Dėl turtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-241/2014

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-08620-2012-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2; 44.5.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Stripeikienės ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. S. ieškinį atsakovei I. L., tretieji asmenys – Z. K., O. L., R. S., dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl žalos, padarytos gaisru, atlyginimo, civilinės atsakomybės sąlygų, įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodymų vertinimo.

Ieškovas E. S. prašė priteisti iš atsakovės I. L. 140 000 Lt turtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinyje nurodoma, kad 2012 m. birželio 3 d. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) kieme esančiame ūkiniame pastate – sandėliukuose (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) kilo gaisras. Jo metu visiškai sudegė sandėliukai, apdegė ieškovui priklausantis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), nudegė jo stogas, išdegė kambariai su juose buvusiais daiktais, smarkiai apdegė palėpė su daiktais; sudegė medinėmis lentelėmis iškaltos namo sienos, durys, lubos; apdegė baldai, buitinė technika, sudegė lempų rėmai, elektros instaliacija; viskas supilta vandeniu, po gaisro name gyventi negalima. Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2012 m. birželio 8 d. Pažymoje apie kilusį gaisrą Nr. 13-1548 nurodyta, kad labiausiai tikėtina gaisro priežastis – pašalinis atviros ugnies šaltinis. Kadangi sandėliukai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atsakovei ir trečiajam asmeniui O. L., o pagal susitarimą dėl naudojimosi šiuo nekilnojamuoju daiktu tvarkos sandėliuko dalis, kurioje kilo gaisras, priklauso atsakovei, tai ieškovas nurodo, kad atsakovė, nesugebėjusi tinkamai naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu turtu, privalo atlyginti ieškovui dėl gaisro patirtą žalą; pastato, kuriame kilo gaisras, savininko kaltė yra preziumuojama. Ieškovo teigimu, tinkamai tvarkant sandėliukus gyvenamasis namas nebūtų užsidegęs; sandėliukai buvo per aukšti, pastatyti per arti (pažeidžiant STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 30 punkte nustatytus minimalius priešgaisrinius atstumus tarp gyvenamųjų namų ir kitų statinių), pasvirę, gaisro kilimo metu jie buvo nenaudojami ir faktiškai neprižiūrimi. Ieškovo teigimu, gyvenamajame name ilgą laiką gyveno jo šeima, todėl dėl kilusio gaisro jis patyrė ne mažiau kaip 140 000 Lt nuostolių (turto atkuriamieji kaštai – 117 000 Lt, sudegusių daiktų vertė – 28 293 Lt), kuriuos pagrindžia UAB „Asistavita“ parengta Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. ASIN-12193, gyvenamojo namo nuotraukos, gaisro metu sunaikintų kilnojamųjų daiktų sąrašas. Ieškinyje pažymėta, kad 2012 m. gegužės 18 d. atsakovė su trečiuoju asmeniu Z. K. sudarė sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo parduoti, o trečiasis asmuo įsipareigojo pirkti atsakovei priklausančias žemės sklypo ir nekilnojamojo turto dalis už ne didesnę kaip 60 000 Lt sumą, šios sutarties pasirašymo metu trečiasis asmuo sumokėjo atsakovei 50 242,11 Lt avansą; nors gaisro metu visiškai sudegė sandėliukai ir stipriai apdegė atsakovei ir O. L. priklausantis nekilnojamasis turtas, sutarties šalys 2012 m. birželio 26 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, nesumažindamos jos kainos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Įvertinęs ieškovo pateiktą UAB „Asistavita“ 2012 m. spalio 22 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, kurios atsakovė neginčijo, neprašė skirti ekspertizės, ir tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti šio turto vertinimo teisėtumu, teismas pripažino įrodyta 117 000 Lt nuostolių sumą. Teismas nurodė, kad pažymos apie deklaruotas gyvenamąsias vietas, Kauno miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus 2012 m. birželio 12 d. Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas, sudegusio namo nuotraukos ir šalių paaiškinimai patvirtino, jog sudegusios patalpos buvo gyvenamos. Teismo vertinimu, ieškovo pateiktame visiškai sudegusių daiktų sąraše išvardyti daiktai būna visuose namuose, jie būtini buityje; daiktų kainos nėra nepagrįstai padidintos, o įrodymų, patvirtinančių mažesnį žalos dydį arba paneigiančių ieškovo nurodytas sumas ar daiktų kiekius, atsakovė nepateikė (CPK 178 straipsnis). Pažymėjęs, kad ieškinys reiškiamas CK 6.266 straipsnio pagrindu, kurio taikymui būtina įrodyti žalą, šios žalos padarymą dėl pastato (statinio) sugriuvimo ar trūkumų, žalos ir pastato (statinio) sugriuvimo ar kitų jo trūkumų priežastinį ryšį, teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad žala padaryta dėl pastato (statinio) trūkumų, dėl kurių galėjo kilti gaisras, ir žalos bei pastato (statinio) trūkumų priežastinio ryšio. Teismas laikė, kad ieškovas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), kuriais ši būtų pažeidusi bendrą pareigą elgtis atsargiai ir rūpestingai, jog kitam asmeniui nebūtų padaryta žalos (CK 6.263 straipsnis). Pažymėjęs, kad pagal Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos specialisto išvadą gaisro židinio zona – „kur stovėjo mediniai sandėliukai ir matyti labiausiai išdegusi vieta“, tačiau gaisro priežastimi nurodytas pašalinis atviros ugnies šaltinis, techninių priežasčių kilti gaisrui nenustatyta, dėl gaisro pagal BK 187 straipsnio 2 dalį pradėtas ikiteisminis tyrimas sustabdytas nenustačius už gaisro kilimą atsakingų asmenų, teismas padarė išvadą, jog gaisras galėjo kilti dėl trečiųjų asmenų, už kuriuos atsakovė neatsakinga, veiksmų, jokių duomenų, kad gaisrą sukėlė atsakovė, byloje nėra. Kadangi sandėliukas pastatytas 1929 metais, kai negaliojo atstumų tarp pastatų reikalavimus nustatantis STR 2.02.01:2004, tai teismas atmetė argumentus, kad sandėliukas buvo per aukštas, per arti gyvenamojo namo, pasviręs. Byloje nebuvo duomenų apie atsakovei taikytas administracines priemones už priešgaisrinės saugos taisyklių pažeidimus ar įpareigojimus pašalinti tokius pažeidimus, sandėliuke anksčiau kilusį gaisrą; sandėliukas (ūkinis pastatas) įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nėra duomenų, kad tai savavališkas statinys ar kad jis kelia grėsmę šalia esantiems pastatams, yra avarinės būklės. Nors bylos dalyviai ir liudytojai nurodė skirtingą sandėliuko pasvirimo kampą, teismas sutiko su atsakove, kad byloje nėra duomenų, jog šis pasvirimas kėlė grėsmę šalia buvusiems pastatams ar ieškovo namas užsidegė dėl sandėliuko pasvirimo į ieškovui priklausančio namo pusę. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nenustatyta gaisro židinio vieta, specialisto išvadoje nurodyta tik gaisro židinio zona, t. y. kur buvo gaisro židinys; byloje nėra duomenų, kad gaisras kilo ūkinio pastato viduje; nors liudytoja matė, jog prieš gaisrą prie pastato buvo vaikai, ji nepastebėjo, kad šie būtų įlindę į pastato vidų, nėra objektyvių duomenų, jog dėl netvarkingo statinio jie galėjo patekti į vidų, sandėliukas buvo tvarkingas (durys užrakintos, kitų vietų, pro kurias tretiesiems asmenims netrukdomai būtų galima patekti į pastato vidų, nebuvo, sandėlio viduje degių medžiagų ar techninių priežasčių kilti gaisrui nebuvo). Padaręs išvadą, kad nėra aišku, ar žala ieškovui padaryta gaisru, kilusiu pastato viduje, teismas atmetė ieškovo argumentą, jog atstumas tarp ginčo šalių nuosavybės teise valdomų pastatų yra tiesioginė žalos priežastis, nes gaisro priežastis, galbūt dėl trečiųjų asmenų veiksmų, buvo pašalinis atviros ugnies šaltinis. Teismas konstatavo, kad atsakovė buvo pakankamai rūpestinga ir ėmėsi reikiamų priemonių tiek, kiek jų buvo galima protingai tikėtis iš sandėliuko (jo dalies) savininko užtikrinant savo nekilnojamojo turto priežiūrą, nėra duomenų, jog ji turėjo imtis išskirtinių priešgaisrinės saugos priemonių, statinys (pastatas) turėjo kokių nors specialiuosiuose teisės aktuose nurodytų trūkumų ar tokių, kurie nesusiję su specialiuosiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir pareigų nevykdymu. Nenustatęs atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas nesprendė dėl jų ir ieškovo patirtos žalos priežastinio ryšio.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2013 m. spalio 9 d. sprendimu panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – patenkino ieškinį, priteisė ieškovui iš atsakovės 140 000 Lt turtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius, taikė CK 6.266 straipsnį, kuriuo ieškovas ieškinio negrindė. Kolegijos nuomone, atsakomybė pagal CK 6.266 straipsnį kyla tuo atveju, jei konstatuojama, kad gaisras kilo dėl pastato trūkumų nulemtų priežasčių. Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad gaisras kilo ne dėl pastato senumo ar techninės būklės, tačiau dėl atsakovės netinkamai prižiūrimo jai priklausančio sandėliuko (sandėliuko pasvirimas, avarinė būklė, priešgaisrinės saugos reikalavimų neatitikimas), gaisro židinio zona – sandėliuko buvimo vieta, kur matyti labiausiai išdegusi vieta, gaisro priežastis – pašalinis atviros ugnies šaltinis, tai kolegija konstatavo, jog žala atsakovui padaryta ne CK 6.266 straipsnio 1 dalyje išvardytais būdais, bet gaisru, kilusiu sandėliuko viduje. Kolegija nurodė, kad, remiantis CK 6.246 straipsnio 1 dalies, 6.248 straipsnio 1, 3 dalių, 6.263 straipsnio nuostatomis, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. AB „Vilniaus