Civilinė byla Nr. 3K-3-276-248/2016
Teisminio proceso Nr. 2-03-3-06388-2012-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.4; 1.3.7.1; 2.2.2.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Janinos Stripeikienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MEC Gruppen“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MEC Gruppen“ (ankstesnis pavadinimas uždaroji akcinė bendrovė „Keback Vilnius“) ieškinį atsakovei R. I. dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo žalos, padarytos įmonei, atlyginimą, įrodinėjimo naštos paskirstymą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė UAB „MEC Gruppen“ prašė teismo priteisti iš atsakovės R. I. 35 676,25 Lt (10 332,56 Eur) patirtiems nuostoliams atlyginti, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovė nurodė, kad dėl atsakovės, kaip UAB „MEC Gruppen“ direktorės, neteisėtų veiksmų materialinių vertybių inventorizacijos ir perdavimo procese nėra išsaugotas prekių likutis. 2012 m. liepos 31 d. atsakovė turėjo perduoti bendrovės turtą naujam bendrovės vadovui, tačiau 35 676,25 Lt (10 332,56 Eur) prekių likutis perduotas nebuvo. Atsakovė neorganizavo ir neužtikrino bendrovės turto pirminės apskaitos vedimo ir dokumentų pildymo, kasmetinių bendrovės turto inventorizacijų, nesirūpino, kad klientams perduodamų prekių išdavimas ar grąžinimas būtų registruojamas, kad sugadintos (brokuotos) prekės būtų nurašomos, nebuvo sudariusi ir patvirtinusi bendrovės apskaitos politikos, todėl ji turi atlyginti bendrovei padarytą žalą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad organizuodamas įmonės kasdienę veiklą, įmonės vadovas atlieka darbo funkcijas, kaip įmonės darbuotojas. Atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju taikytinos darbuotojo materialinės atsakomybės taisyklės, nustatančios tiek atsakomybės sąlygas ir jų turinį, tiek įrodinėjimo pareigos paskirstymą.
Ieškovė atsakovės veikos neteisėtumą sieja su atsakovės kaip įmonės vadovės pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis), pareiga parinkti įmonės apskaitos politiką ir ją įgyvendinti, organizuoti buhalterinę apskaitą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, 21 straipsnio 1 dalis), pareiga organizuoti turto inventorizavimą bent kartą per metus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintos Inventorizacijos taisykles). Teismas pripažino, kad nurodyti teisės aktų reikalavimų pažeidimai yra nustatyti. Atsakovė patvirtino, kad įmonėje nebuvo tvarkomi pirminiai prekių įsigijimo ir nurašymo dokumentai, nebuvo atliekamos prekių inventorizacijos. Bylos duomenys rodo, kad atsakovė kaip įmonės vadovė buvo sudariusi sutartį su IĮ „Finskaita“ dėl buhalterinės apskaitos paslaugų pirkimo, tačiau perkamos buhalterinės paslaugos neapėmė įmonės veiksmų, atliekamų su grynaisiais pinigais, sandėlio vienetinės apskaitos bei įmonės sutarčių tvarkymo. Toks darbo organizavimas, už kurį atsakovė buvo atsakinga kaip vadovė, lėmė tai, kad nebuvo vedama įsigytų prekių apskaita (nepildomos prekių apskaitos kortelės), nebuvo apskaitomas prekių realizavimas ir jų nurašymas. Tai įrodo, kad atsakovė netinkamai atliko savo darbo pareigas ir tai yra neteisėti veiksmai, kaip jie yra suprantami pagal DK 245 straipsnį – netinkamas darbo pareigų atlikimas.
Teismas nurodė, kad netinkamas buhalterinės apskaitos organizavimas ir tvarkymas lemia tai, kad apribojama galimybė objektyviai įvertinti prekių judėjimą, bet savaime nereiškia prekių praradimo. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad prekės buvo neišsaugotos dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, ir pažymėjo, kad ieškovė nesiaiškino, ar nurodytos prekės nebuvo teisėtai realizuotos, ir nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad prekės realiai yra prarastos, o ne panaudotos įmonės ūkinėje veikloje.
