Dėl nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-40/2006

Procesinio sprendimo kategorijos 50.5; 114.3; 121.19.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Aloyzo Marčiulionio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės JAV korporacijos GT International, Inc. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės JAV korporacijos GT International, Inc. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo ir pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priešinį ieškinį ieškovei JAV korporacijai GT International, Inc. dėl nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2003 m. lapkričio 24 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinyje, patikslintame ieškinyje, kituose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad jis ir Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnija (kuri vadovavosi Vilniaus miesto valdybos 1993 m. balandžio 1 d. potvarkiu Nr. 533 V) 1993 m. balandžio 22 d. sudarė nuomos sutartį Nr. 359, pagal kurią ieškovui buvo išnuomotos 114,72 kv. m ploto negyvenamosios patalpos Vilniuje, Gedimino pr. 37. Sutarties ypatingosiose sąlygose buvo nustatyta, kad ieškovas įsipareigojo parengti kompleksinį pastato Vilniuje, Gedimino pr. 37, kapitalinio remonto projektą, atlikti pastato tarpaukštinių perdengimų tarp aukštų ir palėpės pakeitimą, įrengti pirmo aukšto patalpas ir atlikti kitus veiksmus. Pripažinus, kad ieškovas yra investavęs daug lėšų negyvenamųjų patalpų Vilniuje, Gedimino pr. 37, remontui, 1993 m. lapkričio 19 d. nuomos sutartimi Nr. 362 (taip pat vadovaujantis Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. potvarkiu Nr. 655 p, Vilniaus miesto valdybos 1993 m. spalio 21 d. potvarkiu Nr. 1963 v) ne konkurso tvarka ieškovui išnuomotos likusios 128,08 kv. m ploto patalpos Vilniuje, Gedimino pr. 37. Pastaroji nuomos sutartis pakeista 1995 m. gegužės 19 d. nuomos sutartimi Nr. 644, 1998 m. gegužės 24 d. nuomos sutartimi Nr. 1330. Vilniaus miesto valdybos potvarkiu Nr. 1963 v 1993 m. balandžio 22 d. nuomos sutarties terminas pratęstas iki 2008 m. balandžio 1 d., o nuomos sutarties Nr. 362 terminas nustatytas iki 2008 m. lapkričio 18 d. Pagal nuomos sutartį Nr. 1330 nuomininkas įsipareigojo atlikti išnuomotų patalpų kapitalinį remontą, jeigu pastatas remontuojamas kapitališkai. Ieškovas sutartinius įsipareigojimus dėl pastato kapitalinio remonto įvykdė. Pastatas po kapitalinio remonto priimtas naudoti 1995 m. sausio 9 d. aktu. Už 114,72 kv. m ploto patalpų Gedimino pr. 37 kapitalinio remonto darbus ieškovui atlyginta ieškovo remonto darbų išlaidas įskaitant į nuomos mokestį. Už 128,08 kv. m ploto patalpų kapitalinį remontą pagal 1993 m. lapkričio 19 d. nuomos sutartį Nr. 362 ieškovui neatlyginta, nors ieškovas ne kartą prašė atlyginti jo patirtas išlaidas. Atsakovas 2000 m. rugpjūčio 24 d., 2000 m. gruodžio 21 d. raštuose nurodė, kad ieškovo patirtos išlaidos bus atlygintos privatizavimo metu. Ieškovas 128,08 kv. m ploto patalpoms pagerinti investavo 209 950 Lt. Tai patvirtina statinio ekonominės finansinės ekspertizės aktas Nr. 211f-2000 ir kiti dokumentai. Vadovaujantis atsakovo 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 229 patvirtintos tvarkos 28 punktu, šis aktas gali būti pakankamas dokumentas pripažinti turto pagerinimo išlaidas. Dalis ieškovo turėtų dokumentų, įrodančių lėšų remontui dydį, išliko, kita dalis perduota atsakovui, kuris tai neigia. Atsakovas 2003 m. lapkričio 5 d. ieškovui pranešė, kad nuomojamos patalpos įrašytos į privatizavimo programą. 2003 m. pabaigoje ieškovo nuomotos patalpos parduotos, ieškovas iš jų iškeldintas. Ieškovas, remdamasis 1964 m. CK 319 straipsnio 1 dalimi, 512 straipsnio 3 dalimi (CK 6.501 straipsniu), prašė teismo priteisti iš atsakovo 209 950 Lt išnuomotoms patalpoms pagerinti panaudotų išlaidų atlyginimo, 5199 Lt žyminio mokesčio, kitas sus bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, 3387 Lt ekspertizės išlaidų ir 5900 Lt advokato pagalbos išlaidų.

