Civilinė byla Nr. 3K-3-180-684/2016
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01862-2009-3
Procesinio sprendimo kategorija 2.3.2.11.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: V. G. (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. B., Z. B., V. G. ir O. G. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl kompensacijos už visuomenės poreikiams paimamo privačios žemės sklypo priteisimo; trečiasis asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl kompensacijos už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą dydžio nustatymo, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo bei taikymo.
Ieškovai V. B., Z. B., V. G. ir O. G. kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos lygiomis dalimis (po 1/4): 11 579 000 Lt kompensaciją už visuomenės poreikiams paimamą ieškovų žemės sklypą Vilniaus m. sav., Pašilaičių k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 129 622 Lt nuostolių ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; 400 000 Lt kompensaciją neturtinei žalai atlyginti; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Ieškovai nurodė, kad jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise (kiekvienam po 1/4 dalį) priklauso 1,65 ha žemės sklypas Vilniaus miesto savivaldybėje, Pašilaičių k., įsigytas pagal 2000 m. birželio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir suformuotas Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 17 d. įsakymu. Žemės sklypas įgytas be jokių nuosavybės teisės apribojimų ir (ar) suvaržymų, siekiant naudoti žemę pagal tikslinę jos paskirtį. Vilniaus miesto taryba 2000 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 63 patvirtino Vilniaus miesto bendrojo plano papildymą bei įpareigojo Miesto plėtros departamentą organizuoti žemės paėmimą visuomenės poreikiams, nes per ieškovų žemės sklypą numatyta tiesti Vilniaus miesto vakarinį aplinkkelį. Ieškovai nuo 2001 m. kovo 7 d. ne kartą kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, kad būtų išspręstas žemės sklypo paėmimo savivaldybės poreikiams klausimas, už sklypą atlyginant. 2008 m. balandžio 1 d. buvo pradėta ieškovų žemės sklypo paėmimo Vilniaus miesto vakariniam aplinkkeliui tiesti procedūra ir iš esmės jiems priklausantis ginčo žemės sklypas buvo paimtas, tik už jį nebuvo atlyginta. Ieškovai teigė, kad jie nuo pat 2000 metų, kai įsigijo žemės sklypą, negali visiškai nieko su juo daryti, nors planavo statyti mažaaukščius gyvenamuosius namus dar 2001–2002 metais, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė parengti sąlygas bei išvadas detaliajam planui rengti, motyvuodama, kad per jiems priklausantį žemės sklypą numatyta tiesti Vilniaus miesto vakarinį aplinkkelį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: nustatė, kad atlyginimo ieškovams už paimamą visuomenės poreikiams žemės ūkio paskirties žemės sklypą dydis yra 11 579 000 Lt, ir priteisė jį iš atsakovės ieškovams lygiomis dalimis (po 1/4 dalį); kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl žemės sklypo savininko teisės kreiptis į teismą su ieškiniu dėl visuomenės poreikiams paimamos žemės vertės nustatymo ir priteisimo, nurodė, jog, kaip matyti iš byloje pateikto 2012 m. spalio 23 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus m. skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1772, šiuo įsakymu buvo patvirtinta žemės paėmimo visuomenės poreikiams (Vilniaus miesto vakarinei greito eismo gatvei statyti) projekto dalis, kurioje yra išspręstas klausimas dėl žemės sklypų paėmimo ir atlyginimo už juos suteikiant kompensaciją pinigais, bei ta dalis, kurioje nurodyta, kad piliečiai pasirinko kompensaciją pinigais, tačiau nesutiko su žemės sklypų įvertinimu. Tai reiškia, kad ieškovų, kurie pasirinko kompensaciją pinigais, žemės sklypas patenka į tą projekto dalį, kuri šiuo metu jau yra patvirtinta (Žemės įstatymo 48 straipsnio 5 dalis). Teismas sprendė, jog tai rodo, kad žemės paėmimo procedūra iš esmės yra užbaigta ir spręstinas tik kompensacijos už paimamą žemę sumokėjimo klausimas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog byloje tarp šalių nėra ginčo apskritai dėl sprendimo paimti ieškovams priklausantį žemės sklypą visuomenės poreikiams teisėtumo (o tik dėl kompensacijos dydžio), sprendė, jog ieškovai šioje byloje turėjo teisę pareikšti reikalavimus dėl kompensacijos už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą nustatymo ir priteisimo.
Spręsdamas klausimą dėl visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo rinkos vertės nustatymo momento ir kompensacijos dydžio, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra buvo pradėta 2008 m. balandžio 1 d. Vilniaus apskrities viršininkui priėmus įsakymą Nr. 2.3-3708-(01) „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams, Vilniaus miesto vakarinės greito eismo gatvės statybai, procedūros pradžios“. Apie šį sprendimą ieškovai buvo informuoti 2008 m. balandžio 7 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos raštu Nr. (31)1.2-1250-(3.31) „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams (Vilniaus miesto vakarinės greito eismo gatvės statybai) procedūros pradžios“. Taigi, įvertinęs išdėstytas aplinkybes teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju, nustatant kompensacijos už ieškovams priklausančio sklypo nusavinimo dydį, turi būti vadovaujamasi būtent šio žemės sklypo verte, buvusia 2008 m. balandžio 7 d. Teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, byloje turi būti remiamasi ieškovų pateiktu teismo eksperto S. R. Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizės aktu Nr. A/SKR 647 bei jame nustatyta ieškovų žemės sklypo verte 2008 m. balandžio 7 dieną – 11 579 000 Lt. Ši ekspertizė atlikta lyginamosios vertės metodu, kurį nustato įstatymas, ją atliko tam reikiamą kvalifikaciją turintis prisiekęs ekspertas, bylos šalys ir dalyviai neginčijo šio ekspertizės akto išvados, neprašė skirti pakartotinės ekspertizės ir jokių abejonių dėl jos pagrįstumo neišreiškė, todėl teismas neturi pagrindo ja nesivadovauti. Taigi, teismas nustatė kompensacijos dydį – 11 579 000 Lt – už visuomenės poreikiams paimamą ieškovų žemės sklypą Vilniaus m. sav., Pašilaičių k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir tai, kad iš atsakovės kompensacija priteistina ieškovams lygiomis dalimis, t. y. po 1/4 dalį.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl nuostolių ir neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad ieškovai ieškinyje taip pat reiškė reikalavimą atlyginti nuostolius, kurie, jų teigimu, atsirado dėl neteisėtų atsakovės veiksmų (CK 6.271 straipsnis). Ieškovai teigė, kad jie patyrė 34 259,04 Lt nuostolių dėl 2001–2011 metais sumokėto žemės mokesčio, 15 000 Lt už detaliojo plano parengimą, 2361,96 Lt už atidalytų sklypų registraciją VĮ Registrų centre, 1210 Lt už žemės sklypo vertinimą, taip pat 400 000 Lt neturtinės žalos. Teismas atmetė šiuos ieškovų reikalavimus kaip nepagrįstus.
Teismas pažymėjo, jog ieškovai šioje byloje neginčijo jokių atsakovės priimtų teisės aktų bei neprašė pripažinti jos veiksmų neteisėtais, todėl neįrodyta viena iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti – neteisėti atsakovės veiksmai. Ieškovai neįrodė, kaip jiems buvo suvaržytos jų teisės nuo 2000 metų naudotis nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu. Įrašas Nekilnojamojo turto registre, kad pradėta žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra galiojo nuo 2006 m. liepos 2 d. iki 2007 m. rugpjūčio 17 d. bei nuo 2008 m. balandžio 8 d., rodo, kad tik minėtu laikotarpiu iš dalies buvo apribotos žemės savininkų teisės, nes nuo Nekilnojamojo turto registre įregistruotos žymos nustatymo ieškovai neturėjo teisės žemės sklypo perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į jį, todėl teismas sprendė, kad ieškovų teiginys, jog jau 2000 m. liepos 26 d. Vilniaus miesto taryba sprendimu Nr. 63 „Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano papildymo tvirtinimo“ pradėjo žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, yra netikslus ir neįrodo, kad Vilniaus m. savivaldybės administracija savo neteisėtas veiksmais vilkino žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras ir dėl šių veiksmų ieškovai patyrė turtinės žalos. Teismas taip pat sprendė, kad nepagrįstas ir ieškovų teiginys, jog jie negalėjo naudotis ir nesinaudojo jiems priklausančiu žemės sklypu nuo 2001 m. iki 2011 m. dėl valstybės institucijų apribojimų.
