Dėl garbės ir orumo pažeminimo, priteisimo

Civilinė byla Nr. e2A-5-589/2024

Teisminio proceso Nr. 2-15-3-01399-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.1.9.4; 2.6.10.2.4.2; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. sausio 8 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Pranckienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. L. (K. L.) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2023 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-271-1004/2023 pagal ieškovės K. L. ieškinį atsakovams A. P., K. P. ir A. P. dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl garbės ir orumo pažeminimo, priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė K. L. (toliau – ir ieškovė) prašė priteisti iš atsakovų A. P., K. P. ir A. P. (toliau – ir atsakovai) po 400 Eur neturtinei (moralinei) žalai, atsiradusiai dėl garbės ir orumo pažeminimo, atlyginti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad 2022 m. birželio 25 d. 13.50 val., (duomenys neskelbtini), kaimynystėje gyvenantys atsakovai, viešoje vietoje, girdint pašaliniams asmenims, įžeidžiamai kibo prie jos, siekdami ją pažeminti ir sumenkinti. Jie garsiai šaukdami, plūdosi necenzūriniais žodžiais, užgauliojo, įžeidinėjo lietuvių ir latvių kalbomis. A. P. įžeidinėjo žodžiais „kurva“ ir latviškai „mauka“, A. P. šlapinosi prie tvoros, įžeidinėjo ją žodžiais „žiurkė“, „kurva“, „šliucha“, latviškai „mauka“, K. P. ją įžeidinėjo šaukdamas „žiurke“, „kurva“ ir latviškai „mauka“. Tai girdėjo J. L. ir V. L.. Dėl šio įvykio kreipėsi į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariatą ir buvo nustatyta, kad atsakovai tokiais veiksmais pažeidė viešąją tvarką ir rimtį bei padarė administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 481 straipsnyje, jiems buvo paskirtos nuobaudos. Tvirtino, kad po šio įvykio patyrė dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Išėjusi iš namų jaučiasi nesaugiai. Nesaugiai jaučiasi ir savo kieme. Tai turėjo įtakos ir jos sveikatai, nuolat prisimena šį nemalonų įvykį, jaučiasi pažeminta, sumenkinta. Vakarais dėl šių išgyvenimų sunkiai užmiega. Neramiai miega naktį, dažnai prabunda. Dėl nekokybiško miego naktimis, jaučiasi prislėgta, pablogėjo nuotaika.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmai 2023 m. birželio 27 d. sprendimu ieškovės K. L. ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės 46,48 Eur bylinėjimosi išlaidas valstybei.

4. Teismas sutinka su atsakovais, jog policijos priimti procesiniai sprendimai dėl atsakovų nubaudimo pagal ANK 481 straipsnio 2 dalį nėra prejudiciniai faktai, kuriais remiantis teismas galėtų, nieko daugiau nevertindamas, šioje byloje taikyti civilinę atsakomybę ir priteisti 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

5. Iš ieškovės ir atsakovų, liudytojų parodymų bei tiesioginio įrodymo – ieškovės pateiktu garso įrašo teismas nustatė, kad įvykis, dėl kurio į teismą kreipėsi ieškovė, vyko labai trumpai, buvo pasakyti keli žodžiai, atsakovai kalbėjo pakeltu tonu, garsiai, įžeidžiančiai, tačiau viešoje vietoje daugiau žmonių nebuvo. Teismas vertino, kad dalis ginčo žodžių buvo suaugusių asmenų emocijų išraiška, o ne tiesioginiai asmeniniai įžeidimai. Ieškovė nenorėjo, kad jos nepilnametis sūnus įsikištų į konfliktą, jį patraukė, kas užfiksuota pateiktame garso įraše. Nors atsakovai ir buvo nubausti už viešosios tvarkos ir rimties pažeidimą, teismas vertino, kad nenustatyti asmenys, kurių rimtis būtų buvusi sutrikdyta. Nors kaimynai J. L. ir V. L. nurodė, kad būdami savo kieme girdėjo sakomus įžeidžiančius žodžius ieškovės atžvilgiu, tačiau teismas vertino, kad šie liudytojai gyvena pakankamai toli nuo ginčo vietos, jų tarpusavio santykiai su atsakovais yra įtempti, dėl to teismas šių liudytojų parodymų, priimdamas sprendimą, nevertino. Teismas garso įrašą, kuris padarytas ieškovės jau po konflikto, vertino tik kaip charakterizuojantį kaimynų santykius, o pateiktai fotonuotraukai su baseinu, kitiems rašytiniams įrodymams apie ginčo vietą teismas esminės reikšmės nesuteikė ir dėl jų atskirai nepasisakė. Teismas taip pat sprendė, kad nėra neabejotinų įrodymų, pagrindžiančių ieškovės nurodytą aplinkybę, kad K. P. ginčo metu šlapinosi prie gyvenamojo namo tvoros, o jo parodytas gestas ranka prie gerklės šiuo konkrečiu atveju galėjo turėti ir kitą reikšmę, nei nurodė ieškovė, t. y. kad kaimynė K. L. jau nusibodo, viskas gana, užteks.

6. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad dėl viešosios tvarkos pažeidimo atsakovų atžvilgiu jau yra priimti procesiniai sprendimai administracine tvarka. Atsakovai A. P. ir K. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad konfliktai su ieškove tęsiasi ilgai, keletą metų. Šių aplinkybių neneigė ir ieškovė. Tai patvirtina ir pateikti rašytiniai įrodymai byloje. Viso proceso metu tiek šalys, tiek liudytojai daug dėmesio skyrė įvairiems kilusiems kitiems konfliktams tarp šalių išsiaiškinti ir paminėti, nors jie vyko iki 2022 m. birželio 25 d. konflikto. Teismas vertino, kad esami ginčo šalių konfliktiški tarpusavio santykiai ir patirtos nuoskaudos dėl kitų įvykių, negali būti pagrindas neturtinei žalai priteisti.

7. Teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes dėl sukeltų išgyvenimų, bendravimo galimybių sumažėjimo ir pan. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad šiuo metu nedirba, todėl dėl dalykinės reputacijos sumažėjimo klausimas negali būti net svarstomas. Teismas pripažino, kad tarp šalių įvykęs konfliktas turėjo neigiamą poveikį ieškovės emocinei būsenai, tačiau ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Teismas nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti, tačiau teismas nenustatė tokių aplinkybių, kurios rodytų, kad ieškovei būtų padarytas toks poveikis, kuris turėtų būti įvertintas priteisiant jai neturtinę žalą.

8. Įvertinęs bylos rašytinę medžiagą, garso įrašus, ginčo šalių ir liudytojų (išskyrus J. L. ir V. L.) parodymus, teismas darė išvadą, kad ieškovės pareikštas ieškinys atsakovams yra iš esmės ne dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo, o tam tikras tęstinis ginčas su kaimynais, tam tikras kaimynų tarpusavio pasierzinimas dėl vaikų, vyrų, aprangos, išvaizdos, elgesio, gyvenimo būdo ir pan. Šias aplinkybes netiesiogiai patvirtina ir pateikta Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2022 m. liepos 19 d. sprendimo kopija. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju ieškovė neįrodė ir byloje nenustatyta, kad atsakovų pasakyti žodžiai buvo ieškovės garbę ir orumą žeminantys, kad ši informacija buvo paskleista / tapo žinoma tretiesiems asmenims, t. y. neįrodytos būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.24 straipsnio taikymui sąlygos. Todėl nesant atsakovų veiksmuose civilinei atsakomybei nustatyti būtinų jos sąlygų viseto, teismas ieškovės ieškinį atmetė.

9. Atsižvelgęs į tai, kad šioje byloje yra pripažintas žalos padarymo ieškovei faktas, nepaisant to, kad netenkintas ieškovės reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, taip pat atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 4 dalyje nustatytą galimybę nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, siekį užtikrinti ieškovės teisę į teisminę gynybą, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendė, kad yra pagrindas bylinėjimosi išlaidų tarp ieškovės ir atsakovų neskirstyti pagal proporcingumo principą ir palikti šalis prie jų turėtų bylinėjimosi išlaidų, tik iš ieškovės, atmetus ieškinį, priteisti teismo patirtas 46,48 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Ieškovė K. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2023 m. birželio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovų po 22 Eur bylinėjimosi išlaidų.

11. Nurodo, kad teismo sprendimas turi būti panaikintas, kadangi buvo priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas. Teismas netinkamai taikė CPK 185 straipsnį, neįvertino civilinėje byloje surinktų įrodymų viseto ir dėl šios procesinės teisės normos pažeidimo buvo neteisingai išspręsta byla.

