Baudžiamoji byla Nr. 1A-27-334/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39813-2022-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.1.14; 1.2.6.1.2; 2.4.2.1; 2.4.6.1; 2.4.7
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. sausio 9 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gapučio, Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės A. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 146 straipsnio 2 dalyje būnant nepakaltinamu, taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“).
A. Ž. taikytos kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktos galioti iki priverčiamosios medicinos priemonės vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti, nuspręsta priverčiamąją medicinos priemonę – panaikinti.
Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteistas ir S. A., tačiau jis šio nuosprendžio neskundžia.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. Ž. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 146 straipsnio 2 dalyje, dėl to, kad jis suradęs seksualines paslaugas teikiančią merginą – nukentėjusiąją V. R., veikdamas kartu su S. A., 2022 m. spalio 18 d. apie 22 val. 35 min., abu būdami apsvaigę nuo alkoholio, nuvyko pas nukentėjusiąją į namus, adresu (duomenys neskelbtini), kur patekus į butą panaudojo fizinį bei psichinį smurtą, t. y. S. A. nukentėjusiąją jėga už rankos nutempė į kambarį ir pradėjo smaugti, taip sukeldamas fizinį skausmą bei pareikalavo jį tenkinti oraliniu būdu. Nukentėjusiajai tą daryti atsisakius, jis (A. Ž.) grasindamas žirklėmis V. R. liepė apsirengti ir kartu vykti į kitą neįvardytą vietą. Nukentėjusiajai vykdyti reikalavimų atsisakius, abu jėga prieš nukentėjusiosios valią, laikydami už rankų išvedė iš buto, kur toliau jis (A. Ž.) grasindamas žirklėmis liepė nešaukti, nes priešingu atveju nupjaus pirštus ir bendrais veiksmais prievarta įsodino į taksį automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kur jis (A. Ž.) ją laikė už rankos, kad negalėtų priešintis ir pabėgti. Taip neteisėtai atėmus V. R. laisvę, nukentėjusiąją prieš jos valią, nuvežė adresu, (duomenys neskelbtini). Ten užrakinę buto duris, toliau prieš nukentėjusiosios valią ją laikydami bute, naudodami psichinį smurtą, t. y. jam (A. Ž.) grasinat nupjauti pirštus, o S. A. sukėlus bauginančią situaciją, reikalavo tenkinti juos oraliniu būdu, tačiau nukentėjusiajai to daryti atsisakius, toliau ją laikė prieš jos valią bute nelaisvėje iki 2022 m. spalio 18 d., 23 vai. 53 min., kuomet Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnams išpjovus duris, policijos pareigūnai pateko į butą ir ji buvo išlaisvinta.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu A. Ž. prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu taikytą priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) pakeisti į ambulatorinį stebėjimą ir gydymą priminės psichikos sveikatos sąlygomis.
3. Skunde A. Ž. teigia, kad teismas nepagrįstai jam taikė priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis, kadangi šiuo atveju buvo galima skirti ir ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Apeliantas nurodo, kad nuo 2009 metų serga psichikos liga - paranoidine šizofrenija, kuri nėra išgydoma, todėl netikslinga jį gydyti stacionarinėje ligoninėje, nes jo sveikatos būklę galima stabilizuoti ir gydantis ambulatoriškai. Apelianto teigimu, jis gydėsi ir šiuo metu gydosi ambulatoriškai, vartoja jam paskirtus vaistus, lankosi pas gydytoją Radzevičių bei psichologą. Anot apelianto, byloje nėra jokių duomenų, kad jis nesigydo ar vengia gydytis. Jis pripažįsta, kad serga psichine liga ir supranta, kad jam reikalingas nuolatinis gydymas, tačiau mano, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jo būklei stabilizuoti reikalingas bent trumpas gydymas specializuotoje įstaigoje, kadangi jo būklei stabilizuoti reikalingas nuolatinis vaistų vartojimas, o tai jis gali daryti ir gydantis ambulatoriškai. Dar apeliantas nurodo, kad šiuo metu gyvena sesers bute, pats moka už komunalines paslaugas, ieško darbo, o uždarius jį į ligoninę, nutrūks jo socialiniai ryšiai, jis praras įgūdžius pasirūpinti savimi, be to, gali prarasti ir būstą, nes jį reikia prižiūrėti, mokėti mokesčius. Apeliantas pažymi, kad 2019 m. rugsėjo 2 d. Panevėžio apylinkės teismo nutartimi jam buvo paskirtas ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Jis gydėsi ir jo sveikata buvo pagerėjusi. Ir šiuo metu jo psichinė būklė yra stabili. Kadangi ekspertizės akte nurodyta, kad jo būklė pablogėja, kai nevartoja ambulatoriškai skiriamo gydymo, todėl jis pasižada gydytis ir nenutraukti vaistų vartojimo bei nevartoti alkoholio, nes vartojant vaistus, alkoholio vartoti negalima.