Taip pat teismas atmetė ieškovų reikalavimą ir dėl žemės sklypo atidalijimo, įvertinimo bei įregistravimo išlaidų atlyginimo. Teismas pažymėjo, jog ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad žemės sklypas buvo atidalytas dėl paėmimo visuomenės poreikiams, taip pat nebuvo pateikti jokie dokumentai, įrodantys išlaidų, patirtų dėl atidalijimo (15 000 Lt), faktą bei dydžius. Teismas sprendė, kad neturi pagrindo ir ieškovų reikalavimas priteisti 2361,96 Lt už žemės sklypų įregistravimą VĮ Registrų centre – iš ieškovų pateiktos PVM sąskaitos faktūros visiškai neaišku, už kokių žemės sklypų įregistravimą buvo sumokėta VĮ Registrų centre. Be to, ieškovų rengto detaliojo plano tikslas buvo žemės paskirties keitimas iš žemės ūkio į namų valdą, naudojimo būdo, statybų reglamento nustatymas, tai patvirtina planavimo užduotis ir planavimo sąlygos. Taigi, detaliuoju planu ieškovai siekė ne tik atidalyti žemės sklypą, tačiau ir pakeisti dalies sklypo paskirtį, todėl detaliojo plano rengimas nebuvo susijęs su paėmimo visuomenės poreikiams procedūromis, todėl teismas sprendė, kad atsakovė neturi pareigos atlyginti nei detaliojo plano rengimo, nei žemės sklypų įregistravimo VĮ Registrų centre išlaidų.
Teismas atmetė ir ieškovų reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas pažymėjo, jog visų pirma, norint konstatuoti valdžios ar savivaldos institucijos civilinės atsakomybės dėl neteisėtų jos veiksmų buvimą, būtina įrodyti visas šios atsakomybės kilimo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinis ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.271 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teismas minėjo, kad ieškovai neįrodė, jog atsakovė atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, todėl neturėjo pagrindo kalbėti apie jos civilinę atsakomybę.
Teismas pažymėjo, kad ieškovai taip pat prašė priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismas sprendė, jog šis reikalavimas nagrinėjamoje byloje taip pat negali būti tenkinamas. Visų pirma teismas pažymėjo, kad turto paėmimą visuomenės poreikiams tiek ginčo teisinių santykių metu, tiek ir dabar reglamentuoja specialūs teisės aktai (Žemės įstatymas), kurie nenustato valstybei pareigos mokėti procesines palūkanas. Be to, ginčo santykiai – žemės paėmimas visuomenės poreikiams – priskirtini viešajai teisei, todėl dėl jų specifikos taikyti jiems privatinius santykius reglamentuojančias teisės normas nėra pagrindo. Taip pat pažymėjo, jog teigti, kad nagrinėjamuoju atveju valstybė (savivaldybė) yra praleidusi tam tikrų prievolių įvykdymo terminą, kol tiksliai nenustatyta pati prievolės apimtis, nėra pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų ir atsakovės apeliacinius skundus, 2015 m. spalio 29 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo dalį dėl 5 procentų procesinių palūkanų, priteisdamas jas ieškovams iš atsakovės, o kitas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliko nepakeistas.
Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo byloje padarytomis išvadomis ir atmetė atsakovės apeliacinio skundo argumentus bei tenkino ieškovų skundą, sutikdama su jo argumentu, kad bet koks kompensacijos išmokėjimo vilkinimas daro žalą savininkui, nes pastarasis dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams praranda turimą nuosavybę ir už ją gautinų lėšų negali panaudoti savo tikslams, t. y. dėl tokio išmokėjimo vilkinimo savininkas gali patirti nuostolių. Tokių nuostolių kompensavimas, taip pat ir skolininko skatinimas tinkamai ir laiku įvykdyti teismo sprendimą įgyvendinamas procesinių palūkanų forma.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 29 d. nutartį bei perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Ūkio ministerija v. A. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NzgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-478/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-478/2014">3K-7-478/2014</a>, konstatavo, kad, teisme nagrinėjant ginčą dėl atlyginimo už paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą dydžio nustatymo, tokio žemės sklypo rinkos vertė ir su ja siejamas atlyginimo buvusiam savininkui dydis nustatytini institucijos sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dieną (nagrinėjamos bylos kontekste – 2014 m. rugpjūčio 22 d.). Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje taip pat konstatavo, kad institucijos priimtas sprendimas paimti žemę visuomenės poreikiams nėra formalus aktas, jis pratęsia sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą sukeltų teisinių pasekmių galiojimą laiko atžvilgiu ir sukelia naujų. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo šią kasacinio teismo nutartį ir sprendė, kad žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams data sietina su paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžia.
Nagrinėjama byla pradėta dar tuo metu, kai nebuvo priimtas sprendimas paimti žemę visuomenės poreikiams. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto savivaldybė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme laikėsi pozicijos, kad ši byla negali būti nagrinėjama kaip byla dėl atlyginimo už paėmimą visuomenės poreikiams, ir gynėsi tik nuo nepagrįsto ieškinio dėl nuostolių atlyginimo. Tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo priimtas Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus įsakymas Nr. 1P-(1.3.)-317 paimti ieškovams priklausantį žemės sklypą visuomenės poreikiams, jis sudarė sąlygas kasatorei kreiptis į teismą dėl atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypą dydžio nustatymo ir ji šią teisę įgyvendino. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartimi, kuri palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi, konstatavus dviejų civilinių bylų tapatumą ir nusprendus, kad atlyginimo dydžio už paimamą žemės sklypą klausimą turi nagrinėti apeliacinės instancijos teismas šioje civilinėje byloje, atsirado pagrindas laikytis pozicijos, kad ši byla yra dėl atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypą. Dėl to Vilniaus miesto savivaldybė procesinius reikalavimus, kuriuos, laikantis Žemės įstatyme nustatytų procedūrų, tik po 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo būtų galėjusi ir būtų reiškusi pirmosios instancijos teisme, šiuo atveju, konstatavus bylų tapatumą, įgijo teisę, nors ir būdama atsakove, reikšti apeliacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje. Teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose vyrauja viešojo intereso elementas, privalo būti aktyvus ir bylą nagrinėti peržengdamas apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, Žemės įstatymo 47 straipsnio 8 dalis). Esant tokiai situacijai apeliacinės instancijos teismas privalėjo sudaryti galimybes Vilniaus miesto savivaldybei ginčyti ekspertizės aktą, tirti įrodymus ir, atsižvelgdamas į viešojo intereso elementą nagrinėjamoje byloje, spręsti klausimą dėl teisingo atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams Žemės sklypą, vadovaudamasis išaiškinimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Ūkio ministerija v. A. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NzgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-478/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-478/2014">3K-7-478/2014</a>.
