Civilinė byla Nr. 3K-3-237/2014
Proceso Nr. 2-28-3-04347-2012-8
Procesinio sprendimo kategorija 94.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Janinos Stripeikienės (pranešėja) ir Dalios Vasarienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarką ginčuose tarp energetikos įmonių ir vartotojų, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 1094,87 Lt skolos, 72,32 Lt delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad nors atsakovo butas atjungtas nuo centralizuotai teikiamos šilumos, tačiau jis yra name, kuriam ieškovas centralizuotai tiekia šilumą. Už namo atsakovui tenkančios bendrojo naudojimo patalpų dalies šildymą nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė atsakovo 1094,87 Lt skola.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino.
Teismas iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2011 m. kovo 31 d. protokolo nustatė, kad buvo svarstytas Seimo nario M. Varaškos prašymas dėl UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ atsakovui siunčiamų sąskaitų už šildymą pagrįstumo. Valstybinė energetikos inspekcija 2011 m. kovo 7 d. rašte Nr. (17)2R-149 nurodė, kad nors atsakovas yra atsijungęs nuo daugiabučio namo centrinio šildymo sistemos, privalo apmokėti jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Valstybinė energetikos inspekcija įpareigojo ieškovą nuo 2010 m. lapkričio mėn. perskaičiuoti atsakovo butui priskiriamą šilumos kiekį, kartu ir priskaičiuotas mokėjimo sumas už butui tenkančių pastato bendrojo naudojimo patalpų šildymą, naudojant tik tų buto patalpų plotą, kurios buvo šildomos iki centrinio šildymo atjungimo, nes, nustatant, koks šilumos kiekis bendrojo naudojimo patalpų šildymui tenka atsakovo butui, skaičiavimuose turi būti naudojamas tas buto naudingas plotas, kuris iki atjungimo buvo šildomas nuo bendros namo šildymo sistemos. Atsakovui priklausančio priestato (pastatyto 1999 m. kovo mėn.) plotas neturi būti įtrauktas į buto bendrą naudingąjį plotą, nes pradinėje pastato projektinėje dokumentacijoje šis plotas nebuvo įtrauktas į bendrą pastato šildomą plotą.
Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas atmetė atsakovo argumentą, kad ieškovas nesilaikė išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, nes ieškovo reikalavimas kildinamas iš prievolinių teisinių santykių, o Valstybinei energetikos inspekcijai tokio pobūdžio ginčų nagrinėti nėra priskirta, nes juos, vadovaujantis CPK 22 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja teismas. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tik dėl skolos priteisimo, jis nepatenka tarp ginčų, kuriems Energetikos įstatymo (toliau – ir EĮ) 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. Be to, teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad šalių ginčą dėl mokėjimo už bendrojo naudojimo šildymą proporcingai atsakovo turimai turto daliai 2011 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 17(2R)-149 jau išsprendė Valstybinė energetikos inspekcija (toliau – ir Inspekcija). Aplinkybė, kad Inspekcija pasisakė dar neįsigaliojus privalomai ginčų nagrinėjimo tvarkai, neturi teisinės reikšmės, nes nuo 2012 m. sausio 1 d., kai išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka tapo privaloma, faktinės šalių santykių aplinkybės nepasikeitė.
