Dėl Vilkaviškio rajono valdybos potvarkio pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir pažeistų teisių gynimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-439/2012

Proceso Nr. 2-53-3-01334-2010-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.4.1; 30.6 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės O. R. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovams O. R., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta, Vilkaviškio rajono valdybos sprendimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir atsakovės O. R. priešieškinį dėl Vilkaviškio rajono valdybos potvarkio pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir pažeistų teisių gynimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. R. 2010 m. rugsėjo 13 d. ieškiniu kreipėsi į Vilkaviškio rajono apylinkės teismą, prašydamas: pripažinti sudaryta jo ir Marijampolės apskrities viršininko administracijos faktinę pirkimo–pardavimo sutartį dėl 1100 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); šio žemės sklypo ribas nustatyti vadovaujantis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos žemės sklypo planu; pripažinti iš dalies negaliojančiu Vilkaviškio rajono valdybos 1992 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 188 dalį dėl 1099 kv. m žemės sklypo, sutampančio su jo namų valdos dalimi, grąžinimo natūra ir panaikinti žemės sklypo kadastrinius matavimus.

Atsakovė O. R. byloje pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti iš dalies negaliojančiu Vilkaviškio rajono valdybos 1992 m. spalio 21 d. potvarkį Nr. 169 „Dėl namų valdų žemės sklypų pirkimo“, kuriuo ieškovui leista pirkti 11 arų žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti ieškovą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti jos nuosavybės teisės pažeidimus – nukelti nuo jai nuosavybės teise priklausančio sklypo tvorą ir nugriauti į jos sklypo ribas patenkančią ūkio pastato dalį.

Bylos šalių ginčas kilo dėl žemės reformą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų ir nutarties esmė

Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimu priešieškinį atmetė, o ieškinį tenkino: pripažino sudaryta V. R. ir Marijampolės apskrities viršininko administracijos sutartį dėl 1100 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo; šio sklypo ribas nustatė pagal gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos žemės sklypo planą; pripažino iš dalies negaliojančiu Vilkaviškio rajono valdybos 1992 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 188 dėl 1099 kv. m žemės sklypo, sutampančio su ieškovo namų valdos dalimi, grąžinimo natūra.

Teismas nustatė, kad ieškovui įstatymo nustatyta tvarka 1970 m. spalio 6 d. paskirtas 592 kv. m žemės sklypas individualiai statybai. 1977 metais inventorinėje byloje užfiksuotas 1100 kv. m naudojamos žemės plotas. Ieškovas nuo 1980 m. vasario 5 d. pagal Valstybės pajamų inspekcijos mokestinius pranešimus mokėjo valstybinius žemės rentos mokesčius už 0,11 ha žemės sklypo naudojimą, todėl teismas sprendė, kad ieškovas šiuo sklypu Vilkaviškio mieste naudojosi viešai ir teisėtai. Ieškovas 1992 m. Vilkaviškio rajono valdybai padavė prašymą pirkti 0,11 ha žemės sklypą. 1992 m. spalio 9 d. mokėjimo pranešimu ieškovui nurodyta sumokėti už perkamą žemės sklypą 6122 rublius, 300 rublių valstybinį mokestį į Vilkaviškio valdybos sąskaitą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijos narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ 4.1.1 punktu priimtas Vilkaviškio rajono valdytojo 1992 m. spalio 21 d. potvarkis, kuriuo ieškovui leista pirkti 11 arų žemės sklypą. Sklypas įkainotas, pagal pateiktą mokėjimo pranešimą už perkamą namų valdą sumokėta, t. y. ieškovas įvykdė visas įstatyme nustatytas sąlygas žemės sklypui įsigyti.

