Z. G. pagal BK 139 str., 138 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-18/2014

Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00151-2009-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.1.5.3;

1.1.7.2.3;

2.1.2.12;

2.2.3.5;

2.9.12 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Z. G. kasacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo Z. G. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalį keturiems mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant nuteistąją kas mėnesį po dvidešimt valandų neatlygintinai dirbti visuomenės labui.

Iš nuteistosios Z. G. nukentėjusiajai V. P. priteista 4129,27 Lt turtinei ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip pat 5000 Lt proceso išlaidų atlyginimo.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 13 d. nutartis, kuria nuteistosios Z. G. ir nukentėjusiosios V. P. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Z. G. nuteista už tai, kad ji 2009 m. kovo 31 d., apie 11 val., Vilkaviškio rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) mokyklos antrajame aukšte esančiose administracijos patalpose, siekdama atsiimti iš mokyklos direktorės V. P. šios paimtą jos, Z. G., 750 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung D500E“, iš už nugaros ranka apkabinusi V. P. kaklą, ją tampė, nestipriai smaugė, taip dėl neatsargumo padarydama V. P. kraujosruvą ant dešinio skruosto, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat ją susargdindama, nes V. P. dėl šių Z. G. veiksmų patyrė psichotraumuojančią situaciją, sukėlusią jai adaptacijos sutrikimus, užsitęsusią depresinę reakciją, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Veika kvalifikuota pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, konstatavus, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo, nes nuteistoji suklydo dėl pavojingo kėsinimosi į jos turtą, turėdama ir galėdama numatyti, kad iš tikrųjų realaus kėsinimosi nėra.

Kasaciniu skundu nuteistoji Z. G. prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 13 d. nutartį ir ją išteisinti, bylą nutraukti, o priteistą civilinį ieškinį panaikinti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąją įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 2, 7, 10, 20, 21, 22 straipsnių, 44 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 2 dalies, 305, 417 straipsnių pažeidimų; apeliacinės instancijos teismas, nepašalindamas pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų, neatliko pareigos patikrinti apskųsto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą, reikalavimus pagrįsti jame daromas išvadas dėl nusikaltimo sudėtį sudarančių aplinkybių buvimo, nurodoma, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ir padarytos nepagrįstos išvados nustatant faktines bylos aplinkybes: kad nukentėjusioji realaus (pavojingo kėsinimosi pagrobiant telefoną) nesukėlė, kad ji (Z. G.) dėl tokio kėsinimosi klydo ir teisės į būtinąją gintį neturėjo ir kt. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nėra galimybės nustatyti, ar telefonas buvo paimtas nuo stalo ar iš rankinės, o kasatorės versija apie nukentėjusiosios iš anksto surežisuotą įvykį taip ir liko nepatikrinta. Be to, nukentėjusiajai diagnozuoti psichinės sveikatos sutrikimai, neadekvatus elgesys rodo, kad ji iš tiesų buvo pavojinga kasatorei. Nuteistoji tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalį, nes nuosprendyje iškreipė jos parodymus nukentėjusiajai naudinga linkme, nurodydamas, kad ji, Z. G., pripažino traukusi nukentėjusiąją V. P. prie savęs, maniusi, kad ši sudaužys jos telefoną, nors tokių parodymų ji nedavė; taip teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio d punktą. Jos nuomone, nukentėjusiosios asmens kūno apžiūros protokolas (kaip įrodymas) turėjo būti atmestas, nes neatitinka tikrovės dėl kraujosruvos ant nukentėjusiosios V. P. kaklo, dėl to negali būti laikomas patikimu įrodymu, juolab kad pats apeliacinės instancijos teismas pripažino jį neaiškiu. Pasak kasatorės, didžiąją dalį byloje surinktų įrodymų teismai ignoravo, jų nevertino, savo išvadas grindė tik prieštaringais nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais. Kasaciniame skunde cituojamos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių veikos padarymo aplinkybių, su kuriomis nuteistoji nesutinka, nurodomi įrodymai ir teigiama apie kitokių faktų buvimą. Pasak nuteistosios Z. G., teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 246/09 (09) nenustatyta, kad nukentėjusioji buvo tampoma, tokios aplinkybės nepaminėjo ir ji pati, duodama parodymus teisme bei aiškindama teismo medicinos specialistui sveikatos sutrikdymo aplinkybes. Ši specialisto išvada nepatvirtina ir to, kad ji (Z. G.) smaugė nukentėjusiąją, nes joje nustatyta, kad nukentėjusiosios akių vokų junginėse taškinių kraujosruvų nėra, o apklaustas teisiamojo posėdžio metu teismo medicinos specialistas V. V. nepatvirtino nestipraus smaugimo veiksmo. Kasatorė pažymi, kad aptariamoms išvadoms prieštarauja nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai dėl smaugimo aplinkybių. Ta pati teismo medicinos specialisto išvada nepatvirtina ir aplinkybės, kad ji (Z. G.) padarė nukentėjusiajai kraujosruvą ant dešinio skruosto, o liudytojų parodymai dėl kraujosruvos yra prieštaringi, neatitinka nukentėjusiosios (asmens) apžiūros protokolo duomenų, be to, nė vienas liudytojas nematė sužalojimo momento, o teismai neišsiaiškino tikslaus šio sužalojimo padarymo laiko ir būdo. Pasak kasatorės, nesuprantama, kaip buhalterės kabinete buvę įvykiai nustatyti nesant šio kabineto apžiūros protokolo, be to, jis gautas privataus proceso tvarka, kuris pradėtas suvaržant jos teisę į gynybą, nes ji nežinojo konkretaus įvykio laiko ir sužalojimo būdo. Kasatorė teigia, kad bylos ikiteisminio tyrimo metu faktinė padėtis įvykio vietoje nebuvo išsamiai patikrinta ir užfiksuota (nes, pavyzdžiui, nepatikrintas šiukšlių dėžės turinys), neišreikalauti 2009 m. kovo 31 d. telefoninių skambučių ir V. P. telefono duomenys. Nuosprendyje nurodyti kasatorei inkriminuoti veiksmai – apkabinimas iš nugaros už kaklo, tampymas, nestiprus smaugimas, kasatorės manymu, negali sukelti tokių padarinių, kuriuos nustatė teismas, nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp nukentėjusiajai konstatuotų sužalojimų ir jos veiksmų. Kasatorė teigia, kad teismo psichiatrinės psichologinės ekspertizės aktu Nr. 84TPK-15 taip pat nėra nustatyta, kad nukentėjusiosios psichika sutriko dėl jos tampymo, dėl to ekspertams ji nesiskundė; svarbu ir tai, kad nukentėjusiosios parodymų bei minėtų teismo medicinos specialisto išvados, teismo psichiatrinės psichologinės ekspertizės akto turinys prieštarauja liudytojų parodymams. Be to, teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės akto išvados neišplaukia iš tyrimo rezultatų, o teisme apklaustos ekspertės J. Z. R. paaiškinimai, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, rodo, kad ji ignoravo 2009 m. balandžio 2 d. gydytojų įrašų buvimą (sakė, kad jų nėra), tendencingai pasisakė dėl kitų aplinkybių. Be to, pirmiau nurodytu ekspertizės aktu negalėjo būti remiamasi ir dėl to, kad tai neleistinas įrodymas, nes jo duomenų neįmanoma patikrinti jokiais kitais proceso veiksmais (pažeista BPK 20 straipsnio 4 dalis). Aptariamu ekspertizės aktu nukentėjusiajai nustatyti adaptaciniai sutrikimai – nerimas, nemiga, įtampa, kasatorės manymu, nėra kaltinime nurodyto įvykio padariniai, nes teismo medicinos specialistas V. V. nenustatė nukentėjusiosios smaugimo veiksmo, be to, kaip matyti iš pirminių įrašų medicininiuose dokumentuose, pati nukentėjusioji priimant sprendimą dėl jos gydymo ligoninėje (duomenys neskelbtini) savo negalavimų nesiejo su kaltinime nurodytu įvykiu. Dėl to, kritiškai vertinant nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad ji suklydo paaiškindama medikams savo sveikatos būklę ir patirto streso datą, abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamosios, o ne nukentėjusiosios naudai.

