Dėl teisės normų, reglamentuojančių kasacinio proceso nutraukimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-66-684/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02040-2015-9 Procesinio sprendimo kategorija 3.3.3.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ ir suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ prašymą dėl įrodymų užtikrinimo Vilniaus komercinio arbitražo teismo administruojamoje arbitražo byloje pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ ieškinį suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ dėl kainos pagal šalių sudarytą geležinkelio transporto paslaugų sutartį nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kasacinio proceso nutraukimą, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą nurodydama, kad Vilniaus komercinio arbitražo teisme yra nagrinėjama byla pagal AB „ORLEN Lietuva“ ieškinį AB „Lietuvos geležinkeliai“ dėl kainos pagal šalių 2009 m. sausio 19 d. sudarytą geležinkelio transporto paslaugų sutartį nustatymo nuo 2014 m. sausio 1 d. Kadangi AB „Lietuvos geležinkeliai“ arbitražo teismui nepateikė reikalaujamų įrodymų, pareiškėja prašė teismo juos užtikrinti bei bylos medžiagą pripažinti nevieša.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 19 d. nutartimi, atsižvelgdamas į tai, kad suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ geranoriškai nesutinka pateikti arbitražo bylos nagrinėjimui reikalingų tam tikrų įrodymų, pareiškėjos prašymą tenkino, užtikrino pareiškėjos prašomus įrodymus (leido pareiškėjos pasirinktam antstoliui surasti, kopijuoti nurodytus dokumentus, kitaip fiksuoti jų turinį; įpareigojo suinteresuoto asmens patalpose esančius asmenis nedelsiant pateikti antstoliui turimus įrodymus, dokumentus, kompiuterius, kitas laikmenas); įrodymų užtikrinimą pavedė vykdyti AB „Lietuvos geležinkeliai“ registruotos buveinės adresu, o kam nors atsisakius įleisti į šias patalpas arba nieko nesant šiose patalpose, suteikė teisę antstoliui priverstinai į jas patekti. Teismas pripažino bylos medžiagą nevieša. Prašymas dėl skubaus nutarties vykdymo buvo atmestas kaip perteklinis, nes nutartis, kuria tenkintas prašymas dėl įrodymų užtikrinimo, yra neskundžiama.

Suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ Vilniaus apygardos teismui 2015 m. spalio 20 d. pateikė prašymą: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-6136-262/2015; 2) palikti AB „ORLEN Lietuva“ prašymą dėl įrodymų užtikrinimo nenagrinėtą, kadangi Vilniaus apygardos teisme jau yra byla Nr. e2-6016-798/2015 dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu kaip ir ši byla; 3) skubiai sustabdyti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-6136-262/2015 vykdymą iki tol, kol bus išspręsti pirmiau nurodyti prašymai; 4) jei teismas nuspręstų netenkinti kokių nors iš nurodytų prašymų, prašė pratęsti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartyje nurodytą jos vykdymo terminą mažiausiai 5 darbo dienoms nuo atitinkamos teismo nutarties priėmimo.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 20 d. nutartimi suinteresuoto asmens prašymus tenkino iš dalies, nutarė pratęsti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartyje nurodytą 2 valandų terminą pateikti turimus įrodymus, dokumentus, kompiuterius ir kitas laikmenas, slaptažodžius iki 2015 m. spalio 27 d. Teismas nesutiko su suinteresuotu asmeniu, kad Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-6016-798/2015 yra dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu kaip ir ši byla, nes civilinėje byloje Nr. e2-6016-798/2015 yra nagrinėjamas AB „ORLEN Lietuva“ prašymas išduoti liudijimą apie teisę gauti įrodymus, t. y. procesas inicijuotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 199 straipsniu, o šioje byloje procesas yra inicijuotas vadovaujantis CPK 221 straipsniu.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal suinteresuoto asmens atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. ir 2015 m. spalio 20 d. nutarčių, 2016 m. gegužės 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. ir 2015 m. spalio 20 d. nutartis panaikino ir perdavė bylą pagal pareiškėjos prašymą dėl įrodymų užtikrinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas nesutiko, kad civilinė byla Nr. e2-6136-262/2015 ir civilinė byla Nr. e2-3683-580/2016 yra tapačios, nes byloje Nr. e2-3683-580/2016 AB „ORLEN Lietuva“ prašo išduoti liudijimą apie teisę gauti įrodymus iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ tam, kad įrodymai būtų pateikti arbitražo teismui (CPK 199 straipsnio 4 dalis), tuo tarpu civilinėje byloje Nr. e2-6136-262/2015 nagrinėjamas AB „ORLEN Lietuva“ prašymas dėl analogiškų įrodymų užtikrinimo (CPK 221 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad įrodymų užtikrinimas ir teismo pagalba renkant įrodymus dėl liudijimo apie teisę gauti tam tikrus įrodymus išdavimo šaliai yra du skirtingi institutai, kylantys iš skirtingo teisinio pagrindo, turintys skirtingus tikslus, įgyvendinami pagal skirtingas procedūras bei sukeliantys skirtingas procesines teisines pasekmes, todėl pirmiau nurodytos bylos negali būti laikomos tapačiomis.