Vilkaviškio rajono valdybos 1992 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 188 K. S. atkurta nuosavybės teisė į 2857 kv. m žemės sklypą. Šis sprendimas Marijampolės apskrities viršininko 2007 m. birželio 8 d. įsakymu patikslintas, nurodant 2857 kv. m žemės sklypą laikyti sklypais, esančiais Vilkaviškio mieste, (duomenys neskelbtini) – 934 kv. m ir (duomenys neskelbtini) – 1923 kv. m ploto. Teismas sprendė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese buvusio žemės savininko teisė nėra absoliuti ir ne visada turi pirmumo teisę visų kitų žemės naudotojų atžvilgiu, todėl ieškovo naudojama namų valda negalėjo būti grąžinta buvusiems savininkams. Teismas nustatė, kad tarp komisijų, vykdžiusių nuosavybės teisių į turėtą žemę atkūrimo ir privatizavimo procesus, nebuvo glaudaus ryšio, informacijos apie kitų komisijų priimamus sprendimus, Vilkaviškio miesto detaliojo plano, todėl remtasi inventorizacijos bylose esančiais planais, dėl to susidarė situacija, kai atsakovei skirtas žemės sklypas iš dalies dengia ieškovui skirto žemės sklypo dalį.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. vasario 9 d. nutartimi Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir padarytomis išvadomis. Kolegija pažymėjo, kad komisija, rengusi dokumentus atsakovės nuosavybės teisėms atkurti, neįsitikino, kad jai skiriama žemės sklypo dalis neužimta kito asmens, todėl dėl to paties žemės sklypo priimti skirtingi Vilkaviškio rajono valdybos potvarkiai: atkurti nuosavybės teises atsakovei ir leisti pirkti namų valdos žemės sklypą ieškovui. Kolegija padarė išvadą, kad, nepažeidžiant teisės norminių aktų, ieškovui buvo leista pirkti namų valdos žemės sklypą, o ieškovas, sumokėjęs jam nurodytą žemės sklypo kainą, faktiškai jį įsigijo. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įforminta tik dėl valstybinės įstaigos kaltės, nes pardavėjas pinigus už žemės sklypą priėmė, tačiau pirkimo–pardavimo sutarties neįformino, pirkėjui apie priežastis nepranešęs. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino sudaryta ieškovo ir Marijampolės apskrities viršininko administracijos 1100 kv. m žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Vilkaviškio rajono valdybos 1992 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 188 dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1099 kv. m žemės sklypą pagrįstai pripažinta negaliojančia, nes šią žemės sklypo dalį jau anksčiau užėmė ieškovo namų valda. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ieškovas apie jo pažeidžiamas teises sužinojo ar turėjo sužinoti tik 2007 m., kitokių įrodymų nepateikta, todėl teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė O. R. prašo: panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 9 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovas praleido senaties terminą ir jis turėjo būti taikomas neatsižvelgiant į tai, ar šalys reikalavo jį taikyti. 1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko nepriklausomai nuo šalių pareiškimo. Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 9 punkte nustatyta, kad miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise siunčia pranešimą pirkėjui, nurodydama sumą, kurią pirkėjas privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą, žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką. Laikotarpis nuo miesto (rajono) valdybos potvarkio priėmimo iki žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo negali būti ilgesnis kaip vienas mėnuo. Ieškovas su Vilkaviškio rajono valdybos 1992 m. spalio 9 d. potvarkiu Nr. 169 bei mokėjimo pranešimu susipažino 1992 m. spalio 9 d., tačiau nebuvo pasirašyta ir notariškai patvirtinta sklypo pirkimo–pardavimo sutartis. Vadinasi, ieškovas apie savo teisių pažeidimą turėjo ir galėjo suprasti nuo 1992 m. lapkričio 10 d., nes ši diena buvo paskutinė, kai turėjo būti pasirašyta žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis. 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas trejų metų senaties terminas ieškovui kreiptis į teismą dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo baigėsi 1995 m. lapkričio 9 d., taigi ieškovas jį praleido ir neprašė jo atnaujinti, todėl teismai nepagrįstai netaikė ieškinio senaties dėl šio reikalavimo. Apie Vilkaviškio rajono valdybos 1992 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 188, kuriuo K. S. grąžinta žemė adresu: (duomenys neskelbtini), ir apie šio sklypo ribas ieškovas sužinojo iki 2007 m. balandžio 4 d. (tarpžinybinės komisijos 2007 m. balandžio 4 d. aktas, kuriame nurodoma, kad ieškovas nesutiko su K. S. grąžintos žemės sklypo ribomis). Ieškovas į teismą su prašymu dėl šio sprendimo panaikinimo kreipėsi 2010 m. rugsėjo 13 d., praleidęs Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 1 dalyje nustatytą 20 dienų kreipimosi į teismą terminą. Ieškovas taip pat praleido Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nurodytą 30 dienų terminą Marijampolės apskrities viršininko 2007 m. birželio 8 d. įsakymui Nr. ŽV-345, kuriuo buvo patikslintos žemės gražinimo K. S. sąlygos, ginčyti.

