Dėl teisės normų, reglamentuojančių indėlio sutarčių pakeitimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-127-611/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01030-2014-6 Procesinio sprendimo kategorija 2.6.8.11.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės Šiaulių banko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės Šiaulių banko ieškinį atsakovams A. M., N. M., M. V. M. ir G. M. dėl kaupiamojo indėlio sutarčių pakeitimo ar nutraukimo bei atsakovų priešieškinį ieškovei dėl įpareigojimo vykdyti sutartis, tretieji asmenys bankrutavusi akcinė bendrovė Ūkio bankas, valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių indėlio sutarčių pakeitimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pakeisti BAB Ūkio banko nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2009 m. spalio 27 d. su atsakovais sudarytas ir ieškovės perimtas kaupiamųjų indėlių sutartis, nustatant, kad šios sutartys galioja iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos ir kad nuo nutarties iškelti BAB Ūkio bankui bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (t. y. nuo 2013 m. birželio 7 d.) ginčo sutartims būtų taikoma BAB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų perėmimo metu (t. y. 2013 m. kovo 3 d.) ieškovės siūlyta metinė kaupiamųjų indėlių metinė palūkanų norma – 3 proc. Ieškovė nurodė, kad AB Šiaulių bankas, BAB Ūkio bankas ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2013 m. vasario 23 d. sudarė trišalę BAB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų perdavimo sutartį (toliau – ir Trišalė sutartis), kurios pagrindu dalis BAB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų buvo perduoti ieškovei. Atsakovų indėlių sutartys buvo sudarytos nustatant itin dideles palūkanas ir ilgus terminus (nuo 8,10 proc. iki 10,50 proc. (indėliams litais ir eurais), o terminai – nuo 5 iki 45 m.), tai neatitiko rinkos sąlygų, todėl, ieškovės vertinimu, egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.204 straipsnyje nurodytų sąlygų visuma pakeisti ginčo sutartis.

Atsakovai priešieškiniu prašė teismą įpareigoti ieškovę vykdyti sudarytas kaupiamųjų indėlių sutartis, atkuriant atsakovams galimybę papildyti kaupiamųjų indėlių sąskaitas pagal šias indėlių sutartis papildomais įnašais ir priimti papildomus įnašus į kaupiamųjų indėlių sąskaitas; pakeisti atsakovų M. V. M. ir G. M. sudarytas kaupiamųjų indėlių sutartis, pratęsiant kiekvieno iš jų sudarytos indėlio sutarties galiojimo terminą tam laikotarpiui, per kurį atsakovai dėl ieškovės neteisėtų veiksmų negalėjo papildyti kaupiamųjų indėlių sąskaitų papildomais įnašais (t. y. nuo 2013 m. kovo 20 d. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos). Atsakovai teigia, kad jų su BAB Ūkio banku sudarytose sutartyse buvo nustatyta galimybė papildyti indėlius papildomais įnašais, todėl ieškovės, pakeitusios BAB Ūkio banką, veiksmai, kai atsakovams neleidžiama į kaupiamųjų indėlių sąskaitas pervesti papildomų įnašų, yra neteisėti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė; priėmė atsakovų M. V. M. ir G. M. atsisakymą nuo priešieškinio reikalavimų pakeisti jų sudarytas kaupiamųjų indėlių sutartis, atitinkamai pratęsiant kiekvieno iš jų sudarytos indėlio sutarties galiojimo terminą tam laikotarpiui, per kurį atsakovai dėl ieškovės neteisėtų veiksmų negalėjo papildyti kaupiamųjų indėlių sąskaitų papildomais įnašais, ir dėl šios dalies bylą nutraukė.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja CK 6.204 straipsnyje nustatytos sutarčių pakeitimo sąlygos, nes tiek BAB Ūkio banko siūloma, tiek ir vidutinė rinkoje 2009 m. buvusi palūkanų norma litais tam tikrais laikotarpiais viršijo 10 proc., palūkanų norma eurais – 8 proc., be to, ir kiti Lietuvoje veikiantys bankai priimdavo indėlius ilgesniam nei 5 metų terminui, todėl negalima daryti išvados, kad atsakovų su BAB Ūkio banku sudarytų kaupiamųjų indėlių sutarčių sąlygos neatitiko normalių ir sąžiningų rinkos sąlygų. BAB Ūkio bankas galėjo inicijuoti sutarčių pakeitimą jau 2010 m., kai rinkoje pradėjo mažėti palūkanų normos, tačiau to nepadarė, todėl nėra tenkinama CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąlyga. Ieškovė Trišalę sutartį sudarė veikdama savo rizika ir ją kontroliavo. Nėra prielaidų keisti indėlių sutartis ir CK 6.228 straipsnio pagrindu, nenustačius esminės šalių nelygybės.

