L. B. pagal BK 284 str., 38 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-287-788/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45388-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.5.1.1; 1.2.26.2; 2.1.7.4.1; 2.1.14

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

nukentėjusiesiems T. R. ir T. S.,

išteisintųjų M. A. ir L. B. gynėjui advokatui Mantui Šriupšai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Svajūno Kuizino kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais ir nuteisti:

M. A.

L. B. – pagal BK 284 straipsnį (2017 m. balandžio 16 d. veika) laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, pagal BK 284 straipsnį (2017 m. rugsėjo 2 d. veika) – laisvės apribojimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šias bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 2, 3, 5 punktais, 7 dalimi, 722 straipsniu, L. B. įpareigotas per vienerius metus atlyginti padarytą turtinę žalą, per visą bausmės atlikimo laiką mokytis arba dirbti bei dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant, kad šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio perdavimo vykdyti dienos, išdirbti du šimtus valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

iš nuteistųjų M. A. ir L. B. solidariai nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams priteista: L. R. – 450 Eur, T. R. – 450 Eur, P. G. – 500 Eur, G. G. – 550 Eur, J. S. – 550 Eur, L. G.– 250 Eur, O. R. – 450 Eur, T. S. – 700 Eur neturtinei žalai ir 361,71 Eur turtinei žalai atlyginti. Iš nuteistųjų M. A. ir L. B. nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams L. R. priteista po 225 Eur, T. R. – po 87 Eur, P. G. – po 1074,59 Eur, T. S. – po 1026,50 Eur, L. G. – po 20 Eur proceso išlaidoms atlyginti. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. S. civilinis ieškinys dėl 1565 Eur negautų pajamų atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 9 d. apkaltinamasis nuosprendis panaikintas ir M. A. ir L. B. dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnį išteisinti kaip nepadarę veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų L. R., T. R., P. G., G. G., T. S., J. S., L. G. ir O. R. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti. Kelmės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis, kuria patvirtintas prokurorės nutarimas, vadovaujantis BK 38 straipsniu, L. B. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnį (2017 m. balandžio 16 d. veika) ir bylą jam nutraukti, palikta galioti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Nagrinėjamoje byloje:

1.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. A. ir L. B. buvo nuteisti BK 284 straipsnį už tai, kad įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: jie 2017 m. rugsėjo 2 d. apie 1.14 val. (duomenys neskelbtini), prie pirties, viešoje vietoje, konflikto metu bendrais veiksmais tyčia sudavė ne mažiau kaip devynis smūgius rankomis ir kojomis P. G. į galvą, dešinę ir kairę kojas, dešinę plaštaką, taip padarydami odos nubrozdinimus kaktos dešinėje, nosies nugarėlėje, dešinės ausies kaušelyje, dešiniame užausyje, kairiame ausies kaušelyje, dešiniame kelyje, dešinės blauzdos užpakalinio paviršiaus trečdalyje, poodines kraujosruvas dešinėje plaštakoje, kairiame kelyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat tyčia rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip tris smūgius T. S. į veidą, taip padarydami jam poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus dešinės pusės akies vokų ir nosies šlaito srityje, nosies nugarėlėje, kraujosruvą po dešinės akies jungine, odos nubrozdinimą viršugalvio kairėje, dešinio viršutinio IV danties vainiko lūžį, galvos smegenų sukrėtimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir L. B. tyčia sugriebė O. R. už kairės rankos, sukeldamas jai fizinį skausmą. L. B. taip pat nuteistas pagal BK 284 straipsnį už tai, kad 2017 m. balandžio 16 d. apie 22.00 val. viešoje vietoje (duomenys neskelbtini) esančiame parke, bendrais vandališkais veiksmais kartu su E. B., L. T., S. L., P. J., P. J., M. U. ir E. J., nuplėšdami stogelį ir medines lentas, sugadino skelbimų lentą, nuplėšdami renginių aikštelės-pavėsinės tris medžio plokštes, sugadino renginių aikštelę-pavėsinę ir į tvenkinį sumetė du medinius suoliukus, priklausančius asociacijai (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenei, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

