Dėl žemės sklypo ribų nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-240/2007 (S)

Procesinio sprendimo kategorija 30.12

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algio Norkūno ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. D. ir R. Š. (R. Š.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo B. Š. (B. Š.) ieškinį atsakovams A. Š., R. D., R. Š., Trakų rajono savivaldybei, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems asmenims VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, M. V. (M. V.) dėl nuosavybės teisių gynimo ir atsakovės bei neveiksnios atsakovės A. Š. atstovės pagal įstatymą R. D. ir atsakovo R. Š. priešieškinį dėl žemės sklypo ribų nustatymo.

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia Trakų seniūnijos seniūno 1998 m. gruodžio 28 d. pažymą, kurios pagrindu priimtas Trakų rajono savivaldybės mero 1998 m. gruodžio 30 d. potvarkis Nr. 1386; pripažinti negaliojančiu Trakų rajono savivaldybės mero 1998 m. gruodžio 30 d. potvarkio Nr. 1386 2 punkto dalį dėl statinio 8 I1/m (pirties) A. Š. įteisinimo; pripažinti negaliojančia 2000 m. sausio 5 d. dovanojimo sutarties dalį dėl sutarties 1 punkto dalies, pagal kurią A. Š. dovanojo sūnui R. Š. pirtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pripažinti negaliojančia 2001 m. spalio 18 d. patalpų atsidalijimo iš bendro turto sutarties dalį, pagal kurią R. Š. ir R. D. asmeninės nuosavybės teise valdo po ½ dalį pagalbinio pastato (pirties); pripažinti ieškovo teisę į palikimą: ginčo pirtį, kurią ieškovo motina nuosavybės teise valdė iki savo mirties (2003 m. liepos 16 d.); 10 700 kv. m žemės sklypą pagal byloje pateiktą planą; pripažinti ieškovo teisę parengtą planą ir 2004 m. balandžio 22 d. žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktą teikti Trakų rajono žemėtvarkos skyriui ir VĮ Registrų centrui be gretimo sklypo savininkų R. D. ir R. Š. suderinimo. Atsakovų priešieškinio prašė netenkinti. Ieškovas nurodė, kad jo motinai nebuvo žinoma apie Trakų rajono savivaldybėje, VĮ Registrų centre vykdomas procedūras, susijusias su pastatų, taip pat ir ginčo pirties, įteisinimu A. Š., todėl negalėjo ginti savo teisių. Ieškovo motina iki mirties naudojosi ginčo pirtimi, matininkei darant žemės sklypo preliminarius matavimus, nurodė, kad pirtis priklauso jai. Mirus motinai, ieškovas pradėjo rūpintis paveldėjimo reikalais ir 2003 m rugpjūčio 6 d. sužinojo, kad motinai priklausę pastatai yra inventorizuoti, inventorizacinėje byloje pirties neužfiksuota, taip pat tai, kad atsakovai savo vardu yra atlikę ginčo pirties teisinę registraciją. Ieškovas laiko, kad ieškinio senaties termino nepraleido, nes apie savo pažeistą teisę sužinojo tik pradėjęs tvarkyti motinos turto paveldėjimo reikalus, todėl nuo to momento jam ir atsirado teisė kreiptis į teismą.

Atsakovai R. D. ir R. Š. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti 6 450 kv. m žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), ribas pagal parengtą R. D. ir R. Š. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo planą; prašė netenkinti ieškinio kaip pareikšto praleidus ieškinio senaties terminą. Atsakovai nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad jo motina visą laiką nuosavybės teise valdė pastatus, taip pat ir ginčo pirtį. Vilniaus apskrities archyvo pateiktose ūkinėse knygose pirtis ieškovo tėvo ūkyje nurodyta tik 1955 - 1957 m.; kitose ūkinėse knygose pirtis nenurodyta. Ieškovo motinos valdoma namų valda inventorizuota 1987 m. vasario 10 d. Suformuotoje byloje pirties neužfiksuota. Ji nenurodyta ir ieškovo motinos 1996 m. rugpjūčio 22 d. prašyme Trakų rajono agrarinės tarnybai suteikti žemės sklypą, kur 6 punkte prie turimų pastatų nurodyta: namas, tvartas, kluonas, svirnas. Ieškovo motina per visą laikotarpį neginčijo pirties pastato priklausomybės, neatliko pastatų teisinės registracijos savo vardu.

