Civilinė byla Nr. e3K-3-290-421/2016
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00819-2014-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.2.4.1.3.; 2.1.2.4.2.1.; 2.5.1.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andžej Maciejevski, Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Bankinės konsultacijos“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiami klausimai dėl trečiojo asmens sąžiningumo kaip vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų, juridinio asmens tikslams prieštaraujančio sandorio, tariamo sandorio.
Ieškovė prašė teismo pripažinti negaliojančia jos ir atsakovės UAB „Bankinės konsultacijos“ 2011 m. birželio 10 d. sudarytą sutartį Nr. 110610/1 (toliau – Sutartis) nuo jos sudarymo momento (ab initio), taikyti restituciją, priteisiant jai iš atsakovės 87 610,05 Eur (302 500 Lt).
Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Jos administratorius, patikrinęs įmonės sandorius, nustatė, kad bendrovė su atsakove 2011 m. birželio 10 d. buvo sudariusi Sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo teikti konsultacines paslaugas dėl techninių galimybių studijos kūrybinių industrijų sektoriaus vystymosi perspektyvai Lietuvoje parengti (toliau – Galimybių studija). Pagal šią sutartį ieškovė sumokėjo atsakovei 87 610,05 Eur (302 500 Lt).
Bendrovės administratorius teigė, kad toks sandoris pažeidė ieškovės kreditorių teises, nes dėl jo sumažėjo banko turtas ir mokumas. Galimybių studija nesusijusi su banko veikla, tokios paslaugos bankui nebuvo reikalingos. Be to, šia sutartimi nebuvo sukurtas individualus kūrinys. Šalys sandorį sudarė savanaudiškais tikslais ir veikdamos kaip susijusių asmenų grupė. Akivaizdi sutarties šalių įsipareigojimų disproporcija preziumuoja sandorio šalių nesąžiningumą.
Ieškovė Sutartį ginčijo ir tariamo sandorio pagrindu, teigdama, kad sutartis sudaryta siekiant dideles pinigų sumas iš ieškovės pervesti atsakovei. Sutartis fiktyvi, ja nesiekta įsigyti atitinkamų konsultacinių paslaugų, šios paslaugos niekada nesuteiktos, nes Galimybių studija skirta ne ieškovei.
Ieškovės teigimu, ginčijama sutartis prieštarauja juridinio asmens teisnumui, nes sutartimi įsigytos paslaugos realiai nesuteiktos, už jas sumokėta neprotingai didelė suma, atsižvelgiant į Banko veiklos esmę bei pagrindinius veiklos principus, sutartis akivaizdžiai žalinga bei nenaudinga ieškovei, jos kreditoriams. Atsakovė veikė nesąžiningai, nes turėjo įvertinti Sutarties kontrahento statusą ir žinoti, kad sudaroma sutartimi pažeidžiami privataus juridinio asmens veiklos tikslai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad nepraleistas senaties terminas, per kurį galima pareikšti ieškinį actio Pauliana pagrindu. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningumo sudarant ginčo sandorį, todėl nėra pagrindo jį pripažinti negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį. Ieškovės 2011 ir 2012 metų finansinės ataskaitos, palyginamoji lentelė apie jos turto ir įsipareigojimų pokyčius apskaitoje nuo 2010 m gruodžio 31 d. iki 2013 m. balandžio 21 d., duomenys apie 2013 m. vasario 23 d. sudarytą trišalę VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, ieškovės ir AB „Šiaulių bankas“ sutartį, 2014 m. balandžio 21 d. balansas ir kiti duomenys atsakovei galėjo tapti žinomi tik pasirašius Sutartį. Ieškovė nepateikė įtikinamų įrodymų dėl to, kokius banko finansinius duomenis atsakovė privalėjo žinoti ar žinojo sandorio sudarymo metu. Teismas pažymėjo, kad ieškovė remiasi informacija, atsiradusia 2012 m. ir vėliau, tačiau bylai aktuali informacija apie banko būklę 2010 m. ir 2011 m. pirmąjį pusmetį. Iš pateiktų įrodymų teismas padarė išvadą, kad aktualiu ginčui laikotarpiu banko finansinė padėtis buvo gera: turtas viršijo įsipareigojimus (nei audito bendrovė, nei Lietuvos bankas, nei tarptautinė reitingų agentūra, nei Vertybinių popierių komisija neteigė priešingai). Kadangi Sutarties sudarymo metu viešojoje erdvėje nebuvo duomenų apie galimus ieškovės finansinius sunkumus, tai teismas sprendė, kad atsakovė neturėjo galimybių žinoti apie galimus jos sunkumus, o Sutarties sudarymas neturėjo įtakos banko mokumui ar likvidumui.