2. Teismų išvados, kad ieškovas visu 0,11 ha valstybinės žemės sklypu naudojosi viešai ir teisėtai, jam nurodytą žemės sklypo kainą sumokėjo ir tuo jį faktiškai įsigijo anksčiau už kasatorę yra nepagrįstos, nes nuosavybė galėjo būti laikoma įgyta teisėtai, jei būtų pasirašyta ir notaro patvirtinta žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, o žemės sklypas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, tačiau to nebuvo padaryta.

3. Ieškovas neturėjo teisės įgyti ginčo žemės sklypo, todėl teismų išvada, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įforminta tik dėl pardavėjo – valstybinės įstaigos – kaltės yra nepagrįsta. Ieškovas negalėjo įgyti teisės pirkti ginčo žemės sklypo, nes nebuvo nei prie ginčo žemės sklypo esančio namo savininku, nei teisėtu ginčo žemės sklypo naudotoju. Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „kaip taisyklė, sodybai parduodamas žemės plotas faktiškai yra sodybos užimamose ribose“, o 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Valstybinės žemės fonde laikinai paliekama žemė, kuri pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus numatoma individualiam ūkiui steigti asmenims, kurių prašymu žemės grąžinimas atidėtas laikotarpiui iki penkerių metų. Ieškovas ginčo žemėje neturėjo sodybos, o ginčo žemė nebuvo valstybinės žemės fonde, todėl ginčo žemė galėjo būti naudojama tik nuosavybės teisių gražinimui arba pardavimui individualiam ūkui steigti. Ieškovas šiuo atveju žemę siekė pirkti ne ūkiui steigti, o individualiai statybai, todėl ji jam pagrįstai nebuvo parduota.

4. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. P. v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-665/2001, suformuotos praktikos, kad tol, kol asmens nuosavybės teisės atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas nėra iki galo išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas, ir nuosekliai – šis turtas negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą. Kasatorė prašymą atkurti nuosavybės teisės pateikė 1991 m. gruodžio 18 d., t. y. anksčiau, nei ieškovas pateikė prašymą parduoti jam sklypą (1992 m. balandžio-birželio mėnesiais).

5. Marijampolės apskrities viršininko 2007 m. birželio 8 d. įsakyme Nr. ŽV-345 nenurodyta, kad iki nacionalizacijos kasatorė žemės sklypo, kuris būtų ieškovo naudojamo 11 a žemės sklypo teritorijoje, neturėjo, todėl teismų išvada, kad šio įsakymo pagrindu galima spręsti, priešingai, yra nepagrįsta.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas V. R. prašo skundą atmesti, savo prašymą argumentuodamas taip:

1. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad ieškovas neturėjo teisės privatizuoti ginčo žemės sklypo ir dėl šios priežasties pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas ginčo sklype teisėtai pastatyti 1973 m. pagal suderintą projektą ir 1970 m. ieškovui išduotą leidimą. Žemės reformos įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad miestuose privačių namų valdoms parduodami faktiško valdos dydžio sklypai, bet ne didesni kaip 0,3 ha. Ši teisės norma sudarė pagrindą privatizuoti namų valdos žemės sklypą. Žemę perkančiam asmeniui išreiškus valią ją pirkti ir įvykdžius kitas įstatyme nustatytas sąlygas, atitinkama valstybės ar savivaldybės institucija įgijo pareigą parduoti žemę. Subjektinė teisės privatizuoti žemę savo turiniu yra turtinė reikalavimo teisė. Teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra teisinės valstybės principo elementai. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Be to, Taisyklių 5 punkte nurodyta, kad jeigu asmuo, turintis teisę įsigyti naudojamą žemės sklypą privatinėn nuosavybėn, nepateikia miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai prašymo tai padaryti, jis laikomas naudojamo sklypo nuomininku. Tokiam asmeniui taikomos šių taisyklių nuostatos, reglamentuojančios žemės sklypų nuomos santykius. Namų valdos žemės sklypas priskiriamas išperkamai ir negrąžinamai žemei, o prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo momentas šiai nuostatai neturi reikšmės. Taigi ieškovo prašymo privatizuoti namų valdos žemės sklypą buvimas ar nebuvimas ir tokio sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas ar nesudarymas negali būti pagrindas ginčo sklypą grąžinti natūra atkuriant nuosavybės teises buvusiems savininkams.

2. Kasatorė atkūrė nuosavybės teises į vieną žemės sklypą – jos namų valdą, o pagal 1992 m. galiojusios redakcijos Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų nuostatas ji neturėjo teisės atkurti nuosavybės teisės natūra į miesto teritorijoje esantį dar vieną žemės sklypą, faktiškai nenaudojamą namų valdai.

