J. P. pagal BK 199 str. 3 d., 260 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-30-976/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08627-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Jočienės (kolegijos pirmininkė), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

vertėjaujant Joanai Rudzianec,

dalyvaujant prokurorui Rolandui Jurkevičiui,

nuteistajam J. P. (J. P.) (nuotoliniu būdu per „Zoom“ programą),

jo gynėjui advokatui Kęstučiui Ožiūnui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 7 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:

J. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų. Į bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2021 m. sausio 8 d. iki 2021 m. liepos 7 d.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. J. P. nuteistas už tai, kad ne vėliau kaip 2017 m. vasario 24 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas bendrininkų grupe su M. K., P. K. ir R. L. (R. L.), kuriems byla išskirta ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis, turėdamas bendrą sumanymą įgyti, laikyti ir gabenti kontrabanda labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), neteisėtai kontrabanda atgabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką: M. K. parengus nusikalstamos veikos planą ir nariams paskirsčius vaidmenis, t. y. M. K. organizavus neteisėtą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos įgijimą, laikymą ir gabenimą kontrabanda; R. L. organizavus labai didelio kiekio narkotinės medžiagos įgijimą; P. K. įgijus automobilį „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį už 50 Eur atlygį įregistravo J. P. vardu, P. K. susitarus už 500 Eur atlygį su J. P. dėl narkotinių medžiagų gabenimo kontrabanda šio automobilio dujų balione įrengtoje slėptuvėje iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką, nuolat palaikant ryšį su J. P. ir duodant nurodymus, kokiais keliais važiuoti, pranešant apie kelyje esamus teisėsaugos pareigūnus, J. P. už 50 Eur atlygį įregistravo automobilį „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savo vardu ir už 500 Eur atlygį minėto automobilio dujų balione įrengtoje slėptuvėje, nuolat palaikydamas ryšį su P. K., pranešdamas apie savo buvimo vietą, neteisėtai kontrabanda atgabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką. Vykdydami suplanuotą nusikalstamą veiką, 2017 m. vasario 24 d. P. K. susitiko su J. P. Daugpilyje, Latvijos Respublikoje, ten įregistravo įgytą automobilį „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jo vardu. 2017 m. gegužės 13 d. R. L. ir M. K. iš Lietuvos Respublikos automobiliu „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvyko į Nyderlandų Karalystę, ten tyrimo nenustatytoje vietoje iš kito asmens laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 14 d. iki 2017 m. gegužės 17 d., tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, neteisėtai, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti ir gabenti kontrabanda, įgijo labai didelį kiekį – 7159,55 g – narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių). Apie tai pranešė P. K., šis 2017 m. gegužės 17 d. kartu su J. P. iš Lietuvos Respublikos automobiliu, kurio dujų balione buvo iš anksto įrengta slėptuvė, išvyko į Nyderlandų Karalystę. Nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. gegužės 19 d. P. K. susitiko su M. K. ir R. L. ir veikdami bendrai automobilyje įrengtoje slėptuvėje paslėpė prieš tai įgytą narkotinę medžiagą – kanapes (antžemines dalis). Tada P. K., R. L. ir M. K. išvyko į Lietuvos Respubliką, o po kelių valandų jų nurodymu iš Nyderlandų Karalystės per Vokietijos Federacinės Respublikos, Lenkijos Respublikos teritorijas išvyko ir J. P. automobiliu „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pastarasis, kontaktuodamas telefonu su P. K., pranešdavo apie savo buvimo vietą, o P. K. pranešdavo jam apie kelyje stovinčius teisėsaugos pareigūnus. 2017 m. gegužės 20 d. J. P. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai atgabeno labai didelį kiekį – 7159,55 g – narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių). Tą pačią dieną apie 20 val. P. K. pasitiko minėtą automobilį Vilniaus mieste, palydėjo iki Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), ten P. K. ir J. P. jį perdavė M. K.. M. K. šį automobilį, kuriame buvo paslėptas labai didelis kiekis narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), atgabeno ir pastatė prie M. K. sugyventinei K. V. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini). 2017 m. gegužės 20 d. apie 23.40 val. automobilis įvykio vietos apžiūros metu buvo rastas ir paimtas policijos pareigūnų, šie 2017 m. gegužės 21 d. apie 4.30 val. atliktos kratos metu jo dujų balione įrengtoje slėptuvėje rado ir paėmė labai didelį kiekį – 7159,55 g – narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių).