grūdai“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-304/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-304/2009">3K-3-304/2009</a>; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. G. R., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-215/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-215/2012">3K-3-215/2012</a>), atsakovei kilo pareiga įrodyti aplinkybes, kas sukėlė gaisrą, gaisro kilimo priežastis ir tai, kad atsakovė buvo pakankamai rūpestinga, jog gaisras nekiltų. Kolegija atmetė atsakovės argumentą, kad gaisras kilo nuo pašalinių asmenų uždegto krūmo, nes tokios aplinkybės byloje nenustatytos, joms pagrįsti nepateikta jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Kolegijos vertinimu, atsakovė neįrodė, kad gaisras kilo ne dėl jos kaltės, t. y. dėl priežasčių, už kurias ji nėra atsakinga (trečiųjų asmenų veiksmai, gamtos jėgų veikimas ir kt.), tokios aplinkybės nenustatytos ir atliekant ikiteisminį tyrimą (nenustatytas nusikalstamą veiką padaręs asmuo). Dėl to kolegija konstatavo, kad atsakovė pažeidė pareigą elgtis apdairiai ir rūpestingai, užtikrinti, jog į jai priklausančią namų valdą nepatektų kiti asmenys, tinkamai prižiūrėti ir eksploatuoti sandėliuką, kad jame nekiltų gaisras. Bylos medžiaga patvirtina, kad į atsakovei priklausantį sandėliuką buvo galima patekti, durys buvo netvarkingos, ten būdavo rūkoma, atsakovė, dar būdama sandėliuko savininkė, jau buvo perdavusi raktus trečiajam asmeniui. Nuo atsakovei priklausančiame sandėliuke kilusio gaisro užsidegė ieškovo namas, todėl kolegija laikė, kad žala ieškovui padaryta dėl atsakovės sandėliuke kilusio gaisro, t. y. dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Kadangi atsakovė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nustatytas ieškovui padarytos žalos dydis, neginčijo, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad visiškai sutinka su teismo sprendimu ir jo motyvais, tai kolegija padarė išvadą, jog atsakovė sutiko, kad žalos dydis yra įrodytas. Pažymėjusi, kad prievoliniai santykiai atsirado iš delikto (CK 6.263 straipsnis), kolegija nusprendė, jog atsakovė privalo mokėti įstatyme nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 9 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Dėl netinkamo CPK 331 straipsnio taikymo. Kasatorės įsitikinimu, teisėjų kolegija neįvykdė CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų – priėmė sprendimą nenurodydama, kokiais įrodymais grindžiamos teismo išvados, nepateikė argumentų, kodėl vienus kasatorės pateiktus įrodymus atmetė jų neįvertinusi ir nepasisakiusi, kodėl juos vertina kritiškai ir jais nesiremia, o kitus laikė tinkamais ir turinčiais įrodomąją galią, nepaaiškino, kaip šie įrodymai patvirtina ieškovo reikalavimus kasatorei, nepateikė paaiškinimų, kodėl priėmė būtent tokį sprendimą, neanalizavo ir neaiškino teisės normų, kuriomis vadovavosi priimdama sprendimą, o tik citavo tas normas, todėl pažeidė proceso teisės normas ir tai turėjo įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Kolegija nurodė, kad gaisras kilo kasatorei priklausančio sandėliuko viduje, tačiau nėra aišku, kokiais įrodymais pagrįsta tokia išvada, nes pirmosios instancijos teismas nustatė kitas faktines aplinkybes, savo išvadas detaliai pagrįsdamas byloje esančiais įrodymais (Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos specialisto išvada ir liudytojos E. S. parodymais), o kolegija neargumentavo, kuo remiantis šie įrodymai atmesti. Kasatorei neaišku, kodėl kolegija nustatė, kad kasatorė neįrodė, jog laikėsi visų keliamų reikalavimų, o gaisras kilo dėl trečiųjų asmenų, už kuriuos ji nėra atsakinga, veiksmų; kolegija ignoravo aplinkybę, kad asmenys, atsakingi už gaisro kilimą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, įtarimai dėl šios nusikalstamos veikos niekam nepareikšti, o ikiteisminis tyrimas sustabdytas; ikiteisminio tyrimo metu kasatorė nebuvo įtariama sukėlusi gaisrą, ji pripažinta nuketėjusiąja. Teisėjų kolegija neišsamiai tyrė faktines bylos aplinkybes, neatsakė į pagrindinius atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, nepagrindė savo išvadų, nepaaiškino, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir kokie įrodymai jas paneigia. Atkreipdama dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visiškai kitas faktines bylos aplinkybes, kasatorė teigia, jog kolegija nenurodė, kokiais byloje esančiais įrodymais grindė išvadą, kad gaisras kilo ne dėl pastato senumo ar techninės jo būklės, tačiau dėl kasatorės netinkamai prižiūrimo jai priklausančio sandėliuko (jis buvo pasviręs, avarinės būklės, neatitiko priešgaisrinės saugos reikalavimų), nepaaiškino, kaip sandėliuko pasvirimas galėjo padaryti įtaką gaisrui.