Teismas nurodė, kad pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo nutartis galima skųsti CPK nustatytais atvejais ir tada, kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Jeigu teismo priimtu tarpiniu procesiniu sprendimu nėra užkertama galimybė tolesnei bylos eigai ir tokio procesinio sprendimo apskundimo apeliacine tvarka galimybės neįtvirtina konkreti CPK norma, apeliacinis procesas negali prasidėti, o pradėtas procesas turi būti nutrauktas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas ir 5 dalis). Kadangi teismo nutartis, kuria tenkinamas prašymas dėl įrodymų užtikrinimo, neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, ji atskiruoju skundu neskundžiama.

Atsižvelgdamas į tai teismas pripažino, kad esant įprastoms aplinkybėms Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartis, kuria buvo tenkintas prašymas dėl įrodymų užtikrinimo, negalėtų būti apskundimo objektas (CPK 224 straipsnis, 334 straipsnio 1 dalis), tačiau nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi neįprasta situacija, nes kita nagrinėjama byla yra glaudžiai susijusi. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendė, kad yra pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas ir pasisakyti dėl kitoje byloje pradėto proceso teisėtumo.

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju, kai abu reikalavimai, t. y. tiek dėl įrodymų užtikrinimo, tiek dėl teismo liudijimo apie teisę gauti įrodymus, yra susiję su tais pačiais įrodymais, ir, pareiškus pareiškimą dėl įrodymų užtikrinimo, jau buvo pradėta byla dėl teismo liudijimo apie teisę gauti analogiškus įrodymus išdavimo, pareiškimo dėl įrodymų užtikrinimo pagrindu apskritai negalėjo būti pradėta atskira byla. Nors įrodymų užtikrinimas ir įrodymų išreikalavimas nėra tapatūs civilinio proceso institutai, tačiau šios dvi procesinės priemonės yra susijusios, todėl susijusiomis laikytinos ir bylos, ir klausimai dėl tų pačių įrodymų išreikalavimo ir užtikrinimo tarp tų pačių asmenų dėl to paties arbitražo ar teismo proceso, siekiant pašalinti skirtingų teismo procesinių sprendimų priėmimo galimybę ir galimybę šalims piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis, nagrinėtini tame pačiame teisminiame procese, o ne skirtingiems teisėjams priskirtose atskirose bylose.

Teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų užtikrinimo izoliuotai nuo civilinės bylos Nr. e2-3683-580/2016, neįvertino aplinkybės, ar arbitražo teismas buvo pritaręs kreipimuisi, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 38 straipsnyje.

Teismo vertinimu, procesinė situacija, kai pareiškėjos AB „ORLEN Lietuva“ reikalavimas dėl įrodymų užtikrinimo buvo nagrinėjamas atskirai nuo kitoje civilinėje byloje pareikšto reikalavimo dėl analogiškų įrodymų išreikalavimo, turėtų būti vertinama kaip proceso teisės normų pažeidimas, galėjęs turėti esminę įtaką sprendžiant klausimą dėl įrodymų užtikrinimo, todėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutartys naikintinos ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja akcinė bendrovė „ORLEN Lietuva“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. ir 2015 m. spalio 20 d. nutartis palikti nepakeistas bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 337 straipsnio 2 dalį bei CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 5 dalį, nes, konstatavęs, kad nutartys dėl įrodymų užtikrinimo nėra apeliacijos objektas, apeliacijos proceso nenutraukė. Apeliacinės instancijos teismas taikė CPK 337 straipsnio 2 dalį, tačiau nenurodė, kad byla dėl įrodymų užtikrinimo negali būti pradėta. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas šią normą gali taikyti tik tuo atveju, jei procesas apeliacinės instancijos teisme yra pradėtas teisėtai; priešingu atveju teismas turi taikyti CPK 315 straipsnio 5 dalį, nes civilinio proceso normos neįtvirtina galimybės tęsti bylos nagrinėjimą nustačius, kad procesas pradėtas neteisėtai.