Pasisakydamas dėl sandorio negaliojimo CK 1.82 straipsnio pagrindu, teismas nurodė, kad bankas, vykdydamas įstatuose nurodytas veiklas, galėjo panaudoti Galimybių studiją. Remdamasis ja, bankas galėjo teikti kokybiškesnes paslaugas šiose savo veiklos srityse: vertindamas kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriui priklausančių įmonių, kurios prašo suteikti kreditą, išduoti finansinį laidavimą ar garantiją, suteikti finansinės nuomos paslaugas rizikingumą, būklę ir perspektyvas; konsultuodamas kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriaus įmones dėl kapitalo struktūros, gamybos strategijos, įmonių reorganizavimo, pertvarkymo ir pirkimo ir susijusiais klausimais, teikdamas informaciją ir konsultacijas kredito teikimo ir mokėjimo klausimais. Taigi Galimybių studijos poreikį lėmė ekonominis, verslo aspektas. Dėl to teismas sprendė, kad sandoris neprieštaravo ieškovės veiklos tikslams. Be to, byloje neįrodyta, kad atsakovė žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja ieškovės veiklos tikslams, t. y. kad atsakovė veikė nesąžiningai.
Teismas nustatė, kad šalys siekė gauti ir gavo tai, kas aptarta Sutartyje: bankas gavo sukurtą produktą, suteikiantį jam galimybę komercinėje veikloje panaudoti Galimybių studiją, o atsakovė – nustatytą atlygį. Atsakovė suteikė visas paslaugas pagal sutartį, Galimybių studija gali būti naudojama banko veikloje. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo sandorį pripažinti tariamu.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. spalio 14 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovės nesąžiningumo sudarant Sutartį, todėl sprendė, jog nėra pagrindo ją pripažinti negaliojančia pagal CK 6.66 straipsnį; kitų sąlygų taikyti actio Pauliana teismas nenustatė. Kolegija pažymėjo, kad teismas, spręsdamas dėl atsakovės nesąžiningumo, kaip vienos būtinųjų sąlygų, nenurodė argumentų.
Remdamasi bylos duomenimis, kolegija nenustatė, kad ginčijamo sandorio vertė (Galimybių studijos kaina) nepagrįstai didelė. Ieškovė nepateikė argumentų, kurie pagrįstų neproporcingai didelę Galimybių studijos kainą. Ieškovė pateikė duomenis, kad Galimybių studija yra kitų dviejų galimybių studijų, kurias atsakovė jau anksčiau parengė Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos užsakymu, pastarajai gavus Europos Sąjungos skiriamą finansavimą, fragmentų kopija. Kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad atsakovė Galimybių studiją banko užsakymu parengė pagal savo ankstesnius darbų rezultatus, nereiškia, jog sutarties kaina tampa neproporcinga atlikto darbo vertei. Sutartyje nėra reikalavimo, kad Galimybių studija būtų unikalus autorinis kūrinys.
Galimybių studijos parengimą lėmė siekis nustatyti identifikuoti kūrybinių industrijų sektoriaus finansavimo riziką, įvertinti kūrybinių industrijų sektoriaus plėtros perspektyvas Lietuvoje. Bankų veikla susijusi su finansinių paslaugų teikimu, tarp jų ir lėšų skolinimu, prisiimant su tuo susijusią riziką bei atsakomybę. Dėl to nepagrįstu kolegija pripažino argumentą, kad Galimybių studija bankui buvo akivaizdžiai nereikalinga ir nenaudinga.