Tretysis asmuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas nurodė, kad tiek ieškovo, tiek atsakovų teismui pateikti ginčo žemės sklypų planai parengti nesilaikant teisės aktų reikalavimų: jie neatitinka teritorijų planavimo dokumentų, sklypų plotai yra pakitę, pakeista sklypų konfigūracija, sklypų ribos kerta gretimo sklypo ribas, todėl nežymėtinos kadastro žemėlapyje.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2006 m. birželio 15 d. sprendimu atmetė ieškovo ieškinį dėl nuosavybės teisių į ginčo pirtį gynimo, administracinių aktų panaikinimo, dovanojimo sutarties dalies ir turto atidalijimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia; reikalavimo pripažinti ieškovo teisę teikti žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą žemėtvarkos skyriui be gretimo sklypo savininkų suderinimo; bylos dalį dėl ieškovo teisės į palikimą (ginčo pirtį ir žemės sklypą) pripažinimo nutraukė; atsakovės bei neveiksnios atsakovės atstovės pagal įstatymą R. D. ir atsakovo R. Š. priešieškinį dėl žemės ribų nustatymo atmetė. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog jo motina, mirusi 2003 m. liepos 16 d., iki savo mirties nuosavybės teise valdė ginčo pirtį, todėl ieškovo reikalavimų pripažinti negaliojančiais Trakų seniūnijos seniūno 1998 m. gruodžio 28 d. pažymą Nr. 374, Trakų rajono savivaldybės mero 1998 m. gruodžio 30 d. potvarkio Nr. 1386 dalį atmetė. Teismas nurodė, kad, netenkinus šių reikalavimų, reikalavimai dėl 2000 m. sausio 5 d. dovanojimo sutarties ir 2001 m. spalio 18 d. patalpų atsidalijimo iš bendro turto sutarties iš dalies pripažinimo negaliojančiomis, kaip išvestiniai, taip pat atmestini, detaliau nenagrinėjant jų pagrįstumo bei neanalizuojant ir nevertinant su šiais reikalavimais susijusių įrodymų. Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimų pripažinti jo teisę į palikimą, teismas nurodė, kad teisę į palikimą apibrėžia įstatymas (Civilinio kodekso V knyga), paveldima pagal įstatymą ir pagal testamentą (CK 5.1 straipsnio 1 dalis, 5.2 straipsnio 1 dalis), o ne teismo sprendimo pagrindu, todėl šią bylos dalį nutraukė kaip nenagrinėtiną teisme. Teismas taip pat konstatavo, kad tiek ieškovo, tiek atsakovų teismui pateikti ginčo žemės sklypų planai parengti nesilaikant teisės aktų reikalavimų: jie neatitinka pirminių teritorijų planavimo dokumentų. Nei ieškovas, nei atsakovai R. D. ir R. Š. jų žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų bei apskrities viršininko administracijos neigiamų išvadų dėl šių projektų tvirtinimo tikslingumo dėl to, kad su tokiu projektu nesutinka gretimų sklypų savininkai, teismui nepateikė. Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas dėl ieškovo teisės UAB „Trakuva” parengtą planą ir 2004 m. balandžio 22 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą teikti Trakų rajono žemėtvarkos skyriui ir VĮ Registrų centrui be gretimo sklypo savininkų R. D. ir R. Š. suderinimo ir atsakovų priešinis reikalavimas dėl jų žemės sklypo ribų nustatymo yra nepagrįsti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 24 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: panaikino 1998 m. gruodžio 28 d. Trakų rajono seniūno pažymą Nr. 374; 1998 m. gruodžio 30 d. Trakų rajono savivaldybės mero potvarkio Nr. 1386 2 punktą dėl statinio (pirties) įteisinimo A. Š. vardu; pripažino negaliojančiomis 2000 m. sausio 5 d. dovanojimo sutartį dalį, pagal kurią A. Š. dovanojo sūnui R. Š. pirtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2001 m. spalio 18 d. patalpų atsidalijimo iš bendro turto sutarties dalį, pagal kurią R. Š. ir R. D. pagalbinį pastatą (pirtį) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teisė valdo po ½ dalį; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, dėl