Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir išeitinės kompensacijos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-440/2012 (S)

Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-03676-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.4; 15.3.2

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. K. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Euro sofa“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir išeitinės kompensacijos priteisimo,

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas kilo dėl DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto taikymo ir aiškinimo.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo UAB „Euro sofa“ direktoriaus įsakymus dėl drausminių nuobaudų skyrimo ir atleidimo iš darbo; pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu; priteisti vidutinį darbo užmokestį po 3111,54 Lt kas mėnesį už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. nuo atleidimo iš darbo dienos (2011 m. vasario 25 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; nustatyti, kad jo ir atsakovo 2010 m sausio 19 d. sudaryta darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; priteisti 6223,08 Lt išeitinę išmoką (DK 140 straipsnio 1 dalies 2 punktas); priteisti iš atsakovo 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 19 d. dirbo UAB „Euro sofa“ baldų gamybos cecho meistru, o nuo 2010 m. vasario 8 d. – technikos inžinieriumi. 2011 m. vasario 24 d. jam buvo paskirta drausminė nuobauda (papeikimas) už tai, kad laiku nebuvo pakeistos nesaugios klijų žarnos. Ieškovas teigė, kad nuobauda jam buvo skirta nepagrįstai, nes nebuvo padarytas darbo drausmės pažeidimas: 2010 m. balandžio 23 d. buvo atliktas klijų žarnų keitimas, o pagal žarnų gamintojų ir tiekėjų rekomendacijas jas siūloma keisti kas metai; kitas keitimas atliktas 2011 m. vasario 18 d. Kadangi darbas buvo atliktas, nuobauda jam buvo skirta nepagrįstai, be to, įsakyme nenurodoma, kokias tarnybines instrukcijas ir taisykles jis pažeidė.

