Baudžiamoji byla Nr. 2K-94-303/2019
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45618-2016-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.1.1; 2.1.7.4.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Audronės Kartanienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams ir aštuoniems mėnesiams, įpareigojant jį per vienerius metus atlyginti nusikaltimu H. B. padarytą turtinę žalą, per dvylika mėnesių neatlygintinai išdirbti vieną šimtą aštuoniasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais, kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, taip pat uždraudžiant jam bendrauti su A. B. (A. B.) ir A. J..
Iš A. B., A. B. ir A. J. solidariai priteista atlyginti nukentėjusiajai H. B. 3931,73 Eur turtinės žalos ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, taip pat civilinei ieškovei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinei miškų tarnybai 7609,80 Eur žalos, padarytos aplinkai, atlyginimo.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestas.
Šioje byloje taip pat nuteisti A. B. ir A. J. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jų kasacinių skundų negauta.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. B. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su A. B. ir A. J., turėdami tyčią pasisavinti jiems svetimą H. B. turtą – 63,415 m3 medienos, laikotarpiu nuo 2016 m. kovo iki 2016 m. balandžio 27 d. ir nuo 2016 m. gegužės 25 d. iki 2016 m. rugsėjo 26 d., tiksliau nenustatytu laiku, miško sklype, kadastrinis Nr. 8610/0003:583, esančiame Švenčionių r., Cirkliškio sen., Margumiškio k.,
ir priklausančiame H. B., neteisėtai be leidimo A. B. plynai iškirtus 3931,73 Eur vertės 63,415 m3 žalių eglių, pagrobė 23,09 m3 medienos ir kėsinosi pagrobti 40,325 m3 medienos. A. B., tęsdamas nusikalstamą veiką, be A. B. ir A. J. žinios laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 3 d. iki 2016 m. spalio 11 d. toje pačioje vietoje pavogė H. B. priklausančią 40,325 m3 medieną, kurios vertė 2500,15 Eur.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Teismai, pripažindami, kad jis padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje. Be to, duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nebuvo patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis).
2.2. Apkaltinamasis nuosprendis dėl A. B. priimtas vadovaujantis vienintelio kito nuteistojo A. J. parodymais, nors jie nuolat kito baudžiamajame procese. Kitų įrodymų, patvirtinančių kasatoriaus kaltę, byloje nėra. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo aplinkybę, kad kasatorius pagrobė medieną jau nutrūkus nusikaltimo darymui, remdamasis A. B. parodymais, tačiau šis nedavė tokių parodymų.
2.3. Pirmosios instancijos teismas priimtame apkaltinamajame nuosprendyje pasisakė apie veiką – sandėliuotos medienos pagrobimą, kita vertus, jos pagrobimo aplinkybės nebuvo tirtos ikiteisminio tyrimo metu, nenurodytos kaltinamajame akte ir nenagrinėtos bylą nagrinėjant teisme.
2.4. A. B. apeliaciniame skunde akcentavo, kad mediena 2016 m. spalio 5 d. buvo perduota saugoti nukentėjusiajai, todėl laikytina, kad iki minėtos dienos ji nebuvo pagrobta. Be to, nukentėjusioji H. B. 2016 m. spalio 5 d. nesikreipė į policiją dėl vagystės. Taigi apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti kasatoriaus veiksmai kvalifikuotini kaip pasikėsinimas pagrobti svetimą turtą. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl šių A. B. apeliacinio skundo argumentų.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. B. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai, vertindami byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teismų sprendimuose argumentuota, kodėl, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, remiamasi kitų nuteistųjų A. B. ir A. J. parodymais, šių nuteistųjų parodymai įvertinti tiek atskirai, tiek palyginus tarpusavyje ir su kitais bylos įrodymais, taip pat motyvuota, kodėl A. B. parodymai atmetami kaip nepagrįsti. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad kasatorius padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma A. B. apeliaciniame skunde, nutartyje atsakė į esminius kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus ir išdėstė motyvus, kodėl jį atmeta.