Ieškovė teigia, kad veikos neteisėtumą, susijusį su prekių neišsaugojimu, turi paneigti atsakovė, nes ji buvo materialiai atsakinga. Teismas iš dalies sutiko su tokiais ieškovės argumentais, tačiau nurodė, kad įrodinėjimo pareiga gali būti paskirstoma atsižvelgiant ir į konkretaus teisinio santykio specifiką. Atsakovė nedirba įmonėje ir įrodymais nedisponuoja, taip pat negali sukurti prekių nurašymą pateisinančių dokumentų, kuriuos galėtų teisėtai sukurti, jeigu eitų įmonės vadovo pareigas (pavyzdžiui, sudaryti ūkinėje veikloje realiai sunaudotų ar objektyviai vertės nebeturinčių prekių nurašymo aktus). Teismas laikė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovei nurodžius prekių realizavimą patvirtinančias aplinkybes, atsakovė, kaip subjektas, disponuojantis įrodymais, turi pareigą paneigti tokias prekių realizavimą pateisinančias aplinkybes ir faktus.
Atsakovė paaiškino, kad ieškovės nurodytos prekės, kurių kiekis yra nedidelis, buvo išdalytos kaip pavyzdžiai, nes tai yra reklaminės prekės ir be pavyzdžių tokių prekių neįmanoma parduoti. Prekės būdavo su įvairiais logotipais, pagamintos naudojant įvairią techniką, todėl būdavo užsakoma daugiau, kad po kelis vienetus liktų kaip pavyzdžiai. Atsakovė taip pat paaiškino, kad kai kurios prekės būdavo parduodamos kartu, pvz., dėžutė parduodama kartu su kaklaraiščiu. Paaiškino, kad ji atsimena, jog kaklaraiščiai „Biovela“ buvo pagaminti ne pagal kliento nurodymus, todėl klientas jų nepriėmė, o prekių tiekėjas „Keback AB“ atsisakė juos priimti atgal, nes nepripažino broko. Atsakovė paaiškino, kad šios prekės liko biure, jas atsakovė dalijo kaip pavyzdžius klientams. Atsakovė nurodė, kad jos atleidimo metu biure buvo daug įvairių prekių, jos nebuvo skaičiuojamos. Paaiškino, kad dalis prekių buvo išdalytos labdarai („Metal Logo ICCB“ ir „Apyrankės ICCB“), todėl nebuvo apskaitomos kaip parduotos. Atsakovė nurodė, kad ieškovės pateiktame neišsaugotų prekių sąraše yra nurodytos prekės, kurios buvo parduotos. pvz., „Carflag Dainų šventė“ už 3626,36 Lt (1050,27 Eur), o prekė „Canopy Tent“ yra laikinai perduota UAB „Reklamos gamybos centras“. Kitos prekės yra išdalytos kaip pavyzdžiai, dalis prekių yra parduota arba liko biure. Teismas sprendė, kad atsakovės pateikti įrodymai bei teismo leidimu surinkti rašytiniai įrodymai iš atsakovės nurodytų įmonių iš esmės patvirtina atsakovės paaiškinimus, susijusius su prekių realizavimu. Teisme ieškovės atstovas patvirtino, kad prekė „Canopy Tent“ yra grąžinta įmonei. Iš buhalterinę apskaitą tvarkiusios įmonės „Finskaita“ paaiškinimų matyti, kad atsakovė prekių nurašymo pagrindu nurodydavo pardavimo PVM sąskaitas faktūras, o nurašymo aktų, kai prekės būdavo perduodamos nemokamai, nesudarydavo. Teismo nuomone, tai paaiškina, kodėl labdarai suteiktos prekės nebuvo išbraukiamos iš buhalterinio prekių likučio, nors faktiškai būdavo realizuojamos.
Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovė išduodama prekes nemokamai kaip pavyzdžius užsakovams ar kaip labdarą viršijo savo kompetenciją, elgėsi nerūpestingai ir neatidžiai, jos veikla buvo priešinga įmonės interesams. Atsakovė nurodo, kad prekes kaip pavyzdžius dalijo dėl įmonės interesų – kad įmonė gautų naujų užsakymų, o labdarai prekes tiekė esant valdybos narių sutarimui – tai atsispindėdavo užsakymuose tiekėjui „Keback AB“, kuris taip pat priklausė tai pačiai įmonių grupei. Teismas laikė, kad neįrodyta, jog įmonę kontroliuojantiems valdymo organams nebuvo žinoma apie verslo praktiką (išduoti prekių pavyzdžius užsakovams ar prekes atiduoti labdarai) ir kad tokia praktika buvo ribojama ar uždrausta. Teismas taip pat nesutiko su ieškovės argumentais, kad tokia verslo praktika yra neprotinga ar nepateisinama.