4. Atsiliepimu į apelianto A. Ž. skundą, Panevėžio apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras A. Navickas nesutinka su skunde išdėstytais reikalavimais ir prašo A. Ž. skundą atmesti. Prokuroras teigia, kad teismas spręsdamas klausimą, kokios rūšies priverčiamąją medicinos priemonę taikyti A. Ž. atžvilgiu, pagrįstai vadovavosi pateikta ekspertizės išvada ir teismo posėdžio metu apklausto vieno iš ekspertizės išvadą teikusių eksperto paaiškinimais. Teismo posėdžio metu ekspertas išvadą patvirtino. Be to, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, ekspertas parodė, kad A. Ž. yra pavojingas visuomenei, paskutiniu metu jis nesigydo, vaistų nevartojo, efektyviai gydyti ambulatoriškai jo nepavyktų, savo būklei jis nekritiškas, dėl psichikos būklės laiko save sveiku, nepaguldžius į ligoninę gali būti pavojingas. Prokuroro teigimu, teismas vadovaudamasis byloje surinktų įrodymų analize ir įvertinęs ekspertizės išvadą, taip pat išklausęs eksperto paaiškinimus bei kitas aplinkybes - A. Ž. jau 8 kartus buvo gydytas psichiatrinėse ligoninėse, bet ankstesni jo gydymai buvo neefektyvūs, nes išrašant iš gydymo įstaigos būklė būdavo šiek tiek pagerėjusi, o po to vėl pablogėdavo, taip pat atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį – padaryta įstatymo uždrausta veika priskiriama tyčiniams apysunkiams nusikaltimams, ji padaryta panaudojant fizinį bei psichinį smurtą, apsvaigus nuo alkoholio o A. Ž. vaidmuo buvo ne antraeilis, ir pagrįstai paskyrė priverčiamąją medicinos priemonę stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju, apeliaciniame skunde nesutinkama tik su A. Ž.parinkta priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi tvirtinant, kad yra pagrindas taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
6. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo motyvus ir argumentus, aplinkybių, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pakeisti į apelianto prašomą – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, nenustatė.
7. BK
8. Šiuo atveju pažymėtina, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti jų taikymo sąlygas: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichikos būseną yra pavojingas visuomenei. Pažymėtina, kad įstatymas nenustato, už kokias konkrečiai padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytų priverčiamųjų medicinos priemonių. Teismas turi diskreciją spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti jų rūšį. Tačiau BK 98 straipsnio 2–5 dalyse yra nustatyti pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas turi atsižvelgti, parinkdamas konkrečią asmeniui taikytiną priverčiamąją medicinos priemonę, tai yra į psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą bei pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai.
9. Ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja (BK 98 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 98 straipsnio 3 dalį, stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Pažymėtina, kad pirmas kriterijus, parenkant priverčiamąją medicinos priemonę, yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos. Pagal teismų praktiką, siekiant nustatyti, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims, turi būti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, taip pat tai, koks yra baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to (BPK 395 straipsnio 3, 4 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-206-495/2021 ir kt.).
10. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teismo psichiatrijos ekspertizės akte pateiktas išvadas, eksperto paaiškinimus, baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo aplinkybes, A. Ž.diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą, padarė išvadą, kad A. Ž.yra socialiai pavojingas ir jam, pagal nustatytą diagnozę bei eksperto rekomendacijas, yra būtina skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, kadangi šiuo atveju ambulatorinis gydymas būtų nepakankamas ir neefektyvus. Skundo argumentai, kad apeliantas tikrai sugebės gydytis ambulatoriškai, šios išvados pagrįstumo nepaneigia.
11. Iš teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. Ž. konstatuotas lėtinis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija, dėl kurios jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Šiuo sutrikimu A. Ž.sirgo tiek baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos metu, tiek šiuo metu, jam rekomenduojamas priverstinis gydymas – stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis. Ekspertizės akte, be kita ko, nurodyta ir tai, kad A. Ž. būklėje stebimi ryškūs mąstymo sutrikimai, didybės, santykio, poveikio, persekiojimo kliedėjimo idėjos ir jų įtakota kliedesinė aplink vykstančių įvykių su psichomotoriniu sujaudinimu ir neadekvačiu elgesiu. Jis nekritiškas savo ligos atžvilgiu, jo psichikos sutrikimas yra sunkus, yra išryškėjęs stipriai išreikštas šizofrenijos defektas (nuo 9 balų 2013 m. iki 23 balų 2023 m.).
12. Pirmiau aptartame ekspertizės akte pateiktas išvadas patvirtino teismo posėdyje apklaustas ekspertas V. D.. Ekspertas papildomai paaiškino, kad A. Ž. nuo 2009 metų serga psichikos liga, paranoidine šizofrenija. Jis pavojingas visuomenei. Jis pavojingas paūmėjimo metu. Jo būsena pablogėja, kai jis nevartoja ambulatoriškai skiriamo gydymo ir vaistų. Jam buvo pasiekta medikamentinė remisija 2009 m. po pirmo stacionarinio gydymo, kai jis gydėsi. Paskutiniu metu jisai nesigydė, vaistų nevartojo ir buvo stebima psichozė. Kadangi jis savo būklei nekritiškas, vaistų nevartoja, todėl jam rekomendavo skirti priverstinį gydymą. Savaime negali asmuo pasveikti. Jei nebūtų paguldytas į ligoninę, jis gali būti pavojingas. Efektyviai gydyti ambulatoriškai nepavyktų. Jis dėl savo psichikos būklės laiko save sveiku. Ekspertas taip pat paaiškino, kad A. Ž. psichikos sutrikimas yra nuolatinis, lėtinio tipo, pasiekti stabilią būseną galima tik esant nuolatiniam medikamentiniam gydymui, priežiūrai ir stebėjimui, jis savaime neišgys, todėl sergant tokiu psichikos sutrikimu būtinas gydymas.
13. Taigi, ekspertas ne tik patvirtino ekspertizės akte pateiktas išvadas dėl A. Ž. nustatytos diagnozės, reikalingumo taikyti jam priverstinį gydymą, bet ir nurodė aplinkybes, kodėl ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis nėra adekvati priverčiamoji medicinos priemonė. Nors A. Ž.apeliaciniame skunde tvirtina, kad gydosi ambulatoriškai, vartoja jam paskirtus vaistus, lankosi pas gydytoją R. bei psichologą, tačiau abejoti ekspertizės akte pateiktų išvadų objektyvumu ir pagrįstumu bei ekspertizę atlikusių teismo psichiatrų (psichologų), tarp jų ir V. D. kompetencija ir nešališkumu, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kaip matyti iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto, tyrimui buvo pateikta A. Ž.medicininė dokumentacija: asmens sveikatos istorija iš VšĮ Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro, ligos istorija iš VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės, kurių pagrindu ir buvo padarytos šios išvados, ir kurių teisingumo jokie kiti objektyvūs duomenys nepaneigia.