3.3. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų.
4. Civilinė ieškovė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinė miškų tarnyba, atstovaujama direktoriaus A. K., atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. B. kasacinį skundą atmesti. Civilinės ieškovės atstovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
Teismų sprendimuose pateikti išsamūs byloje civilinės ieškovės pareikšto ieškinio tenkinimo motyvai, kurie dar kartą pakartojami atsiliepime į kasacinį skundą. Kasatorius skunde nepateikia argumentų, kuriais nesutiktų su teismų atliktu aplinkai padarytos žalos vertinimu ir apskaičiuotu žalos atlyginimo civilinei ieškovei dydžiu. Atsižvelgiant į tai, teismų sprendimų dalys, kuriomis tenkintas civilinės ieškovės ieškinys, yra teisėtos ir pagrįstos.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo A. B. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato.
7. Nuteistojo A. B. kasaciniame skunde dalis argumentų yra skiriama įrodymų (pavyzdžiui, nuteistųjų A. J. ir A. B. parodymų) vertinimo klausimams nesutinkant su jam inkriminuota nusikalstama veika, nustatyta BK 178 straipsnio 1 dalyje, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, o tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Dėl to teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo argumentus nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose
8. Nuteistasis A. B., ginčydamas jo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, teigia, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais nustatytas faktines aplinkybes.
9. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).
10. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, neturi, o jo skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendžius, atitikties įstatymų reikalavimams (BPK 20 straipsnio 5 daliai, 301 straipsniui) yra nepagrįstos.
11. Pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Taigi baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia kaltinamojo kaltės grįsti kito kaltinamojo toje pačioje byloje parodymais. Priešingai, šio proceso dalyvio parodymai baudžiamojo proceso įstatymo pripažįstami leistinu įrodymų šaltiniu (BPK 20, 272 straipsniai). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų) parodymai įrodymais pripažįstami tada, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-106-693/2016, 2K-73-689/2019).
12. Priešingai, nei teigia A. B. kasaciniame skunde, jo kaltė padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką skundžiamuose teismų sprendimuose grindžiama ne vien tik kito nuteistojo A. J. parodymais. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį klausimą, tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek kasatorių teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus (paties nuteistojo A. B., kitų nuteistųjų A. J., A. B., nukentėjusiosios H. B., liudytojos S. J. parodymus, rašytinius įrodymus), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokie duomenys pagrindžia nuteistojo A. B. kaltę, taip pat aptarė nuteistojo gynybos versiją, kad jis negrobė svetimo turto (medienos), ir ją motyvuotai atmetė.
13. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistųjų A. B. ir A. J. apeliacinius skundus, dar kartą išsamiai išanalizavo byloje ištirtus įrodymus ir nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs esminių klaidų, konstatavo, kad apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos (išskyrus dėl nuteistųjų A. J. ir A. B. bendrininkavimo apimties grobiant inkriminuotą medienos kiekį), o nuteistojo A. B. nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, susijusiomis su kasatoriaus nusikalstamos veikos padarymu, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
14. A. B. kasaciniame skunde neteisus teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog aplinkybę, kad kasatorius pagrobė medieną, kai policija išsiaiškino miško iškirtimo be savininkės žinios faktą, patvirtina nuteistojo A. B. parodymai. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė šią aplinkybę remdamasis ne A. B., o kito nuteistojo A. J. parodymais (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 7 lapas, 13 punktas). Byloje nenustatyta, kad šios instancijos teismo priimtame sprendime visos bylai reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos neteisingai vertinant įrodymų turinį.