1.2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintas, M. A. ir L. B. pagal BK 284 straipsnį dėl 2017 m. rugsėjo 2 d. padarytų veiksmų išteisinti kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis grindžiamas išvada, kad M. A. ir L. B. neturėjo tyčios pažeisti viešąją tvarką, o smurtinius veiksmus atliko neperžengdami būtinosios ginties ribų, taip atsakydami į neblaivaus P. G. pradėtą fizinį smurtą (BK 28 straipsnis). Teisėjų kolegija nuosprendyje taip pat pažymėjo, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios O. R. parodymais, kad L. B. sugriebė jai už kairės rankos, kad dėl to jai galėjo skaudėti, tačiau, įvertinus veiksmų intensyvumą bei įvykio aplinkybes, tai nepakankamas pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnį. Dėl L. B. 2017 m. balandžio 16 d. padarytos veikos palikta galioti Kelmės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis, kuria patvirtintas Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2017 m. gegužės 10 d. nutarimas L. B., vadovaujantis BK 38 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnį ir ikiteisminį tyrimą jam nutraukti.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas S. Kuizinas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatų pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 28 straipsnio nuostatas. Šis teismas pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, neišsamiai ištyrė ir netinkamai įvertino bylos aplinkybes bei nepagrįstai konstatavo, kad M. A. ir L. B. veikė esant būtinajai ginčiai. Tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, nustatyti tiesą ir priimti teisingą sprendimą.

2.2. Norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios šiame BK straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Pagal teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2010, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017). Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-9/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-9/2007">2K-9/2007</a>, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-520-303/2015). Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo jų priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl M. A. ir L. B. veiksmų atitikties BK 28 straipsnio nuostatoms. Šis teismas padarė esminę įrodymų vertinimo klaidą, nepagrįstai susiaurindamas pačią įvykio situaciją, įvykusį konfliktą išskaidydamas į atskiras dalis, dėl nepaaiškinamų priežasčių kaltinamųjų veiksmus prieš skirtingus nukentėjusiuosius išskaidydamas į atskirus veiksmų epizodus. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo nustatyta konflikto pradžia, t. y. dviejų asmenų? J. Š. ir E. K.? pasirodymas G. G. šventėje, jie šventėje buvo nepageidaujami, todėl iš jos buvo išprašyti. Šie asmenys, jau išeidami iš pirties, žodžiais kibo prie kitų svečių, remiantis liudytojų parodymais, jie elgėsi neadekvačiai, o palikdami pirties patalpas grasino susidorojimu. Po tokios konflikto pradžios, prie pirties pasirodžius būriui vaikinų, buvo akivaizdu, kad J. Š. ir E. K. savo grasinimus ketina įgyvendinti, nes į įvykio vietą grįžo su daugiau asmenų. J. Š. ir E. K. suvokė, kad šioje pirtyje vykstančioje šventėje yra nepageidaujami, todėl akivaizdu, kad jų sugrįžimo tikslas buvo įgyvendinti savo grasinimus. Ir priešingai, jokio motyvo ir tikslo smurtauti prieš atvykusiuosius neturėjo P. G. ir kiti nukentėjusieji. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įvardyta fizinio konflikto pradžia šiuo atveju nagrinėjamoje byloje visiškai nesutampa su byloje tiriamo įvykio, dėl kurio kilo chuliganiškos paskatos M. A. ir L. B. „nuvykti į pirtį išsiaiškinti“, pradžia.

2.4. Nėra pagrindo abejoti liudytojų parodymais, kad atvykę asmenys buvo nusiteikę agresyviai. Kad M. A. ir L. B. neveikė būtinosios ginties sąlygomis, rodo tai, kad galbūt vienintelis smūgis, suduotas iš nukentėjusiųjų pusės, buvo suduotas P. G.. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, vienareikšmiškai pagrindžiančių faktą, kad tai buvo fizinio konflikto pradžia. Konfliktas tarp atėjusiųjų į vykstančią šventę pirtyje ir nukentėjusiųjų jau buvo kilęs nuo pat pradžių, kai J. Š. ir E. K. šventės metu, atėję nekviesti, elgėsi netinkamai ir išprašyti iš jos pažadėjo grįžti ir išsiaiškinti. Tai patvirtina, kad kartu su jais atėjusių M. A. ir L. B. paskatos buvo aiškiai chuliganiškos, nepriimtinos visuomenėje galiojančioms teisės normoms, nes jie kartu su kitais asmenimis įsiveržė į pirties teritoriją, aiškinosi menkavertį, visiškai su jais nesusijusį jau prieš tai kilusį konfliktą, aiškiai provokavo smurtinius veiksmus ir patys juos atliko, todėl M. A. ir L. B. atlikti veiksmai niekaip negali būti laikomi būtinąja gintimi. Apeliacinės instancijos teismas šiam faktui pagrįsti vadovaujasi M. A. ir L. B. bei specialiųjų liudytojų parodymais, ypatingą reikšmę teikdamas specialiojo liudytojo P. J. parodymams. Tačiau teismas, remdamasis specialiojo liudytojo P. J. parodymais, kad fizinio konflikto pradžia buvo P. G. suduotas smūgis, neakcentavo tos jo parodymų dalies, kur P. J. nurodė, kad naktį prie pirties išgirdo šūksnius, t. y. konfliktas jau buvo pačiame įkarštyje, kai jis atėjo iki konflikto vietos, nurodė, kokius asmenis, dalyvaujančius konflikte, jis matė, ir tik tuomet jis nurodė, kad matė suduotus smūgius.