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas J. P. išteisino nepagrįstai. Šios instancijos teismas, atlikęs papildomą tyrimą (apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausęs išteisintąjį), konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, t. y. išteisintojo parodymus apie jo nekaltumą įvertino nevisapusiškai, suteikė jiems prioritetinę vertę, jų nesiejo su kitais byloje esančiais įrodymais, todėl neteisingai įvertino J. P. tyčios turinį. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai (degalinės vaizdo įraše užfiksuota, kad automobilį „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo J. P., kuris šia transporto priemone kartu su P. K. ir S. P. vyko į Nyderlandų Karalystę; P. K., būdamas Nyderlandų Karalystėje, jokios naujos transporto priemonės neįsigijo; kriminalinės žvalgybos veiksmų pagrindu užfiksuota, kaip R. L. domisi, ar vairuotojas žino, kad veža narkotines medžiagas, o P. K. atsako, kad vairuotojui neįdomu, jis nenori žinoti, kad ten kažkas blogo; automobilis „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo užregistruotas J. P. vardu; 500 Eur dydžio atlygio gavimas už automobilio parvairavimą; visų jo su drauge kelionėje patirtų išlaidų finansavimas; P. K., M. K. ir R. L. ankstesnis negu J. P. išvykimas iš Nyderlandų Karalystės, kelio stebėjimas, bendrininkų jaudinimasis, kad J. P. sėkmingai kirstų Lietuvos ir Lenkijos sieną, P. K., M. K. ir R. L. atsargumas bendraujant su J. P., konspiracinių ryšių palaikymas), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, loginiais ryšiais siejasi su J. P. šioje byloje inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybėmis ir leidžia daryti faktiniais duomenimis pagrįstą išvadą, kad J. P. bendrais bruožais neabejotinai suprato, jog jis iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvą gabena labai didelį kiekį narkotinių medžiagų.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis J. P. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas jį nuteisė nepagrįstai, jis jokio nusikaltimo nepadarė ir pats niekada nebuvo susijęs su narkotinėmis medžiagomis.

3.2. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad viena iš apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos narių pareiškė atskirąją nuomonę pritardama pirmosios instancijos teismui.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo J. P. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir in dubio pro reo principo

5. Byloje nustatyta, kad J. P. už 500 Eur atlygį iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką parvairavo automobilį „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio dujų balione įrengtoje slėptuvėje buvo labai didelis kiekis (7159,55 g) narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių). Tokias faktines aplinkybes teismai nustatė remdamiesi byloje surinktų įrodymų visuma, jų neginčija ir kasatorius. Kasatorius nurodo, kad byloje nenustatyta jo kaltė, ir prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, atkreipdamas dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos narė pateikė atskirąją nuomonę, kuria palaikė pirmosios instancijos teismo išvadą dėl principo in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) taikymo šioje byloje.

6. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų svarba, ypač grindžiant asmens kaltę netiesioginiais įrodymais.

6.1. BPK 44 straipsnio 6 dalyje yra nurodyta, kad visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTI5LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-529/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-529/2013">2K-529/2013</a>, 2K-41-648/2019, 2K-234-489/2022, 2K-78-1073/2023). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjUtNjQ4LzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-65-648/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-65-648/2021">2K-65-648/2021</a>, 2K-48-1073/2023, 2K-204-719/2023 ir kt.).

6.2. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-32/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-32/2010">2K-32/2010</a>, 2K-14-895/2015, 2K-343-719/2018, 2K-116-719/2023 ir kt.). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI1LTUxMS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-125-511/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-125-511/2019">2K-125-511/2019</a>, 2K-204-689/2019, 2K-116-719/2023). Kartu pripažintina, kad įrodinėjimas ir sprendimas dėl įrodymų pakankamumo ir dėl jais grindžiamų išvadų tikrumo yra sudėtingesni ir reikalaujantys daugiau kruopštumo, nuoseklumo, tikslumo įtikinamai susiejant esamus įrodymus į loginę seką, jeigu teismo išvados iš esmės grindžiamos netiesioginiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275-976/2017, 2K-264-976/2019, 2K-15-976/2021, 2K-116-719/2023 ir kt.).

6.3. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, nurodo, kad naujame apkaltinamajame nuosprendyje paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas. Laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje esančių įrodymų vertinimo taisyklių, apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių, jų įrodytumo ir bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumo turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE5LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-319-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-319-976/2015">2K-319-976/2015</a>, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-112-895/2019, 2K-261-489/2024 ir kt.).

7. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėjamoje byloje dėl J. P. pateikto kaltinimo pagal BK 199 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį vienodai vertino J. P. veiksmų atitiktį pirmiau nurodytų nusikalstamų veikų sudėties objektyviesiems požymiams, tačiau priėmė skirtingus sprendimus dėl minėtų veikų subjektyviųjų požymių nustatymo J. P. veikoje. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. P. buvo išteisintas, konstatavus, kad byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų J. P. žinojimą apie narkotinių medžiagų gabenimą, tuo labiau apie šių narkotinių medžiagų kiekį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, kitaip įvertinęs tuos pačius byloje esančius įrodymus, padarė priešingas išvadas – nustatė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina J. P. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, ir, panaikinęs pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, priėmė jam apkaltinamąjį nuosprendį.

8. Abiejų instancijų teismai, pripažinę, kad tiesioginių J. P. kaltę pagrindžiančių įrodymų nėra, vertino netiesioginių įrodymų visumą. Taigi, nesant tiesioginių įrodymų nagrinėjamoje byloje, apeliacinės instancijos teismas J. P. kaltę nagrinėjamoje byloje iš esmės grindė jo paties parodymų visumos (taip pat jų kaitos) vertinimu ir pripažinęs, kad jie nepatikimi, nusprendė, kad byloje pakanka netiesioginių įrodymų visumos, kuri patvirtina J. P. suvokimą, kad jis gabena narkotines medžiagas.

9. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi žemesnės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, nusprendžia, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių vertinimas ir jų pagrindu suformuluotos išvados atitinka įrodymų visumos vertinimo taisykles. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, sukritikavęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir išvadų pagrįstumą, nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų, įskaitant reikalavimus, keliamus kaltės grindimui netiesioginiais įrodymais, nepašalinęs abejonių ir neaiškumų dėl asmens kaltės, jų nevertino kaltinamojo naudai, nustatydamas kaltę, rėmėsi prielaidomis, todėl pažeidė tiek įrodymų vertinimui, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui keliamus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

10. Visų pirma, teisėjų kolegija pabrėžia, kad, sprendžiant asmens kaltės klausimą, negalima vadovautis nuostata, jog nustatyti asmens veiksmai, kurie atitinka objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, savaime lemia ir asmens kaltumą dėl tokios veikos. Nusikaltimai, nurodyti BK 260 straipsnio 3 dalyje ir BK 199 straipsnio 3 dalyje, padaromi tik tiesiogine tyčia. Taigi, tai, kad J. P. už 500 Eur atlygį iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką parvairavo automobilį, kurio dujų balione įrengtoje slėptuvėje buvo labai didelis kiekis kanapių, savaime nepatvirtina, kad jis suprato, jog, veikdamas bendrininkų grupe su P. K., M. K. ir R. L., gabeno labai didelį kiekį kanapių per Lietuvos Respublikos sieną, turėdamas tikslą jas platinti. Taigi, tokiu atveju, nesant tiesioginių įrodymų dėl subjektyviųjų nusikalstamų veikų požymių, pirma, ypač kruopščiai turėtų būti išnagrinėta ir įvertinta paties kaltinamojo parodymų visuma, antra, būtina spręsti, ar netiesioginių įrodymų nagrinėjamoje byloje visuma be pagrįstų abejonių leidžia padaryti išvadą dėl kaltinamojo kaltės.

11. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų J. P. žinojimą apie narkotinių medžiagų gabenimą, daug dėmesio skyrė paties J. P. parodymų vertinimui ir jų sugretinimui su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis.

11.1. Teismas vertino jo parodymus kaip nuoseklius, motyvuodamas tuo, kad J. P., apklausiamas pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, davė analogiškus parodymus, kad į Nyderlandų Karalystę su P. K. važiavo ketindamas parvairuoti automobilį „Škoda Octavia“ po to, kai P. K. įsigis kitą automobilį; kad Nyderlandų Karalystėje P. K., jam (J. P.) nedalyvaujant, įsigijo automobilį ir išvažiavo juo į Lietuvą, kad netrukus po to J. P. parvairavo automobilį (kuriuo vežė P. K. į Nyderlandų Karalystę) į Lietuvą ir perdavė jį P. K.; kad su narkotinėmis medžiagomis nėra susijęs; kad nežinojo, jog automobilyje buvo paslėptos narkotinės medžiagos; kad kitų kaltinime nurodytų asmenų (M. K. ir R. L.) nepažįsta.