Teismas konstatavo, kad byla dėl liudijimo išdavimo ir byla dėl įrodymų užtikrinimo yra itin glaudžiai susijusios, kad jose sprendžiama dėl tų pačių įrodymų išreikalavimo ir užtikrinimo, tačiau tai negali būti pagrindas naikinti iš esmės teisėtas ir pagrįstas nutartis dėl įrodymų užtikrinimo. Lietuvos apeliacinis teismas vadovavosi kitomis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis, tačiau visose jose atskirieji skundai ar apeliaciniai skundai buvo paduoti teisėtai, t. y. dėl nutarčių ir sprendimų, kurie yra (buvo) apeliacijos objektas.

Lietuvos apeliacinis teismas padarė klaidingą išvadą, kad prašymo dėl įrodymų užtikrinimo pagrindu apskritai negalėjo būti pradėta atskira byla. CPK 136 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teismo teisė, o ne pareiga sujungti kelias teismo žinioje esančias vienarūšes bylas. Pažymėtina, kad CPK nėra nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį vien dėl tos priežasties, jog byla galėjo būti (bet neprivalėjo būti) sujungta su kita byla.

Komercinio arbitražo įstatymo 27 straipsnyje įtvirtinta arbitražo bylos šalies teisė kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių arba įrodymų užtikrinimo taikymo iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios, iki arbitražo teismo sudarymo, po arbitražo teismo sudarymo. Tuo tarpu teismo pagalba renkant įrodymus kyla iš Komercinio arbitražo įstatymo 38 straipsnio, nustatančio, kad tiek arbitražo teismas, tiek arbitražinio nagrinėjimo šalis arbitražo teismo pritarimu turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti padėti surinkti įrodymus.

Šie du institutai yra skirti skirtingiems tikslams pasiekti. Doktrinoje nurodoma, kad įrodymų užtikrinimas – tai įstatyme nustatyta tvarka vykdomas įrodymų išsaugojimas ir užfiksavimas. Teisinis įrodymų užtikrinimo instituto taikymo pagrindas – byloje dalyvaujančių asmenų pagrįsta abejonė, kad vėliau pateikti reikalingus įrodymus pasidarys neįmanoma (pvz., bus sunaikinti rašytiniai ar daiktiniai įrodymai) arba sunku. Tuo tarpu įrodymų rinkimas turint liudijimą įrodymams gauti yra vienas iš įrodinėjimo etapų. Procesinė galimybė pasitelkti Vilniaus apygardos teismą į pagalbą renkant įrodymus yra skirta įrodinėjimo procesui įgyvendinti ir įpareigoti asmenį pateikti tam tikrus įrodymus, kurie patvirtintų arba paneigtų tam tikras aplinkybes, susijusias su ginčo dalyku. Kadangi šiais institutais yra siekiama skirtingų tikslų, nėra pagrindo konstatuoti, kad įrodymų užtikrinimas ir išreikalavimas turėtų būti atliekami toje pačioje civilinėje byloje.

Arbitražo teismas turi išimtinę kompetenciją spręsti, kokie įrodymai yra būtini visapusiškam arbitražo bylos išnagrinėjimui (Komercinio arbitražo įstatymo 33 straipsnio 7 dalis), todėl bendrosios kompetencijos teismas, nei spręsdamas klausimą dėl liudijimo apie teisę gauti įrodymus išdavimo, nei dėl įrodymų užtikrinimo, neturi teisės persvarstyti klausimo, ar reikia pateikti įrodymus.

