Dėl teisės normų, reglamentuojančių teismo nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje, prejudicijos apimtį civilinėje byloje, sandorių pripažinimą negaliojančiais pagal CK 1.86, 6.66 straipsnius, palūkanų priteisimą, neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-283-695/2016

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01460-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.3; 2.5.1.6.1; 2.5.10.2.4.2; 2.5.29; 3.2.4.8.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. G. ieškinį atsakovams A. L., S. D., T. L., akcinei bendrovei „Swedbank“, Tautkaičių žemės ūkio bendrovei, antstolei S. Ž., notarei R. M. dėl palūkanų, neturtinės žalos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo R. K..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teismo nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje, prejudicijos apimtį civilinėje byloje, sandorių pripažinimą negaliojančiais pagal CK 1.86, 6.66 straipsnius, palūkanų priteisimą, neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė S. G. ieškiniu prašė teismo:

priteisti jai iš atsakovo A. L. (V. L. teisių perėmėjo) 151 986 Lt (44 018,19 Eur) sutartinių palūkanų, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 9 d. iki 2013 m. kovo 9 d., 17 000 Lt (4923,54 Eur) (5 proc.) metinių palūkanų pagal įstatymą, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 9 d. iki 2013 m. kovo 9 d.; 50 000 Lt (14 481 Eur) neturtinės žalos atlyginimą; 5 proc. metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2007 m. gruodžio 27 d. automobilio BMW (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą V. L. ir atsakovės S. D.; priteisti atsakovui A. L. iš atsakovės S. D. 21 000 Lt (6082,02 Eur) draudimo išmokos;

pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2008 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą V. L. ir J. D. dėl nekilnojamojo turto perleidimo;

pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2009 m. birželio 17 d. dovanojimo sutartį, (dėl žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0187-0331), sudarytą V. L. ir atsakovės T. L.;

pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento hipotekos lakštą (kodas 07120090001230), kuriuo atsakovė T. L. užtikrino jai suteikto kredito pagal 2009 m. birželio 16 d. kredito sutartį atsakovei AB „Swedbank“ grąžinimą ir įkeitė žemės sklypą Marijampolės sav., Liudvinavo sen., Nartelio k. (unikalus Nr. 4400-0187-0331);

pripažinti negaliojančiu 2012 m. rugsėjo 6 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą vykdomojoje byloje Nr. 0076/12/00759 (dėl žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0187-0331, pardavimo atsakovei Tautkaičių ŽŪB);

taikyti restituciją ir visą ginčijamais sandoriais perleistą turtą grąžinti V. L. nuosavybėn;

panaikinti 2014 m. liepos 21 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, išduotą atsakovės notarės R. M., dalį, kuria atsakovas A. L. paveldėjo J. D. vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, įgytą ginčijamo 2008 m. spalio 10 d. sandorio pagrindu.

Ieškovė S. G. perdavė V. L. 2009 m. kovo 9 d. 85 000 Lt, pastarasis dėl to surašė paskolos raštelį, kurį įvardijo vekseliu. Paskolos raštelyje V. L. patvirtino, kad 2009 m. kovo 1 d. gavo iš S. G. 85 000 Lt, juos pažadėjo grąžinti iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., nurodydamas, kad nenumatytu atveju automobilis BMW (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atiteks ieškovei.

Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-400-508/2012, V. L. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas, apgaule įgyjant didelės vertės svetimą turtą) dėl to, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. S. G. priklausančius 85 000 Lt, prieš tai įtikinęs pastarąją, jog iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. grąžins jai 100 000 Lt, tai turėjo lemiamą įtaką nukentėjusiosios apsisprendimui paskolinti pinigus, ją suklaidino. V. L. minėtu teismo nuosprendžiu nubaustas laisvės atėmimu 4 metams, ieškovei iš V. L. priteista 85 000 Lt (24 617,70 Eur) turtinės žalos atlyginimo, ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo palikta nenagrinėta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartimi pakeista Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalis dėl paskirtos bausmės, kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Ieškovė teigia, kad V. L. nusikalstamos veikos padarymo metu 2009 m. kovo 9 d. jam nuosavybės teise priklausė ieškinyje nurodyti nekilnojamojo turto objektai. Ieškovei paskolinus V. L. 85 000 Lt, pastarojo motina susitarė su juo, kad jai (T. L.) būtų perleistas V. L. vardu įregistruotas nekilnojamasis turtas. Todėl 2009 m. birželio 17 d. V. L. dovanojimo sutartimi padovanojo žemės sklypą (unikalus Nr. 4400-0187-0331) T. L.. Šis sandoris, ieškovės nuomone, buvo sudarytas tik dėl akių, todėl turi būti pripažintas negaliojančiu CK 1.86, 6.66 straipsnių pagrindais.

2007 m. gruodžio 27 d. tarp V. L. ir atsakovės S. D. (V. L. sugyventinės J. D. motinos) buvo sudaryta V. L. automobilio BMW 730 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – automobilio pirkimo–pardavimo sutartis). Šis automobilis buvo sudaužytas ir draudimo bendrovė priėmė sprendimą atlyginti S. D. 22 230 Lt nuostolių. 2008 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi V. L. pardavė, o jo sugyventinė J. D. nupirko iš jo žemės sklypą Marijampolės sav., Kleivinių k., du žemės sklypus Marijampolės sav., Bitikų k., žemės sklypą Marijampolės sav., Sasnavos mstl., du žemės sklypus Kazlų Rūdos sav., Selemos k., žemės sklypą Kazlų Rūdos sav., Ąžuolų Būdos k., šešis žemės sklypus ir pastatus Kazlų Rūdos sav., Didžiųjų Zariškių k., už bendrą 37 000 Lt (10 715,94 Eur) sumą. Ieškovė teigė, kad 2007 m. gruodžio 27 d. ir 2008 m. spalio 10 d. sandoriais V. L., perleisdamas savo turtą (automobilį, žemės sklypus, gyvenamąjį namą) savo šeimos nariams, tapo nemokus, todėl ieškovė, siekdama išieškoti skolą, priversta ginčyti minėtas V. L. turto perleidimo sutartis pagal CK 1.86, 6.66 straipsnius.

Atsakovė AB „Swedbank“ (buvęs pavadinimas AB „Hansabankas“) ir V. L. 2007 m. gegužės 8 d. sudarė kredito sutartį, pagal kurią jam buvo suteiktas 600 000 Lt kreditas iki 2008 m. gegužės 8 d. (paskirtis – nekilnojamojo turto įsigijimas). Prievolių pagal šią kredito sutartį įvykdymui užtikrinti hipotekos lakštu (kodas 07/1/2007/0001296) buvo įkeistas 10,9543 ha bendro ploto žemės sklypas Marijampolės sav., Nartelio k., unikalus Nr. 4400-0187-0331 (toliau – ginčo žemės sklypas). V. L. laiku negrąžinus kredito, tarp jo ir atsakovės AB „Swedbank“ 2008 m. birželio 11 d. sudarytas susitarimas dėl 2007 m. gegužės 8 d. kredito sutarties, kuriuo pratęstas kredito grąžinimo terminas iki 2008 m. lapkričio 8 d.

V. L. laiku negrąžinus atsakovei AB „Swedbank“ 2007 m. gegužės 8 d. paimto kredito, 2009 m. gegužės 25 d. V. L. motina atsakovė T. L. pateikė AB „Swedbank“ prašymą leisti perimti V. L. skolą pagal 2007 m. gegužės 8 d. kredito sutartį bei leisti V. L. padovanoti jai AB „Swedbank“ įkeistą ginčo žemės sklypą ir pratęsti kredito grąžinimą 10 metų. AB „Swedbank“ 2009 m. birželio 4 d. išdavė leidimą V. L. dovanoti AB „Swedbank“ įkeistą turtą, o 2009 m. birželio 17 d. tarp V. L. ir T. L. sudaryta ginčo žemės sklypo dovanojimo sutartis. Tarp AB „Swedbank“ ir T. L. 2009 m. birželio 16 d. sudaryta kredito sutartis dėl 575 614,00 Lt kredito (paskirtis – V. L. 2007 m. gegužės 8 d. išduotos paskolos refinansavimas). Prievolių pagal 2009 m. birželio 16 d. kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas J. A. L. laidavimu ir hipotekos lakštu (kodas 07/1/2009/0001230) įkeistu ginčo žemės sklypu.

Atsakovė AB „Swedbank“ išdavė T. L. jos prašymu 2009 m. liepos 31 d. leidimą rengti įkeisto turto detalųjį planą, pakeičiant žemės sklypo paskirtį ir išskaidant minėtą žemės sklypą į atskirus turtinius vienetus. Tarp AB „Swedbank“ ir T. L. 2010 m. sausio 12 d. sudarytas susitarimas dėl 2009 m. birželio 16 d. kredito sutarties pakeitimo, kuriuo atidėtas priskaičiuotų palūkanų mokėjimas, padidinta kredito suma ir atidėtas kredito grąžinimo pradžios laikas iki 2009 m. liepos 20 d. T. L. tinkamai nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, šios prašymu tarp AB „Swedbank“ ir T. L. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sudarytas susitarimas dėl 2009 m. birželio 16 d. kredito sutarties pakeitimo. Šiuo susitarimu atidėtas priskaičiuotų palūkanų mokėjimas, padidinta kredito suma ir atidėta kredito grąžinimo pradžios data iki 2011 m. kovo 20 d.

Atsakovei T. L. nevykdant įsipareigojimų pagal kredito sutartį atsakovė AB „Swedbank“ ėmėsi priverstinio skolos išieškojimų veiksmų. Marijampolės rajono apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. kovo 28 d. nutartimi byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi03MzktNTcwLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-739-570/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-739-570/2012">2-739-570/2012</a> nutarta parduoti iš varžytynių įkeistą ginčo žemės sklypą, priklausantį T. L.. AB „Swedbank“ užsakymu 2011 m. rugsėjo 26 d. atliktas bankui įkeisto ginčo žemės sklypo vertinimas ir nustatyta, kad šio žemės sklypo rinkos vertė vertinimo dieną buvo 89 000 Lt (25 776,18 Eur). Atsakovės antstolės S. Ž. 2012 m. rugpjūčio 13 d. patvarkymu buvo paskelbtos ginčo žemės sklypo viešosios varžytynės, o 2012 m. rugsėjo 6 d. turto pardavimo skolininkės pasiūlytam pirkėjui aktu ginčo žemės sklypas parduotas už 104 000 Lt (30 120,48 Eur) atsakovei Tautkaičių ŽŪB.