Aptardama bylos įrodymus kasatorė pažymi apie liudytojų R. C., L. D. parodymus (jos matė rėžiant skruostą), A. J., O. S., V. K., G. Č., G. V. parodymus (jos tvirtino, kad ant nukentėjusiosios skruosto nieko nematė, o asmens apžiūros protokole nurodyta apie nubrozdinimą), taip pat, kad teismas nekreipė dėmesio į liudytojos V. K. parodymus, iš kurių matyti, kad ji (Z. G.), būdama nukentėjusiajai už nugaros, šią prilaikė ranka, įsikibusi į palaidinę, bet minėta liudytoja neparodė mačiusi, kad kasatorė būtų apglėbusi kaklą, ir pan. Kasatorė taip pat cituoja kitų pirmiau įvardytų liudytojų parodymus, susijusius su aptariamu įvykiu (dėl triukšmo – ar jį girdėjo, dėl to, ką pačios liudytojos veikė, kalbėjo, kur, į kokias patalpas ėjo, kada nuskambėjo skambutis pamokai, ir t. t.). Aptardama tam tikras detales iš šių liudytojų parodymų kasatorė mato juose prieštaravimų (pavyzdžiui, tarp to, kad, pagal G. Č. parodymus, V. P. ir Z. G. į raštinę ėjo po skambučio, o pagal V. P., – kad skambučio metu ji jau buvusi raštinėje; arba: pagal G. Č. parodymus, V. K. nuėjo į direktorės kabinetą, o pastaroji teigė, kad ėjo į vestibiulį). Kasatorė teigia, kad pirmiau nurodyti prieštaravimai nebuvo pašalinti ir aiškinti jos naudai; šioje situacijoje apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atlikti įrodymų tyrimą – eksperimentą, pakartotinai apklausti visus liudytojus, specialistą V. V., anksčiau teisme neapklaustą J. Z. Taip teismas pademonstravo savo išankstinį nusistatymą. Pasak kasatorės, tai, kad teismai netenkino prašymų ir nesiėmė priemonių atlikti būtinus tyrimo veiksmus, reikalingus jos ir nukentėjusiosios parodymų patikimumui, jų iškeltoms versijoms patikrinti, rodo neišsamų bylos aplinkybių ištyrimą ir kasatorės teisės į gynybą suvaržymą, šalių (gynybos ir kaltinimo) lygiateisiškumo procese pažeidimą. Be to, apeliacinės instancijos teisme jos (Z. G.) pasisakymai (dėstant nuomonę dėl priežastinio ryšio) buvo pertraukiami, t. y. jai neleista išsakyti nuomonės, ir taip pažeista BPK 7 straipsnio 2 dalis.

Nuteistosios nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendimuose nurodė neteisingas aplinkybes ir apie jos sveikatos būklę, nes išsamiai neištyrė, ar įvykio metu dėl streso ji buvo pakaltinama, ir rėmėsi teismo psichiatrinės psichologinės ekspertizės aktu Nr. 84 TPK-30/2012, kurio išvados nėra išsamios ir pakankamai motyvuotos; dėl to buvo pateikti medicininių kortelių lapai apie kasatorei iki 2009 m. balandžio 7 d. diagnozuotas ligas, apeliacinės instancijos teismo prašyta iškviesti teismo ekspertus V. M., V. J., tačiau prašymas buvo atmestas. Taip buvo suvaržyta kasatorės teisė į gynybą, kurią garantuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, taip pat BPK 10 straipsnio 1, 2 dalyse, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos nuostatos.