12. Pažymi, kad civilinės atsakomybės sąlygų visetas buvo įrodytas, todėl teismas nepagrįstai atmetė ieškinį. Duomenys turėjo būti laikomi paskleistais, kadangi be ieškovės, įžeidinėjimus girdėjo ir teisme apklausti liudytojai J. L. ir V. L., jos sugyventinis D. B.. Teismas nepagrįstai nesirėmė jų parodymais. Tai galėjo paliudyti ir ieškovės nepilnametis sūnus, bet jam nebuvo leista teisme liudyti. Nors liudytoja I. B. teigė, kad ieškovės kieme baseino nėra, tačiau teismui pateiktos fotonuotraukos su baseinu patvirtina, kad tai yra akivaizdus melas, todėl abejotina ir dėl kitų jos paliudijimų teisingumo. Reikalauja atlyginti duomenų paskleidimu padarytą neturtinę žalą, kadangi kiti du garbės ir orumo teisių gynimo būdai atsakovams būtų neveiksmingi.

13. Atsakovai A. P. ir K. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

14. Nurodo, kad su ieškovės apeliacinio skundo motyvais nesutinka. Mano, kad bylą nagrinėjęs teismas tinkamai ir logiškai vertino surinktus faktinius duomenis, jų trūkumą. Teismo sprendimas nuoseklus ir argumentuotas, teisingai nurodytos ginčo teisiniams santykiams taikytinos materialinės teisės normos, jų taikymas pagrįstas teismų praktika.

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

15. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės K. L. apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

16. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškinys dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl garbės ir orumo pažeidimo, atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir nepilnamečio liudytojo apklausos

17. Nagrinėjamoje byloje apeliantė prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tokį savo prašymą motyvuodama poreikiu byloje apklausti liudytoju jos nepilnametį sūnų D. B., kurį pirmosios instancijos teismas atsisakė apklausti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantės nepilnametis sūnus girdėjo kaip atsakovai apeliantę įžeidinėjo ir apie tai galėjo paliudyti teisme.

18. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl žodinio proceso ribojama, nes toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).

19. Teisėjų kolegija šiuo atveju nenustatė išimtinių aplinkybių, dėl kurių apeliantės apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, siekiant apklausti apeliantės nurodomą liudytoją. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio apeliantės prašymo tenkinimas nesudarytų pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir nepadėtų atskleisti naujų esminių bylos aplinkybių. Apeliantė ieškinio pagrindu nurodomas aplinkybes bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turėjo galimybę įrodinėti kitomis įrodinėjimo priemonėmis (garso įrašais, kitų liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais). Apeliantės pareikštas ieškinio reikalavimas nėra susijęs su apeliantės nepilnamečio vaiko teisėmis ir interesais. Būtina įvertinti ir tai, kad nors CPK 189 straipsnio 1 dalis galimybės būti liudytoju nesieja su asmens amžiumi, vis tik nepilnamečio liudytojo apklausa gali sukelti nepilnamečiui psichinę įtampą ir stresą, todėl nepilnamečio vaiko apklausa tokios kategorijos byloje, kaip kad nagrinėjama byla, pažeistų jo teises ir interesus, neatitiktų proporcingumo principo. Be to, nuo ginčo įvykio praėjo daugiau kaip vieneri metai laiko. Atsakovai iš esmės ir neneigia, kad 2022 m. birželio 25 d. tarp kaimynų (apeliantės ir atsakovų) žodinis konfliktas buvo ir jo metu iš atsakovų lupų nuskambėjo ieškinyje įvardinti žodžiai. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad nenustačius aplinkybių, kurios suponuotų poreikį bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas ir nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

20. Byloje nustatyta, kad apeliantė K. L. prašė priteisti iš atsakovų A. P., K. P. ir A. P. po 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo, reikalavimą grįsdama tuo, kad 2022 m. birželio 25 d. 13.50 val., (duomenys neskelbtini), kaimynystėje gyvenantys atsakovai, girdint pašaliniams asmenims, ją įžeidė, garsiai šaukdami necenzūriniais žodžiais lietuvių ir latvių kalbomis – „kurva“, „mauka“, „žiurkė“, „šliucha“, taip pat tuo, kad atsakovas K. P. jai matant šlapinosi prie tvoros ir parodė gestą ranka prie gerklės. Atsakovai buvo patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ANK 481 straipsnio 1 ar 2 dalis už tai, kad įžeidžiamai kibo prie apeliantės ir ją įžeidinėjo, atsakovams buvo paskirtos administracinės nuobaudos, kurias atsakovai susimokėjo. Dėl minėtų duomenų paskleidimo apeliantė teigė patyrusi neturtinę žalą. Atsakovai pripažino, kad pasielgė netinkamai, tačiau ieškinį prašė atmesti, motyvuodami tuo, kad šalių santykiai jau ilgą laiką yra konfliktiški.