V. L. ir J. D. augino mažametį sūnų A. L.. J. D. mirė 2013 m. sausio 8 d., V. L. – 2013 m. birželio 24 d., jų teisių perėmėju tapo sūnus atsakovas A. L., atstovaujamas globėjų S. D. ir G. Dainoro.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškovės S. G. ieškinį, priteisdamas jai iš atsakovo A. L. 26 050 Lt (7544,60 Eur) palūkanų, 579,24 Eur (2000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo 28 050 Lt (8123,84 Eur) sumos, palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. vasario 18 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismas atmetė kitą ieškinio dalį (dėl 142 936 Lt palūkanų, 48 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, 2007 m. gruodžio 27 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutarties, 2008 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties, 2009 m. birželio 17 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis, hipotekos lakšto (kodas 07120090001230), 2012 m. rugsėjo 6 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto vykdomojoje byloje Nr. 0076/12/00759 pripažinimo negaliojančiais, 2014 m. liepos 21 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalies, kuria A. L. paveldėjo J. D. vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, įgytą 2008 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, panaikinimo).

Teismas konstatavo, kad V. L. išduotame ieškovei paskolos raštelyje (dėl 85 000 Lt skolinimosi) nėra nustatyta jo pareiga mokėti palūkanas, tačiau įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuota, jog už paskolintus 85 000 Lt V. L. įsipareigojo grąžinti ieškovei iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. 100 000 Lt. Teismas sprendė, kad už naudojimąsi ieškovės pinigais V. L. žadėjo jai sumokėti 15 000 Lt palūkanų (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnio 1 dalis).

Teismas pažymėjo, kad V. L. baudžiamojoje byloje nebuvo tiriamos visos aplinkybės, susijusios su teisiniais paskolos santykiais – baudžiamojo proceso metu įrodinėjimo dalyku nebuvo visi civiliniai teisiniai palūkanų skaičiavimo ir mokėjimo aspektai. Todėl nepagrįstas ieškovės argumentas, kad V. L. įsipareigojo mokėti jai po 104,10 Lt palūkanų, skaičiuojamų kiekvieną dieną, iki paskolos grąžinimo, jos reikalavimas dėl 151 986 Lt palūkanų priteisimo atmestinas kaip neįrodytas bei nepagrįstas (CPK 178 straipsnis).

Teismas nurodė, kad V. L. negrąžinus ieškovei paskolos iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., atsirado jo pareiga mokėti ieškovei 5 proc. metinių palūkanų už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 straipsnis). Ieškovės reikalavimas priteisti 17 000 Lt už 4 metus tenkintinas iš dalies, nes V. L. prievolė mokėti šias palūkanas atsirado ne nuo 2009 m. kovo 9 d., o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d., todėl ieškovei priteisiama 11 050 Lt palūkanų. Teismas sprendė, kad ieškovei turi būti priteista 15 000 Lt palūkanų pagal paskolos sutartį ir 11 050 Lt kompensuojamųjų palūkanų, iš viso – 26 050 Lt (7544,60 Eur) palūkanų.

Teismas, spręsdamas dėl ieškovei priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, nurodė, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog V. L. nusikalstama veika sukėlė ieškovei sunkių dvasinių išgyvenimų, emocinių sukrėtimų, skaudžiai paveikė jos gyvenimą. Nenustatyta, jog ieškovė dėl paskolintų (iš esmės jos tėvų dovanotų) pinigų patyrė finansinių sunkumų. 2012 m. rugpjūčio mėn. ieškovė gydėsi Marijampolės ligoninės psichiatrijos skyriuje, tačiau apie gydymosi trukmę, diagnozę, ligos priežastis bei pasekmes sveikatai ji nepateikė tikslesnių duomenų. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju prašoma priteisti žalos atlyginimą ne iš paties ją padariusio asmens (V. L.), tačiau iš netekusio abiejų tėvų mažamečio jo turto paveldėtojo atsakovo A. L.. Teismas sprendė, kad 2000 Lt (579,24 Eur) piniginė kompensacija yra adekvati ieškovės patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad ieškovė, ginčydama 2007 m. gruodžio 27 d. ir 2008 m. spalio 10 d. sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu, nepagrindė nė vienos actio Pauliana sąlygos byloje esančiais įrodymais. Pinigai V. L. buvo paskolinti praėjus atitinkamai 14 ir 5 mėnesiams nuo ginčijamų sutarčių sudarymo. Tai leidžia daryti išvadą, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė neturėjo neabejotinos ir galiojančios teisės. Atsakovė S. D. ir jos duktė J. D., sudarydamos ginčijamus sandorius, negalėjo žinoti, kad šie sandoriai pažeis ateityje kreditorės (ieškovės) teises, todėl nėra pagrindo pripažinti jas nesąžiningomis (CK 6.66 straipsnio 2 dalis).

Aplinkybė, kad V. L. su J. D. gyveno rekonstruotoje sodyboje Didžiųjų Zariškių kaime ir sudarius 2008 m. spalio 10 d. nekilnojamojo turto perleidimo sandorį, savaime nepatvirtina šio sandorio tariamumo (CK 1.86 straipsnis). Byloje nėra įrodymų, kad perleistas nekilnojamasis turtas buvo įvertintas nepagrįstai žema kaina, kad nekilnojamojo turto sandoris buvo nevykdytas. J. D., įsigijusi žemės sklypus, statinius, įregistravo juos savo vardu Nekilnojamojo turto registre. Po J. D. mirties juos paveldėjo jos sūnus atsakovas A. L.. Teismas konstatavo, kad ginčijamas sandoris buvo įvykdytas, todėl jis negali būti pripažįstamas tariamu bei negaliojančiu pagal CK 1.86 straipsnį. Ieškovės reikalavimas panaikinti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, nenuginčijus 2008 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas nurodė, kad atsakovė S. D. teismo posėdžio metu patvirtino, jog nemokėjo V. L. pinigų už automobilį, perleistą jai 2007 m. gruodžio 27 d. sutartimi, automobiliu naudojosi duktė ir V. L., automobilio pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta, siekiant nuslėpti V. L. turtą. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog ginčo sandorio sudarymo metu V. L. galėjo baimintis išieškojimo iš ginčo sandoriu perleisto turto. Priešingai, bylos duomenimis, jis turėjo pakankamai ir kito turto, įį vėliau perleido J. D., T. L., šį turtą po V. L. mirties paveldėjo sūnus A. L.. Automobilį S. D. savo vardu įregistravo VĮ „Regitra“, pakeitė valstybinį numerį, buvo priimtas draudimo bendrovės sprendimas sumokėti S. D. draudimo išmoką.

Teismas pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1A-400-508/2012 yra konstatuota, jog V. L. perleido turtą dėl to, kad į jį vėliau galbūt nebūtų nukreiptas išieškojimas, tokiu būdu apsunkinta nukentėjusiosios galimybė išsiieškoti iš kaltinamojo paskolintus pinigus. Teismas nurodė, kad vertinant V. L. veiksmus civilinėje byloje pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus nenustatyta, jog ginčijamų 2007 m. gruodžio 27 d. ir 2008 m. spalio 10 d. sandorių sudarymo metu V. L. ir S. G. siejo artima pažintis, kad V. L. buvo žinomos S. G. finansinės galimybės paskolinti gana didelę pinigų sumą.

Teismas sprendė, kad T. L. kartu su V. L. skola perėmė ginčo žemės sklypą pagal 2009 m. birželio 17 d. dovanojimo sutartį ir tokiu būdu jo finansinė padėtis ne pablogėjo, o pagerėjo. Priverstine tvarka pardavus bankui įkeistą žemės sklypą, gautų lėšų nepakako visiems įsipareigojimams bankui pagal kredito sutartį įvykdyti. Atsižvelgiant į tai, 2009 m. birželio 17 d. ginčo žemės sklypo dovanojimo sutartis CK 6.66 straipsnio pagrindu negali būti pripažinta negaliojančia.

Teismas konstatavo, kad ieškovės ginčijama dovanojimo sutartis, hipotekos lakštas taip pat vertinami kartu su pirmiau nurodytomis kredito sutartimis ir kitais sandoriais, sudarytais banko, V. L. ir T. L.. Ginčijama dovanojimo sutartimi įgytu žemės sklypu, hipotekos lakštu buvo užtikrintas T. L. suteikto kredito grąžinimas pagal galiojančią ir įvykdytą 2009 m. birželio 16 d. kredito sutartį, kurios ieškovė neginčija. Hipotekos sandoris buvo įregistruotas Hipotekos registre ir jo pagrindu buvo įvykdytas priverstinis skolos išieškojimas. Ginčijami sandoriai buvo įvykdyti, todėl jie negali būti pripažįstami tariamais ir negaliojančiais CK 1.86 straipsnio pagrindu.

Teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2012 m. rugsėjo 6 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą yra išvestinis iš reikalavimo pripažinti negaliojančiu hipotekos lakštą, todėl nėra pagrindo tenkinti ir šį reikalavimą. Priverstinis išieškojimas buvo vykdomas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 28 d. nutarties, kurios ieškovė neginčija, pagrindu. Šioje teismo nutartyje buvo nurodytas konkretus turtas, kurį nutarta priverstinai parduoti iš varžytynių (žemės sklypas, unikalus Nr. 4400-0187-0031), jis asmeninės nuosavybės teise priklausė T. L.. Ieškovės argumentai, kad ginčijamu aktu buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti (CPK 602 straipsnio 2 dalis). Ginčijamu pardavimu nebuvo iš esmės pažeistos ieškovės teisės (CPK 602 straipsnio 7 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės S. G. apeliacinį skundą, 2015 m. spalio 13 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą.

Kolegija nurodė, kad ieškovė iš esmės neįrodinėjo 2007 m. gruodžio 27 d., 2008 m. spalio 10 d. sandorių negaliojimo pagrindų bei sąlygų pagal CK 1.86 ir 6.66 straipsnius, grindė ieškinio reikalavimus deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, baudžiamosios bylos Nr. 1A-400-508/2012 medžiaga. Kolegija pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas V. L. atsakomybės dėl sukčiavimo klausimas, ir nors jis buvo pripažintas kaltu teismo nuosprendžiu dėl nurodyto nusikaltimo (85 000 Lt sumos iš nukentėjusiosios įgijimo apgaule), tai savaime nepatvirtina minėtų sandorių negaliojimo pagrindų egzistavimo, V. L. ir kitų ginčo sandorių šalių nesąžiningumo civilinės teisės normų kontekste.