Anot nuteistosios, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesilaikė baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių perėjimą iš valstybinio į privatų kaltinimą, iš esmės pažeidė BPK 417 straipsnio 2, 3 dalių taisykles. Pirmosios instancijos teismas, imdamasis prokuroro vaidmens, perkvalifikavo jos veiką iš BK 138 straipsnio 1 dalies ir 284 straipsnio 1 dalies į 139 straipsnio 1 dalį (BPK 407 straipsnis), nors prokuroras neprašė jos nuteisti pagal BK 139 straipsnį. Be to, šis teismas nepaklausė nukentėjusiosios, ar ji susitaikytų su kaltinamąja, nors to reikalauja įstatymas, o kasatorei atimta teisė žinoti, nuo kokio konkretaus kaltinimo ji turi gintis, kad pirmosios instancijos teisme išsakytų savo argumentus, susijusius su jos veikos perkvalifikavimu. Apeliacinės instancijos teismas šio klausimo taip pat tinkamai neišsiaiškino, nes nepasiteiravo, kokiomis sąlygomis nukentėjusioji taikytųsi su kaltinamąja, ir pan., o ši teisme nepareiškė savo nuomonės. Dėl to, pasak kasatorės, pirmosios instancijos teismas suvaržė jos teisę žinoti konkretų kaltinimą, už kurį ji bus nuteista, išsakyti teisinius argumentus dėl veikos perkvalifikavimo teisingumo; taip pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį, BPK 22 straipsnio 3 dalį. Padarytas pažeidimas yra esminis, nes ne tik suvaržė jos, kaip kaltinamosios, teises, tačiau ir sutrukdė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį; abiejų instancijų teismai taip pažeidė ir jos teisę į teisingą ir sąžiningą procesą, numatytą BPK 44 straipsnio 5 dalyje.

Nuteistoji pažymi, kad 2012 m. lapkričio 16 d. pradėtas teismo procesas pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnį, nes ji buvo persekiojama antrą kartą už tą pačią veiką, dėl kurios jai procesas jau buvo nutrauktas. Ji nurodo, kad yra įsiteisėjusi Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 19 d. nutartis, kuria konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas dėl veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, nutrauktas teisėtai ir pagrįstai, o, kaip matyti iš kitų procesinių dokumentų (2011 m. lapkričio 24 d. prokuroro nutarimo), atnaujinti ikiteisminį tyrimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo buvo atsisakyta.

Pasak nuteistosios, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 46 straipsnio 1 dalį, nes paskyrė jai viešųjų darbų bausmę neatsiklausęs jos nuomonės, o viešieji darbai skiriami tik tada, kai nuteistasis sutinka.

Nesutikdama su priteistu nukentėjusiajai žalos atlyginimu ir proceso išlaidomis kasatorė nurodo, kad civiliniame ieškinyje nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės nėra pagrįstos. Viso proceso metu V. P. nepateikė kaip daiktinio įrodymo suplėšytos palaidinės, o jai nustatyti psichikos sveikatos adaptaciniai sutrikimai nėra kaltinime nurodyto įvykio padarinys. Kasaciniame skunde dar kartą išdėsčiusi savo argumentus dėl įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių nustatymo, nuteistoji teigia, kad civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.269 straipsnį negalėjo būti taikoma, nes kaltinime nurodyto fizinio smurto ji nenaudojo, gynė savo nuosavybę (telefoną) nuo nukentėjusiosios V. P. veiksmų, kurie atitiko atvirosios vagystės ar plėšimo požymius. Be to, kasatorės manymu, nukentėjusiosios išlaidos – 5000 Lt jai atstovavusių advokatų darbui apmokėti nepatvirtintos jokiais patikimais įrodymais apie šios pinigų sumos sumokėjimą, advokato R. M. išrašytame pinigų priėmimo kvite nurodyta suma yra perbraukta, o taisymas nepatvirtintas parašu.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistosios Z. G. kasacinį skundą atmesti.

Prokurorės manymu, nuteistosios argumentai dėl netinkamo byloje surinktų įrodymų vertinimo yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos teismo išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kurie nuosprendyje išdėstyti ir motyvuotai įvertinti (taip pat nurodyta, kuo vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus), pateiktos išvados ir motyvai dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamosios teisės ar kurie sukliudytų teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Atsiliepime teigiama, kad įrodymais pripažinti duomenys buvo gauti teisėtais būdais, šie duomenys patvirtina ar paneigia aplinkybes, turinčias reikšmės bylą išspręsti teisingai, ir juos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir pripažino, kad bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 139 straipsnio 1 dalį. Nuteistoji nepagrįstai teigia, kad teismai savo išvadas grindė tik prieštaringais nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, nes, pasak prokurorės, nukentėjusioji ir liudytojai vienodai aiškino įvykio aplinkybes, be to, teismas savo išvadas pagrindė ne tik jų parodymais, bet ir kita bylos medžiaga – specialistų išvadomis, ekspertų paaiškinimais, įvykio vietos apžiūros protokolu, Vilkaviškio rajono (duomenys neskelbtini) mokyklos evakuacijos planu, šios mokyklos pamokų laiko trukmės grafiku, Vilkaviškio rajono policijos komisariato pranešimų telefonu apskaita, skambučių įrašų stenogramomis ir kita.