dalies ieškinio reikalavimų teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes, neteisingai jas vertino, netinkamai taikė materialinės teisės normas (CPK 330 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ginčo pirtis buvo ieškovo tėvo nuosavybė, tą patvirtina 1955-1957 m. ūkinėse knygose esantys įrašai (T. 1, 22; T. 2, b. l. 73-75, 77-81), tačiau teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą panaikinti seniūno pažymą ir mero potvarkį, kuriais buvo įteisinta nuosavybės teisė į ginčo pirtį A. Š., motyvuodamas tuo, kad jis neįrodė, jog jo motina iki savo mirties nuosavybės teise valdė ginčo pirtį. Po ieškovo tėvo mirties jo žmona (ieškovo motina) 1977 m. rugsėjo 1 d. paveldėjo visą turtą (T. 3, b. l. 87-88, 89-90). Pagal tuo metu galiojusį CK 153 straipsnį (įstatymo redakcija iki 2001 m. liepos 1 d.) pirtį, kaip pagrindinio daikto - namo priklausinį, ištinka toks pats likimas kaip ir pagrindinį daiktą. Taigi ieškovo motina, paveldėjusi pagrindinį daiktą – namą, kartu paveldėjo ir pirtį. Paveldėjimo teisės liudijime atskirai namo priklausinio likimas nebuvo ir negalėjo būti aptartas, nes paveldėtoja, priėmusi palikimą, negalėjo priimti jo dalies arba su sąlyga ar išlygomis, turėjo priimti jį visą (CK 587 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog po 1957 metų ūkinėse knygose nebuvo atskirai nurodoma ir registruojama pirtis, tik patvirtina jos kaip priklausinio statusą, nes priklausinio registravimas nebuvo būtinas. Tai, kad pirtis buvo ieškovo tėvo namo priklausinys, ginčo nekilo, nes, pagal ieškovo paaiškinimus, ji buvo naudojama šeimos, gyvenančios name, higieniniam poreikiams tenkinti. Byloje jokių duomenų apie tai, jog pirtis kokiu nors būdu nebepriklausė ieškovo tėvui valdymo nuosavybės teise iki jo mirties, nepateikta. Minėta, kad pirtis yra namo priklausinys, todėl tik atskiru sandoriu ar administraciniu aktu ji galėjo pereiti kito asmens valdymui. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje taip pat nėra pateikta duomenų, jog ieškovo motina, paveldėjusi ieškovo tėvo turtą, kokiu nors būdu perleido pirtį atskirai nuo gyvenamojo namo atsakovų motinai A. Š. ar kitiems asmenims. Taigi, kaip ir namas, jai pirtis nuosavybės teise priklausė iki mirties. Remdamasis nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo ginčijama Trakų seniūnijos seniūno pažyma Nr. 374 apie tai, kad ginčo pirtis priklauso atsakovų motinai A. Š., yra neteisėta, nes joje konstatuotas neatitinkantis tikrovės faktas, be to, pažyma yra išduota iš ūkinėse knygose esančių niekinių įrašų (T. 2, b. l. 109-111). Teisėjų kolegija pažymėjo ir tą aplinkybę, kad liudytoja H. Z. nurodė, jog prierašus ūkinėje knygoje apie A. Š. turimus ūkio pastatus ir pirtį ji padarė 1998 metais, įrašai padaryti iš A. Š. namų valdos techninės apskaitos bylos, kurią jai pateikė A. Š. vienas iš vaikų. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad techninės inventorizacijos duomenys nesant pastatų teisinės registracijos duomenų negali būti pagrindas įrašams ūkinėse knygose daryti. Be to, įrašai ūkinėse knygose padaryti po 1991 metų, įsigaliojus Nekilnojamojo turto teisinės registracijos nuostatams ir pasikeitus nekilnojamojo turto registracijos tvarkai, negali turėti įrodomosios galios, nes jie niekiniai. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir įrodymais, apeliacinės instancijos teismas ieškovo reikalavimą panaikinti 1998 m. gruodžio 28 d. Trakų rajono seniūno pažymą Nr. 374 ir jos pagrindu priimtą 1998 m. gruodžio 30 d. Trakų rajono savivaldybės mero potvarkio Nr. 1386 2 punktą dėl pirties įteisinimo A. Š. vardu tenkino, pažymą ir potvarkį panaikino.