Pagal CPK 218 straipsnį eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Žemesnės instancijos teismai, spręsdami dėl žemės sklypo vertės, rėmėsi tik 2012 m. kovo 7 d. teismo eksperto S. R. atliktu ekspertizės aktu ir nenurodė, kodėl nesirėmė byloje pateikta turto vertinimo ataskaita. Vienintelis šios turto vertinimo ataskaitos atmetimo pagrindas – netinkama vertinimo data. Teismai nepasisakė dėl atliktos vertinimo ataskaitos turinio. Iš teismo ekspertizės akto neaišku, ar ekspertas į lyginamus sandorius neįtraukė ir sandorių dėl žemės sklypų, kurių naudojimo būdas ir pobūdis – daugiaaukščių gyvenamųjų namų statyba, kai paimamo žemės sklypo naudojimo būdas – inžinerinės infrastruktūros. Tiek teismo ekspertas, tiek liudytojas teismo posėdyje patvirtino, kad žemės sklypo vertė tik dėl skirtingo vertinimo laikotarpio, t. y. dėl rinkos pokyčio (teismo ekspertizės akte žemės sklypas įvertintas 2008 m. vasario 7 d., vertintojo J. L. – 2010 m. vasario 10 d.), negali skirtis 4 kartus. Be to, Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė inžinerinės infrastruktūros teritorijos žemės sklypo rinkos vertė, nustatyta 2007 m. gegužės 30 d., yra 4 943 022 Lt (1 431 598 Eur), t. y. daugiau kaip 2 kartus mažesnė nei nurodyta ekspertizės išvadoje. Pažymėtina, kad visų nurodytų įrodymų apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nepagrįstai į juos neatsižvelgė. Taigi byloje nebuvo surinkta pakankamai sklypo vertės įrodymų, todėl nepakako duomenų teisingai kompensacijai už paimamą žemės sklypą nustatyti. Esant tokioms neatitiktims ir byloje vyraujant viešajam interesui, apeliacinės instancijos teismas privalėjo būti aktyvus ir dėl kompensacijos spręsti įvertinęs kartu ir teisinį, ir faktinį (realų, tinkamai nustatytą) kompensacijos dydį.
Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, priėmus Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. rugpjūčio 22 d. įsakymą Nr. 1P-(1.3)-317, ieškovams buvo išmokėta 3 300 000 Lt (955 746,06 Eur) ir į tai atsižvelgtina vykdant pirmosios instancijos teismo sprendimą bei skaičiuojant procesines palūkanas, teismas nutartimi privalėjo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 11 579 000 Lt priteisimo, nurodydamas likusią ginčo sumą – 2 397 764,13 Eur (8 279 000 Lt), bei nurodyti palūkanų skaičiavimo tvarką, nes tai turi įtakos įsiteisėjusiam teismo sprendimui vykdyti.
Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo.
Ieškovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma:
Žemės įstatyme, reglamentuojančiame žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarką (redakcija, galiojusi iki 2011 m. liepos 1 d.; toliau atsiliepime nurodoma ši Žemės įstatymo redakcija), neapibrėžtas momentas, kada turi būti nustatyta visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo vertė. Nurodyta tik tai, kad vertė turi būti nustatyta iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo (Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalis). Sistemiškai aiškinant teisės aktų reikalavimus bei turto paėmimui visuomenės poreikiams taikomus principus, darytina išvada, kad paimamos žemės vertė turi būti nustatyta procedūros pradėti žemės paėmimą visuomenės poreikiams pradžioje. Žemės įstatymo 46 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai yra priimtas sprendimas pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą ir apie šį sprendimą žemės savininkui pranešta raštu, žemės savininkas netenka teisės jos perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į šį žemės sklypą, taip pat pertvarkyti šį žemės sklypą. Po to atliekamos tik nusavinti reikalingos procedūros, kurių trukmė priklauso tik nuo žemę paimančios organizacijos. Atlygintinos vertės nustatymo laiką fiksuojant kitu, nei procedūros pradžios laiku, būtų sudarytos galimybės piktnaudžiauti nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams procesu ir paėmimą vykdyti tokiu laiku, kuris nekilnojamojo turto rinkos prasme būtų pats palankiausias paėmimą vykdančiai institucijai. Tokiu atveju būtų iškreiptas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas teisingo atlyginimo už paimamą nuosavybę principas, reikalaujantis ne tik sumokėti teisingą kompensaciją už paimamą turtą, tačiau ir tai padaryti per maksimaliai trumpą terminą, savininkas gautų nusavinto turto atlyginimą, neatitinkantį turto vertės suvaržymų pradžioje. Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad svarstant, ar buvo išlaikyta pusiausvyra tarp viešojo intereso poreikių ir fundamentalių žmogaus teisių apsaugos reikalavimų, svarbūs yra terminai, per kuriuos pradėta kompensavimo procedūra. Nuosavybės paėmimas nesumokant vertę atitinkančios kompensacijos sukelia neproporcingą teisių į nuosavybę suvaržymą (EŽTT 2011 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Vassallo prieš Maltą (pareiškimo Nr. 57862/09). Turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūra turi būti įvykdyta maksimaliai greitai, kad savininkai kuo greičiau gautų tinkamą kompensaciją ir galėtų įsigyti turtą, analogišką paimamam, ar disponuoti lėšomis, gautomis už paimtą turtą, o jei šio principo nėra laikomasi, tai turto vertės pokyčio rizika turi tekti turtą paimančiai organizacijai. Laikytina, kad ginčui taikytinoje Žemės įstatymo 47 straipsnio redakcijoje yra teisės spraga, kuri ištaisyta šiuo metu galiojančioje įstatymo redakcijoje. Joje nurodyta, kad paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo.
Šioje byloje ir atsakovės nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Ūkio ministerija v. A. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NzgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-478/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-478/2014">3K-7-478/2014</a>, faktinės aplinkybės nėra tapačios, nes šioje byloje yra aptariamas žemės paėmimo visuomenės poreikiams procesas, kuris trunka jau daugiau kaip 7 metus, o cituojamoje byloje nustatyta, kad paėmimo procedūra iš esmės buvo trumpa, be to, šioje byloje ieškovai, remdamiesi neproporcingai ilga procedūros trukme, teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą turtą principu, prašo pripažinti, kad kompensacijos nustatymo laikas yra procedūros pradėti paėmimo procedūrą pradžia.
Kasatorės argumentas, kad jis tikėjosi, jog klausimas dėl kompensacijos dydžio bus sprendžiamas kitoje byloje, negali būti pasiteisinimas, kodėl nebuvo gintasi ar aplaidžiai gintasi nagrinėjamoje byloje, nebuvo reikalauta skirti papildomos ar pakartotinės ekspertizės bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kasatorė negali teisintis nesupratusi ginčo esmės, ji pats yra atsakinga už tai, kad netinkamai formulavo savo atsikirtimus ir tinkamai neįgyvendino teisės gintis nuo pareikšto ieškinio.
J. L. atliktu turto vertinimu negalima vadovautis, nes: turto vertės nustatymo data niekuo nepagrįsta; J. L. atliko 8 atskirus vertinimus, nors turi būti atliekamas vienas vertinimas, nepriklausomai nuo to, ar sklypą valdo vienas ar daugiau savininkų; buvo lyginami ne tuo pačiu metu, bet puse metų vėliau sudaryti sandoriai dėl skirtingose vietovėse esančių sklypų, netaikant pataisos koeficiento; buvo lyginami skirtingo dydžio ir paskirties sklypai.