Baudžiamojoje byloje nebuvo keliami ir iš esmės nagrinėjami ginčo sandorių galiojimo, jų šalių sąžiningumo klausimai. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti faktines aplinkybes, nustatytas minėtoje baudžiamoje byloje, prejudicinėmis, spręsdamas ieškinio reikalavimus dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog minėtų sandorių sudarymo metu ieškovė neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės V. L.. Kitos šių sandorių šalys (J. D. ir S. D.) juos sudarydamos negalėjo žinoti, kad ginčo sutartys pažeis ateityje ieškovės teises. Kolegija teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra sąlygų visumos, reikalingos 2007 m. gruodžio 27 d. automobilio pirkimo–pardavimo bei 2008 m. spalio 10 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartims pripažinti negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis).

Kolegija pažymėjo, kad kreditoriaus reikalavimo teisei atsirasti reikalinga prievolė (sutartinė, deliktinė). Tokios prievolės ginčo sandorių sudarymo metu nebuvo, todėl V. L. negalėjo pažeisti būsimos prievolės ieškovei. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovės prielaidą, kad V. L. buvo žinoma apie būsimą jos 85 000 Lt paskolą dar prieš ginčo sutarčių sudarymą.

Kolegija konstatavo, kad ieškovės įrodymai neleidžia vienareikšmiškai spręsti apie 2007 m. gruodžio 27 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą tik dėl akių. Ginčo automobilis buvo įregistruotas S. D. vardu, sudaužius automobilį, draudimo išmoka buvo išmokėta S. D., ši disponavo minėta draudimo išmokos suma. Tai leidžia daryti išvadą, jog ginčo sutartis buvo įvykdyta (CPK 185 straipsnis). Sutarties sudarymo priežastys nėra svarbios, nes ji buvo sudaryta daugiau kaip prieš dvejus metus iki ieškovės ir V. L. susitarimo dėl 85 000 Lt sumos paskolos. Byloje nėra duomenų, kad V. L., perleisdamas automobilį J. D. motinai, žinojo apie ieškovės finansines galimybes paskolinti gana didelę pinigų sumą, kad šiuo sandoriu jis siekė išvengti konkrečios prievolės.

Kolegija pripažino, kad, lyginant V. L. 2007 m. gegužės 25 d. sumokėtą ginčo automobilio įsigijimo kainą (64 300 Lt) su 2007 m. gruodžio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi sulygta šio turto kaina (1000 Lt), matyti, jog pastaroji yra nedidelė. Automobilis buvo perleistas su V. L. asmeniniais ryšiais susijusiam asmeniui – sugyventinės motinai, jo vaiko močiutei, todėl nėra pagrindo teigti, kad automobilis buvo perleistas S. D. už nepagrįstai mažą kainą, ir tai patvirtina ginčo sandorio šalių nesąžiningumą.

Kolegija pažymėjo, kad ieškovė neįrodė, jog 2008 m. spalio 10 d. sutartimi J. D. perleisti žemės sklypai ir gyvenamasis namas buvo perduoti jai už nepagrįstai mažą sumą (37 700 Lt). Kadangi turtą V. L. perleido su juo asmeniniais ryšiais susijusiam asmeniui – sugyventinei, todėl galėjo perleisti turtą už mažesnę, nei tuo metu buvusią ginčo objektų rinkos vertę.

Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog dėl 2009 m. birželio 17 d. dovanojimo sutarties V. L. turtinė padėtis ne pablogėjo, o pagerėjo, nes jo 575 614 Lt įsipareigojimas AB „Swedbank“ buvo perimtas T. L.. Kolegija pažymėjo, kad neturi pagrindo spręsti, jog ginčo turto rinkos vertės sumažėjimas buvo nulemtas ne rinkos pokyčių, o o to, kad įvyko prievolės bankui asmens - skolininko - pasikeitimas. Dovanojimo sutartis sukūrė jos šalims tuos teisinius padarinius, kurių jos siekė, sutartis buvo realiai vykdoma, todėl nėra ir sąlygų ginčo sutartį pripažinti sudaryta dėl akių (CK 1.86 straipsnis).

Kolegija pažymėjo, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu neįrodė, jog V. L. prisiėmė įsipareigojimą kiekvieną dieną mokėti 104,17 Lt (15 000 Lt : 144 d.) pelno palūkanų ir po 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki prievolės įvykdymo (CPK 178 straipsnis, CK 6.872 straipsnis). Ieškovė nepareiškė reikalavimo priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas už pagrindinę V. L. neįvykdytą prievolės sumą – 85 000 Lt.

Kolegija sprendė, kad dėl V. L. nusikaltimo, ilgo bylinėjimosi teismuose ieškovė patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų. Tačiau bylos duomenys nepatvirtina, kad dėl šių išgyvenimų pablogėjo ieškovės sveikata ar ieškovė dėl to ją prarado. Ieškovė neįrodė, kad dėl V. L. neteisėtų veiksmų atsirado ilgalaikių padarinių, turinčių įtakos tolesniam jos gyvenimui. Kolegija, vertindama teismų praktikoje nustatytus neturtinės žalos atlyginimo dydžius ne už fundamentalias vertybes, tokias kaip sveikata ar gyvybė, atsižvelgdama į ieškovės patirtus nepatogumus dėl pradėtų teisminių procesų ir neigiamus dvasinius išgyvenimus, sprendė, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė S. G. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 13 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalis netenkinti dalies ieškovės ieškinio, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, t. y. :

priteisti ieškovei iš atsakovo A. L. 44 018,19 Eur (151 986 Lt) sutartinių palūkanų už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 9 d. iki 2013 m. kovo 9 d.; 4923,54 Eur (17 000 Lt) 5 procentų dydžio palūkanas pagal įstatymą nuo 2009 m. kovo 9 d. iki 2013 m. kovo 9 d. (už 4 metus), nuo 2013 m. kovo 9 d. priteisti 5 procentų palūkanas nuo 24 617,70 Eur (85 000 Lt) sumos; 14 481 Eur (50 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo; 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą;

pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2007 m. gruodžio 27 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą atsakovų V. L. ir S. D.; priteisti V. L. teisėjų perėmėjui A. L. iš atsakovės S. D. 6082,02 Eur (21 000 Lt) draudimo išmokos;

pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2009 m. birželio 17 d. dovanojimo sutartį, sudarytą atsakovų V. L. ir T. L.;

pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento hipotekos lakštą (kodas 07120090001230), kuriuo atsakovė T. L. užtikrino jau suteikto kredito pagal 2009 m. birželio 16 d. kreditavimo sutartį AB „Swedbank“ grąžinimą ir įkeitė žemės sklypą (unikalus Nr. 4400-0187-0331), bei šio lakšto registraciją;

pripažinti negaliojančiu 2012 m. rugsėjo 6 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą vykdomojoje byloje Nr. 0076/12/00759, patvirtintą antstolės S. Ž., kuriuo žemės sklypas (unikalus Nr. 4400-0187-0331) parduotas už 30 120,48 Eur (104 000 Lt) atsakovei Tautkaičių ŽŪB ir taikyti restituciją;

pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2008 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą V. L. ir J. D., bei taikyti restituciją, grąžinant šį turtą V. L. nuosavybėn;

panaikinti 2014 m. liepos 21 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 2047, išduoto notarės R. M., dalį, kuria A. L. paveldėjo J. D. vardu įregistruotą nekilnojamąjį turtą;

priteisti bylinėjimosi išlaidų, turėtų abiejose instancijose ir kasaciniame teisme, atlyginimą.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai netinkamai vertino 2012 m. birželio 20 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartį, priimtusbaudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE3LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-117/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-117/2013">2K-117/2013</a>, kuriuose nustatytos V. L. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės (CPK 182 straipsnio 3 dalis). Kauno apygardos teismas 2012 m. birželio 20 d. nuosprendyje konstatavo, kad 2008 m. spalio 10 d. sutarties pagrindu įvykęs V. L. turto perleidimas J. D. ir 2007 m. gruodžio 27 d. transporto priemonės perrašymas S. D. vardu buvo sukčiavimo elementai. Kauno apygardos teismas konstatavo, jog V. L. perleido visą sutartyje nurodytą turtą, kad į jį vėliau negalėtų būti nukreiptas išieškojimas ir taip būtų apsunkinta nukentėjusiosios S. G. galimybė išsiieškoti iš kaltinamojo paskolintus pinigus. Nukentėjusiosios apgaulė pasireiškė tuo, kad V. L. piktnaudžiavo jos pasitikėjimu. Teismai, neatsižvelgę į baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su V. L. apgaule, padarė neteisingą išvadą, kad baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės dėl V. L. apgaulės nėra prejudiciniai faktai šioje byloje, kad jos nepatvirtina sandorių apsimestinumo. Teismai, netgi konstatavę, kad minėti faktai nėra prejudiciniai, turėjo vertinti teismų baudžiamojoje byloje priimtus procesinius sprendimus kaip rašytinius įrodymus (CPK 177 straipsnis). Tokiu būdu teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nurodytos šio teismo nutartyse Nr. 3K-3-378/2009, 3K-3-215/2008.

Teismai nevertino byloje dalies reikšmingų sandorių pripažinimo negaliojančiais aplinkybių (CPK 185 straipsnis). Teismai neatsižvelgė į tai, kad abu sandoriai buvo sudaryti su šeimos nariais (sugyventine J. D. ir jos motina S. D.), turtas buvo perleistas už gerokai mažesnę nei vidutinė rinkos kaina (12 žemės sklypų ir gyvenamasis namas perduoti V. L. sugyventinei už 37 000 Lt, už 64 300 Lt sumą V. L. įgytas automobilis perleistas jo sugyventinės motinai už 1000 Lt). Teismai neįvertino to, kad kaip liudytoja apklausta S. D. patvirtino, jog ji nemokėjo jokių pinigų už automobilį V. L., kad automobilis buvo sudaužytas ir ji gavo draudimo išmoką 2011 m. Teismai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, formuojamą sandorių pripažinimo tariamais bylose, kurioje nurodyta, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais būtina išsiaiškinti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas teises bei pareigas ir kokia buvo tikroji sandorių šalių valia; kad esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, jog jis realiai nevykdomas (CK 1.86 straipsnis).