Ieškovė neįrodė, kad egzistuoja sandorio šalių priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija, todėl nėra pagrindo preziumuoti šalių nesąžiningumą pagal CK 6.67 straipsnio 4 punktą. Byloje esantys įrodymai taip pat nepatvirtina, kad atsakovė, sudarydama su banku sandorį, buvo nesąžininga, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, jog Sutartis pažeidžia banko kreditorių teises.
Nors ieškovė nurodė, kad bankas realiai jau 2010 m. turėjo finansinių sunkumų, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Pagal viešai skelbtus banko 2010 ir 2011 metų finansinės atskaitomybės dokumentus, metinius pranešimu, kitą informaciją nebuvo pagrindo konstatuoti banko nemokumo. Ieškovės pateikti duomenys rodo banko finansinės būklės pablogėjimą praėjus keleriems metams nuo Sutarties sudarymo, tai nagrinėjamu atveju neaktualu, nes atsakovė negalėjo numatyti bankroto. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, kolegija konstatavo, kad neįrodytas atsakovės nesąžiningumas sudarant Sutartį. Nenustačiusi vienos būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų, kolegija nepasisakė dėl kitų jos taikymo sąlygų.
Kolegija nepripažino pagrįstu ieškovės argumento, kad bankui nebuvo poreikio įsigyti Galimybių studiją. Tai, ar bankas faktiškai panaudojo Galimybių studiją savo veikloje, priklausė nuo užsakovės, o ne atsakovės valios. Aplinkybė, kad bankas tik du kartus pirko tokio pobūdžio konsultacines paslaugas (galimybių studijos parengimą), nereiškia, jog šios paslaugos buvo nereikalingos. Neįrodžius sutarties nenaudingumo, negalima spręsti, kad ji prieštarauja banko įstatuose nurodytiems veiklos tikslams. Neįrodyta, kad atsakovė žinojo ar turėjo žinoti, jog Galimybių studija banko veikloje reikalinga ar naudinga.
Pasisakydama dėl sutarties, kaip apsimestinio sandorio, kolegija pažymėjo, kad sutartis realiai buvo įvykdyta, t. y. atsakovė, nepraleisdama nustatyto termino, atliko darbus ir perdavė juos ieškovei, o ši apmokėjo išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Įrodinėdama, kad tikrasis ginčijamo sandorio šalių tikslas buvo pasisavinti iš banko didelę pinigų sumą, ieškovė remiasi pirmiau aptartu argumentu, kad Galimybių studija nesusijusi su Banko veikla, tokios paslaugos nereikalingos bankui. Kadangi paslaugos faktiškai suteiktos, tai nėra pagrindo daryti išvadą, kad sudarydamos sandorį šalys iš tikrųjų siekė kitokių, nei nustatyta sutartyje, tikslų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nesąžiningumo, kaip vienos actio Pauliana sąlygų, nebuvimo, nepateikė analizės ir šio argumento atmetimo motyvų. Nenurodydamas argumentų, kodėl atmeta ieškovės teiginius dėl atsakovės nesąžiningumo, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas, nepanaikindamas tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo, pažeidė CPK 327 straipsnio 1 dalies, 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus nesąžiningumo prezumpcijai pagal CK 6.67 straipsnio 4 punktą konstatuoti. Kasatorė įrodinėjo, kad bankas sumokėjo už paslaugas, kurių negavo, kurios buvo apskritai nereikalingos, todėl už fiktyvias paslaugas sumokėta neadekvati suma. Teismai netyrė, kokios įprastai yra Galimybių studijų kainos. Šiuo atveju sumokėta neadekvati kaina už nesuteiktas, nereikalingas paslaugas, todėl konstatuotina sutarties šalių įsipareigojimų disproporcija. Taigi tiek bankas, tiek atsakovė buvo nesąžiningi, todėl taikytina CK 6.67 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija.