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad, panaikinus mero potvarkį, kurio pagrindu buvo nustatyta nuosavybės teisė į ginčo pirtį A. Š., pirties registracija A. Š. vardu tampa neteisėta, nes faktiškai ji neturėjo nuosavybės teisės į ginčo pirtį ir negalėjo jos valdyti kaip savininkė, taip pat negalėjo dovanoti, todėl 2000 m. sausio 5 d. dovanojimo sutartis yra negaliojanti kaip neatitinkanti įstatymų reikalavimų (CK 47 straipsnio 1 dalis, įstatymo redakcija iki 2001 m. liepos 1 d.). Remdamasis nurodytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas tenkino ieškovo reikalavimą pripažinti nurodytą dovanojimo sutarties dalį negaliojančia, taip pat ir reikalavimą pripažinti pirties pasidalijimą tarp atsakovų neteisėtu. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šie reikalavimai yra išvestiniai iš dovanojimo sutarties, todėl jiems ginčyti nereikia pateikti papildomų įrodymų: pripažinus negaliojančiu pagrindinį sandorį, kiti sandoriai taip pat pripažintini negaliojančiais, juolab nagrinėjamu atveju - neatlygintiniuose sandoriuose nesuvaržytas restitucijos taikymas (CK 4.96 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad atsakovų pateiktas Valstybės draudimo įstaigos poliso Nr. 273264 nuorašas apie tai, kad atsakovų senelis buvo apdraudęs turtą, taip pat ir pirtį (T. 1, b. l. 55), nepaneigia kolegijos konstatuoto fakto, kad ginčo pirtis buvo statyta ieškovo tėvo ir kad ginčo pirtį šio draudimo metu valdė būtent jis. Šis draudimas atitinka ieškovo nurodytą aplinkybę, kad atsakovų šakos giminė šalia ieškovo tėvui priklausančio namo turėjo savo sodybą su namu ir ūkiniais pastatais, taip pat ir pirtį, tačiau ši buvo nugriauta. Teisėjų kolegija nurodė, kad tai patvirtina VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2005 m. gegužės 25 d. pažyma Nr. S-14634 (T. 1, b. l. 145-148). Apeliacinės instancijos teismas netenkino ieškovo reikalavimo dėl pirties teisinės registracijos atsakovų vardais panaikinimo, nes šis reikalavimas nebuvo pareikštas ieškinyje. Be to, pažymėjo, kad, panaikinus administracinį aktą, kurio pagrindu buvo atlikta teisinė registracija A. Š. vardu, bei sandorius, kurių pagrindu tokia registracija buvo atlikta atsakovų vardu, reikalavimo dėl teisinės registracijos panaikinimo nėra pagrindo reikšti, nes išnykus registracijos pagrindui turi būti panaikinama ir teisinė nekilnojamojo daikto registracija.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (CPK 185 straipsnis), taip pat netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias nekilnojamojo turto teisinio registravimo ir įrašų namų ūkio knygose teisinės reikšmės klausimus. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą, kad ieškovo motina ginčo pirtį „turėjo nuosavybėje iki mirties“ iš esmės grindžia tik vienu byloje esančiu rašytiniu įrodymu - 1955-1957 m. namų ūkio knygos įrašu apie pirtį (1930 m. statybos) (T. 1, b. I. 22), o nevertino to, kad 1940 m. gegužės 30 d. sudarytas draudimo polisas Nr. 273264 (T. 1, b. I. 55), kuriuo atsakovų senelis A. Š. buvo apdraudęs pastatus, taip pat ir pirtį, tai patvirtina, kad 1940 m. jis ir buvo pastatų bei pirties savininkas. Be to, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovų šakos giminė turėjo savo sodybą su namu ir ūkiniais pastatais, taip pat ir pirtį, tačiau ši buvo nugriauta, neatitinka bylos faktinių aplinkybių, nes nugriauta pirtis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įgyta trečiojo asmens M. V. žmonos A. V. vardu 1989 m. birželio 22 d. pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu kartu su gyvenamuoju namu ir kitais ūkiniais pastatais iš J. Š. (T. 3., b. l. 91 - 93); kad būtent ši pirtis yra nugriauta, patvirtina VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2005 m. gegužės 25 d. pažyma Nr. S-14634 (T. 1, b. l. 145 - 148).