Dėl netinkamo deliktinę atsakomybę reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo. CK 6.263 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos; šios pareigos pažeidimas sukuria įstatyme nustatytą žalos atlyginimo prievolę (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Kasatorės teigimu, pareigos elgtis rūpestingai ir atsakingai pobūdis, turinys, laipsnis nėra vienodi, priklauso nuo daugelio aplinkybių, t. y. nuo asmens darbo ar profesijos, teisinio veiklos reglamentavimo ir pan.; rūpestingumo pobūdis ir laipsnis dažnai nustatomas teisės aktuose, taisyklėse, papročiais ir pan., todėl, taikant deliktinę atsakomybę už gaisru padarytą žalą, asmens rūpestingumas ir atsakingumas nustatytas specialiuose priešgaisrinę saugą reglamentuojančiuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatyme, Bendrosios priešgaisrinės saugos taisyklėse ir pan. Teisėjų kolegija nenurodė, kokius įstatymus ar kitas teisės normas kasatorė pažeidė, kokių reikalavimų neįvykdė, nesiaiškino, dėl kokių aplinkybių kilo gaisras ir apdegė pastatai. Toks abstraktus rūpestingumo pareigos aiškinimas, pasak kasatorės, yra esminis teisės normų taikymo ir aiškinimo pažeidimas, dėl kurio neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog kasatorė ėmėsi visų priemonių, kad jos turimas nekilnojamasis turtas būtų apsaugotas, sandėliukas buvo tvarkingas ir ištuštintas, jame nebuvo jokio padidinto pavojingumo įrenginio, galinčio sukelti gaisrą, degių skysčių, atjungta elektra. Nors pirmosios instancijos teismas nenustatė kasatorės veiksmų, kuriais ši būtų pažeidusi bendrąją pareigą elgtis atsargiai ir rūpestingai, teisėjų kolegija konstatavo šios pareigos pažeidimą, tokio sprendimo nepagrįsdama jokiais įrodymais, nenustatė atsakovės veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos priežastinio ryšio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. K. v. G. R., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-215/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-215/2012">3K-3-215/2012</a>, kuria kolegija rėmėsi spręsdama, kad kasatorė turi įrodyti, jog gaisras kilo ne dėl jos veiksmų, išaiškinta, kad įrodytas gaisro židinio faktas būtų pakankamas pagrindas konstatuoti, jog asmuo elgėsi nerūpestingai. Kasatorė pažymi, kad byloje gaisro židinys nebuvo nustatytas, yra duomenų tik apie gaisro židinio zoną, tai iš esmės skirtingi dalykai; gaisrą galėjo sukelti tretieji asmenys, kasatorė negalėjo numatyti gaisro kilimo, nes sandėliukais rūpinosi tinkamai. Dėl to pirmiau nurodytoje nutartyje pateikti išaiškinimai negali būti taikomi šioje byloje, skiriasi bylų faktinės aplinkybės.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 9 d. sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