2.5. M. A. ir L. B. veiksmų neatitiktį būtinosios ginties sąlygoms rodo ir jų atliktų veiksmų intensyvumas. Teismas, nurodydamas, kad jie veikė būtinosios ginties sąlygomis, teisiškai neįvertino ir visiškai nemotyvavo, kaip pagrindžiamas teiginys, kad grasinimas iš nukentėjusiųjų pusės buvo realus ir akivaizdus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje kaip būtinosios ginties situacijos pagrindas akcentuojamas vienas iš viso įvykio konteksto ištrauktas galbūt nukentėjusiojo P. G. suduotas smūgis. Nuosprendyje visiškai nevertintos aplinkybės, kad konflikto metu nukentėjusiųjų pusėje buvo penkios merginos, prieš kurias taip pat buvo nukreipti agresyvūs ir smurtiniai M. A. ir L. B. veiksmai,? L. B. grasino nukentėjusiajai O. R., kad numes ją per turėklus, bandė nustumti nuo įėjimo į pirtį, sugriebęs už rankos tampė. Abiejų instancijų teismai tokius L. B. veiksmus patvirtino, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, šiuos įrodymus vertino atskirai nuo visų kitų byloje ištirtų įrodymų, nesiedamas jų su visu tiriamu įvykiu, o toks selektyvaus įrodymų vertinimo rezultatas yra teismo išvada, kad šie L. B. veiksmai nėra pakankamas pagrindas baudžiamajai atsakomybei kilti. Svarstant būtinosios ginties proporcingumo klausimą šioje byloje itin svarbu buvo įvertinti ne tik konfliktuojančių jėgų tarpusavio santykį, bet ir neva besiginančių asmenų atliktų veiksmų intensyvumą. Tyrimo metu nustatyta, kad iš nukentėjusiųjų pusės galbūt atliktas vienas smurtinis veiksmas prieš M. A., prieš L. B. jokie smurtiniai veiksmai nebuvo atlikti, jo niekas nepuolė, tačiau agresyviai nusiteikusių M. A. ir L. B. veiksmų adekvatumas šiame konflikte teismo sprendimo motyvuose liko neįvertintas. Šiuo atveju pavojingas kėsinimasis buvo pasibaigęs, nes nėra duomenų, kad po galbūt suduoto vieno smūgio M. A. jį dar kas nors puolė. Taigi, teismas M. A. veiksmus turėjo vertinti kaip kerštavimą, o jų abiejų veiksmų nelaikyti būtinąja gintimi.

2.6. Specialisto išvadose nurodyti P. G. ir T. S. nustatytų sužalojimų pobūdis ir suduotų smūgių skaičius vienareikšmiškai liudija, kad jie suduoti išreiškiant kilusią agresiją, kerštą, o ne bandant gintis nuo tariamo kėsinimosi.

