A. K. pagal BK 164 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-9/2014

Teisminio proceso Nr. 1-75-1-00305-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.9.9 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiaušiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Vytauto Masioko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Arūno Koskaus kasacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 164 straipsnį (laikotarpis nuo 2003 m. birželio 12 d. iki 2004 m. kovo 1 d.) laisvės atėmimu keturiems mėnesiams;

pagal BK 164 straipsnį (laikotarpis nuo 2004 m. birželio 1 d. iki 2006 m. balandžio 1 d.) laisvės atėmimu keturiems mėnesiams;

pagal BK 164 straipsnį (laikotarpis nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2007 m. gegužės 1 d.) laisvės atėmimu keturiems mėnesiams;

pagal BK 164 straipsnį (laikotarpis nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. birželio 1 d.) laisvės atėmimu keturiems mėnesiams;

pagal BK 164 straipsnį (laikotarpis nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d.) laisvės atėmimu septyniems mėnesiams.

Panaikinta Pakruojo rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 24 d. nutartis, kuria A. K. buvo atleistas nuo vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Pakruojo rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 17 d. nuosprendžiu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams septyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu paskirta 25 MGL (3250 Lt) bauda ir paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams septyniems mėnesiams ir 25 MGL (3250 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 17 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir A. K. galutinė subendrinta bausmė paskirta dveji metai laisvės atėmimo ir 25 MGL (3250 Lt) bauda. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendį. A. K., taikant BK 75 straipsnio 1, 2, 3 dalis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį per visą bausmės atidėjimo laikotarpį dirbti.

A. K. išteisintas pagal BK 164 straipsnį (laikotarpis nuo 2002 m. birželio 27 d. iki 2003 m. birželio 11 d.), vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 12 d. nutartis, kuria nuteistojo A. K. gynėjo advokato Arūno Koskaus apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. K. nuteistas už tai, kad vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaikus: esant Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 11 d. sprendimui dėl išlaikymo priteisimo sūnums U. K., gim. 1998 m. birželio 12 d., ir G. K., gim. 2001 m. birželio 1 d., iki jų pilnametystės kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 250 Lt, nuo 2003 m. birželio 12 d. iki 2004 m. kovo 1 d., nuo 2004 m. birželio 1 d. iki 2006 m. balandžio 1 d., nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2007 m. gegužės 1 d., nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. birželio 1 d. ir nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d. vengė pareigos mokėti lėšas sūnų U. K. ir G. K. išlaikymui; alimentų skola 2012 m. liepos 1 d. sudarė 44 905,33 Lt

Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. ir jo gynėjas advokatas A. Koskus prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorių teigimu, nagrinėjant bylą buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei padaryta esminių proceso pažeidimų. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo sudėtį. BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai pasireiškia alternatyviomis veikomis: 1) pagal teismo sprendimą vengiant išlaikyti vaiką, 2) pagal teismo sprendimą vengiant mokėti lėšas vaikui išlaikyti, 3) pagal teismo sprendimą vengiant teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui. Šioje byloje A. K. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad vengė mokėti lėšas savo nepilnamečių vaikų išlaikymui pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 11 d. sprendimą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismų praktikoje aiškinant ir taikant vengimo sąvoką yra išaiškinta, kad vengimas konstatuojamas nustačius, jog pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Vengimas gali pasireikšti įvairiais būdais: kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-139/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-139/2011">2K-139/2011</a>). Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, jog „iš byloje surinktų duomenų matyti, kad A. K. yra sveikas ir darbingas, darbo biržos įskaitoje nebuvo įrašytas, nuo 2002 m. rugsėjo 27 d. iki 2004 m. lapkričio 29 d. dirbo UAB „M“, nuo 2006 m. lapkričio 14 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. dirbo UAB „R“, nuo 2007 m. lapkričio 19 d. iki 2009 m. kovo 16 d. dirbo UAB „B“, nuo 2009 m. kovo 18 d. dirba UAB „K“, jo sąskaitoje nuolat būdavo piniginių lėšų.“ Kasatorių teigimu, visos šios bylą nagrinėjusių teismų nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės paneigia ir neatitinka „vengimo“ sąvokos taip, kaip ji yra suprantama, aiškinama ir taikoma kasacinio teismo praktikoje. Dėl to, netinkamai aiškinant vengimo mokėti išlaikymo lėšas požymio turinį, jis buvo netinkamai ir nepagrįstai pritaikytas A. K.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad vien tai, jog priverstine tvarka nebuvo įvykdytas 2003 m. birželio 11 d. išduotas vykdomasis raštas, nepaneigia paties A. K., kaip tėvo, pareigos rūpintis savo vaikais, teikti jiems išlaikymą ir užtikrinti minimalių vaikų poreikių patenkinimą. Tačiau, pasak kasatorių, galimybė įvykdyti vykdomąjį dokumentą priverstine tvarka yra teisiškai svarbi ir reikšminga aplinkybė sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą. Kasaciniame skunde pažymima, kad pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus yra civilinio pobūdžio pareiga, kylanti iš šeimos teisinių santykių, todėl ir jos užtikrinimas pirmiausia privalo būti vykdomas ir įgyvendinamas civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Tik negalint jais pasinaudoti, turėtų būti keliamas skolininko baudžiamosios atsakomybės klausimas. Toks aiškinimas atitiktų baudžiamosios atsakomybės, kaip kraštutinės (ultima ratio) atsakomybės formos, vietą teisės sistemoje. Tuo atveju, jeigu Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimas būtų įvykdytas civilinio proceso tvarka antstoliui vykdant išieškojimą, visos būtinos lėšos vaikų išlaikymui būtų buvusios nuskaitytos iš A. K. turto, darbo užmokesčio ar banko sąskaitos ir jo nepilnamečių vaikų interesai būtų užtikrinti tiek, kiek tai numatyta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 11 d. sprendime. Kasatorių teigimu, bylą nagrinėjusių teismų nustatytos faktinės aplinkybės apie A. K. darbą, turtą, lėšas banko sąskaitoje akivaizdžiai rodo, jog antstolis turėjo visas galimybes išlaikymo lėšas išieškoti priverstine civilinio proceso nustatyta tvarka. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kodėl to nebuvo daroma, išskyrus pirmosios instancijos teismo nurodytą motyvą, jog antstolė E. R. į UAB „K“ išsiuntė raštą dėl išskaitų darymo, tačiau byloje yra 2012 m. rugsėjo 10 d. antstolės atsakymas, kad išskaitymai nėra gaunami. Kasatorių nuomone, šis raštas yra akivaizdžiai nepakankamas minėtos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės atskleidimui ir nustatymui. Kasatorių nuomone, tai rodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino vengimo požymio turinį, kuris iš esmės yra paneigtas byloje surinktais įrodymais, taigi, A. K. veikoje nebuvo BK 164 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties ir baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, nuteisiant asmenį pagal BK 164 straipsnį už vengimą mokėti lėšas nepilnamečių vaikų išlaikymui pagal teismo sprendimą, būtina įrodyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius, įskaitant ir kaltininko tyčią, t. y. kad kaltininkas supranta, jog vengia pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui, ir nori taip elgtis. Tyčios, kaip subjektyviojo veikos požymio, turinys reikalauja kaltininko žinojimo apie dėl jo priimtą teismo sprendimą ir juo nustatytus įpareigojimus, susijusius su vaikų išlaikymu. Kasatoriai pažymi, kad viso proceso metu nuteistasis A. K. laikėsi pozicijos, jog apie Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 11 d. sprendimą sužinojo tik 2008 metais, gavęs pranešimus iš Vaikų išlaikymo fondo ir juos užginčijęs. Bylą nagrinėję teismai tik konstatavo, kad A. K. žinojo apie priimtą teismo sprendimą, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nebandė aiškintis, kada konkrečiai A. K. sužinojo apie šį sprendimą ir juo nustatytą pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus bei šios pareigos apimtį. Visa bylą nagrinėjusių teismų motyvacija yra susijusi su prielaidomis, jog tai vienu, tai kitu metu nuteistasis galbūt turėjo galimybę sužinoti apie priimtą sprendimą, tačiau neginčijamų įrodymų, patvirtinančių konkretų sužinojimo momentą, pasak kasatorių, byloje nėra. Nenustačius konkretaus momento, nuo kada A. K. sužinojo apie priimtą teismo sprendimą, nebuvo galima neginčijamai nustatyti, jog A. K. veikė tyčia, t. y. suprato, kad vengia pareigos pagal teismo sprendimą mokėti išlaikymo lėšas vaikams ir norėjo taip elgtis. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai savo procesiniuose sprendimuose nurodydami įvairius juridinius faktus, su kuriais siejo galimą sužinojimo momentą, iš esmės rėmėsi tik prielaidomis, o tai draudžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika. Kasatorių nuomone, dėl šios priežasties, nenustačius ir neįrodžius konkretaus laiko, nuo kada A. K. sužinojo apie dėl jo priimtą teismo sprendimą, nebuvo galima preziumuoti, kad teismo sprendimo turinys jam buvo žinomas nuo jo priėmimo momento, o tai šiuo atveju padarė bylą nagrinėję teismai, taigi, A. K. kaltė byloje nebuvo įrodyta.

Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė A. K. apeliacinio skundo motyvus, susijusius su šios baudžiamosios bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu padarytais proceso pažeidimais, taip netinkamai aiškindamas BPK nuostatas, reglamentuojančias ikiteisminio tyrimo atlikimo vietos klausimus. Pagal BPK 174 straipsnio 1 dalį ikiteisminį tyrimą atlieka tos vietovės, kurioje padaryta nusikalstama veika, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo įstaigos, kurios veiklos teritorijoje padaryta nusikalstama veika, pareigūnas. Byloje A. K. buvo kaltinamas tuo, kad nevykdė Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimo, kuris buvo priimtas Šiaulių mieste, bei nemokėjo išlaikymo nepilnamečiams vaikams, kurių gyvenamoji vieta teismo sprendimu buvo nustatyta su motina, gyvenančia Šiauliuose, (duomenys neskelbtini). Taigi, pasak kasatorių, vaikų išlaikymo pareiga turėjo būti vykdoma ir pagal BPK 174 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas atliekamas Šiauliuose, jį kontroliuojant Šiaulių miesto apylinkės prokuratūrai. Taip pat ir dėl bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme – pagal BPK 226 straipsnio 1 dalį, baudžiamoji byla teisminga tam teismui, kurio veiklos teritorijoje padaryta nusikalstama veika, todėl, kasatorių teigimu, A. K. baudžiamosios atsakomybės klausimas turėjo būti sprendžiamas ne Pakruojo rajono apylinkės teisme, o Šiaulių miesto apylinkės teisme. Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nurodytus argumentus, konstatavo, kad A. K. padaryta veika nėra susijusi su konkrečia vieta, o ikiteisminis tyrimas Pakruojo rajono apylinkės prokuratūroje atliktas pagrįstai, nes Vaikų išlaikymo fondo administracija su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą kreipėsi į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariatą.