Dėl netinkamo CPK 331 straipsnio taikymo. Ieškovo manymu, nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad skundžiamas sprendimas nepakankamai motyvuotas. Sprendžiant dėl neteisėtų veiksmų (rūpestingumo pareigos laikymosi), pasak ieškovo, svarbus tinkamas įrodinėjimo naštos paskirstymas – jeigu įrodinėjimo pareigą turinčiai šaliai nepavyksta įrodyti tam tikros aplinkybės, teismas neprivalo papildomai pagrįsti jos nebuvimo. Ieškovo vertinimu, kasatorė neįrodė gaisro kilimo priežasties, kad ši nepriklausė nuo jos elgesio, rėmėsi savo kviestų liudytojų parodymais, kurie prieštaringi (todėl nepatikimi), byloje nėra duomenų apie tai, jog gaisrą sukėlė ne atsakovė, o kitas asmuo.

Dėl netinkamo deliktinę atsakomybę reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo. Nesutikdamas su kasaciniu skundu ir jo reikalavimu palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovas nurodo, kad šis teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, nepagrįstai taikė CK 6.266 straipsnį (ieškovas savo reikalavimą grindė bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais) ir dėl to netinkamai nustatė civilinės atsakomybės sąlygas, neanalizavo ir sprendime nepasisakė dėl ieškovo įrodinėtų aplinkybių. Ieškovo teigimu, teisėjų kolegija tinkamai nustatė visas kasatorės civilinės atsakomybės sąlygas, įrodinėjimo dalyką ir teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą. Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė preziumuojama, o kasatorė byloje nepateikė duomenų, paneigiančių jos kaltę, nėra duomenų, kad gaisrą sukėlė kitas asmuo; pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. AB „Vilniaus grūdai“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-304/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-304/2009">3K-3-304/2009</a>; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. G. R., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-215/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-215/2012">3K-3-215/2012</a>) kasatorė turi įrodyti aplinkybes, kas sukėlė gaisrą, kokios jo kilimo priežastys, kad buvo pakankamai rūpestinga, jog gaisras nekiltų. Šiose nutartyse teismo konstatuota, kad neteisėtais veiksmais, be kita ko, pripažįstamas patalpų savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, jog nebūtų daroma žalos kitiems asmenims; savininko veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš jo patalpų, o ne iš kitų šaltinių. Ieškovo nuomone, bylos duomenys patvirtina, kad gaisras kilo dėl atsakovės neteisėtų veiksmų – ji neužtikrino sandėliukų priežiūros, netinkamai juos tvarkė (sandėliukų būklė prasta, jie buvo per aukšti, per arti ieškovo namo, pasvirę į šio pusę), namų valdoje, kurioje kilo gaisras, lankydavosi kiti asmenys. Ieškovo teigimu, skunde pateikiamas naujas argumentas (motyvas), kad pareigos elgtis rūpestingai ir atsakingai pobūdis, turinys, laipsnis nėra vienodi, šios aplinkybės kasatorė byloje neįrodinėjo. Kadangi byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovo namas užsidegė dėl kasatorei priklausančiame pastate (sandėliuke) kilusio gaisro, tai ieškovas mano, jog egzistuoja tiesioginis žalos, kasatorės neteisėtų veiksmų ir gaisro priežastinis ryšys. Anot ieškovo, gaisro židinio ir gaisro židinio zonos sąvokos skunde išskiriamos nepagrįstai, tai neturi reikšmės civilinės atsakomybės taikymui.

Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl civilinės atsakomybės už ūkiniame pastate (sandėliuke) kilusį gaisrą sąlygų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

Civilinė atsakomybė žalą padariusiam asmeniui kyla tais atvejais, kai nustatomos CK įtvirtintos jos sąlygos – žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, žalos ir neteisėtų veiksmų priežastinis ryšys bei kaltė, jeigu žala atlyginama kaltės pagrindu (CK 6.246–6.249 straipsniai).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ir kaltės buvimo. Kasaciniame skunde ji nurodo, kad asmens rūpestingumo ir atsakingumo standartas, kurio nesilaikant kyla deliktinė civilinė atsakomybė už gaisro padarytą žalą, nustatytas specialiuose priešgaisrinę saugą reglamentuojančiuose teisės aktuose, kurių nuostatų pažeidimas šioje byloje nekonstatuotas. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokius įstatymus ar kitas teisės normas ji pažeidė, kokių reikalavimų neįvykdė, taigi negalėjo spręsti dėl jos neteisėtų veiksmų, be to, neaišku, dėl kokių aplinkybių kilo gaisras ir apdegė pastatai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, todėl atmestini.

Neteisėti veiksmai, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti tiek tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamų veiksmų atlikimas, tiek ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais laikoma, kad asmuo yra kaltas, jeigu, atsižvelgiant į prievolės esmę, jis nebuvo tiek rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Spręsdamas ginčus dėl neteisėtų veiksmų nustatymo bylose, kuriose kyla gaisru padarytos žalos atlyginimo klausimas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmens neteisėti veiksmai turi būti patalpų, iš kurių kilo gaisras, savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Patalpų savininko veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš jo patalpų, o ne iš kitų šaltinių. Nukentėjęs asmuo neprivalo įrodinėti, dėl kokios priežasties kilo gaisras atsakovo patalpose. Jeigu gaisro kilimo vieta yra akivaizdi ir aiški, teismas turi spręsti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip rūpestingas asmuo, galimybę numatyti gaisro kilimą ir imtis veiksmų jam išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. AB „Vilniaus grūdai“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-304/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-304/2009">3K-3-304/2009</a>; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. G. R., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-215/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-215/2012">3K-3-215/2012</a>). Tokiu atveju patalpų savininkas (ar kitas teisėtas jo valdytojas) turi įrodyti gaisro priežastį ir kad ši nepriklausė nuo jo elgesio.