Atsiliepimu suinteresuotas asmuo prašo pareiškėjos kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylanti bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema suponuoja tai, kad bet kurį pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos teismo baigiamąjį aktą turi būti galima nustatytąja tvarka apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismui (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja sukūrė tokią procesinę situaciją, kad prašymą dėl įrodymų užtikrinimo teismas ėmėsi nagrinėti ne pagrindinėje Vilniaus apygardos teismo byloje Nr. e2-6016-798/2015, kurioje buvo nagrinėjamas prašymas dėl įrodymų išreikalavimo, o naujoje byloje. Dėl šios priežasties teismo nutartis atskiroje ir savarankiškoje byloje dėl įrodymų užtikrinimo, nepriklausomai nuo to, ar bus taikomas įrodymų užtikrinimas ar ne, reiškia konkretaus proceso išnagrinėjimo iš esmės pabaigą ir tai yra nutartis, užkertanti galimybę tolesnei bylos eigai. Taigi, 2015 m. spalio 19 d. ir 2015 m. spalio 20 d. Vilniaus apygardos teismo nutartys nagrinėjamu atveju yra baigiamieji teismo aktai savarankiškame teismo procese, todėl turi būti galima juos apskųsti atskiruoju skundu. Taigi, tuo atveju, kai dėl įrodymų užtikrinimo sprendžiama savarankiškame teismo procese, teismo nutartis reiškia konkrečios civilinės bylos nagrinėjimo pabaigą, todėl turėtų būti taikomas CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktas, o ne CPK 224 straipsnis.

Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartis buvo priimta nesuteikus galimybės pateikti atsilipimo dėl pareiškėjo prašymo, todėl, neleidus skųsti šios nutarties atskiruoju skundu, būtų paneigti teisės būti išklausytam ir rungimosi bei sąžiningumo teisminio proceso principai.

Nutraukus apeliacinį procesą ir palikus galioti nutartis dėl įrodymų užtikrinimo, kartu būtų pažeistos suinteresuoto asmens teisės. Procesas dėl įrodymų užtikrinimo atskiroje byloje buvo pradėtas neteisėtai, nes abiejose bylose pareiškėja siekė tų pačių tikslų, todėl susidarė ydinga procesinė situacija, kai teismai iš esmės tuos pačius klausimus gali išspręsti skirtingai.

Pagal savo prasmę CPK 199 straipsnyje įtvirtintas tik rašytinių įrodymų išreikalavimas taikomas tais atvejais, kai asmuo pats negali gauti išreikalautinų įrodymų (CPK 160 straipsnio 1 dalies 2 punktas, CPK 227 straipsnio 4 dalis), tiksliai nurodant, kokius įrodymus prašo išreikalauti. O CPK 221 straipsnyje įtvirtintas įrodymų užtikrinimas, taikomas visiems įrodymams, kai asmuo nurodo įrodymus, kuriuos reikia užtikrinti, aplinkybes, kurias įrodymai turi patvirtinti, ir priežastis, dėl kurių reikia juos užtikrinti. Taigi, abiem procesiniais veiksmais yra siekiama tų pačių tikslų ir to paties rezultato – gauti prašomus dokumentus ir informaciją.

Bet kokie pareiškėjos prašymai dėl įrodymų užtikrinimo galėjo būti teikiami tik civilinėje byloje Nr. e2-6016-798/2015, siekiant užtikrinti proceso koncentraciją, ekonomiją, taip pat ir sumažinti skirtingų teismų procesinių sprendimų riziką, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad vienu metu negalima procesinė situacija, kai tų pačių dokumentų išreikalavimo ir užtikrinimo klausimas būtų nagrinėjamas skirtingose bylose.

CPK įtvirtinta taisyklė, kad išreikalaujami gali būti tik tie įrodymai, kurių išreikalavimo prašantis asmuo negali gauti pats. Lietuvos teismai laikosi bendros praktikos, kad prašymas išreikalauti įrodymus turi būti atmetamas, jei motyvai yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretūs, o prašomas įrodymų išreikalavimas nepagrįstai užvilkintų bylos nagrinėjimą ir būtų priimti pertekliniai įrodymai. Šiuo atveju neįsivaizduojama, kaip teismas, spręsdamas įrodymų išreikalavimo klausimą pagal Komercinio arbitražo įstatymo 38 straipsnį, turėtų priimti nutartį išreikalauti įrodymus, jei jie jau yra užtikrinti Komercinio arbitražo įstatymo 27 straipsnio pagrindu.