Atsižvelgdamas į nustatytus faktus, teismas sprendė, kad darbdavė UAB „Keback Vilnius“ neįrodė, jog atsakovė neteisėtai prarado prekes.
Teismas nurodė, kad ieškovės prašymu žalos faktui ir jos dydžiui nustatyti paskyrė buhalterinę ekspertizę. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. gegužės 12 d. ekspertizės akte Nr. 11-517(14) konstatuota, kad pagal pateiktus tyrimui dokumentus ekspertė negali nustatyti, ar 2012 m. liepos 31 d. UAB „Keback Vilnius“ balanse sąskaitoje Nr. 20140 „Prekės: įsigijimo savikaina“ apskaičiuotas prekių likutis atitinka pirminių buhalterinių dokumentų duomenis. Pagal tyrimo dokumentus ekspertė negali nustatyti, ar buvo UAB „Keback Vilnius“ prekių trūkumas 2012 m. liepos 31 d. (atsakovės darbo santykių pabaigos datai), taip pat negali nustatyti žalos (nuostolio) dydžio bei trūkstamų prekių vertės. Ekspertė teismo posėdyje paaiškino, kad įmonėje nebuvo vedama buhalterinė apskaita taip, kad pagal ją būtų galima nustatyti dokumentinį prekių likutį (nebuvo vedamos atskirų prekių apskaitos kortelės, prekių judėjimo žiniaraščiai, didžioji knyga, nepildomi dokumentai, kiek prekių atiduota labdarai, brokuotų prekių nurašymo aktai, prekių kaip pavyzdžių išdavimo klientams dokumentai, nebuvo padaryti laikotarpio pradžios ir pabaigos inventorizacijų aprašai). Ieškovės pateiktas prekių likutis 2012 m. liepos 31 d. sąskaitoje Nr. 20140 yra grindžiamas duomenimis, suvestais į apskaitos registrą, tačiau šis registras nėra pagrįstas pirminiais dokumentais, kuriuose būtų užfiksuotas prekių gavimas ir nurašymas. Ekspertė taip pat paaiškino, kad prekių trūkumas galėtų būti nustatytas palyginus dokumentinį prekių likutį su faktiniu prekių likučiu, tačiau faktinis prekių likutis taip pat iki šiol nėra nustatytas. Faktinis prekių likutis nustatomas inventorizacijos metu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintas Inventorizacijos taisykles. Tik pagal šias taisykles atliktas prekių patikrinimas gali būti laikomas inventorizacija, o šiuo atveju nebuvo tos tvarkos laikomasi, tiesiog buvo surašyta laisvos formos lentelė, nurodanti prekių trūkumą.
Teismas konstatavo, kad žalos faktas ir dydis pagal ieškovės pasirinktą įrodinėjimo būdą negali būti nustatytas. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiga įrodyti žalą kaip materialinės atsakomybės sąlygą tenka darbdaviui, teismas sprendė, kad ieškovės nurodytas žalos padarymo faktas ir jos dydis yra neįrodyti. Ieškovė negali remtis įmonės balansu, kaip žalos įrodymu, nes jis yra sudarytas neįtraukiant į apskaitą realiai parduotų prekių ar kitaip įmonės veikloje realiai sunaudotų prekių, dėl kurių nesurašyti prekių nurašymo aktai. Tą nurodė ne tik ekspertė ekspertizės akte, bet ir IĮ „Finskaita“ atstovė.
Teismas pažymėjo, kad buhalterinių dokumentų trūkumas savaime nereiškia ir nepreziumuoja žalos fakto. Atsakovės paaiškinimai, kad dalis prekių nėra įtraukta į balansą, nors yra parduotos, yra pagrįsti rašytiniais įrodymais. Be to, atsakovė teisme neneigė, kad dalis prekių, nurodytų ieškovės, nebuvo parduotos, taip pat neneigė, kad dalies jų nėra įmonėje (sandėlyje). Tačiau atsakovė remiasi tuo, kad trūkstamos prekės turi būti nurašytos, nes yra išduotos kaip pavyzdžiai užsakovams arba nemokamai kitais pagrindais (labdarai). Atsakovės paaiškinimai, kad prekių likučiai, likę nuo ankstesnio užsakymo, buvo dalijami naujiems užsakovams kaip pavyzdžiai, nėra paneigti. Toks elgesys, atsižvelgiant į įmonės verslo specifiką, nelaikytinas žalos darymu, veikimu, pažeidžiančiu įmonės interesus, ir turto neišsaugojimu. Ieškovė nepateikė argumentų ir įrodymų, kad nebuvo faktinio pagrindo nurašyti kurią nors iš Sąskaitoje Nr. 20140 nurodytų, ieškovės vertinimu, neišsaugotų prekių.