Teismai procesiniuose sprendimuose, nurodydami, kad nėra CK 6.66 straipsnio sąlygų (t. y. kad ginčijamų sandorių sudarymo metu kasatorė neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės) netinkamai aiškino CK 6.66 ir 6.67 straipsnių nuostatas. Bylos įrodymai leidžia daryti išvadą, kad V. L. nusikalstama veika pradėta vykdyti 2007 m. gruodžio 27 d., kai jis pradėjo sudaryti sandorius, dėl kurių vėliau buvo apsunkintas skolų išieškojimas iš jo turto. Teismai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje išaiškinta, kad kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimas priklauso nuo prievolės prigimties: sutartinės prievolės atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas – su žalos padarymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-362/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-362/2011">3K-3-362/2011</a>, 3K-3-167/2013). Teismai netinkamai taikė CK 6.67 straipsnio nuostatą, spręsdami dėl J. D. ir S. D. nesąžiningumo, sudarant 2007 m. gruodžio 27 d. ir 2008 m. spalio 10 d. sandorius. Jų nesąžiningumas yra preziumuojamas pagal CK 6.67 straipsnį, ir jo net nereikėjo įrodinėti. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovės prielaidą, jog apie būsimą jos 85 000 Lt paskolą buvo žinoma dar prieš ginčo sutarčių sudarymą.

Teismai, tenkindami ieškinio reikalavimą dėl pelno palūkanų priteisimo iš dalies, nevertino baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, netinkamai aiškino CK 6.37 straipsnio ir CK 6.210 straipsnio nuostatas. Teismų procesiniai sprendimai, priimti baudžiamojoje byloje, patvirtina, kad ieškovė suteikė V. L. atlygintinę paskolą ir ieškovė turi teisę į pelno palūkanas už visą naudojimosi paskolinta 85 000 Lt suma laikotarpį. Apeliacinės instancijos teismas padarė prieštaringas byloje išvadas, pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš V. L. ieškovės naudai 15 000 Lt už naudojimąsi šios pinigais, tačiau vėliau nurodydamas, kad ieškovė neįrodė, jog V. L. prisiėmė įsipareigojimą ir po 2009 m. rugpjūčio 1 d. kasdien iki prievolės įvykdymo mokėti ieškovei 104,17 Lt pelno palūkanų. Teismai netinkamai aiškino CK 6.872 straipsnio nuostatas. Pagal formuojamą teismų praktiką ieškovės ir V. L. sudaryta paskolos sutartis turėtų būti vertinama kaip atlygintinė, todėl teismai nepriteisdami ieškovei palūkanų po 2009 m. rugpjūčio 1 d. nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bylose dėl paskolos santykių. Įvertinus ieškovės ir V. L. susitarimą sumokėti ieškovei 15 000 Lt palūkanų už naudojimąsi pinigais iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., byloje galima buvo daryti išvadą, kad šalys susitarė dėl 104,10 Lt palūkanų skaičiavimo kiekvieną dieną, todėl, V. L. laiku neatsiskaičius su ieškove, šios palūkanos turėjo būti skaičiuojamos ir po 2009 m. rugpjūčio 1 d., o ieškinio padavimo dieną ieškovei turėjo būti sumokėtos 151 986 Lt dydžio mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos. Teismai, net nenustatę šalių susitarimo dėl 104,10 Lt palūkanų už kiekvieną naudojimosi pinigais dieną mokėjimo, turėjo priteisti šias palūkanas vadovaudamiesi CK 6.210 straipsniu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. kovo 9 d. Teismai, priteisdami ieškovei 5 proc. dydžio palūkanas nuo 85 000 Lt tik už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. kovo 9 d., nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, formuojamos nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-283/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-283/2012">3K-3-283/2012</a>. Nurodytoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo iniciatyva perkvalifikavo ieškinio reikalavimus ir ieškovui buvo priteistos kompensuojamąją funkciją atliekančios palūkanos nuo kitoje byloje įsiteisėjusiu sprendimu ieškovui priteisto nuostolių dydžio bei priteistos procesinės palūkanos nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus ir susiklosčiusią teismų praktiką dėl neturtinės žalos priteisimo, kai asmens atžvilgiu padaroma nusikalstama veika, nurodyta BK 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas, įgyjant didelės vertės svetimą turtą). Teismai neatsižvelgė į tai, kad V. L., keldamas baudžiamojoje byloje versijas dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, sukėlė ieškovei ne tik neigiamų dvasinių išgyvenimų, bet ir negrįžtamas pasekmes jos reputacijai (sužlugdė ieškovės reputaciją artimųjų bei kitų žmonių akyse, apšmeižė ją), dėl to ieškovė buvo psichologiškai traumuota ir iki šios dienos jaučia neigiamas pasekmes. Teismas neįvertino to, kad V. L. pasisavinta suma (85 000 Lt) ieškovei yra didelė, todėl ieškovė patyrė didelį šoką, kenčia dėl nemigos. Kadangi ieškovė artimai bendravo su V. L., bet paskui buvo jo apgauta, šiuo metu ji prarado pasitikėjimą kitais asmenimis. Panašioje byloje teismai priteisė nukentėjusiems 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nors jie buvo apgauti dėl kur kas mažesnės nei ieškovė sumos (24 896,42 Lt) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDc0LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-474/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-474/2010">2K-474/2010</a>).

Teismai, atmesdami ieškinio dalį dėl 2009 m. birželio 17 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu, nevertino V. L. parodymų, duotų baudžiamojoje byloje, kad jis perleido žemės sklypą motinai jau tuo metu, kai gyveno su ieškove, nenorėdamas jo prarasti. Teismai nevertino V. L. motinos T. L. duotų baudžiamojoje byloje parodymų, kad jai sūnus padovanojo sklypą be priežasties; kad sandoris neatlygintinis; kad actio Pauliana paskirtis ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas jo mokumas. Bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad V. L. suteiktas 600 000 Lt kreditas buvo užtikrintas, įkeičiant žemės sklypą, kurio vertė buvo 2 520 000 Lt, vėliau refinansavus šį kreditą T. L. suteiktas 575 614 Lt kreditas, kuris buvo užtikrintas 1 670 000 Lt vertės tuo pačiu žemės sklypu bei J. A. L. laidavimu. Dėl to ginčijama dovanojimo sutartimi V. L., padovanodamas žemės sklypą savo motinai T. L., pablogino savo turtinę padėtį iš esmės, sumažino savo turto vertę beveik 1 000 000 Lt. Teismas nevertino to, kad dovanojimo sutarties sudarymo metu sklypas buvo įvertintas 1 670 000 Lt, todėl neturi reikšmės tai, kad po 2009 m. birželio 17 d. dovanojimo sutarties jis buvo įvertintas tik 89 000 Lt.

Teismai nevertino atsakovų veiksmų ir jų nesąžiningumo, netaikė CPK 602 straipsnio nuostatų. Byloje akivaizdu, kad T. L. sąmoningai įkeitė ginčijamu sandoriu jai padovanotą žemės sklypą kreditorei AB „Swedbank“, t. y. įkeitė tai, kas jai nepriklausė, šis T. L. nepriklausantis turtas buvo realizuotas. Tai pažeidžia ieškovės teises ir teisėtus interesus išsiieškoti iš nusikalstamą veiką atlikusių ir suplanavusių asmenų ieškovės perduotus 85 000 Lt. 2012 m. rugsėjo 6 d. turto pardavimo iš skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas vykdomojoje byloje Nr. 0076/12/00759 naikintinas.

Pripažinus negaliojančiais aptartus skunde sandorius, naikintina 2014 m. liepos 21 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo kaip išvestinio dalis dėl ginčijamo turto, kurį A. L. paveldėjo kaip J. D. turtą. Nuginčijus 2008 m. spalio 8 d. sandorį, J. D. negali būti pripažįstama teisėta jame nurodyto nekilnojamojo turto savininke.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė notarė R. M. prašo atmesti ieškovės kasacinio skundo reikalavimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo. Atsakovė nurodo, kad A. L. turtas, sudarantis J. D. palikimą, nebuvo perleistas. Jam teisės aktų nustatyta tvarka buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kurio pagrindu įpėdiniui A. L. perėjo jo mirusios motinos turtas ir įsipareigojimai, nurodyti antstolio sudarytame apyraše.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė Tautkaičių ŽŪB prašo palikti nepakeistus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

V. L., sudarydamas žemės sklypo dovanojimo sutartį su savo motina T. L., nepažeidė teisėtų kasatorės interesų. Žemės sklypas dar iki prievolės kasatorei atsiradimo dienos buvo įkeistas AB „Swedbank“, užtikrinant V. L. 2007 m. gegužės 8 d. paskolos sutartimi suteiktą 600 000 Lt kreditą nekilnojamam turtui įsigyti. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ginčo dovanojimo sutarties tikslas buvo ne V. L. siekis neva tariamu sandoriu išvengti galimų jo kreditorių piniginių reikalavimų nukreipimo į jo turimą turtą, tačiau būtent perkelti jo turimą piniginį įsiskolinimą kitam asmeniui, atitinkamai perduodant šiam asmeniui nuosavybėn turtą, kuriam įsigyti buvo panaudota iš banko pasiskolinta pinigų suma.

Kasatorė apeliaciniame skunde pati nurodė, kad ginčijama dovanojimo sutartimi T. L. perduoto žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 85 200 Lt. Tai reiškia, kad varžytynių metu jį pardavus už kur kas didesnę 104 000 Lt kainą, minėta žemės sklypo vertė nebuvo dirbtinai sumažinta.

Nesudarius žemės sklypo dovanojimo sutarties, T. L. nebūtų galėjusi sudaryti ir V. L. 2009 m. birželio 16 d. kredito refinansavimo sutarties. Tai reiškia, kad šią dieną V. L. (jo teisių perėmėjas A. L.) būtų turėjęs net 575 614 Lt piniginį įsipareigojimą AB „Swedbank“, kuris yra daug kartų didesnis nei kreditorės S. G. turimas piniginis reikalavimas ir daugiau kaip penkis kartus didesnis nei ginčijama dovanojimo sutartimi T. L. perduoto žemės sklypo vertė. Tai patvirtina, kad dėl ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo V. L. turtinė padėtis ne pablogėjo, bet pagerėjo. Dėl nurodytų aplinkybių dovanojimo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia ir CK 1.86 straipsnio pagrindu, nes ji buvo realiai vykdoma.