Kasatorės argumentai, jog teismai neatsižvelgė į VĮ Registrų centro 2007 m. gegužės 30 d. nustatytą vertę, yra nepagrįsti, nes: a) visuomenės poreikiams paimamo sklypo vertė turėjo būti nustatoma 2008 m. balandžio 7 d., o ne 2007 m. gegužės 30 d.; b) VĮ Registrų centre vertė nustatoma masinio vertinimo būdu, o Žemės įstatymo 47 straipsnyje nustatyta, kad paimamo žemės sklypo vertė apskaičiuojama pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą lyginamosios vertės metodą. Į kasatorės abejones, ar ekspertas į lyginamus sandorius neįtraukė ir sandorių dėl žemės sklypų, kurių naudojimo būdas ir pobūdis – daugiaaukščių gyvenamųjų namų statyba, kai paimamo žemės sklypo naudojimo būdas – inžinerinės infrastruktūros, išsamiai atsakyta teismo eksperto 2015 m. rugsėjo 11 d. rašte bei ieškovų pateiktais paaiškinimais. Turto vertinimo išvadose nurodyta sklypo vertė gali skirtis 4 kartus dėl pokyčių rinkoje ir dėl to, kad vienas iš vertinimų atliktas padarius pažeidimus.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teismų praktikoje suformuoto teisės aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime konstatavo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai formuotis. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs, todėl kasacinis teismas privalo laikytis savo suformuluotų taisyklių, visų pirma išdėstytų plenarinės sesijos nutarimuose ir išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyse. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Ūkio ministerija v. A. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NzgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-478/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-478/2014">3K-7-478/2014</a>, išsamiai pasisakyta dėl atlyginimo už žemę, paimamą visuomenės poreikiams, principų. Nors ieškovai teisingai teigia, kad nurodytoje ir nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės nėra identiškos, tačiau nagrinėjamoje byloje privalo atsižvelgti į nurodytoje išplėstinės teisėjų kolegijos suformuluotus bendruosius teisės aiškinimo ir taikymo principus, bendrus šios kategorijos byloms.
Dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą nustatymo bendrųjų principų
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2003 m. kovo 4 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimus); teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principas reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, jog nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei; priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tuo pat metu turi būti nustatomas ir atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, taip pat nustatoma, kokia tvarka savininkui bus atlyginama už paimamą nuosavybę; įstatymu nustatytai valstybės ar savivaldybės institucijai, turinčiai teisę priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tenka pareiga iš anksto (dar prieš priimant sprendimą) informuoti savininką apie ketinimą paimti iš jo nuosavybę visuomenės poreikiams, taip pat apie tai, kaip ir kokia tvarka savininkui bus atlyginama; nustatytas atlyginimas turi būti lygiavertis paimamai nuosavybei (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. liepos 8 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimus).
CK 4.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimama tik teisingai atlyginant. CK 4.100 straipsnyje įtvirtinta, kad paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka (1 dalis); daikto (turto) savininkui atlyginama pinigais to daikto (turto) rinkos kaina (2 dalis). Žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejai, tvarka ir atlyginimas reglamentuojami Žemės įstatyme, kurio 47 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusios sprendinio paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dieną – 2014 m. rugpjūčio 22 d.), be kita ko, nustatyta, kad: paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo, taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualų turto vertinimą, o turto vertinimo metodas parenkamas atsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus kriterijus.
Ši 2011 m. balandžio 12 d. įstatymo Nr. XI-1314 redakcija, kuriuo pakeistas visas Žemės įstatymo 47 straipsnis, galioja nuo 2011 m. liepos 1 d. Įstatymų leidėjo tikslai, priimant šį įstatymą, įvardyti 2010 m. balandžio 7 d. Žemės įstatymo 45, 46, 47 ir 48 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte XIP-1891 – įvertinus visą žemės paėmimo visuomenės poreikiams sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo procedūrą, kiek įmanoma labiau sutrumpinti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procesą, užtikrinti efektyvų jos praktinį realizavimą bei sutrumpinti teisminių ginčų nagrinėjimo procesus, kartu užtikrinant teisingą atlyginimą už privačia nuosavybės teise priklausantį ir visuomenės poreikiams paimamą turtą.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje yra konstatuota, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ribojimas (Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnis) turi nustatyti teisingą bendrojo visuomenės intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų pagrindinių asmens teisių apsaugai, pusiausvyrą. Turi egzistuoti pagrįstas naudojamų priemonių ir priemone (kurią taikant atimamas asmens turtas) siekiamo tikslo proporcingumo ryšys (žr. 2012 m. spalio 25 d. Didžiosios Kolegijos sprendimą byloje Vistinš ir Perepjolkins prieš Latviją, pareiškimo Nr. 71243/01 § 108; 2006 m. kovo 29 d. Didžiosios Kolegijos sprendimą byloje Scordino prieš Italiją (Nr. 1), pareiškimo Nr. 36813/97, § 93). Kompensavimo sąlygos yra reikšmingos vertinant, ar skundžiama priemonė užtikrino reikiamą teisingą pusiausvyrą ir visų pirma – ar uždėjo pareiškėjams neproporcingą naštą/ar neuždėjo pareiškėjams neproporcingos naštos. EŽTT yra pripažinęs, kad turto paėmimas nesumokant sumos, pagrįstai susijusios su jo verte, paprastai lemia neproporcingą apribojimą. Daugeliu teisėto nusavinimo atvejų, tokių kaip žemės paėmimas keliams tiesti ar kitais viešojo intereso tikslais, tik visos kompensacijos sumokėjimas gali būti laikomas pagrįstai susijusiu su turto verte (žr. 2002 m. lapkričio 28 d. Didžiosios Kolegijos sprendimą byloje Former King of Greece ir kiti prieš Graikiją (teisingas atlyginimas), pareiškimo Nr. 25701/94, § 78; mutatis mutandis, 1999 m. kovo 25 d. Didžiosios Kolegijos sprendimą byloje Papachelas prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 31423/96, § 48; 2003 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Efstathiou ir Michailidis & Co. Motel Amerika prieš Graikiją, no. 55794/00, § 26). Tais atvejais, kai asmens turtas buvo nusavintas, turi būti nustatyta procedūra, užtikrinanti visa apimantį ekspropriacijos padarinių įvertinimą, įskaitant kompensacijos sumos, derančios su nusavinto turto verte, priteisimą, asmenų, turinčių teisę į kompensaciją, nustatymą ir bet kokių kitų su nusavinimu susijusių klausimų išsprendimą. Kompensacijos suma paprastai turi būti apskaičiuojama remiantis turto verte, buvusia nuosavybės praradimo dieną (žr. 2009 m. gruodžio 22 d. Didžiosios Kolegijos sprendimą byloje Guiso-Gallisay prieš Italiją (teisingas atlyginimas), pareiškimo Nr. 58858/00, § 94-95; Vistiņš ir Perepjolkins, § 111). Vis dėlto, Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į visišką kompensaciją visais atvejais (žr. 2004 m. birželio 22 d. Didžiosios Kolegijos sprendimą byloje Broniowski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 31443/96, § 182; Vistiņš ir Perepjolkins, § 112), visiškos kompensacijos stoka gali būti pateisinama tik išskirtiniais atvejais (žr. Former King of Greece and Others (dėl esmės), § 89). Teisėti viešojo intereso tikslai, pavyzdžiui, kurių siekiama ekonomikos reformos priemonėmis ar priemonėmis, skirtomis didesniam socialiniam teisingumui pasiekti, gali pateisinti mažesnės negu rinkos vertės kompensavimą (žr. 1986 m. vasario 21 d. sprendimą byloje James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 8793/79, § 54); tokiais atvejais kompensacija nebūtinai turi atspindėti visą nusavinamo turto vertę. Iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį pateisinamą ne visos paimamo turto vertės kompensavimą (vis dėlto disproporcija negali būti pernelyg didelė) gali nulemti įvairios aplinkybės, pavyzdžiui, turto pobūdis (neįmanoma objektyviai nustatyti tikrosios turto vertės dėl valstybei priklausančių išimtinių pirkimo teisių ir pan.), asmens investicijų, susijusių su paimamu turtu, nebuvimas ir kt. (žr., pvz., cituotą Vistiņš and Perepjolkins).