Prokurorės nuomone, atmestinas nuteistosios kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai buvo šališki. Byloje nėra duomenų, kad teismai turėjo išankstinę nuomonę dėl Z. G. kaltės, o vien tai, kad įrodymus įvertino kitaip, nei pageidavo nuteistoji, nereiškia šališkumo. Nėra nustatyta ir aplinkybių, dėl kurių teisėjai (pagal BPK 58 straipsnį) nebūtų galėję dalyvauti procese. Pažymima ir tai, kad nagrinėdami bylą teismai su abiem proceso šalimis elgėsi vienodai, nerodė kuriai nors palankumo ar suinteresuotumo priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Tai, kad teismai atmetė nuteistosios prašymą apklausti kaip liudytoją J. Z., o apeliacinės instancijos teismas – apklausti ekspertus bei liudytojus, nereiškia teismo šališkumo, nes tenkinti visus proceso dalyvių prašymus nėra privaloma. Atsisakymas tenkinti prašymus taip pat negali būti vertinamas kaip teisės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimas, nes priimdamas sprendimus dėl prašymų teismas turi laikytis tik reikalavimo išsamiai ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes. Prokurorės manymu, aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai, nesuteikia pagrindo išvadai, kad byloje ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai buvo šališki, todėl nuteistosios argumentai dėl to taip pat atmestini.

Prokurorės nuomone, priešingai nei teigia skunde nuteistoji, nagrinėjant bylą teismuose jos procesinės teisės buvo įgyvendintos (apeliacinės instancijos teisme jos kalba buvo pertraukta tik prašant kalbėti apie apeliacinį skundą).

Prokurorė iš dalies sutinka su kasacinio skundu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas Z. G. nusikalstamas veikas iš BK 138 straipsnio 1 dalies ir 284 straipsnio 1 dalies į 139 straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 417 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, nes nepaklausė nukentėjusiosios, ar ši nesusitaikytų su kaltinamąja. Tačiau šią klaidą ištaisė apeliacinės instancijos teismas, kuris nagrinėjant bylą įrodymų tyrimo metu pasiūlė nukentėjusiajai V. P. susitaikyti su kaltinamąja, tuo tikslu paskelbė pertrauką (nukentėjusioji ir kaltinamoji nesusitaikė).

Prokurorė nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad ikiteisminis tyrimas dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos vyko du kartus. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos buvo nutrauktas, o vėliau, laikantis įstatymo reikalavimų, atnaujintas.

Pasak prokurorės, kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikė BK 46 straipsnį. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešuosius darbus teismas skiria šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais. BK 139 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta viešųjų darbų bausmė, todėl pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajai viešųjų darbų bausmę, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai. Pagal BK 46 straipsnio 1 dalį viešieji darbai vykdomi tik tada, jei nuteistasis sutinka, todėl nuteistoji Z. G., nesutikdama atlikti viešuosius darbus, gali pasinaudoti savo teise BK 46 straipsnio 8 dalies nustatyta tvarka.

Prokurorės manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai argumentavo ir priteistos turtinės žalos dydį (nors suplėšyta palaidinė ir nebuvo pateikta, tačiau jos suplėšimo faktą patvirtino ne tik nukentėjusioji, bet ir liudytojai, jos vertė yra reali, nustatyta protingai ir teisingai).

Prokurorė pažymi, kad nuteistoji nepagrįstai ginčija iš jos nukentėjusiosios naudai priteistų advokato atstovavimo išlaidų dydį, nes V. P. išlaidas už teisines paslaugas patvirtina trys 2012 m. spalio 18 d., 2012 m. lapkričio 19 d. išrašyti pinigų priėmimo iš V. P. kvitai, pagal kuriuos bendra išlaidų suma – 5000 Lt.

Nukentėjusioji V. P. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistosios Z. G. kasacinį skundą atmesti.

Nukentėjusioji nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismai iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Ji nurodo įvykio aplinkybes ir teigia, kad konflikto su nuteistąja Z. G. metu ji, pasinaudodama tuo, kad ši telefoną, kuriuo filmavo jos (V. P.) kabinete, buvo padėjusi ant stalo, paėmė ketindama išjungti, tačiau ne pasisavinti. Nukentėjusiosios įsitikinimu, teismai išvadas apie nuteistosios veiksmus padarė remdamiesi nuosekliais jos ir liudytojų R. C., A. J., L. D., G. Č. parodymais. Pagrindo abejoti teismų atliktų įrodymų vertinimu nesuteikia ir teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 246/09 (09) (dėl tampymo, smaugimo požymių), kurią paaiškino teisme specialistas V. V. Be to, netrukus po įvykio atlikta jos kūno apžiūra, kurios metu nustatytos žymės ant jos kaklo, nubrozdinimas ant dešinio skruosto, o tai atitinka jos ir liudytojų parodymus apie Z. G. veiksmus įvykio metu.

Nukentėjusioji nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas iškreipė nuteistosios parodymus. Nuteistosios prieštaravimai dėl jai teismo priskirtų žodžių neturi teisinės reikšmės, be to, ginčijamos aplinkybės teismo buvo nustatytos ne tik pagal nuteistosios, bet ir pagal nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus.

Nukentėjusioji nurodo, kad teismas nepažeidė BPK 417 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir nesuvaržė kasatorės teisės į gynybą, ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ne kartą jos klausė, ar nesusitaikytų su nuteistąja, tačiau kasatorė jokio noro taikytis nereiškė. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, jai buvo pasiūlyta taikytis su Z. G., tačiau ši taikytis nesutiko. Nukentėjusioji atkreipia dėmesį į tai, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, jos atstovė turėjo visus jos įgaliojimus tartis su Z. G., tačiau kasatorė per visą ilgą bylos nagrinėjimo laiką nė karto nesutiko taikytis, nesiūlė jai atlyginti žalą. Dėl to kasacinio skundo argumentas dėl susitaikymo yra deklaratyvus. Iš nuteistosios Z. G. elgesio akivaizdu, kad ji savo kaltės nepripažįsta ir taikytis nenori.

