Baudžiamoji byla Nr. 2K-106-719/2019
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-17526-2016-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.1; 1.2.5.4.1; 1.1.5.1.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Armano Abramavičiaus ir Artūro Ridiko (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,
nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui B. D. (B. D.),
vertėjai Joanai Rudzianec,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo B. D. ir jo atstovo advokato Jurijaus Malinino kasacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. baudžiamoji byla dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį nutraukta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.
V. L. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.
B. D. ir Šiaulių teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti.
Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. nutartis, kuria Telšių apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. nuosprendis pakeistas: nukentėjusiojo B. D. ir Šiaulių teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. V. L. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad nesunkiai sužalojo žmogų, t. y. 2016 m. balandžio 4 d. apie 10.45 val. (duomenys neskelbtini) namo virtuvėje, grumtynių metu ant grindų nukritusiam B. D. spyrė ne mažiau kaip tris kartus į dešinį šoną ties juosmeniu, šiam sėdinčiam ant grindų sudavė taburetės pagrindu ne mažiau kaip keturis smūgius (po vieną kartą į galvą, kairę ranką ties laikrodžiu, kairį dilbį, dešinės rankos rodomąjį (II) pirštą), po to stovinčiam B. D. kumščiu sudavė ne mažiau kaip du smūgius į veidą. Taip ne mažiau kaip aštuoniais trauminiais poveikiais V. L. padarė B. D. dešinės plaštakos II piršto naginio pirštakaulio lūžį, kraujosruvas dešinės plaštakos II piršte, kaktos kairėje pusėje, dešiniame skruoste, nubrozdinimus krūtinės dešiniame šone ir kairiame dilbyje; dėl dešinės plaštakos II piršto naginio pirštakaulio lūžio B. D. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
2. Be to, V. L. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje po įvykusių grumtynių grasino sunkiai sutrikdyti B. D. sveikatą ar net nužudyti, t. y. laikydamas rankoje kirvį ir juo mojuodamas sakė: „Nebandyk judėti arba nudaušiu“, po to, stovėdamas su kirviu rankoje prieš B. D. ir neleisdamas šiam išeiti iš namo, sakė: „Jeigu bėgsi, gausi iš kirvio“, taip sudarė B. D. pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas.
II. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas B. D. ir jo atstovas advokatas Jurijus Malininas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:
3.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 28 straipsnį ir 145 straipsnio 1 dalį) ir padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 2, 3, 4 punktų reikalavimų pažeidimus, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus ir teisėtus sprendimus (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Teismai vertino atskirus įrodymus, o ne jų visumą, visiškai nevertino įrodymų, turinčių esminę reikšmę bylai teisingai išspręsti, nepašalino kilusių prieštaravimų; priimtuose sprendimuose dalis išvadų yra prieštaringos, grįstos prielaidomis, nepateikta motyvų, kuriais remiantis atmesti kaltinimą patvirtinantys įrodymai, be to, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus apelianto skundo argumentus.
3.2. Teismai, spęsdami dėl BK 28 straipsnio taikymo, turi tiksliai nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą, besiginančiojo kaltės formą ir rūšį. Įvertinus šias aplinkybes, spręstina, ar apskritai egzistavo būtinosios ginties situacija, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011). Paprastai teisė į būtinąją gintį išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad faktų ir teisės sandūroje kartais susidaro situacijos, kuriose sprendimas varijuoja nuo būtinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo. Tokių situacijų teisinio vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba. Dėl to didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012).