Teismas ieškovės argumentus, kad prekių įsigijimo savikaina įrodo ieškovės patirtą žalą, laikė nepagrįstais. Sąskaitoje Nr. 20140 nurodytos prekės, kurių trūkumą ieškovė nurodo, yra reklaminio pobūdžio individualizuotos prekės – apyrankės, juostelės, USB laikmenos, krepšiai, vėliavėlės, dėžutės ir kt. su individualizuotu reklaminiu užrašu. Atsakovė yra nurodžiusi, kad tokios prekės gaminamos ir realizuojamos pagal užsakymus, o jeigu jų lieka dėl per didelio užsakyto kiekio arba jų nepriima užsakovas dėl broko, tai tokių prekių neįmanoma realizuoti parduodant kitam užsakovui (išskyrus keletą prekių, kurios būdavo užsakomos be užrašų). Teisme apklaustas valdybos narys patvirtino, kad prekės yra gaminamos pagal individualius užsakymus ir jos negali būti realizuojamos kitam subjektui. Atsakovė taip pat yra nurodžiusi, kad prekių tiekėja „Keback AB“ ne visas brokuotas prekes priimdavo atgal. Tokios prekės likdavo įmonėje kaip nerealizuotinos arba būdavo dalijamos užsakovams kaip pavyzdžiai. Atsakovės paaiškinimus apie tai, kad prekių pavyzdžiai būdavo dalijami užsakovams, patvirtina rašytiniai bylos įrodymai. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad negalima spręsti, jog prekių įsigijimo vertė patvirtina galimus įmonės nuostolius dėl tokių prekių nerealizavimo. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad paminėtos prekės turi rinkos vertę ir kad atsakovei jas dalijant nemokamai įmonė patyrė tiesioginių nuostolių.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės UAB „MEC Gruppen“ apeliacinį skundą, 2015 m. spalio 5 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė UAB „MEC Gruppen“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 5 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad už teisės aktuose, reglamentuojančiuose buhalterinę apskaitą, inventorizaciją, nustatytų pareigų neįvykdymą bendrovės vadovui kyla civilinė, o ne materialinė atsakomybė pagal darbo teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Optimalūs finansai“ v. G. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NDQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-444/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-444/2009">3K-7-444/2009</a>).
Pagal teismų praktiką bankroto bylose, jei įmonės vadovas nevedė ar neišsaugojo buhalterinės apskaitos ar inventorizacijos dokumentų, tai teismai neišsaugotą, bet vadovo pasirašytame balanse nurodytą turtą pripažįsta žala įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Klaipėdos motorai“ v. I. V. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDktNDE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-349-415/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-349-415/2015">3K-3-349-415/2015</a>; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Minvesta“ v. L. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-429-313/2015). Nagrinėjamu atveju teismai, nustatę, kad įmonės vadovas (atsakovė) nevedė ir nesaugojo buhalterinės apskaitos ir nevykdė inventorizacijų, kiekvienų metų balanse nurodė esant prekių likutį, sprendė priešingai, kad žala įmonei nepadaryta. Atsakovei atsakomybė taikytina, nes neišliko bendrovės turtas ir dėl netinkamo buhalterinės apskaitos vedimo negalima nustatyti, teisėtai ar neteisėtai šis bendrovės turtas buvo panaudotas. Atsakovė bendrovėje buvo vienintelė darbuotoja, todėl bet koks prekių panaudojimas negalėjo įvykti be jos žinios.
Teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Klaipėdos motorai“ v. I. V. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDktNDE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-349-415/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-349-415/2015">3K-3-349-415/2015</a>, įtvirtinta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, pagal kurią pareigą įrodyti, kad neprarado turto, turi atsakovė, kuri netinkamai organizavo buhalterinę apskaitą. Nagrinėjamu atveju perkelti įrodinėjimo naštą bendrovės vadovui, dėl kurio kaltės negalima išsiaiškinti, kam prekės buvo panaudotos, reikalauja ir visuotinai pripažinti teisės principai contra spoliatorem (jeigu šalis slepia, sunaikina arba atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant ir nepalankiausius jai faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs) ir nullus commodum capere de sua injuria propria (niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų). Kadangi dėl atsakovės neteisėtų veiksmų negalima nustatyti tikslaus prekių likučio ir prekių rinkos vertės (atsakovė neišsaugojo buhalterinių dokumentų, neatliko inventorizacijų ir pan.), tai atsakovei kyla pareiga įrodyti, kad ji nepadarė žalos bendrovei (pvz., kad prekės buvo brokuotos, buvo išdalytos ar parduotos, bendrovei perduodant gautus pinigus, nes, nesant atitinkamų buhalterinės apskaitos dokumentų, ieškovė neturi galimybės pagrįsti prekių faktinio panaudojimo).