Atmesdamas priešieškinį, teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-530-415/2015 dėl įpareigojimo laikytis indėlio sutarties sąlygų pateiktais išaiškinimais, kad Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalyje nustatyta teisė perduoti ne visus administruojamo banko įsipareigojimus ir turtą reiškia galimybę skaidyti ne tik kiekvieną perduodamą įsipareigojimą, bet ir įsipareigojimo apimtį. AB Šiaulių bankas įsipareigojo perimti tik tuos apdraustus indėlius ir tik tas su apdraustais indėliais susijusias teises ir įsipareigojimus, kuriuos draudžiamojo įvykio atveju privalėtų perimti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės ir atsakovų apeliacinius skundus, 2016 m. birželio 28 d. nutartimi juos atmetė ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. spalio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-530-415/2015, pasisakydamas dėl iš esmės analogiškos situacijos, konstatavo, jog Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalyje nustatyta teisė perduoti ne visus administruojamo banko įsipareigojimus ir turtą reiškia galimybę skaidyti ne tik kiekvieną perduodamą įsipareigojimą, bet ir įsipareigojimo apimtį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vertinimu, Trišale sutartimi buvo susitarta, kad BAB Ūkio banko įsipareigojimas priimti papildomus įnašus pagal indėlio sutartis AB Šiaulių bankui neperduodamas. Kadangi aptariamos kasacinės ir nagrinėjamos bylos aplinkybės yra analogiškos, nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsakovų priešieškinis atmestas.

Kadangi Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalies nuostatos neįpareigojo ieškovės perimti visų (visos apimties) administruojamo banko įsipareigojimų, tačiau ji, sudarydama Trišalę sutartį, perėmė įsipareigojimus mokėti perimtose sutartyse nustatyto dydžio palūkanas visą indėlių sutartyse nustatytą terminą. Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių ieškovė būtų buvusi priversta sudaryti Trišalę sutartį, ji turėjo galimybę derėtis ir prisiėmė galimų neigiamų padarinių riziką.

Ieškovės nurodoma aplinkybė, kad ji negalėjo perimti daugiau turto, nei įgijo įsipareigojimų, ir atvirkščiai, nebuvo įrodinėjama pirmosios instancijos teisme ir yra susijusi su vidiniais Trišalės sutarties šalių tarpusavio santykiais, tačiau tai negali būti pagrindas pakeisti su atsakovais sudarytas sutartis. Ieškovė neįrodė, kad sutartinių prievolių pusiausvyra buvo pakeista iš esmės, todėl jos minimos aplinkybės negali būti laikomos sutarties vykdymo suvaržymu CK 6.204 straipsnio prasme.

Vien pasaulinės finansų krizės aplinkybė savaime nesudaro pagrindo taikyti CK 6.204 straipsnio nuostatas. Indėlio sutartis visada reiškia didesnę ar mažesnę riziką jos šalims, kad palūkanų norma sutarties vykdymo metu gali keistis, todėl vien indėlių palūkanų normos svyravimai, neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, patys savaime taip pat negali lemti CK 6.204 straipsnio nuostatų privalomo taikymo. Kadangi ginčo atveju sudarytose sutartyse įtvirtintos palūkanų normos bei indėlių terminai iš esmės nesiskyrė nuo kitų bankų taikytų palūkanų normų ir indėlių terminų, nėra pagrindo keisti ar nutraukti ginčo sutartis.

Atsakovai, žinodami apie ieškovės ketinimus mažinti mokėtinas palūkanas ir trumpinti indėlių terminus, galbūt būtų nusprendę indėlius atsiimti ir gautas lėšas investuoti kitur, todėl ieškovės prašymas pakeisti atsakovams mokėtinas palūkanas nuo nutarties iškelti BAB Ūkio bankui bankroto bylą įsiteisėjimo dienos neatitiktų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų. Nepaneigiant ieškovės reikšmingo indėlio, užtikrinant BAB Ūkio banko sudarytų indėlių sutarčių tęstinumą ir taip prisidedant prie pasitikėjimo bankų sistema išsaugojimo, negali būti ignoruojamas sutarčių privalomumo principas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 28 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai paneigė Bankų įstatymo 761 straipsniu ginamą viešąjį interesą bei nemokaus banko turto ir įsipareigojimų perdavimo esmę, nes suteikė nepagrįstai didelę apsaugą nemokaus banko indėlininkams, nors įstatymų leidėjas tokio tikslo neturėjo. Bankų įstatymo 761 straipsnio nuostatomis yra siekiama apginti valstybės, o ne nemokaus banko indėlininkų interesus. Įstatymas šiuo straipsniu buvo papildytas prieš pat AB banko „Snoras“ bankroto bylos iškėlimą, kai valstybė bandė ieškoti būdų, kaip išvengti ar bent jau maksimaliai sumažinti nemokaus banko sukeliamus neigiamus padarinius valstybei, finansų sistemai bei visuomenei. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad siekiama rasti ir teisės aktuose įtvirtinti mechanizmus, leidžiančius kuo mažesnėmis viešojo sektoriaus lėšomis ir kiek įmanoma labiau sumažinti bankų žlugimo daromą žalą indėlininkams, finansų sistemai ir visai visuomenei; kad indėlių ir investicijų draudimo dalyvavimas perduodant nemokaus banko dalies turtą ir įsipareigojimus nepareikalautų daugiau draudimo įmonės administruojamų fondų lėšų, nei jų, atsitikus draudžiamajam įvykiui, būtų išleista sumokant draudimo išmokas probleminio banko indėlininkams ir investuotojams.