Atsakovas pripažino, kad sutartimi kasatorei turėjo būti perleistos neturtinės teisės į Galimybių studiją. Tačiau atsakovo parengta Galimybių studija buvo plagiatas, taigi ji neatitiko sutarties įsipareigojimo parengti naują kūrinį. Be to, galimybių studija nebuvo reikalinga banko klientams. Kūrybinių industrijų sektorius nėra įdomus bankams, nes šio sektoriaus subjektai paprastai neturi turto, kuriuo galėtų užtikrinti gaunamą paskolą. Atsakovė iš esmės nurodė tik deklaratyvius teiginius, jų nepagrindė rašytiniais įrodymais. Pažymėtina ir tai, kad bankas neteikė papildomų konsultacijų įmonėms dėl kapitalo struktūros, gamybos strategijos, įmonių pertvarkymo ir pan., todėl galimybių studijos reikalingumas pernelyg sureikšmintas.
Ginčijama sutartis sudaryta tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių, nes vienintelis tikslas buvo pervesti iš banko lėšas atsakovei. Teismai netinkamai taikė CK 1.86 straipsnio nuostatą. Byloje nustatyta tariamo sandorio sąlyga – tikrųjų sandorio šalių valios neatitiktis sutarties sudarymo tikslui, tokio pobūdžio paslaugos bankui nebuvo reikalingos; Galimybių studija skirta ne bankui, o Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos tikslams įgyvendinti; galimybių studija neatitinka Sutarties 1.1 punkto nuostatos, nes tai nėra unikalus sutartyje nustatytas produktas, bet kitų studijų kopija. Aplinkybės, kad Sutartimi sulygtos paslaugos niekada bankui nebuvo suteiktos (kūrinys neoriginalus), patvirtina sutarties fiktyvumą. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nurodė, kad banko valia buvo naudotis ar nesinaudoti atlikta galimybių studija. Dėl to spręstina, kad šalių sudaryta sutartis atitiko visus tariamam sandoriui keliamus kriterijus.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.82 straipsnio nuostatą, nes yra visos sąlygos sandorį pripažinti negaliojančiu kaip prieštaraujantį juridinio asmens teisnumui. Bankas yra specifinis ūkio subjektas, jis vykdo ir organizuoja banko įstatuose nurodytą veiklą, siekdamas gauti pajamų ir pelno, kokybiškai aptarnauti klientus. Sandoriai, kuriais įgytos bankui nereikalingos paslaugos, sumokant gana didelę sumą, pažeidžia banko veiklos esmę ir pagrindinius veiklos principus, yra akivaizdžiai žalingi bankui ir jo kreditoriams.
Atsakovė UAB „Bankinės konsultacijos“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 14 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Nesąžiningumo prezumpcijos sąlygos egzistavimas lemia kitokį įrodinėjimo pareigos paskirstymą: sąžiningumo prezumpcijos atveju įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui, nesąžiningumo prezumpcijos atveju – atsakovui. Nagrinėjamu atveju atsakovė aktyviai įrodinėjo savo sąžiningumą, o kasatorė nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovės pateiktus duomenis. Teismai pagrįstai pripažino, kad šiuo atveju neegzistuoja CK 6.67 straipsnyje minima įsipareigojimų disproporcija. Teismų sprendimai yra tinkamai motyvuoti – aplinkybė, kad teismai nepakankamai plačiai pasisakė dėl kasatorės argumentų, nereiškia sprendimo nemotyvavimo.