Kompensacijos dydžio nustatymo aspektas neišvengiamai susijęs su jos apskaičiavimo metodo klausimu. Nurodytu aspektu galima aptikti EŽTT jurisprudencijos pavyzdžių, kuriuose pažymėta, kad EŽTT neturi nuspręsti dėl to, kokiu pagrindu (konkrečiu skaičiavimo metodu) nacionaliniai teismai turėtų vertinti mokėtinos kompensacijos dydį nusavinimo byloje; EŽTT negali užimti nacionalinio teismo vietos, nustatant metus, į kuriuos turėjo būti atsižvelgta, sprendžiant nusavinto turto vertės klausimą ir vertinant mokėtinas sumas (žr., 2001 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Malama prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 43622/98, par. 51). Šiuo aspektu valstybė turi plačias vertinimo laisvės ribas. Vis dėlto nurodytame kontekste labai svarbu paisyti teisingos interesų pusiausvyros principo, kuris atskleidžia jautresnio požiūrio poreikį į turto vertės, teisingo atlyginimo nustatymo klausimus, egzistuojant delsimams turto paėmimo procese. Vassallo prieš Maltą byloje EŽTT akcentavo, kad kompensacijos adekvatumas sumažėtų, jeigu ji būtų išmokėta, neatsižvelgiant į įvairias aplinkybes, galinčias sumažinti jos vertę, pavyzdžiui, nepagrįstus delsimus (žr. 2011 m. spalio 11 d. sprendimą byloje Vassallo prieš Maltą, pareiškimo Nr. 57862/09; taip pat žr. Malama, par. 51). Neįprastai ilgi delsimai išmokant kompensaciją dėl turto nusavinimo veda prie asmens, kurio žemė nusavinta, didesnių finansinių nuostolių, jį pastatant į netikrumo būseną (Vasallo, par. 39). Tas pats taikoma administraciniams ir teisminiams procesams, kuriose sprendžiama dėl tokios kompensacijos dydžio, ypač, kai asmenys, kurių žemė nusavinta, yra įpareigoti (priversti) imtis tokių procesų inicijavimo, kad gautų kompensaciją, į kurią turi teisę (ten pat). Kaip matyti iš EŽTT jurisprudencijos, neįprastų delsimų kompensavimo formos gali būti įvairios (žalos atlyginimas, palūkanos už delsimus ir pan.) (žr., pvz., cituotą Malama, par. 51).
Dėl visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertės nustatymo momento
Atsižvelgdama į ankstesnėse bylose formuotą kasacinio teismo praktiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Ūkio ministerija v. A. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NzgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-478/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-478/2014">3K-7-478/2014</a>, pritarė nuostatai, kad sistemiškai aiškinant Žemės įstatymo nuostatas darytina išvada, jog visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertė nustatytina sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams dieną; Konstitucija ir kiti teisės aktai įtvirtina teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principą, kuris reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; toks praradimas sietinas su savininko galimybe įsigyti analogišką žemės sklypą, kokį jis prarado dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams (nustatant sklypo vertę pagal jo parametrus, buvusius iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dienos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. J. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-601/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-601/2012">3K-3-601/2012</a>). Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad institucijos priimtas sprendimas paimti žemę visuomenės poreikiams nėra formalus aktas, jis pratęsia sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą sukeltų teisinių pasekmių galiojimą laike ir sukelia naujas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad esama tokių situacijų, kai nesant galutinio sprendimo dėl turto nusavinimo, asmens naudojimuisi turtu taikyti ribojimai buvo laikyti ne nuosavybės atėmimu, bet nuosavybės teisių naudojimo kontrole (žr. 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą byloje Barbara Wisniewska prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 9072/02).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad galutinio sprendimo paimti ginčo žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo data – 2014 m. rugpjūčio 22 d. Pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime citavo pirmiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. J. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-601/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-601/2012">3K-3-601/2012</a>, tačiau jų nesilaikė bei nepagrįstai sprendė, kad žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams data sietina su paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžia, Vilniaus apskrities viršininkui 2008 m. balandžio 1 d. priėmus įsakymą Nr. 2.3-3708-(01) „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams, Vilniaus miesto vakarinės greito eismo gatvės statybai, procedūros pradžios“. Teismas pažymėjo, kad nuo sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą ir pranešimo apie tai raštu, savininkas nebeturi galimybės disponuoti paimamu žemės sklypu, todėl jam turėtų būti atlyginama tokia turto kaina, už kurią jis būtų galėjęs įsigyti analogišką žemės sklypą tuo momentu, kada jis prarado galimybę disponuoti savo turtu dėl sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo argumentai dėl pasirinkto žemės vertės nustatymo momento prieštarauja sprendime jo cituotiems išaiškinimus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. J. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-601/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-601/2012">3K-3-601/2012</a>: Konstitucija ir kiti šiame sprendime paminėti teisės aktai įtvirtina teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principą, kuris reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; toks netekimas sietinas su savininko galimybe įsigyti analogišką žemės sklypą, kokį jis prarado dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams (nustatant sklypo vertę pagal jo parametrus, buvusius iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dienos).
Apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo nukrypimo nuo formuojamos teismų praktikos, lėmusio netinkamą bylos išnagrinėjimą. Kadangi turto vertės nustatymo momentas gali lemti didelį vertinamo žemės sklypo nustatomos vertės skirtumą, jis yra labai reikšmingas tinkamai, pagal įstatymo reikalavimus nustatant visuomenės poreikiams paimamo turo vertę, tai vien šis pažeidimas yra pagrindas skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo bei tinkamai nustatyti ginčo turto vertę (CPK 359 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis). Kadangi kasatorės pateikta J. L. atliktu turto vertinimu negalima vadovautis, nes: turto vertės nustatymo data niekuo nepagrįsta; J. L. atliko 8 atskirus vertinimus, nors turi būti atliekamas vienas vertinimas.
Dėl teisingam atlyginimui už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą nustatyti reikšmingų kriterijų
Minėta, kad pagal Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalį paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo, taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualų turto vertinimą, o turto vertinimo metodas parenkamas atsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus kriterijus. Taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, būtina vadovautis jo redakcija, galiojančia konkretaus turto vertinimo metu. Šiuo metu galiojančios redakcijos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad individualusis turto arba verslo vertinimas – turto arba verslo, atsižvelgiant į individualias jo savybes tam tikrą dieną, vertinimas atitinkamu turto arba verslo vertinimo metodu, kurio taikymo procedūros ir tvarka nustatytos Turto ir verslo vertinimo metodikoje. Ši metodika patvirtinta finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159.
Taigi turto vertinimo ataskaita ar turto vertės nustatymo ekspertizės aktas yra pagrindinis įrodymas byloje dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę nustatymo. Kadangi individualusis turto vertinimas atliekamas atsižvelgiant į individualias jo savybes tam tikrą dieną, šių savybių neįvertinimas bent iš dalies gali lemti netikslų vertės nustatymą, todėl kiekvienoje byloje itin svarbu užtikrinti, kad vertinant turtą būtų atsižvelgta į visas reikšmingas jo individualias savybes.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Ūkio ministerija v. A. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NzgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-478/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-478/2014">3K-7-478/2014</a>, pažymėjo, kad teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą principas reiškia, kad savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas ne bet kokio, o būtent konkretaus individualias savybes turinčio žemės sklypo; toks praradimas sietinas su savininko galimybe įsigyti analogišką žemės sklypą, kokį jis prarado dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams.
Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams tenkinti yra vientisas procesas, kuriame tarptautinių žmogaus teisių apsaugos standartų požiūriu gali būti svarbus tiek jo pradžios, tiek pabaigos momentas. Šiame procese svarbu tinkamai įvertinti praėjusio laiko (žr. 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą byloje Barbara Wisniewska prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 9072/02), nepagrįstų delsimų (žr., pvz., 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą dėl teisingo atlyginimo byloje Theodossiou Ltd prieš Kiprą, pareiškimo Nr. 31811/04, par. 17) padarinius asmeniui.