Įstatymų leidėjas aiškiai apribojo perimančio banko bei valstybės atsakomybę ir prisiimamos nemokaus banko rizikos ribas Bankų įstatymo 761 straipsnio 7 dalies nuostatomis. Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮID įstatymas) 121 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo įmonė dalyvauja banko ar kredito unijos turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavime, bendra draudimo įmonės mokama suma neturi viršyti sumos, kurią, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudimo įmonė pagal šį įstatymą privalėtų išmokėti banko ar kredito unijos, kurių turtas, teisės ir įsipareigojimai perduodami, indėlininkams ir investuotojams. Ši nuostata užtikrino, kad valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsakomybė dengiant nemokaus banko įsipareigojimų ir turto verčių skirtumą Bankų įstatymo 761 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka neviršys sumos, kurią, įvykus draudžiamajam įvykiui (banko bankrotui), draudikas privalėtų išmokėti nemokaus banko indėlininkams ir investuotojams.

BAB Ūkio banko dalies turto ir įsipareigojimų perdavimas vyko nei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, nei ieškovei detaliai neįvertinus perimamų sutarčių sąlygų. Tokią situaciją lėmė imperatyviosios Bankų įstatymo 761 straipsnio nuostatos. Dėl šios priežasties po perdavimo galėjo paaiškėti, kad buvo perduotos sutartys, kurių vykdymas nepakeistomis sąlygomis gali pareikalauti didelių ieškovės ar valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ investicijų. Nors Bankų įstatymo 761 straipsnis taip pat buvo skirtas ir nemokaus banko indėlininkų bei investuotojų interesų apsaugai, tačiau tikslai buvo antraeiliai, lyginant su valstybės intereso apsauga, ir nebuvo siekiama suteikti neribotų teisių nemokaus banko indėlininkams, ypač jei sutarčių nuostatos neatitinka sąžiningos rinkos sąlygų.

Teismai netinkamai aiškino Bankų įstatymo 761 straipsnio nuostatas konstatuodami, kad nagrinėjamu atveju nėra tenkinamos CK 6.204 straipsnio 2 dalies sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi prielaida, kad ieškovė turėjo galimybę iki BAB Ūkio banko dalies turto ir įsipareigojimų perdavimo susipažinti su sutarčių sąlygomis ir atsisakyti perimti jos netenkinančių įsipareigojimų, o to nepadariusi turi prisiimti iš to kylančias rizikas ir vykdyti sutartis jose nustatytomis sąlygomis. Pažymėtina, kad Bankų įstatymo 761 straipsnyje įtvirtina, jog iki perdavimo perimantis bankas negali susipažinti su perimamomis sutartimis ir jų sąlygomis, taigi, ieškovė objektyviai negalėjo Trišalėje sutartyje įvardyti įsipareigojimų, susijusių su konkrečiomis sutartimis, kurių nesutiktų perimti. Konkrečios sutartys bei jų sąlygos ieškovei tapo prieinamos tik pasirašius perdavimo aktą, o konkreti iš tokių sutarčių kylančių teisių ir įsipareigojimų apimtis – dar vėliau, kai buvo atliktas išsamus perduoto turto ir įsipareigojimų vertinimas, kurio metu buvo nustatyta, kad ieškovei perduotų įsipareigojimų ir turto vertės skirtumas siekia apie 268,48 mln. Eur, t. y. apie 37,07 mln. Eur daugiau, nei buvo nustatyta turto preliminaraus vertinimo ataskaitoje.

Ieškovė negalėjo numatyti, kad bus perduotos indėlių sutartys su rinkos sąlygų neatitinkančiomis nuostatomis. Sutartyse nustatytos palūkanos svyravo nuo 8,10 proc. iki 10,50 proc. (indėliams litais ir eurais), o terminai – nuo 5 iki 45 m. Kiti tuo metu Lietuvos Respublikoje veikę komerciniai bankai kaupiamųjų indėlių sutartis sudarė maksimaliai 5 metų laikotarpiui, o tokiems indėliams taikė 1,05–4 proc. palūkanų normą. Aukštas indėlių palūkanų normas (kurios drastiškai nesiskyrė nuo įtvirtintų sutartyse) bankai siūlė tik maksimaliam 2–3 metų laikotarpiui.