Net ir tuo atveju, jeigu turto pardavimo aktas teismo būtų pripažintas negaliojančiu, taikant restituciją, sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas, sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros. Nustačius, kad turtas yra perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka ir nepaneigus įgijėjo sąžiningumo prezumpcijos, turtas laikomas teisėtai įgytu ne tik sudaryto sandorio, bet ir įstatymo pagrindu (CK 4.96 straipsnio 4 dalis). Net tuo atveju, jeigu ginčo turto pardavimo aktas būtų teismų pripažintas negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, byloje negalima taikyti restitucijos, nes Tautkaičių ŽŪB sąžiningumas nagrinėjamu atveju yra akivaizdus. Atsakovė dalyvavo antstolės inicijuotose varžytynėse, surengtose teisėtos ir nenuginčytos teismo nutarties pagrindu (CPK 602 straipsnio 2 dalis).

Atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą atsakovė AB „Swedbank“ prašo netenkinti skundo, palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus. Atsiliepime nurodyta, kad kasacinis skundas grindžiamas ieškovės motyvais, kurie buvo nurodyti ieškinyje ir apeliaciniame skunde. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išnagrinėjo tuos motyvus. Kasacinio skundo dalis, kuria ginčijama 2009 m. birželio 17 d. dovanojimo sutartis, hipotekos lakštas Nr. 07120090001230, 2012 m. rugsėjo 6 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas, neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalies kasacijos pagrindų. Kasaciniame skunde ieškovės cituojami V. L. ir jo motinos parodymai, duoti baudžiamojoje byloje, yra nekonkretūs, daugiaprasmiai ir nepatvirtina ieškovės reikalavimų pagrįstumo.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė antstolė S. Ž. prašo atmesti kasacinio skundo dalį dėl įkeisto turto realizavimo teisėtos ir nenuginčytos teismo nutarties pagrindu. Atsiliepime nurodyta, kad ginčo dovanojimo sutarties tikslas buvo perkelti V. L. turimą skolą kitam asmeniui perduodant šio asmens nuosavybėn turtą, kuriam įsigyti buvo panaudota iš banko pasiskolinta pinigų suma. Antstolės procesiniai veiksmai, atlikti vykdomojoje byloje, kurioje buvo parduotas įkeistas žemės sklypas, įvykdyti teisėtos ir nenuginčytos nutarties pagrindu.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai A. L. ir S. D. prašo netenkinti ieškovės kasacinio skundo. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasatorė neteisingai nurodo, kad teismai neatsižvelgė į baudžiamojoje byloje nustatytus faktus. 2012 m. birželio 20 d. teismo nuosprendyje V. L. veiksmai vertinami ne 2007–2008 m. sandorių, kurie įvyko prieš paskolos sutarties sudarymą, o 2009 m. dovanojimo sutarties savo motinai aspektu. Teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl V. L. piktnaudžiavimo kasatorės pasitikėjimu nėra susijusios su ginčijamais turto perleidimo sandoriais. Teismo nuosprendyje nėra nurodyta, kad būtent 2007 m. gruodžio 27 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartis ir 2008 m. spalio 10 d. nekilnojamojo turto perleidimo sandoris buvo sudaromi, turint tikslą išvengti prievolės kasatorei, ir kad šie sandoriai buvo sukčiavimo elementas.

Teismai 2012 m. birželio 20 d. nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje, konstatuotas aplinkybes vertino, siedami jas su šios civilinės bylos aplinkybėmis bei CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygomis. Teismų padarytos šioje byloje išvados nepaneigia baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių. V. L. siekis išvengti prievolės, perleidžiant sau priklausantį turtą, baudžiamojoje byloje nebuvo analizuojamas ir nuodugniai vertinamas, nes tai nėra sukčiavimo sudėties elementai ir įrodinėjimo dalykas. Teismai tinkamai įvertino baudžiamosios bylos procesiniuose sprendimuose nurodytas aplinkybes ir šių teismo procesinių sprendimų įrodomąją galią civilinėje byloje.

Kasatorė, remdamasi savo subjektyvia nuomone dėl 2012 m. birželio 20 d. teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje dėstomų išvadų, nepaneigė notariškai patvirtinto nekilnojamojo turto perleidimo sandorio, viešai patvirtintos VĮ „Regitra“ automobilio perleidimo sutarties teisėtumo. Todėl teismai pagrįstai sprendė, jog byloje esančių įrodymų visuma neįrodo ginčijamų sandorių tariamumo (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Byloje nenustačius fakto, kad ginčijamų sandorių pagrindu įvykęs turto perleidimas buvo susijęs su V. L. siekiu išvengti prievolės kasatorei, pastarosios dėstomi argumentai nėra teisiškai reikšmingi, kadangi Lietuvos Respublikos įstatymai nedraudžia sudaryti sandorių su savo šeimos nariais, tai savaime nereiškia šalių, sudarančių tokį sandorį, nesąžiningumo.

Teismai pagrįstai nustatė, kad byloje nėra visų actio Pauliana tenkinimo sąlygų. Ginčo sandoriai buvo sudaryti iki 85 000 Lt paskolos perdavimo V. L.. Kasatorė ginčijamų 2007–2008 m. sandorių kontekste neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Byloje nėra pagrindo teigti, kad žala kasatorei buvo padaryta 2007 m. gruodžio 27 d. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. L. sukčiavimo veiksmai prasidėjo nuo 2009 m. kovo 9 d., apgaule įgyjant svetimą turtą, būtent ši data yra delikto pradžia. Kasatorės iš konteksto išimta cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika neatitinka ratio decidendi principo taikymo ir neįrodo kasatorės daromų prielaidų dėl actio Pauliana instituto taikymo galimybių sandoriams, kurie buvo sudaryti iki skolos atsiradimo.

Kasatorės teiginiai, kad V. L. 2007–2008 m. ginčo sandoriais iš anksto planavo paskolos sandorio su ieškove sudarymą, minėtais sandoriais siekė išvengti galimo ateityje išieškojimo būsimo paskolos sandorio pagrindu, yra neįrodyti. Byloje nėra įrodymų, kad paskolos sudarymo metu V. L. galėjo baimintis dėl priverstinio skolos išieškojimo iš perleisto turto, jis turėjo pakankamai turto, į kurį galėjo būti nukreiptas išieškojimas.

Kasatorės pozicija, pateikta kasaciniame skunde, yra nenuosekli. Kasatorė, ginčydama sutartis actio Pauliana pagrindu, tvirtino, kad jos reikalavimo teisė kilo iš delikto, tačiau, kalbėdama apie palūkanų už paskolos naudojimąsi priteisimą, teigė, kad ją ir V. L. siejo sutartiniai santykiai, kuriems taikytinos paskolos sutarčiai aktualios teisės normos.

Kasatorei ginčijamais teismų sprendimais buvo priteistos tiek pelno palūkanos (15 000 Lt), dėl kurių buvo susitarta su V. L., tiek kompensuojamojo pobūdžio palūkanos (11 050 Lt), kurios nurodytos CK 6.210 straipsnyje. Kasatorė painioja kompensuojamąsias palūkanas su procesinėmis, todėl nemotyvuotai kasaciniame skunde tvirtina, kad kompensuojamosios palūkanos jai turėjo būti priteistos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Kasatorė, skųsdama teismų sprendimus dėl jai priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, nenurodė bei nepateikė įrodymų, kad dėl V. L. veiksmų jos sveikata buvo sutrikdyta, kad ji patyrė dvasinių išgyvenimų, nemigą, neatgaudama skolos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl baudžiamojoje byloje priimto teismo nuosprendžio prejudicijos civilinėje byloje

CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad baudžiamosiose bylose nustatyti faktai civilinėje byloje turi ribotą prejudicinę galią. Į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje įeina, pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, tuo tarpu kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Turto bankas ir kt. v. A. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-554/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-554/2008">3K-3-554/2008</a>).

Teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „BTA Insurance Company“ SE v. UAB „Transrevis“, bylos Nr. 3K-3-500/2013).

Įrodymų pakankamumo, t. y. faktų įrodomumo, problema civilinėje ir baudžiamojoje bylose sprendžiama skirtingai. Baudžiamojoje byloje faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai tampa akivaizdus. Civilinėje teisėje įrodymų pakankamumo problema spręstina remiantis tikimybių pusiausvyros principu: faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, negu jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos N. C. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-439/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-439/2008">3K-3-439/2008</a>; 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001).

Baudžiamojoje byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl V. L. kaltės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, konstatuota, kad V. L. padovanojo savo motinai ginčo žemės sklypą, siekdamas apsunkinti nukentėjusiosios S. G. galimybę išieškoti skolą, realizavus tą žemės sklypą. Tačiau civilinėje byloje teismai konstatavo, kad V. L. perdavė dovanojimo sutartimi motinai žemės sklypą, nes tokiu būdu norėjo atsiskaityti pagal kredito sutartį su AB „Swedbank“.

Prejudiciją šioje civilinėje byloje turi tik tie baudžiamojoje byloje nustatyti faktai, kad V. L. padarė nusikaltimą (apgaule įgijo 85 000 Lt), S. G. dėl to patyrė turtinę žalą (neteko 85 000 Lt). Tačiau kitos faktinės aplinkybės, susijusios su ginčo sklypo dovanojimo sandorio pripažinimu negaliojančiu, nebuvo detaliai tiriamos baudžiamojoje byloje, ši aplinkybė nebuvo įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje byloje. Pažymėtina, kad ginčo sklypo perdavimo dovanojimo sutarties pagrindu atsakovei T. L. aplinkybė nebuvo esminė, baudžiamojoje byloje sprendžiant dėl V. L. kaltės, nes nukentėjusiosios (šios bylos ieškovės) apgaulė pasireiškė ne tuo, kad V. L. sau priklausantį turtą perleido motinai. Esminė apgaulė, turėjusi įtakos nukentėjusiosios apsisprendimui paskolinti V. L. 85 000 Lt, buvo tai, kad jis piktnaudžiavo nukentėjusiosios pasitikėjimu (byloje nustatyta, kad V. L. apgavo S. G., būdamas pažįstamas su ja apie 10 metų, jie artimai bendravo, dėl to ieškovė manė, jog skola bus grąžinta), bet ne tai, kad ji žinojo, jog V. L. priklauso ginčo žemės sklypas.

Baudžiamojoje byloje buvo nustatoma V. L. nusikalstamos veikos (sukčiavimo) motyvacija, o ne šioje civilinėje byloje ginčijamos 2009 m. birželio 17 d. ginčo žemės sklypo dovanojimo sutarties motyvacija. Ta aplinkybė, kad V. L. pasiskolino iš S. G. 85 000 Lt, galbūt suprasdamas, kad jis neturi turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas (nes tas turtas perleistas jo motinai pagal teisėtą, galiojančią ir įvykdytą dovanojimo sutartį), neleidžia civilinėje byloje daryti išvados, kad V. L., sudarydamas ginčo sklypo perleidimo sandorį, siekė apsaugoti sau priklausantį turtą nuo išieškojimo dėl skolos S. G..

Nagrinėjamoje byloje dėl palūkanų priteisimo teismai vadovavosi baudžiamojoje byloje nustatytu kaip įrodytu faktu, kad S. G. paskolino V. L. 85 000 Lt, pastarajam pažadant, kad jis grąžins 100 000 Lt. Teismo sprendimu priteista 15 000 Lt suma kaip mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos. Todėl nėra pagrindo teigti, kad teismai šioje byloje netaikė baudžiamojoje byloje nustatyto fakto dėl palūkanų dydžio. Už kokios trukmės laiką reikia skaičiuoti tokiu būdu nustatytas palūkanas, yra ne CPK 182 straipsnio 3 punkto klausimas.

Teismai tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje priimtus teismų procesinius sprendimus ir juose konstatuotas faktines aplinkybes, nepažeisdami civilinio proceso taisyklių. Todėl nepagrįstas kasatorės argumentas, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 3 punktą.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pagal CK 6.66 straipsnį

CK 6.66 straipsnyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (1 dalis). Dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo (2 dalis).

CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtina, jog preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Šio straipsnio 4 punkte nustatyta, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad CK 6.66 straipsnyje nustatytos šios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1. actio Pauliana institutui taikyti būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. jis taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai; 2. actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus ir teises; 3. Ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jei skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. 4. Kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jei sandoris atlygintinis. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Fugetė” v. UAB „If P&C Insurance AS“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-611/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-611/2013">3K-3-611/2013</a>).

Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu – nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatomi faktai, patvirtinantys skolininko nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti ne galimomis prielaidomis, bet konkrečiais faktais. Teisės klausimas – ar teisingai aiškinamas sąžiningumas atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, kai skolininkas, pažeisdamas kreditoriaus interesus, perleido turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija v. L. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-362/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-362/2011">3K-3-362/2011</a>).

Sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, aktualus yra skolininko mokumas, jo galimybės įvykdyti prievolę, o ne kiti galimi kreditoriaus civilinių teisių gynimo būdai. Dovanojimo sutartimi perduodama nuosavybės teisė į dovanojamą turtą. Dovanotojas netenka nuosavybės teisės, o apdovanotasis ją įgyja. Dovanojimo sutarties pagrindu dovanotojo turto sumažėja, o apdovanotojo padidėja. Svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi turi būti aiškinamasi, ar skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Agaras“ v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-357/2013).

Byloje teismų nustatyta, kad dalis ieškovės ginčijamų sandorių (2007 m. gruodžio 27 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartis, 2008 m. spalio 10 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis) buvo sudaryti iki jos paskolos suteikimo V. L. (2009 m. kovo 9 d.). Todėl, atsižvelgiant į šios nutarties 50 punkte nurodytas teisės normas bei jas aiškinančią teismų praktiką (nutarties 52 punktas), konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nustatė, jog nurodytų sandorių sudarymo metu ieškovė neturėjo neabejotinos ir galiojančios teisės. Šio fakto pakanka tam, kad sandoriai nebūtų pripažinti negaliojančiais pagal CK 6.66 straipsnį, nes nesant nors vienos actio Pauliana egzistavimo sąlygos, ieškovės reikalavimai dėl minėtų sandorių pripažinimo negaliojančiais negali būti tenkinami jos nurodytu pagrindu. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų ieškovės nurodytų actio Pauliana sąlygų, kaip teisiškai nereikšmingų.

Kasatorės teigimu, byloje buvo pagrindas teigti, kad V. L. pradėjo savo nusikalstamą veiką jau 2007 m. gruodžio 27 d., kai pradėjo sudaryti sandorius, dėl kurių vėliau buvo apsunkintas skolos išieškojimas iš V. L. priklausančio turto. Nustatyta, kad 2007 ir 2008 metų sandorių sudarymo metu V. L. nebuvo sudaręs paskolos sutarties su S. G.. Dėl šios priežasties jų santykiams nėra teisinio pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio, todėl tų sandorių sudarymo tikslai ir motyvai teisiškai yra nereikšmingi.

2009 m. birželio 17 d. sandoris dėl ginčo sklypo neatlygintinio perleidimo atsakovei T. L. buvo sudarytas po to, kai V. L. pasiskolino iš S. G. 85 000 Lt (2009 m. kovo 9 d.). Kaip minėta šios nutarties 54 punkte, sprendžiant klausimą dėl dovanojimo sandorių galiojimo CK 6.66 straipsnio kontekste, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes jie padeda išsiaiškinti, ar skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį. Nagrinėjamoje byloje teismai išsamiai ištyrė aplinkybes dėl ginčo žemės sklypo perleidimo dovanojimo sutarties pagrindu, tarp jų – šio sandorio sudarymo motyvą, t. y. V. L. ir T. L. siekį įvykdyti V. L. įsipareigojimus pagal kredito sutartį su AB „Swedbank“. Teismų nustatytos aplinkybės leido daryti išvadą, kad V. L. iš esmės privalėjo sudaryti 2009 m. birželio 17 d. dovanojimo sutartį, siekdamas atsiskaityti su AB „Swedbank“. Nurodyta dovanojimo sutartis buvo įvertinta kartu su tuo metu sudaryta ir įvykdyta skolos perleidimo sutartimi, kuria V. L. 575 614 Lt įsipareigojimas AB „Swedbank“ buvo perimtas T. L.. Dėl to konstatuotina, kad teismai pagal byloje nustatytas aplinkybes pagrįstai nurodė, kad byloje nėra actio Pauliana taikymo sąlygų sprendžiant dėl 2009 m. birželio 17 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pagal CK 1.86 straipsnį

CK 1.86 straipsnyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja (1 dalis). Tokiems sandoriams taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos (2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Praktikoje būna situacijų, kai vedami vienų ar kitų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti skirtas tariamo sandorio institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. D. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-337/2008).

Tariamas sandoris yra fiktyvus sandoris dėl šalių valios ydingumo, kai yra sudaromas, ir paprastai jis nevykdomas. Sprendžiant, ar sandoris tariamas, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F. v. J. Č. ir kt., bylos Nr. 3K-3-68/2005). Įrodinėjant tariamą sandorį viena iš nustatomų aplinkybių yra ta, ar sandoris vykdomas, o jeigu nevykdomas, – dėl kokių priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. R. ir kt. v. UAB „Teisita“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTEvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-191/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-191/2006">3K-3-191/2006</a>). Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamu – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Amplitudė“ v. UAB „Radijo elektroninės sistemos“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00Ny8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-47/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-47/2006">3K-3-47/2006</a>).

Pagal CK 1.86 straipsnį sprendžiant, ar sandoris jo šalims sukėlė realius padarinius, o ne buvo sudarytas tariamai, vertinama pagal tai, ar jis buvo vykdomas, ar šalys turėjo iš to naudos, ar atliko kitokius sandorio realaus įgyvendinimo veiksmus. Tai gali būti turto perdavimas kitam asmeniui, suteikimas juo naudotis, registruojamų daiktų perregistravimas kito asmens vardu, turto apdraudimas įgijėjo naudai, siekimas faktiškai kontroliuoti turto ar daikto naudojimą ir spręsti dėl disponavimo juo ir kiti veiksmai, priklausomai nuo konkretaus sandorio sąlygų. Jei nustatomos tokios ar panašios aplinkybės, tai teismas pagal jų visumą sprendžia, ar sandoris buvo realus ar tariamas.

Kasatorės nuomone, teismai tinkamai neįvertino byloje nustatytų aplinkybių, kad V. L. sudarė sau priklausančio turto perleidimo sandorius su artimais asmenimis, kad dalis turto buvo perleista už neatitinkančią (per mažą) šio turto vertei kainą, kad už dalį turto (automobilį) iš viso nebuvo atsiskaityta. Šios aplinkybės, kasatorės nuomone, patvirtina 2007 m. gruodžio 27 d., 2008 m. spalio 10 d. sandorių tariamumą.

Šioje byloje teismai taip pat nustatė, kad S. D., įsigijusi iš V. L. automobilį 2007 m. gruodžio 27 d. sutarties pagrindu, įregistravo jį savo vardu VĮ „Regitra“, pakeitė jo valstybinį numerį, po avarijos gavo draudimo išmoką. Teismai taip pat nustatė, kad J. D., įsigijusi iš V. L. nekilnojamąjį turtą pagal 2008 m. spalio 10 d. sutartį, įregistravo jį savo vardu Nekilnojamojo turto registre, vėliau po jos mirties minėtas turtas pagal paveldėjimo liudijimą perėjo jos sūnui atsakovui A. L.. Šių aplinkybių visumos pagrindu teismai pagrįstai sprendė, kad minėti sandoriai realiai buvo įvykdyti. Kasacinio skundo argumentai, nurodyti šios nutarties 62 punkte, nepaneigia minėtos teismų išvados.