Įgyvendinant nurodytus išaiškinimus ir pirmiau nurodytus įstatymų leidėjo siekius užtikrinti teisingą atlyginimą už privačia nuosavybės teise priklausantį ir visuomenės poreikiams paimamą turtą, svarbu įvykdyti Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad apskaičiuojant visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo, jame esančių statinių ir įrenginių rinkos vertę, turi būti atsižvelgiama į tą pačią žemės verčių zoną žemės verčių žemėlapiuose patenkančių žemės sklypų, statinių ir įrenginių sandoriuose, sudarytuose nuo teritorijų planavimo dokumento, kuriame numatytas konkretus visuomenės poreikis, patvirtinimo iki turto vertinimo ataskaitos parengimo, nurodytų tokių nekilnojamųjų daiktų kainų pokytį. Dėl to nustatinėjant nusavinamo žemės sklypo vertę sprendimo jį paimti priėmimo dieną, kartu turi būti nustatytas ir kainų pokytis. Šios normos taikymas, atsižvelgiant į įvykusius kainos pokyčius, sudaro realias prielaidas įgyvendinti teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą principą, suteikiant savininkui galimybę įsigyti analogišką nusavintajam žemės sklypą. Bylą nagrinėję teismai pirmiau nurodytos normos netaikė, nenustatinėjo ne tik kainų pokyčių, bet taip pat nevertino kitų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių.
Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ieškovų turtinius praradimus, nurodė, kad apribota jų galimybė ginčo sklype statyti, plėtoti komercinę-ūkinę veiklą, o nuo 2008 m. balandžio 7 dienos jis iš esmės prarado galimybę disponuoti savo turtu. Teismas taip pat sprendė, kad esant nekilnojamojo turto kainos svyravimams ir sumažėjus paimamo žemės sklypo kainai paėmimo visuomenės poreikiams procedūros vykdymo metu, ši aplinkybė negali sudaryti pagrindo mažinti atlygio už paimamą visuomenės poreikiams žemę.
Nesutiktina su pastaruoju apeliacinės instancijos teismo argumentu, nes vadovaujantis teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę principu, siekiama, kad sumokamas atlyginimas sudarytų savininkui galimybę įsigyti analogišką nusavintajam žemės sklypą. Be pagrindo išmokamas didesnis atlyginimas nei reikia analogiškam sklypui įsigyti, nėra teisingas, nes sudaro galimybes paimamo visuomenės reikmėms žemės sklypo savininkui nepagrįstai praturtėti visuomenės sąskaita. Dėl to svarbu įvertinti tiek teigiamus, tiek neigiamus žemės kainų pokyčius atlyginimo priteisimo metu.
EŽTT yra pažymėjęs, kad siekiant įvertinti valstybės veiksmų suderinamumą su Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio reikalavimais, teismas turi atlikti bendrą įvairių interesų išnagrinėjimą, atsižvelgdamas į faktą, kad Konvencijos tikslas – užtikrinti teises, „praktines ir veiksmingas“, o ne teorines ir iliuzines. Teismas privalo į situaciją pažvelgti iš esmės, atkreipdamas dėmesį į visas svarbias aplinkybes, įskaitant proceso šalių elgesį, valstybės įtvirtintas priemones ir jų įgyvendinimą. Kai svarstomas bendrojo intereso klausimas, valdžios institucijos turi veikti laiku, tinkamai ir nuosekliai (žr. Fener Rum Erkek Lisesi Vakf? prieš Turkiją, no. 34478/97, § 46, 9 January 2007, Bistrović prieš Kroatiją, no. 25774/05, § 35, 31 May 2007).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovai ginčo žemę įsigijo 2000 m. birželio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartimi. Vilniaus miesto taryba 2000 m. liepos 26 d. sprendimu patvirtino Vilniaus miesto bendrojo plano papildymą, kuriame ginčo žemės sklypo vietoje numatytas aplinkkelis. Ginčo sklypo naudojimo pobūdis jo įsigijimo ir bendrojo plano patvirtinimo metu – žemės ūkio paskirties žemė. Vilniaus miesto valdyba, vadovaudamasi Teritorijų planavimo įstatymu, priėmė 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 2457V „Dėl teritorijos buvusiame Pašilaičių kaime (prie sklypo, kurio kadastro Nr. 0101/0167:172) nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“, kuriuo patvirtino nurodytos teritorijos detaliojo plano sprendinius pagal prie šio Vilniaus miesto valdybos sprendimo pridėtą brėžinį. Vilniaus apskrities viršininkas 2001 m. sausio 17 d. įsakymo Nr. 144-01, remdamasis inter alia Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 2457V ir tenkindamas ieškovų 2000 m. gruodžio 17 d. prašymą, ieškovų įsigyto 3,65 ha sklypo vietoje suformavo du sklypus – 1,65 ir 2 ha ploto (įsakymo 4 punktas) bei nustatė, kad abu šie sklypai bus naudojami gyvenamiesiems pastatams ir infrastruktūros objektams statyti (įsakymo 5 punktas). Vilniaus miesto savivaldybės meras 2004 m. vasario 24 d. raštu ieškovams ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2004 m. kovo 30 d. raštu Vilniaus apskrities viršininkui nurodė, kad pagal Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimu patvirtintą detalųjį planą 1,65 ha žemės sklypas yra „kitos paskirties žemė“, kurios naudojimo būdas – „infrastruktūros teritorija“ ir kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininką su prašymu ištaisyti klaidą bei patikslinti Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 17 d. įsakymą Nr. 144-01. Vilniaus apskrities viršininkas 2004 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 2.3-3326-01 iš dalies pakeitė pirmiau nurodytą įsakymą, nurodęs, kad ginčo 1,65 ha ploto žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis, žemės naudojimo būdas, pobūdis – „kitos paskirties žemė (infrastruktūros teritorija)“, o 2 ha ploto žemės sklypo – „kitos paskirties žemė: individualiems namams/statiniams statyti ir eksploatuoti (privataus gyvenamojo namo statybai ir eksploatavimui)“. Šios aplinkybės yra reikšmingos nustatant ieškovų realiai turėtų teisių, susijusių su ginčo žemės sklypu, apimtį ir jų suvaržymą, ieškovų teisėtus lūkesčius ir jų pažeidimą ar nepažeidimą.
Ieškovai 2001 m. gegužės 14 d. prašyme Vilniaus miesto savivaldybei išreiškė savo poziciją, kad, žinodami apie jų ginčo sklypo vietoje planuojamą aplinkkelį, atskyrė jį iš buvusio 3,65 ha sklypo ir neketina ginčo sklype vykdyti veiklos, todėl prašo suteikti lygiavertį žemės sklypą arba kompensaciją pinigais. Minėtais veiksmais – 1,65 ha žemės sklypo dalies, kuri bus panaudota greitkeliui statyti, atskyrimu bei mažaaukštės statybos plėtojimu kitoje – 2 ha ploto – sklypo dalyje, ieškovai parodė, kad aiškiai žinojo apie planuojamą aplinkkelį ir kad jo vietoje negalima vykdyti statybų.
Kadangi 1,65 ha sklypo vietoje jau buvo numatyta tiesti aplinkkelį, jokia kitokia statyba negalėjo būti planuojama, tai Vilniaus miesto savivaldybė 2001 m. spalio 15 d. raštu atsakydama į ieškovų 2001 m. spalio 3 d. prašymą nurodė, jog dėl pirmiau nurodytų priežasčių negali parengti ieškovams sąlygų bei išvadų detaliajam planui, kurio tikslas – individualių gyvenamųjų namų ir infrastruktūros objektų statyba. Toks Vilniaus miesto savivaldybės atsakymas atitiko teisinį reglamentavimą. Kadangi Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 17 d. įsakymo dalis dėl 1,65 ha ploto žemės sklypo naudojimo pobūdžio iš „žemės ūkio paskirties“ pakeitimo į „mažaaukščiams gyvenamiesiems pastatams ir infrastruktūros objektams statyti“ prieštaravo bendrojo plano sprendiniams, ji negalėjo sukelti realių teisinių padarinių, nes pagal Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 4 ir 8 dalis detalusis planas (programa ir sprendiniai) turi neprieštarauti galiojančiam bendrajam planui, o jei prieštarauja – jis netvirtinamas.