Kasatoriai nesutinka su skundžiamos nutarties motyvu, kad BK 164 straipsnyje numatyta veika neturi jos atlikimo vietos, pažymi, jog nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta ir kitos aplinkybės yra kiekvieną nusikalstamą veiką apibūdinantys požymiai. Pagal BPK 187 straipsnio 1 dalį pranešime apie įtarimą, prokuroro nutarime ar ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje pripažinti įtariamuoju turi būti nurodyta nusikalstama veika (padarymo vieta, laikas, kitos aplinkybės), pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą kiekviename kaltinamajame akte, be kita ko, turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Taigi šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad A. K. inkriminuota veika nėra susijusi su konkrečia vieta, pasak kasatorių, galima daryti išvadą, jog apkaltinamasis nuosprendis A. K. priimtas net nenustačius jam inkriminuotos veikos padarymo vietos, vadovaujantis byloje esančiu kaltinamuoju aktu, neatitinkančiu BPK 219 straipsnio reikalavimų. Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariatas, gavęs prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą, šį privalėjo išspręsti vadovaudamasis BPK 174 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis, todėl klausimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo Pakruojo rajono policijos komisariate turėjo būti sprendžiamas tik Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pavedimu.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad, pripažįstant asmenį kaltu dėl BK 164 straipsnyje numatytos veikos, būtina nustatyti, jog asmuo žinojo apie pareigą mokėti nustatyto dydžio lėšas vaikui išlaikyti, turėjo realią galimybę tai daryti, tačiau to nedarė. Prokurorės nuomone, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuteistojo A. K. veikoje nustatyti visi vengimo išlaikyti vaikus sudėties požymiai: esant Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 11 d. sprendimui dėl išlaikymo priteisimo sūnums U. K. ir G. K. iki jų pilnametystės kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 250 Lt, nuo 2003 m. birželio 12 d. iki 2012 m. liepos 1 d. (atskirais periodais) vengė pareigos mokėti lėšas sūnų U. K. ir G. K. išlaikymui.

Prokurorės teigimu, kasatorių argumentai, kad nuteistajam nebuvo žinoma apie teismo sprendimą, nepagrįsti. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad A. K. žinojo apie Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 11 d. priimtą sprendimą ir pareigą kas mėnesį mokėti išlaikymą sūnums. Pirmosios instancijos teismas šią išvadą grindė išsamia byloje surinktų duomenų analize, nuosprendyje pažymėjo, kad A. K. žinojo, jog teismui pateiktas V. K. ieškinys dėl santuokos nutraukimo ir vaikų išlaikymo. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2002 m. birželio 27 d. nutartimi atsakovas A. K. buvo įpareigotas periodiškai teikti vaikams laikiną išlaikymą iki bus išnagrinėta civilinė bylą dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikams priteisimo, ir ši nutartis A. K. buvo išsiųsta ieškinyje nurodytu adresu: Šiauliai, (duomenys neskelbtini); A. K. šaukimas į 2003 m. birželio 11 d. teismo posėdį dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikams priteisimo taip pat buvo įteiktas ieškinyje nurodytu adresu. A. K. patvirtino, kad gavo šaukimus, dalyvavo 2002 m. birželio 17 d. teismo posėdyje, žinojo, kad 2003 m. birželio 11 d. vyks teismo posėdis. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 11 d. sprendimas atsakovui A. K. taip pat buvo išsiųstas ieškinyje nurodytu adresu, kuriuo anksčiau buvo siunčiami teismo dokumentai ir pranešimai apie teismo posėdžius. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad antstolė E. R. 2003 m. rugpjūčio 18 d. išsiuntė A. K. į jo gyvenamąją vietą – Pakruojo r., (duomenys neskelbtini) kaimą – įpareigojimą atvykti į jos kontorą dėl alimentų mokėjimo, nurodydama, kad priėmė vykdyti Šiaulių miesto apylinkės teismo vykdomąjį raštą, ir informuodama apie tuo metu susidariusį alimentų įsiskolinimą. V. K. davė parodymus, kad sprendimo civilinėje byloje A. K. nerodė, bet sakė jam, jog jam priteisti alimentai. Atsiliepime nurodoma, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendime nėra nurodytas būdas, kuriuo turi būti teikiamas išlaikymas nuteistojo vaikams, taip pat sąskaita, į kurią A. K. turi pervesti išlaikymą vaikams, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų (V. K. banko sąskaitos išrašo), A. K. iki 2004 m. kovo 5 d. V. K. pervedamas sumas vadino sąskaitos papildymu, tačiau nuo 2004 m. kovo 5 d. pervedimus V. K. jau įvardijo „alimentai“, „vaikų išlaikymui (alimentai)“. Šios aplinkybės, pasak prokurorės, leido teismui daryti išvadą, kad A. K. buvo informuotas apie tai, jog privalo teikti išlaikymą savo vaikams, pinigus pervedant į V. K. sąskaitą. Atsiliepime nurodoma, kad aplinkybę, jog žinojo apie priteistą išlaikymą vaikams, patvirtino ir teismo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta J. K., kuri nurodė, jog susipažino su A. K. prieš aštuonerius metus, gyvena kartu penkerius–šešerius metus ir per šį laikotarpį A. K. materialiai rėmė vaikus, pirko jiems daiktus, vaistus, leido kartu atostogas. Ši liudytoja nurodė, kad A. K. ją įspėjo rinkti vaikų poreikiams tenkinti patirtų išlaidų čekius, paminėdamas, „kad gali būti problemų“. Prokurorė nurodo, kad šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui pagrįsti išvadą apie tai, jog A. K. žinojo apie Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 11 d. sprendimą, tačiau vengė vykdyti pareigą teikti vaikams išlaikymą reguliariai nemokėdamas teismo nustatyto dydžio išmokų. Atsiliepime nurodoma, kad byloje nustatyta, jog A. K. vienokia ar kitokia forma prisidėjo prie vaikų išlaikymo: nupirkdavo įvairių daiktų, maisto produktų, duodavo tam tikras nedideles sumas pinigų. Pagal teismų praktiką asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti iki teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais nei nurodyta teismo sprendime baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina. Asmuo, turintis pareigą teikti teismo sprendimu nustatytos formos išlaikymą, savavališkai negali pakeisti išlaikymo teikimo formos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE4LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-218/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-218/2012">2K-218/2012</a>).