Teismų pateikti išaiškinimai dėl CK 6.204 straipsnio taikymo yra skirtingi ir vienas kitą paneigiantys, nes pirmosios instancijos teismas šalimi, kuriai tapo iš esmės sunkiau vykdyti sutartį, CK 6.204 straipsnio prasme laikė BAB Ūkio banką, o apeliacinės instancijos teismas – ieškovę; pirmosios instancijos teismas nurodė, kad prievolių pusiausvyros pasikeitimo esmingumas turėtų būti vertinamas pagal sutarčių sudarymo metu (2009 m.) rinkoje siūlytas indėlių sutarčių sąlygas, o apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisakė, nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, jog, atsižvelgiant į ginčo specifiką, sutarčių pasikeitimo esmingumas vertintinas turto ir įsipareigojimų perdavimo momentu (2013 m. kovo mėn.); pirmosios instancijos teismas aplinkybe, lėmusia esminį sutarčių pasikeitimą, laikė palūkanų pokyčius, o apeliacinės instancijos teismas konkrečiai dėl to nepasisakė. Ieškovės vertinimu, iš esmės pasikeitusiomis aplinkybėmis CK 6.204 straipsnio prasme laikytinas kompleksas aplinkybių: sutartys buvo sudarytos ne įprastomis rinkos sąlygomis, o BAB Ūkio bankui vykdant itin neatsakingą ir rizikingą veiklą pasaulinės finansų krizės metu; ieškovė perėmė BAB Ūkio banko gerąją dalį (t. y. indėlius iki 100 000 Eur) tik Bankų įstatymo 761 straipsnyje nustatytomis sąlygomis; toks BAB Ūkio banko pertvarkymo scenarijus atitiko tiek šio banko klientų, tiek viešąjį interesą; ieškovė negalėjo atidėti dalies įsipareigojimų perėmimo momento; perimtos sutarčių nuostatos neatitinka sąžiningų rinkos sąlygų. Kadangi ieškovė tapo sutarčių šalimi dėl specifinių aplinkybių, CK 6.204 straipsnio taikymo sąlygos turėjo būti aiškinamos atsižvelgiant į Bankų įstatymo 761 straipsnio nuostatas.

Atsiliepimu atsakovai prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Nenustatyta, kad sutarčių sudarymo metu BAB Ūkio bankas būtų turėjusi likvidumo problemų, todėl ieškovės teiginys, kad sutarčių sąlygos buvo pasiūlytos siekiant pritraukti kuo daugiau lėšų ir taip atidėti bankroto bylos iškėlimą, yra neįrodytas. Kaip nurodyta 2014 m. gegužės 6 d. ieškinio priede, iš viso ieškovei buvo perleistos 947 kaupiamojo indėlio sutartys, kurios neva neatitinka sąžiningų rinkos sąlygų, tačiau ieškovė prašo pakeisti tik sudarytąsias su atsakovais. Tai patvirtina aplinkybę, kad sutarčių sąlygos ir jų sudarymo aplinkybės niekuo nesiskiria nuo kitų tuo metu sudarytų indėlių sutarčių.

Ieškovė, būdama savo srities profesionalė, turėjo visas galimybes sudarydama Trišalę sutartį įvertinti jos pasekmes, apimtį ir ja prisiimamus įsipareigojimus, taigi, ji veikė savo rizika ir ją kontroliavo; ieškovė turėjo galimybę derėtis dėl įsipareigojimų perėmimo apimties, o to nepadariusi prisiėmė galimų neigiamų padarinių riziką. Ieškovė nepateikė jokių leistinų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad iki įsipareigojimų perdavimo galėjo susipažinti tik su bendro pobūdžio informacija apie BAB Ūkio banko finansinę būklę. Ieškovė nepateikė nei Trišalės sutarties, nei perdavimo akto, kitų rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų jos nurodomas aplinkybes, nekvietė liudyti asmenų, kurie dalyvavo derybose dėl Trišalės sutarties sudarymo, todėl jos teiginiai laikytini neįrodytais. Tretieji asmenys, kurie dalyvavo sudarant Trišalę sutartį, patvirtino, kad ieškovė ne tik turėjo galimybę susipažinti su perimamų įsipareigojimų apimtimi ir pobūdžiu, tačiau tai ir padarė.

Trišalės sutarties sudarymo metu galiojusi Bankų įstatymo 761 straipsnio 12 dalies redakcija nustatė, kad, vykdant administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą ir jam pasibaigus, administruojamas bankas, net ir tuo atveju, jeigu jam iškeliama bankroto byla, privalo bendradarbiauti su jo turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus perėmusiu banku ir jam laikinai ir už įprastas rinkos sąlygas atitinkantį atlyginimą leisti naudotis savo informacinėmis, apskaitos sistemomis, dokumentais, teikti informaciją ir paslaugas, kurios turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus perėmusiam bankui reikalingos tinkamai teikti su perimtu turtu, teisėmis, sandoriais ir įsipareigojimais susijusias finansines paslaugas. Taigi iki sudarydama Trišalę sutartį ieškovė turėjo įstatyme nustatytas garantijas susipažinti ir įvertinti perimamų įsipareigojimų apimtį bei pobūdį, taip pat visas su tokiais įsipareigojimais susijusias rizikas.

2009 m. tiek BAB Ūkio bankas, tiek ir kitų Lietuvoje veikiančių bankų siūlytos indėlių sutarčių sudarymo sąlygos buvo žinomos ir kitoms kredito įstaigoms, įskaitant ieškovę, nes jos buvo viešos. Be to, informaciją apie sutartyse nustatytas palūkanų normas ar indėlių terminus ieškovei BAB Ūkio bankas būtų galėjusi pateikti neatskleisdama klientų duomenų, t. y. nepažeisdama banko paslapties.

Trišale sutartimi buvo sutarta, kad ieškovė perima ir visas kitas BAB Ūkio banko teises bei įsipareigojimus, išskyrus įsipareigojimą priimti iš indėlininkų bet kokias pinigų sumas. Taigi, ieškovė iki Trišalės sutarties ir perdavimo akto sudarymo buvo išanalizavusi BAB Ūkio banko finansinę padėtį, susipažinusi su jos įsipareigojimais kreditoriams, įskaitant ir atsakovus. Jei ieškovė vis dėlto nesidomėjo perimamų sutarčių sąlygomis, jos veiksmai laikytini nepateisinamai aplaidžiais ir nerūpestingais.

