Baudžiamoji byla Nr. 2K-20/2014
Teisminio proceso Nr. 1-63-1-00168-2011-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.9.9;
2.1.5.8;
2.1.7.1;
2.1.2.2;
2.1.2.11;
2.1.6.2 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. sausio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. L. kasacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 17 d. nutarties.
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. nuosprendžiu L. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį laisvės apribojimu septyniems mėnesiams, įpareigojant per tris mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai atidirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 17 d. nutartimi nuteistojo L. L. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
L. L. nuteistas už tai, kad, pagal Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 28 d. įsakymą būdamas įpareigotas mokėti lėšas dukteriai Š. L., gimusiai 1998 m. liepos 11 d., ir sūnui A. L., gimusiam 2000 m. rugsėjo 28 d., išlaikyti D. L. naudai mokant kas mėnesį periodines išmokas po 200 Lt kiekvienam vaikui iki jų pilnametystės, dirbdamas UAB „V“ nuo 2007 m. lapkričio 29 d. iki 2010 m. spalio 15 d. ir nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 27 d., gaudamas pajamas iš savo vardu registruotos įmonės bei dirbdamas pagal verslo liudijimus, nemokėjo lėšų vaikams išlaikyti ir neteikė kitu būdu būtinos materialinės paramos vaikams, taip vengė pareigos išlaikyti vaikus, dėl to 2011 m. lapkričio 1 d. išlaikymo įsiskolinimas D. L. buvo 23 832,05 Lt.
Kasaciniu skundu L. L. prašo abiejų instancijų teismų sprendimus panaikinti ir bylą jam nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 164 straipsnį) ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 4 straipsnio, 20 straipsnio 1, 3, 5 dalių, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 5, 6, 7 dalių, 45, 184 straipsnių, 276 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų pažeidimų, kurie suvaržė jo, kaip kaltinamojo, teises ir sukliudė teismams priimti teisingus sprendimus.
Nuteistasis teigia, kad abiejų instancijų teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti, teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, grįstos pasirinktinais bylos duomenimis, kurių nepatvirtina kiti bylos įrodymai, taip pat su nusikalstama veika nesusijusiais procesiniais dokumentais. Byloje nėra tiesioginių ir netiesioginių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, to nepatvirtina rašytiniai įrodymai bei nukentėjusiosios parodymai. Pasak kasatoriaus, jo veiksmai nenusikalstami, tačiau teismai, būdami šališki, baudžiamojoje byloje remdamiesi civilinėje teisėje taikomu tikimybių pusiausvyros principu, iškreipė nekaltumo prezumpcijos prasmę ir formaliais motyvais dirbtinai eliminavo prokurorų pareigą surinkti ne tik jį kaltinančius, bet ir teisinančius įrodymus. Be to, abiejų instancijų teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 išaiškinimais dėl nuosprendžio surašymo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas konstitucinį principą, kasatoriaus kaltę grindė jo paties parodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismas šios klaidos nepripažino nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, taip ignoravo BPK 1 straipsnyje nustatytą draudimą traukti baudžiamojon atsakomybėn nekaltus asmenis ir perkėlė kasatoriui pareigą pačiam įrodinėti savo nekaltumą.