15. A. B. kasaciniame skunde nepagrįstai akcentuoja kito nuteistojo A. J. parodymų nenuoseklumą ir kartu nepatikimumą baudžiamajame procese. Teismai, vertindami nuteistojo A. J. parodymų patikimumą, išsamiai išanalizavo jų turinį, lygino juos tiek su kitų nuteistųjų, taip pat ir A. B., parodymais, tiek su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Be to, byloje nenustatyta, kad A. J., duodamas A. B. nepalankius parodymus, išvengė baudžiamosios atsakomybės. Nors apeliacinės instancijos teismas perkvalifikavo A. J. padarytą nusikalstamą veiką pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą (BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį), tačiau paliko galioti apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl jam paskirtos laisvės apribojimo bausmės rūšies ir dydžio (sumažinta tik paskirtų įpareigojimų apimtis), nukentėjusiajai H. B. ir civilinei ieškovei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinei miškų tarnybai padarytų žalų atlyginimo solidariai iš visų nuteistųjų. Teismų praktikoje yra nurodyta, jog situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant neesminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk1LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-295-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-295-507/2016">2K-295-507/2016</a>, 2K-7-511/2017). Nagrinėjamu atveju teismai, nustatę, kad A. J. parodymai, duoti baudžiamojo proceso metu, nebuvo nuoseklūs, motyvavo, kuria šio nuteistojo parodymų dalimi remiasi nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes ir kodėl tai daro. Teismų sprendimuose nenustatyta, kad A. J. parodymai, duoti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kurie atitinka kitus surinktus ir ištirtus įrodymus, yra nepatikimi, neatitinkantys tikrovės, todėl laikytina, kad jie pripažinti įrodymu nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų.
16. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
17. BPK 305 straipsnio 1 dalis nustato apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliamus reikalavimus. Šioje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje, be kita ko, turi būti išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad jo aprašomojoje dalyje išdėstytos ne teismo nustatytos, o A. B. ir kitiems kaltinamiesiems kaltinamuoju aktu inkriminuotos aplinkybės. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, šią klaidą ištaisė ir išdėstė kasatoriaus ir kitų nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kurios atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nustatytas aptariamas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliamo reikalavimo nesilaikymas pirmosios instancijos teisme nelaikytinas esminiu BPK pažeidimu.
18. Priešingai, nei teigiama A. B. kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo priimtame apkaltinamajame nuosprendyje pateikti motyvai dėl sandėliuotos medienos pagrobimo yra susiję su kasatoriui inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis. Šios instancijos teismas, ištyręs visus byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad dalis kasatoriui inkriminuotos pagrobtos medienos buvo sandėliuota (apeliacinės instancijos teismas, patikslindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, nustatė, kad tokios medienos kiekis buvo 40,325 m3) ir ji pateko į bendrą medienos, pagrobtos iš nukentėjusiosios H. B., kiekį – iš viso 63,415 m3, kuris buvo nustatytas ikiteisminio tyrimo metu ir A. B. inkriminuotas kaltinamajame akte. Taigi teigti, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pasisakyta dėl kasatoriaus veiksmų, kurie nebuvo jam inkriminuoti, nėra pagrindo.
19. A. B. kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo padaryta esminių BPK normų, reglamentuojančių bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, pažeidimų. Teisėjų kolegija atmeta tokį nuteistojo skundo teiginį kaip nepagrįstą.
20. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia teismo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016). Iš skundžiamo nuosprendžio dalies, susijusios su A. B. apeliacinio skundo atmetimu, matyti, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė į esminius kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo ir jų pakankamumo grindžiant nuteistojo kaltę, faktinių bylos aplinkybių nustatymo (motyvuotai paneigė, kad A. B. negrobė viso inkriminuoto medienos kiekio) ir padarytų išvadų pagrįstumo, taip pat dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį bei civilinio ieškinio priteisimo. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, o skundžiamo nuosprendžio dalis, susijusi su A. B. apeliacinio skundo atmetimu, atitinka BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus.
21. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.
Dėl A. B. padarytų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį
22. A. B., kasaciniame skunde nesutikdamas su jo padarytų veiksmų kvalifikavimu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, teigia, kad teismai nepagrįstai pripažino, kad visas jam inkriminuotas medienos kiekis buvo pagrobtas. Teisėjų kolegija atmeta šį kasacinio skundo teiginį kaip nepagrįstą.