Ieškovė siekia įtikinti teismą, kad, priėmus jai nepalankų sprendimą, bus pažeistas viešasis interesas, nors bylos baigtis svarbi tik privatiems ieškovės interesams. Draudiko pareiga išmokėti ieškovei papildomas kompensacijas gali būti nustatyta tik Trišalėje sutartyje, kurios ieškovė nepateikė. Atsakovai, gavę ją kitoje byloje, sužinojo, kad dėl jokių papildomų išmokų ieškovei nėra susitarta, o visą skirtumą tarp ieškovės perimto turto ir įsipareigojimų vertės draudikas jau išmokėjo.

Pagal CK 6.107 straipsnio 1 dalies nuostatas skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą, taigi atsakovai į ieškovės reikalavimus turi teisę reikšti tuos pačius atsikirtimus, kaip ir BAB Ūkio bankui.

Sudarytų sutarčių nuostatos atitiko rinkos sąlygas, nes ir su kitais bankais atsakovai sudarė panašias sutartis: atsakovas A. M. 2009 m. kovo 13 d. sudarė dvi indėlio sutartis su UAB Medicinos banku (viena sutartis dėl indėlio litais, o kita – dėl indėlio eurais). Pagal šias sutartis mokamų palūkanų dydis – atitinkamai 9,20 proc. ir 7,70 proc. per metus, sutarties galiojimo terminai – iki 2029 m. birželio 1 d. (indėlis litais) ir iki 2022 m. birželio 1 d. (indėlis eurais). Pažymėtina, kad UAB Medicinos bankas neribojo indėlių sutarčių termino, todėl atsakovas A. M. savo paties pageidavimu indėlio sutartį galėjo sudaryti ir ilgesniam terminui. Atsižvelgiant į tai, kad tuo metu Ūkio bankas siūlė tik šiek tiek didesnes indėlių palūkanas (atitinkamai 10,20 proc. ir 8,10 proc.), ilgesnio termino indėlių sutartis A. M. sudarė su AB Ūkio banku, nors tokius pačius terminus galėjo nustatyti ir sutartyse su UAB Medicinos banku. 2009 m. kovo 16 d. atsakovas A. M. sudarė lanksčiojo indėlio sutartį (indėlis litais) su AB „Parex“ banku (dabartinis pavadinimas – AB „Citadele“ bankas). Pagal šią sutartį metinė palūkanų norma – 9 proc., o sutarties terminas – iki 2049 m. kovo 16 d. 2009 m. kovo 21 d. lanksčiojo indėlio sutartį su AB „Parex“ banku sudarė ir N. M.; indėlio terminas pagal šią sutartį – iki 2059 m. kovo 21 d. Šie bankai įsipareigojimų atsakovams neginčija ir šiuo metu juos vykdo. Iš IĮID įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatų galima spręsti, kad sutartys, kuriose nėra nustatyta palūkanų norma, daugiau kaip du kartus viršijanti adekvatiems indėliams toje pačioje kredito įstaigoje nustatytą palūkanų normą, nėra ir negali būti laikomos nesąžiningomis, ydingomis, neatitinkančiomis rinkos sąlygų, viešojo intereso, sąžiningos bankininkystės praktikos ir kt.

Ne ieškovės nurodytos aplinkybės, o rinkos sąlygų pasikeitimas lėmė tai, kad ieškovei šiuo metu gali būti ekonomiškai nenaudinga vykdyti sutartis jose sutartomis sąlygomis. Jei palūkanų norma šiuo metu būtų aukštesnė, nei nustatyta sutartyse, ieškovė nesiektų sutarčių pakeisti. Pažymėtina, kad pagal CK 6.204 straipsnio 3 dalies nuostatas prašymas pakeisti sutartį tapus sudėtingiau ją vykdyti turi būti pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Indėlių sutartys buvo sudarytos 2009 metais, o palūkanų norma ėmė smarkiai mažėti 2010 metais, taigi, pareiga kreiptis į atsakovus su prašymu pakeisti sutartis atsirado jau tada, tačiau nei BAB Ūkio bankas, nei ieškovė (iškart po Trišalės sutarties pasirašymo) to nedarė.

Atsiliepimu suinteresuotas asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Kasaciniame skunde nurodoma, kad BAB Ūkio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų dalis buvo perduota ieškovei atlikus tik preliminarų perduodamo turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų vertinimą. Pažymėtina, kad po pirminio preliminaraus perduodamo turto, teisių ir įsipareigojimų vertinimo perduodamas turtas ir įsipareigojimai buvo vertinami išsamiai (Bankų įstatymo 761 straipsnio 6 dalis) ir buvo nustatyta, jog perduoto turto ir perduotų įsipareigojimų skirtumas yra didesnis, nei apskaičiuota atliekant preliminarų vertinimą. Dėl šios priežasties VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prie 799 156 072,64 Lt (23 145 160 Eur) sumos, kuri buvo sumokėta ieškovei pagal Trišalę sutartį (kaip skirtumas tarp perimamo turto ir perimamų įsipareigojimu preliminarios vertės), papildomai sumokėjo ieškovei 127 655 535,36 Lt (36 971 599 Eur).