Atsakovas 2004 m. vasario 27 d. pareiškė priešinį ieškinį, kuriame nurodė, kad 1998 m. gegužės 24 d. nuomos sutartis Nr. 1329 dėl 114,72 kv. m ploto negyvenamųjų patalpų pasibaigė 2003 m. rugpjūčio 28 d., kai patalpos įtrauktos į privatizavimo programą. Nuomos sutarties 5.6 punkte nustatyta, kad, pasibaigus sutarties terminui arba ją nutraukus prieš terminą, nuomininkas įsipareigoja grąžinti patalpas nuomotojui. Nuomininkas šio savo įsipareigojimo neįvykdė. Pagal nuomos sutarties 1, 2 punktus nuomininkas įsipareigojo kas mėnesį mokėti 4105,48 Lt nuompinigių. Pagal CK 6.499 straipsnio 1, 2 dalis ieškovui priteistini 12 317,39 Lt nuompinigiai nuo 2003 m. gruodžio 1 d. iki 2004 m. vasario 28 d. Be to, pagal nuomos sutarties 9 punktą ieškovas atsakovui privalo sumokėti 1560,44 Lt delspinigių. Pagal 1998 m. gegužės 24 d. nuomos sutartį Nr. 1330 dėl 128,08 kv. m ploto negyvenamųjų patalpų ieškovas nuomotas patalpas atsakovui perdavė 2003 m. gruodžio 1 d. Dėl to iki 2003 m. gruodžio 5 d. ieškovas atsakovui liko skolingas 135,18 Lt nuompinigių ir įsiskolino 65,15 Lt delspinigių. Atsakovas, remdamasis CK 6.499 straipsnio 1, 2 dalimis, prašė teismo priteisti iš ieškovo 12 452,57 Lt nuomos mokesčio, 1625,59 Lt delspinigių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2004 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino visiškai, atsakovo priešinį ieškinį patenkino iš dalies. Teismas sprendime nurodė, kad pagal 1993 m. balandžio 22 d. nuomos sutartį Nr. 359 ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė (atliko kapitalinį remontą), todėl atsakovas 1995 m. birželio 2 d. raštu Nr. 164 pripažino 1995 m. sausio 1 d. kainomis ieškovo 446 890 Lt investuotas lėšas kapitaliniam pastato Gedimino pr. 37 remontui pagal nuomos sutartį Nr. 359 ir šias lėšas įskaitė į patalpų nuomos mokestį. Dėl to iki 2000 m. spalio mėnesio už 114,72 kv. m ir 128,08 kv. m ploto patalpų nuomą ieškovas atsakovui mokesčio nemokėjo. Duomenų, kad iki 1995 m. sausio 1 d. ieškovo vykdyto pastato ir nuomojamų patalpų kapitalinio remonto metu buvo atliekami ir vėliau išnuomotų 128,08 kv. m ploto patalpų pagerinimo darbai bei jiems atlikti investuotos lėšos yra įskaičiuotos į 446 890 Lt sumą, nėra.

1993 m. lapkričio 19 d. ieškovas ir atsakovas pasirašė 128,08 kv. m ploto negyvenamųjų patalpų Gedimino pr. 37 nuomos sutartį Nr. 362. Pagal šios nuomos sutarties 4.2 punktą nuomotojas privalėjo atlikti nuomojamų patalpų kapitalinį remontą, jeigu kapitališkai remontuojamas visas namas. Pagal sutarties 5.2, 5.3 punktus nuomininkas įsipareigojo be nuomotojo leidimo neperplanuoti ir nepertvarkyti nuomojamų patalpų, periodiškai atlikti vidaus santechninių ir inžinerinių tinklų einamąjį remontą. Išnuomotų patalpų 1993 m. lapkričio 19 d. priėmimo-perdavimo akte atsakovas konstatavo, kad reikalingas vidaus santechninių ir inžinerinių tinklų kapitalinis remontas. Dėl šių patalpų nuomos 1995 m. gegužės 19 d. šalys pasirašė kitą sutartį. Šios sutarties 5.2 punkte buvo nustatyta, kad nuomininkas be nuomotojo raštiško leidimo negali subnuomoti, perplanuoti, pertvarkyti nuomojamų patalpų, išskyrus darbus, pagerinančius patalpas (inžinerinių tinklų sumontavimas, sienų, langų, durų apšiltinimas ir pan.). Pasirašius šią sutartį, 1995 m. gegužės 19 d. aktu ieškovui perduotos 128,08 kv. m ploto patalpos. Šiame akte nurodyta, kad patalpoms reikalingas kapitalinis remontas, o konkretūs darbų kiekiai galutinai bus nustatyti atlikus projektavimo ir kapitalinio remonto darbus (T. 1, b. l. 109, 142). Dėl to galima daryti išvadą, kad kapitalinio remonto darbus atliko ieškovas. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad jis vykdė 1993 m. lapkričio 19 d. ir 1995 m. gegužės 19 d. nuomos sutartimis prisiimtą įsipareigojimą atlikti ieškovui išnuomotų patalpų ir inžinerinių sistemų kapitalinį remontą. Ieškovas teigia, kad šį remontą atliko 1997–1998 metais.