Teismai, nustatydami, kad dalis prekių panaudota įmonės tikslais (labdara, dovanos ir pan.), turėjo nustatyti konkrečią tokio turto apimtį ir ja sumažinti prašomą priteisti žalos atlyginimą (ieškovė prašė priteisti 35 676,25 Lt (10 332,56 Eur) žalos atlyginimą, o atsakovė teigė, kad labdarai skyrė 3100 Lt, arba 897,82 Eur). CK 6.249 straipsnis nustato, kad jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, t. y. teismas turi nustatyti konkrečią prekių dalį, kuri buvo panaudota verslo tikslais. Tačiau teismai to nepadarė ir atmetė visą reikalavimą dėl žalos atlyginimo.
Teismai nepagrįstai laikė, kad atsakovės sudarytas ir pasirašytas balansas yra netinkama įrodinėjimo priemonė priežastiniam ryšiui, žalos faktui ir dydžiui įrodyti. Pagal kasacinio teismo praktiką balansas yra tinkama ir leistina priemonė minėtoms atsakomybės sąlygoms įrodyti, vertintina kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Klaipėdos motorai“ v. I. V. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDktNDE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-349-415/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-349-415/2015">3K-3-349-415/2015</a>). Nagrinėjamoje byloje, be atsakovės paaiškinimų, kitų įrodymų nebuvo, nes atsakovė tinkamai buhalterinės apskaitos nevedė ir inventorizacijų nedarė.
Teismai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė buvo vienintelė įmonės darbuotoja, kad nuo įmonės įsteigimo pradžios nebuvo atlikusi nė vienos inventorizacijos, kad įmonės patalpose prekių nebuvo, todėl nepagrįstai sprendė, kad 2012 m. liepos 31 d. bendrovėje vykusio materialinių vertybių perdavimo aktas, kuris neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių, negali būti pakankamu faktinio prekių likučio įrodymu. Šis laisva forma surašytas 2012 m. liepos 31 d. aktas patvirtina, kad jokių prekių atsakovė naujam įmonės vadovui neperdavė.
Atsakovė R. I. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Priešingai negu teigia kasatorė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. lapkričio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Optimalūs finansai“ v. G. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NDQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-444/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-444/2009">3K-7-444/2009</a>, neišaiškino, kad už netinkamą buhalterinės apskaitos vedimą, inventorizacijos taisyklėse nustatytų pareigų neįvykdymą bendrovės vadovui kyla civilinė, o ne materialinė atsakomybė pagal darbo teisę. Vidiniuose santykiuose vadovas vertintinas kaip darbo teisinių santykių subjektas, o išoriniuose – kaip bendrovės valdymo organas (ir atstovas). Atsakovės veiksmai, dėl kurių pareikštas ieškinys, susiję tik su vidiniais santykiais, todėl taikytina materialinė atsakomybė pagal darbo teisę. Be to, net ir perkvalifikavus atsakomybę, ieškinys būtų atmestas.
Kasacinis teismas bylose, kur iš bendrovės vadovo reikalaujama atlyginti žalą, nesuabsoliutino balanso kaip žalos padarymo ar dydžio įrodymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Premium konsultacijos“ v. P. Ž. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNC8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-14/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-14/2013">3K-3-14/2013</a>; 2015 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Autoangaras“ v. E. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjYtNDIxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-166-421/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-166-421/2015">3K-3-166-421/2015</a>). Teismai vertino balansą kaip įrodymą, tačiau jo nelaikė savaime pakankamu įrodymu žalai įrodyti.