23. BK 178 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagrobė svetimą turtą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas (paėmimas ir pasisavinimas), atimantis iš asmens galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą. Vagystės dalykas yra svetimas turtas, t. y. tokie daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), t. y. kaltininkas, neteisėtai ir neatlygintinai pasisavindamas (užvaldydamas) svetimą turtą, neabejotinai suvokia, kad paima svetimą daiktą, numato, jog nukentėjusysis jo neteks ir bus padaroma turtinė žala, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais. Vadinasi, vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ3LTUxMS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-147-511/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-147-511/2016">2K-147-511/2016</a>, 2K-357-139/2016, 2K-151-628/2018).
24. Teismai nustatė, kad nukentėjusioji H. B. 2016 m. rugsėjo 26 d. protokolu-pareiškimu kreipėsi į policiją dėl jai priklausančio miško išpjovimo ir medienos pagrobimo, todėl buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo (1 t., b. l. 4). Remiantis bylos rašytiniais įrodymais, teismų sprendimuose taip pat nustatyta, kad, 2016 m. spalio 3 d. duomenimis, H. B. priklausančio miško kirtavietėje iš viso buvo iškirsta 63,415 m3 medienos, iš kurios susandėliuota rasta 40,325 m3 medienos. Dėl šios medienos dalies grąžinimo nukentėjusiajai buvo priimtas 2016 m. spalio 5 d. nutarimas (1 t., b. l. 13–17, 44–45). Tačiau, priešingai nei teigia kasatorius, procesinio sprendimo priėmimas grąžinti nukentėjusiajai medieną nepatvirtina realaus jos grąžinimo fakto. Sandėliuota mediena, atlikus tam tikrus ikiteisminio tyrimo veiksmus, buvo rasta ne H. B. priklausančioje miško kirtavietėje, o kitoje, gana nutolusioje nuo kirtavietės, vietoje. Todėl minėto sprendimo priėmimo metu nukentėjusioji realiai šia mediena nedisponavo ir negalėjo disponuoti, nes, kaip nustatyta byloje, medieną iš sandėliuotos vietos išsivežė nuteistasis A. B.. Byloje esant H. B. 2016 m. rugsėjo 26 d. protokolui-pareiškimui dėl jai priklausančios medienos vagystės, nukentėjusioji neturėjo pareigos pakartotinai oficialiai kreiptis į policiją dėl neteisėtai užvaldytos susandėliuotos medienos. Kita vertus, pažymėtina, kad nukentėjusioji informavo apie tokią aplinkybę 2016 m. spalio 11 d. papildomos apklausos metu (1 t., b. l. 38). Todėl teigti, kad buvo nesilaikyta BK 178 straipsnio 5 dalies nuostatos, nėra pagrindo.
25. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas arba neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Nuo baigto nusikaltimo pasikėsinimas skiriasi tuo, kad tokiu atveju realizuojami ne visi norėto padaryti nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai. Pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-693/2017).
26. Pagal teismų nustatytas aplinkybes A. B. per kelis skirtingus laikotarpius pagrobė nukentėjusiajai H. B. priklausančią medieną – iš viso 63,415 m3, kurios bendra vertė 3931,73 Eur, ir taip sąmoningai atėmė iš jos galimybę valdyti priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti. Tai, kad, policijai nustačius dalies pagrobtos medienos buvimo vietą, ji vėliau buvo išvežta, nereiškia, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimo dieną A. B. nepagrobė viso jam inkriminuoto medienos kiekio ir jo veiksmai neturi visų BK 178 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymių. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sutrukdė kasatoriui realizuoti savo nusikalstamus ketinimus, todėl kvalifikuoti jo nusikalstamą veiką kaip pasikėsinimą padaryti vagystę (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 178 straipsnio 1 dalis) nėra pagrindo.
27. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, pagal byloje nustatytas aplinkybes kvalifikuodami A. B. nusikalstamą veiką pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
28. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo A. B. kasacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo A. B. kasacinį skundą.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Artūras Pažarskis
Audronė Kartanienė