2. Iš grąžinamos natūra žemės valdos Nr. 189-1, 189-2 plano nuorašo matyti, kad M. V. 2,26 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas indeksu 189 - 1, ribojasi su atsakovų žemės sklypu 95lf kuris savo ruožtu ribojasi su ieškovo motinos žemės sklypu 157-1 (T. 2, b. l. 21), todėl trečiojo asmens sodybos pastatai, tarp kurių buvo ir nugriauta pirtis, nėra ir negalėjo būti šalia ieškovo tėvui priklausiusio namo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pirtis būtų statyta ieškovo senelio, buvusi jam padovanota, parduota ar kitaip perleista, o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką įrašas ūkinėse knygose nėra įrodymas apie nuosavybės įsigijimą, jeigu nėra nurodytas nuosavybės įsigijimo pagrindas, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada dėl pirties priklausymo nuosavybės teise ieškovo tėvui yra nepagrįsta.

3. Nekilnojamojo turto registro duomenimis (T. 1, b. l. 48), ginčo pirtis (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) yra atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kartu su gyvenamuoju namu sudaro bendrą namų valdą, kurioje namas ir pirtis susiję bendra ūkine paskirtimi.

4. Apeliacinės instancijos teismas neargumentavo, kodėl įrašus ūkinėse knygose, padarytus po 1991 m., laikė niekiniais ir neturinčiais įrodomosios galios. Įsigaliojus Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijai, kaimo vietovėje esantys pastatai buvo pradėti registruoti valstybiniuose inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuruose, taigi kaimo vietovėse esančių pastatų teisinio registravimo funkcija iš atitinkamų vykdomųjų komitetų, kur pastatai buvo registruojami vedamose ūkio knygose (1964 m. CK 255 straipsnis), buvo perkelta į valstybinius inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurus, tačiau šiuo nauju teisiniu reglamentavimu ūkinių knygų, kaip tokių, atsisakyta nebuvo - pasikeitė jose daromų įrašų teisinė reikšmė.

5. Kasatoriai taip pat nurodo, kad ieškovo motinai, 1987 m. vasario 10 d. atlikus pastatų inventorizaciją (T. 1, b. l. 118-126), turėjo būti žinoma, kad ginčo pirtis neįtraukta į suformuotą jai priklausančių pastatų kadastro bylą, tačiau ji, kaip rūpestingas ir apdairus asmuo, manydama, kad jos teisės yra pažeistos, nesiėmė jokių veiksmų dėl pažeistų teisių gynimo daugiau kaip vienuolika metų; priešingai, pradėjusi tvarkyti privataus ūkio dokumentus, 1996 m. rugpjūčio 22 d. pareiškime Trakų apylinkės agrarinės reformos tarnybai (T. 2, b. I. 116) G. Š. prie jai priklausančių pastatų ginčo pirties nenurodė, vėliau šio prašymo netikslino, dėl to 1998 m. gruodžio 21 d. atliekant A. Š. priklausančių pastatų (taip pat ir ginčo pirties) inventorizaciją (T. 2; b. l. 23-30) nekilo jokių abejonių, kad į šią pirtį gali pretenduoti kitas asmuo.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinio skundo netenkinti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

1. Kasacinio skundo argumentai dėl įrašų ūkinėse knygose, kaip pagrindinio įrodymo, yra nepagrįsti, nes remiantis iki 1965 m. sausio 1 d. Lietuvos teritorijoje galiojusio RTFSR 1922 m. CK 185 straipsniu, kad nuosavybės teisė į pastatus, esančius kaimo vietovėse, registruojama DŽDT vykdomųjų komitetų vedamose ūkinėse knygose (tokia pat nuostata išliko ir 1964 m. CK 255 straipsnyje) iki 1991 m. liepos 25 d. pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu nuosavybės teisę į pastatus kaimo vietovėje, buvo ūkinių knygų įrašai, tai patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, jog įrašai ūkinėse knygose yra pakankamas nuosavybės teisės į pastatus įrodymas.