Byloje nustatytos ir kasatorės neginčijamos Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2012 m. birželio 8 d. Pažymoje apie kilusį gaisrą nurodytos aplinkybės, kad gaisro židinio zona – kur stovėjo mediniai sandėliukai ir matyti labiausiai išdegusi vieta, gaisro priežastis – pašalinis atviros ugnies šaltinis; techninių priežasčių kilti gaisrui nenustatyta. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad gaisras kilo jai priklausančio sandėliuko viduje, pažymėdama, jog tikslios gaisro židinio vietos pagal bylos duomenis nustatyti negalima. Įvertinusi procesiniuose sprendimuose teismų padarytas išvadas apie tam tikrų faktinių bylos aplinkybių buvimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas bylos duomenis vertino nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių ir turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, jog gaisras kilo kasatorės sandėliuke, todėl ši atsakinga už jo padarinius (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad į kasatorei priklausantį sandėliuką buvo galima patekti, jo durys buvo netvarkingos, ten buvo rūkoma. Tokias faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nustatė įvertinęs byloje surinktus įrodymus, remdamasis ieškovo paaiškinimais, liudytojų I. L. ir M. J. ikiteisminiame tyrime apklausos protokolais, liudytojos M. J. parodymais teisme. Ši liudytoja nurodė, kad: kasatorei priklausančio sandėliuko durys buvo netvarkingos, jos buvo dvipusės ir tarp jų buvo tarpas; prieš maždaug valandą iki gaisro ji matė du mažamečius vaikus, kurie bandė pro duris įlįsti į sandėliuko vidų; vėliau pastebėjo iš sandėliuko besiveržiančius dūmus (liepsnos dar nematė), priėjusi arčiau prie sandėliukų išgirdo traškesį, suprato, kad viduje kažkas dega, skambino pagalbos telefonu ir tada pliūptelėjo liepsna. Tokie liudytojos M. J. paaiškinimai neprieštarauja liudytojos E. S. parodymams, kuri, iš pradžių pastebėjusi kylančius dūmus, vėliau, iš kitos savo namo pusės nuėjusi pažiūrėti, pamatė atvira liepsna degantį sandėliuką (M. J. tuo metu jau kvietė ugniagesius). Kadangi abi šios liudytojos gaisrą pastebėjo skirtingose jo stadijose ir jų stebėjimo pozicijos buvo skirtingos, (M. J. – tiek kol liepsnos dar apskritai nebuvo matyti pastato išorėje, o iš jo tik kilo dūmai ir buvo girdėti traškesys, tiek vėliau prasiveržus atvirai liepsnai, E. S. – pastatui degant atvira liepsna), tai nėra pagrindo spręsti dėl jų parodymų prieštaringumo. Šių byloje nustatytų aplinkybių kontekste faktas, kad byloje nenustatyta tiksli gaisro židinio vieta, o tik gaisro židinio zona, neturi esminės reikšmės procesiniam bylos rezultatui, nes gaisro židinio vieta buvo gaisro židinio zonoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos nustatyta gaisro židinio zona – medinių sandėliukų vieta – kartu su M. J. paaiškinimais, kad iš pradžių liepsnos nesimatė, girdėjosi tik traškesys sandėliuko viduje, teikė pakankamą pagrindą apeliacinės instancijos teismui nuspręsti, kad gaisras kilo atsakovei priklausančio sandėliuko viduje. Tai konstatavus, kasatorei (asmeniui, kuriam priklausančiame pastate kilo gaisras) pagal kasacinio teismo suformuluotą pirmiau nurodytą praktiką atsirado pareiga įrodyti, kad dėl gaisro jos kaltės nėra, t. y. kad ji laikėsi visų keliamų reikalavimų, o gaisras kilo dėl trečiųjų asmenų veiksmų, gamtos jėgų veikimo ar kitokių priežasčių, už kurias ji nėra atsakinga.

Vertindamas atsakovės neteisėtus veiksmus ir kaltę, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad kasatorė neįrodė, jog dėl gaisro kilimo nėra jos kaltės, to nenustatyta ir atliekant ikiteisminį tyrimą. Pagal byloje esančius duomenis teisėjų kolegija neturi pagrindo padaryti priešingą nei nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvadą (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Kasatorės teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo spręsti dėl jos neteisėtų veiksmų, nes nenurodė, kokius teisės aktuose nustatytus reikalavimus kasatorė pažeidė ar neįvykdė, neatitinka tokio pobūdžio bylose suformuotos teismų praktikos. Kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, asmens veiksmų neteisėtumui konstatuoti pakanka nustatyti aplinkybę, kad gaisras kilo asmeniui priklausančiose patalpose, tai reiškia asmens nepakankamą savo turto priežiūrą, jog dėl jo nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Byloje nustačius, kad sandėliuko durys nebuvo sandarios (tarp jų buvo tarpas, pro kurį pašaliniai asmenys turėjo galimybę atitinkamai patekti į pastato vidų), laikytina, jog kasatorė nebuvo pakankamai rūpestinga ir neužtikrino, kad į jai priklausančias patalpas nepatektų pašaliniai asmenys. Be to, šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais byloje nustatyta, kad sandėliukas nebuvo tinkamai prižiūrimas – jis buvo pasviręs, neatitiko priešgaisrinės saugos reikalavimų. Nors, kaip teisingai bylos nagrinėjimo metu nurodė kasatorė, sandėliuko statybos metu (1929 metais) negaliojo atstumų tarp pastatų reikalavimus nustatantis STR 2.02.01:2004, sandėliukas pastatytas teisėtai, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, tai nepaneigia jos bendrosios pareigos rūpintis ir dėti maksimalias pastangas, kad nuosavybės teise priklausantys statiniai dėl jų ypatumų (pasvirimo, itin mažo atstumo iki kitiems asmenims priklausančių statinių) nesukeltų žalos šiems asmenims ar nelemtų žalos padidėjimo. Kadangi pagal galiojančio STR 2.02.01:2004 reikalavimus minimaliausias atstumas tarp gyvenamųjų pastatų ir kitų statinių – 6 m (tokį atstumą įstatymo leidėjas laiko pakankamai saugiu užtikrinti priešgaisrinės saugą), tai kasatorė, kurios sandėliukas buvo pastatytas arčiau prie ieškovui nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, nors ir laikantis statybos metu galiojusių reikalavimų, turėjo būti atidi ir rūpestinga, imtis priemonių, kurios padėtų išvengti galimo gaisro ar pristabdytų jo plitimą (pavyzdžiui, pasirūpinti ugniasienės pastatymu ar pan.). Tačiau byloje teismų nustatytos aplinkybės neteikia pagrindo išvadai, kad kasatorė tokios pareigos laikėsi. Teigdama priešingai, kasatorė nepateikė pakankamai savo poziciją pagrindžiančių duomenų. Jos nurodomos aplinkybės, kad sandėliuke nebuvo padidinto pavojingumo įrenginio, degių skysčių, buvo atjungta elektra, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo vienintelės ir pakankamos priemonės, kurių galėjo ir privalėjo imtis kasatorė, ypač atsižvelgiant į nustatytą aplinkybę, kad sandėliukas nebuvo sandarus. Kasatorė taip pat neįrodė, kad gaisras kilo dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Šios išvados nepaneigia kasacinio skundo argumentai, jog dėl gaisro pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu asmenys, atsakingi už gaisro kilimą, nenustatyti, o kasatorė pripažinta nukentėjusiąja. Dėl nurodytų argumentų konstatuotina, kad kasatorės elgesys nagrinėjamu atveju neatitiko rūpestingo žmogaus standarto, ir atmestini kasacinio skundo argumentai, kad byloje nenustatytos kasatorės civilinės atsakomybės sąlygos.

Dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio

Bylos nagrinėjimo metu kasatorė laikėsi pozicijos ir kasaciniame skunde nurodo, kad gaisras kilo dėl trečiųjų asmenų veiksmų, o ne jos kaltės. CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Pagal to paties straipsnio 4 dalį trečiojo asmens veikla – tai asmens, už kurį nei kreditorius, nei skolininkas neatsako, veiksmai (veikimas, neveikimas), dėl kurių atsirado nuostolių.

Nepaneigiant šioje byloje padarytos išvados, kad kasatorė nesilaikė bendrosios rūpestingumo pareigos, neužtikrino, jog į sandėliuką negalėtų patekti pašaliniai asmenys, taigi savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie žalos atsiradimo, svarbu įvertinti nustatytą aplinkybę, kad byloje gaisras kilo dėl pašalinio atviros ugnies šaltinio. Byloje nustatyta, kad gaisro dieną prie sandėliuko durų buvo vaikų, kurie bandė pro duris įlįsti į jo vidų. Nors liudytoja M. J. nematė, ar vaikai realiai pateko į sandėliuko vidų, yra svarbios nustatytos bylos aplinkybės, kad sandėliuko durys nebuvo sandarios, likus neilgam laiko tarpui iki gaisro kilimo prie sandėliuko durų buvo pašalinių asmenų, taip pat reikšmingos nustatytos aplinkybės apie paties gaisro kilimą, jo pradžią ir plitimą, t. y. kad techninių priežasčių gaisrui kilti nenustatyta, pradžioje iš pastato vidaus buvo girdėti traškesys, iš jo rūko tamsūs dūmai ir tik po to pasirodė atvira liepsna. Byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių visuma teikia pagrindą išvadai, kad gaisrą galėjo sukelti nenustatyto pašalinio asmens (asmenų) panaudotas atviros ugnies šaltinis, tam asmeniui (asmenims) pilnai ar iš dalies patekus į sandėliuko vidų, jo viduje patalpinus atviros ugnies šaltinį (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatorė už tokius trečiojo asmens (asmenų) veiksmus neatsako, o atsako tik už tai, kiek dėl savo nepakankamo rūpestingumo sudarė prielaidas tokiems trečiojo asmens (asmenų) veiksmams ir nesiėmė reikiamų priemonių, kurios, atsižvelgiant į nustatytus jai priklausančio sandėliuko ypatumus, padėtų išvengti galimo gaisro ar pristabdytų jo plitimą. Remdamasi faktinėmis bylos aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad šios bylos atveju yra pagrindas taikyti CK 6.253 straipsnio 1, 3 dalis ir kasatorę iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės nurodytose teisės normose nustatytu pagrindu – dėl trečiojo asmens veiksmų. Spręstina, kad kasatorė atleistina nuo 40 000 Lt žalos atlyginimo, ieškovo naudai iš jos priteisiant 100 000 Lt žalos atlyginimą. Taip pat spręstina, kad apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje netaikydamas CK 6.253 straipsnio 1, 3 dalių, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir tai turėjo įtakos apskųsto sprendimo teisėtumui. Konstatuotas netinkamas materialiosios teisės normų taikymas yra pagrindas pakeisti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, ieškovo naudai iš kasatorės jos priteistą žalos atlyginimo dydį sumažinant iki 100 000 Lt (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija atmeta kasatorės argumentus dėl CPK 331 straipsnio pažeidimo, kurie iš esmės grindžiami kitokiu byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. notarė D. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTIvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-452/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-452/2008">3K-3-452/2008</a>; 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Mėtos“ vaistinė v. R. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02ODUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-685/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-685/2013">3K-3-685/2013</a>; kt.). Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis A. B. v. A. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-603/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-603/2008">3K-3-603/2008</a>; 2012 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. UAB „Gubernija“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNy8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-27/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-27/2012">3K-3-27/2012</a>; kt.). Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, jų pagrindu pagal vidinį teismo įsitikinimą padarė išvadas dėl konkrečių faktinių aplinkybių egzistavimo ir atsakė į pagrindinius tarp šalių kilusius ginčo klausimus. Ta aplinkybė, kad skundžiamo sprendimo motyvai nėra itin išsamūs, teisėjų kolegijos vertinimu, nenulėmė neteisėto procesinio sprendimo priėmimo. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl jo neatitikties CPK 331 straipsnio reikalavimams nėra teisinio pagrindo.

Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui ir įtakos apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Pagal CPK 96 straipsnio 1, 2 dalis bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai, o jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 98 straipsnyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (1 dalis); šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (2 dalis).

Šioje byloje kasaciniam teismui pakeitus apeliacinės instancijos teismo sprendimą taip, kad 71 proc. ieškovo reikalavimų yra patenkinta, o 29 proc. - atmesta, atitinkamai perpaskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos.

Pateikdamas ieškinį ieškovas sumokėjo 100 Lt žyminio mokesčio, o 3700 Lt žyminio mokesčio mokėjimas jam atidėtas iki bylos išnagrinėjimo. Teikdamas apeliacinį skundą, ieškovas sumokėjo 100 Lt žyminio mokesčio ir buvo atleistas nuo 3700 Lt žyminio mokesčio mokėjimo. Teikdama kasacinį skundą, atsakovė sumokėjo 1000 Lt žyminio mokesčio ir buvo atleista nuo 2800 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo. Ieškovas taip pat turėjo 1200 Lt nekilnojamojo turto vertinimo išlaidų, kurios pripažintinos būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Atsižvelgiant į tai, proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams, ieškovui iš atsakovės priteistina 994 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir turėtų turto vertinimo išlaidų, o atsakovei iš ieškovo – 290 Lt sumokėto žyminio mokesčio. Atlikus įskaitymą, ieškovui iš atsakovės priteistina 704 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Valstybei iš ieškovo priteistina 1073 Lt pirmosios instancijos teismo atidėto žyminio mokesčio ir 812 Lt žyminio mokesčio, nuo kurio sumokėjimo atsakovė atleista kasaciniame teisme, iš viso – 1885 Lt. Iš atsakovės valstybės naudai priteistina 2627 Lt pirmosios instancijos teismo ieškovui atidėto žyminio mokesčio ir 2627 Lt žyminio mokesčio, nuo kurio sumokėjimo ieškovas atleistas apeliacinės instancijos teisme, iš viso – 5254 Lt.

Byloje nustatyta, kad ieškovas už ieškinio, dubliko ir prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones parengimą turėjo 2600 Lt atstovavimo išlaidų, už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą – po 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsakovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą turėjo 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Trečiasis asmuo Z. K., į bylą įtraukta atsakovės pusėje, už atsiliepimo į ieškinį parengimą turėjo 1000 Lt, už atsiliepimo į apeliacinį skundą – 700 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatų, todėl priteistinos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai – ieškovui iš atsakovės priteistina 3266 Lt bylinėjimosi išlaidų, atsakovei iš ieškovo – 290 Lt advokato išlaidų, trečiajam asmeniui atsakovės pusėje Z. K. iš ieškovo – 493 Lt tokių išlaidų.

Atlikus ieškovo ir atsakovės vienas kitam mokėtinų sumų (žyminio mokesčio, kitų išlaidų ir atstovavimo išlaidų) įskaitymą, ieškovui priteistina iš atsakovės 3680 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 98 straipsnis).

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, patirta 78,11 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, apeliacinės instancijos teisme – 33,26 Lt, kasaciniame teisme – 71,61 Lt tokių išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atsižvelgiant į nurodytas proporcijas, valstybei iš ieškovo priteistina 53,06 Lt, o iš atsakovės – 129,92 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Keičiant apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, taip pat keistina ir nurodyto teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis dėl rašymo apsirikimo ištaisymo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 9 d. sprendimą ir 2013 m. spalio 18 d. nutartį pakeisti.

Ieškinį patenkinti iš dalies. Priteisti iš atsakovės I. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo E. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 100 000 (vieną šimtą tūkstančių) Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusią ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovės I. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo E. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 3680 (tris tūkstančius šešis šimtus aštuoniasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovo E. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) trečiojo asmens Z. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 493 (keturis šimtus devyniasdešimt tris) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš atsakovės I. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 5383,92 Lt (penkis tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt tris Lt 92 ct) žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti iš ieškovo E. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 1938,06 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus trisdešimt aštuonis Lt 6 ct) žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė

Dalia Vasarienė