3.3. Byloje nustatyta, kad 2016 m. balandžio 4 d. apie 10.00 val. kaltinime nurodytu adresu nukentėjusysis atvyko į sodų bendrijos „Krūmaičiai“ buveinę pas bendrijos pirmininką V. L., kuris tuo adresu ir gyvena, spręsti papildomo žemės sklypo nuomojimosi klausimo. V. L. sėdėjo virtuvėje girtas (nustatytas l,58 prom., t. y. vidutinis, girtumas) su S. G.. V. L. dėl girtumo buvo neramus, irzlus, svirduliavo, pamatęs B. D., pradėjo su juo konfliktuoti dėl papildomo žemės sklypo. Liudytojas S. G. iš karto išėjo. V. L. teigė, kad B. D. sudavė jam stiklainiu į kaktą ir ėmė smaugti, tačiau to nepatvirtina specialisto išvada. V. L. griebė B. D. į glėbį ir, dėl girtumo neišlaikęs pusiausvyros, užkrito nugara ant įkaitusios krosnelės, nusideginęs atšoko nepaleisdamas B. D. ir tuojau pat vėl užkrito, taip padarydamas sau nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl kūno nudegimo. Patyręs skausmą, iš karto pradėjo kumščiais mušti B. D. į galvą, jam nukritus, spardyti, sudavė keletą kartų taburete, taikėsi į galvą. B. D. išsigando ir ėmė bėgti nuo puolančio V. L., norėjo pasislėpti kitame kambaryje, tačiau V. L. pasivijo ir nukritusį B. D. tampė grindimis už striukės gaubtuvo, trankė jį durimis, suduodamas daug smūgių. Baigęs mušti ir tampyti B. D., V. L., laikydamas rankoje kirvį, liepė jam nejudėti, nes kitaip grasino nukirsti, t. y. nužudyti. Visas B. D. mušimo, daužymo ir tampymo grindimis procesas vyko ganėtinai ilgai, o tai nėra būdinga būtinajai ginčiai.
3.4. Teismai neteisingai nustatė pavojingo B. D. kėsinimosi pradžią ir pabaigą, jeigu kėsinimasis apskritai buvo. V. L., gavęs B. D. smūgį stiklainiu į galvą ir išsilaisvinęs nuo smaugimo, sugriebdamas B. D. į glėbį iš esmės sustabdė B. D. pavojingą kėsinimąsi. Tai ir buvo pavojingo kėsinimosi pabaiga. Kiti V. L. veiksmai prieš B. D. – sudavimas smūgių kumščiais į galvą, nuo kurių jis nugriuvo, ir tolesnis mušimas, vaikymasis po namus, trankymas durimis, tampymas po grindis ir kiti smurtiniai veiksmai – buvo pertekliniai ir negali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, nes pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas, pasibaigęs ir aiškiai nebuvo jokio reikalo gintis.
3.5. Teismai, ypač apeliacinės instancijos teismas, nevertino, kad V. L. buvo vidutinio girtumo būsenos, irzlus, neišlaikantis pusiausvyros, kad specialisto išvada prieštarauja V. L. parodymams, išsamiai nevertino B. D. parodymų. Teismas patikėjo V. L. melu, kad jam kaktoje buvo didelis gumbas ir jį smaugė B. D., nors specialisto išvadoje sužalojimų kaktoje ir kakle nenustatyta, be to, neatsižvelgė į tai, kad pagal teismo medicinos eksperto išvadą B. D. pirštas galėjo lūžti nuo smūgio taburete, o ne nuo durų staktos, kad liudytojų A. K. ir Z. M. parodymai teisme iš esmės skiriasi nuo jų parodymų ikiteisminio tyrimo metu. Taigi apeliacinės instancijos teismas, neįvertinęs įrodymų visumos, nepagrįstai konstatavo, kad V. L. sužalojimus nukentėjusiajam padarė ne kilusio tarp jų konflikto metu, o gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą – B. D. prieš jį naudoto fizinio smurto, neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad buvo pavojingas kėsinimasis į V. L. sveikatą, neatsižvelgė į visas reikšmingas bylai aplinkybes, neteisingai nustatė būtinosios ginties pradžią ir pabaigą. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad teismas išsamiai neatskleidė visų būtinajai ginčiai konstatuoti būtinų sąlygų.