2000 m. gruodžio 21 d. raštu atsakovas pranešė ieškovui, kad ieškovo lėšos, investuotos į 128,08 kv. m ploto patalpų kapitalinį remontą, galės būti grąžintos patalpų privatizavimo metu pagal Vilniaus miesto tarybos sprendimu numatomą patvirtinti tvarką. Vilniaus miesto taryba 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 229 patvirtino nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo privatizavimo metu tvarką. 2002 m. lapkričio 7 d. ir vėlesniais raštais atsakovas informavo ieškovą, kad,norėdamas susigrąžinti į 128,08 kv. m ploto patalpų kapitalinį remontą investuotas lėšas, ieškovas turi pateikti minėtoje tvarkoje nurodytus dokumentus. Ieškovas teigia, kad visus reikiamus dokumentus jis pateikė su 2000 m. lapkričio 15 d. raštu, prie kurio šie dokumentai buvo pridėti. Atsakovas teigia, kad šių dokumentų negavo. Šią atsakovo poziciją paneigia jo paties 2003 m. rugsėjo 9 d. raštas, kuriame nurodyta, kad statinio ekonominės ekspertizės akto Nr. 211f-2000 kopiją atsakovas gavo 2000 m. lapkričio 15 d. Teismas konstatavo, kad iš šios aplinkybės galima daryti išvadą, kad atsakovui su 2000 m. lapkričio 15 d. raštu ieškovas taip pat pateikė kitus rašte nurodytus prie jo pridedamus dokumentus. Įtraukdamas patalpas Gedimino pr. 37 į privatizuojamų objektų sąrašą (Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 28 d. nutarimas Nr. 1096), atsakovas nesprendė dalies patalpų – 128,08 kv. m (po kapitalinio remonto 128,35 kv. m) ploto – pagerinimo lėšų, kurias investavo ieškovas, kompensavimo. Pardavus patalpas aukcione, ieškovo padarytos privatizavimo objekto pagerinimo išlaidos nebuvo atlygintos iš lėšų, gautų sudarius privatizavimo sandorį (Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalis). Iš privatizavimo sandorio gautų lėšų dalimi, kurią sudaro privatizavimo objektui pagerinti padarytos išlaidos, atsakovas nepagrįstai praturtėjo. Dėl to su šiuo privatizavimo objekto pagerinimo išlaidomis susijusius nuostolius atsakovas privalo atlyginti ieškovui (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat nurodė, kad pagal 1995 m. gegužės 19 d. nuomos sutarties 5.2 punktą ieškovui patalpų pagerinimo darbams atlikti nereikėjo gauti raštiško atsakovo sutikimo. Su šia nuomos sutarties sąlyga nuomotojas sutiko ir de facto davė nuomininkui leidimą atlikti šiuos darbus. Nuomos sutarties 5.3 punkte nustatytos nuomininko pareigos savo lėšomis atlikti einamąjį remontą negali būti tapatinamos su 5.2 punkte nustatyta nuomotoja pareiga atlikti patalpas pagerinančius darbus, kuriems panaudotų išlaidų atlyginimas sutartyje nereglamentuotas.

Teismas nurodė, kad ieškovo užsakymu atliktos ekonominės finansinės ekspertizės aktas Nr. 211f-2000 yra tinkamas įrodymas, pagrindžiantis ieškovo investuotų lėšų dydį (209 950 Lt 2000 m. sausio 1 d. kainomis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-406/2004, priimta civilinėje byloje ŽŪB „Kedras“ prieš VĮ Valstybės turto fondą). Minėtos Tvarkos 27, 28 punktuose nustatyta, kad nuomininkas, padaręs privatizavimo objekto pagerinimo išlaidas, norintis, kad šios išlaidos būtų atlygintos privatizuojant objektą, tačiau neturintis visų reikiamų dokumentų, turi pateikti privatizavimo objekto (statinio) ekonominės-finansinės ekspertizės išvadą ir kitus Tvarkoje nurodytus dokumentus. Ieškovas Tvarkoje nustatytą 128,35 kv. m ploto patalpų Gedimino pr. 37 ekonominės-finansinės ekspertizės išvadą atsakovui pateikė. Ieškovo patirtų išlaidų pagerinti ginčo patalpas patvirtinančius dokumentus ieškovas pateikė kartu su 2000 m. lapkričio 15 d. raštu. Tvarkos 21.8 punkte nustatytos pažymos ieškovas neprivalėjo pateikti, nes 128,08 kv. m ploto patalpų pagerinimo išlaidos į nuompinigius neįskaitytos. Ieškovas pateikė rašytinius įrodymus: 2000 m. atlikti 125,35 kv. m ploto pirmo aukšto patalpų Gedimino pr. 37 remonto projekto architektūrinė-statybinė dalis, statybos kainų apskaičiavimas, objektinė ir lokalinės sąmatos, 1995 m. birželio 13 d. Vilniaus miesto valdybos paminklosaugos skyriaus raštas, 1995 m. gegužės 7 d. atliktos pastato Gedimino pr. 37 pirmo aukšto fotonuotraukos, planas, statybinės organizacijos UAB „Naresta“ 1998 m. išrašyti ieškovui mokėjimo dokumentai, 1998 m. atliktų remonto darbų priėmimo aktas, 1995 m. namo Gedimino pr. 37 istorinė pažyma su priedais. Teismas pripažino, kad šie įrodymai patvirtina, jog 128,08 kv. m ploto patalpų remontas buvo atliktas. Taigi teismas padarė išvadą, kad 1995 m. gegužės 19 d. nuomos sutartyje reglamentuotu atsakovo leidimu ieškovas atliko jo nuomotų 128,08 kv. m ploto patalpų pagerinimo darbus ir jiems atlikti panaudojo 209 950 Lt.

Teismas atsisakė ieškovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, nes ieškovas nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Ieškovas į teismą kreipėsi 2003 m. lapkričio 24 d. Dėl lėšų, investuotų pagerinti turtą, atlyginimo ieškovas į atsakovą kreipėsi 2000 m. lapkričio 15 d. Atsakovas 2000 m. gruodžio 21 d. ieškovui pranešė, kad investuotų lėšų kompensavimo klausimas bus sprendžiamas privatizuojant turtą. 2003 m. balandžio 16 d. atsakovas ieškovui nurodė, kad šis klausimas gali būti sprendžiamas teismine tvarka. 2003 m. lapkričio 5 d. atsakovas ieškovui pranešė, kad ginčo patalpos įtrauktos į privatizuojamų objektų sąrašą ir pareikalavo grąžinti nuomojamas patalpas.