Ieškovo nuomone, jam 2011 m. vasario 25 d. paskirta antroji drausminė nuobauda (atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą) taip pat nepagrįsta. 2011 m. vasario 24 d. atsižvelgiant į vyriausiosios buhalterės tarnybinį pranešimą, kad buhalterinės apskaitos dokumentuose prekės nurašytos anksčiau laiko, buvo sudaryta komisija prekių paieškai įmonės teritorijoje, tačiau jos surašytas aktas neatitinka tikrovės, nes įrankiai nėra dingę, jie yra įmonės teritorijoje. Ieškovas teigė, kad jam nebuvo leista nieko paaiškinti, buvo elgiamasi šališkai. Ieškovo manymu, jį buvo siekiama atleisti, kad į jo vietą būtų galima priimti kitą darbuotoją. Dėl neteisėto atleidimo nukentėjo jo reputacija, tai pakenkė jo sveikatai, buvo įžeistas jo orumas, todėl prašė priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino UAB „Euro sofa“ direktoriaus 2011 m. vasario 25 d. įsakymą dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – skyrimo ieškovui neteisėtu; įpareigojo atsakovą pakeisti ieškovo dokumentuose atleidimo duomenis, įrašant, jog jis atleistas iš pareigų pagal DK 297 straipsnio 4 dalį (darbo sutarties nutraukimas teismo sprendimu); priteisė iš atsakovės 3111,54 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2011 m. vasario 25 d. iki sprendimo įvykdymo, 6223,08 Lt išeitinės išmokos, 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, bei 2618 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas konstatavo, kad 2011 m. vasario 24 d. įsakymu ieškovui pagrįstai skirta drausminė nuobauda – papeikimas, taip pat, kad atsakovas, 2011 m. vasario 24 d. raštu pareikalavęs ieškovo iki tos pačios dienos 16 val. pasiaiškinti ir dėl kito darbo drausmės pažeidimo (įrankių nurašymo ir jų laikymo kabinete), nesuteikė pakankamai laiko surinkti įrodymus bei surašyti pasiaiškinimą ir kitą dieną atleido ieškovą iš darbo. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė aplinkybių, grindžiančių ieškovo darbo drausmės pažeidimą, nes nepateikė bendrovėje nustatytų įrankių užsakymo ir įsigijimo, jų nurašymo ir laikymo tvarkos taisyklių, todėl ieškovo atlikti veiksmai ne­ga­li bū­ti kva­li­fi­kuo­ja­mi kaip kal­ti ir ne­ga­li bū­ti draus­mi­nės at­sa­ko­my­bės pa­grin­das, o terminas pasiaiškinimui pateikti ieškovui buvo suteiktas tik formaliai.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo teismas pažymėjo, kad ieškovas, sužinojęs, jog yra atleidžiamas iš darbo dėl to, kad įtariamas daiktų pasisavinimu bei apskritai pažeidžia bendrovės vidaus tvarką, nesistengia veikti bendrovės labui, patyrė stresą, pablogėjo sveikata, pašlijo jo reputacija tarp draugų, buvusių bendradarbių ir net šeimoje, todėl padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra pagrįstas, ir priteisė ieškovui iš atsakovo 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 9 d. sprendimu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo R. K. ieškinys, paliko nepakeistą, o kitą sprendimo dalį panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas, susijusias su ieškovo padarytais nusižengimais, nes 2010 m. kovo 22 d. susirinkimo protokolu Nr. 4 ieškovas buvo įpareigotas iki 2010 m. kovo 31 d. pateikti finansų vadovei ataskaitą apie įrankių situaciją įmonėje, 2010 m. balandžio 1 d. susirinkimo protokolo 6 punktu nutarta įpareigoti ieškovą iki 2010 m. balandžio 2 d. pateikti sugadintos detalės (porolono pjaustymo staklės) sugadinimo aktą, nurodyti priežastis, patirtus nuostolius ir kitą informaciją, ir nustatyta, kad ši tvarka turi būti taikoma kiekvienu detalių (įrankių) sugadinimo atveju, 2010 m. balandžio 9 d. susirinkimo protokolu nutarta, kad ieškovas skiriamas atsakingu už tai, kad iki 2010 m. balandžio 16 d. įrankiai būtų perrašyti konkretiems darbuotojams, todėl šie susirinkimo protokolai laikytini lokaliniais aktais, kuriais buvo nustatytos taisyklės, kaip turi būti nurašomi sugadinti įrankiai ir kas už tai atsakingas, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad įmonėje jokiais įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais nebuvo reglamentuota įrankių laikymo ir nurašymo tvarka, nepagrįsta. Ieškovas šios tvarkos nesilaikė, nevykdė jam nustatyto pavedimo ir be priežasties nurašė ką tik įsigytus įrankius, kuriuos komisija rado ieškovo kabinete. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad ieškovas ketino įrankius pasisavinti, todėl egzistavo visos drausminės atsakomybės sąlygos, leidžiančios darbdaviui traktuoti darbuotojo darbo pareigų pažeidimą DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 9 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 12 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad susirinkimo protokolai yra lokalūs aktai, kuriais buvo nustatytos taisyklės, kaip turi būti nurašomi sugadinti įrankiai ir kas už tai atsakingas. Kasatoriaus nuomone, ši išvada nepagrįsta, nes atsakovas tokių bendrovėje nustatytų taisyklių nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas protokolo nuostatą galvučių rinkinio Proxxon (toliau – rinkinys) ir akumuliatoriaus Makita (toliau – akumuliatorius) nurašymui, neatkreipė dėmesio į tai, kad ji buvo privaloma tik konkrečiam veiklos įmonėje periodui ir konkretiems įrankiams, kurie buvo įmonėje iki 2010 m. kovo 31 d., o akumuliatorius ir rinkinys buvo įsigyti ir pradėti naudoti tik 2010 m. gruodžio mėn. Dėl šių priežasčių 2010 m. kovo 22 d. protokolo Nr. 4 2 punkto nuostata negali būti traktuojama kaip įmonės vidaus tvarkos taisyklė, taikoma visais kitais įrankių tvarkymo, disponavimo, nurašymo atvejais. Be to, šiame protokole nėra nurodyta, kad šis punktas taikomas periodiniam ataskaitų apie įrankių situaciją įmonėje teikimui, nėra nustatytų ataskaitinių periodų ir pan. Skundžiamajame sprendime apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino šią susirinkimo protokolo nuostatą ir taip iškreipė jos tikrąją prasmę ir paskirtį, t. y. nesant jokio teisinio pagrindo ją pritaikė teisiniams darbo santykiams, kuriems reguliuoti ji nebuvo skirta.

