaudas, kad pareiškimas gautas 2013 m. gruodžio 2 d.) informavo UAB „V.“ generalinį direktorių T. K., kad jis, remdamasis sutarties Nr. 20130320/01 3.2 punktu, sutartį nutraukia, ir grąžino UAB „V.“ 15 000 Lt avansą dėl neįvykusio sandorio (2013 m. gruodžio 31 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 15 000 Lt priėmimo iš R. G. įtrauktas į UAB „V.“ kasos knygą). R. G., nutraukęs sutartį dėl klojinių pirkimo ir pardavimo ir taip vėl įgijęs nuosavybės teisę į turtą (kurio dalis tuo metu jau buvo areštuota), pardavė klojinius trečiajam asmeniui.

25. Tokios byloje nustatytos faktinės aplinkybės tinkamai įvertintos kaip T. K. atliktas neteisėtas areštuoto, aprašyto ir jam patikėto turto perleidimas. Kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad klojiniai buvo saugomi R. G. valdomoje aikštelėje, nepaneigia to, kad būtent T. K., kaip asmuo, paskirtas areštuoto turto saugotoju ir įspėtas dėl atsakomybės už jo neišsaugojimą, sprendė, kur, kaip ir kokiomis priemonėmis užtikrinti šio turto išsaugojimą. Kasatoriaus argumentas, kad sutartį nutraukė ir klojinius trečiajam asmeniui pardavė ne nuteistasis, o R. G., taip pat nepaneigia T. K. atsakomybės už areštuoto ir jam patikėto turto perleidimą: kaip jau minėta pirmiau, būtent T. K., o ne tretieji asmenys turėjo rūpintis turto saugumu ir jo neperleidimu kitiems asmenims. Kaip nustatyta byloje, T. K., gavęs R. G. raštišką pranešimą apie sutarties nutraukimą, kuris reiškė nuosavybės teisės į areštuotą turtą perėjimą kitam asmeniui (R. G.), nesiėmė jokių priemonių aprašytam turtui išsaugoti, apie galimą turto praradimą neinformavo nei išieškotojo, nei antstolio, apie turto areštą neinformavo R. G.. Toks T. K. veikimas lemia išvadą, jog nuteistasis aprašytą turtą perleido R. G. veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. visiškai suvokdamas, jog pagal sutartį nesumokėjus visos sumos už klojinius, gavus R. G. (pardavėjo) pareiškimą dėl sutarties nutraukimo ir pinigus (15 000 Lt) (į UAB „V.“ kasos knygą įtraukus kasos pajamų orderį dėl šių pinigų) kartu neteisėtai perleidžia aprašytą turtą, dėl kurio išsaugojimo buvo raštiškai pasižadėjęs ir įspėtas dėl atsakomybės už jo praradimą.

26. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad analogiški argumentai buvo nurodyti ir apeliaciniame skunde, į kuriuos labai išsamiai, nurodant kiekvieną teisiškai reikšmingą aplinkybę pagrindžiančius įrodymus (liudytojų, nuteistojo parodymus, rašytinius įrodymus), atsakė apeliacinės instancijos teismas.

27. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacine tvarka skundžiamuose teismų sprendimuose pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, nustatytos BK 246 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai T. K. veikoje yra nustatyti, t. y. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

28. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų teismų sprendimų keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmetamas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažįstami teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo T. K. gynėjo advokato Giriaus Ivoškos kasacinį skundą.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Rima Ažubalytė