Dėl draudimo išmokos ir delspinigių priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-48/2006

Procesinio sprendimo kategorija 73 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko ir Teodoros Staugaitienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui UAB „PZU Baltija“ dėl draudimo išmokos ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 5000 Lt draudimo išmokos, 180 Lt delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas ir nurodė, kad jos vyras A. B. 2002 m. kovo 21 d. sudarė su atsakovu draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį (polisas NA1, Nr. 02400), kuria 5000 Lt sumai apdraudė turtinius interesus, susijusius su nelaimingais atsitikimais; naudos gavėjais mirties atveju nurodė teisėtus paveldėtojus. Draudėjas 2003 m. kovo 8 d. eismo įvykio metu žuvo. Ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos, tačiau šis atsisakė išmokėti, nurodęs, kad draudėjas eismo įvykio metu vairavo automobilį „VW Golf“ (duomenys neskelbtini), tuo tarpu pagal draudimo sutartį buvo apdraustas automobilio „Audi 100“ (duomenys neskelbtini), vairuotojas, todėl draudimo apsauga draudėjui šiuo atveju negaliojo. Ieškovės teigimu, ši draudimo sutarties sąlyga aiškintina pagal Draudimo įstatymo ir Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklių Nr. 002 (toliau – ir Taisyklių) nuostatas, taip pat vadovaujantis CK 6.193–6.195 straipsniuose reglamentuojamais sutarčių aiškinimo principais; apdraustuoju asmeniu pagal sutartį laikytinas ne automobilio „Audi 100“ (duomenys neskelbtini) vairuotojas, bet šio automobilio savininkas – A. B.; pastarasis siekė apdrausti savo, bet ne kitų asmenų, galinčių vairuoti jo automobilį, turtinius interesus, susijusius su nelaimingais atsitikimais; draudėjas turėjo pagrindą manyti, kad draudimo apsauga galios ir tuo atveju, jeigu jis vairuos kitą automobilį; tokią draudimo sutarties sąlygos prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis suteiktų analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nurodė, kad abejonės dėl sutarties sąlygų pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalį aiškintinos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Atsakovas turėjo išaiškinti draudėjui sutarties esmę, tačiau to tinkamai nepadarė, A. B. nebuvo suteikta galimybė susipažinti su draudimo sutarties sąlygomis. Draudikas sutartyje taip pat įrašė kitą nesuprantamą sąlygą, kad „draudimo apsauga galioja kaltininkui autoįvykio metu AHA 0036125“, pagal CK 6.195 straipsnį sutarties sąlyga dėl apdraustojo asmens šalintina iš sutarties.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2005 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas pripažino, kad draudimo sutartyje nėra aiški sąlyga apie apdraustąjį asmenį ir kam galioja draudimo apsauga; atsižvelgdamas į sutarties sudarymo aplinkybes, į tai, kad atsakovo vykdytos akcijos metu A. B., sudariusiam transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomąją draudimo sutartį (sudaryta 2002 m. kovo 21 d., polisas AHA, Nr. 0036125), buvo suteikta galimybė 5000 Lt suma apdrausti savo turtinius interesus, susijusius su nelaimingais atsitikimais, draudikas nesilaikė Draudimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto reikalavimo ir nenustatė aiškių sutarties sąlygų. Teismas sprendė, kad A. B. galėjo suprasti, jog pagal draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutarties (polisas NA1, Nr. 02400) sąlyga apie apdraustąjį, kurioje nurodyta, kad tai yra automobilio „Audi 100“ (duomenys neskelbtini) vairuotojas, laikytinas jis, kaip šio automobilio savininkas