CK 6.66 straipsnio 2 dalyje šalies nesąžiningumas apibūdinamas kaip žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus interesus, t. y. nesąžiningumas siejamas su žinojimu apie kreditoriaus teisių pažeidimą, bet ne su sandorio kaina. Atsakovė pažymi, kad atliktos studijos kaina atitinka įprastas tokių studijų kainas rinkoje. Kasatorei neįrodžius atsakovės nesąžiningumo, nebuvo pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį. Atsakovės nesąžiningumo negali patvirtinti ir kasatorės nurodoma aplinkybė, kad bankui tokia studija buvo nereikalinga. Tai, kad ji banko nebuvo panaudota, dar nereiškia, jog ji nebuvo reikalinga. Be to, kasatorė nepagrįstai susiaurino banko, kaip finansų įstaigos, veiklos apimtį. Kasatorės argumentai, kad bankas neturėjo planų finansuoti kūrybinių industrijų sektoriaus subjektų, yra fakto klausimai, dėl jų išsamiai pasisakė žemesnės instancijos teismai. Be to, sutartis nebuvo autorinė, todėl atsakovė neturėjo pateikti unikalaus kūrinio. Plagiato argumentu gali remtis tik asmuo, kuris pirmasis įsigijo kūrinį.
Juridinio asmens galimybė ginčyti savo sudarytus sandorius, kaip prieštaraujančius jo teisnumui, įstatyme yra ribojama: sandoris pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, kai įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga. Kasatorei neįrodžius, kad sutartis buvo nenaudinga, nėra pagrindo spręsti, jog sandoris prieštarauja juridinio asmens teisnumui. Pažymėtina ir tai, kad kasatorė vertina tik dalį banko veiklų ir iškreipia realias galimas juridinio asmens veiklas.
Šalių sudaryta sutartis buvo realiai įvykdyta, todėl teismams nebuvo pagrindo taikyti CK 1.86 straipsnio nuostatas. Nors kasatorė nurodo, kad Galimybių studija bankui nebuvo reikalinga, tačiau ji nepaneigia fakto, jog apskritai tokia paslauga bankui buvo reikalinga.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl sandorio šalių nesąžiningumo kaip actio Pauliana sąlygų
Byloje keliamas konsultacinių paslaugų sutarties techninių galimybių studijai kūrybinių industrijų sektoriaus plėtrai parengti galiojimo klausimas – kasatorė šią sutartį ginčija keliais pagrindais, tarp jų – actio Pauliana instituto pagrindu. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas taikomas, kai nustatomos šios jo taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zMTEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-311/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-311/2012">3K-P-311/2012</a>; teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kseda“ v. R. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NC8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-84/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-84/2013">3K-3-84/2013</a>; 2016 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Roche Lietuva“ v. BUAB „Kraujo donorystės centras“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNjUtMjE5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-65-219/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-65-219/2016">e3K-3-65-219/2016</a>; kt.).
Taikant actio Pauliana institutą, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB,,Jonsta“ v. UAB „Top Decor“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MDMtNzA2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-703-706/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-703-706/2015">3K-3-703-706/2015</a>; kt.).
CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dvišalį atlygintinį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu galima tik tokiu atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas jį su skolininku, buvo nesąžiningas, t. y. turėjo žinoti arba žinojo, jog sandoris pažeidžia kreditorių teises. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl asmens elgesio, laikomo sąžiningu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „LKU turto valdymas“ v. V. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-119-421/2016; 2013 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. J. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-336/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-336/2013">3K-3-336/2013</a>; kt.).
Kasatorė, ginčydamas sandorį actio Pauliana instituto pagrindu, teigė, kad nagrinėjamu atveju preziumuojamas sandorio šalių nesąžiningumas CK 6.67 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.67straipsnyje nustatyta civilinėje teisėje galiojančios sąžiningumo prezumpcijos išimtis – nesąžiningumo prezumpcijos atvejai. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias bent vienos CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl joms tenka įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ginčijamą sandorį sudariusių šalių nesąžiningumas preziumuojamas įrodžius, jog sandorio įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija), t. y. CK 6.67 straipsnio 1 dalies 4 punktas taikomas tokiu atveju, kai turtas parduodamas už daug mažesnę kainą nei nustatyta jų rinkos vertė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. J. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-336/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-336/2013">3K-3-336/2013</a>; 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kseda“ v. R. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NC8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-84/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-84/2013">3K-3-84/2013</a>; kt.).