2.7. Teismas, spręsdamas klausimą, ar buvo būtinosios ginties situacija, o jeigu ji buvo, tai ar nebuvo peržengtos jos ribos, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, turi itin kruopščiai ištirti visas bylos aplinkybes ir savo išvadas pagrįsti konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes tik teisingas ir tikslus faktinių bylos aplinkybių nustatymas lemia tinkamą BK 28 straipsnio taikymą, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, jų tikslumo kelia abejonių. Pati įvykio situacija apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje liko iki galo neatskleista, neaiški, faktinės aplinkybės iškreiptos (akcentuojant ir išskiriant iš visos situacijos konflikto pradžią kaip galimą vieno smūgio sudavimą M. A.), nenustatytos visos BK 28 straipsnio taikymui reikšmingos aplinkybės (konflikto pradžia, kėsinimosi intensyvumas, užpuolikų ir besiginančiojo jėgų santykis, kilusios pasekmės ir kt.). Teismų praktikoje nurodoma, kad itin kruopščiai turi būti tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes tik teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas be jokio teisinio argumentavimo ir motyvų pripažino M. A. ir L. B. veikimą esant būtinosios ginties sąlygoms, tačiau tokio sprendimo pagrindimo teismo nuosprendyje nėra. Be to, šis teismas neargumentavo, kodėl visą konfliktinę situaciją išskaidė į atskirus epizodus, teisiškai dalį jų įvertindamas kaip administracinį nusižengimą, o dalį? kaip būtinąją gintį.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo S. Kuizino kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 28 straipsnio taikymo

4. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė šias įvykio aplinkybes:

4.1. G. G. kartu su savo vyru P. G. ir kitais asmenimis (L. G., T. S., J. S., T. R., L. R., O. R., I. V. ir M. L.) šventė savo gimtadienį jai priklausančioje sodyboje (ten esančioje pirtyje). Į sodybą atėjo J. Š. ir E. K., jiems buvo leista dalyvauti šventėje, tačiau po tam tikro laiko dėl nederamo elgesio jie buvo išprašyti iš gimtadienio šventės. Išeidami šie asmenys pagrasino, kad sugrįš ir atkeršys.

4.2. Po maždaug 10–20 min. J. Š. ir E. K. sugrįžo su agresyviai nusiteikusiais draugais M. U., M. A. ir L. B. (anot nukentėjusiųjų, atėjusių vaikinų buvo daugiau) ir sukėlė muštynes, jų metu M. A. ir L. B. sumušė P. G. ir T. S., padarydami jiems nežymius sveikatos sutrikdymus, o L. B. taip pat sugriebė O. R. už kairės rankos ir taip sukėlė jai fizinį skausmą.

5. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius liudijimus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino nepatikimais kaltinamųjų ir specialiųjų liudytojų, dalyvavusių konflikte, parodymus. Pripažinęs šiuos parodymus patikimais, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad konfliktą sukėlė ne į šventę savavališkai atėjusi asmenų grupė, o neblaivus gimtadienį švenčiančios šeimininkės vyras P. G., kuris pirmas trenkė M. A.. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, tolesni M. A. ir L. B. smurtiniai veiksmai vertintini kaip būtinoji gintis, o ne viešosios tvarkos pažeidimas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta nesilaikant išsamaus įrodymų vertinimo reikalavimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir neatitinka teisinės būtinosios ginties sampratos (BK 28 straipsnis). Konstatuotina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas atliktas išsamiai, tinkamai vadovaujantis įrodinėjimo taisyklėmis (BPK 20 straipsnis), o padarytos išvados dėl faktinių aplinkybių logiškos ir nekelia abejonių.

6. Apeliacinės instancijos teismo nustatyta nauja faktinė aplinkybė, t. y. kad P. G. pirmas pradėjo smurtauti prieš M. A., pagrįsta išskirtinai šioje byloje kaltinamų asmenų ir jų draugų (specialiųjų liudytojų) parodymais. Nė vienas šventės dalyvių to nepatvirtino. Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, kuris apklausė visus įvykio dalyvius ir išsamiai ištyrė visus kitus bylos įrodymus, apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs neatlikti įrodymų tyrimo byloje (5 t., b. l. 116), suabejojo nukentėjusiųjų parodymais dėl muštynių pradžios ir eigos, o kaltinamųjų ir specialiųjų liudytojų parodymus įvertino kaip patikimus. Kita vertus, įtikinamų argumentų tokiai išvadai apeliacinės instancijos teismas nepateikė, kaltinamųjų ir specialiųjų liudytojų parodymų prieštaravimų nevertino. Pvz., M. A. ikiteisminio tyrimo metu ir iš pradžių teisme pripažino sudavęs tik vieną kartą T. S. (5 t., b. l. 15–16), tačiau po nukentėjusiųjų apklausos jis pripažino sudavęs P. G. ne mažiau kaip devynis smūgius rankomis ir kojomis, taip pat pripažino sudavęs ir T. S. į veidą, tačiau viską padarė jis vienas (5 t., b. l. 33). Kaltinamasis L. B. viso proceso metu apskritai neigė smurtavęs, o specialieji liudytojai J. Š., E. K., M. U. ir P. J. davė parodymus tik apie du matytus smūgius – smūgį, kurį P. G. iš pradžių sudavė M. A., ir smūgį, kurį M. A. sudavė atgal T. S.. Jokių kitų konflikto aplinkybių jie neatskleidė, savo atėjimo į šventę motyvų logiškai paaiškinti nesugebėjo. Visų šių asmenų liudijimai apie du smūgius akivaizdžiai prieštarauja visiems kitiems byloje esantiems įrodymams dėl prie pirties vykusių muštynių. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino šių asmenų parodymus kaip nepatikimus, pripažintina subjektyvia ir nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas suabejojo ir specialisto išvada, kuria nustatyta, kad nukentėjusiesiems kūno sužalojimai padaryti suduodant daugiau nei vieną smūgį, galimai mušant rankomis ir spardant kojomis. Tačiau ir minėta abejonė grindžiama tendencingai pasirinktais atskirų liudijimų fragmentais ir nedideliais jų skirtumais.

7. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visiškai nepasisakyta dėl skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą garso įrašo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, ištyręs šį garso įrašą, nustatė, kad girdėti, jog vyriškas balsas praneša, kad (duomenys neskelbtini) g., vyksta muštynės, prašo paskubėti, nes bus „šakės“, prašo greitai atvažiuoti, praneša, kad jau mušasi, jau „šakės“, reikės medikų. Girdėti riksmai, pranešėjas pasako žodį „peilį“, sako, kad atėjo daug, kokie aštuoni, juos užpuolė, sako, kad medikų dar nereikia, tačiau gali būti, kad reikės, jeigu nepaskubės. Pranešėjas apibūdina vietą, kur vyksta muštynės, paaiškina, kad yra ne vietinis, praneša, kad atėjo vietiniai ir juos užpuolė. Klausant garso įrašo girdisi moterų riksmai. Tai, kad buvo ignoruotas šis įrodymas, rodo, kad įrodymų vertinimas apeliacinėje instancijoje atliktas neišsamiai ir pasirinktinai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat neaptariami liudijimai apie atvykusių asmenų išsakytus grasinimus, grupinį nukentėjusiųjų mušimą, pirties durų spardymą ir kitus veiksmus, nesuderinamus su teisės į būtinąją gintį įgyvendinimu.

8. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybės, neva patvirtinančios, kad muštynes sukėlė P. G., o M. A. ir L. B. tik nuo jo gynėsi, apeliacinės instancijos teismo išanalizuotos atskirai nuo įvykio konteksto, būtent nuo to, kad tai M. A. ir L. B. kartu su draugais savavališkai atėjo į privačią teritoriją „aiškintis santykių“ su šventės dalyviais. Nukentėjusieji parodė, kad prieš tai J. Š. ir E. K. grasino šventės dalyviams „sugrįžti“. Atvykėliai buvo neblaivūs ir agresyvūs, šią aplinkybę patvirtino visi apklausti šventės dalyviai. Jokios pozityvios priežasties, dėl kurios kaltinamieji ir specialieji liudytojai savavališkai atėjo į privačią šventę, byloje nenustatyta. Patys jie savo atėjimo į šventę motyvo logiškai paaiškinti nesugebėjo. Jų nurodytas motyvas, t. y. siekis „pasiaiškinti“ dėl triukšmo prie pirties ir išgirstų užgauliojimų, tokio elgesio nepateisina. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kaltinamieji ir specialieji liudytojai atėjo keršyti dėl neva nepagarbių veiksmų išprašant prisigėrusius J. Š. ir E. K. iš šventės, juolab išeidami minėti asmenys grasino sugrįžti ir atkeršyti. Nagrinėjamo įvykio kontekste darytina išvada, kad kaltinamieji veikė iš chuliganiškų paskatų. Tokioje situacijoje apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kaltinamieji gynėsi nuo šeimininko smurtinių veiksmų, yra subjektyvi ir prieštaringa.