ir valdytojas; sutarties sąlyga, kad „draudimo apsauga galioja kaltininkui autoįvykio metu AHA 0036125“, teismo vertinimu, yra itin nesuprantama, ji aiškintina papildomai; ši sąlyga arba prieštarauja, arba papildo Taisyklių, kurių pagrindu sudaryta draudimo sutartis ir su kuriomis buvo supažindintas draudėjas, 4.1.3 punkto nuostatas, kad nedraudiminiu įvykiu, tarp kitų, yra apdraustojo trauma (mirtis) dėl jo veikos, kurioje teisėsaugos organai ar teismas nustatė tyčinio nusikaltimo ar administracinio teisės pažeidimo požymius. Teismas padarė išvadą, kad, sudarant sutartį, draudėjui nebuvo išaiškinta, jog kokia nors standartinė sutarties sąlyga negalioja, todėl draudimo išmoka turi būti mokama abiem atvejais.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. liepos 22 d. sprendimu, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 30 d. sprendimą panaikino, ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovui 155,40 Lt žyminio mokesčio. Kolegija pripažino, kad pagal A. B. su atsakovu sudarytą draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį draudiminiu įvykiu laikoma draudėjo mirtis, kurią lėmė paties draudėjo kaltė eismo įvykio metu, vairuojant automobilį „Audi 100“ (duomenys neskelbtini). Kolegija laikė, kad A. B. buvo aiškios draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutarties sąlygos, tai patvirtino draudėjo nurodymas sutartyje, jog eismo įvykio dėl draudėjo kaltės atveju naudos gavėjai yra teisėti draudėjo paveldėtojai; draudėjas sutarties liudijime pasirašė, kad gavo Taisykles ir sutarties liudijimą. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad draudėjas nesutiko su draudimo sutarties sąlygomis, jų nesuprato ir norėjo kreiptis į draudiką dėl sąlygų išaiškinimo ar pakeitimo. Dėl draudėjo mirties eismo įvykio metu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu kitas asmuo; A. B. eismo įvykio metu vairavo ne sutartyje nurodytą, bet kitą automobilį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 22 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 30 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles; draudimo sutarties skiltyje „kitos sąlygos“ nurodyta draudimo apsaugos sąlyga – draudėjo kaltė dėl eismo įvykio – ir Taisyklių 4.1.3 punkte nustatytos sąlygos, išaiškintos, neatsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį; tuo tarpu viena iš jų paneigia kitą. Kolegija padarė nepagrįstą išvadą dėl draudimo sutarties sąlygų aiškumo; dėl šios priežasties nepagrįstai netaikė CK 6.193 straipsnio 4 dalies, taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje O. D. prieš AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-1150/2003, kategorijos: 21.2.2.9; 37.6; 37.7; 67). Draudimo sutarties neaiškios sąlygos turi būti aiškinamos draudėjo naudai; šis su draudiku sudarė sutartį standartinėmis sąlygomis prisijungimo būdu, todėl draudėjo, kaip silpnesnės sutarties šalies, interesai turi būti ginami prioritetiškai, užtikrinant nelygiaverčių sutarties šalių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 24 d. nutartis civilinėje byloje N. P. prieš UAB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-911/2002, kategorija 67). Pirmosios instancijos teismas nustatė faktinę aplinkybę, kad draudikas nebuvo išaiškinęs draudėjui, jog neaiški sutarties sąlyga skiltyje „kitos sąlygos“ reiškia būtiną draudiminio įvykio sąlygą – apdraustojo kaltumą dėl eismo įvykio. Dėl to darytina išvada, kad draudėjas šią sąlygą galėjo suprasti tik kaip papildomą, palyginus su Taisyklių 4.1.3 punkte įtvirtinta, draudimo apsaugą nustatančią sąlygą.

2. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė įrodinėjimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 7 punkto išaiškinimo dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo šalims. Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalyje nustatyta draudikui pareiga įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo; pagal CPK 178 straipsnį šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus; Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalies norma vertintina kaip lex specialis CPK 178 straipsnio atžvilgiu, todėl draudikas, pagrįsdamas atsisakymą mokėti draudimo išmoką, pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalį privalo įrodyti ne tik tai, kad draudėjas A. B. buvo supažindintas su Taisyklėmis ir gavo jų kopiją, bet ir tai, jog šiam buvo išaiškinęs draudimo sutarties sąlygos „draudimo apsauga galioja kaltininkui eismo įvykio metu AHA 0036125“ turinį bei šios sąlygos santykį su standartine sąlyga, nustatyta Taisyklių 4.1.3 punkte. Dėl to kolegija neteisingai paskyrė įrodinėjimo pareigą ieškovei ir nepagrįstai argumentavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog draudėjas nesutiko su draudimo sutarties sąlygomis, jų nesuprato ir ketino kreiptis dėl sąlygų išaiškinimo ar pakeitimo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti, palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 22 d. sprendimą ir nurodo, kad draudėjas sutiko su draudimo sutarties sąlyga, jog draudimo apsauga galioja eismo įvykio kaltininkui, nes pasirašė sutartyje. Atsakovas, nustatęs tokią sąlygą, padidino savo atsakomybės ribas, išplėtė rizikos apimtis (draudiminių įvykių atvejus), nes, esant standartinėms sutarties sąlygoms, toks įvykis būtų nedraudiminis (Taisyklių 4.1.3 punktas). Atsakovas nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė ieškovei įrodinėjimo pareigą ir dėl to pažeidė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalies ir CPK 178 straipsnio reikalavimus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame skunde keliami draudimo sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo klausimai. Draudimo tikslas yra kompensuoti draudėjo turimus praradimus, kuriuos jis patiria atsitikus draudiminiam įvykiui (CK 6.987 straipsnis). Draudimo sutartys paprastai sudaromos pagal draudiko siūlomas standartines draudimo rūšies taisykles. Draudimo įmonė, siekdama savo verslo tikslų, gali siūlyti įvairių modifikuotų draudimo paslaugų formų, tam tikrų lengvatų, tenkinančių ir draudėjo interesus. Draudikas privalo sudaryti sąlygas viešai susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis ir, prieš sudarydamas draudimo sutartį, įteikti jų kopijas draudėjui (CK 6.992 straipsnis).