Kasatoriaus manymu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme byla buvo tiriama šališkai, priimtas teismo nuosprendis formalus, grįstas Generalinei prokuratūrai neaišku kieno, pažeidžiant Lietuvoje nustatytą žinybingumo procedūrą siųstais ir prie bylos pridėtais elektroniniais laiškais. Teismo šališkumą patvirtina netinkamai atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas. Nors D. L. nebuvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teisiamajame posėdyje, jos parodymai, duoti ne Lietuvos valstybėje, buvo perskaityti balsu, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalimi. Kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo teisiamajame posėdyje perskaityti Airijos ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų D. L. parodymų ir jais remtis apkaltinamajame nuosprendyje, todėl laiko, jog teismo nuosprendis buvo grįstas ne įstatymų nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalies pažeidimas). Kad nuotolinių apklausų atlikimas yra neteisėtas, iš esmės pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, jog tokie įrodymai neatitinka leistinumo reikalavimų, nes jie gauti ne įstatymų nustatyta tvarka ir nėra jokios galimybės užtikrinti, jog elektroninius laiškus rašė būtent nukentėjusioji, tačiau po to teismas pateikė prieštaringą išvadą, kad tai esminės reikšmės nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturi. Pasak kasatoriaus, abiejų instancijų teismai, apklausdami nukentėjusiąją D. L. nuotoliniu būdu (neakivaizdžiai), negalėjo patikrinti jos parodymų teismo posėdyje, kartu kasatoriui nesuteikė galimybės pateikti klausimų nukentėjusiajai. Teismas negalėjo pripažinti nuolatinio gyvenimo užsienyje svarbia D. L. neatvykimo į teisiamąjį posėdį priežastimi, nes BPK 37 straipsnyje tokios priežasties kaip asmens gyvenamoji vieta, jos keitimas, nenumatyta. Taip abiejų instancijų teismai, pažeisdami Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnyje nustatytą pareigą savo veikloje vadovautis tik Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, savo sprendimus grindė neteisėtais būdais, tikrovės neatitinkančiais ir abejones keliančiais, pažeidžiant Lietuvos Respublikoje nustatytą tvarką, t. y. ne pagal BPK 4 straipsnį apklaustos liudytojos parodymais, išvestiniais jų duomenimis. Taip pat nesilaikant BPK 20, 184 straipsnių nuostatų buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, 3 dalies d punkte įtvirtinta kasatoriaus, kaip teisiamo asmens, teisė turėti galimybę ginčyti liudytojų parodymus, pateikti pagrindiniams kaltinimo liudytojams (šiuo atveju – D. L.) klausimus, ir išsakyti savo poziciją dėl jų atsakymų.
Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus, išvadas dėl jo kaltės padarius BK 164 straipsnyje numatytą veiką grindė jo paties parodymais, neteisėtu įrodymu – teisme neapklaustos liudytojos D. L. parodymais (kuri, beje, nukentėjusiąją pripažinta išskirtinai teismo iniciatyva jai pačiai nedalyvaujant, nesuteikiant jam (kasatoriui) galimybės išsakyti savo pozicijos šiuo klausimu), taip pat antstolės L. L. parodymais, patvirtinančiais, kad tarp jo ir D. L. buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Be D. L. parodymų, kiti liudytojai nepatvirtina kaltinamajame akte išdėstytų aplinkybių. Pasak kasatoriaus, teismas, spręsdamas jo kaltumo klausimą, neatskleidė pirmiau nurodytų duomenų tarpusavio ryšio, nepašalino prieštaravimų tarp jo ir nukentėjusiosios D. L. parodymų bei nenurodė išsamių veikos kvalifikavimo motyvų. Taigi nuosprendis grįstas tik prielaidomis, o ne išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Be to, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, į apkaltinamąjį nuosprendį įrašė tik tą liudytojų parodymų dalį, kuri atitiko kaltinimą. Nuteistajam nesuprantama, kokie kiti įrodymai patvirtina jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėtį, jos subjektyviuosius požymius, to nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas, tik formaliai konstatavo, kad jo veikoje yra visi objektyvieji ir subjektyvieji vengimo išlaikyti vaikus požymiai. Šios instancijos teismas nepatikrino, ar įrodymai yra patikimi, nesuklastoti; neištaisęs nurodytų pirmosios instancijos teismo klaidų, t. y. nepanaikinęs skundžiamo nuosprendžio, pažeidė nuteistojo teisę į gynybą (BPK 44 straipsnis).
Kasatorius pažymi, kad apkaltinamajame nuosprendyje teismas privalo ne tik nustatyti aplinkybes, atitinkančias inkriminuoto BK straipsnio dispozicijoje aprašytą nusikaltimo sudėtį, bet ir konstatuoti, jog yra įrodyta, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą nusikalstamą veiką. Tačiau nuosprendyje teismas ne konstatavo, o tik išreiškė nuomonę, kad jis padarė nusikalstamą veiką ir, analizuodamas rašytinius dokumentus (duomenis apie pajamas, bedarbystės statusą, banko sąskaitų išrašus, sutartis dėl vaikų kaupiamojo draudimo ir pan.), atskleidė tik objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Teismas nenurodė nė vieno konkretaus įrodymo (išskyrus prieštaringus ir tendencingus suinteresuotos nukentėjusiosios parodymus), kurie patvirtintų jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties subjektyviųjų požymių buvimą.
Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 164 straipsnį, nes tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus nustatyta ne Baudžiamojo, bet Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnyje ir jos nevykdymas savaime baudžiamosios atsakomybės nesukelia. Baudžiamas tik piktybinis vengimas išlaikyti savo vaikus, esant įsigaliojusiam teismo sprendimui ar teisėjo nutarimui mokėti nustatyto dydžio alimentus savo vaikui išlaikyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI5LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-129/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-129/2006">2K-129/2006</a>). Kasatorius pažymi, kad, paaiškėjus vieno iš tėvų finansinės būklės pagerėjimui arba pasikeitimui, šalis turi teisę civiline tvarka kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu, kad būtų arba pakeistas išlaikymo dydis, arba pakeista išlaikymo forma ir pan. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismuose neišsiaiškinta, ar nukentėjusioji prieš kreipdamasi į ikiteisminio tyrimo instituciją išnaudojo visas galimybes protingai išspręsti civilinį ginčą.
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 164 straipsnį nebūtina nustatyti piktybiškumo požymio, pakanka, jog asmuo, žinodamas apie tokią pareigą, turėdamas realią galimybę ją vykdyti, jos nevykdė. Neaišku, kokiais kitais teisėtais įrodymais apeliacinės instancijos teismas paneigė nuteistojo parodymus, kad jis piktybiškai nevengė įstatymu nustatytos pareigos, nes vaikams mokėjo tokį išlaikymą, kokį galėjo. Bylos duomenys patvirtina, kad išlaikymo vaikams neteikė tik tada, kai objektyviai, dėl pateisinamų priežasčių to padaryti negalėjo, nes gaudavo minimalias pajamas, kurių vos užtekdavo pačiam kukliai pragyventi, arba neturėjo darbo ir buvo mokama bedarbio pašalpa.
Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto lygybės įstatymui principo, prisidengdamas formaliomis frazėmis, pažeidė BPK 328 bei 329 straipsnių reikalavimus, palikdamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, nenurodė, kokiais konkrečiais įrodymais grindžiama jo kaltė. Nuteistasis teigia siekęs, kad apeliacinės instancijos teisme būtų atnaujintas įrodymų tyrimas ir į teismo posėdį būtų iškviesta ir apklausta D. L., tačiau šis jo prašymas buvo nemotyvuotai atmestas, taip jis neteko galimybės įstatymų nustatyta tvarka gintis nuo pareikštų kaltinimų ir apeliacinės instancijos teisme. Taigi apeliacinės instancijos teismas taip pat nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes nevertino įrodymų pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatorius pažymi, kad, esant prieštaravimų tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymų, turėjo būti vertinami kitų liudytojų parodymai, tačiau kitų jo kaltę pagrindžiančių parodymų abiejų instancijų teismų sprendimuose nenurodyta.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
Priešingai negu teigia kasatorius, teismai pagrįstai pripažino, kad D. L. neatvyko į teisiamąjį posėdį dėl svarbių priežasčių, nes iš bylos dokumentų matyti, jog ji su nepilnamečiais vaikais nuolat gyvena Airijoje, vaikai lanko mokyklą, ji dirba ir yra išnaudojusi visas atostogas, todėl atvykti į bylos nagrinėjimą būtų labai sudėtinga. Prokurorė pažymi, kad pagal BPK 37 straipsnio 2 dalies nuostatas svarbia asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastimi gali būti pripažinta ir kitokia neatvykimo aplinkybė, todėl teismas, nustatęs, kad pirmiau nurodytos D. L. neatvykimo priežastys yra svarbios ir nusprendęs bylą išnagrinėti nukentėjusiajai nedalyvaujant, baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė.
Kasatorius neteisingai teigia, kad nukentėjusiosios D. L. parodymai yra pagrindiniai ir vieninteliai jo kaltę pagrindžiantys įrodymai ir kad faktinės aplinkybės byloje nustatytos remiantis bylos įrodymais, neišnagrinėtais teisiamajame posėdyje. Priešingai, reikšmingos aplinkybės, susijusios su kasatoriaus vengimu išlaikyti vaikus, vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, teismų sprendimuose grindžiamos įrodymų, kurių pakako konstatuoti, jog jis nevykdė pareigos išlaikyti vaikus, visetu. Subjektyviuosius ir objektyviuosius BK 164 straipsnyje numatytos veikos požymius L. L. veikoje patvirtina iš dalies jo paties, liudytojų L. L., D. Š., J. L. parodymai, rašytiniai įrodymai (L. L. pareiškimas, Š. L., A. L. gimimo liudijimai, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 28 d. įsakymas dėl išlaikymo vaikams priteisimo, antstolio D. J. patvarkymas vykdyti vykdomąjį dokumentą, UAB „V“ bankroto administratoriaus pranešimas, UAB „V“ direktoriaus L. L. atlyginimo priskaitymų žiniaraščiai, Vilniaus teritorinės darbo biržos paaiškinimas, Valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimai). Šių įrodymų visumos teismui taip pat pakako paneigti nuteistojo versiją, kad teismo įpareigojimo dėl vaikų išlaikymo jis nevykdė dėl pateisinamos priežasties, nes neturėjo tam lėšų.