2010 m. balandžio 1 d. susirinkimo protokolo, kuriuo skundžiamajame sprendime taip pat rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, 6 punkte įtvirtinta, kad iki 2010 m. balandžio 2 d. R. K. pateikia sugadintos detalės (porolono pjaustymo staklės) sugadinimo aktą, nurodo priežastis, patirtus nuostolius ir kitą informaciją. Tame pačiame punkte nurodyta, kad ši tvarka turi būti taikoma kiekvienu detalių (įrankių) sugadinimo atveju. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą grįsdamas šia 2010 m. balandžio 1 d. protokolo nuostata neįvertino, kad ji taikoma detalių (įrankių) sugadinimo atveju, o byloje nėra jokių duomenų, kad akumuliatorius ir rinkinys būtų buvę sugadinti. Kadangi įrankiai nebuvo sugadinti, nebuvo pagrindo sudaryti jų sugadinimo akto, taigi ieškovas tinkamai vykdė 2010 m. balandžio 1 d. protokolu Nr. 6 jam nustatytas pareigas, todėl darbo drausmės pažeidimo nepadarė ir darbo tvarkos nepažeidė.

Nors akto dėl akumuliatoriaus ir rinkinio sugadinimo nebuvo, šie įrankiai 2010 m. gruodžio 31 d. buvo nurašyti (nurašymo aktą pasirašė įmones buhalterė ir direktorė). Taigi, 2010 m. balandžio 1 d. susirinkimo protokolo 6 punkto nuostatas pažeidė ne ieškovas, o pirmiau nurodyti asmenys. Šios aplinkybės patvirtina įmonėje nusistovėjusią tvarką, pagal kurią įrankiai būdavo nurašomi nuo įmonės apskaitos po 21 dienos naudojimo, kad nesikauptų apskaitoje. Įrankiai, kurių pasisavinimu (ar ketinimu pasisavinti) kaltinamas ieškovas, buvo įsigyti tik 2010 m. gruodžio mėn., todėl akivaizdu, kad 2010 m. balandžio 9 d. protokolo Nr. 8 7 punkto nuostatos negalėjo būti taikomos kaip teisinis pagrindas, patvirtinantis, jog ieškovas nesilaikė vidinių darbo tvarkos taisyklių. Šio protokolo punkto pažeidimas galėjo būti konstatuotas tik tuo atveju, jei ieškovas nebūtų perrašęs įmonėje 2010 m. balandžio 9 d. buvusių įrankių iki nurodyto termino, t. y. 2010 m. balandžio 16 d.

Iš bylos aplinkybių matyti, kad įmonėje „Euro sofa“ egzistavo žodiniai susitarimai, vykdomi vadovaujantis ne nustatytais lokaliniais aktais, o pagal įpratimą ar nutylėjimą. Šį faktą įrodo prierašas 2011 m. gegužės 3 d. akte, kuriuo įmonės darbuotojas V. R. (R.) yra pažymėjęs, kad pateikiamas įrankių sąrašas neišsamus, nes daug kas panaudota, guli dirbtuvėse, yra elektros skydinėje ir elektriko dirbtuvėse. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad įmonėje nebuvo vidaus tvarkos taisyklių, reglamentavusių ne tik sugadintų įrankių nurašymo, bet ir kitų įrankių nurašymo apskaitos dokumentuose tvarką, įrodo ieškovo veiksmų teisėtumą. Bylos nagrinėjimo metu finansų direktorė nurodė, kad laikyti įrankius stalčiuje – neetiška, taip patvirtindama, kad griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – taikyta ne už darbo tvarkos taisyklių pažeidimus (nes patvirtintų tokių vidaus darbo tvarkos taisyklių įmonėje nebuvo), o už neetišką elgesį. Akivaizdu, kad byloje nebuvo įrodytas ieškovo tariamai neteisėtų veiksmų buvimo faktas tokiu mastu, kad nekiltų abejonių, jog darbuotojas tuos veiksmus tikrai atliko. Nepaisant to, Klaipėdos apygardos teismas skundžiamajame sprendime konstatavo, kad komisija paliudijo, jog ieškovas laikydamas savo kabinete nuo įmonės buhalterinės apskaitos nurašytas prekes kėsinosi padaryti nusikaltimą. Įrankiai niekur nedingo, buvo įmonės teritorijoje, jie buvo naudojami gamybiniame procese, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad įmonei padaryta žala. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos ieškovą apkaltino padarius neteisėtą veiką remdamasis hipotetine prielaida: jei įrankiai buvo darbo kabineto spintoje ir stalčiuje, darytina išvada, kad darbuotojas ketino įrankius pasisavinti. Tiek baudžiamojoje, tiek administracinėje teisėje vagystė padaroma veikimu, t. y. turi būti akivaizdu, kad asmuo, kuris įtariamas padaręs ar kėsinęsis padaryti vagystę, turi atlikti konkrečius veiksmus, iš kurių būtų akivaizdu, jog jis kėsinosi pavogti kokią nors materialią vertybę. Taikant DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą praktikoje iki šiol lieka neaišku, ar nusikalstamos veikos požymiams pagal jį konstatuoti užtenka vien rasti ne vietoje padėtus darbo įrankius.

CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasatoriaus nuomone apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir ginčo šalių pateiktus įrodymus, juos vertino šališkai, neatsižvelgė į byloje esančių įrodymų prieštaringumą, tai nulėmė skundžiamo sprendimo priėmimą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad įmonės direktorė bylos nagrinėjimo metu patvirtino negalinti kaltinti ieškovo vagyste, kad atsakovė neįrodė, jog laikyti įrankius darbo kabinete buvo uždrausta, kad protokoluose esantys įrašai ir darbuotojo V. R. prierašas patvirtina bendrovėje galiojusią praktiką įrankius bei medžiagas laikyti darbo vietose, kad įrankiai, kurių pasikėsinimu pavogti buvo apkaltintas ieškovas, buvo nedingę iš kabineto per du mėnesius nuo jų nurašymo; kt. Be to, teismas nesilaikė griežtų įrodymų vertinimo reikalavimų, taikomų bylose, kai kilus ginčui tarp darbo sutarties šalių dėl darbuotojo veiksmų kvalifikavimo pagal DK DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą reikalaujama įrodyti darbuotojo kaltę tokiu laipsniu, kad nekiltų jokių pagrįstų abejonių šio fakto buvimu. Byloje esantys įrodymai ne tik neįrodo ieškovo neteisėtų veiksmų, bet labiau leidžia manyti nebuvus neteisėtų ieškovo veiksmų, negu juos buvus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Euro sofa“ prašo kasacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Kasatoriui dėl netinkamo pareigų vykdymo 2010 m. gegužės 28 d. buvo paskirta drausminė nuobauda – pastaba, kurios jis neginčijo ir kuri yra galiojanti. Antroji drausminė nuobauda paskirta už tai, kad, nepaisant fizinio klijų žarnų susidėvėjimo, pastebėto 2010 m. lapkričio mėnesį, jos buvo pakeistos tik po pakartotinių raginimų ir 2011 m. vasario 18 d. tarnybinio pranešimo. Šios drausminės nuobaudos pagrįstumą patvirtino tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas. Trečioji nuobauda skirta už tai, kad pagal 2012 m. sausio 10 d. pateiktą prekių likučių įrankių sandėlyje sąrašą, kuriame kasatorius nurodė, jog akumuliatorius ir rinkinys yra nebetinkami naudoti, šie daiktai buvo nurašyti, nors po to patikrinimo metu jie buvo rasti kasatoriaus kabinete. Šie įrankiai buvo geri ir jie net nebuvo atiduoti į gamybą. Po kasatoriaus atleidimo iš darbo jo kabinete rasta ir daugiau įrankių bei medžiagų, kurie neįtrauktų į apskaitą.