Nukentėjusiosios manymu, apeliacinės instancijos teismo sprendimai netenkinti nuteistosios prašymų buvo pagrįsti, nes jie nemotyvuoti ir, atsižvelgiant į apeliacinio skundo turinį, neturi reikšmės darant išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo. Be to, esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiosios, liudytojų parodymų ir teismo medicinos specialisto išvados nėra.

Nukentėjusioji nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismai nepagrįstai rėmėsi teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės aktu Nr. 84TPK-30/2012, ir pažymi, kad nuteistoji Z. G. neprašė atlikti pakartotinės ar papildomos teismo psichiatrinės psichologinės ekspertizės, taip pat nekėlė versijos apie tai, kad nagrinėjamo įvykio metu nesuvokė savo veiksmų. Ekspertizės akte pateikta išvada dėl nuteistosios pakaltinamumo, o dėl akto išvadų neišsamumo pati kasatorė argumentų nenurodo.

Anot nukentėjusiosios, nepagrįsti nuteistosios Z. G. kasacinio skundo argumentai, kad buvo suvaržyta jos teisė išsakyti savo nuomonę, nes iš teismo posėdžių protokolų matyti, kad, nagrinėjant bylą abiejų instancijų teismuose, ji galėjo laisvai kalbėti visais klausimais, tik jai nukrypus nuo bylos nagrinėjimo dalyko, teismo posėdžio pirmininkas dėl to įspėdavo (tokia teisė yra numatyta, o Z. G. ir jos gynėjai nė vieno karto teisme nepareiškė prieštaravimų dėl teismo posėdžio pirmininko veiksmų).

Nukentėjusioji teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios asmens apžiūros protokolo duomenimis, nes jame užfiksuoti duomenys apie nukentėjusiosios sužalojimus. Be to, nuteistoji Z. G. neginčijo ekspertizės akto Nr. 84 TPK-15, o tai, kad jis gautas privataus kaltinimo proceso metu, nesuteikia pagrindo teigti, kad dėl to buvo pažeista nuteistosios teisė į gynybą (realiai ji naudojosi visomis jai įstatymo suteiktomis teisėmis gintis).

Nukentėjusioji nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad procesas šioje byloje pradėtas pažeidžiant nuteistosios teisę nebūti du kartus persekiojamai dėl to paties nusikaltimo. Iš bylos duomenų matyti, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 19 d. nutartimi ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl nuteistosios veiksmų, kurie kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o šioje byloje nuteistoji pripažinta kalta pagal BK 139 straipsnio 1 dalį. Be to, Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 19 d. nutartis priimta, kai dar nebuvo atlikta jos, V. P., teismo psichiatrinė psichologinė ekspertizė, kuria nustatytas jai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, taip pat nebuvo apklausti liudytojai dėl mokinės G. Č. buvimo įvykio vietoje. Atlikus šiuos veiksmus, ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas ir todėl nėra pagrindo remtis Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 19 d. nutartimi.

Nukentėjusioji pažymi, kad nepagrįstas nuteistosios kasacinio skundo argumentas dėl proceso išlaidų dydžio, nes byloje yra pateikti visi dokumentai, patvirtinantys, kad ji patyrė ieškinyje nurodytas išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad procesas užtruko ilgai, t. y. nuo 2009 m. gruodžio 17 d. iki 2012 m. gruodžio 5 d., priteistos proceso išlaidos atitinka suteiktų paslaugų vertę ir atliktų darbų apimtis.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 2 straipsnio 6 dalies, BPK 417 straipsnio taikymu

Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ikiteisminis tyrimas dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos vyko (ir byla išnagrinėta teisme), esant situacijai, kai toks tyrimas buvo nutrauktas. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2009 m. spalio 2 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl Z. G. veiksmų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį buvo nutrauktas. Išnagrinėjęs nukentėjusiosios V. P. skundą, Kauno apygardos teismas 2010 m. sausio 19 d. nutartimi pakeitė Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2009 m. spalio 2 d. nutarimo dalį dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (vadovaujantis BPK 212 straipsnio 1 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu), nurodydamas, kad ši ikiteisminio tyrimo dalis nutrauktina vadovaujantis BPK 417 straipsnio taisyklėmis; be to, paaiškino, kad dėl šios veikos nukentėjusioji turi teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas, pradėjęs nagrinėti bylą privataus kaltinimo proceso tvarka, 2011 m. gegužės 2 d. nutartimi privataus kaltinimo procesą nutraukė ir perdavė bylą prokurorui, nes, atlikus ekspertinį tyrimą ir gavus teismo psichiatrinės psichologinės ekspertizės aktą Nr. 84TPK-15, paaiškėjo, kad Z. G. veiksmuose gali būti nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje, požymių, o dėl šių veikų turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas. BPK 217 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta prokuroro teisė atnaujinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą, jei paaiškėja esminės aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurios nebuvo nustatytos priimant sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Pirmiau nurodytu prokuroro 2009 m. spalio 2 d. nutarimu nutraukiant ikiteisminį tyrimą teismo psichiatrinės psichologinės ekspertizės akto duomenys nebuvo žinomi, todėl Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl Z. G. veiksmų, kuriais sutrikdyta nukentėjusiosios V. P. sveikata, buvo atnaujintas. Atliekant tyrimą dėl šios veikos buvo apklausta liudytoja G. Č. ir taip gauta duomenų, kad Z. G. veiksmai to paties įvykio metu galėjo pažeisti viešąją tvarką ir rimtį (BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymiai), todėl Kauno apygardos prokuratūros Vilkaviškio rajono prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2012 m. birželio 28 d. nutarimu buvo atnaujintas ir pirmiau nurodytu žemesnio prokuroro 2009 m. spalio 2 d. nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl Z. G. veiksmų pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo išvadai, kad nuteistoji, priešingai nei ji teigia, buvo persekiojama antrą kartą už tą pačią veiką, t. y. kad byloje pažeista BK 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata, jog niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą.