Prokurorė sutinka, kad nukentėjusiosios D. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui, negali būti vertinami savarankišku įrodymų šaltiniu ir jie neturėjo būti teisme perskaityti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalimi, tačiau pažymi, kad pagal šio straipsnio 4 dalį teisiamajame posėdyje gali būti perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, kai tai daroma turint tikslą patikrinti byloje surinktus įrodymus. Nukentėjusiosios D. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, buvo perskaityti tik tam, kad būtų patikrinti kiti byloje surinkti įrodymai – kaltinamojo L. L., liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, todėl perskaitant nukentėjusiosios D. L. parodymus ir jos parodymais motyvuojant kitų byloje surinktų įrodymų vertinimą baudžiamojo proceso įstatymas nebuvo pažeistas. Aptariama aplinkybė taip pat buvo patikrinta apeliacinės instancijos teisme. Šios instancijos teismas pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu D. L., įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, Airijos pareigūnų buvo apklausta pagal oficialų Lietuvos pareigūnų teisinės pagalbos prašymą, todėl šių duomenų nelaikyti parodymais nėra jokio pagrindo, jie pagrįstai perskaityti remiantis BPK 276 straipsnio nuostatomis teisiamojo posėdžio metu ir gali būti panaudoti kitiems įrodymams byloje patikrinti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog D. L. parodymai balsu perskaityti, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalimi, o ne šio straipsnio 4 dalimi, padarė klaidą, kuri, vertinant šiuos duomenis, esminės reikšmės jų leistinumui neturi.
Prokurorė pažymi, kad BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Iš šios normos aišku, kad įrodymais gali būti pripažįstami asmenų parodymai, specialistų išvados, ekspertizės aktai, dokumentai, daiktai ir kt., jeigu tik jie buvo gauti įstatymo nustatyta tvarka. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kasatoriui buvo tinkamai išaiškintos jo, kaip kaltinamojo, teisės. Tiriant įrodymus, kaltinamasis sutiko duoti parodymus, todėl buvo apklaustas apie bylai reikšmingas aplinkybes. Kadangi L. L. parodymai byloje gauti įstatymo nustatyta tvarka, teismas savo išvadas nuosprendyje pagrįsdamas ir kasatoriaus parodymais, baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė.
Nuteistojo argumentai dėl netinkamo BK 164 straipsnio taikymo nepagrįsti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, kai kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, jog jis privalo pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkxLzIwMDU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-491/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-491/2005">2K-491/2005</a>, 2K-695/2007, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-124/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-124/2008">2K-124/2008</a>, 2K-291/2008). Atsakomybė pagal BK 164 straipsnį kyla ne tik tada, kai pareiga išlaikyti vaiką visiškai nevykdoma, bet ir kai ji vykdoma tik iš dalies. Asmuo baudžiamojon atsakomybėn pagal šį BK straipsnį negali būti traukiamas tik tada, kai nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma dėl svarbių priežasčių Tokiomis svarbiomis priežastimis gali būti laikomi visuotinė bedarbystė, nedarbingumas dėl ligos, sunki finansinė padėtis ir pan. Tokių faktų nagrinėjamoje byloje nenustatyta, abiejų instancijų teismai L. L. veikoje nustatė visus vengimo išlaikyti vaiką sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Pareigą mokėti lėšas savo nepilnamečiams vaikams išlaikyti patvirtina Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 28 d. įsakymas dėl išlaikymo priteisimo ir to paties teismo 2005 m. sausio 5 d. sprendimas dėl ištuokos bei vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Šie dokumentai rodo, kad iš L. L. buvo priteista mokėti kas mėnesį periodines išmokas po 200 Lt kiekvienam vaikui iki jų pilnametystės, o po santuokos nutraukimo vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su jų motina D. L. Remdamiesi rašytiniais bylos įrodymais, teismai nustatė, kad L. L. turėjo pajamų ir galėjo mokėti lėšas vaikams išlaikyti. Mokesčių inspekcijos pateikti duomenys patvirtina, kad 2009–2010 m. laikotarpiu iš individualios veiklos pagal verslo liudijimus nuteistasis gavo daugiau kaip 30 000 Lt pajamų, iš metinės pajamų mokesčių deklaracijos matyti, kad 2007 metais L. L. gavo daugiau kaip 35 000 Lt pajamų, be to, pirko kompiuterį ir pasiėmė būsto paskolą. Taigi nuteistasis L. L., žinodamas apie pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus, sąmoningai vengė šios pareigos, pirmenybę teikdamas asmeninių poreikių tenkinimui (pirko kompiuterį, ėmė būsto paskolą).