Kauno apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi panaikino Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą ir ieškinį paliko nenagrinėtą.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad sprendžiant ginčą nebuvo laikomasi privalomos išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos. 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Energetikos įstatymas, kurio 34 straipsnis reglamentuoja skundų ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Valstybinė energetikos inspekcija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ne tik dėl skolos už patiektą šilumą priteisimo, bet ir dėl šilumos paskirstymo (ar tinkamai buvo taikyta šilumos paskirstymo metodika, skaičiuotas mokestis už patalpų šildymui patiektą energiją), todėl dėl tokio ginčo išsprendimo po 2012 m. sausio 1 d. buvo privalu kreiptis Kainų ir energetikos kontrolės komisiją. Valstybinė energetikos inspekcija šalių ginčą sprendė 2011 m. kovo 7 d., kai išankstinė privaloma ginčo sprendimo tvarka negaliojo, todėl Valstybinės energetikos inspekcijos 2010-2011 metų atsakymai neturėjo sprendimo privaloma išankstine tvarka galios. Konstatavęs nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos nesilaikymą, galimybę pasinaudoti šia tvarka bei pagrindą ieškinį palikti nenagrinėtą, apeliacinės instancijos teismas dėl apeliacinio skundo argumentų apie ieškovo reikalavimų nepagrįstumą nepasisakė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pagal EĮ 34 straipsnio 2 dalį Valstybinė energetikos inspekcija nenagrinėja energetikos įmonių skundų dėl vartotojų prievolių apmokėti už patiektą energiją nevykdymo. Ieškovo reikalavimai kildinami iš prievolinių teisinių santykių. Tokius ginčus, vadovaudamasis CPK 22 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja teismas. Kitos institucijos neturi teisės priteisti iš energijos vartotojų skolas. Teismo funkcijų suteikimas Energetikos ministerijos įsteigtai ir valdomai Valstybinei energetikos inspekcijai kaip vykdomosios valdžios institucijai reikštų, kad yra pažeidžiamas konstitucinis valdžių atskyrimo principas, garantuojantis šių valdžių nepriklausomumą. Visi klausimai, susiję su atsakovui priskiriamais mokesčiais už bendrojo naudojimo patalpų šildymą jau yra išnagrinėti valstybės institucijų pagal kompetenciją, taigi dėl to, kas jau išspręsta, dar kartą kreiptis į jas nėra tikslinga ir pagrįsta. Tai, kad šiais klausimais pasisakyta dar neįsigaliojus privalomai ginčų sprendimo ne teisme tvarkai, neturi teisinės reikšmės, nes prievolės mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą teisinis reglamentavimas nekito, o nuo ginčų sprendimo tvarkos nepriklauso institucijų pozicija teisės aktų reglamentuojamais klausimais.
Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, sutikdamas su apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais motyvais ir papildomai nurodydamas šiuos argumentus:
Ginčo dalykas šioje byloje atitinka EĮ 34 straipsnio 2 dalyje nurodytus ginčus, nagrinėtinus išankstine privaloma ginčo sprendimo ne teisme tvarka, nes ieškovas nesutaria su atsakovu dėl šilumos paskirstymo metodo ir šilumos apskaitos. Nors ieškovas formaliai prašo priteisti iš atsakovo skolą už šilumos energiją, tačiau faktiškai įrodinėja, kad atsakovas, neteisėtai atjungdamas bendrojo naudojimo patalpas nuo centralizuoto šildymo, įvykdė civilinį deliktą ir jo pagrindu ginčija atsakovo teisę pakeisti bendrojo naudojimo patalpų šildymo būdą bei bendrojo naudojimo patalpų šildymo būdo pakeitimo teisėtumą. Dėl ginčo skolos už ieškovo tiektą šilumos energiją atsakingas jis pats, nes klaidingai taikė netinkamą šilumos paskirstymo metodiką, priskirdamas atsakovui šilumos dalį, kurią faktiškai suvartojo ne jis, o jo kaimynai.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad šilumos tiekėjui 2012 m. spalio 30 d. pateikus ieškinį dėl skolos priteisimo, netaikytina išankstinė privaloma ginčo sprendimo ne teisme tvarka dėl to, kad šia tvarka jau pasinaudota 2011 m. kovą, pažeidė CPK 3 straipsnio 8 dalies nuostatą, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ginčo teisinio kvalifikavimo ir jo nagrinėjimo tvarkos
