Civilinė byla Nr. 3K-3-235/2014
Teisminio proceso Nr. 2-48-3-02831-2011-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1; 108 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovui T. B. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Byloje keliami klausimai dėl bendraturčiams nuosavybės teise priklausančio turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo, įrodinėjimo pareigos tinkamo paskirstymo ir priešieškinio pareiškimo ir jo priėmimo teisme pagrindų.
Ieškovė L. K. kreipėsi į teismą, prašydama atidalyti ginčo šalims priklausantį turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės: ieškovei atidalyti žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), bendras plotas 0,4000 ha; žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), bendras plotas 1,0000 ha; gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini); lauko virtuvę, (duomenys neskelbtini); kiemo rūsį, (duomenys neskelbtini); ūkio pastatą, (duomenys neskelbtini); pirtį, (duomenys neskelbtini); ūkio pastatą, (duomenys neskelbtini); ūkio pastatą, (duomenys neskelbtini); kiemo statinius, (duomenys neskelbtini), atsakovui T. B. atidalyti žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), bendras plotas 3,9400 ha; žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), bendras plotas 0,0600 ha; ūkio pastatą, (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), bei priteisti iš ieškovės atsakovo naudai 4500 Lt kompensaciją.
Šalims priklauso pirmiau nurodyti žemės sklypai ir nekilnojamasis turtas bendrosios dalinės nuosavybės teise: ieškovei L. K. priklauso 3/4 dalys šio turto, o atsakovui T. B. – 1/4 dalis, išskyrus žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), bendras plotas 0,0600 ha, kurio 2/3 dalys priklauso ieškovei, o 1/3 dalis – atsakovui. Ieškovės iniciatyva buvo parengta Turto vertės nustatymo ataskaita, pagal kurią viso prašomo atidalyti turto vertė yra 80 000 Lt, atitinkamai ieškovei prašomos atidalyti turto dalies (dviejų žemės sklypų su statiniais) vertė – 64 500 Lt, o atsakovui prašomo atidalyti turto dalies (dviejų žemės sklypų) vertė – 15 500 Lt. T. B. priklauso 1/3 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), bendras plotas 0,0600 ha, kuris įvertintas 4500 Lt (taigi atsakovui priklausanti turto dalis yra 1500 Lt vertės). Likusio turto atsakovui priklauso 1/4 dalis, taigi atsakovui priklausanti šio turto dalis yra 18 875 Lt vertės (1/4 dalis nuo 75 500 Lt). Atsižvelgiant į tai, iš viso atsakovui priklausančio turto dalies vertė – 20 375 Lt (18 875 Lt + 1500 Lt). Pagal ieškovės siūlomą atsidalijimo variantą atsakovui atitektų du žemės sklypai, kurių bendra vertė – 15 500 Lt, bei viename iš šių žemės sklypų esantis pastatas (ūkio pastatas, (duomenys neskelbtini)), kurio vertė kaip atskiro statinio turto vertės nustatymo ataskaitoje nėra nurodyta. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad šio statinio vidutinė rinkos vertė yra 1110 Lt. Taigi iš viso atsakovui būtų atidalyta turto (du žemės sklypai ir statinys) už 16 610 Lt. Kad būtų sąžiningai ir teisingai atidalytas turtas atsakovui, ieškovė įsipareigoja papildomai atsakovui sumokėti 4500 Lt kompensaciją, jog viso atsakovo atidalijamo turto vertė atitiktų jam priklausančią turto dalį. Atsakovui priklausančio turto dalies vertė – 20 375 Lt, o atsakovui atidalytino turto vertė kartu su kompensacija – 21 110 Lt. Turtą atidalijus pirmiau nurodytu būdu, ieškovei L. K. iš viso atitektų 1,4000 ha ploto žemės su jame esančiais statiniais, o atsakovui – 4,0000 ha žemės sklypas. Ieškovė, atsisakydama didelės dalies žemės sklypų ploto ir papildomai sutikdama atsakovui mokėti kompensaciją pinigais, sudarė pakankamas sąlygas turtą tarp visų bendraturčių atsidalyti taikiai.