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, dar kartą įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad L. L. vengė pareigos pagal teismo įsakymą mokėti lėšas dukters ir sūnaus išlaikymui, t. y. žinodamas apie pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus, šios sąmoningai nevykdė. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą: nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus.
Prokurorė nesutinka su nuteistojo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs nekviesti į teismo posėdį nukentėjusios D. L., suvaržė jo teises gintis nuo pareikšto kaltinimo. Prašymą iškviesti ir apklausti nukentėjusiąją nuteistojo gynėjas teismo posėdyje motyvavo tuo, kad ji galėtų išsamiai paaiškinti apie savo pareiškimą, kaip ji įsivaizduoja, jog žmogus, būdamas bedarbiu, per metus gaudamas 9000 Lt, gali teikti lėšas vaikams išlaikyti. Nuteistasis palaikė tokį gynėjo prašymą. Iš pateiktų prašymo motyvų matyti, kad norėta išsiaiškinti jos nuomonę dėl teismo priteistų alimentų mokėjimo galimybės. Atsakymas į šį klausimą yra vertinamojo pobūdžio (t. y. bylą nagrinėjančio teismo kompetencija), todėl toks nuteistojo ir jo gynėjo prašymas, nenurodant kitų motyvų dėl nukentėjusios apklausos reikalingumo, pagrįstai buvo atmestas.
Prokurorės teigimu, apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstos įrodymais, ištirtais bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismui teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis), nepažeidžiant BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimų. L. L. tyčinė kaltė padarius BK 164 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką nustatyta teismui įvertinus įrodymų visumą, savo išvadas grindžiant išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, t. y. pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka BPK 332 straipsnio 1–5 dalių reikalavimus, nes joje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistojo apeliacinį skundą, o nuosprendį pripažino teisingu.
Kasatoriaus teiginiai dėl teismų šališkumo, prokurorės manymu, taip pat nepagrįsti. Bylos duomenys patvirtina, kad proceso metu nuteistojo teisė teikti teismui įvairius prašymus, reikšti nušalinimus nebuvo suvaržyta. Nušalinimų nei kasatorius, nei jo gynėjas nereiškė. Visi prašymai byloje buvo išnagrinėti įstatymo nustatyta tvarka. Kasatoriaus nurodytas pirmosios instancijos teismo padarytas BPK 276 straipsnio 1 dalies pažeidimas balsu perskaitant nukentėjusiosios D. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo tyrėjui, negali būti pagrindas pripažinti teismą, nagrinėjusį L. L. bylą, buvus šališką. Dėl šio argumento motyvuotai pasisakė apeliacinės instancijos teismas.
Nuteistojo kasacinis skundas atmestinas.
Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas arba esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas patikrina, ar, gaunant, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl BK 164 straipsnio taikymo
Kasatoriaus argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo atmestini.
Vienas iš pagrindinių vaiko teisių, be kurios tinkamo įgyvendinimo neįmanoma normali vaiko raida, yra jo teisė į materialinį aprūpinimą. Šią vaiko teisę atitinka tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis skelbia, kad tėvai turi pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.192 straipsnio 1 dalyje, o atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką – Baudžiamojo kodekso 164 straipsnyje.
Tėvai, siekdami garantuoti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, realizuoti ir tenkinti savo įgimtus ir įgytus gebėjimus, privalo šias pareigas vykdyti tinkamai (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3–193/2005).