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutarties motyvus, kuriais konstatuota, kad nutartis, kuria buvo tenkintas prašymas dėl įrodymų užtikrinimo, neužkerta kelio tolesniam arbitražo bylos nagrinėjimui, todėl negalėtų būti apskundimo objektas; kad byloje egzistuoja pagrindas peržengti apeliacinio skundo nustatytas ribas ir pasisakyti dėl pradėto proceso kitoje byloje teisėtumo, nes, to nepadarius, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Suinteresuotas asmuo prašo formuluoti kasacinio teismo išaiškinimą, kad atskiruose (savarankiškuose) teisminiuose procesuose priimtos nutartys dėl įrodymų užtikrinimo gali būti skundžiamos atskiraisiais skundais kaip teismo baigiamieji aktai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimas, kad nutartis dėl įrodymų užtikrinimo negalėjo būti skundžiama atskiruoju skundu, nes neužkerta kelio tolesniam arbitražo bylos nagrinėjimui, prieštarauja CPK 334 straipsnio nuostatoms, jog atskiruoju skundu gali būti skundžiamos nutartys, kai tai įvardyta CPK arba kai konkreti nutartis užkerta kelią tolesniam bylos nagrinėjimui. Vilniaus apygardos teismo nutartimis buvo iš esmės pabaigta nagrinėti civilinė byla Nr. e2-6136-262/2015, taigi, jomis buvo užkirstas kelias tolesniam civilinės bylos Nr. e2-6136-262/2016 nagrinėjimui.

CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta taisyklė nepagrįstai susieta su arbitražo bylos nagrinėjimu. Kasacinis teismas kol kas nėra suformavęs praktikos, ar nutartys, kurios paprastai yra neskundžiamos atskiruoju skundu, gali būti skundžiamos atskiruoju skundu tuo atveju, kai tokia nutartis išsprendžia vienintelį byloje keltą klausimą ir užbaigia bylos nagrinėjimą. Dėl šių priežasčių laikytina, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog skundžiama nutartimi yra peržengiamos apeliacinio skundo nustatytos ribos.

Atsiliepimu pareiškėja prašo suinteresuoto asmens kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Byloje dėl įrodymų užtikrinimo Vilniaus apygardos teismas Komercinio arbitražo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu teikė pagalbą arbitražo bylą nagrinėjančiam arbitražo teismui. Tai reiškia, kad byla dėl įrodymų užtikrinimo nebuvo procesiškai savarankiška byla.

Kai yra teikiamas atskirasis skundas, turi egzistuoti būsimas sprendimas dėl ginčo esmės, dėl kurio atskirasis skundas yra pateikiamas, tačiau byloje dėl įrodymų užtikrinimo daugiau jokie klausimai sprendžiami nebuvo. Todėl galimos tik dvi situacijos: 1) suinteresuotas asmuo turėjo teikti apeliacinį skundą dėl nutarties dėl įrodymų užtikrinimo, kadangi joks teismo sprendimas, dėl kurio būtų galima pateikti atskirąjį skundą, neegzistuoja; arba 2) sprendimas, dėl kurio būtų galima teikti atskirąjį skundą, yra būsimasis arbitražo teismo sprendimas arbitražo byloje.

Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką bylose, kai bendrosios kompetencijos teismas teikia pagalbą arbitražo procese taikant laikinąsias apsaugos priemones, yra teikiami atskirieji, o ne apeliaciniai skundai, kitaip tariant, yra laikoma, kad egzistuoja sprendimas, dėl kurio yra teikiamas atskirasis skundas. Kadangi tokiose bylose teismai taip pat sprendžia tik procesinį klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, darytina išvada, kad skundžiamu sprendimu yra laikomas būsimasis arbitražo teismo sprendimas. Šios priežastys lemia, kad, teismui teikiant pagalbą užtikrinant įrodymus arbitražo procese, neturėtų būti taikomos kitokios atskirųjų skundų pateikimo taisyklės, nei jos yra taikomos įrodymus užtikrinant byloje, kurią iš esmės sprendžia pats bendrosios kompetencijos teismas.

CPK 334 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose nėra nustatyta galimybė apskųsti nutartį, kuria yra užtikrinami įrodymai, o tokia nutartis neužkirta kelio tolesnei arbitražo bylos eigai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacinio proceso nutraukimo, kada konstatuojama, jog pasibaigė teisinis interesas tęsti bylos procesą kasaciniame teisme

Pagal Komercinio arbitražo įstatymo 3 straipsnio 5 dalį arbitražiniu susitarimu laikomas dviejų ar daugiau šalių susitarimas perduoti spręsti arbitražo teismui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius ar galinčius kilti tarp jų dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, kurie gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas. Šio įstatymo 49 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad arbitražo teismas priima nutartį nutraukti arbitražinį nagrinėjimą, kai byla negali būti nagrinėjama arbitraže. Taigi, bet kuris pradėtas arbitražinis procesas turi būti teisėtas, t. y. arbitražo teismas turi turėti jurisdikciją nagrinėti ginčą.