3. Byloje nėra duomenų, kad ginčo sklypas buvo suformuotas, pažymėtas ir perduotas kasatorei, o nuosavybės teisių atkūrimui šiuos veiksmus būtina atlikti.

4. Vilkaviškio savivaldybės administracija patvirtino, kad Laikinajame žemės kadastro duomenų registre užfiksuota, jog ieškovas naudoja ginčo 0,11 ha namų valdos žemės sklypą, o pagrindo šį sklypą sumažinti nėra.

5. Ieškinio senaties terminą praleido ne ieškovas, o kasatorė, nuo nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios žinojusi apie ginčo žemės naudojimą ieškovo namų valdai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija prašo skundą atmesti, savo prašymą argumentuodamas taip:

1. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad ieškovas galėjo ar turėjo sužinoti apie jo pažeidžiamas teises anksčiau nei 2007 m. Nenustačius ieškovo pažeistos teisės momento, negalėjo prasidėti ieškinio senaties terminas ir nebuvo pagrindo spręsti dėl jo praleidimo bei šiuo pagrindu atmesti ieškinį.

2. Byloje nustatyta, kad ieškovas nuo 1980 m. faktiškai naudojasi 1100 kv. m ploto ginčo žemės sklypu, mokėdamas jam nurodytą žemės rentos mokestį. Šis faktas patvirtina, kad pagal Taisyklių nuostatas buvo pagrindas ginčo žemės sklypą parduoti ieškovui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo vykdomos žemės reformos kontekste

Įstatymų leidėjas 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 1 straipsnio 2 dalyje nustatė nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kuriuos gali pasirinkti pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą. Vienas jų – turto grąžinimas natūra. Šios nuostatos išimtis įtvirtinta to paties įstatymo 12 straipsnyje – jei dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių, vertintinų kaip visuomenės poreikis vykdant žemės reformą, negalima grąžinti žemės natūra, ji iš buvusio savininko gali būti išperkama. Sąvoka „išpirkimas“ faktiškai reiškia valstybės įgaliotų institucijų teisę priimti sprendimą buvusiems savininkams negrąžinti išlikusios žemės, jeigu yra atitinkamos įstatymų nustatytos sąlygos (Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimas). Nuosavybės teisės atkūrimo ribojimus lėmė aplinkybė, kad per ilgą laiką, praėjusį nuo turto nusavinimo iki nuosavybės teisių į jį atkūrimą nustatančio įstatymo įsigaliojimo, jau susiklostė tam tikri žemėnaudos santykiai, kurių keitimas nebūtų pateisinamas, nes pažeistų kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Minėta, kad turto grąžinimas natūra yra tik vienas nuosavybės teisių atkūrimo būdų. Įstatymų leidėjui pasirinkus ribotą restituciją, piliečiams nuosavybės teisės atkuriamos Įstatyme nustatytais būdais, kurių parinkimą lemia ne tik pretendentų pageidavimai, bet ir objektyvios aplinkybės (dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių ir visuomenės poreikių atsiradusios kliūtys grąžinti turtą natūra ar atlyginti lygiaverčiu turtu). Dėl to piliečio, atitinkančio Įstatyme nustatytus reikalavimus nuosavybės teisėms atkurti, valios išreiškimas dar nereiškia, kad būtent jo pageidaujamu būdu nuosavybės teisės jam ir bus atkurtos. Konstitucinio Teismo priimtuose nutarimuose ne kartą (1994 m. gegužės 27 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. liepos 5 d.) pabrėžta, kad nuostata, jog negalint turto grąžinti natūra, skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą.

Byloje nustatyta, kad ieškovui jo namų valdos žemės sklypas paskirtas prieš daugiau kaip 30 metų – 0,11 ha naudojamos žemės plotas inventorinėje byloje užfiksuotas 1977 metais. Per nurodytą laikotarpį ieškovas mokėjo žemės mokesčius už šio ploto žemės sklypo naudojimą, pastatė pastatus ir statinius, taigi, susiklostė ilgalaikiai žemėnaudos santykiai. Į dalį ieškovo naudojamo žemės sklypo atkuriant nuosavybės teises kasatorei, būtų keičiami šie santykiai, dėl to įpareigojant ieškovą nugriauti jo pastatytus pastatus ir statinius.