Pabaigus ikiteisminį tyrimą byla su kaltinamuoju aktu, kaltinant Z. G. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, perduota teismui. Pirmosios instancijos teismas dėl šių kaltinimų perdavė bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis). Teisminio nagrinėjimo metu, paaiškėjus, kad yra pagrindas manyti, jog veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas, tinkamai neišsiaiškinęs, ar nukentėjusioji susitaikytų su kaltinamąja, priimdamas nuosprendį perkvalifikavo šios veiką iš BK 138 straipsnio 1 dalies ir 284 straipsnio 1 dalies į 139 straipsnio 1 dalį, t. y. perėjo iš valstybinio kaltinimo į privatų nesilaikydamas BPK 417 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Šio teismo padarytą proceso teisės pažeidimą ištaisė apeliacinės instancijos teismas, kuris, nagrinėdamas bylą 2013 m. kovo 6 d. teismo posėdžio metu (atnaujinęs įrodymų tyrimą) pasiūlė nukentėjusiajai V. P. susitaikyti su nuteistąja Z. G., o nuteistajai paprašius laiko pagalvoti apie tokią galimybę, paskelbė pertrauką iki 2013 m. balandžio 11 d., tačiau 2013 m. balandžio 11 d. teismo posėdžio metu, dalyvaujant ir nukentėjusiajai V. P., nuteistoji pareiškė, kad ji su nukentėjusiąja nesusitaikė (susitaikymo sąlygos jai nepriimtinos). Taigi, pasiūlius susitaikymo galimybę šalys susitaikyti nepanoro (tai matyti ir iš viso teisminio proceso eigos), todėl nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjant bylą buvo iš esmės pažeistos BPK 417 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios perėjimą iš valstybinio kaltinimo į privatų.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, teismo sprendimų pagrindimu ir kaltinamosios teisių įgyvendinimu

Kasaciniame skunde nesutinkama su teismų padarytomis išvadomis dėl faktinių nuteistajai inkriminuotos veikos aplinkybių. Nuteistosios nuomone, tokių aplinkybių neteisingą nustatymą lėmė įrodinėjimą reglamentuojančių taisyklių (BPK 20 straipsnis) pažeidimai, t. y. neišsamus bylos išnagrinėjimas, įrodymų neleistinumas ir jų vertinimas nepašalinant prieštaravimų, aiškinant juos (ir neaiškumus) ne jos naudai. Kasatorė nurodo ir apie jos teisių pažeidimus, kuriuos iš esmės sieja su įrodinėjimo klausimais. Nurodytus pažeidimus kasatorė daugiausia argumentuoja tuo, kad skunde pateikia savą įrodymų vertinimo versiją. Apeliacinės instancijos teismo nutartis iš esmės skundžiama tais pačiais argumentais, kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kurį kasatorė laiko nepagrįstu.

Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria, nevertina ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie susiję su esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais ar netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu nustatytoms ir teismų sprendimuose nurodytoms faktinėms bylos aplinkybėms.

Nuteistoji nepagrįstai teigia, kad nukentėjusiosios (asmens) kūno apžiūros protokolas, teismo psichiatrinės psichologinės ekspertizės aktas Nr. 84TPK-15 neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų, t. y. kad įrodymais gali būti laikomi tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Anot kasatorės, nukentėjusiosios (asmens) apžiūros protokolas yra neleistinas, nes šio protokolo duomenys dėl ant nukentėjusiosios kaklo matomų sužalojimų neatitinka tikrovės. Pažymėtina, kad toks argumentas yra susijęs su įrodymų patikimumo vertinimu, o ne jų gavimo teisėtumu, todėl nesuteikia pagrindo išvadai, kad dėl kasaciniame skunde nurodytos priežasties neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Pasak kasatorės, teismo psichiatrinės psichologinės ekspertizės aktas Nr. 84TPK-15 (dėl nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo) yra neleistinas, nes jo duomenų negalima patikrinti kitais Baudžiamojo proceso kodekse nurodytais veiksmais. Šis argumentas taip pat nepagrįstas, nes pagal bylos medžiagą nėra pagrindo teigti, kad jis, kaip įrodymas, gautas neteisėtu būdu, o ekspertizės akte užfiksuotų duomenų tikrumas buvo vertinamas, šie duomenys palyginti su kitais byloje surinktais įrodymais, gautais BPK nustatyta tvarka, iš jų teismai padarė išvadas apie byloje įrodinėtinų aplinkybių buvimą.