Vadovaujantis Trišale sutartimi, šalys galėjo koreguoti galutinę išmokamą sumą iki 2015 m. vasario 28 d., ir šis terminas yra pasibaigęs. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėjo visą ieškovės perimto turto ir perimtų įsipareigojimų vertės skirtumą, todėl, skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, daugiau mokėti negali būti įpareigota. Dėl šios priežasties indėlių sutarčių sąlygų pakeitimas ar nepakeitimas negali turėti įtakos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareigoms, nes jos pareigos, kylančios iš Bankų įstatymo 761 straipsnio ir IĮID įstatymo 121 straipsnio, yra visiškai įvykdytos.

Bankų įstatyme ar IĮID įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, susijęs su banko ar kredito unijos turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavimu, pats savaime neužkerta kelio siekti peržiūrėti perimtų sandorių sąlygas, tačiau tai galėtų būti atliekama tik esant CK nustatytiems pagrindams, tačiau šių nagrinėjamu atveju teismai nekonstatavo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl banko teisės pakeisti indėlio sutartį, perėmus nemokaus banko turtą ir įsipareigojimus pagal indėlio sutartį Bankų įstatymo 761 straipsnio pagrindu

CK 6.204 straipsnyje reglamentuojamas sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms. Pagal minėto straipsnio 1 dalį, jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, ši šalis privalo vykdyti sutartį atsižvelgiant į kitose CK 6.204 straipsnio dalyse nustatytą tvarką. CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Jeigu per protingą terminą šalys nesusitaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą. Tokiu atveju teismas gali arba nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas, arba pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra.

Pagal CK 6.204 straipsnio 2 dalį sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu: 1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos.

Kaip savo jurisprudencijoje nurodo kasacinis teismas, tam, kad būtų konstatuota, jog vienai šaliai sutarties vykdymas yra iš esmės suvaržytas, būtina nustatyti, kad tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą ir kad tos aplinkybės atitinka CK 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus. Sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimu laikytinos aplinkybės, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2006; 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2011; 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011).

Tiek esminis vykdymo išlaidų padidėjimas, tiek esminis vykdymo vertės sumažėjimas turi būti pagrindžiami objektyviais kriterijais, patvirtinančiais, kad atitinkamas pasikeitimas tikrai įvyko. Šalis, kuri prašo keisti sutarties sąlygą, turi pateikti įrodymų, pagrindžiančių, kaip jos nurodytos aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą. Sutarties sąlygų keitimas yra individualus kiekvienoje byloje. Teismas, spręsdamas, ar šalių sutartinių prievolių pasikeitimas yra esminis, turi vertinti byloje pateiktų įrodymų visumą ir atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011).

Šalis, kuri kreipiasi į teismą reikalaudama pakeisti sutarties sąlygas, turi pagrįsti, kodėl dėl pasikeitusių aplinkybių jai įvykdyti sutartį tapo esmingai sudėtingiau negu kitai šaliai. Šalis neturi teisės pasinaudoti sutarties vykdymo suvaržymo institutu tik dėl to, kad sudaryta sutartis pasirodė esanti nepelninga arba generuoja mažesnį pelną, nei buvo manyta sutarties sudarymo metu. Silpnesnioji šalis privalo protingai numatyti ateities įvykius bei kliūtis, galinčias iškilti sutarties vykdymo metu, dėti tam tikras pastangas domėtis ir aiškintis būsimos sutarties vykdymo aplinkybes, kontekstą ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2014).

Viena iš CK 6.204 straipsnio taikymo sąlygų yra ta, kad nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi aplinkybių, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, atsiradimo rizikos. Sprendžiant dėl numanomos rizikos prisiėmimo, taip pat atsižvelgtina į sutarties rūšį, tikslus, tikrąją šalių valią, jų statusą, patirtį, ankstesnę komercinę praktiką ir kitas reikšmingas aplinkybes. Konkrečios sutarties vykdymo suvaržymai kiekvienoje byloje vertintini individualiai, atsižvelgiant į nustatytą pokyčio mastą, sutartimi prisiimtos rizikos laipsnį, sutarties šalių statusą ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2013).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, sprendžia, kad kasacinio teismo praktika dėl CK 6.204 straipsnio taikymo ir aiškinimo yra pakankamai išplėtota. Nagrinėjamoje byloje ieškovė teigia, kad ji, 2013 m. vasario 23 d. sudarydama trišalę turto ir įsipareigojimų perleidimo sutartį su BAB Ūkio banku ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, negalėjo numatyti, kad BAB Ūkio banko sudarytose indėlio sutartyse bus nustatytas toks ilgas sutarčių terminas su tokiomis didelėmis palūkanomis. Dėl atsakovų sutartyse nustatyto dydžio palūkanų mokėjimo sutartį vykdyti tampa sudėtingiau, o visa nemokaus AB Ūkio banko įsipareigojimų našta perkeliama ieškovei ir valstybei, todėl CK 6.204 straipsnio norma nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikoma atsižvelgiant į Bankų įstatymo 761 straipsnyje įtvirtintą specifinį nemokaus banko turto ir įsipareigojimų perdavimą.

Teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko pagrįstais. Trišale turto ir įsipareigojimų perleidimo sutartimi, pagal kurią ieškovė perėmė iš BAB Ūkio banko dalį šio nemokaus banko turto ir įsipareigojimų (indėlio sutartis), buvo įgyvendintos Bankų įstatymo 761 straipsnio nuostatos dėl nemokaus banko turto ir įsipareigojimų perleidimo. Todėl nagrinėjamu atveju CK 6.204 straipsnio norma turi būti aiškinama atsižvelgiant į Bankų įstatymo 761 straipsnyje įtvirtintą specifinį nemokaus banko turto ir įsipareigojimų dalies perdavimą kitam bankui ir šios normos tikslus.

Aiškinamajame rašte „Dėl Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projekto“, Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 2, 4, 11, 14 straipsnių pakeitimo ir papildymo, trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir įstatymo papildymo 71 ir 131 straipsniais įstatymo projekto, Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 20, 21, 25 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 121 straipsniu įstatymo projekto, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir Kodekso papildymo 2671 straipsniu įstatymo projekto, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio papildymo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo projekto ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.116 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (toliau – aiškinamasis raštas) vienu iš šio įstatymo tikslų yra nurodomas tikslas greitai, veiksmingai ir kuo mažesnėmis valstybės bei Indėlių ir Įsipareigojimų investuotojams draudimo fondų lėšomis spręsti bankų, kurių finansinė būklė galėtų sutrikdyti sklandų visos bankų sistemos funkcionavimą ir turėtų neigiamos įtakos šios sistemos stabilumui, klausimus. Šiame rašte taip pat nurodoma, kad Įstatymo projektais siūloma nustatyti, kad banko, kuriam gresia nemokumas ar kuris jau yra nemokus, visas arba dalis turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų, įskaitant įsipareigojimus Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme nurodytiems indėlininkams ir investuotojams, kuriems, esant draudžiamajam įvykiui, mokamos draudimo išmokos, galėtų būti perduoti kitam jau veikiančiam privataus kapitalo bankui arba valstybės įsteigtam laikinajam bankui (angl. bridge bank). Tai leistų labiau, nei tuo atveju, jei nemokus bankas būtų likviduojamas dėl bankroto, ir paprastai su mažesnėmis išlaidomis apsaugoti probleminio banko indėlininkų ir investuotojų, kurių indėliai ir reikalavimai draudžiami pagal IĮID įstatymą, interesus. Taip pat būtų užtikrinamas mokėjimo ir dalies kitų finansinių paslaugų teikimo žlungančio banko klientams tęstinumas, labiau, nei realizuojant banko bankroto procedūros metu, būtų išsaugota žlungančio banko turto vertė.

Taigi, pirmiau nurodyto įstatymo vienas tikslų yra užtikrinti visos bankų sistemos sklandų funkcionavimą ir finansų sistemos stabilumą, išsaugoti pasitikėjimą bankų sistema, nemokaus banko klientams teikiamų paslaugų tęstinumą, kas yra reikšminga didžiajai visuomenės daliai valstybėje. Todėl teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad Bankų įstatymo 761 straipsnio nuostatomis ginamas viešasis interesas.

Pagal Bankų įstatymo 761 straipsnio 3 dalį, jeigu priežiūros institucija pritaria administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimui, laikinasis administratorius, atsižvelgdamas į priežiūros institucijos nurodymus, organizuoja ir vykdo derybas dėl administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perėmimo su bankais, kurie turi teisę teikti su administruojamo banko turtu, teisėmis, sandoriais ir įsipareigojimais susijusias finansines paslaugas. Derybose dalyvaujantys bankai turi teisę susipažinti su informacija apie administruojamo banko finansinę būklę, kuri, laikinojo administratoriaus manymu, reikalinga sprendimui dėl administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perėmimo priimti. Tokios informacijos apsaugai mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos Bankų įstatymo 55 straipsnio nuostatos, t. y. derybose dalyvaujančiam bankui negali būti atskleista Bankų įstatymo 55 straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija apie administruojamo banko klientus, įskaitant informaciją apie sutarčių, pagal kurias klientui buvo atidarytos sąskaitos, sąlygas.

Iš šių nuostatų galima daryti išvadą, kad egzistuoja tikimybė, jog ieškovė iš esmės neturėjo galimybės susipažinti su BAB Ūkio banko sudarytų indėlio sutarčių sąlygomis prieš perimdama šio banko turtą ir įsipareigojimus. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į pirmiau nurodytą reglamentavimą ir todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovė galėjo ir privalėjo įvertinti indėlio sutarčių sąlygas prieš jas perimdama, todėl jai tenka sutarčių vykdymo rizika.