Vilkaviškio rajono valdytojo 1992 m. spalio 21 d. potvarkis, kuriuo ieškovui leista pirkti 0,11 ha naudojamos žemės sklypą ir Vilkaviškio rajono valdybos 1992 m. lapkričio 19 d. sprendimas, kuriuo atsakovei atkurta nuosavybės teisė į 0,2857 ha žemės sklypą, priimti galiojant tai pačiai Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo redakcijai. Pagal nurodyto įstatymo tuometės redakcijos 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą valstybės išperkamai žemei, t. y. žemei, kuri buvusiems savininkams natūra negrąžinama, buvo priskirta žemė, šio įstatymo įsigaliojimo dieną priklausiusi miestams, miesto tipo gyvenvietėms ir miesteliams. Taigi ginčo žemės sklypas, esantis Vilkaviškio mieste, pagal nurodytas Įstatymo nuostatas buvo priskiriamas natūra negrąžinamai žemei. Tuo pat metu galiojusios redakcijos Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta ieškovo teisė įsigyti žemę atskirai sodybai (namų valdai), kurią užima statiniai, daugiamečiai sodiniai, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodybos ribose pastoviai daržui naudojamos žemės sklypas. To paties straipsnio 5 dalyje patikslinta, kad miestuose privačių namų valdoms parduodami faktiško valdos dydžio sklypai, bet ne didesni kaip nustatytas maksimalus dydis (Vilkaviškyje – 0,3 ha).

Byloje teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas, laikydamasis išdėstyto teisinio reglamentavimo, atliko visus veiksmus, būtinus privatizuoti namų valdai naudojamą žemę. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad asmuo, išreiškęs savo valią pirkti teisėtai jam skirtą ir jo naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą bei sumokėjęs už jį nustatyto dydžio kainą, apskaičiuotą pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką, yra pripažintinas įgyvendinusiu savo teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn ir įgyja turtinę teisę sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-317/2006). Taigi ieškovas turėjo teisę šį žemės sklypą privatizuoti, nes jis, minėta, buvo valstybės išperkama žemė ir jo privatizavimas atsakovės teisių nepažeidė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, kad pagal galiojusius įstatymus gyventojams teisėtai suteikti žemės sklypai turi būti kvalifikuojami kaip valstybės išperkama žemė ir buvę žemės savininkai neturi teisės reikalauti šiuos sklypus grąžinti jiems natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-665/2001; 2007 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. G., A. G. v. V. P., S. N. ir kt., bylos Nr. 3K-7-289/2007; 2007 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-205/2007; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija, Panevėžio rajono savivaldybė, V. B. ir kt., bylos Nr.3K-3-345/2010; kt.).

Dėl ieškinio senaties taikymo

Kasacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties taikymo grindžiami 1964 m. CK ieškinio senatį reglamentuojančiomis normomis. Kasatorė savo poziciją grindžia 1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalies nuostata, kad ieškinio senatį teismas taiko nepriklausomai nuo šalių pareiškimo. Jos nuomone, atsižvelgiant į nurodytą nuostatą, 1995 m. lapkričio 9 d. pasibaigus trejų metų senaties terminui ieškovui kreiptis į teismą, teismai privalėjo taikyti ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorės cituojama 1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalies redakcija, pagal kurią ieškinio senatį teismas taiko nepriklausomai nuo šalių pareiškimo, galiojo iki 1994 m. birželio 10 d., o nuo nurodytos datos ji pakeista nuostata, kad ieškinio senatį teismas taiko tik esant skolininko reikalavimui. Iš esmės analogiška norma įtvirtinta ir šiuo metu galiojančioje CK 1.126 straipsnio 2 dalyje – ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime pažymėjo, kad klausimo dėl ieškinio senaties taikymo šalys nekėlė, jis nebuvo nagrinėjamas teismo posėdžio metu, todėl teismas jo nesprendė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia teismo nuostata atitinka ieškinio senaties taikymo reglamentavimą. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde atsakovė pateikia argumentus dėl ieškinio senaties taikymo, remdamasi faktinėmis aplinkybėmis, kurios šiuo aspektu nebuvo analizuojamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Kasacinis teismas bylas teisės taikymo aspektu nagrinėja saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl negali spręsti ieškinio senaties taikymo klausimų, nenustačius reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, nesant visapusiško jų vertinimo.

Išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 60,98 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš O. R. (duomenys neskelbtini) 60,98 Lt (šešiasdešimt litų 98 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Virgilijus Grabinskas

Pranas Žeimys