Teismas taip pat nurodė, kad ieškovui išnuomotų 114,72 ir 128,08 kv. m ploto (po atliktų darbų atitinkamai – 93,37 ir 128,35 kv. m ploto) patalpų 1998 m. gegužės 24 d. nuomos sutartys Nr. 1329 ir 1330 pasibaigė 2003 m. rugpjūčio 28 d., kai nuomojamas turtas įrašytas į įrašytas į privatizuojamų objektų sąrašą. Už abiejų patalpų nuomą ieškovas po 2003 m. gruodžio 1 d. nemokėjo nuompinigių. Ieškovas atsakovui 128,35 kv. m ploto patalpas perdavė 2003 m. gruodžio 5 d., likusias 93,38 kv. m ploto patalpas 2004 vasario 27 d. atsakovas pats perdavė pirkėjui. Taigi nuo 2003 m. gruodžio 1 d. iki patalpų perdavimo ieškovas privalo atsakovui sumokėti atsakovo prašomą nuompinigių sumą ir delspinigius.

Apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. gegužės 17 d. nutartimi tenkino atsakovo apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 15 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys, ir ieškinį atmetė. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, formuojamos įrodinėjimo procese. Byloje kilo šalių ginčas dėl nuomininko investuotų lėšų, skirtų pagerinti 128,08 kv. m ploto patalpas, atlyginimo. Byloje nustatyta, kad 446 890 Lt ieškovo lėšos patalpoms pagerinti užskaitytos tik pagal 1993 m. balandžio 22 d. nuomos sutartį dėl 114,72 kv. m ploto patalpų nuomos. 2000 m. lapkričio 6 d. ekonominės-finansinės ekspertizės aktas, kiti ieškovo pateikti dokumentai ir ekspertės V. Kelminskienės parodymai patvirtina, kad 128,08 kv. m ploto patalpos buvo suremontuotos. Iš Vilniaus miesto savivaldybės 2000 m. gruodžio 21 d. rašto matyti, kad savivaldybė pripažįsta patalpų kapitalinį remontą ir patalpų padidėjimą po remonto, numato investuotų lėšų grąžinimą pagal savivaldybės sprendimu nustatytą tvarką. Remiantis šiuo ir kitais įrodymais galima daryti išvadą, kad atsakovas, nors ir nedavė išankstinio raštiško sutikimo ieškovui daryti 128,08 kv. m ploto patalpų kapitalinį remontą, bet savo veiksmais jį leido atlikti, jį pripažino, su juo sutiko ir jį priėmė.

Teismas taip pat nurodė, kad byloje esminę reikšmę turi įrodymų dėl investuotų lėšų dydžio ir teisinio pagrindo jas atlyginti vertinimas. Ieškovas yra juridinis asmuo. Patalpų pagerinimo darbus jis atliko ne savo jėgomis (ūkio būdu), bet samdydamas rangovus. Dėl to jo ieškinio reikalavimai turi būti tik įstatyme nustatytomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad juridinis asmuo pagal CK 2.74 straipsnyje nustatytą juridinių asmenų teisnumą, Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4, 9, 10 straipsnius savo išlaidas turi patvirtinti buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais: sąskaitomis-faktūromis, kasos dokumentais ir kt. (2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis Nr. 3K-3-411/2004 civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė prieš UAB „Leandra“; 2003 m. balandžio 23 d. nutartis Nr. 3K-3-544/2003 civilinėje byloje UAB „Lazdynas“ prieš Kauno miesto valdybą). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1997 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 14 9 punkte konstatuota, kad, jeigu įstatyme nustatyta, kad kokios nors aplinkybės gali būti nustatomos remiantis tik tam tikrais įrodymais (pavyzdžiui, Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, 10 straipsnio 5 dalis), tai teismo sprendimas apie tokių aplinkybių buvimą ar nebuvimą gali būti motyvuojamas tik šiais leistinais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas manė, kad labiau tikėtina, jog tam tikras faktas buvo, negu jo nebuvo, ir padarė išvadą, jog ieškovo turėtų išlaidų dydis įrodytas remiantis esančių įrodymų visuma. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad šia išvada galima būtų remtis tik nustatant tam tikrą faktą, kai tam nepakanka įrodymų (pavyzdžiui, patalpų pagerinimo faktą), bet ne įrodant turėtų išlaidų dydį. Ieškovas pats pripažino, kad jokių dokumentų, patvirtinančių jo turėtas išlaidas, neturi. Ieškovas taip pat nurodė, kad tokius dokumentus jis pateikė atsakovui, kuris juos prarado arba nenori jų pateikti. Šis atsakovo argumentas nepagrįstas jokiais įrodymas ir yra tik prielaida. Teismui įrodinėjant ieškovo turėtų išlaidų dydį, negalima remtis vien tik ieškovo pateiktu ekspertizės aktu. Jeigu ekspertizė buvo atlikta ne pagal teismo nutartį civilinėje byloje, tai gauta eksperto išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada – CPK 91 straipsnio prasme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo priemonę, nurodytą CPK, – rašytinį įrodymą (2001 m. gegužės 9 d. nutartis Nr. 3K-3-549/2001 civilinėje byloje J. V. prieš UADB „Baltikum draudimas“).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 15 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 17 d. nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai netinkamai taikė Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalį, pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Apeliacinės instancijos teismas neatliko CPK 320 straipsnyje nustatytos pareigos: nepatikrino apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik nuoroda į šią nuostatą, apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo ja iš viso. Nurodyta teisės norma galiojo tiek atliekant išnuomotų patalpų pagerinimo darbus, tiek įtraukiant ginčo patalpas į privatizuojamų objektų sąrašą. Norėdami tinkamai taikyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismai turėjo išsiaiškinti, ar patalpų įtraukimo į privatizuojamų objektų sąrašą ir privatizavimo programos sudarymo momentu galiojo nuomos sutartis (nutartis Nr. 3K-3-148/2003 civilinėje byloje UAB „Rokesta“ prieš Panevėžio miesto savivaldybę), ar nuomos sutarties galiojimo metu buvo potencialus patalpų pirkėjas. Teismai nenustatė ir netyrė, ar nuomos sutarties galiojimo metu buvo potencialus patalpų pirkėjas. Teismai taip pat turėjo spręsti, ar UAB „Turto valdymo centras“, įsigijęs šias patalpas nuomos sutarties galiojimo metu, buvo pripažintas potencialiu pirkėju, ar jis neturėjo būti įtrauktas į bylą atsakovu ar trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus. Jeigu potencialus pirkėjas jau buvo dar nuomos sutarčiai nepasibaigus, tai jis trauktinas į bylą atsakovu. Teismai neįtraukė UAB „Turto valdymo centras“ į bylą, todėl pažeidė CPK straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas.