Tėvų pareiga išlaikyti vaikus yra prigimtinė. Motinos ir tėvo pareiga rūpintis vaiku, auklėti ir išlaikyti jį, kyla iš tėvų prigimtinės prievolės būti atsakingiems už vaikų padėtį iki jiems sulaukiant pilnametystės. Tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą tinkamai rūpintis vaiku. Priešingu atveju tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaiką, ugdyti jo asmenybę, sudaryti būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir padarinius tenka patiems tėvams (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-469/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-469/2006">3K-3-469/2006</a>).
Baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM4LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-238/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-238/2011">2K-238/2011</a>). BK 164 straipsnio norma vengimo išlaikyti vaikus tiesiogiai nesieja su pareigos nevykdymo piktybiškumu, tokio neveikimo sistemingumu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68/2009).
Vengimas išlaikyti vaiką nebūtinai reiškia tiesioginį atsisakymą mokėti priteistas lėšas (ar teikti kitą būtiną materialią paramą), nors ir turint tam galimybių. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialinės paramos išieškojimas. Vengimas gali pasireikšti įvairiais būdais: kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-139/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-139/2011">2K-139/2011</a>). Nereti atvejai, kai yra pasunkintas arba visiškai neįmanomas vaikų išlaikymo išieškojimas. Tai lemia įvairios priežastys. Tokios priežastys gali būti objektyvios: sunki materialinė padėtis, nedarbingumas, sunki išlaikytojo sveikatos būklė ir pan. Tokiais atvejais asmuo nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-124/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-124/2008">2K-124/2008</a>). Svarbiomis priežastimis derėtų laikyti priverstinę bedarbystę, nedarbą dėl ligos, sunkią finansinę padėtį, įkalinimą ir pan.
Asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti iki teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais, nei nurodyta teismo sprendime, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE4LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-218/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-218/2012">2K-218/2012</a>).
Bylos duomenimis nustatyta, kad L. L. yra dviejų vaikų – Š. L., gimusios 1998 m. liepos 11 d., ir sūnaus A. L., gimusio 2000 m. rugsėjo 28 d., tėvas. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 28 d. įsakymu jam nustatyta pareiga savo vaikams mokėti kas mėnesį periodines išmokas – po 200 Lt kiekvienam vaikui iki jų pilnametystės; to paties apylinkės teismo 2005 m. sausio 5 d. sprendimu L. L. ir D. L. santuoka nutraukta, vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su motina. Taip pat byloje nustatyta, kad nuo 2007 m. lapkričio 29 d. iki 2010 m. spalio 15 d. L. L. dirbo UAB „V“ direktoriumi, iš šios bendrovės atlyginimų priskaitymų žiniaraščių matyti, jog 2008 metais kiekvieną mėnesį L. L. buvo mokamas 800 Lt atlyginimas, tai patvirtina ir jo pajamų mokesčio deklaracija, pagal kurią 2008 metais L. L. gavo 9600 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų. Be to, 2009 m. sausio 1 d.–2011 m. rugsėjo 27 d. laikotarpiu L. L. gavo pajamų iš individualios veiklos – pagal jo pajamų mokesčio deklaraciją 2009–2010 m. mokestiniu laikotarpiu iš individualios veiklos jis gavo 30 230 Lt, o 2011 m. sausio 15 d.