Ieškovė, prašydama priteisti žalos atlyginimą, privalo įrodyti neteisėtus atsakovės veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį. Kasatorė, netinkamai interpretuodama kasacinio teismo praktiką, teigia, kad ieškovei pakanka įrodyti tik neteisėtus veiksmus, o žala ir priežastinis ryšys yra preziumuojami ir juos paneigti turi atsakovė. Žalą ir priežastinį ryšį ieškovė grindė vieninteliu įrodymu – balansu, kuris turi būti pagrįstas pirminiais duomenimis. Bylos nagrinėjimo metu balanso duomenys buvo paneigti, kaip neturintys faktinio pagrindo, todėl nepakankami žalai ir priežastiniam ryšiui įrodyti. Nepaisydama kasacijos ribojimų ieškovė iš naujo siekia revizuoti šias faktines aplinkybes, kurias teismai nustatė įvertinę įrodymų visumą, tinkamai paskirstę įrodinėjimo naštą.
Teismai nustatė, kad ieškovė nepatyrė žalos. Kasaciniame skunde keliami fakto klausimai. Akivaizdu, kad brokuotos ir individualizuotos (su klientų logotipais) prekės negalėjo būti parduotos kitiems asmenims, nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovė iš tokių prekių pasipelnė ar kaip nors galėjo pasipelnyti. Ieškovė pati pripažino, kad prekės buvo neatlygintinai išduodamos klientams kaip pavyzdinės, klientai grąžindavo sugadintas (brokuotas) prekes ir būtent šios prekės įtrauktos į prekių likučių sąrašą. Be to, teismai nustatė, kad dalis prekių nėra įtraukta į balansą, nors yra parduotos, o tai reiškia, kad jų vertė negali būti laikoma nuostoliais. Atsakovei pagrindus, kad ieškovės nurodytos prekės buvo išdalytos kaip pavyzdžiai, nes tai yra reklaminės prekės ir be pavyzdžių tokių prekių neįmanoma parduoti, o dalis prekių buvo atiduota labdarai, būtent ieškovė turėjo paneigti tokias aplinkybes ir faktus.
Surašant 2012 m. liepos 31 d. aktą nebuvo atliekamas faktinis turto patikrinimas, nebuvo aiškinamasi, kur yra turtas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo
Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis).
Kai bendrovė prašo priteisti žalos atlyginimą iš bendrovės vadovo dėl jam patikėtų prekių neišsaugojimo (taikant bendrovės vadovui atsakomybę tiek pagal DK, tiek pagal CK), bendrovei tenka pareiga įrodyti, kad jos vadovui perduotos prekės nebuvo grąžintos bendrovei ir nepateikti jų panaudojimą pagrindžiantys buhalterinės apskaitos dokumentai, o bendrovės vadovui tenka pareiga įrodyti, kad tokios prekės buvo panaudotos bendrovės reikmėms ir žala bendrovei dėl prekių neišsaugojimo nebuvo padaryta.
Bylą nagrinėję teismai iš dalies sutiko su tokiu įrodinėjimo pareigų paskirstymu, tačiau atsižvelgė į teisinių santykių specifiką, aplinkybę, kad atsakovė įmonėje nebedirba, jai dėl to sunku gauti įrodymus, ir pripažino, kad atsakovei pakanka nurodyti prekių panaudojimo aplinkybes, o pareigą įrodyti, kad tokios aplinkybės neegzistavo, perkėlė ieškovei.
Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas savaime nesukelia žalos, kadangi turtas, nors ir tinkamai neįtrauktas į apskaitą, gali būti panaudotas įmonės veikloje ar išsaugotas. Tačiau visais atvejais netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkina galimybes nustatyti įmonės turto sudėtį ir kiekį, jo panaudojimo teisėtumą, taip pat ir galimos žalos įmonei padarymą, jei turtas neišsaugotas ar panaudotas ne įmonės tikslais. Dėl to įmonės vadovas, kuris, būdamas atsakingas už prekių realizavimą ar kitokį panaudojimą, nevykdė savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą, inventorizuoti materialines vertybes ir tokiu savo neveikimu sukūrė padėtį, kai duomenų apie prekių judėjimą įmonėje nėra, neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei. Kasatorės argumentas, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymą, iš dalies pagrįstas.
Taigi, atsakovė, teigdama, kad prekes ji panaudojo pagal paskirtį įmonės veikloje, turi tokius teiginius įrodyti ir tam gali pateikti visus leistinus įrodymus, nebūtinai pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus (pvz., atsakovė, įrodinėdama, kad kai kurios prekės buvo brokuotos, turi pateikti įrodymus, kad buvo pagrindas nurašyti tam tikras prekes, o ne šių prekių nurašymo aktus ir pan.).
Kasaciniame skunde taip pat keliamas įrodymų leistinumo ir pakankamumo klausimas. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais yra suformuota ir nuosekliai išplėtota. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.).
Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-150/2007).
Ieškovė reikalavimus dėl įmonei padarytos žalos grindė atsakovės sudarytu įmonės balansu, kuriame nurodyto prekių likučio vertė – 46 787,75 Lt (13 550,67 Eur), bei patikrinimo ir perdavimo aktu dėl prekių likučio, kuriuo konstatuota, kad prekių likučio realiai nėra. Teismas šiuos įrodymus atmetė kaip neatitinkančius finansiniams dokumentams keliamų reikalavimų. Pažymėtina, kad ieškovė sutiko, jog dalis įmonės balanse nurodytų prekių (11 111,50 Lt, arba 3218,11 Eur) buvo grąžintos tiekėjui, ir reiškė pretenzijas tik dėl 35 676,25 Lt (10 332,56 Eur) neperduoto prekių likučio.
Dėl įmonės balanso kaip įrodinėjimo priemonės žalos faktui ir dydžiui nustatyti kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad įmonės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti (CPK 177 straipsnis), tačiau, vertinant jame esančius duomenis, reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 straipsnis). Vertinant balanso, kaip atskiros įrodinėjimo priemonės, duomenis, jų išsamumą, detalumą bei tikslumą ir darant išvadą dėl šių duomenų patikimumo, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tai yra finansinio pobūdžio duomenys, atspindintys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri ne visada atspindi turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti; kad tai yra subendrinti daugelio objektų verčių duomenys; kad jie yra išvestiniai iš kitų dokumentų (inventorizacijos aktų, ūkinių operacijų dokumentų ir kt.). Balanso duomenys taip pat neatspindi vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Premium konsultacijos“ v. P. Ž. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNC8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-14/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-14/2013">3K-3-14/2013</a>; 2015 m. kovo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Autoangaras“ v. E. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjYtNDIxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-166-421/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-166-421/2015">3K-3-166-421/2015</a>; 2015 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Klaipėdos motorai“ v. I. V. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDktNDE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-349-415/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-349-415/2015">3K-3-349-415/2015</a>).
Kaip leistinas įrodymas vertintinas ir nutarties 21 punkte nurodytas perdavimo aktas. Nors šis aktas neatitinka dokumentui, kuriuo įforminami inventorizacijos rezultatai, nustatytų reikalavimų (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintas Inventorizacijos taisykles) ir jo pagrindu negali būti įtraukiami duomenys į buhalterinę apskaitą, tačiau kartu su kitais įrodymais jis gali būti vertinamas, nustatant, ar egzistuoja faktinis prekių likutis.
Dėl to šios nutarties 27–28 punktuose aptarti įrodymai vertintini kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, taip pat ir su ekspertizės aktu, ir iš jų visumos spręstina, ar bendrovės vadovei buvo perduotos prekės, ar jos grąžintos bendrovei, ar pateikti jų panaudojimą pagrindžiantys buhalterinės apskaitos dokumentai.
Iš teismų sprendimų turinio galima spręsti, kad teismai, įvertinę įrodymus, pripažino, jog naujajam įmonės vadovui nebuvo perduotas įmonės balanse nurodytas prekių likutis ir nepateikti jų panaudojimą pagrindžiantys buhalterinės apskaitos dokumentai. Tokiu atveju, kaip minėta, atsakovė turi pareigą įrodyti, kad prekės, kurios nebuvo perduotos naujam bendrovės vadovui kaip likutis, buvo panaudotos bendrovės interesais, t. y. kad bendrovei žala nepadaryta.
Atsakovė tokias aplinkybes įrodinėjo, teigdama, kad dalis prekių išdalyta kaip pavyzdžiai klientams, dalis prekių buvo brokuotos, dalis parduota, dalis panaudota kaip labdara, o viena prekė laikinai perduota UAB „Reklamos gamybos centras“, ir teikdama tam tikrus įrodymus. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad atsakovė įrodė visų prekių, ieškovės nurodytų kaip prekių likutis, panaudojimą bendrovės reikmėms. Teisėjų kolegija sutinka, kad atsakovės teikiami įrodymai ir argumentai galėtų patvirtinti dalies prekių panaudojimą įmonės veikloje, tačiau kai kurios prekių pozicijos, pavyzdžiui, prie kurių atsakovė nurodžiusi, kad jos arba parduotos, arba yra įmonėje, teismo visiškai neaptartos.
Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Liuks“ v. UAB „Saulius ir Kristupas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-98/2015, ir joje nurodytą praktiką).
Teisėjų kolegija, įvertinusi teismų sprendimų turinį, konstatuoja, kad teismai nenurodė konkrečių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų nustatyti, kokios prekės iš prekių likučio ir kam buvo panaudotos, todėl negalima spręsti, ar atsakovė tinkamai įvykdė savo įrodinėjimo pareigą ir įrodė visų 35 676,25 Lt (10 332,56 Eur) vertės prekių, nurodytų kaip prekių likutis, panaudojimą bendrovės reikmėms ar tik dalies.
Dėl bendrovės vadovo atsakomybės pobūdžio
Kasacinis teismas dėl bendrovės vadovo civilinės ir materialinės atsakomybės pagal DK atribojimo yra išaiškinęs, kad vadovą ir bendrovę siejančių teisinių santykių ypatumai teikia pagrindą konstatuoti, jog Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl su vadovu sudaromos darbo sutarties ir galimybės sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį, taip pat ABĮ 37 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos bendrovės vadovo funkcijos – organizuoti kasdienę bendrovės veiklą, priimti į darbą ir atleisti darbuotojus, sudaryti ir nutraukti su jais darbo sutartis, skatinti juos ir skirti nuobaudas – viena vertus, patvirtina bendrovės vadovo, kaip darbo teisinių santykių subjekto, statusą, t. y. atitinkamai kaip darbuotojo ir kaip darbdavio atstovo (DK 14 straipsnio 2 dalis, 24 straipsnio 1 dalis). Šis bendrovės vadovo, kaip darbo teisinių santykių subjekto, statusas reiškiasi vadinamuosiuose vidiniuose bendrovės ir vadovo santykiuose. Kita vertus, ABĮ 19 straipsnio 6 dalies nuostatos – bendrovės santykiuose su kitais asmenimis bendrovės vardu vienvaldiškai veikia bendrovės vadovas – įtvirtina vadovo, kaip juridinio asmens atstovo, statusą išoriniuose santykiuose, kuriuose vadovui keliami aukštesni reikalavimai, tiesiogiai įtvirtinti civiliniuose įstatymuose arba išplaukiantys iš šių įstatymų esmės. Taigi egzistuoja (įstatymuose įtvirtinamas) tam tikras vadovo ir bendrovės santykių dualizmas: vidiniuose santykiuose vadovas vertintinas kaip darbo teisinių santykių subjektas, o išoriniuose – kaip bendrovės, t. y. juridinio asmens, valdymo organas (ir atstovas). Kai uždarosios akcinės bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas išoriniuose santykiuose, tai jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus, o ne materialinė atsakomybė pagal Darbo kodeksą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Optimalūs finansai“ v. G. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NDQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-444/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-444/2009">3K-7-444/2009</a>).
Taigi kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip darbo teisinių santykių subjektas vidiniuose santykiuose, tai jam taikytina materialinė atsakomybė pagal DK, kai padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas išoriniuose santykiuose, tai jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus.
Sprendžiant dėl konkrečiu atveju taikytinos atsakomybės rūšies teisinę reikšmę turi veiksmų, kuriais padaroma žala, pobūdis. Kiekvienu atveju vertinimas, ar žala bendrovei padaryta vadovui veikiant kaip darbo teisinių santykių subjektui vidiniuose santykiuose ar kaip bendrovės valdymo organui – išoriniuose santykiuose, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių.
Nagrinėjamu atveju tik nustačius, kokios konkrečiai prekės ir kokiais tikslais buvo panaudotos (ar prekės ir kokios buvo realizuotos, brokuotos, atiduotos labdarai, išdalytos kaip pavyzdžiai ir pan.), galima spręsti, ar žala bendrovei buvo padaryta, o jei padaryta, tai ar bendrovės vadovui veikiant vidiniuose ar išoriniuose santykiuose, ir kokia atsakomybė pagal DK ir CK nagrinėjamu atveju taikytina.
Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teismai nenustatė visų aplinkybių, būtinų teisės normoms tinkamai taikyti (neidentifikavo, kokios prekės iš prekių likučio ir kam buvo panaudotos), todėl byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, kad jis nustatytų tinkamam teisės normų taikymui būtinas aplinkybes, atsižvelgdamas į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 5 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Antanas Simniškis
Janina Stripeikienė