2. Teismai netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias nuomos sutarties pabaigą. Teismai turėjo, bet nesivadovavo CK 6.481 straipsniu. Nuomos terminai abiejose nuomos sutartyse nurodyti įvardijant konkrečią datą ir atidedamąją sąlygą – ne ilgiau kaip iki objekto privatizavimo programos sudarymo. Patalpos į privatizuojamų objektų sąrašą įtrauktos 2003 m. rugpjūčio 28 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1096. Kad sudaryta objekto privatizavimo programa, byloje duomenų nepateikta, išskyrus 2003 m. lapkričio 5 d. raštą ieškovui. Objekto įtraukimas į privatizuojamų objektų sąrašą yra ne tas pats, kas objekto privatizavimo programos sudarymas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuomos sutarčių pabaigos klausimą, padarė esminę klaidą, susiedamas nuomos sutarčių pabaigą su objekto įtraukimu į privatizuojamų objektų sąrašą, bet ne su objekto privatizavimo programos sudarymu. Apeliacinės instancijos teismas nuomos sutarties pabaigos klausimo nenagrinėjo visiškai. Dėl to šioje byloje nėra nustatytos tikslios nuomos sutarčių pasibaigimo datos. Vadovaujantis CK 6.481 straipsniu ir teigiant, kad privatizavimo programa sudaryta 2003 m. lapkričio 5 d., nuomos sutartys tapo neterminuotomis praėjus dešimčiai dienų po išnuomotų patalpų privatizavimo programos sudarymo.

3. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis (2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis Nr. 3K-3-411/2004 civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė prieš UAB „Leandra“; 2003 m. balandžio 23 d. nutartis Nr. 3K-3-544/2003 civilinėje byloje UAB „Lazdynas“ prieš Kauno miesto valdybą), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes tinkamai nepatikrino faktinio ieškinio pagrindo ir neįvertino, kad nagrinėjamos bylos ir nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių ratio decidendi skiriasi. Bylose, kuriose priimtos nurodytos nutartys, priteisti patalpų, priklausančių valstybei, pagerinimo išlaidas, prašyta vien tik ekspertizės aktų pagrindu, jokių kitų įrodymų nebuvo pateikta. Dėl to bylos grąžintos iš naujo nagrinėti žemesnių instancijų teismams. Nagrinėjamoje byloje situacija kitokia: be ekspertizės akto, yra buhalterinių dokumentų, pagrindžiančių bent dalį patalpų pagerinimo išlaidų.

4. Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad visos patalpų pagerinimo išlaidos šioje byloje gali būti įrodinėjamos tik įrodinėjimo priemonėmis, nustatytomis darbų pagerinimo metu galiojusio Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, 10 straipsnio 5 dalyje. Šioje byloje abu teismai neištyrė, ar patalpų pagerinimo darbai atlikti rangos būdu, ar ūkio būdu. Nenustačius šio fakto, negalimas rėmimasis atitinkama teismų praktika, kuri skiriasi priklausomai nuo to, ar patalpų pagerinimas atliktas ūkio ar statybos rangos būdu. Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovo ieškinį, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 3K-3-406/2014, kurioje ekspertizės aktas pripažintas tinkamu įrodymu, nes nuomininkas, juridinis asmuo, patalpas pagerino ūkio būdu. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi pirmiau nurodytomis nutartimis, kuriose patalpas pagerino juridinis asmuo statybos rangos būdu. Taigi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika šios kategorijos bylose nėra vienoda. Kasatorius taip pat nurodė, kad Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme išvardyti ne visi buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriais šalys gali remtis, įrodinėdamos tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Be to, ekonominės-finansinės ekspertizės aktas laikytinas buhalterinės apskaitos dokumentu Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo prasme.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą 2005 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra tinkamas atsakovas šioje byloje. Šį teiginį atsakovas grindžia tuo, kad ieškinys grindžiamas aplinkybe, jog nuomininkas atliko nuomojamų patalpų remontą, bet savivaldybė (patalpų nuomotoja) atsisakė atlyginti investuotas lėšas. Materialiniai teisiniai santykiai susiklostė tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir JAV korporacijos GT International Inc. (ieškovo). Tiek savivaldybė, tiek ieškovas byloje neginčijo to, kas turėtų atsakyti pagal pareikštą reikalavimą.