11.2. Pirmosios instancijos teismas, nevertindamas per dvi apklausas ikiteisminio tyrimo metu duotų J. P. parodymų, kuriais jis neigė važiavęs į Nyderlandų Karalystę ir pažįstantis P. K., paaiškino, kad tokių parodymų davimas susijęs ir su galimu P. K. poveikiu J. P., jam būnant suimtam, apie šį poveikį pats J. P. informavo ikiteisminį tyrimą organizavusį prokurorą (nuosprendžio 16 lapas). Kartu pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad J. P. teisme, turėdamas galimybę suderinti savo gynybinę poziciją su P. K., davė išsamius parodymus apie kelionę į Nyderlandų Karalystę su P. K., t. y. nekeitė savo parodymų, net ir išgirdęs P. K. parodymus, kad į Nyderlandų Karalystę su juo važiavo ne J. P., o asmuo vardu A..

11.3. Šių aplinkybių visumos pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad negalima daryti išvados, esą J. P., keisdamas parodymus, bando išvengti baudžiamosios atsakomybės.

11.4. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas J. P. parodymus, įvertino nuteistųjų P. K., M. K., R. L. parodymus dėl narkotinių medžiagų įsigijimo ir pakrovimo į automobilį „Škoda Octavia“, t. y. tai, kad J. P. nedalyvavo pakraunant narkotines medžiagas į automobilį; kad slėptuvė dujų balione automobilyje „Škoda Octavia“ buvo sumontuota taip, jog neturint specialios informacijos beveik neįmanoma ją rasti ar pastebėti; kad dujų balioną buvo galima iš dalies pripildyti dujų. Teismas taip pat visapusiškai įvertino kriminalinės žvalgybos metu užfiksuotus M. K. ir R. L. pokalbius apie automobilių įsigijimą užsienyje kaip priedangą gabenti narkotines medžiagas. Pirmosios instancijos teismas, detaliai aprašęs ir įvertinęs kriminalinės žvalgybos metu užfiksuotus pokalbius tarp P. K., M. K. ir R. L. (nuosprendžio 17–19 lapai) ir juos sugretinęs su šių asmenų parodymais apie tai, ar automobilio vairuotojas žino, kad veža narkotines medžiagas, pagrįstai konstatavo, jog iš šių pokalbių visumos negalima padaryti kategoriškos išvados, kad visais atvejais buvo kalbama apie J. P. ir kad vairuotojas žinojo, jog gabena būtent narkotines medžiagas. Kartu teismas atsižvelgė ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog J. P. anksčiau būtų susijęs su narkotinių medžiagų disponavimu ar būtų užsiėmęs jų gabenimu.

11.5. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos byloje nepašalintos abejonės vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, padarė pagrįstą išvadą, kad byloje neįrodyta, jog J. P. suprato, kad, veikdamas bendrininkų grupe su P. K., M. K. ir R. L., gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų per Lietuvos Respublikos sieną, turėdamas tikslą jas platinti.

12. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs P. K. parodymų nenuoseklumą, taip pat R. L. parodymus, kad iš P. K. atsakymo jis taip ir nesuprato, ar vairuotojas buvo informuotas, ką jis veža; M. K. parodymus, kad jie naudojo konspiraciją, siekdami užsitikrinti saugumą, todėl sūnus (P. K.) vairuotojui galėjo ir nepasakyti apie krovinį, paties J. P. parodymus, įskaitant ir jų kaitos priežastis, pagrįstai konstatavo, kad vienareikšmiškai spręsti, jog P. K. pasakė J. P., kad už 500 Eur iš Nyderlandų Karalystės jis turės vežti narkotines medžiagas, o šis su pasiūlymu sutiko, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo. Kaip jau minėta pirmiau, pirmosios instancijos teismas atidžiai vertino J. P. parodymų kaitą ir pagrįstai nusprendė, kad pirmojoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu ir apklaustas teisme jis davė patikimus parodymus apie tai, kodėl sutiko su P. K. pasiūlymu už piniginį atlygį kartu su juo vykti į užsienį ir, P. K. įgijus kitą automobilį, parvairuoti automobilį atgal į Lietuvą.

13. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad J. P. parodymai, įvertinus jų kaitą proceso metu, yra nepatikimi, jo kaltę iš esmės grindė P. K. parodymais apie susitarimo su vairuotoju latviu aplinkybes; kriminalinės žvalgybos veiksmų metu fiksuotu P. K. pokalbiu su M. K. ir R. L., kurio metu R. L. paklausus, ar vairuotojas žino apie vežamą krovinį, P. K. atsakė: „Jis sako, man neįdomu, nenoriu žinoti, kad ten kažkas blogo“; „Jis sako, kad jam neįdomu“; „Jis sako... žinau, ką... spėju, nu man taip sako“; taip pat aplinkybėmis, susijusiomis su kitų bendrininkų elgesiu (ankstesniu išvykimu iš Nyderlandų Karalystės, pokalbiais apie tai, ar vairuotojas sėkmingai parvairuos automobilį, ir nerimu dėl to), ir kitomis aplinkybėmis (500 Eur užmokesčiu ir kelionės išlaidų J. P. ir jo draugei padengimu) (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 14, 15, 17, 18, 22 punktai).

14. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas netiesioginių įrodymų visumą, o ypač P. K. parodymus, kaip pagrindžiančius J. P. suvokimą, kad jis gabena narkotines medžiagas, visų pirma nevertino to, kad jie iš esmės atspindi tik P. K. subjektyvų suvokimą apie galimą J. P. tyčios turinį, taip pat nevertino P. K. parodymų nenuoseklumo. Kaip tinkamai pabrėžė pirmosios instancijos teismas, paties P. K. parodymai apie vairuotojo informuotumą nėra nuoseklūs, nes iš pradžių teisme P. K. nurodė, kad jis vairuotojui gal miglotai ir sakė, ko reikės važiuoti į Nyderlandų Karalystę, o pagarsinus jo pokalbio su R. L. ir M. K. stenogramą, paaiškino, kad jie kalbėjo apie tai, jog vairuotojas kaip ir žino, kad važiuoja pakrautas, bet tiksliai nežinojo, ką veža, tik kad kažką uždraustą.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, išvadai apie J. P. tyčios turinį nepakankamos ir skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 22 punkte nurodytos aplinkybės: tai, kad automobilis „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruotas J. P. vardu, kad jis gavo 500 Eur dydžio atlygį už automobilio parvairavimą, kad buvo finansuotos J. P. ir jo draugės kelionėje patirtos išlaidos, tai, kad P. K., M. K. ir R. L. iš Nyderlandų Karalystės išvyko anksčiau negu J. P., tai, kad jie stebėjo kelią, jaudinosi, kad J. P. sėkmingai kirstų Lietuvos ir Lenkijos sieną, tai, kad P. K. su J. P. bendravo tik SMS žinutėmis, o kiti bendrininkai jo nepažinojo.

15.1. Kaip matyti, didžioji dalis šių aplinkybių yra susijusi su kitų asmenų, kurie disponavo narkotinėmis medžiagomis ir dalyvavo jų kontrabandoje (už tai buvo nuteisti kitoje baudžiamojoje byloje), elgesiu, jauduliu, atsargumu, todėl niekaip nepatvirtina apeliacinės instancijos teismo išvados, kad J. P. suvokė apie jo gabenamą labai didelį kiekį narkotinių medžiagų.

15.2. Byloje taip pat nustatyta, kad narkotines medžiagas P. K., M. K. ir R. L. įmontavo į dujų balioną, kuris buvo iš dalies pripildytas dujų ir prijungtas prie automobilio degimo sistemos, todėl J. P. parodymai, kad jis prieš važiuodamas į Lietuvą automobilį apžiūrėjo, tačiau nieko įtartino nepamatė, vertinant kartu su ikiteisminio tyrimo metu automobilio apžiūros metu gautais duomenimis, taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad J. P. galėjo pamatyti ar kitaip suprasti, jog dujų balione yra ne tik dujų, bet ir jame paslėptų narkotinių medžiagų.

15.3. Sutartas atlygis už kelionę, kaip argumentuotai pripažino pirmosios instancijos teismas, taip pat nėra tokio dydžio, iš kurio būtų galima daryti išvadą, kad J. P. turėjo suvokti, jog gabens labai didelį narkotinių medžiagų kiekį.

16. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visos aplinkybės, kurios buvo teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl J. P. kaltės, buvo ištirtos, argumentuotai aptartos ir, vadovaujantis in dubio pro reo principu, įvertintos kaip nepatvirtinančios, kad J. P. suvokė apie automobilio dujų balione gabenamą labai didelį kiekį narkotinių medžiagų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

17. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje esančių duomenų, nesant galimybių pašalinti likusių abejonių dėl J. P. kaltės, vadovaujasi principu in dubio pro reo ir nusprendžia, kad jo veikoje nenustatytas tiesioginės tyčios buvimas. Todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio reikalavimų ir in dubio pro reo principo reikalavimų, netinkamai įvertino įrodymų visumą ir dėl to netinkamai pritaikė BK 199 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 5 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 7 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjos Danutė Jočienė

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Rima Ažubalytė