2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai laikė ginčo pirtį pagrindinio daikto priklausiniu ir tinkamai aiškino su tuo susijusias teisės normas bei teisines pasekmes nuosavybės teisiniams santykiams bei pagrįstai nustatė, kad pirtis priklausė ieškovo tėvui, o po jo mirties paveldėjimo būdu nuosavybės teise perėjo ieškovo motinai, taip pat tai, kad 1940 m. draudimo polisu Nr. 273264, kuriuo remiasi atsakovai, apdrausta pirtis buvo nugriauta.

3. Nuosavybės teisė yra registruotina teisė, todėl nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įrodo ne bet kokia informacija, bet viešųjų registrų duomenys. Nuosavybės teisę galima įrodyti tik specialiomis įrodinėjimo priemonėmis, o ne bet kokiais įrodymais, tačiau atsakovai nepateikė jokių specialiųjų įrodymų, kad ginčo pirtis priklausė jų seneliui, tėvams ar buvo teisėtai įgyta; visi byloje surinkti įrodymai tik patvirtina faktą, kad ginčo pirtis priklausė ieškovo tėvui, o vėliau jo motinai iki šios mirties.

4. Atsakydamas į kasatorių trečiąjį kasacinio skundo argumentą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypus, ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl sklypų ribų nustatymo, o apeliacinės instancijos teismas šią sprendimo dalį paliko nepakeistą; atsakovai šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neskundė, kasaciniame skunde prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

5. Nepagrįstas kasatorių argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė teisinių argumentų pagrįsti išvadai, kad „įrašai ūkinėse knygose padaryti po 1991 metų, įsigaliojus Nekilnojamojo turto teisinės registracijos nuostatams ir pasikeitus nekilnojamojo turto registracijos tvarkai, negali turėti įrodomosios galios, nes yra niekiniai, nepagrįstas. Seniūnas arba meras gali tik ūkinėse knygose esančių įrašų pagrindu išduoti pažymas asmenims dėl pastatų registravimo VĮ Registrų centre. Dėl to liudytojos H. Z. veiksmas, kai ji pati padarė įrašus ūkinėse knygose, yra niekinis aktas, nes prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Teismai nustatė, kad 1955-1957 m. namų ūkio knygų įrašai patvirtina, jog ieškovo tėvas nuosavybės teise (duomenys neskelbtini), turėjo namų valdą, kurioje buvo ir 1930 m. statybos pirtis. Po ieškovo tėvo mirties 1977 m. rugsėjo 1 d. visą jo turtą paveldėjo ieškovo motina, kurios įpėdinis yra ieškovas. Tą pačią pirtį, inventoriniuose dokumentuose pažymėtą indeksu 8 I 1/m, 1998 m. gruodžio 30 d. Trakų rajono savivaldybės mero potvarkiu Nr. 1386 nutarta įteisinti atsakovų motinai, kuri, įteisinusi ginčo pirtį savo vardu, 2000 m. sausio 5 d. ją padovanojo atsakovams. Šie pirtį įregistravo savo vardu. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovo tėvas ar motina būtų nuosavybės teises į ginčo pirtį perleidę tretiesiems asmenims, taip pat kad atsakovai neįrodė, jog ginčo pirtį valdė teisėtu pagrindu, konstatavo, kad pirtis nuosavybės teise be teisėto pagrindo buvo pripažinta atsakovų motinos nuosavybe, todėl panaikino administracinius aktus, įteisinančius nuosavybės teises į ginčo pirtį atsakovų motinai, bei pripažino negaliojančiais kitus išvestinius sandorius.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, taip pat teisės normas reglamentuojančias nuosavybės teisės atsiradimą ir nekilnojamojo turto teisinį registravimą. Kasacinės instancijos teismas pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriuose yra keliami teisės klausimai.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išaiškino visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, ištyrė visus įrodymus, tačiau netinkamai juos vertino ir dėl šios priežasties klaidingai taikė materialinės teisės normas ginčo teisiniams santykiams reglamentuoti. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada laikytina pagrįsta. Teismų priimtuose sprendimuose nustatyta, kad ieškovo tėvas M. Š. nuosavybės teise valdė 1920 metų statybos gyvenamąjį namą, tvartą ir 1930 metų statybos pirtį, esančius (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 22; T. 2, b. l. 73-75, 77-81). Tai patvirtina 1955-1957 m. ūkinėse knygose esantys įrašai.