Vertinant ieškovų argumentus, susijusius su praradimų mastu, jų teisėtų lūkesčių pažeidimais, grindžiamus teiginiais, kad ieškovai negalėjo plėtoti ūkinės veiklos, nustatytina, kokią veiklą ginčo sklype ieškovai ketino plėtoti – žemės ūkio ar statybų, ar žinodami, kad ginčo sklype pagal bendrojo planavimo dokumentus numatytas aplinkkelis, ieškovai galėjo turėti teisėtų lūkesčių naudoti šį sklypą statybai, ar ieškovų kreipimasis į Vilniaus miesto savivaldybę 2001 m. spalio 3 d. prašymu dėl sąlygų ginčo sklypo detaliajam planui rengti, siekiant sklype statyti individualius gyvenamuosius namus, yra nuoseklus ieškovų veiksmas, ar jis neprieštarauja pirmiau išdėstytiems jų teiginiams 2001 m. gegužės 14 d. prašyme, kad jie suvokia, jog statybos ginčo sklype negalimos, taip pat jų veiksmams atidalijant sklypus.
Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje akivaizdus viešojo intereso elementas, teismas privalo būti aktyvus ir savo iniciatyva tirti reikšmingas bylos aplinkybes (CPK 179 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnio 2 dalis). Kartu pažymėtina, kad aktyvus teismo vaidmuo neatleidžia bylos dalyvių nuo pareigos savo poziciją grįsti įrodymais.
Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo, akcentuojamas ne tik vertės apskaičiavimo momentas, bet ir vertei didelę įtaką turintys pagrindinė žemės naudojimo paskirtis bei naudojimo būdas, buvę iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo.
Įstatymo nuostatos aiškintinos atsižvelgiant ne tik į jų pažodinę išraišką, bet ir jų paskirtį, įstatymų leidėjo tikslą. Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalies nuostatos reglamentuoja sklandžiai atliekamą žemės paėmimą visuomenės poreikiams. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog tuo metu, kai buvo tvirtinami bendrojo planavimo dokumentai, pagal kuriuos ginčo sklype turi būti tiesiamas aplinkkelis, ieškovų turimo žemės sklypo paskirtis buvo žemės ūkio. Sklandžiai vykdant žemės paėmimą būtent tokios paskirties žemė būtų iš ieškovų paimta. Pirmiau jau buvo minėta Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalies nuostata, kad apskaičiuojant visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo rinkos vertę, turi būti atsižvelgiama į analogiškos vertės žemės sklypų sandoriuose, sudarytuose nuo teritorijų planavimo dokumento, kuriame numatytas konkretus visuomenės poreikis, patvirtinimo iki turto vertinimo ataskaitos parengimo, nurodytų tokių nekilnojamųjų daiktų kainų pokytį. Taigi įstatymų leidėjas nustatė, kad teisingam atlyginimui už paimamą turtą svarbi teritorijų planavimo dokumento, kuriame numatytas konkretus visuomenės poreikis, patvirtinimo metu buvusio turto vertės pokytis. Žemės sklypo paskirties ir naudojimo būdo pakeitimas pakeičia esminį jo elementą ir vertę, t. y. iš esmės pakeičia daiktą. Spręsdama, už kokios paskirties ir naudojimo būdo žemę atlygintina ieškovams, kai pirmiau nurodyti elementai keitėsi po to, kai buvo patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas, nustatęs konkretų visuomenės poreikį, teisėjų kolegija atsižvelgia į įstatymų leidėjo tikslą teisingai atlyginti už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą jo savininkui, taip pat į EŽTT išaiškinimą, kad teismas turi atlikti bendrą įvairių interesų išnagrinėjimą, atsižvelgdamas į visas svarbias aplinkybes ir faktą, kad Konvencijos tikslas – užtikrinti teises, „praktines ir veiksmingas“, o ne teorines ir iliuzines. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad paimamos žemės savininkui turi būti atlyginama už tų teisių praradimą, kurias įgyti jis siekė ir įgijo savo reikmėms tenkinti, jos suteikė jam teisę žemės sklype įgyvendinti numatytus tikslus. Tais atvejais, kai pasikeitę žemės paskirties ir naudojimo būdo elementai žemės sklypo savininkui nesuteikė teisės naujų savybių žemės sklypą panaudoti savo interesams tenkinti, į juos atlyginant paimamos žemės vertę neatsižvelgtina, bet vertintinas žemės sklypo statusas, buvęs teritorijų planavimo dokumento, nustačiusio konkretų visuomenės poreikį, patvirtinimo metu.
Nustatytina, kokiomis aplinkybėmis ginčo sklypo naudojimo būdas buvo keičiamas, koks buvo šio pakeitimo tikslas ir kokios realios pakeitimų panaudojimo savo interesams galimybės. Tuo atveju, jei žemės naudojimo būdas teisėtai pakeistas ir žemės sklypo savininkai įgijo realiai įgyvendinamą teisę sklypą naudoti pagal naujai nustatytą paskirtį savo interesams, reiškia, kad savininkai įgijo teisėtą lūkestį šias teises įgyvendinti ir jų netekimas turi būti kompensuojamas, atlyginant ne buvusios pirminės paskirties žemės sklypo vertę, bet paėmimo metu esančios. Kitu atveju, jei žemės paskirties pakeitimas vyko jau rengiantis naudoti žemės sklypą pagal pakeistą paskirtį visuomenės reikmėms, kai jis bus paimtas, šis pakeitimas negali būti pagrindas pagal jį skaičiuoti kompensaciją savininkams. Taip pat ir tuo atveju, jei žemės paskirties pakeitimas dėl objektyvių faktinių ar teisinių aplinkybių (inter alia dėl žemės paskirties pakeitimo neatitikties įstatymo reikalavimams) realiai negalėjo būti įgyvendintas, toks pakeitimas neturi būti vertinamas kaip reikšmingas kompensacijai skaičiuoti, todėl nustatytina pirminės žemės paskirties sklypo vertė. Kadangi teismai nurodytų reikšmingų aplinkybių netyrė, jas būtina tirti nagrinėjant šią bylą iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Ūkio ministerija v. A. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NzgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-478/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-478/2014">3K-7-478/2014</a>, pažymėjo, kad jei konkrečiam žemės sklypui taikomas ribojimas, kad esama jo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis negali būti pakeista į kitą naudojimo paskirtį, šis ribojimas vertintinas kaip jo individuali savybė, į kurią turi būti atsižvelgiama apskaičiuojant šio žemės sklypo rinkos vertę. Tokių ribojimų, pasireiškiančiu nebuvimu galimybės pakeisti žemės sklypo naudojimo būdą, nustatymas – teritorijų planavimo veiksmų rezultatas (nagrinėjamos bylos atveju – patvirtinus bendrąjį planą) – negali būti vertinamas kaip ribojimas, už kurį turi būti atlyginama, jei jis pats savaime lėmė tik negalimumą pakeitus esamą žemės sklypo naudojimo būdą, labiau išplėsti sklypo panaudojimo galimybes ir taip padidinti jo vertę, tačiau nelėmė nuosavybės ar kitų daiktinių teisių suvaržymo ir apribojimų vykdyti veiklą pagal tuo metu buvusią žemės sklypo paskirtį. Įstatymas nesuteikia žemės sklypų savininkams garantijos, kad bendrasis planas nebus keičiamas ir kad bus galimybė pakeisti esamą žemės naudojimo būdą. Dėl to patvirtinus bendrąjį planą, ieškovų teisėto lūkesčio turinį galėjo sudaryti tik galimybė ginčo sklypą naudoti žemės ūkio paskirčiai. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, ar iki sprendimo paimti ginčo žemę buvo ieškovų ketinimų ir kliūčių ją naudoti atsižvelgiant į realiai turimas teises į ją.