Kasatorė teigia, kad bylos aplinkybės yra ištirtos neišsamiai, nes liko nepatikrinta jos versija apie tai, kad įvykis buvo iš anksto surežisuotas nukentėjusiosios, nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp byloje surinktų įrodymų, be to, ikiteisminio tyrimo metu neatlikti tyrimo veiksmai, kurie būtų leidę patikrinti nukentėjusiosios ar jos (kasatorės) versijos apie įvykio faktines aplinkybes patikimumą kartu suteikiant jai teisę žinoti, kuo ji konkrečiai kaltinama. Teisėjų kolegija kasatorės argumentus laiko nepagrįstais. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio matyti, kad tiek nukentėjusiosios, tiek nuteistosios (gynybos) versijos buvo tikrinamos. Visi bylos duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis), ir teismų pripažinti įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) buvo ištirti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Apkaltinamajame nuosprendyje padarytos ir apeliacinės instancijos teismo pripažintos pagrįstomis bei teisingomis išvados apie faktines bylos aplinkybes, kurias neigia kasatorė, yra grindžiamos bylos įrodymais, kurių patikimumas ir pakankamumas buvo įvertintas. Tai, kad nuteistoji veikė nesant būtinosios ginties situacijos (BK 28 straipsnis), nustatyta iš dalies pagal nuteistosios Z. G., nukentėjusiosios V. P., taip pat įvykio liudytojų R. C., G. Č. parodymus, kitus įrodymus. Kasatorės teiginiai apie nepašalintus prieštaravimus tarp nukentėjusiosios, liudytojų parodymų ar kitų įrodymų nėra teisingi. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pasisakyta dėl bylos duomenų įrodomosios reikšmės, išanalizuoti nukentėjusiosios, liudytojų duoti parodymai apie esmines įvykio aplinkybes (apie tai, ką matė liudytojai, kokius Z. G. veiksmus, kaip atrodė nukentėjusioji – prieš įvykį ji nebuvo sužalota ir kt.). Teismo nuosprendyje taip pat aptartos abejonės, galinčios turėti reikšmės teisingam įrodinėtinų faktų nustatymui (pavyzdžiui, dėl to, kad ne visi liudytojai pastebėjo nubrozdinimą ant nukentėjusiosios skruosto). Taigi nėra pagrindo teigti, kad bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai. Be to, nukentėjusiosios sužalojimo padariniai patvirtinti ir kitais bylos įrodymais – asmens kūno apžiūros protokolu, teismo medicinos specialisto išvada, teismo medicinos specialisto V. V. paaiškinimais (be kita ko, jis nurodė, kad jei nukentėjusioji buvo smaugiama nestipriai, trumpą laiką, tai kitą dieną po įvykio atliekant teismo medicinos tyrimą ant nukentėjusiosios kūno smaugimo žymių (odos paraudimo ant kaklo) galėjo ir nelikti natūraliai, o taškinių kraujosruvų akių vokuose galėjo ir neatsirasti). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tik teismas gali spręsti apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių buvimą ar nebuvimą, todėl konkrečių kaltininko veiksmų (pavyzdžiui, nagrinėjamu atveju – tampymo) nustatymas – ne teismo medicinos specialisto kompetencija. Taigi kasatorė, analizuodama teismo medicinos specialisto išvadą, specialisto V. V. paaiškinimus dėl smaugimo žymių ir pan., t. y. dėl padarinių, taip pat to, kas juos sukėlė, subjektyviai interpretuoja bylos duomenis, o vien tai nesudaro teisinio pagrindo kasacinės instancijos teismui daryti kitokias išvadas (apie faktines aplinkybes) ar konstatuoti esminius įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus. Be to, nustatant psichinės nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo padarinius nuosprendyje remiamasi teismo psichiatrinės psichologinės ekspertizės akto Nr. 84TPK-15 išvadomis apie jame nurodytą V. P. psichinės sveikatos nesunkų sutrikdymą, kurį sukėlė susidariusioje situacijoje nuteistosios prieš ją panaudotas fizinis smurtas. Šis įrodymas kartu su kitais bylos įrodymais taip pat įvertintas ir pripažintas patikimu.

Kasatorė teigia, kad bylos aplinkybės nėra išsamiai ištirtos ir dėl to, kad nesiaiškinta, ar įvykio metu ji buvo pakaltinama. Kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi požiūrio, kad asmenys, jei tik neserga psichikos ligomis ar jų psichika nėra sutrikusi dėl kitų priežasčių, suvokia ir sugeba valdyti savo veiksmus, t. y. yra pakaltinami, kol nėra įrodyta priešingai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/2013). Remdamiesi teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės, kurios metu tirta Z. G. psichikos būklė, aktu Nr. 84TPK-30/2012, teismai sprendė, kad nuteistoji įvykio metu buvo pakaltinama. Pažymėtina, kad bylos ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nebuvo gauta naujų duomenų, leidžiančių teismams abejoti šios išvados pagrįstumu. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad teismai šį klausimą išsiaiškino neišsamiai.

Konstatuotina, kad kasatorė nepagrįstai teigia esą teismo nuosprendyje padarytos įrodymais nepagrįstos išvados, kad nuosprendis grindžiamas prielaidomis ir pan. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, be pirmiau nurodytų įrodymų (nukentėjusiosios, liudytojų parodymų, specialistų, ekspertų išvadų), įvykio aplinkybių nustatymas grindžiamas ir įvykio vietos apžiūros protokolu, mokyklos, kuriame jis įvyko, evakuacijos planu ir kitais įrodymais (jie išsamiai išdėstyti ir aptarti apkaltinamajame nuosprendyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnyje).