14. Aptariamu atveju būtina pažymėti, kad Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 2 d. nutartimi A. Ž. buvo pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 3 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje, dėl ko jam buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą, tačiau A. Ž. padarė naują uždraustą veiką, ši veika yra sunkesnė, padaryta apsvaigus nuo alkoholio, naudojant smurtą, kas rodo didesnį jo socialinį pavojingumą ir patvirtina poreikį taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Kaip nurodyta pirmiau, A. Ž. savo psichikos būklei buvo nekritiškas, jis laikė save sveiku. Nors dar iki ekspertizės atlikimo A. Ž. 8 kartus buvo gydytas psichiatrinėse ligoninėse, bet ankstesni jo gydymai buvo neefektyvūs, nes išrašant iš gydymo įstaigos A. Ž. būklė būdavo šiek tiek pagerėjusi, o po to vėl pablogėdavo. Tokie būklės pablogėjimai vis dažnėja (A. Ž. gydytas 2009 m., 2014 m., 2018 m., 2019 m., 2020 m., 2021 m., 2022 m.). A. Ž. konstatuotas psichikos sutrikimas yra sunkus, yra išryškėjęs stipriai išreikštas šizofrenijos defektas (nuo 9 balų 2013 m. iki 23 balų 2023 m.) ir kaip matyti, jo sveikatos būklė tik blogėja. Apeliaciniame skunde A. Ž. tvirtina, kad jeigu jam būtų paskirta ambulatorinė priežiūra, jis pasižada gydytis ir nenutraukti vaistų vartojimo, taip pat nevartoti alkoholio. Tačiau tikėti šiais pažadais teisėjų kolegija vienareikšmiškai negali. Kaip matyti, A. Ž. savo būklei yra nekritiškas, vaistus vartoja kada jam atrodo tinkama, nustoja vartoti, kai mano, kad jau yra pasveikęs. Svarbu ir tai, kad įstatymo uždraustą veiką A. Ž. padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir, kai teigė pats A. Ž., prieš tai kelias dienas negėrus jam skirtų vaistų, kas tik dar kartą patvirtina, jog A. Ž. savo psichikos būklei nėra kritiškas, reikalingumo gydytis nesuvokia ir tokie A. Ž. teiginiai, įvertinus informaciją apie anksčiau taikytą stacionarinį gydymą bei reikalingumo tęsti gydymą ambulatoriškai ignoravimą, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad A. Ž. būtina taikyti gydymą specializuotoje įstaigoje.
15. Teisėjų kolegijos vertinimu, ekspertizės akto išvados, eksperto paaiškinimai, medicininiuose dokumentuose bei ekspertizės akte užfiksuota informacija apie A. Ž.ligos eigą, gydymo istoriją, A. Ž.nekritiškas požiūris į savo psichinės sveikatos būklę, nuolatinio reikalingumo gydytis nepripažinimas, įvertinus padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pobūdį, sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju privaloma skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti bei šioje nutartyje dar kartą aptarti duomenys, susiję su A. Ž.padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pobūdžiu, jo elgesiu anksčiau ir šiuo metu, suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismo parinkta priverčiamoji medicinos priemonė atitinka tiek A. Ž.diagnozuotą psichikos sutrikimą, jo sunkumą, tiek jo socialinį pavojingumą.
16. Todėl konstatuojama, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 10 d. nuosprendis, kuriuo A. Ž., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 146 straipsnio 2 dalyje, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, tiek dėl reikalingumo išlaikyti būstą, tiek ir dėl jo socialinių įgūdžių nutrūkimo, apylinkės teismo išvadų nepaneigia, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas. Papildomai pažymėtina, kad gydymo procese asmeniui taikoma priverčiamoji medicinos priemonė gali būti pakeista į savo pobūdžiu švelnesnę. Teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Įstatymas įpareigoja teismą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Todėl, pagerėjus A. Ž.psichikos sveikatos būklei, jam gali būti pakeistos priverčiamosios medicinos priemonės sąlygos iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, arba šios priemonės taikymas panaikintas (BK 98 straipsnio 6 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
n u t a r i a :
asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjai Algirdas Gaputis
Danutė Švitinienė
Daina Vaidachavičienė