Ieškovė nurodė, kad atsakovas nesirūpina nuosavybės teise valdomu turtu, jo neprižiūri, nedalyvauja tvarkant bendrą turtą, o tai sunkina ieškovės galimybes turtą valdyti ir jį naudoti. Netgi iki ieškinio pareiškimo ir paskutiniojo teismo posėdžio atsakovas dar nebuvo VĮ Registrų centre įregistravęs paveldėjimo teisių. Tai akivaizdžiai sunkino bendraturčių galimybes naudotis sklypu, nes, kilus turto priežiūros ar valdymo klausimų reikia abiejų bendraturčių sutikimo. Ieškovė nurodė, kad pirmiau nurodytų sklypų neleidžiama dalyti dalimis dėl regioniniams parkams taikomų apribojimų. Kadangi negalima šio turto atsidalyti pusiau suformuojant atskirus nekilnojamojo turto objektus, pastatus, sklypus, tai ieškovė pasirinko tokį savo teisių gynimą, kuris sudarytų galimybę ir ieškovei, ir atsakovui atidalijimu įgyti nuosavybę į visas turto dalis. Daug metų bendrosios dalinės nuosavybės teise šalims priklausančiu turtu naudojosi tik ieškovė, atsakovas juo nesinaudojo, retkarčiais atvykdavo į sodybą, bet visai jos neprižiūrėjo. Nauja elektros tiekimo sutartis sudaryta ieškovė vardu, nes dėl avarinės būklės elektros energijos tiekimas į ginčo namą buvo atjungtas, dėl ko reikėjo daryti naujus įvadus, ką ieškovė savo lėšomis ir padarė. Visą turtą prižiūrėjo tik ieškovė, atsakovas neturi net namo raktų. Jeigu atsakovas norėtų statyti pastatą, jam ir pasiūlyta atidalyti žemės sklypą su jame esančiu ūkiniu pastatu, kur yra pamatai, o miškų ūkio paskirties žemės sklypas pasirinktas atsižvelgiant į vertę, kurią norėtų gauti ieškovė, nes ji turi gyvenamuosius pastatus, jai reikia priruošti malkų, ji prižiūri mišką, daug metų jį valo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškovės L. K. ieškinį tenkino.
Remiantis byloje esančių Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais, Aukštadvario regioninio parko direkcijos raštu nustatyta, kad ginčo žemės sklypai yra Aukštadvario regioninio parko zonoje, todėl ginčo sklypus galima atidalyti natūra tik jų neskaidant dalimis (Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalis). Grįsdama ieškinio reikalavimą, ieškovė pateikė nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. ITO-11/10/28-01 dėl turto vertės. Iš pateiktos ataskaitos matyti, kad visas ginčo turtas įvertintas 80 000 Lt, ieškovei prašomos atidalyti turto dalies (dviejų žemės sklypų su statiniais) vertė – 64 500 Lt, atsakovui prašomo atidalyti turto dalies (dviejų žemės sklypų vertė) – 15 500 Lt. Atsakovui priklauso 1/3 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), bendras plotas 0,0600 ha, kuris įvertintas 4500 Lt (atsakovui priklausančio turto dalis yra 1500 Lt vertės). Likusio turto atsakovui priklauso 1/4 dalį, t.y. 18 875 Lt vertės (nuo 75 500 Lt). Atsakovas, nesutikdamas su ieškovės reikalavimu, prašomos priteisti kompensacijos dydžiu ir nurodyto žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), bendras plotas 1,0000 ha verte, nepateikė jokių įrodymų dėl kitokios turto vertės ir galimo turto padalijimo būdo, išskyrus siūlymą atidalyti atsakovui visą turtą, ieškovei sumokant kompensaciją. Iš byloje esančių žemės sklypų planų matyti, kad žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), bendras plotas 1,0000 ha, kurį prašoma atidalyti ieškovei, ir žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), bendras plotas 3,9400 ha, kurį prašoma atidalyti atsakovui, yra prie ežero. Taip pat žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), bendras plotas 1,0000 ha, kurį prašoma atidalyti atsakovui, paskirtis – kitos/gyvenamosios teritorijos mažaaukščių gyvenamųjų namų, ir žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), bendras plotas 0,0600 ha, kurį prašoma atidalyti atsakovui, paskirtis kitos – gyvenamosios teritorijos. Taip pat pagal bylos medžiagą nustatyta, kad, mirus atsakovo tėvui, jis įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įregistravęs nuosavybės teisių į turtą, o tai pasunkino bendraturčio, t.y. ieškovės, galimybes naudotis sklypu, nes, kilus turto priežiūros ar valdymo klausimų, reikia bendraturčių sutikimo. Ieškovė pasirinko savo reikalavimą dėl turto atidalijimo ir kompensacijos dydį pagrįstą matematiškai apskaičiuojant idealiosios turto dalies vertę pagal viso turto vertinimą, tačiau atsakovas jokiais įrodymais nepagrindė savo teiginių dėl tokio skaičiavimo ydingumo. Ieškovė nurodė, kad žemės sklype, (duomenys neskelbtini), bendras plotas 1,0000 ha, dažnai lankosi, rūpinasi šiame sklype esančiu namu ir ūkiniais pastatais, yra sudariusi elektros tiekimo sutartį, o atsakovas net neturi šio namo raktų, ką patvirtino ir atsakovas. Dėl to teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir atsižvelgęs į tai, kad ieškovei priklauso didesnė turto dalis, padarė išvadą, jog atidalyti jai iš bendrosios dalinės nuosavybės turtą natūra labiausiai atitinka proporcingumo, bendraturčių interesų pusiausvyros ir nuosavybės teisės apsaugos principus, o jos siūlomas atidalijimo būdas geriausiai užtikrintų turto naudojimo racionalumą, nepažeistų ir kitų bendraturčių interesų, atsakovui liekanti po atidalijimo turto dalis padidėtų.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartimi paliko nepakeistą Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą.