Atsakovas taip pat nurodė, kad savivaldybės turto privatizavimas yra specialus jos nuosavybės pasibaigimo ir privačios nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje, Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimo 32 punkte nustatyta investuotų lėšų grąžinimo nuomininkams tvarka, kuri taikoma, jeigu įvykdytos visos specialios sąlygos, t. y. priimtas savivaldybės tarybos įgaliotos institucijos sprendimas dėl lėšų kompensavimo privatizavimo metu, pateikti dokumentai, pagrindžiantys investuotų lėšų dydį, nustatytas vertės padidėjimo procentas ir t. t. Tokiu atveju potencialiam pirkėjui tektų pareiga tiesiogiai pervesti dalį lėšų į nuomininko sąskaitą, o nepervedus, savivaldybė ir (ar) nuomininkas galėtų kreiptis į teismą dėl pirkėjo pareigos neįvykdymo. Pabrėžtina, kad ieškovas neįvykdė teisės aktuose nustatytų sąlygų. Dėl to teismai pagrįstai ir teisėtai netaikė Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies. Atsakovo nuomone, Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas nepateikė leistinų įrodymų, patvirtinančių realiai investuotas lėšas ir jų dydį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad ieškovas ir Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnija (kuri vadovavosi Vilniaus miesto valdybos 1993 m. balandžio 1 d. potvarkiu Nr. 533 V) 1993 m. balandžio 22 d. sudarė nuomos sutartį Nr. 359, pagal kurią ieškovui buvo išnuomotos 114,72 kv. m ploto negyvenamosios patalpos Vilniuje, Gedimino pr. 37. Atsakovei (Vilniaus miesto savivaldybės taryba) pripažinus, kad ieškovas investavo daug lėšų nurodytoms patalpoms suremontuoti, 1993 m. lapkričio 19 d. sudaryta nauja nuomos sutartis Nr. 362, kuria ne konkurso tvarka ieškovui išnuomotos likusios 128,08 kv. m ploto patalpos Vilniuje, Gedimino pr. 37. Pastaroji nuomos sutartis pakeista 1995 m. gegužės 19 d. nuomos sutartimi Nr. 644, 1998 m. gegužės 24 d. nuomos sutartimi Nr. 1330. Pagal nuomos sutartį Nr. 1330 nuomininkas įsipareigojo atlikti išnuomotų patalpų kapitalinį remontą, jeigu pastatas remontuojamas kapitališkai. Ieškovas sutartinius įsipareigojimus dėl pastato kapitalinio remonto įvykdė. Pastatas po kapitalinio remonto priimtas naudoti 1995 m. sausio 9 d. aktu. Už 114,72 kv. m ploto patalpų Gedimino pr. 37 kapitalinio remonto darbus ieškovui atlyginta ieškovo atliktų darbų išlaidas įskaitant į nuomos mokestį. 2003 m. pabaigoje ieškovo nuomotos patalpos parduotos, ieškovas iš jų iškeldintas.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu, kartu kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą vienas iš pagrindų peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialinės ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Dėl pirmojo ir antrojo kasacinio skundo argumentų