Be to, kasatorė nepagrįstai teigia, kad jos teisės į nešališką teismą pažeidimą esą rodo tai, jog pirmosios instancijos teismas iškreipė jos parodymus nukentėjusiajai naudinga linkme, o apeliacinės instancijos teismas neleido išdėstyti savo nuomonės byloje nagrinėjamais klausimais, atmetė jos prašymus atlikti tyrimo veiksmus (apklausti liudytojus, atlikti eksperimentą ir pan.). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistoji dėl teisiamojo posėdžio protokolo per įstatymo nustatytą laiką pastabų nepareiškė (BPK 261 straipsnio 6 dalis), antra vertus, teismo nuosprendyje pateikta nuteistosios parodymų analizė bei kita bylos medžiaga rodo, kad kasatorė neneigė, jog tarp jos ir nukentėjusiosios buvo incidentas, apie kurio aplinkybes ir davė parodymus, o atitinkamus jos parodymus vertino tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai. Teigti, kad nuteistosios parodymų, kuriais ji neigė savo kaltę, vertinimui ir kaltės įrodytumui galėjo turėti reikšmę kasatorės skunde nurodytos priežastys, nėra pagrindo, o ir pati kasatorė nenurodo, kokią reikšmę teisingo sprendimo priėmimui galėjo turėti teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų jos parodymų turinio atpasakojimas teismo nuosprendyje. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistoji teismo posėdžio pirmininko buvo įspėta (BPK 241 straipsnio 2 dalis) kalbėti apie argumentus, susijusius su jos reiškiamais prašymais ir paduotu apeliaciniu skundu, tačiau po įspėjimo jai nebuvo draudžiama toliau kalbėti ar kitaip trukdoma išdėstyti savo nuomonę visais su byla susijusiais klausimais. Taigi, kasatorė nepagrįstai teigia, kad šiuo atveju buvo pažeistos jos teisės (rungimosi principas, gynybos ir pan.). Pažymėtina, kad ir kurios nors proceso šalies teismui pateiktų prašymų atmetimas arba nepalankus įrodymų vertinimas savaime nereiškia proceso normų pažeidimo (įrodinėjimo taisyklių, šalių lygiateisiškumo, rungimosi, teisės į gynybą, teisingo ir nešališko teismo). Nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas sprendė dėl nukentėjusiosios prašymų atlikti pakartotines liudytojų apklausas, eksperimentą ir kt. Teismas, netenkindamas prašymų, šį savo sprendimą motyvavo (beje, prašomas apklausti liudytojas J. Z. įvykio vietoje nebuvo, o nuteistoji nenurodė, kokias svarbias bylos aplinkybes jis galėtų parodyti; teismas pasisakė dėl eksperimento atlikimo tikslingumo ir tam būtinų sąlygų). Taigi teisminis bylos nagrinėjimas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose vyko kasatorei naudojantis teise į gynybą, aktyviai dalyvaujant įrodymų tyrime, baigiamosiose kalbose, apeliacine tvarka ginčijant jai priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina ir tai, kad iš kasacinio skundo turinio matyti, jog nuteistoji teisės į gynybą, taip pat kitų jos teisių pažeidimą daugiausia grindžia netinkamu, jos manymu, byloje surinktų įrodymų vertinimu, tačiau esminių byloje surinktų įrodymų vertinimo taisyklių, nurodytų BPK 20 straipsnyje, pažeidimų nenustatyta, o pagal teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes kasatorės veikai BK 139 straipsnio 1 dalis taikyta tinkamai, t. y. nustačius jos veiksmus, jais sukeltus nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo padarinius. Dėl to tenkinti kasacinį skundą ir jame nurodytais argumentais bylą nutraukti nėra pagrindo (BPK 369 straipsnis).

Dėl BK 46 straipsnio taikymo

Pagal BK 46 straipsnio 1 dalį viešieji darbai vykdomi tik tuo atveju, jeigu nuteistasis sutinka. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas reglamentuoja bausmių vykdymą. Šio kodekso 39 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad viešųjų darbų bausmė vykdoma tik rašytiniu nuteistojo sutikimu; jei nuteistasis atlikti viešųjų darbų bausmę nesutinka, šią bausmę vykdanti institucija kreipiasi į nuosprendį priėmusį teismą su teikimu viešųjų darbų bausmę pakeisti kita bausme. Iš šių teisės normų matyti, kad teismas, skirdamas nuteistajam viešųjų darbų bausmę, neturi gauti sutikimo; tik pradėjus vykdyti nuosprendžiu paskirtą viešųjų darbų bausmę, jei nuteistasis nesutinka tokios bausmės atlikti, bausmę vykdanti institucija kreipiasi į nuosprendį priėmusį teismą su teikimu pakeisti viešųjų darbų bausmę kita bausme. Dėl to nagrinėjamoje byloje nuteistajai Z. G., neatsižvelgdamas į jos sutikimą, paskirdamas viešųjų darbų bausmę, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, o apeliacinės instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą – BK 46 straipsnį – aiškino tinkamai.

Dėl civilinio ieškinio išsprendimo ir proceso išlaidų atlyginimo

BPK 109 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Kasatorė teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą dėl to, kad neįrodyta jos veiksmais padaryta žala, o nukentėjusioji nepateikė turtinės žalos padarymo faktą patvirtinančio daiktinio įrodymo (suplėšytos palaidinės). Šie argumentai nepagrįsti, nes, kaip minėta, byloje surinktais įrodymais nustatyti nusikalstamos veikos, kurią padarė kasatorė, padariniai. Vien tai, kad nukentėjusioji nepateikė pirmiau nurodyto daiktinio įrodymo, nepaneigia nukentėjusiosios teisės gauti padarytos žalos atlyginimą, o turtinės žalos padarymo faktas gali būti įrodinėjamas ir kitomis Baudžiamojo proceso kodekso nurodytomis priemonėmis. Nagrinėjamu atveju tai padaryta remiantis nukentėjusiosios, liudytojų parodymais bei kitais įrodymais.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nuteistoji nepagrįstai teigia, kad nukentėjusiosios išlaidos, patirtos dėl advokato paslaugų ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nėra pagrįstos įrodymais. Byloje nukentėjusioji yra pateikusi ir prie bylos yra pridėti pinigų priėmimo kvitai, pasirašyti nukentėjusiosios ir jai teisinę pagalbą teikusių, byloje dalyvavusių advokatų; kvituose nurodytos konkrečios pinigų sumos, sumokėtos advokatams už teisines paslaugas byloje, juose yra tik vienas taisymas advokato R. M. surašytame pinigų priėmimo kvite – perbraukta 2000 Lt ir virš jos įrašyta 1500 Lt (sumokėta nukentėjusiosios pinigų suma). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas nukentėjusiosios turėtas teisinių paslaugų išlaidas, advokato R. M. išrašyto pinigų priėmimo akto duomenis vertino nuteistajai palankia kryptimi, laikydamas, kad šiuo dokumentu užfiksuotos 1500 Lt dydžio nukentėjusiosios turėtos išlaidos. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas padarė motyvuotas išvadas, kad jokių pažeidimų, susijusių su nukentėjusiosios išlaidų apskaičiavimu, nenustatyta. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad aptartos išlaidos iš kasatorės išieškotos nepagrįstai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios Z. G. kasacinį skundą.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Aldona Rakauskienė

Dalia Bajerčiūtė