Ieškovo prašymas sustabdyti šią bylą iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-278-424/2013 netenkintas, nes nurodomoje byloje yra įsiteisėjusi teismo nutartis palikti ieškovo T. B. ieškinį dėl naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios nuosavybės nenagrinėtą, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, teisinio pagrindo stabdyti šios bylos nagrinėjimą CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu nėra.
Teisėjų kolegija sprendė, kad nors šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitoje Nr. ITO-11/10/28-01 dalytino nekilnojamojo turto verte, kuri buvo nustatyta 2011 m. spalio 28 dienai, t.y. daugiau kaip prieš vienerius metus iki bendraturčių nekilnojamojo turto atidalijimo, tačiau atsakovo teisės nebuvo pažeistos. Apeliacinės instancijos teismui patikrinus dalytino nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę pagal 2012 m. spalio 29 d. Nekilnojamojo turto registro duomenis, nustatyta, kad bendra tokio turto vertė – 71 025 Lt, t. y. dar mažesnė, nei ataskaitoje buvo nustatyta. Dėl to nurodyta, kad ataskaitoje nustatyta bendra nekilnojamojo turtė vertė buvo palankesnė atsakovui ir, ieškovei sutinkant, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pagrindu ėmė šioje ataskaitoje nustatytą bendrą dalytino nekilnojamojo turto vertę.
Dėl nacionalinių parkų ir regioninių parkų teritorijoms taikomų apribojimų nesant galimybės fiziškai atidalyti jau suformuotų atskirų nekilnojamojo turto objektų, dalijant turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės kiekvienam bendraturčiui priskirtinos atskiros nekilnojamojo turto dalys.
Nors pirmosios instancijos teismas nepriėmė atsakovo priešieškinio, tačiau tai nereiškia, kad atsakovui buvo užkirsta galimybė siūlyti bei pateikti savo bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo variantus, ką jis ir padarė. Tokia atsakovo, kaip bendraturčio, teisė galėjo būti įgyvendinama ne tik priešieškinio pagrindu, bet ir teikiant rašytinius atsikirtimus į ieškovės ieškinį (atsiliepimą, rašytinius prašymus, paaiškinimus), tiek išsakant žodžiu, bylą nagrinėjant teismo posėdyje. Atsakovas tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme išreiškė savo valią dėl dalytino turto: prašė priskirti jam visą nekilnojamąjį turtą, o ieškovei priteisti kompensaciją, nustatyti naudojimosi tvarką dėl žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), ir pastatų, esančių šiame žemės sklype, o kitą turtą padalyti pagal šalių pageidavimą. Nors atsakovas kategoriškai nesutiko su padalijimo būdu, teigdamas apie bendraturčiams priskirtus nelygiaverčius nekilnojamojo turto objektus, tačiau nepateikė jokių savo teiginius patvirtinančių rašytinių įrodymų, taip pat nesutikdamas su ataskaitoje nustatyta nekilnojamojo turto verte, jokiais rašytinais įrodymais nepaneigė joje nustatytos nekilnojamųjų turto objektų vertės. Dėl to teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovė pateikė tokį bendrąja nuosavybe esančio turto padalijimo būdą, jog kiekvienam iš bendraturčių tenka atskiras ir šiuo metu suformuotas žemės sklypas, kartu su žemės sklype esančiais statiniais ir kiekvienam bendraturčiui priskirtas nekilnojamasis turtas artimas jo turimai nuosavybės daliai bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Atsakovas siekia turėti žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), kuris yra vaizdingoje vietovėje, šalia ežero, tačiau jis nenurodė jokių reikšmingų faktinių duomenų, kodėl šis turtas turi būti priskiriamas jo asmeninėn nuosavybėn. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos duomenys vienareikšmiškai patvirtino, kad ieškovės turima nuosavybės dalis į šį žemės sklypą ir jame esančius statinius sudaro 3/4, o atsakovo dalis – 1/4, t. y. atsakovo dalis yra daug mažesnė, todėl nelogiška, kad ieškovei, kuriai priklauso didžioji ir reikšminga nuosavybės dalis į tokį turtą, nesant kitų svarbių aplinkybių (pvz., atsakovas neturi gyvenamosios vietos ar yra kitos svarbios aplinkybės), nebūtų priskiriamas šis turtas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas T. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartį ir Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 sprendimą bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasatorius nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