Įstatymas nurodo, kad kasaciniame skunde negalima remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Kasatorius teigia, kad teismai turėjo vadovautis Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies nuostata ir nustatyti, ar nuomos sutarties galiojimo metu buvo potencialus pirkėjas, nes pagal nurodytos teisės normos reikalavimus nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas išlaidas pagal CK Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą. Kasatorius nurodė, kad dėl to teismai turėjo spręsti, ar UAB „Turto valdymo centras“, įsigijęs ginčo patalpas nuomos sutarties galiojimo metu, buvo pripažintas potencialiu pirkėju, ar jis neturėjo būti įtrauktas į bylos nagrinėjimą atsakovu ar trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus. Ieškovas klausimo dėl privatizuoto pastato pirkėjo įtraukimo į bylos nagrinėjimą nenurodė bylos iškėlimo metu, nes jo materialinis teisinis reikalavimas buvo nukreiptas Vilniaus miesto savivaldybei ir ieškinio faktinis pagrindas buvo grindžiamas tuo, kad nuomininkas atliko nuomojamų patalpų remontą, tačiau savivaldybė, kaip ginčo patalpų savininkė, atsisakė atlyginti jų investuotas lėšas. Taigi materialiniai teisiniai santykiai susiklostė tarp ieškovo ir Vilniaus miesto savivaldybės, todėl savivaldybė buvo tinkama atsakovė šioje byloje, o ieškovas, teigdamas, kad daikto pagerinimo išlaidas turi atlyginti pirkėjas, įsigijęs privatizuojamą objektą, privalėjo įtraukti atsakovu UAB „Turto valdymo centras“, pareikšdamas jam reikalavimą. Vis dėlto ieškovas šį klausimą iškėlė tik kasacinio proceso metu, neatsižvelgdamas į tai, kad įstatymas draudžia kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose. Be to, teismo sprendimas neturėtų jokios įtakos potencialaus pirkėjo teisėms ir pareigoms, nes, patenkinus ieškinį, pareiga atlyginti investuotas lėšas vis tiek tektų Vilniaus miesto savivaldybei. Byloje iš viso nebuvo keliamas klausimas, ar dar kas nors kitas, išskyrus savivaldybę, turėtų atlyginti pagerinimo išlaidas. Dėl to ir nebuvo svarstomas netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu klausimas (CPK 45 straipsnio 1 dalis). Iš to išplaukia, kad potencialus pirkėjas negalėjo būti įtrauktas trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, nes toks asmuo į bylą gali įstoti tik savo iniciatyva (CPK 46 straipsnio 1 dalis). Be to, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies nuostata galėtų būti taikoma tik tada, jei būtų pripažinta, kad ieškovas turi teisę į pagerinimo išlaidų atlyginimą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad savivaldybės turto privatizavimas yra specialus privačios nuosavybės atsiradimo pagrindas. Šios nuosavybės įgijimo tvarką reglamentuoja specialūs teisės aktai, t. y. 1997 m. lapkričio 4 d. Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymas bei jo pagrindu priimtas Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimas Nr. 1427 „Dėl privatizavimo objektų parengimo privatizuoti patvirtinimo tvarkos“. Būtent nurodyto įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas išlaidas pagal CK nuomininkui Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą. Gaunamos iš privatizavimo sandorio lėšos, atitinkamai jas sumažinus dėl privatizavimo objekto padidėjimo, bet ne daugiau negu už šiam objektui pagerinti padarytas išlaidas, pervedamos į savivaldybės specialiąją sąskaitą. Taigi iš šios normos turinio išplaukia, kad joje yra nustatyta investuotų lėšų grąžinimo nuomininkams tvarka, kuri taikoma, jeigu buvo įvykdytos kituose teisės aktuose nustatytos lėšų kompensavimo sąlygos. Šios sąlygos buvo nustatytos Valstybės turto fondo valdybos 2000 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 2 patvirtintos Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarkos 21–26 punktuose bei Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 229 patvirtintos Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarkos (toliau – Tvarka) 27–28 punktuose. Nurodytuose punktuose nustatyta, kokie dokumentai turi būti pateikiami savivaldybei, kad būtų pagrįstas investuotų lėšų dydis bei nustatytas parduodamo objekto vertės padidėjimo procentas. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad nebuvo įvykdytos Tvarkoje nustatytos pagerinimo išlaidų kompensavimo sąlygos ir dėl išlaidų kompensavimo nepriėmus sprendimo specialiai savivaldybės komisijai, neatsirado pareigos potencialiam pirkėjui (šiuo atveju – UAB „Turto vertinimo centras“) tiesiogiai pervesti lėšas į nuomininko (šiuo atveju – ieškovo) sąskaitą. Jei ieškovas įrodytų, kad jis įvykdė Tvarkoje nustatytas pagerinimo išlaidų kompensavimo sąlygas, tai savivaldybei, neišsireikalavus iš potencialaus pirkėjo lėšų, skirtų kompensuoti pagerinimo išlaidas nuomininkui, pareiga kompensuoti pagerinimo išlaidas atsirastų savivaldybei, o ne potencialiam pirkėjui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, neįtraukę į bylos nagrinėjimą potencialaus pirkėjo – UAB „Turto vertinimo centras“, nenusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų ir todėl negalima teigti, kad yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl CK normų, reglamentuojančių nuomos sutarties pasibaigimą, taikymo (CK 6.481 straipsnis). Šios aplinkybės susijusios su nuomos sutarties pasibaigimu nebuvo nagrinėjamos nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismuose. Dėl to jos negalėjo būti keliamos ir kasaciniame skunde (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Reikia pažymėti, kad šiame ginče nuomos sutarties pasibaigimo termino nustatymas neturi jokio ryšio su byloje pareikšto reikalavimo faktiniu pagrindu ir todėl neturėjo įtakos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Vis dėlto, nusprendusi pasisakyti dėl antrojo kasacinio skundo argumento, teisėjų kolegija pabrėžia, kad kasatorės teiginys, kad nuomos sutartys tapo neterminuotomis praėjus dešimčiai dienų po išnuomotų patalpų privatizavimo programos sudarymo, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.481 straipsnyje nenustatyta, kokia konkrečia valios išreiškimo forma nuomotojas privalo pareikšti prieštaravimą dėl terminuotos nuomos sutarties transformavimosi į neterminuotą. Dėl to, nustatant nuomotojo valią dėl terminuotos nuomos sutarties transformavimosi į neterminuotą, reikia vertinti nuomotojo elgesį, jo veiksmų visumą ir konkrečias susidariusios situacijos aplinkybes. Iš atsakovo veiksmų, t. y. to, kad atsakovas 2003 m. lapkričio 5 d. ieškovui pranešė, kad nuomojamos patalpos įrašytos į privatizavimo programą, ir pareikalavo grąžinti nuomojamas patalpas, matyti, kad, pasibaigus nuomos sutarties terminui, atsakovas prieštaravo tolesniam nuomininko naudojimuisi nuomos objektu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nuomos sutarčių sąlyga, nustatanti sutarties galiojimo terminą – ne ilgiau kaip iki objekto privatizavimo programos sudarymo, yra ne atidedamoji (kaip teigia kasatorius), o naikinamoji (CK 6.33 straipsnio 3 dalis).