Kasaciniame skunde pateikti nepagrįsti ir deklaratyvūs kasatoriaus teiginiai dėl tariamo siekio bet kokiais būdais jį atleisti ir neva įmonėje nebuvusio poreikio daugiau kaip vienam technikos inžinieriui. Tokie teiginiai buvo paneigti pateikiant įrodymus, kad 2011 metams įmonėje buvo planuotas gamybos ir pardavimų didėjimas, augo tiek metinė apyvarta, tiek darbuotojų skaičius.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad neva užteko nustatyti aplinkybę, jog rinkinys ir akumuliatorius buvo rasti jo darbo kabinte, ir remiantis tik šia aplinkybe buvo konstatuota veika, turinti kėsinimosi pasisavinti turtą požymių. Esant dideliam darbuotojų skaičiui, yra svarbu užtikrinti tinkamą darbuotojų gamyboje naudojamų įrankių ir medžiagų apskaitą, jų nurašymo tvarką, kad būtų ekonomiškai naudojami įmonės resursai ir nebūtų sudaromos sąlygos įrankių bei medžiagų pasisavinimui. Dėl to 2010 m. balandžio mėnesiais vykusių susirinkimų metu buvo nustatyta aiški įrankių ir medžiagų administravimo tvarka bei taisyklės įmonėje: gamyboje negali būti nenaudojamų įrankių, jie turi būti grąžinti į įrankinę; administracijos patalpose negalima laikyti medžiagų (žaliavų). Kasatorius buvo paskirtas atsakingu už tai, kad patvirtinta tvarka būtų tinkamai pradėta įgyvendinti, tačiau pats jos nesilaikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nustatyta tvarka nebuvo apribota laiko atžvilgiu ir turėjo būti taikoma visada, įskaitant ir byloje nagrinėjamą atvejį dėl akumuliatoriaus ir galvučių rinkinio. Kasatorius prisipažįsta, kad pasirašinėjo 2011 m. sausio 10 d. prekių likučių aktą, kuriame užfiksuoti nuo įmonės apskaitos nurašomi įrankiai ir kurio pagrindu buvo sudarytas 2010 m. gruodžio 31 d. įrankių nurašymo aktas. Patvirtinus įrankių nurašymą, jų nebelieka įmonės apskaitoje ir sudaromos galimybės juos neteisėtai užvaldyti, taip pat įmonė yra priversta pirkti naujus įrankius, dėl ko didėja sąnaudos. BK 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Šiuo atveju buvo imtasi operatyvių veiksmų surasti rinkinį bei akumuliatorių ir taip užkirstas kelias kasatoriui pabaigti nusikaltimą. Aplinkybės, kad po atleidimo kasatoriaus kabinete rasta ir kitų atsakovo įrankių, tik patvirtina apeliacinės instancijos teismo konstatuotą faktą, kad kasatorius kėsinosi pasisavinti atsakovui priklausančius įrankius. Tokie kasatoriaus veiksmai atitinka DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintą šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo apibrėžtį; šis pažeidimas buvo užfiksuotas, iki drausminės nuobaudos skyrimo įvertinti dokumentai, sudaryta komisija, gautas kasatoriaus pasiaiškinimas, atsižvelgta į darbo drausmės pažeidimo sunkumą, kasatoriaus veiksmų tyčinį pobūdį ir neigiamus ankstesnius vertinimus, todėl, kaip teisingai sprendė apeliacinės instancijos teismas, griežčiausia drausminė nuobauda buvo pritaikyta pagrįstai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taikant DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatas yra vienoda ir aiški, teismas yra nurodęs, kad tokiu atveju reikia nustatyti darbuotojo valią be teisėto pagrindo užvaldyti svetimą turtą; neteisėti veiksmai gali būti įrodinėjami visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, kurių visuma turi lemti neabejotiną išvadą, kad darbuotojas tokius veiksmus atliko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2011; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2011). Šioje byloje buvo aplinkybių visuma (neteisėtas įrankių nurašymas, jų neatidavimas į gamybą, slėpimas, melavimas ir išsisukinėjimas) įrodo, kad kasatorius kėsinosi pasisavinti atsakovui priklausančius įrankius. Be to, kasatoriui iki jo atleidimo dienos jau buvo skirtos dvi drausminės nuobaudos (pastaba ir papeikimas), kurios nėra nuginčytos, ir vien tai pagrindas atleisti kasatorių iš darbo.

Tai, kad kasatorius turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog skundžiama teismo nutartis yra nemotyvuota arba pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys proceso įstatymai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto taikymo

Darbuotojo drausminės atsakomybės taikymo pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Viena drausminių nuobaudų rūšių – atleidimas iš darbo (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šioje byloje kasatorius atleistas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo samprata pateikta DK 235 straipsnio 1 dalyje, o DK 235 straipsnio 2 dalyje nustatyti šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo atvejai, šis sąrašas nėra baigtinis. Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas – tai darbo pareigų pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ir nustatytai darbo tvarkai. Kasatoriui taikytas DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas. Pagal jį šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomos veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors darbuotojas už šias veikas nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Toks atleidimo iš darbo pagrindas suteikia darbdaviui teisę atleisti darbuotoją iš darbo be įspėjimo, nesikreipiant į kompetentingas institucijas dėl darbuotojo patraukimo administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn ir nelaukiant jų išvadų, jei pats darbdavys nustato darbuotojo elgesyje (veikoje) administracinio nusižengimo ar nusikaltimo darbdavio atžvilgiu požymius.

Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, minėta, yra drausminė nuobauda, kuri, kaip ir kitos nuobaudų rūšys, gali būti taikoma tik esant būtinoms drausminės atsakomybės sąlygoms: konkretiems darbuotojo neteisėtiems veiksmams arba neveikimui, žalingiems padariniams, priežastiniam darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalingų padarinių ryšiui, darbuotojo kaltei (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 4 dalis, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo atveju turi būti nustatytos aplinkybės, suteikiančios pagrindą jį kvalifikuoti šiurkščiu. Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą kaip šiurkštaus, turi pateikti darbdavys, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K. v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-532/2005; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. UAB „Barker textiles“, bylos Nr. 3K-3-424/2011; kt.). Konstatuojant darbo pareigų pažeidimą DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu, papildomai reikia nustatyti darbuotojo valią be teisėto pagrindo užvaldyti svetimą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB,,Baltijos parkai“, bylos Nr. 3K-3-351/2006). Šią aplinkybę taip pat turi įrodyti darbdavys.

Teismas, spręsdamas, ar darbdavys tinkamai įvykdė įrodinėjimo pareigą, privalo atsižvelgti į bendruosius įrodymų pakankamumo ir patikimumo civiliniame procese principus, taip pat į bylos materialinį teisinį pobūdį, šiuo atveju – darbo bylos specifiką, kuri gali nulemti teismo parinktus įrodymų pakankamumo kriterijus (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. 2011 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. UAB „Putokšnis“, bylos Nr. 3K-3-303/2011;).

Pažymėtina, kad DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtinta norma reiškia, kad darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo už veiksmus, kurie turi nusikaltimo požymių. Atleidimas šiuo pagrindu reiškia ne tik darbo santykių pasibaigimą, tačiau gali turėti įtakos darbuotojo būsimai darbinei veiklai, jo reputacijai artimųjų, visuomenės akyse bei sukelti kitų neigiamų padarinių. Dėl šių priežasčių Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad tai, jog darbuotojas atliko veiksmus, turinčius vagystės ar kito nusikaltimo, numatyto DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte, požymių, turi būti įrodyta tokiu laipsniu, kad neliktų jokių pagrįstų abejonių šio fakto egzistavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B., R. Ž. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB,,Grasta“, bylos Nr. 3K-3-615/2007; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. UAB „Einhell Balticum“, bylos Nr. 3K-3-265/2012).

Bylą nagrinėję teismai skirtingai vertino kasatoriaus veiksmus (neteisingos informacijos įrankių nurašymui pateikimą ir įrankių laikymą darbo kabinete), kuriuos atsakovas traktavo kaip turinčius pasisavinimo požymių. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog kasatorius padarė darbo drausmės pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas priėjo priešingą išvadą ir pripažino, kad kasatorius kėsinosi pasisavinti įrankius, t. y. kad padarė veiką, numatytą DK 275 straipsnio 2 dalies 7 punkte. Teisėjų kolegijos manymu, apeliacinės instancijos sprendime nurodytos aplinkybės (įmonėje egzistavo lokalūs teisės aktai, nustatantys įrankių laikymo ir sugadintų įrankių nurašymo tvarką; kasatorius, pats būdamas atsakingas už šios tvarkos užtikrinimą, ją pažeidė, pateikė nurašyti tinkamus naudoti įrankius, juos laikė savo darbo kabinete, o ne specialioje patalpoje), kuriomis teismas grindė savo išvadą, įrodo, kad kasatorius, netinkamai vykdydamas savo darbines pareigas, padarė darbo drausmės pažeidimą, tačiau jų nepakanka konstatuoti kasatoriaus valią pasisavinti nurašytus ir kabinete laikytus įrankius. Priešingai, byloje nustatytos kitos aplinkybės (kasatorius įrankius darbo vietoje laikė ilgą laiką (apie 2 mėnesius), jie nebuvo specialiai paslėpti), kurios kelia abejonių valios pasisavinti įrankius buvimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prieš tai aptartą šios kategorijos bylose reikalaujamą įrodytumo laipsnį, konstatuoja, kad byloje nenustatyta kasatoriaus valios be teisėto pagrindo užvaldyti svetimą turtą savo ar kito asmens naudai, t. y. nenustatyta, kad jo atliktuose veiksmuose yra vagystės ar turto pasisavinimo požymių (DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

Dėl teismo teisės spręsti dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo

Konstatavimas, kad kasatoriaus veiksmuose nenustatyta vagystės ar turto pasisavinimo požymių (DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas), nelemia išvados, kad kasatorius iš viso nepadarė šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, kuris buvo teisėtas pagrindas taikyti jam drausminę atsakomybę – atleidimą iš darbo. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiais atvejais, kai darbuotojas atleistas iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą ir byloje nustatomi konkretūs darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas, teismas juos vertina, kvalifikuoja ir sprendžia, ar jie atitinka DK 235 straipsnyje nustatyto šiurkštaus darbo pažeidimo sąvoką ir ar sudaro pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, nepriklausomai nuo to, pagal kurį DK 235 straipsnio 2 dalies punktą kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą juos kvalifikavo darbdavys. Taigi, teismo prerogatyva spręsti, ar darbuotojas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, tinkamai teisiškai kvalifikuoti santykius, taip pat nurodyti faktinį atleidimo pagrindą atitinkančią teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. UAB „Re Vera“, bylos Nr. 3K-3-172/2011; 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. UAB „Barker textiles“, bylos Nr. 3K-3- 424/2011).

Minėta, šiurkštus darbo drausmės pažeidimas – tai darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai (DK 235 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant klausimą, ar darbo drausmės pažeidimas priskirtinas prie šiurkščių, būtina analizuoti darbo drausmės pažeidimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius nuostolius bei kitokius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltę ir jos formas, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. Zarasų rajono savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-59/2006).

Nagrinėjamu atveju kasatorius buvo atsakingas už tinkamą įrankių, medžiagų laikymą, nurašymą ir racionalų jų naudojimą, taigi jo darbo veikla susijusi su materialiosiomis vertybėmis, jų apskaita ir naudojimu darbdavio interesais. Tokiems darbuotojams taikomi didesni sąžiningumo ir rūpestingumo darbe standartai. Kasatoriaus veiksmai tokių standartų neatitiko. Jis, kaip nustatyta byloje, pateikė nurašyti neseniai įgytus, tinkamus naudoti įrankius ir naują akumuliatorių, po nurašymo šiuos daiktus laikė savo kabinete, todėl jie negalėjo būti naudojami gamyboje. Taigi kasatorius atliko veiksmus, trukdančius tinkamai naudoti darbdavio resursus ir taip kenkiančius darbdavio interesams. Šie veiksmai, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo sampratą, pateiktą DK 235 straipsnio 1 dalyje ir kvalifikuotini šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto pagrindu (kiti pažeidimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka). Kasatorius nurodo, kad atsakovas neturėjo lokalių teisės aktų, reguliuojančių materialiųjų vertybių apskaitą, laikymą ir nurašymą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad tokie aktai įmonėje priimti. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada ir pažymi, kad egzistuojančių lokalių teisės aktų neišsamumas šiuo atveju nelaikytinas aplinkybe, eliminuojančia kasatoriaus atsakomybę, nes darbuotojo pareiga dirbti dorai ir sąžiningai, tausoti darbdavio turtą numatyta DK 228 straipsnyje, o sudaryta darbo sutartis įpareigoja darbuotoją būti lojaliu darbdaviui.

Vadinasi, atsakovas kasatoriaus veiksmus pagrįstai pripažino šiurkščiai pažeidžiančiais darbo drausmę, todėl nepriklausomai nuo to, kad klaidingai laikė juos turinčiais vagystės požymių, turėjo teisinį pagrindą už jų padarymą nutraukti darbo sutartį. Pažymėtina, kad šiuo atveju teisinis atleidimo pagrindas – DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas (kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas) – nesikeičia, pakeičiamas tik pažeidimo kvalifikavimo šiurkščiu pagrindas (iš DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto į 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą).

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Dėl to teisėjų kolegija nepasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriuose keliami ne teisės, bet fakto klausimai.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nors ir nevisiškai teisingai kvalifikavo kasatoriaus veiksmus, tačiau priėmė iš esmės pagrįstą ir teisingą sprendimą, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 38,93 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Atsakovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 6168,12 Lt, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta suma viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalų 8.12 punkte nustatytą dydį. Vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgdama į tai, kad byla nėra labai sudėtinga, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovo prašomi užmokesčio dydžiai mažintini ir jam už advokato suteiktas teisines paslaugas kasacinės instancijos teisme priteistina 1500 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 38,93 Lt (trisdešimt aštuonis litus 93 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Priteisti iš kasatoriaus R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų UAB „Euro sofa“ (į. k. 302453319) naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

Pranas Žeimys