1. Dėl priešieškinio pareiškimo ir priėmimo teisme pagrindų aiškinimo. Atsakovas pateikė 1 ha žemės sklypo naudojimo tvarkos planą teismui 2012 m. lapkričio 20 d. teismo posėdyje kartu su priešieškiniu. Tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti atsakovo priešieškinį su visais jo priedais, įskaitant 1 ha žemės sklypo planą bei Žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktą, iš kurio buvo matyti, kad nors ieškovė ir dalyvavo matavimuose, tačiau šį aktą pasirašyti atsisakė. Pirmosios instancijos teismas atsisakymą priimti priešieškinį motyvavo tuo, kad priešieškinis buvo paduotas ne laiku – teismo posėdyje (CPK 143 straipsnis). Tačiau šiuo atveju teismas neįvertino to fakto, kad atsakovas įgijo galimybę parengti teismui 1 ha žemės sklypo naudojimo tvarkos planą tik atlikęs geodezinius matavimus, o šie buvo atlikti tik 2012 m. lapkričio 9 d., t.y. jau po to, kai buvo pereita prie bylos nagrinėjimo iš esmės, todėl nepagrįstai atsisakė priimti priešieškinį bei pažeidė CPK 143 straipsnį. Kadangi ieškovė, kaip bendraturtė, be jokios pateisinamos priežasties nesutiko su atliktais matavimais, šie nebuvo įregistruoti. Nurodoma, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl atidalijimo, neatlikusi tikslių geodezinių matavimų. Pirmosios instancijos teismas ieškovės neįpareigojo pateikti tikslių geodezinių matavimų, o atsakovui byloje iškėlus šį klausimą, teismas parengiamojo teismo posėdžio metu nepagrįstai nurodė, kad tokie matavimai nėra būtini. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje buvo priimta 2012 m. spalio 15 d. parengiamajame teismo posėdyje, kai jame dėl ligos nedalyvavo atsakovo advokatas (dėl ligos atsakovo advokatas nedalyvavo ir vėlesniame teismo posėdyje). Atsakovas nėra teisininkas bei civilinio proceso žinovas, todėl, pirmosios instancijos teismui priimant nutartį nagrinėti bylą iš esmės, atsakovas nesuprato ir negalėjo suprasti to, kad nuo to momento atsakovo teisė pareikšti priešieškinį buvo apribota. Jeigu atsakovas būtų tai supratęs, jis jokiu būdu nebūtų sutikęs pereiti prie bylos nagrinėjimo iš esmės. Nors turto atidalijimo variantus galima teikti ne tik priešieškiniu, bet ir teikiant paaiškinimus, tačiau teismai neįvertino to, kad atsakovas neturėjo galimybės pateikti priešieškinio, taip pat atidalijimo varianto anksčiau, nes be geodezinių matavimų parengti žemės sklypo planą atsakovas neturėjo jokios galimybės (Žemės įstatymo 30 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, siekdamas įgyvendinti koncentruotumo principą, pakenkė tinkamam bylos išnagrinėjimui, nesilaikė civilinio proceso tikslų, taip nesuteikdamas atsakovui galimybės parengti žemės sklypo naudojimosi tvarkos plano ir jį pateikti teismui.
2. Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Atsižvelgiant į būtinybę išlaikyti bendraturčių interesų pusiausvyrą, tokio pobūdžio bylose itin svarbus šalių įrodinėjimo pareigos paskirstymo klausimas. Bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo sprendžiami dviejų ar daugiau lygiaverčių bendraturčių teisių ir pareigų klausimai, todėl jos, kaip ir kitos civilinės bylos, teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi šalys turi įrodyti, kad siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias ir siūloma piniginė kompensacija yra pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas turėjo įrodyti, kodėl 1 ha žemės sklypas turėtų būti priskiriamas būtent jam. Šiose bylose svarbiausia yra tarp bendraturčių nustatyti pusiausvyrą, užtikrinti bendraturčių teisių tinkamą įgyvendinimą, o ne įrodyti, kodėl bendrosios nuosavybės objektai turi priklausyti vienam ar kitam bendraturčiui. Priešingu atveju turto atidalijimo bylose užtektų pagrįsti vieno asmens didesnį poreikį į kažkurį iš objektų ar net visus dalijamus objektus, ir šie būtų priskirti tai įrodžiusiai šaliai. Atsakovas nereiškė reikalavimo priskirti šį žemės sklypą jo nuosavybėn, o siūlė nustatyti naudojimosi juo tvarką, tačiau pirmosios instancijos teismui nepriėmus priešieškinio bei prie jo pateiktų įrodymų, atsakovui buvo užkirsta galimybė įrodyti jo siūlomo varianto teisingumą.
3. Dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdytų objektų atidalijimo būdo tinkamumo. Teismai, spręsdami, kad atsakovui turi būti priteista kompensacija kitu turtu ir pinigais nesant jo sutikimo ir esant atsakovo prašymui nustatyti 1 ha žemės sklypo naudojimosi tvarką, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarką. Pagal kasacinio teismo praktiką atidalijimo piniginiu ekvivalentu subsidiarumo nepaisymas reiškia savininko teisių pažeidimą, t. y. kompensacijos kitu daiktu atidalijimo procese priteisimas be bendraturčio sutikimo, jeigu nepanaudotos visos galimybės atidalyti daiktą natūra, derinant visų bendraturčių teisėtus interesus, būtų vertinamas kaip savininko nuosavybės teisių pažeidimas. Nurodoma, kad, pageidaujant nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarka, atidalijimas išmokant kompensaciją taikomas tik tuo atveju, jeigu nėra galimybių nustatyti bendraturčio pageidaujamą naudojimosi tvarką. Atsakovas, siekdamas neprarasti nuosavybės teisių į paveldėtą turtą, kuris atsakovui yra emociškai svarbus, bei atsižvelgdamas į tai, kad šios žemės sklypo atidalijimas nėra įmanomas dėl jo geografinės padėties, pateikė teismui pasiūlymą nustatyti naudojimosi šiuo žemės sklypu tvarką. Taip kiekvienas iš bendraturčių neprarastų jam asmeniškai svarbaus turto, galėtų juo racionaliai naudotis. Atsakovas kategoriškai nesutiko su kompensacijos tiek pinigais, tiek turtu priteisimu, todėl teismai neturėjo pagrindo pasirinkti tokį atidalijimo būdą, kuris, pirma, yra subsidiarus, o antra, su kuriuo nesutiko atsakovas. Šioje byloje ieškovė nėra išreiškusi nesutikimo dėl kompensacijos tiek turtu, tiek pinigais jai priteisimo, todėl, pasirenkant tokį atidalijimo būdą, kompensacija pinigais galėjo būti priteisiama nebent pačiai ieškovei. Nors atsakovui priskirtas 3,96 ha žemės sklypas plotu yra didesnis nei ieškovei priskirtasis 1 ha žemės sklypas, šis žemės sklypas yra mažiau vertingas dėl jo paskirties – žemės ūkio, kuri negali būti pakeista, nes žemės sklypas yra Aukštadvario regioninio parko zonoje, taip pat šio žemės sklypo pakrantė yra labai stati, todėl tinkamo priėjimo prie ežero nėra. Atsakovui priskirtas 0,06 ha žemės sklypas yra mažaaukščių namų statybos paskirties, tačiau šis sklypas yra labai siauras, įsiterpęs tarp dviejų kitų sklypų, užstatytų pastatais, ir nors teismų sprendimuose nurodoma, kad jame yra ūkinis pastatas, (duomenys neskelbtini), tačiau jokio pastato tame žemės sklype faktiškai nėra.
4. Dėl savininko dalies bendrojoje nuosavybėje dydžio reikšmės atidalijant nuosavybę. Teismai ieškinio patenkinimą motyvavo iš esmės tuo, kad atsakovo dalis bendrojoje nuosavybėje yra daug mažesnė – 1/4, už ieškovės dalį –3/4, nors sutiko, kad bendraturčių dalys negali būti besąlygiškai lemiančios vienokį ar kitokį atidalijimo būdą. Teismų praktikoje nėra aiškiai apibrėžta, kokia dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje laikytina daug mažesne. Taip pat nenustatyta tikslaus dalies dydžio, kurį būtų galima laikyti pagrindu nepriteisti vienam iš bendratučių turto natūra. Pagrindiniai kriterijai sprendžiant dėl bandraturčių dalies nuosavybėje reikšmės yra tai, ar dėl tokios nuosavybės teisės apimties galima naudotis daiktu, ar daiktą dėl tokios apimties galima racionaliai atskirti. Taigi, be sutikimo priteisti kompensaciją bendraturčiui galima, jeigu jo dalis, palyginus su kitais bendraturčiais, daug mažesnė ir jo dalies dydis neleidžia racionaliai tos dalies atskirti, o pats savininkas dėl tokios nuosavybės teisės apimties neturi realios galimybės naudotis bendro daikto dalimi. Atsakovas prašė teismo nustatyti naudojimosi tvarką žemės sklypo, kurio plotas yra 1 ha. Nustačius šio žemės sklypo naudojimosi tvarką, atsakovui naudotis tektų apie 25 arų, t. y. 1/4 dalis, o toks plotas žemės sklypo naudojimui yra užtektinas ir racionalus. Tas pats pasakytina ir apie gyvenamąjį namą, kurio plotas yra 68,68 kv. m. Nustačius gyvenamojo namo naudojimosi tvarką, atsakovui naudotis atitektų racionali namo dalis –17,17 kv. m.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė L. K. prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
Dėl priešieškinio pareiškimo ir priėmimo teisme pagrindų aiškinimo. Teismas po to, kai byloje įvyko trys parengiamieji teismo posėdžiai, per kuriuos kasatorius ir po teismo papildomai suteikto termino nepateikė žadėto priešieškinio ar jo siūlomo turto atdalijimo plano, kasatorius bylos nagrinėjimo metu pateikė teismui priešieškinį nenurodydamas jokių priežasčių, kodėl priešieškinio jis negalėjo pateikti parengiamojoje bylos stadijoje. Priešieškinio priėmimas akivaizdžiai užvilkintų bylos nagrinėjimą, nes su priešieškiniu teismas turėtų sudaryti galimybę susipažinti ieškovei, todėl visiškai pagrįstai buvo atsisakyta priimti priešieškinį. Kasatorius, prieš tai nurodęs, kad priešieškinis galimas ir jį pateiks tik atlikęs kadastrinius matavimus, ir po jų įregistravęs savo nuosavybės teises, priešieškinį pateikė be atliktų kadastrinių matavimų, jų nebuvimas neužkirto jam kelio priešieškiniui pareikšti. Nepaisant to kasatorius turėjo galimybę savo reikalavimus pateikti atsiliepime į ieškinį, jam taip pat buvo siūloma pasinaudoti teise pateikti savo atidalijimo variantą ar susitarti taikiai. Kasatoriaus nurodomi būtini kadastriniai matavimai į bylą nepateikti iki šiol. Pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų būtinų priemonių, kad maksimaliai užtikrintų kasatoriaus teises. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad teismas negalėjo priimti sprendimo byloje iki nebuvo atlikti „tikslieji geodeziniai matavimai“. Kadastro duomenų keitimas negalimas be bendraturčio sutikimo, matininkai kadastrinius matavimus gali atlikti tik žemės sklypo savininko užsakymu, nuo 2000 m. ieškovė negalėjo tinkamai disponuoti turtu, nes kasatorius neregistravo nuosavybės teisių į ginčo objektus, t. y. daugiau kaip dvylika metų nesikreipė į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo ir piktybiškai neįregistravo nuosavybės teisų į nekilnojamąjį turtą. Taigi, nors žemės sklypai suformuoti atlikus preliminarius matavimus, tačiau visų žemės sklypų kadastriniai duomenys jau yra nustatyti 2006 m. rugpjūčio 7 d., todėl jokių kliūčių juos atidalyti pateikiant projektus nėra. Remiantis žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 522 „Dėl nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“ nuostatomis žemės sklypų kadastriniai matavimai gali būti atliekami tik žemės sklypo savininko ar naudotojo užsakymu. Žemės sklypo bendraturčiais iki 2012 m. lapkričio 9 d. buvo ieškovė ir L. B., kuris miręs 2000 m., todėl ieškovė neturėjo galimybės atlikti kadastrinių matavimų be bendraturčio sutikimo, nes miręs VĮ Registrų centre nurodytas turto bendraturtis.
Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdyje kasatorius nurodė tik vienintelį jam priimtiną turto atidalijimo būdą, t. y. jis gauna nuosavybės ieškovės turto dalis, o ieškovei išmokama kompensacija. Kasatorius visiškai nesirūpino turtu, jo apsauga ir priežiūra, į žemės sklypus per paskutinius trylika metų buvo atvykęs gal du kartus. Kadangi kasatorius praktiškai piktybiškai ignoruoja savo pareigas, įregistruoti nuosavybės teises į turtą ir rūpintis turtu, kurį yra paveldėjęs, bendras naudojimasis turtu yra neįmanomas ir nuolat sunkinamas dėl jo piktybiško neveikimo. Dėl to ieškovė įrodė, kad jos pasiūlytas atidalijimo variantas yra teisingiausias, proporcingai užtikrinantis abiejų bendraturčių teises.
Dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdytų objektų atidalijimo būdo tinkamumo. Šalims turint atitinkamas turto dalis, žemės sklypų negalint padalyti, nesutinkant bendrai naudotis turtu ir joms siekiant išlaikyti maksimaliai tiek turto, kiek jos turėjo iki atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kasatorius turėtų nurodyti, bet nenurodo, koks, jo nuomone, turto atidalijimas būtų racionalesnis už teismo nustatytąjį. Nors kasatorius teigia, kad vienintelis žemės sklypas, kuriame galima statyba, yra 1 ha sklypas, tačiau registro išrašas akivaizdžiai patvirtina, kad 0,06 ha žemės sklypas, kuris paskirtas kasatoriui, yra mažaaukščių namų statybos teritorija. Kasatoriui paskirtas 3,95 ha sklypas taip pat ribojasi su ežeru. Nurodomame 1 ha žemės sklype yra 0,55 ha žemės ūkio naudmenų ir ne visame sklype yra galima statyba. Ieškovė vertę byloje įrodinėjo turto vertės nustatymo ataskaitomis, kitokių turto verčių kasatorius nenurodė. Kasatoriui atidalytas 0,06 ha mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos naudojimo pobūdžio žemės sklypas analogiškam turto naudojimui, tačiau kodėl šis sklypas, jo nuomone, nevertingas, nenurodoma. Šiuo atveju teismai teisingai įvertino visus bylai svarbius faktus ir sprendė, kad šalys negali toliau kartu naudotis ginčo turtu ir tinkamai jį padalijo.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės esmės, įgyvendinimo principų ir sąlygų
Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas bendraturtis, be kita ko, turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis) arba nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis bendrąja daline nuosavybe valdomo namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.81 straipsnio 1 dalis).
Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymas yra savarankiški bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai, besiskiriantys savo turiniu, tikslais, padariniais, sprendžiant ginčą – įrodinėjimo dalyku byloje ir kt. Šiuos skirtumus būtina įvertinti sprendžiant bendraturčių ginčus dėl atidalijimo ar naudojimosi tvarkos nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NjYvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-466/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-466/2008">3K-7-466/2008</a>).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas (ar keli) iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas – nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis). Pirmenybė atidalijimui iš bendrosios nuosavybės įgyvendinant nuosavybės teises teikiama, nes taip palengvinamas ir supaprastinamas savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimas ir išvengiama ginčų, galinčių kilti tarp bendraturčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šilalės rajono apylinkės prokuroras ir kt. v. L. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTQvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-354/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-354/2005">3K-3-354/2005</a>; 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. G. v. S. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NS8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-85/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-85/2006">3K-3-85/2006</a>; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. A. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-21/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-21/2009">3K-3-21/2009</a>).
CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas – daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi įstatymas prioritetą skiria atidalijimui natūra ir tik nesant atidalijimo natūra galimybės, t. y. nesant galimybės suformuoti atskirą nekilnojamąjį daiktą, atidalijama paskiriant kompensaciją pinigais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės paskiriant kompensaciją pinigais yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NjYvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-466/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-466/2008">3K-7-466/2008</a>).
Klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. J. P. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-559/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-559/2006">3K-3-559/2006</a>; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. L. S. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTMvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-213/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-213/2011">3K-3-213/2011</a>; kt.).
Nagrinėjamoje byloje atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės siekianti bendraturtė (ieškovė) pasiūlė tokį atidalijimo variantą, pagal kurį jai tektų du iš bendraturčių valdomų žemės sklypų su juose esančiais statiniais, o kitam bendraturčiui (kasatoriui) liktų kiti du žemės sklypai ir 4500 Lt kompensacija. Taigi ieškovė, siekdama atidalijimo, nori įgyti kasatoriaus dalis dviejuose iš ginčo šalių valdomų bendrosios nuosavybės teise sklypų ir juose esančių statinių, siūlydama jam už tai perleisti savo bendrosios nuosavybės dalį kituose šalių bendrai valdomuose žemės sklypuose ir sumokėti piniginę kompensaciją. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad ieškovės siūlomas atidalijimo variantas reiškia ne bendraturčių atidalijimą iš bendrosios nuosavybės natūra, bet kompensuojant kitam bendraturčiui jo dalį ginčo žemės sklypuose kitu turtu, t. y. ieškovės turima dalimi kituose bendrosios nuosavybės teise valdomuose žemės sklypuose ir dar sumokant piniginę kompensaciją. Atsakovas tiek bylą nagrinėjant pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose prašė priskirti jam visą nekilnojamąjį turtą, o ieškovei priteisti kompensaciją; nustatyti 1,0000 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), ir pastatų, esančių šiame žemės sklype naudojimosi tvarką, o kitą turtą padalyti pagal šalių pageidavimą.
Pažymėtina, kad ieškovės prašomas atidalijimo būdas nesant bendraturčių sutarimo gali būti taikomas tokiu atveju, jeigu bendrąja nuosavybe esančių atskirų žemės sklypų būtų neįmanoma padalyti bendraturčiams natūra pagal jų turimas bendrosios nuosavybės dalis be neproporcingos žalos žemės sklypų paskirčiai, jeigu būtų esminis siūlančio tokį atidalijimo būdą bendraturčio interesas ir jeigu tai esmingai nepažeistų kito bendraturčio interesų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Z. L. v. J. R. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-478/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-478/2009">3K-3-478/2009</a>).
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovei priklauso po 3/4 dalis, o kasatoriui – po 1/4 dalį žemės sklypų, kurių (duomenys neskelbtini), ir juose esančių statinių, atitinkamai 2/3 ir 1/3 dalys žemės sklypo, kurio (duomenys neskelbtini), ir jame esančių statinių. Visi ginčo šalims priklausantys žemės sklypai yra valstybinių parkų teritorijoje. Remiantis Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalimi (nuo 2011 m. balandžio 28 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi redakcija) valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo neleidžiama dalyti dalimis, parduodant, išnuomojant, atidalijant, įkeičiant, dovanojant, išskyrus atvejus, kai keičiamos gretimų sklypų ribos. Taigi dėl teisės aktais taikomų apribojimų nagrinėjamu atveju nėra galimybės šalims padalyti žemės sklypus natūra ir suformuoti atskirus nekilnojamojo turto objektus.