Pažymėtina, kad netgi jeigu byloje būtų nustatyta, kad V. L., perleisdamas automobilį pagal pirkimo–pardavimo sutartį, realiai negavo iš S. D. jokių pinigų, tai nebūtų pagrindas pripažinti šią sutartį negaliojančia remiantis CK 1.86 straipsniu. Sutarčių šalių valia buvo pakeisti automobilio savininką ir ji buvo įvykdyta. Jeigu turto savininkų valia buvo įgyvendinta ne atlygintinio, o kito, neatlygintinio, sandorio pagrindu (jis galėtų būti kvalifikuojamas kaip dovanojimo sutartis), tai ši aplinkybė nepaneigia šalių valios perleisti turtą, t. y. vieną savininką pakeisti kitu. Iš to nebūtų galima daryti išvados, kad toks sandoris sudarytas neketinant sukelti realių padarinių. Todėl nėra pagrindo teigti, kad 2007 m. gruodžio 27 d. sandoris neturėjo teisinių pasekmių ir kad buvo pažeistas CK 1.86 straipsnis.

Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, būtų pagrindas teigti, kad 2007 m. gruodžio 27 d., 2008 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartys yra apsimestinės (CK 1.87 straipsnis). Tačiau pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį tokiems sandoriams turėtų būti taikomos taisyklės sutarčių, kurias šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, t. y. dovanojimo sutarties taisyklės. Įstatymas nedraudžia nuosavybės teisės perleidimo dovanojimo sutarties pagrindu. Todėl galimas 2007 m. gruodžio 27 d. ir 2008 m. spalio 10 d. sandorių apsimestinumas sudarytų pagrindą tik kitaip kvalifikuoti sudarytus sandorius, bet ne pripažinti juos negaliojančiais ir dėl to grąžinti jais perduotą turtą V. L. nuosavybėn.

Teismai, tinkamai įvertinę byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, teisingai sprendė, kad 2007 m. gruodžio 27 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartis ir 2008 m. spalio 10 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis nėra tariami sandoriai. Ieškovės kasacinio skundo argumentai, nurodyti šios nutarties 62 punkte, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų priteisimo

CK 6.872 straipsnyje nurodyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu (1 dalis). Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta (2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.872 straipsnis yra specialioji norma, numatanti palūkanas už paskolas. Šios teisės normos suteikia teisę šalims pasirinkti: palūkanų dydį, jų mokėjimo tvarką nustatyti sutartimi arba mokėti palūkanas vadovaujantis atitinkamomis įstatymo nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje S. M. v. E. P., bylos Nr. 3K-3-257/2005).

Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. M. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-357/2007).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad V. L. pasiskolino iš S. G. 85 000 Lt, žodžiu įsipareigodamas grąžinti iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. 100 000 Lt. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad V. L. ir S. G. susitarė dėl vienkartinės išmokos, jos dydžio (15 000 Lt) sumokėjimo iki paskolos raštelyje nurodytos datos – 2009 m. rugpjūčio 1 d., t. y. šalys susitarė dėl atlygio dydžio, jo mokėjimo tvarkos ir termino. Šios teismų nustatytos aplinkybės vertinamos kaip susitarimu nustatytas atlygis už skolinimą ir palūkanos priteisiamos kaip prievolės vykdymas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis).

Nurodytoji S. G. ir V. L. susitarimo dėl atlygio sąlyga grąžinti didesnę, nei pasiskolino, sumą vienkartinio sumokėjimo būdu, nesant įrodymų, patvirtinančių konkretesnį V. L. įsipareigojimą ieškovei periodiškai mokėti palūkanas, nenustačius jų mokėjimo tvarkos iki visiško prievolės įvykdymo, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad skolininkas įsipareigojo kreditorei mokėti kiekvieną dieną iki visiško paskolos grąžinimo jos vienašališkai apskaičiuotas pelno palūkanas.

Kasatorės nurodyta aplinkybė, kad paskolos sutartis buvo atlygintinė, dėl to ji turi teisę į mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, skaičiuojamas iki 2013 m. kovo 9 d., nesudaro pagrindo teigti, kad V. L. įsipareigojo mokėti pelno (mokėjimo) palūkanas iki visiško prievolės įvykdymo. Paskolos sutarties atlygintinumas savaime nesuponuoja mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimo iki visiško prievolės įvykdymo. Tokią išvadą leidžia daryti CK 6.872 straipsnio 2 dalies dispozityvumas. Nurodytoje normoje nustatyta, kad šalys turi galimybę susitarti dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų mokėjimo laikotarpio. Šiuo atveju V. L. ir S. G. susitarė dėl palūkanų mokėjimo tik iki 2009 m. rugpjūčio 1 d.

CK 6.870 straipsnis nustato paskolos pelno palūkanų mokėjimą, o 6.872 straipsnio 1 dalis reglamentuoja paskolos pelno palūkanų dydžio nustatymą. Jų mokėjimo tvarką nustato CK 6.872 straipsnio 2 dalis. Pagal ją pelno palūkanos, nustatytos įstatyme ar sutartyje, yra mokamos kas mėnesį kaip prievolės dalis iki paskolos suma bus grąžinta, t. y. iki sutartyje nustatyto grąžinimo termino. Suėjus grąžinimo terminui ir skolininkui negrąžinus paskolos dalyko – paskolintų lėšų, susiklosto situacija, kuri gali būti pripažinta sutarties pažeidimu, o tai savo ruožtu užtraukia sutartinę atsakomybę. Ji įstatymais yra specialiai reglamentuojama. CK 6.874 straipsnis nustato pasekmes, susidariusias po to, kai paskolos gavėjas pažeidė sutartį. Dėl tokio reglamentavimo, esant sutarties pažeidimui, pelno palūkanų mokėjimui taikomos specialios CK 6.874 straipsnio nuostatos, o ne CK 6.872 straipsnio nuostatos, kurios reglamentuoja paskolos sutarties vykdymą iki jos pažeidimo ir netaikomos nuo tada, kai pradedamas taikyti specialusis reglamentavimas pagal CK 6.874 straipsnį.

CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad po paskolos grąžinimo termino praleidimo turi būti mokamos CK 6.210 straipsnyje nustatytos palūkanos, jeigu paskolos sutarties šalys nėra susitarę kitaip. Jos mokamos nuo tos dienos, kurią turėjo būti sugrąžinta paskola, t. y. nuo prievolės įvykdymo termino, iki visiško paskolos sumos grąžinimo. Sisteminis CK 6.870, 6.872 ir 6.874 straipsnių aiškinimas teikia pagrindą daryti išvadą, kad pelno palūkanos iki sutartyje numatyto paskolos grąžinimo termino mokamos, taikant CK 6.872 straipsnį, o praleidus terminą, t. y. paskolos gavėjui pažeidus sutartį, paskolos davėjo pelno praradimas kompensuojamas pagal CK 6.874 straipsnį, kaip specialiąją normą.

CK 6.874 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad palūkanos (nurodytos įstatyme ar sutartyje, priklausomai nuo sutarties turinio) mokamos neatsižvelgiant į CK 6.37 straipsnyje nustatytų palūkanų mokėjimą. CK 6.37 straipsnis nurodo palūkanas pagal pinigines prievoles, tačiau paskolos sutartimi mokamų pelno palūkanų nenustato. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad palūkanas gali nustatyti įstatymai ar sutartis, bet ši nuostata pati savaime neįtvirtina palūkanų mokėjimo prievolės. Paskolos sutarties atveju pelno palūkanas nustatanti norma yra CK 8.870 straipsnio 1 dalis. CK 6.37 straipsnis pats nustato vadinamųjų procesinių palūkanų mokėjimą (2 dalis). Tai reiškia, kad praleidus terminą paskolai grąžinti vietoj pelno palūkanų, nustatytų sutartyje ar įstatyme, mokamos kompensuojamosios palūkanos pagal CK 6.874 straipsnio 1 dalį ir vadinamosios procesinės palūkanos, kurias nustato CK 6.37 straipsnio 2 dalis. Be to, dar gali būti priteisti kiti įrodyti kreditoriaus nuostoliai.

CK 6.874 straipsnio 1 dalis turi išlygą, kad paskolos sutartis dėl palūkanų mokėjimo gali nustatyti ką kita. Paskolos sutartimi šalys gali susitarti, kad nebus mokamos vadinamosios procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ar kad sutartyje numatyto dydžio pelno palūkanos bus mokamos ir po paskolos grąžinimo termino suėjimo, t. y. iki visiško paskolos sugrąžinimo. Pastaruoju atveju būtų pagrindas ne tik priteisti kompensuojamąsias palūkanas pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, 6.874 straipsnio 1 dalį, bet ir tas palūkanas, kurias nustato mokėti (iki visiško prievolės įvykdymo) sutartis.

Konstatavus, kad V. L. ir S. G. susitarė dėl vienkartinio atlygio, jo mokėjimo tvarkos ir termino, byloje negali būti taikoma CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostata dėl pelno palūkanų dydžio apskaičiavimo sutarties pagrindu bei CK 6.872 straipsnio 2 dalis, taikytina tuo atveju, kai šalys neaptarė palūkanų mokėjimo tvarkos po paskolos grąžinimo termino praleidimo. Nagrinėjamos bylos atveju nustatytas vienkartinis atlygis už paskolos suteikimą, o ne sutartinės periodiškai mokamos palūkanos. Pagal tai sprendžiama, kad nesusitarta dėl sutartyje nustatyto atlygio mokėjimo iki visiško sutarties įvykdymo, todėl nėra pagrindo po paskolos grąžinimo termino praleidimo taikyti ne tik CK 6.874 straipsnį, bet dar ir CK 6.872 straipsnį, priteisiant ir tai, kas nenurodyta sutartyje.

Dėl kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priteisimo

CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas kompensuojamojo pobūdžio palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta kitaip.

CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Kai praleistas prievolės įvykdymo terminas, skolininkas atsako kreditoriui už dėl termino praleidimo padarytus nuostolius (CK 6.260 straipsnio 2 dalis), ir palūkanos turi būti mokamos dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutartyje ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.210, 6.261 straipsniai). CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatytos palūkanos kompensuoja minimalius kreditoriaus nuostolius dėl tolesnio naudojimosi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo. Tokias palūkanas pagal įstatymą turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. V. v. T. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-400/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-400/2011">3K-3-400/2011</a>).

Nagrinėjamoje byloje teismai teisingai sprendė, kad ieškovei turi būti priteista 11 050 Lt (85 000 Lt × 5 proc. / 365 k. d. × 949 k. d. = 11 049,99 Lt) kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. kovo 9 d.