Prokurorė nurodo, kad iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog V. K. dėl alimentų išieškojimo ėmėsi visų įmanomų priemonių. Tai detaliai išdėstyta teismo nuosprendyje: iš vykdomosios bylos Nr. 69-7107/2003 matyti, kad V. K. 2003 m. rugpjūčio 12 d. kreipėsi į antstolį, prašydama priimti vykdymui vykdomąjį raštą dėl alimentų išieškojimo iš A. K.; antstolė E. R. 2003 m. rugpjūčio 18 d. A. K. pateikė įpareigojimą, kuriame nurodė, kad yra priimtas vykdyti vykdomasis raštas ir jis įpareigojamas iki 2003 m. rugpjūčio 25 d. atvykti pas antstolę pokalbio, nurodytas alimentų įsiskolinimas – 408 Lt; 2003 m. rugsėjo 10 d. antstolė pateikė vykdomąjį raštą dėl alimentų išieškojimo vykdyti į A. K. darbovietę UAB „M“. Teismas įvertino vykdomosios bylos Nr. 69-614/2004 duomenis, antstolės pažymas, iš kurių matyti, kad buvo nuolat bandoma išieškoti lėšas vaikų išlaikymui: A. K. buvo išsiųsti pranešimai atvykti pas antstolę, 2012 m. liepos 11 d. UAB „K“, kur dirbo nuteistasis, buvo išsiųstas antstolės patvarkymas vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl išlaikymo išieškojimo. Ir tik antstoliams negalint iš kaltininko išieškoti lėšų vaikams išlaikyti, V. K. buvo priversta kreiptis į Garantinio ir vaikų išlaikymo fondo administraciją, šią pareigą perkeliant valstybei. Dėl išdėstytų motyvų kasatorių argumentai, kad buvo pažeistas ultima ratio principas, pasak prokurorės, nepagrįsti.

Prokurorė taip pat nesutinka su kasatorių išvada, kad vaikų išlaikymo pareiga turėjo būti vykdoma ir ikiteisminis tyrimas atliekamas Šiauliuose. BPK 174 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ikiteisminį tyrimą atlieka tos vietovės, kurioje padaryta nusikalstama veika, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo įstaiga. BK 164 straipsnyje numatyta trunkamoji veika – vengimas pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, – padaroma neveikimu. Laikytina, kad nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta yra reali įtariamojo asmens gyvenamoji vieta, kurioje gyvendamas jis nevykdė pareigos išlaikyti vaiką. Iš bylos duomenų matyti, kad A. K. nurodė gyvenantis Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, todėl ikiteisminis tyrimas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariate buvo atliekamas nepažeidžiant BPK 174 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Taip pat ši byla, vadovaujantis BPK 224 straipsniu, 226 straipsnio 1 dalimi, buvo teisminga Pakruojo rajono apylinkės teismui.

Nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato A. Koskaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasacinio skundo argumentai dėl to, kad byloje nenustatyta vengimo išlaikyti vaikus vieta, kad ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas turėjo vykti ne Pakruojyje, bet Šiauliuose, paliktini nenagrinėti. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Esminiais laikomi tokie BPK pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Iš kasacinio skundo teiginių ir nuorodų į neva pažeistas BPK normas neaišku, kaip konkrečiai ir kokios nuteistojo procesinės teisės (pvz., teisė į gynybą, teisė į nešališką teismą ir pan.) buvo pažeistos ir kaip tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Dėl įrodymų vertinimo ir baudžiamosios atsakomybės taikymo už vengimą išlaikyti vaiką

Kasacinio skundo argumentai, kad byloje nebuvo nustatyti visi būtini vengimo išlaikyti vaiką nusikalstamos veikos sudėties (BK 164 straipsnis) požymiai, nepagrįsti. BK 164 straipsnis nustato atsakomybę už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui vengimą. Baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Šio nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-65/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-65/2007">2K-65/2007</a>, 2K-695/2007, 2K-124/2008, 2K-291/2008, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02OC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-68/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-68/2009">2K-7-68/2009</a>, 2K-432/2013 ir kt.). Be to, pripažįstama, kad pagrindas baudžiamajai atsakomybei už vengimą išlaikyti vaiką atsiranda tik po nesėkmingų pastangų užtikrinti pareigos išlaikyti vaiką vykdymą civilinio proceso priemonėmis, t. y. kai skolininkas sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Šis straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE4LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-218/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-218/2012">2K-218/2012</a>).

Iš teismų sprendimų turinio ir pateiktų motyvų matyti, kad visi būtini vengimo išlaikyti vaiką objektyvieji ir subjektyvieji požymiai nagrinėjamojoje byloje nustatyti laikantis įrodymų leistinumo, pakankamumo ir kitų įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų. Darydamas išvadas dėl A. K., teismas rėmėsi nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą V. K., civilinės bylos Nr. 2-0131-08/2003 ir vykdomųjų bylų medžiaga, Šiaulių miesto apylinkės teismo pateiktais dokumentų nuorašais, Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos raštu, antstolės E. R. raštais ir išlaikymo mokėjimo apskaičiavimo lentelėmis ir, V. K. ir S. G. R. sąskaitos išrašais, A. K. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenimis, Garantinio vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimais, duomenimis apie A. K. darbovietes ir pajamas, kita medžiaga.

Remdamasis byloje esančių įrodymų visuma, teismas atmetė nuteistojo versiją apie tai, kad jis nežinojo apie Šiaulių miesto apylinkės teismo priimtą sprendimą dėl išlaikymo vaikams priteisimo. Teismas konstatavo, kad, nustatytais laikotarpiais dirbdamas ir gaudamas pajamas, A. K. buvo pajėgus išlaikyti savo vaikus, tačiau sąmoningai nevykdė šios pareigos arba vykdė ją tik iš dalies, taip pat kad antstolis neturėjo galimybių iš A. K. išieškoti lėšų vaikui išlaikyti, todėl nukentėjusioji, išnaudojusi visas civilines teisines išieškojimo priemones, buvo priversta kreiptis į Garantinio ir vaikų išlaikymo fondo administraciją. Pažymėtina, kad teismas inkriminavo A. K. vengimą išlaikyti vaikus tik tais laikotarpiais, kuriais nuteistasis ne tik privalėjo, bet ir turėjo galimybių teikti vaikams išlaikymą. Teismo išvados motyvuotos, joms pritarta bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingų išvadų.