–birželio 21 d. laikotarpiu jam buvo mokama bedarbio pašalpa – iš viso išmokėta 1973,79 Lt. Atsižvelgus į pirmiau nurodytus duomenis, taip pat į tai, kad pagal 2007 metų L. L. pajamų mokesčio deklaraciją 2007 metais jis gavo 35 500 Lt pajamų, kad 2007 m. rugsėjo 18 d. buvo paėmęs iš banko 130 000 eurų paskolą būstui įsigyti, pirko kompiuterį, konstatuotina, jog kaltinime nurodytu laiku tiek dirbdamas UAB „V“, tiek užsiimdamas individualia veikla ir būdamas bedarbiu L. L. turėjo pajamų ir realiai galėjo mokėti vaikams teismo įsakymu priteistą išlaikymą, tačiau to nedarė. Tai, kad nuo 2007 m. lapkričio 29 d. iki 2011 m. birželio 1 d. į D. L. banko sąskaitą, esančią AB „Swedbank“, nebuvo pervedami pinigai vaikų išlaikymui, patvirtina šios sąskaitos išrašas. Taigi objektyvūs bylos duomenys patvirtina kad, žinodamas apie teismo sprendimą, įpareigojantį teikti išlaikymą savo vaikams (nes dar iki kaltinime nurodyto laiko vykdant šį teismo sprendimą pagal vykdomąjį raštą iš jo darbo užmokesčio, gaunamo UAB „T“, vaikų išlaikymui buvo išskaityta 7671,66 Lt), turėdamas realią galimybę vykdyti nustatytą pareigą, jos nevykdė, todėl abiejų instancijų teismai pagrįstai tokius L. L. veiksmus pripažino vengimu išlaikyti vaikus (BK 164 straipsnis). Priešingai negu teigia kasatorius, subjektyvųjį nusikaltimo sudėties požymį – tyčią – teismai nustatė ne formaliai, o remdamiesi bylos duomenimis. Pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir pagal objektyviuosius veikos požymius – kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį ir kt. Nagrinėjamoje byloje L. L. tyčios turinį, jo sąmoningą vengimą teikti vaikams išlaikymą atskleidžia jo elgesys įsidarbinus UAB „V“. Kaip nustatyta, L. L. pradėjus dirbti šioje bendrovėje, antstolis į jo darbovietę išsiuntė vykdomąjį raštą dėl lėšų vaikų išlaikymui išskaitymo. Buhalterinės apskaitos paslaugas šiai bendrovei teikęs UAB „Apskaitos taksi“ darbuotojas D. Š. nurodė 2008 m. pradžioje gavęs iš L. L. vykdomąjį raštą, kuriame buvo nurodyta kas mėnesį iš jo išskaityti po 400 Lt vaikų išlaikymui D. L. naudai, buhalteriniuose dokumentuose šią sumą apskaičiuodavęs ir nurodydavęs, tačiau iš banko pavedimų supratęs, kad L. L., kaip UAB „V“ direktorius vykdydamas finansines operacijas, apskaičiuotų sumų vaikų išlaikymui D. L. nepervesdavo. Taigi teismų nustatytos veikos padarymo aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis L. L. suvokė veikęs neteisėtai (vengęs kas mėnesį mokėti D. L. periodines išmokas savo vaikams išlaikyti pagal teismo sprendimą) ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tyčia, todėl konstatuotina, kad baudžiamasis įstatymas – BK 164 straipsnis – L. L. veikai taikytas tinkamai.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 37 straipsnio 2 dalies, 276 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi
Kasatoriaus argumentai dėl, jo teigimu, padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, įrodymų vertinimo taisyklių priimant teismo nuosprendį pažeidimo pakartoti iš jo apeliacinio skundo, dėl jų apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė juos atmesdamas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis bei įvertinusi skundžiamų sprendimų turinį, neturi pagrindo daryti kitokią išvadą – pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teisiamajame posėdyje, vertindamas įrodymus ir priimdamas dėl L. L. apkaltinamąjį nuosprendį, BPK normų nepažeidė.
Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, teismas turėjo pagrindą D. L. nurodytas neatvykimo į teisiamąjį posėdį priežastis pripažinti svarbiomis. Pagal BPK 37 straipsnio 2 dalį svarbia asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastimi gali būti pripažinta ir kitokia neatvykimo priežastis, todėl teismas, pripažindamas, kad D. L. nurodytos aplinkybės (t. y. kad su nepilnamečiais vaikais nuolat gyvena Airijoje, vaikai lanko mokyklą, kad ji dirba ir yra išnaudojusi visas atostogas) yra svarbi neatvykimo į teisminį bylos nagrinėjimą priežastis ir, nuspręsdamas bylą nagrinėti nukentėjusiajai nedalyvaujant, BPK pažeidimų nepadarė. Taip pat šios instancijos teismas nepažeidė BPK nuostatų teisminio nagrinėjimo metu balsu perskaitydamas Airijos ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus nukentėjusiosios parodymus. D. L. Airijos pareigūno buvo apklausta oficialiai, vykdant oficialų Lietuvos pareigūnų teisinės pagalbos prašymą, prieš duodant parodymus ji buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl šių parodymų nelaikyti bylos įrodymu pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo. Tokie nukentėjusiosios parodymai nelaikytini savarankišku įrodymu, todėl teismas juos panaudojo tik kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisingai konstatuota, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodymas, jog D. L. parodymai buvo perskaityti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalimi, o ne 4 dalimi, yra akivaizdi klaida. Teisėjų kolegija laiko, kad toks pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumas nėra pagrindas jį pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai nekviesti nukentėjusiosios į teismo posėdį suvaržė jo teisę į gynybą, nes jam nebuvo suteikta galimybė pateikti klausimų nukentėjusiajai. Pažymėtina, kad įtariamojo ar kaltinamojo teisė pateikti klausimus nukentėjusiesiems ar liudytojams yra laikoma pažeista tik tuo atveju, kai šios teisės pažeidimas nulėmė, jog visas bylos procesas negali būti laikomas atitinkančiu tinkamo teismo proceso principą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką pripažįstama, kad įtariamojo ar kaltinamojo teisė yra pažeista ir visas procesas neatitinka tinkamo teismo proceso principo, kai įtariamasis ar kaltinamasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme neturėjo galimybės nukentėjusiojo ar liudytojo apklausti ar pateikti jam klausimų, o teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį remdamasis vien tik ar lemiama dalimi šio nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais (Saidi v. France; judgement of 20 September 1993; aplication no. 14647/89) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95/2011). Nagrinėjamoje byloje pripažįstant L. L. kaltu, nukentėjusiosios parodymai nebuvo esminiai, bylai reikšmingos aplinkybės nustatytos kitais bylos duomenimis (jų visuma), kurių patikimumas tinkamai įvertintas, todėl nėra pagrindo teigti, kad L. L. teisė į tinkamą bylos procesą buvo pažeista.
Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo grįsti apkaltinamojo nuosprendžio ne įstatymo nustatyta tvarka gautais įrodymais – elektroniniais laiškais. Iš tikrųjų elektroniniai laiškai (elektroninis susirašinėjimas tarp prokurorės ir nukentėjusiosios) neatitinka leistinumo reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas jais savo išvadų grįsti negalėjo, tačiau teisėjų kolegija mano, kad šis nuosprendžio trūkumas nelaikytas esminiu, leidžiančiu jį pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu, nes iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog L. L. kaltei pagrįsti pirmosios instancijos teismui pakako ir kitų bylos įrodymų.
Nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo parodymais, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, turi teisę remtis visais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: tai ir teisme apklaustų asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo ir kt.) parodymais, kitais rašytiniais bylos duomenimis. Kaltinamojo parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai yra duoti nepažeidžiant baudžiamajame įstatyme nustatytos tvarkos. Teisiamojo posėdžio protokolo duomenimis, L. L. teisiamojo posėdžio metu buvo išaiškintos procesinės teisės, numatytos BPK 22 straipsnyje, 261 straipsnio 6 dalyje, 272, 275 straipsniuose, jis sutiko duoti parodymus ir buvo apklaustas apie bylai reikšmingas aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas, grįsdamas savo išvadas nuosprendyje, be kitų įrodymų, ir L. L. parodymais, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė.
Patikrinusi pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo ir nuosprendžio turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo išvados dėl nuteistojo kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje, pagrįstos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje esančius nuteistąjį tiek teisinančius, tiek kaltinančius duomenis, jų visumą. Šios instancijos teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatų, skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus, taip pat išsamius veikos kvalifikavimo motyvus.
Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
Kasacinio skundo argumentai dėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų šališkumo nepagrįsti. Pažymėtina, kad teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių L. L. nenurodė. Bylos duomenimis, nėra jokio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas tikrindamas jo teisėtumą ir pagrįstumą, turėjo išankstinę nuomonę, t. y. buvo šališki. Nelaikytina šališkumu ir nuteistojo į teisingą teismą pažeidimu apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatlikti įrodymų tyrimo. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atnaujinti įrodymų tyrimą apeliacinio proceso metu, jeigu pirmosios instancijos teismas neištyrė reikšmingų kaltinamojo kaltumą ar nekaltumą patvirtinančių aplinkybių arba pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prieštaringais įrodymais, kuriuos reikia papildomai ištirti. Pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai ištyrus visus bylos įrodymus ir juos tinkamai įvertinus, apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo atlikti papildomo įrodymų tyrimo.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo L. L. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Alvydas Pikelis
Aurelijus Gutauskas