Paskolos raštelio duomenimis, V. L. ir S. G. nebuvo susitarę dėl palūkanų, mokėtinų už prievolės neįvykdymą laiku, mokėjimo ir jų dydžio. Todėl teismai, spręsdami dėl kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų sumos priteisimo ieškovės naudai, teisingai vadovavosi CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nurodyta 5 proc. kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų norma. Byloje nustatyta, kad paskola turėjo būti grąžinta 2009 m. rugpjūčio 1 d. Suėjus paskolos grąžinimo terminui, nesant V. L. ir S. G. susitarimo dėl pelno palūkanų mokėjimo iki visiško prievolės įvykdymo, po 2009 m. rugpjūčio 1 d. galėjo būti skaičiuojamos palūkanos pagal įstatymą, bet ne pagal sutartį (CK 6.874 straipsnio 1 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Kasatorės teiginys, kad teismai turėjo pareigą priteisti jos nurodytas 104,10 Lt palūkanas už kiekvieną naudojimosi pinigais dieną CK 6.210 straipsnio pagrindu, atmestinas. Nurodyta norma nustato kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas (šios nutarties 80 punktas), kurios skaičiuojamos taikant būtent šioje nuostatoje nurodytą palūkanų normą (5 proc.), skaičiuotiną nuo negrąžintos paskolos sumos už kiekvienus metus tuo atveju, jeigu šalys nesusitarė kitaip arba įstatymas nenustatė kitaip. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta anksčiau, byloje neįrodyta, kad V. L. ir S. G. susitarė dėl kitos palūkanų normos, negu nustatyta CK 6.210 straipsnio 1 dalyje.

Kasatorės nuomone, teismai turėjo priteisti jos naudai kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų sumą, apskaičiuotą iki visiško skolos sumokėjimo. Anot kasatorės, patys teismai turėjo nustatyti jai priteistinų kompensuojamųjų palūkanų terminą, ilgesnį nei jos nurodytas patikslintame ieškinyje, kaip tai buvo padaryta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-283/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-283/2012">3K-3-283/2012</a>, nes akivaizdu, kad ji siekė šių palūkanų priteisimo už visą skolos negrąžinimo laikotarpį.

Pažymėtina, kad ieškovės nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl procesinių palūkanų, priteistų kitoje civilinėje byloje, dydžio, apskaičiavimo termino ir priteisimo pagrįstumo. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kėlė reikalavimą dėl 151 986 Lt palūkanų priteisimo, tvirtindama, kad šios yra pelno palūkanos, skaičiuotinos iki tam tikro jos nurodyto termino (2013 m. kovo 9 d.). Teismai sprendė, kad visas ieškovės reikalavimas priteisti 151 986 Lt palūkanų negali būti tenkinamas jos nurodytu teisiniu pagrindu, konstatavę, kad ieškovė turi teisę į palūkanas, skaičiuotinas iki jos nurodyto termino kitu teisiniu pagrindu (CK 6.874 straipsnio 1 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis), t. y. kad ieškovė turi teisę į kompensuojamąsias palūkanas.

Ieškovei taip pat buvo priteistos ir procesinės 5 proc. palūkanos, mokėtinos nuo jai priteistos sumos (pelno ir kompensuojamųjų palūkanų bei neturtinės žalos atlyginimo sumos) nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. vasario 18 d. iki visiško priteistos sumos sumokėjimo. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad procesinės palūkanos atlieka ne tik kompensuojamąją funkciją, bet ir skatina įvykdyti teismo sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC01MzcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-537/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-537/2011">3K-P-537/2011</a>; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. V. N., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-595/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-595/2008">3K-3-595/2008</a>). Dėl to, kai ieškinyje keliamas reikalavimas dėl jų priteisimo, nepriteisiama fiksuota šių palūkanų suma, nes sprendimo priėmimo metu nėra žinoma, koks jų konkretus dydis.

Teismai, nepriteisę ieškovei didesnės kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų sumos teisės normų, reguliuojančių procesinių palūkanų priteisimą, pagrindu, priėmė teisingą sprendimą dėl ieškovei priteistino kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų dydžio. Ieškovės nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutarties Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-283/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-283/2012">3K-3-283/2012</a> ratio decidendi skiriasi nuo šios bylos, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos panašiose bylose.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

CPK 312 straipsnyje nurodyta, kad apeliaciniame skunde negalima reikšti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Pirmosios instancijos teisme ieškovė patikslintu ieškiniu prašė priteisti 5 procentus procesinių palūkanų už jos prašomą priteisti sumą (ieškovės apskaičiuotas palūkanas ir neturtinės žalos atlyginimą). Ieškovė pareiškė reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo nuo 85 000 Lt sumos (priteistos baudžiamojoje byloje Nr. 1A-400-508/2012) tik apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės apeliacinio skundo reikalavimą dėl procesinių palūkanų nuo 85 000 Lt sumos priteisimo, nes šis prašymas nebuvo nurodytas pirmosios instancijos teismui paduotame ieškinyje (CPK 312 straipsnis). Todėl ieškovės kasacinio skundo prašymo dėl 5 proc. metinių procesinių palūkanų priteisimo nuo 85 000 Lt sumos nėra pagrindo tenkinti ir kasaciniame teisme.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal šio straipsnio 2 dalį, neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad, kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. UAB „Volnata“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-119/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-119/2009">3K-3-119/2009</a>).

Teisingam kompensacijos už neturtinę žalą dydžio nustatymui svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nes civilinėje teisėje galioja principas, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V.-Kislienė v. Vilniaus universiteto Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-416/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-416/2009">3K-3-416/2009</a>).

Konkretaus neturtinės žalos dydžio nustatymas konkrečioje byloje yra fakto klausimas. Neturtinės žalos dydis yra nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą, t. y. teismo sprendime turi būti išvardyti ir pasverti argumentai, dėl kurių žalos dydis gali būti nustatomas didesnis, ir motyvai, dėl kurių žalos atlyginimo dydis gali būti mažesnis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-423/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-423/2008">3K-3-423/2008</a>).

Neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra materialiojo teisinio pobūdžio. Jie reglamentuojami materialiosios teisės (CK 6.250 straipsnis). O teismo precedentas reglamentuojamas proceso teisės normų (CPK 4 straipsnis). Teismo precedento esmė – stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas (lot. auctoritas rerum similiter judicatum). Teismams sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti į kasacinio teismo praktiką, formuojamą aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms aplinkybėms, būtina vadovautis konkrečioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje suformuotu precedentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. G. v. Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-533/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-533/2010">3K-3-533/2010</a>).

Į kitose analogiško pobūdžio bylose suformuotą teismų praktiką dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio atsižvelgtina tik kaip į vieną, bet ne lemiamą kriterijų teismui sprendžiant dėl teisingo ir lygiateisio žalos atlyginimo, t. y. kaip į vieną iš reikšmingų orientyrų, kuriuo remiamasi parenkant neturtinės žalos atlyginimo dydį konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. D. S. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-582/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-582/2009">3K-3-582/2009</a>).

Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydžio nustatymas yra fakto klausimas, kasacinio proceso nagrinėjimo dalykas šioje byloje yra tai, ar teismai, priteisdami 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ieškovei iš atsakovo, įvertino visus reikšmingus kriterijus dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo.

Kaip minėta, kitose bylose priimti sprendimai dėl neturtinės žalos atlyginimo turi reikšmę, nustatant jo dydį, tačiau nėra lemiantys, todėl kitoje byloje priimtas teismo sprendimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio neturi būti sureikšminamas. Kiekviena situacija, kurioje sprendžiamas klausimas dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, yra individuali ir konkreti. Šioje byloje teismai sprendė klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgdami į visas konkrečias šios bylos aplinkybes, nepažeisdami šio atlyginimo dydžio nustatymo taisyklių. Sukčiavimo sumos dydis, kai asmuo nuteistas dėl nurodyto nusikaltimo, yra vienas iš kriterijų, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, tačiau jis nėra esminis. Kasatorė nepagrindė nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos panašiose bylose ar netinkamo neturtinės žalos atlyginimo dydžio kriterijų taikymo.

Šioje byloje teismai, nuspręsdami iš dalies tenkinti ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, atsižvelgė į vertybės, kuri buvo pažeista V. L. padaryta nusikalstama veika, reikšmę, pinigų skolinimo V. L. aplinkybes, ieškovės elgesį skolinimo ir bylos nagrinėjimo metu, nusikalstamos veikos padarinius ir sunkių pasekmių nebuvimą, ieškovės dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus bei teismų praktiką panašiose bylose.

Dėl kasaciniame skunde formuojamų prašymų

Byloje nustačius, kad ieškovės skundžiamas 2009 m. birželio 17 d. sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu jos nurodytais pagrindais, ieškinio išvestinis reikalavimas (dėl ginčo žemės sklypo pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto pripažinimo negaliojančiu) pagrįstai nebuvo patenkintas pagal CPK 602 straipsnį. Byloje nenustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 6 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu buvo realizuotas skolininkei (T. L.) nepriklausęs žemės sklypas ir kad ginčo žemės sklypo pardavimas be varžytynių pažeidė esmines suinteresuoto asmens teises. Nagrinėjamu atveju S. G. nėra suinteresuotas asmuo, vykdant išieškojimą iš T. L. priklausančio turto pastarosios kreditorės AB „Swedbank“ naudai.

Įvertinus tai, kad teismai teisingai nusprendė atmesti ieškovės reikalavimą dėl 2008 m. spalio 10 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ieškinio išvestinis reikalavimas dėl 2014 m. liepos 21 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalies (kuria A. L. perėmė mirusios J. D. turtą) panaikinimo atmestas pagrįstai.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, nes jie neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme atsakovė Tautkaičių ŽŪB turėjo 484 Eur atstovavimo išlaidų. Atsižvelgus į bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą ir į tai, kad nurodytos turėtos atstovavimo išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7 ir 8.14 punktuose nurodytų rekomenduojamų priteisti maksimalių dydžių, atsižvelgus į bylos sudėtingumą, atsakovei Tautkaičių ŽŪB iš ieškovės S. G. priteistinas 484 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnis).

Kasacinis teismas turėjo 35,91 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atsižvelgus į bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės S. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei Tautkaičių žemės ūkio bendrovei (j. a. k. 165662134) 484 (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės S. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 35,91 Eur (trisdešimt penkis Eur 91 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Algis Norkūnas

Dalia Vasarienė