3.6. Teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neišsamiai, nevisapusiškai ir šališkai vertino bylos įrodymus, vadovavosi tik kaltinamojo V. L. bei prieštaringais liudytojų A. K., Z. M. parodymais, nepagrįstai atmetė kitus įrodymus, nepašalino minėtų esminių prieštaravimų, neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių. Teismai neįgyvendino BPK 1 straipsnyje įtvirtintos baudžiamojo proceso paskirties, pažeidė nukentėjusiojo B. D. teisę į teisingą teismą. Apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus duomenis vertino fragmentiškai, nenuosekliai analizuodamas, nesugretindamas jų tarpusavyje, netyrė ir nevertino B. D. parodymų.
3.7. V. L. nepagrįstai išteisintas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26/2010">2K-26/2010</a>, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015).
3.8. Iš byloje nustatytos situacijos matyti, kad nukentėjusysis B. D., būdamas prieš tai stipriai sumuštas, patyręs nesunkų sveikatos sutrikdymą, matydamas prieš save įsiutusį, girtą V. L., laikantį rankoje kirvį ir sakantį, kad jis nejudėtų, nes nukirs, turėjo realų pagrindą bijoti tokio grasinimo įgyvendinimo. V. L. norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos, siekdamas jį įbauginti, ir tai jam pavyko padaryti. Tokie V. L. veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo B. D. ir jo atstovo advokato Jurijaus Malinino kasacinis skundas atmestinas.
5. Kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – tiek BK 28 straipsnio, tiek ir BK 145 straipsnio 1 dalies – taikymo grindžiami argumentais, kuriais iš esmės nesutinkama su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu.
6. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis pirmosios ir apeliacinės instancijos sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, nes byloje surinktų įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo nevertina ir naujų faktinių aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.).
7. Taigi kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Dėl to tie kasacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimuose padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu V. L. kaltei pagrįsti, prašoma daryti kitokias išvadas dėl abiejų instancijų teismų sprendimuose išdėstytų išvadų atitikties bylos aplinkybėms, nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
8. Pagal BK 28 straipsnį, asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios minėtame straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir panašiai. Būtinosios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 28 straipsnio 4 dalis).
9. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami, ar nagrinėjamu atveju buvo būtinosios ginties situacija, įvertino byloje esančių įrodymų visetą ir atsižvelgė į tai, kad: tarp nukentėjusiojo B. D. ir V. L. įvyko konfliktas; konflikto iniciatorius buvo pats nukentėjusysis, nekviestas atėjęs pas V. L. į šio gyvenamąją vietą, kur, nieko nepaaiškinęs, čiupo stiklainį ir juo sudavė V. L. į galvą, o po to du kartus suėmęs už kaklo smaugė ir stūmė krosnelės link, dėl to V. L. buvo nudeginta nugara bei sėdmenys. Tokios nustatytos aplinkybės teismams davė pagrindą daryti išvadą, kad V. L. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Darydami tokias išvadas, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priešingai nei teigia kasatoriai, visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, savo sprendimuose išdėstė visus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir nurodė motyvus, kuriais vadovaudamiesi atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 3 dalies 1–4 punktai).
10. Nors Telšių apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad V. L. peržengė būtinosios ginties ribas, tačiau bylą dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos nutraukė BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nukentėjusiojo ir jo atstovo apeliacinį skundą, konstatavo, kad byla V. L. dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos nutraukta pagrįstai, o pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad V. L. peržengė būtinosios ginties ribas, padarė rašymo apsirikimo klaidą. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs visus įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, pateikė išsamius motyvus, dėl ko nukentėjusiojo ir jo atstovo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir atmetami (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys).
11. Nukentėjusiojo ir jo atstovo keliamą versiją, kad V. L. už nesunkų B. D. sveikatos sutrikdymą turi atsakyti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, žemesnės instancijos teismai paneigė, išsamiai išanalizavę visas bylos aplinkybes. Taip pat teismai išsamiai ir motyvuotai argumentavo, kodėl nukentėjusiojo parodymais vadovaujasi tik tiek, kiek šie neprieštarauja kitiems įrodymams. Teismų praktikoje pažymima, kad proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a>).