Bylos duomenimis, ginčo draudimo sutartis buvo sudaryta reklaminės akcijos metu; asmuo, akcijos metu apdraudęs savo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, galėjo papildomai prie šios sutarties lengvatinėmis sąlygomis sudaryti draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį; A. B. ir atsakovas, 2002 m. kovo 21 d. sudarę transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (polisas AHA, Nr. 0036125), tą pačią dieną už 4 Lt įmoką sudarė draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį (polisas NA1, Nr. 024000). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad iki sutarties sudarymo draudikas supažindino draudėją su jos sąlygomis, draudėjas parašu polise patvirtino, jog gavo nurodytos draudimo rūšies taisykles.

Kai draudimo sutartis sudaroma pagal draudiko vienašališkai nustatytas sąlygas, draudėjas laikomas silpnesne sutarties šalimi, o draudikui taikoma griežtesnė sutartinė atsakomybė. Teismų praktikoje draudimo bylose pažymima, kad draudimo santykiuose stipresniosios šalies profesinei veiklai keliami didesni reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje O. D. prieš AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-1150/03, kategorijos: 21.2.2.9; 37.6; 37.7; 67). Dėl to bet kuriuo atveju – pasiūlydama standartines ar modifikuotas draudimo rūšies sutarties sąlygas – draudimo įmonė turi užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą, jų suderinamumą. Teismas, nagrinėdamas bylą, turi įvertinti sutarties turinį šiuo aspektu, nes draudėjo teisės ir interesai turi būti ginami prioritetiškai, siekiant jį apsaugoti nuo galimų nesąžiningų draudimo sutarties sąlygų, ir taip užtikrinti sutarties šalių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 24 d. nutartis civilinėje byloje N. P. prieš UAB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-911/02, kategorija 67). Kilus abejonių dėl sutarties sąlygų, sutartis aiškinama pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles. Vadinasi, kai sutarties sąlygos yra neapibrėžtos, nevienareikšmės, tarp savęs nesuderinamos, teismas privalo aiškinti sutartį sąžiningai, atsižvelgdamas į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą, sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai, taip pat į tai, kad draudimo santykiuose draudėjas yra silpnesnioji sutarties šalis ir kt. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad A. B. su atsakovu sudarytoje draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartyje draudiminį įvykį apibrėžianti sąlyga yra aiški ir suprantama: draudiminiu įvykiu laikoma draudėjo mirtis, kurią lėmė paties draudėjo kaltė eismo įvykio metu vairuojant automobilį „Audi 100“ (duomenys neskelbtini). Konkrečios sutarties turinio, atskirų sąlygų prasmės nustatymas yra fakto klausimas. Kasaciniame skunde nesutinkama su nurodyto fakto konstatavimu, teigiama, kad sutarties sąlyga dėl draudimo apsaugos (draudiminio įvykio) turėjo būti aiškinama draudėjo naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis), t. y. taip, kaip ją būtų supratęs sutartį sudaręs A. B. ar bet kuris kitas analogiškas jam protingas žmogus. Teismas tyrė šias aplinkybes, sprendime motyvavo, kad byloje nėra įrodymų, jog draudėjas, teismo vertinimu, išsilavinęs asmuo, nesuprato sutarties sąlygų, ketino kreiptis į draudiką dėl jų išaiškinimo ar pakeitimo. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka faktinės aplinkybės iš naujo nenustatinėjamos, iš kasacinio skundo argumento, kad teismas neturėjo pakankamai duomenų spręsti apie draudėjo išsilavinimą ir gebėjimą suprasti sutarties sąlygas, negalima daryti išvados, jog teismas neteisingai nustatė nurodytas aplinkybes (CPK 185 straipsnis).

Pagal A. B. sudarytą draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį draudiminių įvykiu laikytinas eismo įvykis dėl draudėjo kaltės, jam vairuojant automobilį „Audi 100“ (duomenys neskelbtini); Taisyklių 4.1.3 punkto prasme draudėjo kaltės sąlyga yra neįprasta, tačiau šiuo atveju svarbu yra tai, kad ši draudiminio įvykio sąlyga nesiaurino draudimo apsaugos, o ją nustatė eismo įvykio dėl draudėjo kaltės atveju, draudiminiu nurodytas įvykis, kuris pagal standartines sutarties sąlygas būtų nedraudiminis. Pripažinti tokią sutarties sąlygą nesąžininga nėra pagrindo. A. B. žuvo, vairuodamas „VW Golf“ (duomenys neskelbtini) eismo įvykio, dėl kurio kaltu pripažintas kitas asmuo, metu. Aplinkybę, kad A. B. eismo įvykio metu vairavo kitą, nei nurodyta sutartyje automobilį, teismas laikė taip pat reikšminga, sprendžiant draudiminio įvykio klausimą.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant iš draudimo sutarties kilusį šalių ginčą. Kasacinio skundo argumentai, kad teismas neteisingai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 178 straipsnį, Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalį), kad atsakovas neįrodė visų aplinkybių, atleidžiančių jį nuo pareigos išmokėti draudimo išmoką, yra nepagrįsti. Teismas pripažino, kad draudimo sutartyje draudiminio įvykio sąlygos nustatytos aiškiai ir suprantamai, bylos nagrinėjimo metu teismas nustatė, kad nėra sutartyje nurodyto draudiminio įvykio, todėl draudikui neatsirado pareigos išmokėti draudimo išmoką. Esant tokioms bylos aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad teismas pažeidė draudimo sutarčių aiškinimo taisykles, kad draudimo sutarties sąlygas galima pripažinti nesąžiningomis, neužtikrinančiomis jos šalių interesų pusiausvyros. Pripažintina, kad teismas turėjo pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada ir, ištyręs bylos aplinkybes, priimti naują sprendimą – ieškinio netenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Romualdas Čaika

Virgilijus Grabinskas

Teodora Staugaitienė