Pagal byloje nustatytas aplinkybes tik nuo žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo ieškovai patyrė tam tikrų nuosavybės teisės ribojimų, nes buvo suvaržyta teisė juo disponuoti, tačiau jie ir toliau galėjo jį naudoti pagal pirminę paskirtį. Priešingu atveju, nustačius aplinkybes, patvirtinančias, kad nurodyti ribojimai neatitiko išvardytų kriterijų inter alia jei buvo nepagrįsto delsimo ar jei ieškovai turėjo teisėtą lūkestį naudoti ginčo žemės sklypą pagal vėliau nustatytą žemės naudojimo paskirtį ir būdą, tačiau tam buvo užkirstas kelias, spręstina dėl papildomos kompensacijos už šiuos nepagrįstus ribojimus.
Minėta, kad ieškovai 2000 m. birželio 19 d. įsigijo ginčo sklypą, o netrukus, jau 2000 m. liepos 26 d. buvo patvirtintas Vilniaus miesto bendrasis planas, pagal kurį ginčo sklypo vietoje numatyta tiesti aplinkkelį. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovai, įsigydami didelį sklypą mieste, veikdami rūpestingai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje turėjo pasidomėti, kas sklypo vietoje planuojama. Tokią ieškovų galimybę įtvirtino sklypo įsigijimo metu galiojusios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad visi Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę susipažinti su rengiamais ir patvirtintais teritorijų planavimo dokumentais planavimą organizavusioje institucijoje. Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad susipažinti su parengtais valstybės, apskrities ir savivaldybės bendraisiais planais bei specialiojo planavimo dokumentais skiriamas ne trumpesnis kaip dviejų mėnesių laikotarpis.
EŽTT yra pažymėjęs, kad vienas iš teisingo atlyginimo vertinimo aspektų gali būti turto įsigijimo aplinkybės inter alia turto įsigijimo kaina (žr., pvz., mutatis mutandis, 2016 m. vasario 23 d. Grigaliūnienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42322/09, par. 41, cituotą Vištins sprendimą dėl esmės, par. 118 ir 130). Teismai nenustatinėjo ginčo žemės sklypo įsigijimo kainos, kuri EŽTT jurisprudencijoje minėta kaip svarbus kriterijus, nustatant teisingą atlyginimą, nesiaiškino kitų įsigijimo metu buvusių faktinių ir teisinių aplinkybių, sudarančių pagrindą teismui įvertinti savininkų elgesio sąžiningumą, rūpestingumą, susiformuoti konkretiems ieškovų teisėtiems lūkesčiams dėl jų įsigyto žemės sklypo galimo panaudojimo perspektyvų ir praradimų dydžio.
Dėl to siekiant nustatyti ieškovų teisėtų lūkesčių, buvusių įsigyjant ginčo sklypą, turinį, nagrinėjant bylą iš naujo, nustatinėtina, kokios buvo ieškovų galimybės sužinoti apie priimtus ar artimiausiu metu numatomus priimti sprendimus dėl teritorijų planavimo ginčo sklypo vietoje, ar ieškovams įsigyjant sklypą buvo ribojamas žemės paskirties keitimas toje vietoje, ar buvo reali galimybė ginčo žemę naudoti statyboms, ar kam nors kada nors, įskaitant laikotarpį iki bendrojo plano patvirtinimo 2000 m. liepos 26 d., buvo leista statyti kelio vietoje, jei ne – kodėl, t. y. kokie teisės aktai lėmė tokią situaciją. Jei aplinkkelio vietoje statybų galimybė buvo ribojama jau prieš bendrojo plano patvirtinimą arba buvo prieinama galimybė sužinoti, kad tokie ribojimai greitai bus nustatyti, į tai atsižvelgtina nustatant ieškovų praradimus paimat iš jų ginčo žemės sklypą, vertinant ieškovų veiksmus ir teisėtus lūkesčius įsigyjant sklypą bei nustatant kompensacijos dydį.
Minėta, kad nustatant teisingą atlyginimą už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą, atsižvelgiant pirmiau išdėstytus šiuo aspektu reikšmingus bendruosius principus, vertintinas ir savivaldybės veiksmų tinkamumas, įskaitant nepagrįsto delsimo kriterijų.
Dėl turto vertinimo ekspertizės akto vertinimo ir kitų proceso teisės normų taikymo
Eksperto išvada yra viena iš įrodinėjimo priemonių, kuri teismo vertinama pagal CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 185, 218 straipsniai). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. G. v. R. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-183/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-183/2012">3K-3-183/2012</a>; kt.). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Pagrindas nesiremti eksperto išvada ar jos dalimi gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvada neišplaukia iš tyrimo eigos, yra neišsami, neaiški, pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, neįvertintos tam tikros reikšmingos aplinkybės, prieštarauja kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, kitais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. S. v. antstolė R. Mikliušienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-409/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Congestum group“ v. UAB „Sermeta“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-54/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-54/2009">3K-3-54/2009</a>; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Šiaulių naujienos“ ir kt. v. UAB „Šiaulių kraštas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-538/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-538/2010">3K-3-538/2010</a>; kt.).
Pirmosios instancijos teismas, pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį, 185 ir 218 straipsnius, turėjo pareigą įvertinti ekspertizės aktą kaip įrodymą pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje nagrinėjami svarbūs ir jautrūs visuomenei klausimai, joje yra aiškus viešojo intereso elementas turėjo vertinti ekspertizės akto turinį, eksperto išvadų pagrįstumą, net atsakovei neteikiant dėl ekspertizės akto turinio argumentų – išeidamas už skundo ribų.
Nustatant visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo rinkos vertę ir kompensacijos dydį savininkui lyginamuoju metodu, lyginamieji objektai turi būti toje pačioje vietovėje esantys, panašūs pagal savo parametrus ir perleidimo sąlygas, žemės sklypai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-249/2013). Nors dėl atsakovės abejonių, ar ekspertas palyginimui nenaudojo sandorių dėl žemės sklypų, kurių naudojimo būdas ir pobūdis - daugiaaukščių gyvenamųjų namų statybai, kai paimamo žemės sklypo naudojimo būdas - inžinerinės infrastruktūros, atsakyta teismo eksperto 2015 m. rugsėjo 11 d. atsakymu, apeliacinės instancijos teismas šių atsakymų turinio netyrė.
Nutartyje nurodyti teisės normų pažeidimai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinio dalis buvo atmesta, bylos šalys neginčijo nei apeliacine, nei kasacine tvarka, ji yra įsiteisėjusi. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria pirmiau nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista, nekeičiama. Kita apeliacinės teismo nutarties dalis dėl šioje nutartyje konstatuotų materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų naikintina ir grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi iki nutarties kasacinėje byloje priėmimo atidėtas kasatorei priklausiusio mokėti 12 555 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas. Grąžinant bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodyto žyminio mokesčio mokėjimo klausimas paliekamas išspręsti šiam teismui priklausomai nuo bylos baigties.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 29 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo dalis dėl atlyginimo ieškovams už paimamą visuomenės poreikiams žemės ūkio paskirties žemės sklypą nustatymo ir priteisimo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 29 d. nutarties dalį, kuria pakeista Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovės ir priteistas bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas.
Bylos dalį dėl panaikintos Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 29 d. nutarties dalies grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 29 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Gediminas Sagatys
Dalia Vasarienė