Kasatorė sandorio šalių nesąžiningumą grindžia argumentais, kad bankas, sumokėdamas neadekvataus dydžio lėšas, įgijo paslaugas, kurios jam nebuvo reikalingos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs viešai skelbiamus duomenis apie kitas panašios vertės techninių galimybių studijas, kurių parengimas buvo finansuojamas ES paramos lėšomis, padarė išvadą, kad ginčijamo sandorio vertė nėra nepagrįstai didelė, o kasatorė nepateikė kitų įrodymų, jog atsakovės atlikto darbo vertė neproporcinga rinkos kainai. Be to, apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs Galimybių studijos paskirtį ir turinį, atsižvelgęs į banko veiklos pobūdį, pagrįstai konstatavo, kad remiantis byloje pateiktais duomenimis neįrodytas sandorio nenaudingumas CK 6.67 straipsnio 4 punkto prasme. Tai, kad atsakovės parengta Galimybių studija nepasinaudota banko veikloje, savaime neįrodo nei jos vertės mažareikšmiškumo, nei to, kad ji negalėjo būti panaudota. Sandorio nenaudingumas negali būti pagrindžiamas ir tuo, kad galimybių studija buvo plagiatas ir tai neatitiko sutarties sąlygų – tokia kasatorės nurodyta aplinkybė galėtų būti pagrindas konstatuoti netinkamą sutarties vykdymą ir taikyti dėl netinkamo sutarties vykdymo teisinius padarinius, kurie neapima sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Kitos sandorio šalies nesąžiningumas turi būti įrodytas laikantis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių civiliniame procese (CPK 177, 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos tinkamai vadovaujantis proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Dėl to kasatorei neįrodžius aplinkybių, pagrindžiančių CK 6.67 straipsnio 1 dalies 4 punkto prezumpciją, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo šią prezumpciją taikyti. Kitais byloje pateiktais įrodymais taip pat neįrodytas atsakovės, sudariusios sandorį su banku, nesąžiningumas. Bylos duomenimis nepatvirtinta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu egzistavo viešo pobūdžio informacija apie banko finansines problemas – pagal tuo metu viešai pateikiamą informaciją atsakovė negalėjo numatyti finansinių banko sunkumų. Nenustatęs sandorio šalių nesąžiningumo, kaip vienos iš actio Pauliana sąlygų, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti šio instituto ginčijamam sandoriui. Dėl to teisėjų kolegija nekonstatuoja netinkamo CK 6.66 straipsnio nuostatų taikymo pažeidimo.
Dėl juridinio asmens tikslams prieštaraujančio sandorio
Kasatorės teigia, kad byloje nustatytos visos sąlygos pripažinti sandorį negaliojančiu kaip prieštaraujantį juridinio asmens teisnumui, t. y. ginčijamo sandorio pagrindu bankas už didelę sumą įgijo nereikalingas paslaugas, o tai nenaudinga nei bankui, nei jo kreditoriams.
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti pagrindai sandoriams pripažinti negaliojančiais savaime nesiejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda; priešingu atveju būtų neproporcingai pažeidžiamas teisinių santykių stabilumo principas. Tačiau jei tai nurodyta juridinio asmens teisnumą apibrėžiančiose normose ar steigimo dokumentuose, su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Tokiu atveju CK 1.82 straipsnio taikymas (atsižvelgiant ir į kitas šio straipsnio taikymui svarbias aplinkybes) būtų pateisinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. AB Lietuvos paštas ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-536/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-536/2013">3K-3-536/2013</a>, ir joje nurodytą praktiką).
Tam, kad privataus juridinio asmens teisnumui prieštaraujantis sandoris būtų nuginčytas, būtina sąlygų visuma: pirma, turi būti nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens tikslams; antra, turi būti įrodytas juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas; trečia, turi būti nustatytas sandorį ginčijančio asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Baltateksas“ v. UAB „Sarteksas“, bylos Nr. 3K-3-17/2011; kt.). Nepaneigus kitos sandorio šalies sąžiningumo prezumpcijos, privataus juridinio asmens sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu, tačiau pažeistos juridinio asmens teisės gali būti ginamos kitais civilinių teisių gynimo būdais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vasmangas“ v. UAB „Valdo leidykla“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-567/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-567/2006">3K-3-567/2006</a>).