12. Nors kasatoriai teigia, kad teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo konstatuoti, kad teismai, tirdami ir vertindami bylos duomenis, nustatydami faktines aplinkybes, esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus: apklausė kaltinamąjį V. L., nukentėjusįjį B. D., liudytojus S. G., Z. M., A. K., V. P., ištyrė specialisto išvadas, perskaitė kitus rašytinius bylos įrodymus. Teismas pasisakė dėl įrodymų patikimumo ir juos vertino, atsižvelgdamas į išnagrinėtų aplinkybių visumą.
13. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nukentėjusiojo ir jo atstovo apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės analogiški kasacinio skundo argumentams, dar kartą įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas išanalizavo visus turinčius reikšmės bylai įrodymus, patikrino jų patikimumą, liečiamumą, pakankamumą, tarpusavio ryšį, įvertino jų visumą ir tinkamai motyvavo savo sprendimą. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išsamiai išnagrinėjo nukentėjusiojo ir jo atstovo apeliacinį skundą ir motyvuotai paneigė skundo argumentus. Nutartis visiškai atitinka įstatymo keliamus reikalavimus nutarties turiniui ir formai (BPK 332 straipsnis). Kasatoriai deklaratyviai tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį, padarė ypač daug esminių BPK pažeidimų, nes kasaciniame skunde nepateikia jokių pagrįstų motyvų, kad šis teismas netinkamai išnagrinėjo esminius nukentėjusiojo ir jo atstovo apeliacinio skundo argumentus ir tai būtų pagrindas perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
14. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant tokioms baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms, V. L. dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį buvo pagrįstai taikytos BK 28 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos.
15. Kasatoriai skundžia ir V. L. išteisinimą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Kaip minėta, ir ši skundo dalis grindžiama argumentais, kuriais iš esmės nesutinkama su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu.
16. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tiek pati BK 145 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties formuluotė, tiek ir teismų praktika tokio pobūdžio bylose akcentuoja, kad grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-1073/2018). Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes: kilusio konflikto kontekstą, pasakyto grasinimo turinį, motyvus, kodėl jis buvo išsakytas, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-639/2010, 2K-203-489/2018 ir kt.). Svarbu paminėti ir tai, kad siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinti, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-489/2018). Šio nusikaltimo subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos.
17. Dėl kasaciniame skunde pateiktų argumentų dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, motyvuotai pasisakė ir juos atmetė apeliacinės instancijos teismas. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad V. L. rankoje laikė kirvuką ir neleido B. D. išeiti iš savo namo, tačiau B. D. grasinama nebuvo. V. L., vertindamas B. D. veiksmus kaip neteisėtus, pats iškvietė policiją, pranešė kaimynams ir B. D. liepė niekur neiti, nejudėti, kol atvyks policijos pareigūnai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ir pats B. D., suvestas akistaton su V. L., nurodė manantis, jog V. L. jam neleido išeiti iš namo dėl to, kad norėjo sulaukti policijos, kurią pats iškvietė. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nelogiška būtų manyti, jog asmuo, pats iškvietęs policijos pareigūnus ir pakvietęs kaimynus, ketins sužaloti ar nužudyti kitą asmenį. Įvertinus visumą byloje surinktų duomenų nekyla abejonių, kad V. L. negrasino nužudyti B. D. ar jį sunkiai sužaloti ir pastarasis neturėjo realaus pagrindo bijoti V. L.
18. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, išsamiai išanalizavęs bylai reikšmingas teismo nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat išdėstė pakankamus argumentus dėl nustatyto pagrindo išteisinti V. L. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Įvertinus bylos medžiagą, priešingai nei teigia kasatoriai, nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju V. L. veika buvo tiek pavojinga, jog užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.
19. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes teismai, V. L. baudžiamąją bylą dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nutraukdami, vadovaudamiesi BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, o dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisindami, vadovaudamiesi BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėdami bylą teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kurie sukliudė jiems išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
20. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžio bei nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo B. D. ir jo atstovo advokato Jurijaus Malinino kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Sigita Jokimaitė
Armanas Abramavičius
Artūras Ridikas