Pažymėtina ir tai, kad, pagal Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalies 1 punktą, administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo metu gali būti perduodamas visas arba dalis administruojamo banko turto, teisių (turtinių ir neturtinių) ir sandorių bei visi arba dalis administruojamo banko įsipareigojimų, tačiau visais atvejais turi būti perduodami administruojamo banko įsipareigojimai Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme nurodytiems indėlininkams ir investuotojams, kuriems, esant draudžiamajam įvykiui, būtų mokamos draudimo išmokos, neviršijančios sumos, kurią jiems privalėtų išmokėti valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“, ir banko įsipareigojimai valstybės institucijoms ir įstaigoms, atsirandantys iš sandorių, sudarytų po banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo dienos. Tai reiškia, kad bankas, išreiškęs sutikimą perimti visą ar dalį administruojamo banko turto ir įsipareigojimų, privalo perimti visus įsipareigojimus administruojamo banko indėlininkams ir investuotojams, nurodytiems Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, kurie neviršija 100 000 Eur sumos, nepriklausomai nuo tokių indėlininkų turimų indėlio sutarčių sąlygų, ir jam nesuteikta teisė rinktis, kuriuos indėlius perimti, o kurių – ne.

Tai, kad, perduodant nemokaus banko turtą, jo dalį ir įsipareigojimus, įvyksta specifinis kreditoriaus ir skolininko pasikeitimas, patvirtina ir Bankų įstatymo 761 straipsnio 9 dalies nuostatos, pagal kurias, vykdant administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, netaikomos CK, kitų įstatymų ir teisės aktų ar banko sudarytų sandorių nuostatos, nustatančios reikalavimus iš anksto kreditoriams, skolininkams ar kitiems asmenims pranešti apie tokius veiksmus, kurie atliekami vykdant turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą; taip pat įtvirtinančios reikalavimus gauti kitų asmenų leidimus ar sutikimus atlikti tokius veiksmus, įskaitant kreditoriaus sutikimą perkelti skolą kitam asmeniui, arba kitaip ribojančios turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo vykdymą; turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas nelaikomas sandorio pažeidimu ir (arba) teisėta priežastimi kreditoriams, skolininkams ar kitiems asmenims nutraukti sandorį, sudarytą su administruojamu banku. Taigi, įvykus aptartam nemokaus banko turto ir įsipareigojimų perdavimui, tokius reikalavimus perėmusiam bankui vėliau gali paaiškėti tam tikros nemokaus banko sudarytų su klientais indėlio sutarčių sąlygos, kuriomis turtą ir įsipareigojimus perėmęs bankas niekada nebūtų sudaręs sutarčių ar perėmęs įsipareigojimų pagal jas.

Atsižvelgdama į tai, kad perduodant nemokaus banko turtą ir įsipareigojimus yra užtikrinamas viešasis interesas (nutarties 25 punktas), nemokaus banko klientams teikiamų kredito įstaigos paslaugų tęstinumas, be to, siekiama apsaugoti turtą ir įsipareigojimus perėmusį banką ir valstybę nuo neproporcingų ir neprotingų sąnaudų, bei įvertinusi Bankų įstatymo 761 straipsnio normos paskirtį ir tikslus, teisėjų kolegija sprendžia, kad aptariamu atveju bankui turėtų būti sudaroma galimybė inicijuoti perimtų indėlio sutarčių sąlygų keitimą CK 6.204 straipsnio pagrindu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus ir atsižvelgdama į nagrinėjamos civilinės bylos kontekstą teisėjų kolegija išaiškina, kad, įvykus nemokaus banko turto ir įsipareigojimų ar jų dalies perleidimui kitam bankui Bankų įstatymo 761 straipsnyje nurodytu būdu, perimtoms indėlio sutartims gali būti taikomos CK 6.204 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl sutarčių pakeitimo, atsiradus sutarties vykdymo suvaržymams. Perimantis bankas turi teisę inicijuoti sutarties pakeitimą, o CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų buvimas gali būti siejamas su aplinkybėmis, paaiškėjusiomis po nemokaus banko turto ir įsipareigojimų perleidimo sutarties sudarymo, jei perimančiam bankui nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su perimamų sutarčių sąlygomis iki perėmimo.

Šie išaiškinimai teikia pagrindą daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai aiškino Bankų įstatymo 761 straipsnio normas, nenustatė visų reikšmingų faktinių aplinkybių ir nepagrįstai konstatavo, jog ginčo atveju negali būti taikoma CK 6.204 straipsnio norma dėl sutarties vykdymo suvaržymo ir sutarties keitimo ar nutraukimo.

Kadangi CK 6.204 straipsnio normos taikymas yra susijęs su faktinių aplinkybių nustatymu, nes būtina tirti, ar, prieš sudarant Trišalę sutartį, ieškovei buvo suteikta galimybė susipažinti su BAB Ūkio banko sudarytų indėlio sutarčių sąlygomis, ar nustatyti indėlio sutarčių terminai ir palūkanos buvo įprasti Lietuvoje veikusių bankų praktikoje šių sutarčių sudarymo momentu, o kasacinis teismas faktų nenustato (Civilinio proceso kodekso 353 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Nustačius pirmiau nurodytas faktines aplinkybes turi būti sprendžiama, ar ieškinys tenkintinas ir, jei taip, tai kokia apimtimi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Grąžinant bylą nagrinėti iš naujo, šalių bylinėjimosi ir kitų procesinių išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Andžej Maciejevski

Gediminas Sagatys