Bankas yra specifinis ūkio subjektas – komercinis bankas yra įsteigta kredito įstaiga, turinti licenciją įstatyme nustatyta tvarka verstis indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių (Bankų įstatymo 2 straipsnio 2 punktas, 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagrindinis banko tikslas – organizuoti ir vykdyti banko įstatuose numatytą veiklą (Ūkio banko įstatų II skyriaus 1 punktas). Bankas turi teisę teikti visas finansines paslaugas, tarp jų ir finansines paslaugas užsienio valiuta, jei ši teisė neapribota pagal šį ir kitus įstatymus, be to, gali verstis tokia kita veikla, be kurios neįmanoma teikti finansinių paslaugų, kuri padeda teikti finansines paslaugas ar yra kitaip tiesiogiai susijusi su finansinių paslaugų teikimu (Bankų įstatymo 4 straipsnio 2, 3 dalys). Iš esmės analogiškos nuostatos nustatytos ir Ūkio banko įstatuose (įstatų I skyriaus 1 punktas, II skyriaus 3, 4 punktai). Atsižvelgdamas į banko veiklos tikslą ir apibrėžtas jo ribas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė teisinių apribojimų įgyvendinti ginčijamame sandoryje apibrėžtą veiklą. Pagal byloje pateiktus duomenis teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas sandoris aiškiai, akivaizdžiai nenaudingas ir nesusijęs su finansinių paslaugų teikimu. Be to, kasatorė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė atsakovės sąžiningumo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnį. Dėl to teisėjų kolegija nekonstatuoja kasatorės įvardyto CK 1.82 straipsnio netinkamo taikymo.
Dėl tariamo sandorio
Kasatorė teigia, kad ginčijama sutartis atitiko visus tariamam sandoriui keliamus kriterijus (CK 1.86 straipsnis). Pasisakydama dėl šio argumento, teisėjų kolegija pažymi, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Esminis tariamo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Star1 Airlines“ v. BUAB „Star Team Group“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-250/2014, ir joje nurodyta praktika)
Aplinkybių, ar sandoris buvo realiai vykdomas, nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustato iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad sutartis realiai įvykdyta: atsakovė, nepraleisdama sutartyje nustatyto termino, parengė Galimybių studiją, o bankas sumokėjo už atliktą darbą, taigi šalys realiai įgijo sutartyje nustatytas atitinkamas teises ir pareigas. Byloje pateiktais duomenimis kasatorė neįrodė, kad šalys, sudarydamos ginčijamą sandorį, iš tikrųjų siekė kitokių, nei numatyta sutartyje, tikslų, t. y. sukurti fiktyvų pagrindą atsakovei gauti banko lėšas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatytos faktinės aplinkybės CK 1.86 straipsnio normai taikyti.
Teisėjų kolegija šioje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio nuostatas dėl kreditorių teisių pažeidimo, nesąžiningumo prezumpcijos, tariamo ir juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo ir šiais klausimais formuojamą teismų praktiką, todėl nebuvo pagrindo pripažinti sandorius negaliojančiais kasatorės įvardytais pagrindais. Dėl to kasacinio skundo argumentai pripažintini nesudarančiais pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinio teismo procesinį sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi teisinės reikšmės ginčui byloje išspręsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovė kasacinės instancijos teisme patyrė 405,44 Eur atstovavimo išlaidų. Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos priteistinos iš ieškovės (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko (j. a. k. 112020136) uždarosios akcinės bendrovės „Bankinės konsultacijos“ (j. a. k. 122612823) naudai 405,44 Eur (keturis šimtus penkis Eur 44 ct) atstovavimo išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Andžej Maciejevski
Gediminas Sagatys
Donatas Šernas