Dėl trunkamojo veikos pobūdžio

Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje A. K. inkriminuotos veikos įvardytos kaip trunkamasis nusikaltimas, pateikti tokios išvados motyvai. Tačiau, priešingai šiai išvadai, A. K. nuteistas už penkias nusikalstamas veikas, numatytas BK 164 straipsnyje. Taigi kiekvienas nustatytas vengimo išlaikyti vaikus laikotarpis buvo kvalifikuotas kaip atskira nusikalstama veika, už kiekvieną veiką buvo paskirta atskira bausmė. Toks trunkamosios nusikalstamos veikos kvalifikavimas prieštarauja nusistovėjusiai teismų praktikai ir neatitinka teorinės trunkamosios veikos sampratos. Pažymėtina, kad trunkamoji nusikalstama veika yra tada, kai kaltininkas tam tikrą laikotarpį nepertraukiamai yra nusikalstamos būsenos, kuri susidaro nevykdant teisinės pareigos arba padarius tam tikrą kitą neteisėtą veiksmą. Tais atvejais, kai nusikalstama veika yra trunkamojo pobūdžio ir nėra pagrindo nustatinėti jos laiko pagal padarinių kilimą, pripažįstama, kad tokios veikos laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a>). Vengimo išlaikyti vaiką laikotarpis kiekvienoje byloje yra nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, be kita ko, pašalinant iš kaltinimo tokius laikotarpius, kai vaiko išlaikymo įmokų nemokėjimą pateisino objektyvios aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02OC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-68/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-68/2009">2K-7-68/2009</a>). Tai, kad asmeniui inkriminuojamas ne ištisas, bet atskiri vengimo išlaikyti vaikus laikotarpiai, nereiškia, kad vengimas išlaikyti vaikus kaskart nutrukdavo ir kiekvienas laikotarpis turi būti kvalifikuojamas kaip atskira trunkamoji nusikalstama veika.

Konstatuotina, kad nagrinėjamos bylos duomenys nepagrindžia išvados, kad A. K. padarė penkias vengimo išlaikyti vaikus nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, kad A. K. padarytos nusikalstamos veikos yra visiškai įrodytos ir kvalifikuotinos pagal BK 164 straipsnį kaip trunkamasis nusikaltimas: jis, žinodamas pareigą pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 11 d. sprendimą mokėti lėšas savo nepilnamečių vaikų U. K. ir G. K. išlaikymui periodinėmis išmokomis po 250 Lt kas mėnesį, laikotarpiais nuo 2003 m. birželio 12 d. iki 2004 m. kovo 1 d., nuo 2004 m. birželio 1 d. iki 2006 m. balandžio 1 d., nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2007 m. gegužės 1 d., nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. birželio 1 d., nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d. vengė mokėti lėšas sūnų išlaikymui, dėl to 2012 m. liepos 1 d. susidarė alimentų įsiskolinimas – 44 905,33 Lt. Konstatavęs šiuos faktus, teismas turėjo kvalifikuoti A. K. vengimą išlaikyti vaikus kaip vieną trunkamąjį nusikaltimą. To nepadaręs, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė. Atsižvelgiant į tai, teismų sprendimai keistini perkvalifikuojant A. K. padarytą veiką iš penkių į vieną nusikaltimą, paskiriant už šią veiką vieną bausmę ir subendrinant ją su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a:

Pakeisti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 15 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 12 d. nutartį.

A. K. padarytą veiką, kvalifikuotą kaip penki nusikaltimai, numatyti BK 164 straipsnyje, perkvalifikuoti į vieną trunkamąjį nusikaltimą, numatytą BK 164 straipsnyje.

Paskirti A. K. pagal BK 164 straipsnį laisvės atėmimą šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis subendrinti šią bausmę su Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu paskirta 25 MGL (3250 Lt) bauda ir subendrintą bausmę skirti laisvės atėmimą šešiems mėnesiams ir 25 MGL (3250 Lt) baudą. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šias bausmes dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 17 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinę subendrintą bausmę A. K. skirti laisvės atėmimą vieneriems metams septyniems mėnesiams ir 25 MGL (3250 Lt) baudą. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigoti A. K. per visą bausmės atidėjimo laikotarpį dirbti.

Kitų nuosprendžio ir nutarties dalių nekeisti.

Teisėjai

Rimantas Baumilas

Vytautas Masiokas

Olegas Fedosiukas