Iki 1965 m. sausio 1 d. Lietuvos teritorijoje galiojo RTSFR 1922 m. CK, kurio 185 straipsnyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė į pastatus, esančius kaimo vietovėse, registruojama DŽDT vykdomųjų komitetų vedamose ūkinėse knygose. Tokia pat nuostata išliko ir įsigaliojus 1964 m. CK (CK 255 straipsnis). Ši tvarka galiojo iki 1991 m. liepos 25 d. Taigi iki 1991 m. liepos 25 d. pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu nuosavybės teisę į pastatus kaimo vietovėje, buvo ūkinių knygų įrašai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, kad įrašai ūkinėse knygose yra pakankamas nuosavybės teisės į pastatus įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. I. K., bylos Nr. 3K-3-370/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. J. Č. ir H. M., bylos Nr. 3K-3-244/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. V. v. O. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-413/2003). Kaip vieną iš argumentų kasatoriai nurodo turto draudimo liudijimą, patvirtinantį, kad atsakovų senelis buvo apdraudęs pastatus, taip pat ir pirtį, todėl įrodantį, kad jis ginčo objektą valdė nuosavybės teise. Pažymėtina, kad draudimo liudijimas negali būti laikomas tiesioginiu nuosavybės teisės įrodymu. Be to, byloje yra pateiktas ir kitas draudimo liudijimas, patvirtinantis, kad draudimo įmokas (taip pat ir už pirtį) mokėjo ieškovo tėvas (T. 1, b. l. 23). Apeliacinės instancijos teismas tyrė šiuos įrodymus ir tinkamai juos įvertino visų konstatuotų faktinių aplinkybių kontekste.

Po M. Š. mirties jo žmona ir ieškovo motina G. Š. 1977 m. rugsėjo 1 d. paveldėjo jo visą turtą (T. 3, b. l.87, 88, 89-90). Paveldėjimo teisės liudijime atskirai paveldėtas turtas nebuvo aptartas, išskyrus indėlį (T. 3, b. l. 87-88). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šią teisinę situaciją, padarė pagrįstą išvadą, kad pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalį ieškovo motina, kaip įstatyminė turto paveldėtoja, turėjo priimti visą palikimą, negalėjo jo priimti iš dalies arba tam tikromis sąlygomis ar su išlygomis (tokia nuostata įtvirtinta ir 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalyje). Bylos duomenimis, ginčo, kad ieškovo motina paveldėjo gyvenamąjį namą, nėra, todėl teisingai konstatuota, kad pirtį kaip pagrindinio daikto, gyvenamojo namo, priklausinį ištiko pagrindinio daikto likimas, t. y. pirtis buvo paveldėta kartu su namu (1964 m. CK 153 straipsnis). Pažymėtina, kad pirtis su pagrindiniu daiktu – gyvenamuoju namu, yra susieta bendra ūkine paskirtimi (funkcinis ryšys). Byloje nėra įrodymų, kad ieškovo motina, paveldėjusi ieškovo tėvo turtą, būtų kokiu nors būdu perleidusi ginčo pirtį atskirai nuo gyvenamojo namo ar gyvenamąjį namą su visais priklausiniais atsakovo motinai ar kitiems asmenims. Esant tokiems įrodymams, išvada apie tai, kad nuosavybės teise pirtis nepriklausė ieškovo tėvui, o po jo mirties – ieškovo motinai, galėjo būti daroma tik esant įrodymams, patvirtinantiems, jog ieškovo tėvas ar jo motina savo nuosavybės teisę į ginčo objektą – pirtį perleido kitam asmeniui. Tačiau tokių įrodymų byloje nepateikta.