EĮ 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta išankstinė privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Valstybinė energetikos inspekcija įgaliota nagrinėti vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. Kitas subjektas – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija) išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka įgaliota nagrinėti vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Inspekcijos ir Komisijos įgalinimų išplėtimas iki ne teisminės ginčų nagrinėjimo institucijos leidžia kilusius nesutarimus tarp šilumos energijos tiekėjo ir vartotojo išspręsti taikiai nesikreipiant į teismą. Tiek vartotojas, tiek energetikos įmonės, manydamos kad kontrahentas nesilaiko energetikos sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, veikia netinkamai ir pažeidžia teisėtus interesus, turi teisę įstatymo numatytais atvejais dėl ginčo kreiptis pagal kompetenciją į vieną iš nurodytų institucijų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra išaiškinęs, kad ne visiems ginčams, kilusiems šilumos tiekimo srityje, taikomas EĮ 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas reikalavimas kreiptis į Inspekciją ar Komisiją (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. D. S., bylos Nr. 3K-3-589/2013; 2014 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Ukmergės šiluma“ v. A. A., bylos Nr. 3K-3-119/2014; kt.). Tokiems ginčams, kuriems privaloma neteisminė nagrinėjimo tvarka, atriboti nuo tų, kuriems tokia tvarka netaikoma, reikšmingas tinkamas teisinio santykio kvalifikavimas ir ginčo dalyko nustatymas. Inspekcija, vykdydama valstybinę energetikos kontrolę, neatlieka mokesčių už energiją perskaičiavimo funkcijų ir nekompetentinga duoti privalomus nurodymus kitiems asmenims, o Komisija negali įpareigoti vartotojo sumokėti energijos įmonei skolą ar ją sumažinti. Energetikos įstatyme nenustatytos Inspekcijos ar Komisijos teisės spręsti dėl vartotojo ir energetikos įmonės tarpusavio turtinių atsiskaitymų ir duoti šaliai, netinkamai vykdžiusiai sutarties ar teisės normos pagrindu atsiradusias prievoles, privalomus vykdyti nurodymus dėl nuostolių atlyginimo juos patyrusiai šaliai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra nurodęs, kad privaloma ginčų neteisminė nagrinėjimo tvarka, nustatyta EĮ 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse, taikoma ginčams, kilusiems dėl specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių teisinius santykius energetikos sektoriuje, nuostatų pažeidimo ir priklauso Inspekcijos ir Komisijos kompetencijai. Vartotojų ir energetikos įmonės ginčams, kilusiems kitu pagrindu, ši ikiteisminė tvarka neprivaloma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Ukmergės šiluma“ v. A. A., bylos Nr. 3K-3-119/2014).
Nagrinėjamoje byloje prašoma priteisti skolą už centralizuotai tiektą bendrojo naudojimo patalpų šildymą, taigi šie bylos šalių santykiai pirmosios instancijos teismo tinkamai kvalifikuoti kaip prievoliniai, dėl kurių EĮ 34 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimai kreiptis pirmiau į Inspekciją ar Komisiją nei į teismą, netaikomi. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikavęs ginčą kaip kilusį dėl šilumos paskirstymo, t. y. dėl taikytinos paskirstymo metodikos, nenurodė, kas tokį reikalavimą byloje kėlė. Jeigu nuomonę dėl taikytinos paskirstymo metodikos reiškė vartotojas atsikirtimų į ieškinį tvarka, tai toks atsikirtimas nekvalifikuotinas kaip priešieškinio reikalavimas (CPK 143 straipsnis). Atsakovas, teigdamas, kad nesutinka su šilumos paskirstymo metodo taikymu ir šilumos apskaita, nereiškė priešieškinio šiuo pagrindu, t. y. nepradėjo ginčo šiuo klausimu, o tik atsikirtinėjo į ieškovo reikalavimą priteisti iš jo skolą, susidariusią nevykdant prievolės atsiskaityti už suteiktą šilumos energiją. Dėl to nėra pagrindo laikyti, kad byloje ginčas kilo ne tik dėl prievolės vykdymo. Priešingu atveju – jei ne priešieškinyje pareikšti atsakovo atsikirtimo argumentai būtų pakankami konstatuoti atskirą ginčą byloje, taip būtų sudarytos sąlygos atsakovams nesąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis: bet kada tokius argumentus pareikšti ir ginčyti bylos priskirtinumą tuo metu ją nagrinėjančiai institucijai; tokiu būdu iškeliant byloje ginčą, būtų išvengiama privalomo mokėti žyminio mokesčio. Vartotojas, siekdamas iškelti ginčą dėl taikytinos paskirstymo metodikos, į Inspekciją ar Komisiją turėtų kreiptis pats.
Pažymėtina, kad šioje byloje Inspekcija jau yra atsakiusi į vartotojo skundą ir yra įpareigojusi mokėjimo sumas perskaičiuoti atsižvelgiant ne į visą atsakovo turimą plotą name, bet į tą plotą, kuris buvo šildomas centralizuotai ir nuo šios šildymo sistemos buvo atjungtas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovui – energetikos įmonei – prašant priteisti skolą, ieškinys nagrinėtinas teisme netaikant EĮ 34 straipsnio nuostatų. Apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka šių nuostatų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl jų taikymo, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, o byla grąžintina nagrinėti šiam teismui iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį ir grąžinti bylą Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Antanas Simniškis
Janina Stripeikienė
Dalia Vasarienė