21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos rašytinę medžiagą, garso įrašus, ginčo šalių paaiškinimus ir liudytojų (išskyrus apeliantės pakviestų liudytojų J. L. ir V. L.) parodymus, konstatavo, kad apeliantė neįrodė atsakovų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų viseto, todėl apeliantės ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantė neįrodė ir byloje nenustatyta, jog atsakovų pasakyti žodžiai buvo apeliantės garbę ir orumą žeminantys ir ši informacija buvo paskleista / tapo žinoma tretiesiems asmenims, t. y. neįrodytos būtinos CK 2.24 straipsnio taikymui sąlygos. Pirmosios instancijos teismas taip pat darė išvadą, kad nors tarp šalių įvykęs konfliktas turėjo neigiamą poveikį apeliantės emocinei būsenai, tačiau byloje nenustatyta tokių aplinkybių, kurios rodytų, kad apeliantei būtų padarytas toks poveikis, kuris turėtų būti įvertintas priteisiant neturtinę žalą.

22. Nesutikdama su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliantė skundžiamą teismo sprendimą kvestionuoja netinkamu tiek materialiosios, tiek procesinės teisės normų taikymu, dėl ko, apeliantės manymu, buvo neteisingai išspręsta byla.

Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų taikymo

23. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas, kadangi tinkamai neįvertino byloje surinktų įrodymų viseto. Apeliantės įsitikinimu, duomenys turėjo būti laikomi paskleistais, kadangi, be apeliantės, įžeidinėjimus girdėjo ir teisme apklausti liudytojai J. L. bei V. L., jos sugyventinis D. B., tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė jų parodymais. Apie tai galėjo paliudyti ir apeliantės nepilnametis sūnus, tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė jį apklausti. Apeliantė taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo suabejoti liudytojos I. B. parodymų teisingumu, kadangi apeliantės byloje pateiktos fotonuotraukos patvirtina priešingas nei parodė ši liudytoja aplinkybes, kad baseinas apeliantės kieme vis tik buvo.

24. Atmesdama kaip nepagrįstus tokius apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, anot kurios, įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.).

25. Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2013).

26. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad šalies buvimas suinteresuotu bylos baigtimi asmeniu neteikia pagrindo nevertinti jos duotų paaiškinimų kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų – kaip įrodymų. Taip pat ir aplinkybė, kad asmuo, apklausiamas kaip liudytojas, gali būti suinteresuotas duoti vienai iš šalių palankius parodymus, nėra pagrindas atsisakyti apklausti asmenį kaip liudytoją, o jo duotų parodymų nevertinti kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų – kaip įrodymų. Kadangi liudytojų parodymai ir jų pateikimas yra subjektyvaus pobūdžio, tai aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Ši išvada turi būti daroma pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) ir turi būti motyvuota (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008).

27. Įvertinusi skundžiamą sprendimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino byloje surinktų įrodymų viseto ir liudytojų parodymus vertino pažeisdamas teisės aktų nuostatas ar nukrypdamas nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo suformuluotos teisės aiškinimo praktikos. Nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, suteikė didesnę įrodomąją reikšmę atsakovų liudytojos I. B. parodymams. Apeliantės nurodytą aplinkybę, kad K. P. ginčo metu šlapinosi prie gyvenamojo namo tvoros, pirmosios instancijos teismas laikė neįrodyta, kadangi, be apeliantės paaiškinimų, byloje nebuvo pateikta jokių šį faktą patvirtinančių įrodymų. Vertindamas apeliantės kviestų liudytojų J. L. bei V. L. parodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į šių liudytojų įtemptus santykius su atsakovais, jų parodymus, kuriais jie tvirtino girdėję, būdami savo kieme, kaip atsakovai įžeidinėjo apeliantę ieškinyje nurodytais žodžiais, pagrįstai vertino visų įrodymų kontekste.

28. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad teisme apklausti liudytojai J. L. bei V. L., būdami savo kieme, jeigu ir girdėjo atsakovų šūkavimus, negalėjo girdėti bei suprasti konkrečių žodžių, taip pat ir tai, kokiam asmeniui skirti šie žodžiai, kadangi gyvena pakankamai toli nuo ginčo vietos. Tokią išvadą leidžia daryti atsakovų pateiktos fotonuotraukos ir duomenys iš (duomenys neskelbtini) vietovės ortofotografinio žemėlapio. Tuo tarpu liudytojų J. L. bei V. L. parodymų (apie tai, kad jiems buvo girdėti įžeidinėjimai) nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindo konstatuoti, kad duomenys tapo žinomi šiems tretiesiems asmenims.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, be pačios apeliantės paaiškinimų ir jos sugyventinio D. B. parodymų, byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių jų teiginius, kad D. B. girdėjo atsakovų išsakytus žodžius. Iš byloje pateikto garso įrašo, daryto konflikto metu, stenogramos vertimo matyti, kad atsakovai A. P. ir K. P. kvietė apeliantės sugyventinį D. B. ateiti su jais pasikalbėti („Eik čia“), klausė apeliantės „kur tavo (duomenys neskelbtini) dabar, tegul išeina“. Apeliantė atsakydama klausė, „kodėl jam reikia eiti čia?“. 2023 m. balandžio 19 d. teismo posėdyje liudytoju apklausiamas D. B. nurodė, kad tuo metu, kai apeliantė darė garso įrašą, jis buvo prie pavėsinės ir šiltnamio. Nors D. B. tvirtino, kad jų nepilnametis vaikas buvo šalia apeliantės ir viską girdėjo, tačiau tokie jo parodymai prieštarauja pačios apeliantės paaiškinimams 2023 m. birželio 1 d. teismo posėdyje, kad kai prasidėjo konfliktas, jos nepilnamečio vaiko šalia nebuvo, kuriuo momentu vaikas priėjo jai už nugaros, ji nematė. Iš minėto garso įrašo girdėti ir jo stenogramos vertimo matyti, kad apeliantės nepilnametis vaikas kreipėsi į apeliantę klausdamas tik įpusėjus konfliktui. Net ir darant prielaidą, kad atsakovų išsakytus žodžius (jų dalį) girdėjo (galėjo girdėti) apeliantės nepilnametis vaikas ir sugyventinis D. B., tokiu atveju pripažintina, kad atsakovų išsakytų žodžių paplitimo ir atitinkamai pasekmių mastas nebuvo itin didelis. Apeliantė byloje neįrodinėjo, kad atsakovų išsakyti žodžiai turėjo kažkokios neigiamos įtakos jos santykiams su nepilnamečiu vaiku ar sugyventiniu, kad pasikeitė jų požiūris į apeliantę po šio įvykio.

30. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismui netenkinus apeliantės prašymo byloje liudytoju apklausti jos nepilnametį sūnų, buvo apribotos apeliantės galimybės naudotis CPK 42 straipsnyje įtvirtintomis teisėmis ir nebuvo užtikrinta pakankama bei efektyvi galimybė rinkti jos reikalavimą pagrindžiančius įrodymus. Kaip minėta, apeliantė viso proceso pirmosios instancijos teisme metu aktyviai naudojosi jai suteiktomis procesinėmis teisėmis, tarp jų ir teise ieškinio pagrindu nurodomas aplinkybes įrodinėti kitomis įrodinėjimo priemonėmis – garso įrašais, kitų liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais. Atsakovai iš esmės ir neneigia, kad 2022 m. birželio 25 d. tarp kaimynų (apeliantės ir atsakovų) žodinis konfliktas buvo ir jo metu iš atsakovų lupų nuskambėjo ieškinyje įvardinti žodžiai. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas apeliantės prašymo byloje liudytoju apklausti jos nepilnametį sūnų, pagrįstai prioritetą suteikė geriausių apeliantės nepilnamečio vaiko interesų užtikrinimui.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

31. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, turėjo priteisti apeliantei duomenų paskleidimu padarytą neturtinę žalą. Tokią savo poziciją ieškovė argumentuoja tuo, kad kiti du garbės ir orumo teisių gynimo būdai atsakovams būtų neveiksmingi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti ir šiems apeliacinio skundo argumentams.

32. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad vienas iš pagrindų priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra tie atvejai, kai dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ginamų vertybių pažeidimo patirtas sielvartas, stresas, rūpestis peržengia tam tikrą ribą, identifikuojamą pagal tokius apibūdinimus, kaip „intensyvus“, „žymus“, „išskirtinio sunkumo“ ar „patirtas išskirtinėmis aplinkybėmis“ ir pan. Analogiškai ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006, 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2010). Pagrindas neturtinei žalai atsirasti egzistuoja tada, kai asmens rūpesčiai peržengia įprastas pastangas ir konstatuojamas dvasinių sukrėtimų, emocinės depresijos, reikšmingas asmens garbės ir orumo pažeidimo faktas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-664/2005, 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007, 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2006, 2007 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2007, 2007 m. lapkričio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2007 ir kt.).

33. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas žmogaus teises, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgment of 10 Oktober 2000, § 49), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją (L. L. v. France, no. 7508/02, judgment of 10 October 2006, § 52), 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (Meilus v. Lithuania, no. 53161/99, judgment of 6 November 2003, § 33) ir kt.). Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kurioje nurodoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo faktas tam tikrais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2006, 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; 2008 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008, 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2010 ir kt.).

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju byloje nenustatytos išskirtinės apeliantės teisių pažeidimo aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą priteisti jai neturtinės žalos atlyginimą. Sutiktina su tuo, kad atsakovų pasakyti žodžiai „žiurke“, „šliucha“, latviškai „mauka“ visuomenėje turi neigiamą atspalvį ir nelaikytini toleruotinais, kiekvienas asmuo, savo atžvilgiu girdėdamas tokius žodžius, jaučia moralinį diskomfortą, tačiau šiuo atveju apeliantė neįrodė, jog ji patyrė kokius nors sveikatos sutrikimus, ilgalaikius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą dėl atsakovų pavartotų žodžių. Apeliantė, įrodinėdama patirtą neturtinę žalą ir jos dydį, apsiribojo tik bendrais teiginiais apie patirtus išgyvenimus, tačiau jų nepagrindė objektyviais įrodymais.

35. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, pagrįstai vertino ir tai, kad įvykis, dėl kurio į teismą kreipėsi apeliantė, vyko labai trumpai, dalis ginčo žodžių buvo suaugusių asmenų emocijų išraiška, o ne tiesioginiai asmeniniai įžeidimai. Byloje pateikto garso įrašo gale girdėti apeliantės juokas. Neabejotina, kad konfliktui įtakos turėjo ir tarp šalių ankščiau prasidėję asmeniniai nesutarimai. Todėl atsakovų padaryta skriauda apeliantei vertintina kaip minimali, pasireiškianti tik nežymiais fiziniais jutimais ar trumpalaikiais, momentiniais, ženklesnių pasekmių nepalikusiais, įprastai būdingais identiškoje situacijoje nemalonumais. Neturtinės žalos priteisimas apeliantei šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad apeliantės ir atsakovų tarpusavio santykiai ir iki šio įvykio buvo gana konfliktiški, iškreiptų neturtinės žalos kompensavimo institutą ir jo paskirtį, o taip pat neleistinai peržengtų protingas žalą padariusių asmenų atsakomybės ribas, pažeistų žalą padariusių ir žalą patyrusio asmenų teisių pusiausvyrą. Apeliaciniame skunde pateiktų argumentų nepakanka padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas apeliantės ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, netinkamai aiškino ir taikė aktualias materialiosios teisės nuostatas.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

37. Apeliacinės instancijos teismo pirmiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo ginčo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.

38. Apeliantė, pateikdama apeliacinį skundą, sumokėjo 66 Eur žyminį mokestį. Atsakovai K. P. ir A. P. pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog apeliacinėje instancijoje patyrė 500 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsižvelgdama į CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatytą galimybę nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, EŽTT praktiką, kurioje pabrėžiama, kad taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymas, griežtai laikantis proporcingo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo pagal patenkintus (atmestus) reikalavimus, bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo gali lemti neproporcingą asmens teisės į teisminę gynybą suvaržymą (EŽTT 2013 m. liepos 18 d. sprendimas byloje Klauz prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28963/10, 97 punktas), siekį užtikrinti apeliantės teisę į teisminę gynybą, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis), teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo netenkinus, atsakovų K. P. ir A. P. apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2023 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Ramunė Čeknienė

Rita Dambrauskaitė

Dalia Pranckienė