Kasaciniame skunde kasatoriai ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad įrašai ūkinėse knygose, padaryti 1998 m., liudijantys, kad ginčo pirtis, inventorizaciniuose dokumentuose pažymėta indeksu 811/m, nuosavybės teise priklauso atsakovų motinai, yra niekiniai, o šių įrašų pagrindu priimti administraciniai aktai panaikinti. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad administraciniai aktai, kurių pagrindu atsakovų motinos vardu įteisinta ginčo pirtis, priimti nesant teisinio pagrindo pirties priklausomumui A. Š. konstatuoti (tokiais duomenimis negali būti suinteresuotų asmenų parengta A. Š. namų valdos techninės apskaitos byla), todėl laiko, kad pagrįstai panaikino nurodytus administracinius aktus (Trakų rajono seniūno pažymą Nr. 374 ir Trakų rajono savivaldybės mero potvarkį Nr. 1386), jog išnyktų jų pagrindu atsiradę teisės pažeidimai. Minėta, kad įrašai namų ūkio knygose kaimo vietovėse pripažįstami pakankamais pastatų valdymo nuosavybės teise įrodymais iki 1991 m. liepos 25 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos įsigaliojimo. Jeigu pastatai buvo pastatyti iki šios instrukcijos įsigaliojimo, tai jie registruojami nekilnojamojo turto registre pateikus seniūno ar mero pažymą, patvirtinančią, kad vietinio vykdomojo komiteto ūkinėse knygose yra įregistruota namų valda, susidedanti iš tam tikrų pastatų. Iš to išplaukia, kad sukeliančiais teisines pasekmes ir patvirtinančiais nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą laikomi įrašai namų ūkio knygose, jei jie padaryti iki instrukcijos įsigaliojimo. Tik tokių įrašų pagrindu seniūnas ar meras gali išduoti pažymą, patvirtinančią namų valdos registravimo faktą. Bylos duomenimis, įrašas apie ginčo pirties priklausymą nuosavybės teise atsakovų motinai namų ūkio knygoje buvo padarytas 1998 m. gruodžio mėnesį be teisinio pagrindo, todėl negalėjo lemti nuosavybės teisinių santykių į ginčo pirtį atsakovų motinai atsiradimo. Dėl to seniūnijos pažyma pagal 1998 m. įrašą ir pagal šią pažymą priimtas mero potvarkis negali būti laikomas teisėtais. Pažymėtina, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą yra registruotina teisė, todėl nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įrodo ne bet kokia informacija, bet viešųjų registrų duomenys. Atsižvelgdamas į tai, kad įrašai namų ūkio knygoje buvo padaryti be teisėto pagrindo, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino neteisėtais ir jų pagrindu išduotus administracinius aktus, kuriais buvo įteisinta nuosavybės teisė į ginčo pirtį atsakovų motinai.

Apeliacinės instancijos teismo išvados tiek dėl faktinių bylos aplinkybių konstatavimo, tiek teisės taikymo laikytinos pagrįstomis ir teisėtomis. Pagal 1964 m. CK 96 straipsnio 1 dalį tik savininkas gali valdyti turtą, juo disponuoti savo nuožiūra. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovų motina, neturėjusi nuosavybės teisės į ginčo pirtį, negalėjo jos valdyti kaip savininkė, negalėjo jos dovanoti, todėl pagrįstai dovanojimo sutartis bei turto atidalijimo tarp atsakovų sutartis, kaip išvestiniai sandoriai, buvo pripažinti negaliojančiais. Be to, nagrinėjamoje byloje nurodyti išvestiniai sandoriai buvo neatlygintiniai, todėl tai nesuvaržo restitucijos taikymo (CK 4.96 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad teismo sprendimas, kuriuo išspręstas ginčas dėl teisės į registruojamą daiktą ir panaikintas administracinis aktas, kurio pagrindu buvo atlikta teisinė registracija, yra dokumentas, kurio pagrindu atliekama atitinkama nekilnojamojo daikto teisinė registracija (CK 4.255 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasacinio skundo argumentas dėl žemės sklypų ribų nustatymo, siekiant pagrįsti ginčo pirties priklausomumą atsakovams, nepagrįstas; apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad sklypų formavimas ir jų ribų nustatymas ir jų formavimas spręstinas įstatymų nustatyta tvarka.

Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatyto pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis