Baudžiamoji byla Nr. 2K-13/2014
Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00501-2011-9
Procesinio sprendimo kategorijos: (S)
1.2.19.2;
1.2.19.4;
1.2.29.1;
1.1.2.1;
2.1.7.1
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. D. ir K. R. kasacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 18 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 13 d. nuosprendžio.
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 18 d. nuosprendžiu nuteisti:
L. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį 100 MGL (13 000 Lt) bauda, 300 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6500 Lt) bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2a punktu, į bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2011 m. kovo 29 d. iki 2011 m. kovo 31 d., keičiant sulaikymo dvi paras į 4 MGL (520 Lt) baudos, ir mokėtinos baudos dydis nustatytas 12 480 Lt.
K. R. nuteistas pagal BK 226 straipsnio 1 dalį 60 parų arešto.
Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2011 m. kovo 29 d. iki 2011 m. kovo 31 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 13 d. nuosprendžiu L. D. apeliacinis skundas atmestas.
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 18 d. nuosprendis pakeistas:
K. R. veika perkvalifikuota iš BK 226 straipsnio 1 dalies (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) į 226 straipsnio 2 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija), paskiriant 500 MGL (65 000 Lt) dydžio baudą.
Iš K. R. ir L. D. valstybei priteista po 64 Lt proceso išlaidų.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
L. D. nuteistas už tai, kad, veikdamas advokato K. R. interesais, 2010 m. gruodžio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, Pravieniškių 2-iuose pataisos namuose – Atvirojoje kolonijoje, esančioje Kaišiadoryse, Pravieniškės II, pasiūlė nuteistajam V. Š., atliekančiam šioje įstaigoje laisvės atėmimo bausmę, advokato K. R., kaip galinčio už neteisėtą atlygį padėti dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, paslaugas. Nuteistajam V. Š. sutikus, L. D., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, nuo 2010 m. gruodžio iki 2011 m. sausio mėnesio organizavo kelis nuteistojo V. Š. ir advokato K. R. susitikimus savo tarnybiniame kabinete.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, siekdamas, kad V. Š. būtų perkeltas į lengvą režimo grupę ir taip būtų sudarytos sąlygos teikti jį teismui dėl lygtinio paleidimo, 2011 m. sausio 28 d. L. D. savo tarnybiniame kabinete nurodė pavaldžiam Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkui G. V. surašyti tarnybinį pranešimą dėl nuteistojo V. Š. paskatinimo. G. V. atsisakius tai padaryti, L. D. suklastojo dokumentą – tarnybinį pranešimą Nr. 13-1776 dėl V. Š. paskatinimo, įrašydamas jame tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad V. Š. dalyvavo visuomeninėje veikloje organizuojant Lietuvos laisvės gynėjų dienos paminėjimą. Po to L. D. nurodė G. V. kuo skubiau parengti dokumentus dėl V. Š. perkėlimo į lengvą režimo grupę ir davė nurodymą pavaldžiai Psichologinės tarnybos viršininkei A. K. parengti psichologinę išvadą dėl V. Š.. Toliau piktnaudžiaudamas tarnyba ir veikdamas advokato K. R. interesais, Drausmės komisijos 2011 m. sausio 31 d. posėdžio metu, žinodamas, kad V. Š. nėra už ką paskatinti, L. D. balsavo už šio nuteistojo paskatinimą – perkėlimą į lengvą režimo grupę.
Šiais savo veiksmais L. D. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 3, 5 punktuose įtvirtintus valstybės tarnautojų veiklos etikos principus vienodai tarnauti visiems gyventojams nepaisant jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų ir politinių pažiūrų, nepiktnaudžiauti suteiktomis galiomis, atliekant tarnybines pareigas nesiekti naudos sau, savo šeimai, draugams, būti objektyviam, priimant sprendimus vengti asmeniškumų, 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6, 9 punktų nuostatas laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai; Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų reikalavimus, kad asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, privalo nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti; Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 140 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad nuteistiesiems paskatinimo priemonės gali būti skiriamos už nepriekaištingą elgesį, iniciatyvą ir aktyvų dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose, stropų darbą bei mokymąsi; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. 122 „Dėl įėjimo į pataisos įstaigas ir išėjimo iš jų taisyklių patvirtinimo“ tvarkos IV skyriaus 23 punkto nuostatą, kad advokatai į pataisos įstaigą (iš jos) įleidžiami (išleidžiami) pateikus advokato pažymėjimą; Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XXVIII skyriaus 178 punkto nuostatą, kad advokatams leidžiama susitikti su nuteistaisiais pateikus juridinės konsultacijos orderį ir asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą; Pareigybės aprašymo 8.3 punkto nuostatas užtikrinti, kad jo vadovaujamos valdybos veikla būtų pagrįsta teisėtumo, nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus, humanizmo, teisingo ir progresyvaus bausmių atlikimo principais. Taigi L. D. piktnaudžiavo tarnyba, suklastojo tikrą dokumentą ir taip diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinės institucijos – Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – Atvirosios kolonijos – autoritetą, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė.
K. R. nuteistas už tai, kad, dirbdamas advokatu, pasinaudodamas pažintimis su Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – Atvirosios kolonijos viršininko pavaduotoju L. D., Kaišiadorių rajono apylinkės bei Kauno apygardos teismų teisėjais, nesudaręs teisinių paslaugų sutarties, 2010 m. gruodžio – 2011 m. sausio mėnesių laikotarpiu, susitikimų ir telefoninių pokalbių metu pažadėjo nuteistajam V. Š. už 2000 Lt kyšį paveikti pataisos įstaigos viršininko pavaduotoją L. D. taip, kad V. Š. būtų perkeltas į lengvą režimo grupę, ir už kyšį nuo 10 000 Lt iki 15 000 Lt paveikti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo teisėjus taip, kad būtų priimtas sprendimas V. Š. lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. vasario 2 d., apie 12.00 val., prie degalinės „Lukoil“, esančios Kaišiadoryse, Gedimino g. 135, savo automobilyje „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) netiesiogiai – per G. T. – iš V. Š. priėmė 2000 Lt kyšį. Tęsdamas nusikalstamą veiką ir žadėdamas V. Š. pasinaudojant pažintimis daryti įtaką Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijai taip, kad V. Š. būtų lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, susitikimų, vykusių 2011 m. kovo 3 d. ir kovo 25 d. pataisos įstaigos patalpose, metu susitarė su V. Š., kad priims iš pastarojo 30 000 Lt kyšį; po to 2011 m. kovo 29 d., apie 12.00 val., prie degalinės „Lukoil“, esančios Kaišiadoryse, Gedimino g. 135, savo automobilyje „Audi A6“ netiesiogiai – per G. T. – iš V. Š. priėmė 30 000 Lt kyšį.
Kasaciniu skundu nuteistasis L. D. prašo teismų nuosprendžius panaikinti ir bylą jam nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų.
L. D. teigia, kad jis nuteistas nepagrįstai, teismai padarė neteisingą išvadą, jog jis kelis kartus savo tarnybiniame kabinete organizavo advokato K. R. ir nuteistojo V. Š. susitikimus, nes jos nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. V. Š. intensyviai prašant surasti jam advokatą, jis (kasatorius) paskambino viešu telefonu K. R. į kontorą ir paklausė, ar šis negalėtų susitikti su nuteistuoju. 2010 m. gruodžio mėnesį jo darbo kabinete įvyko vienintelis K. R. ir V. Š. susitikimas, kuriame jis nedalyvavo, todėl nežinojo, kad šie derasi dėl nusikalstamų veiksmų. Kasatoriaus manymu, šis vienintelis atvejis, kai jis į savo darbo kabinetą pakvietė nuteistąjį susitikti su advokatu, negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, dėl kurio didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Didelė žala valstybei padaroma tada, kai piktnaudžiaujant tarnyba padaromas kitas nusikaltimas, o šioje byloje nustatyta, kad jis į tarnybinį pranešimą įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis. Beje, V. Š., nors ir veikė kaip patvirtintas Specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) agentas, Drausmės komisijos posėdyje teigė dalyvavęs Lietuvos laisvės gynėjų dienos minėjime. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė jo gynėjo prašymą apklausti visus komsijos narius, kad būtų patvirtinta arba paneigta ši aplinkybė, taip pat patikrinti medžiagą, kurios pagrindu V. Š. lygtinai atleistas nuo bausmės prieš terminą. Šio prašymo atmetimas, kasatoriaus manymu, vertintinas kaip šališkas atsisakymas tirti visas su prieš jį vykdyta provokacija aplinkybes. Tačiau, nepaisant to, tarnybiniame pranešime nurodytų duomenų tikrumą patvirtino Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas, šios medžiagos pagrindu priėmęs sprendimą atleisti V. Š. nuo bausmės lygtinai prieš terminą. Vadinasi, tarnybiniame pranešime nėra tikrovės neatitinkančių duomenų.
Teigdamas, kad byloje padaryta esminių BPK pažeidimų, kasatorius nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas atmetė jo gynėjo prašymą ištirti, kokiomis aplinkybėmis nuteistasis V. Š. įgijo garso ir vaizdo įrašymo techniką. Teismas, pasisakydamas šiuo klausimu, neatsižvelgė į BVK 110 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytą draudimą pirkti, parduoti, keisti, dovanoti ar kitaip perleisti tiek savo, tiek valstybės turtą kitiems kaltinamiesiems, nuteistiesiems ar pataisos įstaigų administracijos darbuotojams ir į šio kodekso 1 priedą, kuriame pateiktas daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašas, kurio 14 punkte nurodyta vaizdo kamera. V. Š. pareigūnams perdavė vaizdo laikrodį, kuris prilygintinas vaizdo kamerai. Kasatorius nurodo, kad liko nepaneigta jo gynėjo iškelta prielaida, jog šį laikrodį V. Š. perdavė specialiųjų tarnybų agentu buvęs G. T.. Teismai nesiaiškino, kokiu tikslu G. T. atvyko į pasimatymą pas V. Š.. Nepaneigus, kad G. T. į pataisos namus atvyko vykdydamas specialiųjų tarnybų užduotį, nenustačius, kokiu būdu V. Š. įsigijo ir laikė, o vėliau panaudojo vaizdo laikrodį, kasatoriaus nuomone, darytina išvada, jog G. T. veiksmai prilygo jo (kasatoriaus) kurstymui per V. Š.. Prokuroras neįrodė, kad jis (kasatorius) nebuvo V. Š. kurstomas. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad susitikimo su juo 2011 m. sausio 18 d. (kai padarytas pirmas garso įrašas, kurio pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas) siekė V. Š.. Vėliau, jau veikdamas kaip agentas pagal teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartį, V. Š. apie 6 kartus savo iniciatyva, dažniausiai per raštinę skambino jam (kasatoriui) teiraudamasis apie advokatą ar skųsdamasis, kodėl šis pas jį neatvyksta. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2008 m. vasario 5 d. sprendime byloje Ramanauskas prieš Lietuvą nurodyta, kad kai kaltinamasis įrodinėja, jog jis buvo sukurstytas nusikalsti, teismai privalo atlikti išsamų bylos duomenų tyrimą, nes tam, kad teismas būtų teisingas pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, visi įrodymai, gauti kurstymo veiksmais, privalo būti atmesti. Tai ypač svarbu, jeigu policijos operacija (šiuo atveju STT operacija per G. T.) vyko be pakankamo teisinio pagrindo. Teismai neatliko išsamaus bylos tyrimo, todėl buvo šališki, tai vertintina kaip teisės į nešališką teismą esminis BPK 44 straipsnio 5 dalies pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti gynėjo prašymą jį išteisinti motyvuodamas tuo, kad apeliaciniame skunde jis to neprašė, o teismas yra saistomas apeliacinio skundo ribų.
Kasaciniu skundu nuteistasis K. R. prašo teismų nuosprendžius panaikinti ir bylą jam nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų, taip pat nesilaikė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatų ir teismų praktikos. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes įrodymais pripažino duomenis, gautus pažeidžiant įstatymo reikalavimus, įrodymus vertino šališkai ir neišsamiai, nepašalintų abejonių nevertino jo naudai, dėl to neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisėtai paskyrė bausmę (BK 2 straipsnio 3 dalis, 41 straipsnio 5 dalis).
Nuteistasis tvirtina, kad jo veikoje nėra nusikaltimo sudėties, jokio nusikaltimo jis nepadarė, o buvo išprovokuotas specialiųjų tarnybų ir nuteistojo V. Š., kuris tam panaudojo specialią įrangą, kurios pataisos namuose negalėjo turėti. BVK 112 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus šio Kodekso 91, 152 straipsniuose numatytus atvejus, draudžiama turėti su savimi šio Kodekso 1 priede nurodytų daiktų ir reikmenų. Minėto priedo 5 punkte nurodyti „Optiniai prietaisai“; 6 punkte – „Garso, vaizdo įrašymo prietaisai, telefonai (jų dalys ir priedai) ir kitos elektroninio ryšio priemonės“. Taigi V. Š. negalėjo turėti specialios garso ir vaizdo (optinės) įrangos – rankinio laikrodžio.
Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad 2010 m. gruodžio mėn. viduryje jis buvo iškviestas į Pravieniškių pataisos namus, kuriuose susitiko su V. Š., kuris pageidavo teisinių paslaugų. Nuo pat pirmo susitikimo V. Š. aktyviai diskutavo ir provokavo imtis jo lygtinio paleidimo bylos bei padėti jam išeiti į laisvę anksčiau termino. Tokią teisę V. Š. turėjo pagal įstatymą, todėl viskas buvo daroma tik teisėtais būdais. Sutartas advokato darbo užmokestis už suteiktas teisines paslaugas buvo 2000 Lt. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad 2000 Lt jis (kasatorius) panaudojo neteisėtiems tikslams ar pažadėjo kam nors duoti kaip kyšį. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad sąlygos perkelti V. Š. į lengvą grupę buvo, todėl jis ir buvo perkeltas į tą grupę visiškai nepriklausomai nuo jo (kasatoriaus) veiksmų. Byloje nėra jokių įrodymų, kad jis (kasatorius) būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus ar mėginęs papirkti L. D. dėl V. Š. perkėlimo į lengvą grupę. Beje, darbo užmokestį iš G. T. jis (kasatorius) paėmė tik po V. Š. perkėlimo.
Taip pat kasatorius teigia, kad nereikalavo 30 000 Lt, netgi kelis kartus V. Š. pakartojo, kad tiek nereikia, kad tai per didelė suma. Susitikimo metu V. Š. pats provokavo pokalbį apie tai, kad reikia papirkti pareigūnus, teisėjus ir pan., nurodė, jog turi 30 000 Lt. Kasatorius tvirtina, kad jis neįvardijo jokių asmenų, kuriuos galima papirkti, be to, nebuvo ir tokio tikslo. Tai buvo pokalbiai V. Š. nuraminti, kad viskas kontroliuojama, nes šis įkyriai ir daug kartų skambindavo, kalbėdavo tą patį per tą patį. Tai buvo tik pokalbiai, o ne pažadas. Be to, kasatorius tvirtina, kad 30 000 Lt kyšio iš G. T. net nepriėmė; G. T. atvežė pinigus ir padėjo juos automobilio priekinėse durelėse (nors jis šios sumos neprašė).
Kasatoriaus įsitikinimu, nusikalstamą veiką sukūrė specialiosios tarnybos, pasinaudodamos V. Š., kuris ir provokavo L. D. bei jį (kasatorių) atlikti vienokius ar kitokius galimus neteisėtus veiksmus. V. Š. iš STT gavo specialią įrangą, kuria įrašinėjo savo paties provokuojamus pokalbius tam, kad būtų pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą ir kasatoriaus bei L. D. baudžiamąjį persekiojimą. V. Š. padarytų įrašų pagrindu 2011 m. sausio 31 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas. 2011 m. vasario 1 d. V. Š. supažindinamas su nutartimi atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ir įspėjamas dėl provokavimo. Tačiau, kaip matyti iš V. Š. telefoninių pokalbių išklotinių, jie yra ypač intensyvūs ir provokuojami, t. y. pažeidžiantys BPK 159 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas. Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių nuostatas, priėmė nuosprendį, prieštaraujantį bylos medžiagai ir įrodymų visetui, nepašalinęs visų prieštaravimų ir abejonių. Teismas net netyrė, ar surinkti duomenys atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus, ar jie yra teisėti, ar juos galima patikrinti BPK nustatyta tvarka, o apeliacinės instancijos teismas pateisino neteisėtais būdais (naudojant garso įrašymo įrangą) gautus duomenis, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 1, 4 dalis ir klaidingai interpretuodamas BVK nuostatas.
Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad V. Š. specialią įrangą (kurios jis neturėjo teisės turėti kitaip kaip teismo nutartimi atliekant BPK veiksmus) panaudojo kaip ikiteisminio tyrimo pradėjimo vadą, provokuodamas jį atlikti neteisėtus veiksmus. Beje, apeliacinės instancijos teisme buvo atmestas prašymas ištirti, ar STT tokias specialias priemones naudoja savo veikloje. Kasatorius nurodo, kad jis tik palaikė V. Š. provokuojamą pokalbį, tačiau jokių neteisėtų veiksmų neatliko, tai patvirtina V. Š. lygtinio paleidimo eiga, t. y. V. Š. į lengvą grupę perkeltas kasatoriui apie tai nežinant; nuteistojo charakteristika teikime gana objektyvi, netgi pakankamai jam nepalanki; teismai teikimą dėl lygtinio paleidimo atmetė. Visa tai įrodo, kad jokių neteisėtų veiksmų dėl kyšininkavimo, prekyba poveikiu ar kitokio korupcinio pobūdžio nusikaltimo jis nepadarė. Ši versija nepaneigta, nes objektyviai nepatikrinta. Kasatoriaus nuomone, teismas negalėjo pripažinti įrodymais V. Š. specialia įranga darytų įrašų, taip pat turėjo kritiškai vertinti provokuojamus įrašus, gautus pradėjus ikiteisminį tyrimą, nes įrodymų viseto kontekste jie yra provokuojamojo pobūdžio.
Kasatorius nurodo, kad V. Š. nebuvo pasyvus šio proceso dalyvis, o aktyviai skatino jį imtis neteisėtų veiksmų ir bet kokia kaina padėti jam išeiti iš įkalinimo įstaigos. Tai patvirtina skambučiai į mobiliojo ryšio telefoną, kurių iniciatorius buvo V. Š., o tai, kasatoriaus nuomone, yra skatinimas, juolab pokalbių turinys yra reikalaujamojo pobūdžio, t. y. dėti pastangas, kad jis greičiau išeitų į laisvę. Kasatorius teigia, kad ši nusikalstama veika sukurta tikslingai, pateisinant ją viešuoju interesu, be to, vieną kartą valstybė nesėkmingai tai prieš jį jau įgyvendino. Taigi V. Š. daryti įrašai iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo turi būti pripažinti niekiniais BPK 20 straipsnio prasme, nes jie daryti neteisėtomis priemonėmis, be to, su valstybės žinia, nes nuteistiesiems turėti ir laikyti tokias priemones pataisos įstaigose draudžiama įstatymo. Nesant ikiteisminio tyrimo pradėjimo vadai tinkamais pripažintinų duomenų, tolesni NVIM veiksmai laikytini neteisėtais ir niekiniais įrodymais.
EŽTT byloje Teixeira de Castro prieš Portugaliją yra pasisakęs, kad teisė į nepriklausomą ir nešališką teisingumo vykdymą negali būti paaukota dėl tikslingumo, o viešuoju interesu negalima pateisinti tokių įrodymų, kurie gauti išprovokavus nusikaltimą.
EŽTT bylose Ramanauskas prieš Lietuvą, Malininas prieš Lietuvą yra pasisakęs, kad „policijos kurstymu laikytini tokie pareigūnų veiksmai, kurie (nepaisant to, ar pareigūnai būtų saugumo pajėgų atstovai ar asmenys, veikę pagal jų instrukcijas) neapsiriboja iš esmės pasyviu nusikalstamos veikos tyrimu, bet daro subjektui tokią įtaką, kad, siekiant įrodyti nusikalstamą veiką, t. y. surinkti įrodymus ir pradėti baudžiamąjį persekiojimą, sukursto jį padaryti nusikaltimą, kuris priešingu atveju nebūtų padarytas“.
Reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypač svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrintas bylos nagrinėjimo teisingumas. Bet kuriuo atveju, ar informacija surinkta pagal BPK, ar ji gauta kitų įstatymų nustatyta tvarka, teismas turi pareigą patikrinti gautų duomenų patikimumą išsiaiškindamas, ar tiksliai buvo laikytasi tų įstatymų, pagal kuriuos tie duomenys gauti. Duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teisęs (pavyzdžiui, <...> susižinojimo slaptumo gerbimą, provokavimą, psichologinio smurto naudojimą), nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, laikomi gauti neteisėtu būdu ir pažeidžia BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNDEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-141/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-141/2008">2K-7-141/2008</a>).
Nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais ir niekiniais; kaltinamojo prisipažinimas nepaneigia provokacijos fakto ir jo padarinių, prisipažinimas tokioje situacijoje nėra tinkamas įrodymas kaltinamojo kaltei pagrįsti (EŽTT bylos Ramanauskas prieš Lietuvą, Teixeira de Castro prieš Portugaliją, Khudobin prieš Rusiją, Pyrgiotakis prieš Graikiją) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC02LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-6/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-6/2008">2A-P-6/2008</a>).
Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas neteisėtai, t. y. V. Š. neturint teisės naudoti specialią įrangą, skolintą pareigūnų, o toliau tęsiant neteisėtus veiksmus ir atliekant NVIM, buvo daromas provokuojamas poveikis, kurio nesant, nusikalstama veika nebūtų padaryta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2008, 2K-192/2010, 2K-418/2010, 2K-113/2011 ir kt.).
Be to, kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad V. Š. keitė savo parodymus atsižvelgdamas į susiklosčiusią situaciją, taigi jie yra prieštaringi (pvz., taip ir neaišku, kas ir kaip kreipėsi į STT dėl tariamo nusikaltimo; jo parodymai dėl 30 000 Lt suponuoja išvadą, kad V. Š., siūlydamas 30 000 Lt, su pareigūnais dėl tokios sumos buvo iš anksto sutaręs, t. y. realiai tokių pinigų jis neturėjo, šią sumą suderino su STT pareigūnais). Apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos duomenis, neatskleidė visų apeliacinio skundo argumentų, nepašalino prieštaravimų.
Taip pat kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pablogino jo teisinę padėtį (BPK 320 straipsnio 4 dalis), nes nesant prokuroro skundo jo veiką perkvalifikavo iš nesunkaus nusikaltimo (BK 226 straipsnio 1 dalis) į apysunkį (BK 226 straipsnio 2 dalis), o bausmę paskyrė pažeisdamas BK 3, 41, 54 straipsnių nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra neadekvati ir per griežta, aiškiai prieštaraujanti teisingumo principui. Perkvalifikavęs nusikalstamą veiką į sunkesnę, teismas paskyrė baudą, kurią pripažino adekvačia padarytai nusikalstamai veikai, tačiau tai padarė pažeisdamas įstatymą, nes nepaisant švelnesnės bausmės paskyrimo buvo pabloginta jo teisinė padėtis. Kasatoriaus manymu, nuteistojo teisinė padėtis negali būti matuojama pagal bausmės rūšį, nes teisinius padarinius sukuria ne tik bausmės rūšis, bet ir nusikalstamos veikos sunkumas (pavyzdžiui, nuo to priklauso, koks bus teistumo laikas). Jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nuteistajam paskirta bausmė ar bausmės rūšis yra per griežta, tokiu atveju teismas turėjo vadovautis nusikaltimo padarymo metu galiojusio BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatomis, bet ne sunkinti tokiu būdu nuteistojo padėties. Be to, teismas, pažeisdamas BK 3 straipsnio nuostatas, paskyrė 500 MGL dydžio baudą, nes vadovavosi netinkama, naujesne įstatymo redakcija. Nusikaltimo padarymo metu galiojo BK 47 straipsnis (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), kuriame maksimali bauda nustatyta: už nesunkų nusikaltimą – iki 100 MGL dydžio, už apysunkį nusikaltimą – iki 200 MGL dydžio.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Saulius Verseckas atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistojo L. D. kasacinį skundą palikti nenagrinėtą ir teismo procesą dėl jo nutraukti, o nuteistojo K. R. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras atsiliepime nurodo, kad L. D. savo prašymą nutraukti bylą grindžia ginčydamas byloje ištirtų įrodymų vertinimą ir nustatytas faktines aplinkybes. Tačiau apeliaciniu skundu nuteistasis L. D. prašė pakeisti nuosprendį, pritaikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Panevėžio apygardos teismas apsvarstė šį prašymą ir sutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais, kodėl L. D. negali būti taikomos BK 40 straipsnio nuostatos. Atsižvelgiant į tai, nepaisant jame išdėstytų argumentų, tokio kasacinio skundo nagrinėjimas kasacinėje instancijoje negalimas dėl BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Nuteistasis K. R. kasaciniame skunde nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas jo nusikalstamą veiką iš BK 226 straipsnio 1 dalies į 226 straipsnio 2 dalį, pablogino jo teisinę padėtį (nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš nesunkaus į apysunkį nusikaltimą), nesant prokuroro prašymo. Toks nuteistojo K. R. skundo argumentas tik iš dalies atitinka taikytinų normų nuostatas ir teismų praktiką, kurioje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai naujasis baudžiamasis įstatymas sumažina minimalią atitinkamos bausmės ribą ir kartu padidina maksimalią (būtent toks atvejis yra šioje byloje), negalima išsyk vienareikšmiškai pasakyti, ar naujasis įstatymas yra švelninantis baudžiamumą, ar jį griežtinantis. Šis klausimas gali būti išspręstas tik priimant nuosprendį, atsižvelgus į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui. Jeigu atsižvelgus į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes kaltininkui gali būti paskirta bausmė arčiau minimalios naujojo įstatymo sankcijoje numatytos ribos, šis įstatymas kaltininkui yra švelnesnis, t. y. turintis grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis). Kėdainių rajono apylinkės teismas K. R. taikė baudžiamąjį įstatymą, galiojusį nusikalstamos veikos padarymo metu, ir paskyrė vieną iš alternatyvių bausmių – areštą. Panevėžio apygardos teismas konstatavo, kad K. R. paskirta arešto bausmė yra neadekvati padarytos veikos pobūdžiui ir kaltininko asmenybei, todėl K. R. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikavo pagal BK 226 straipsnio 2 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) ir paskyrė 500 MGL dydžio baudą. Taigi akivaizdu, kad, paskirdamas net švelnesnę bausmės rūšį už bausmę, kuri buvo paskirta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus teisinės padėties nepasunkino, t. y. BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatyto draudimo nepažeidė. Taip pat atmestinas nuteistojo K. R. argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas jam 500 MGL dydžio baudą, neteisingai taikė tuo metu galiojusios redakcijos BK 47 straipsnio nuostatas, nes turėjo taikyti nusikaltimo padarymo metu galiojusio BK 47 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) nuostatas, kad už nesunkų nusikaltimą gali būti paskiriama bauda iki 100 MGL dydžio. BK yra vientisas teisės aktas, todėl negalima situacija, kai asmeniui vienu metu už tą pačią veiką taikomos dviejų skirtingų BK redakcijų nuostatos, t. y. negalima veikos kvalifikuoti ir paskirti bausmės rūšį pagal atitinkamą tam tikru metu galiojusį BK specialiosios dalies straipsnį, o sprendžiant bausmės (šiuo atveju – baudos) dydžio klausimą, taikyti kitu metu galiojusio BK 47 straipsnio nuostatas dėl baudos dydžio ribų. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas K. R. baudą, taikė BK 226 straipsnio redakciją, galiojusią nuosprendžio priėmimo metu, kaip ir BK 47 straipsnio nuostatas, galiojusias nuosprendžio priėmimo metu.
Taip pat K. R. dalį savo prašymo jį išteisinti grindžia ginčydamas byloje ištirtų įrodymų vertinimą, nustatytas faktines aplinkybes, taip pat teigdamas, kad teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 3, 4, 5 dalių nuostatas, nes rėmėsi neteisėtai gautais duomenimis, netinkamai vertino kitus bylos įrodymus, o padaryti nusikalstamą veiką jį provokavo V. Š. ir specialiosios tarnybos. Prokuroras nurodo, kad šioje byloje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl K. R., rėmėsi ne tik V. Š. specialia įranga darytais įrašais, kurie, K. R. teigimu, negalėjo būti pripažinti įrodymais, bet ir kitais surinktais, ištirtais bei įvertintais įrodymais – liudytojų parodymais, daiktų pateikimo protokolais ir jų priedais, apžiūros protokolais, kratos protokolais, ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokolais ir kt. Iš bylos medžiagos matyti, kad visi duomenys, kuriuos teismai pripažino įrodymais, gauti BPK nustatyta tvarka, teisėtais būdais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu prieš K. R. taikant BPK 159 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę – nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus – nebuvo naudojama provokacija, t. y. nepažeistos šio straipsnio 3 dalies nuostatos, patvirtina tiek faktiniai duomenys, gauti iš privačių asmenų iki šios priemonės taikymo, tiek gauti ją taikant. Visi šie bylos duomenys teismų sprendimuose išsamiai išanalizuoti ir aptarti, jais remiantis grindžiamos išvados, kad kasatoriaus pasirinkimo atitinkamai elgtis laisvė nebuvo kaip nors apribota, kad negalima teigti, jog nusikalstamos veikos jis nebūtų padaręs be valstybės pareigūnų įsikišimo. NVIV ir slaptas sekimas (BPK 160 straipsnis) buvo vykdyti ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartimis leidus taikyti šias priemones. Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje motyvuotai atsakė į visus kasatoriaus argumentus dėl prieš jį taikytų procesinių prievartos priemonių teisėtumo ir pagrįstumo, dar kartą įvertino visus surinktus įrodymus kaip visumą, patikrino jų pakankamumą, leistinumą ir nustatė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad įrodymai buvo gauti pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas, o skundžiamas nuosprendis – nepagrįstas.
Nuteistojo L. D. kasacinis skundas paliktinas nenagrinėtas, teismo procesas dėl jo nutrauktinas, nuteistojo K. R. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nuteistojo L. D. kasacinio skundo
BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. L. D. apeliaciniu skundu prašė taikyti jam BK 40 straipsnio nuostatas, t. y. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Taigi Panevėžio apygardos teisme, laikantis BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų apeliacinio nagrinėjimo ribų (teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose), dėl nuteistojo L. D. buvo nagrinėjamas tik šis klausimas. L. D. kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti gynėjo prašymą jį išteisinti (tokį prašymą gynėjas Z. J. pateikė baigiamųjų kalbų metu), nepagrįstas. Pažymėtina, kad nuosprendžių (nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas neviršijant apeliacinių skundų ribų ir tik dėl tų asmenų, dėl kurių paduoti skundai. Viršyti apeliacinio skundo ribas leidžiama tik BPK 320 straipsnio 3 ir 5 dalyse numatytais atvejais. Šioje byloje tokie atvejai nenustatyti. Apeliacinio skundo konkretus prašymas (šiuo atveju taikyti BK 40 straipsnio nuostatas) nesuteikia įgaliojimų apeliacinės instancijos teismui spręsti kitų klausimų. Kadangi L. D. apeliaciniu skundu neginčijo nei savo kaltės, nei veikos kvalifikavimo, tai Panevėžio apygardos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, šiuo klausimu ir nepasisakė. Kasaciniu skundu L. D. prašo bylą nutraukti nurodydamas, kad jis nuteistas nepagrįstai, teismai netinkamai įvertino įrodymus ir padarė neteisingas išvadas. Kadangi tokie argumentai nebuvo pateikti L. D. apeliaciniame skunde ir jie nebuvo nagrinėti apeliacine tvarka, tai nuteistojo L. D. kasacinis skundas prieštarauja BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Dėl to nuteistojo L. D. kasacinis skundas paliktinas nenagrinėtas, o teismo procesas dėl šio nuteistojo nutrauktinas (BPK 381 straipsnio 1 dalis).
Dėl nuteistojo K. R. kasacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu ir provokavimu padaryti nusikalstamą veiką
Pirmiausia pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis veikų aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Iš K. R. kasacinio skundo turinio matyti, kad dalis jame keliamų klausimų susiję su įrodymų vertinimu bei faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir yra analogiški apeliacinio skundo argumentams, kuriuos apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė, kartu pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl K. R. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Taigi K. R. kasacinio skundo teiginiai, kuriais atkartojami apeliacinio skundo argumentai, siūloma iš naujo vertinti atskirus bylos duomenis apie nustatytas bylos aplinkybes, daryti dėl jų kitas išvadas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl nenagrinėtini.
Esminis K. R. skundo argumentas tas, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas neteisėtai, t. y. pasinaudojus neteisėtai gautais duomenimis, be to, vėliau, atliekant NVIV, buvo daromas provokuojamas poveikis, kurio nesant, nusikalstama veika nebūtų padaryta, t. y. padaryti nusikalstamą veiką jį provokavo V. Š. ir specialiosios tarnybos.
Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2011 m. sausio 28 d. pagal V. Š. pareiškimą (BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kuriame jis nurodė, kad Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų direktoriaus pavaduotojas L. D. pasiūlė jam pažįstamo advokato K. R. paslaugas nurodydamas, jog šis advokatas turi gerų ryšių su teisėjais ir prokurorais, todėl už pinigus galėtų suorganizuoti jo (V. Š.) lygtinį paleidimą. Šiame pareiškime V. Š. detaliai atskleidė vykusių pokalbių su L. D. ir K. R. detales, kartu pateikė tyrimui skaitmeninį grotuvą – diktofoną,,Olympus“ ir rankinį laikrodį su garso įrašymo funkcija, kuriais buvo įrašęs pokalbius su L. D. ir K. R.. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismai, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 2 dalimi, pripažino, kad V. Š. padaryti pokalbių įrašai yra įrodymai. Teismų praktikoje tokiais atvejais pripažįstama, kad, nors nuteistieji, atlikdami pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę, darydami įrašus, pažeidžia įkalinimo įstaigos vidaus tvarkos taisykles (draudžiančias tokiems asmenims turėti garsą įrašančias priemones), tačiau tai nereiškia, kad ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai, gaudami tokius duomenis, tai daro neteisėtai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-75/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-75/2013">2K-75/2013</a>). Pažymėtina, kad diktofonas ir rankinis laikrodis su įrašais pateikti pagal 2011 m. sausio 28 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolą, šie daiktai 2011 m. birželio 21–23 d. apžiūrėti, padarytos pokalbių išklotinės ir jie procesiškai įforminti kaip daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (BPK 91, 92, 179, 207 straipsniai). Be to, iš pirmiau nurodytų šaltinių gauta informacija, jos tikrumas teisme patikrintas BPK numatytais proceso veiksmais, teismų sprendimuose tam skirta daug dėmesio. Taigi aptariamų duomenų pripažinimas įrodymu neprieštarauja BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Svarbu ir tai, kad toks bylos įrodymas nebuvo vienintelis, reikšmingas teisingo sprendimo priėmimui. Aplinkybės dėl K. R. kaltės, padarytos veikos įrodytumo nustatytos daugeliu kitų įrodymų, kurių turinys plačiai išdėstytas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Tokie duomenys gauti pradėjus ikiteisminį tyrimą, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. sausio 31 d. nutartimi V. Š. ir G. T. leidus dėl K. R. ir L. D. atlikti NVIV, šių veiksmų fiksavimui daryti vaizdo ir (ar) garso įrašus panaudojant visų rūšių technines priemones (BPK 158, 159 straipsniai). Be to, tos pačios dienos teismo nutartimis leista slapta sekti K. R. ir L. D., taip pat klausytis K. R., L. D., V. Š. ir G. T. telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, ją fiksuoti ir kaupti (BPK 154, 160 straipsniai). Iš teisiamojo posėdžio protokolų ir teismų nuosprendžių turinio matyti, kad teismai išsamiai ir nešališkai įvertino bylos duomenų visumą, vertindami įrodymus nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų.
Pagal ikiteisminio tyrimo metu galiojusio OVĮ 6 straipsnio 5 dalį provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu taikant prieš K. R. nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus nebuvo naudojama provokacija, t. y. nebuvo pažeistos BPK 159 straipsnio 3 dalies nuostatos, patvirtina tiek faktiniai duomenys, gauti iš privačių asmenų iki šios priemonės taikymo, tiek gauti ją taikant. Išsamiai išanalizuotų ir aptartų bylos duomenų pagrindu padarytos motyvuotos išvados, kad V. Š. ryšį su K. R. užmezgė L. D. iniciatyva. Šis pasiūlė savo pažįstamą advokatą, galintį padėti V. Š. už kyšį išeiti anksčiau laiko iš įkalinimo įstaigos. V. Š. iki tol K. R. nepažinojo ir neturėjo jokio motyvo prieš jį veikti. K. R. pasirinkimo atitinkamai elgtis laisvė nebuvo kaip nors apribota, todėl negalima teigti, jog nusikalstamos veikos jis nebūtų padaręs be valstybės pareigūnų įsikišimo. V. Š. aktyviais veiksmais neragino ir neįkalbinėjo K. R. atlikti neteisėtus veiksmus, priešingai – K. R. V. Š. L. D. buvo pristatytas kaip advokatas, turintis gerų ryšių su teisėjais ir prokurorais, o K. R. V. Š. patvirtino savo ryšius, žadėjo padėti išeiti anksčiau laiko iš įkalinimo vietos už pinigus (kyšį) paveikdamas turinčius teisę šį klausimą spręsti asmenis. Kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog naudojant NVIV surinkti bylos duomenys gauti provokacijos būdu ir neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyto teisėtumo reikalavimo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, teismų sprendimai pagrįsti tinkamai įvertintais įrodymais, BPK 20 straipsnio nuostatos nepažeistos. K. R. kaltė pagrįsta teismų sprendimuose išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visuma, teismų išvados išsamiai motyvuotos. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų, motyvuotai atsakė į visus esminius K. R. skundo argumentus dėl prieš jį taikytų procesinių prievartos priemonių teisėtumo ir pagrįstumo, dar kartą įvertino visumą surinktų įrodymų, patikrino jų pakankamumą, leistinumą ir nustatė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog įrodymai buvo gauti pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas, o skundžiamas nuosprendis nepagrįstas.
Dėl veikos perkvalifikavimo pagal BK 226 straipsnio 2 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija), BK 3 straipsnio taikymo ir bausmės skyrimo
Nuteistasis K. R. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pablogino jo teisinę padėtį (BPK 320 straipsnio 4 dalis), nes nesant prokuroro skundo jo veiką perkvalifikavo iš nesunkaus nusikaltimo (BK 226 straipsnio 1 dalis) į apysunkį (BK 226 straipsnio 2 dalis), o bausmę paskyrė pažeisdamas BK 3, 41, 54 straipsnių nuostatas. Šie argumentai nepagrįsti.
Pagal teismų praktiką tais atvejais, kai naujasis baudžiamasis įstatymas sumažina minimalią atitinkamos bausmės ribą ir kartu padidina maksimalią (būtent toks atvejis yra nagrinėjamoje byloje), negalima išsyk vienareikšmiškai pasakyti, ar naujasis įstatymas yra švelninantis baudžiamumą, ar jį griežtinantis. Šis klausimas gali būti išspręstas tik priimant nuosprendį, atsižvelgus į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui. Jeigu atsižvelgus į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes kaltininkui gali būti paskirta bausmė arčiau minimalios naujojo įstatymo sankcijoje numatytos ribos, šis įstatymas kaltininkui yra švelnesnis, t. y. turintis grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas nuteistajam K. R. taikė nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą (BK 226 straipsnio 1 dalis (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) ir paskyrė areštą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad naujasis įstatymas (BK 226 straipsnio 2 dalis (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija), palyginti su nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusiu (BK 226 straipsnio 1 dalis (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija), nepriklausomai nuo to, kad pagal naują įstatymo redakciją nusikaltimas priskiriamas apysunkių kategorijai, o pagal senąją – nesunkių, yra palankesnis nuteistajam K. R., nes senajame buvo numatytos dvi alternatyvios bausmės – areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų, o naujajame – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. Taip pat teismas konstatavo, kad K. R. paskirta arešto bausmė yra neadekvati padarytos veikos pobūdžiui ir kaltininko asmenybei, todėl K. R. nusikalstamą veiką pagrįstai perkvalifikavo pagal BK 226 straipsnio 2 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) ir paskyrė baudą. Nepagrįstas nuteistojo K. R. argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas 500 MGL dydžio baudą paskyrė pažeisdamas BK 3 straipsnio nuostatas, nes, anot nuteistojo, vadovavosi netinkama, naujesne įstatymo redakcija, kai nusikaltimo padarymo metu galiojęs BK 47 straipsnis už nesunkų nusikaltimą numatė iki 100 MGL dydžio, už apysunkį nusikaltimą – iki 200 MGL dydžio baudą. Pažymėtina, kad nusikaltimo padarymo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo (BK 226 straipsnio 1 dalis) sankcija nenumatė baudos. Taigi apeliacinės instancijos teismas, taikydamas nuosprendžio priėmimo metu galiojusią BK 226 straipsnio 2 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija), taip pat pagrįstai taikė BK 47 straipsnio nuostatas (2011 m. balandžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1350 redakcija), galiojusias nuosprendžio priėmimo metu.
Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas K. R. teisinės padėties nepasunkino (BPK 320 straipsnio 4 dalis), nes paskyrė švelnesnę bausmės rūšį, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Skirdamas bausmę teismas tinkamai vadovavosi bausmės skyrimą reglamentuojančiomis teisės normomis.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 381 straipsnio 1 dalimi, 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo L. D. kasacinį skundą palikti nenagrinėtą, o teismo procesą dėl jo nutraukti.
Nuteistojo K. R. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Armanas Abramavičius
Albinas Sirvydis