9. Net ir pripažinus faktą, kad P. G. pirmas sudavė smūgį M. A., tolesni M. A. ir L. B. veiksmai intensyviai mušant P. G. ir T. S. paneigia būtinosios ginties aplinkybę nagrinėjamoje situacijoje. Baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau akivaizdžiai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. Teismų praktikoje taip pat ne kartą išaiškinta, kad situacijose, kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-9/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-9/2007">2K-9/2007</a>, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-520-303/2015, 2K-7-62-489/2015). Tiek savavališko atėjimo į šventę ir ten esančių žmonių poilsio sutrikdymo, tiek tolesnio intensyvaus smurtavimo prieš šventės dalyvius aplinkybės rodo, kad M. A. ir L. B. veikė puolimo, o ne gynybos tikslais.

10. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs būtinosios ginties situacijos (BK 28 straipsnis) ir kvalifikuodamas M. A. ir L. B. veiksmus kaip viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 straipsnis), baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Teismas pagrįstai motyvavo, kad viešoje vietoje panaudotas fizinis smurtas, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas aplinkybes, pripažintinas įžūliu elgesiu, kuriuo demonstruojama nepagarba aplinkiniams. Visi nukentėjusieji pasijautė šokiruoti, pažeminti, buvo sutrikdyta jų šventė. Įvykio vietą pripažindamas vieša, teismas pagrįstai nurodė, kad konfliktas vyko lauke, prie gyvenamojo namo, prie pirties terasos, kuri buvo apšviesta. Šioje vietoje buvo dešimt asmenų, kurie šventė šeimininkės gimtadienį. Nedideliu atstumu nuo šios vietos yra kitos sodybos, kuriose girdisi triukšmas nuo šios pirties terasos vietos. Nekelia abejonių ir teismo išvada, kad M. A. ir L. B. veikė tiesiogine tyčia, suprasdami pavojingą savo veiksmų pobūdį ir norėdami taip veikti, t. y. smurtauti prieš šventės dalyvius. Atsižvelgiant į tai, dėl šios nusikalstamos veikos paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas.

11. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį dėl M. A. ir L. B. nusikalstamos veikos, padarytos 2017 m. rugsėjo 2 d., buvo palikta galioti Kelmės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis, kuria patvirtintas Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2017 m. gegužės 10 d. nutarimas L. B., vadovaujantis BK 38 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnį dėl veikos, padarytos 2017 m. balandžio 16 d. Tačiau šia kasacine nutartimi palikus galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį dėl M. A. ir L. B. 2017 m. rugsėjo 2 d. padarytos nusikalstamos veikos, Kelmės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis netenka savo galios. Pripažintina, kad ikiteisminis tyrimas dėl L. B. 2017 m. balandžio 16 d. padarytos veikos prokurorės 2018 m. vasario 22 d. nutarimu, patvirtintu ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, atnaujintas pagrįstai (3 t., b. l. 127–131), jo kaltumas visiškai įrodytas. Atsižvelgiant į tai, L. B. paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis ir dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2017 m. balandžio 16 d.

Dėl kitų klausimų

12. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, be įrodymų vertinimo, buvo keliami ir klausimai dėl nepagrįsto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą netaikymo M. A., taip pat dėl netinkamo civilinių ieškinių išsprendimo ir proceso išlaidų priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas, priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, šios apeliacinio skundo dalies nenagrinėjo. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, palikdama galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pasisako ir dėl šių klausimų.

13. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo kaltinamojo M. A. prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir laiduotoju paskirti jo tėvą R. A., tačiau šio prašymo netenkino. Toks sprendimas pagrįstas teismo išvada, kad kaltinamasis, nors teisme ir nurodė visiškai pripažįstąs kaltę, išsamiai nepaaiškino įvykio aplinkybių, nenurodė konkrečių savo ir kito kaltinamojo veiksmų, o padarytą žalą prieš baigiamąsias kalbas nukentėjusiesiems atlygino tik maža dalimi. Dėl to teismas suabejojo kaltinamojo nuoširdumu pripažįstant savo kaltę ir jo ketinimais atlyginti padarytą žalą. Pažymėtina, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymas arba netaikymas priklauso teismo diskrecijai. Tik teismo proceso metu susiformavęs teisėjo vidinis įsitikinimas leidžia tinkamai atsakyti į klausimą, ar yra pagrindas manyti, kad kaltinamasis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Šiuo atveju teismas tokio įsitikinimo nesuformavo, savo išvadą logiškai motyvavo, todėl kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti situaciją. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs atleisti M. A. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

14. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti iš nuteistųjų nukentėjusiesiems padarytos neturtinės žalai atlyginimą, nenustatė netinkamo baudžiamojo proceso ir civilinės teisės atitinkamų normų taikymo. Priešingai nei savo apeliaciniame skunde teigė M. A., vien tai, kad atskiras nukentėjusysis byloje nepatyrė sveikatos sutrikdymo, nepagrindžia išvados, kad jam nepadaryta neturtinės žalos arba kad jam pakanka priteisti 50 Eur tokiai žalai atlyginti (kaip teigiama skunde). Pirmosios instancijos teismas aptarė kiekvieno nukentėjusiojo situaciją ir logiškai individualizavo jų patirtą žalą. Atlygintinos žalos dydžiai (nuo 300 iki 1000 Eur), atsižvelgiant į smurtinį nusikalstamos veikos pobūdį ir kilusius padarinius, nevertintini kaip aiškiai neproporcingi.

15. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl proceso išlaidų išieškojimo iš nuteistųjų, teisėjų kolegija nustatė, kad P. G. priteista 1032 Eur, T. S. – 981 Eur, L. R. – 300 Eur proceso išlaidų, kurias sudarė šių nukentėjusiųjų negautos pajamos dėl atvykimo į apklausas ir teismo posėdžius. Pažymėtina, kad dėl atvykimo į procesą negautos pajamos nepripažintinos išlaidomis, kurias galima tiesiogiai išieškoti iš nuteistojo. Dėl dalyvavimo procese nukentėjusiųjų negautos pajamos nelaikytinos ir nusikalstama veika padaryta žala, kuri gali būti atlyginta remiantis BPK 109 straipsniu.

16. Pagal BPK 103 straipsnio 2 punktą proceso išlaidomis gali būti pripažinti pinigai, kurie liudytojams ir nukentėjusiesiems išmokami atlyginti už jų atitraukimą nuo įprastinio darbo. Pagal BPK 104 straipsnio 1 dalį šios proceso išlaidos atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų, o šių išlaidų atlyginimo tvarką ir jų dydžius nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Pagal Vyriausybės 2003 m. balandžio 25 d. patvirtintą liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokėtinų sumų dydžio nustatymo ir apmokėjimo baudžiamajame procese ir administracinių nusižengimų teisenoje tvarkos aprašą (toliau – Aprašas) šias sumas baudžiamajame procese išmoka ikiteisminio tyrimo įstaiga arba prokuratūra, o teisminio nagrinėjimo metu – teismas (Aprašo 10 straipsnis). Pinigai išmokami tik pateikus atitinkamą prašymą ir dokumentus, įrodančius turėtas išlaidas, taip pat esant nusikalstamą veiką tiriančio ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro arba baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo patvirtinimui ir šias sumas išmokančios įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens sutikimui (Aprašo 11 straipsnis). Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad iš nuteistojo, remiantis BPK 103– 105 straipsniais, gali būti išieškota tik ta dėl atitraukimo nuo darbo nukentėjusiojo ar liudytojo negautų pajamų suma, kurią buvo patvirtinusi ir išmokėjusi ikiteisminį tyrimą atliekanti įstaiga, prokuratūra ar teismas pagal Vyriausybės nustatytą tvarką.

16. Iš bylos medžiagos matyti, kad jokios sumos, vadovaujantis BPK 104 straipsnio 1 dalimi ir minėtu Aprašu, nukentėjusiesiems nebuvo išmokėtos, todėl nebuvo galimas ir negautų pajamų kaip proceso išlaidų priteisimas tiesiogiai iš nuteistųjų. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, P. G. priteista bendra proceso išlaidų suma mažintina nuo 2149,17 iki 1117,17 Eur, T. S. – nuo 2053 iki 1072 Eur, L. R. – nuo 450 iki 150 Eur.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nuosprendį su pakeitimais:

Sumažinti nukentėjusiajam P. G. iš nuteistųjų M. A. ir L. B. priteistą proceso išlaidų sumą nuo 2149,17 iki 1117,17 Eur (po 558,59 Eur iš kiekvieno).

Sumažinti nukentėjusiajam T. S. iš nuteistųjų M. A. ir L. B. priteistą proceso išlaidų sumą nuo 2053 iki 1072 Eur (po 536 Eur iš kiekvieno).

Sumažinti nukentėjusiajai L. R. iš M. A. ir L. B. priteistą proceso išlaidų sumą nuo 450 iki 150 Eur (po 75 Eur iš kiekvieno).

Kitą Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Vytautas Masiokas

Olegas Fedosiukas