Nagrinėjamu atveju šios sąlygos formaliai buvo tenkinamos iki Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutarties, kuria buvo nuspręsta atmesti AB „ORLEN Lietuva“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. birželio 13 d. dalinio sprendimo dalies, kuria nuspręsta, kad arbitražo teismas neturi kompetencijos spręsti AB „ORLEN Lietuva“ pareikštus reikalavimus dėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ įpareigojimo laikytis arbitražinio susitarimo ir nuostolių atlyginimo, panaikinimo; tenkinti AB „Lietuvos geležinkeliai“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. birželio 13 d. dalinio sprendimo dalies, kuria nuspręsta, kad arbitražo teismas turi kompetenciją spręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl 2009 m. sausio 19 d. AB „ORLEN Lietuva“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudarytos Geležinkelių transporto paslaugų sutarties Nr. SP-13 kainos, taikytinos nuo 2014 m. sausio 1 d.; panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. birželio 13 d. dalinio sprendimo dalį, kuria nuspręsta, kad arbitražo teismas turi kompetenciją spręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl 2009 m. sausio 19 d. AB „ORLEN Lietuva“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudarytos Geležinkelių transporto paslaugų sutarties Nr. SP-13 kainos, taikytinos nuo 2014 m. sausio 1 d.; panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. papildomą sprendimą, priėmimo.

Įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutarčiai, procesiniai veiksmai, kurie buvo priimti dėl arbitražo proceso užtikrinimo (t. y. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. ir 2015 m. spalio 20 d. nutartys bei jas panaikinusi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartis, kuri buvo apskųsta kasacine tvarka), nebegali sukelti teisinių padarinių ir nebegali būti toliau įgyvendinami. Tai reiškia, kad skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartis nebeturi teisinio aktualumo, nes dėl arbitražo proceso negalimumo nutartys dėl įrodymų užtikrinimo arbitražo procese neteko teisinės galios.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad suinteresuotumas pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, ji reiškia galimybę kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; 2015 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2015).

Kaip jau buvo konstatuota, įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutarčiai, kasacine tvarka skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartis nebesukelia teisinių padarinių, nes minėta apeliacinės instancijos teismo nutartimi panaikintas šalių teisinis suinteresuotumas. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK III dalies XVII skyriaus normos nereglamentuoja kasacinio proceso eigos tokiu atveju, kai nutartis, dėl kurios kasacinis skundas kasacinio teismo yra priimamas ir įrašomas į kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą, vėliau nebetenka teisinio aktualumo ir nebesukelia teisinių pasekmių. CPK 340 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu tam tikrų procesinių veiksmų atlikimo nereglamentuoja kasacinį procesą reglamentuojančios proceso teisės normos (CPK III dalies XVII skyrius), taikomi CPK 1–300 straipsniai, kiek jie neprieštarauja kasacinį procesą reglamentuojančioms teisės normoms. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad, vadovaujantis pirmiau aptarta CPK 340 straipsnio 5 dalimi, nagrinėjamoje byloje taikytina CPK 293 straipsnio 1 punkto norma, nustatanti teismo pareigą nutraukti bylą, jeigu ji nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-611/2016 16 punktą).

Kadangi kasacine tvarka apskųsta Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartis dėl įrodymų užtikrinimo, priėmus Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartį, neteko teisinio aktualumo ir nebesukelia teisinių padarinių, tai pripažintina, kad nebėra kasacijos objekto ir tolesnis kasacinis procesas yra negalimas. Dėl šios priežasties kasacinis procesas nutrauktinas (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 340 straipsnio 1, 5 dalys).

Dėl AB „Lietuvos geležinkeliai prašymo

2017 m. kovo 10 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ pateikė prašymą dėl bylos nutraukimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. CPK 355 straipsnyje nustatyta, kad byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę pareikšti prašymus. Jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys šią teisę gali įgyvendinti raštu iki teismo posėdžio pradžios. Atsižvelgdama į tai, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašymas pateiktas praleidus įstatyme nustatytą terminą, teisėjų kolegija jo nepriima.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 98 straipsnyje nustatyta, kad dėl išlaidų už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas, priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Pateikiant kasacinius skundus ir iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos dokumentai su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu dėl pirmiau nurodytų išlaidų šalių nebuvo pateikti, todėl teisėjų kolegija nesprendžia išlaidų priteisimo klausimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 340 straipsnio 1, 5 dalimis, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį procesą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo nutraukti.

Nepriimti AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2017 m. kovo 10 d. prašymo dėl bylos nutraukimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Antanas Simniškis

Donatas Šernas