Dėl trečiojo ir ketvirtojo kasacinio skundo argumentų

Šie kasacinio skundo argumentai yra susiję su įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176-185 straipsniuose, pažeidimu.

Tvarkos 28 punkte nustatyta, kad nuomininkas, padaręs išlaidas dėl privatizavimo objekto pagerinimo ir pageidaujantis, kad tos išlaidos būtų atlygintos objekto privatizavimo metu, savivaldybei pateikia privatizavimo objekto (statinio) ekonominės ir finansinės ekspertizės išvadą arba turto vertinimo ataskaitą, atliktą prieš objekto privatizavimą ir kitus 21.7–21.9 punktuose nurodytus dokumentus, tarp jų (kaip nustatyta 21.7 punkte) ir padarytų išlaidų dėl objekto (statinio) pagerinimo darbų sąnaudas patvirtinančius dokumentus (PVM sąskaitos-faktūros, įvairūs mokėjimo dokumentai, sutartys su rangovais ir kt.). Darytina išvada, kad pageidaujant kompensuoti pagerinimo išlaidas, turi būti pateikiama ne tik statinio ekonominės ir finansinės ekspertizės išvada, bet ir Tvarkos atitinkamame punkte nustatyti dokumentai. Byloje pateiktas statinio ekonominės-finansinės ekspertizės aktas Nr. 211f-2000 (T1, b. l. 8) vertintinas kaip rašytinis įrodymas, nes jis nėra eksperto išvada, pateikta CPK 212–219 straipsniuose nustatyta tvarka. Iš nurodyto ekspertizės akto matyti, kad ekspertizės pagrindas buvo sąmatininko A. M. parengta atliktų darbų sąmata 2000 m. sausio 1 d. kainomis (T.1, b. l 30–48). Prie šios sąmatos ir ekspertizės akto nėra pateikta jokių dokumentų, patvirtinančių faktiškai padarytas išlaidas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas yra juridinis asmuo, o patalpų pagerinimo darbus jis atliko ne savo jėgomis (ūkio būdu), bet samdydamas rangovus. Dėl to jo ieškinio faktinis pagrindas turi būti įrodinėjamas tik įstatyme nustatytomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, t. y. šiuo atveju taikomi Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4, 9, 10 straipsniai, kuriuose nustatyta, kad juridinis asmuo savo išlaidas turi patvirtinti buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais: sąskaitomis-faktūromis, kasos dokumentais ir kt. Šie dokumentai taip pat turėjo būti ieškovo atliktos ekonominės-finansinės ekspertizės pagrindas. Ekspertizė negalėjo būti pakankamu įrodymu, pagrindžiančiu pagerinimo išlaidas, ir vertintina kaip vienas iš rašytinių įrodymų. Toks apeliacinės instancijos teismo teiginys atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą, taikymo ir aiškinimo praktiką. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad ieškovas nuomojosi 114,72 kv. m bei 128,08 kv. m ploto patalpas Gedimino pr. 37 ir atliko jų kapitalinio remonto darbus. Ieškovui 1995 metais atlygintos remonto darbų išlaidos (446 890 Lt), įskaitant į nuomos mokestį. Vis dėlto, ieškovo teigimu, vėliau išnuomotų 128,08 kv. m ploto patalpų pagerinimo darbai nėra atlyginti. Byloje yra pateikta 1993 m. lapkričio 19 d. rangos sutartis dėl 128.08 kv. m ploto patalpų remonto, sudaryta ieškovo su fizinių asmenų grupe, dauguma pateiktų dokumentų susiję su 1993 metais atliktais statybos-remonto darbais, beveik nėra pateikta įrodymų apie vėliau atliktus remonto darbus, o aplinkybės, susijusios su dokumentų dingimu, buvo įvertintos apeliacinės instancijos nutartyje. Be to, pagal Valstybinės projektų ekspertizės valdybos prie Statybos ir urbanistikos ministerijos 1995 m. birželio 2 d. raštą Nr. 164 (T. 1, b. l. 196) nėra aišku, ar ieškovo kapitalas (446 890 Lt) investuotas remontuojant visą ar dalį pastato Gedimino pr. 37 pirmo aukšto. Byloje pateikta 1998 m. vasario 28 d. sąmata apmokėti už statybos darbus, atliktus 1998 m. vasario mėnesį – 30 164 Lt (T. 2, b. l. 41–48). Šios sąmatos pagrindas yra rangos sutartis. Vis dėlto nurodyta rangos sutartis byloje nėra pateikta, o iš pateikto atliktų darbų priėmimo akto negalima padaryti išvados, kurių patalpų remonto darbai buvo atlikti, ar tai yra einamojo remonto darbai, už kuriuos nekompensuojama, ar tai – kapitalinio remonto darbai, už kuriuos turėjo būti atlyginta privatizavimo metu. Dėl to teismų surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės nepatvirtina tikslaus 128.08 kv. m patalpos kapitalinio remonto darbų pobūdžio, atlikimo laiko ir realių ieškovo patirtų išlaidų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176–185 straipsniuose, ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Juozas Šerkšnas

Egidijus Laužikas

Aloyzas Marčiulionis

Tomas Venckus

2006 m. vasario 3 d.