Byloje taip pat nustatyta, kad kasatorius ilgą laiką nebuvo įregistravęs savo nuosavybės teisės į ginčo turtą, tik prasidėjus šiam teisminiam procesui 2012 m. spalio 23 d. pasiėmė paveldėjimo teisės liudijimą į ginčo objektus, nors buvęs savininkas L. B. mirė dar 2000 m. sausio 16 d., visą šį laiką nesinaudojo ir nesirūpino turtu. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka kasatoriaus argumento, kad ginčo turtas jam yra emociškai labai svarbus. O ieškovė dažnai lankėsi 1,0000 ha žemės sklype, rūpinosi juo ir jame esančiu gyvenamuoju namu bei ūkiniais pastatais, savo lėšomis pakeitė elektros įvadus, sudarė naują elektros tiekimo sutartį. Šiame kontekste svarbu tai, kad pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Teismai laikydamiesi proporcingumo, bendraturčių interesų pusiausvyros ir nuosavybės teisės apsaugos principų, vertindami atidalijimo būdus, atsižvelgė į tai, kad pagal ieškovės pateiktą atidalijimo variantą kiekvienam iš bendraturčių tenka po du atskirus ir suformuotus žemės sklypus, kartu su žemės sklypuose esančiais statiniais ir šis priskirtas nekilnojamasis turtas yra artimas jo turimai nuosavybės daliai bendrojoje nuosavybėje, taip pat reikalavimas dėl turto atidalijimo ir kompensacijos dydžio buvo grįstas matematiškai apskaičiuojant idealiosios turto dalies verte pagal viso atlikto turto vertinimą, kurio kasatorius neginčijo. Ieškovė, pateikdama atidalijimo variantą, atsižvelgė į tai, kad du dalintini žemės sklypai yra prie ežero, t. y. 3,9400 ir 1,0000 ha, todėl atitinkamai vienas priskirtas atsakovui, o kitas – ieškovei. Kasatorius pirmiausia prašė priskirti jam visą nekilnojamąjį turtą, o ieškovei priteisti kompensaciją. Toks siūlomas turto atidalijimo būdas pagrįstai teismų buvo įvertintas kaip neproporcingas ir neatitinkantis bendraturčių interesų pusiausvyros ir nuosavybės teisės apsaugos principų.
Teisėjų kolegija nurodo, kad teismai pagrįstai tyrė ir vertino visas pirmiau nurodytas faktines bylos aplinkybes, nagrinėjo bendraturčių interesus į ginčo žemės sklypus, siekdami išsiaiškinti, ar jų interesas naudotis būtent vienu ar kitu žemės sklypu ir jame esančiais statiniais yra esminis, vertinant ginčo turto atidalijimo galimybes. Vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teismams nenustačius kasatoriaus esminio intereso naudotis būtent 1,0000 ha žemės sklypu, laikytina, kad ieškovės pateiktas atidalijimo būdas teismų pagrįstai buvo įvertintas kaip geriausiai užtikrinantis turto naudojimo racionalumą, be to, nepažeidžiantis ir kito bendraturčio esminių interesų, nes kiekvienam bendraturčiui priskirtas turtas atitiko jo nuosavybės dalį bendrojoje nuosavybėje, taip pat ateityje būtų išvengta galimų šalių ginčų.
Minėta, kad kasatorius teisminio proceso metu iš pradžių prašė priskirti jam visą nekilnojamąjį turtą, o ieškovei priteisti kompensaciją, vėliau pakeitė savo poziciją ir prašė nustatyti žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-1611-6580, ir pastatų, esančių šiame žemės sklype naudojimosi tvarką, o kitą turtą padalyti pagal šalių pageidavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškindamas CK 4.80 straipsnio nuostatas yra pažymėjęs, kad įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja laikytis interesų pusiausvyros principo, kartu, sprendžiant ginčą teisme, siekti galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. B., J. B. v. R. L., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTEvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-291/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-291/2007">3K-3-291/2007</a>; 2009 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. R. v. B. R., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-7/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-7/2009">3K-3-7/2009</a>). Taigi konkrečiu atveju teismas gali konstatuoti, kad nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką susidėjusiomis aplinkybėmis netikslinga ir neatitiktų šalių interesų gynimo bei derinimo principo, ir racionalesniu bei šalių teises geriau apginančiu bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdu pripažinti atidalijimą iš bendrosios nuosavybės priteisiant kompensaciją.
Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami 1,0000 ha žemės sklypo ir jame esančių statinių naudojimosi tvarkos nustatymo galimybę, atsižvelgė ne tik į tai, kad šalims priklauso nevienodos šio sklypo ir jame esančių statinių dalys, bet ir į tai, jog šiame žemės sklype esantis gyvenamasis namas yra 68,68 kv. m ploto, todėl kasatoriui priklausytų tik nedidelė jo dalis (apie 17 kv. m). Kasatorius teigia, kad tokia jam tenkanti naudotis namo dalis būtų racionali, tačiau atsižvelgiant į namo išplanavimą (T. 1, b. l. 82–91), tai negalėtų būti pripažinta racionaliu namo naudojimusi. Namas bei kiti statiniai yra prastos būklės, name nuolat negyvena nė viena šalis. Kasatorius, kaip ir ieškovė, turi kitą gyvenamąją vietą. Kasatorius teisminio proceso metu patvirtino, kad šalys nesutaria, todėl naudojimosi tvarkos nustatymas teiktų prielaidų šalių konfliktinių situacijų kilimui ateityje bendrai naudojantis, valdant ir disponuojant šiuo turtu. Pažymėtina, kad kasatorius nepateikė įstatymų nustatyta tvarka savo siūlomo naudojimosi tvarkos projekto, neįrodinėjo, ar galimas toks naudojimosi tvarkos nustatymas, kuris atitiktų racionalumo, patogumo reikalavimus, tarnautų geresniam nuosavybės valdymui, nepažeistų kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, atitiktų interesų pusiausvyros principus, ar jis leis realiai naudotis bendro daikto dalimis. Dėl to darytina išvada, kad teismai sprendimą dėl atidalijimo iš bendro turto išmokant kompensaciją kito daikto, esančio bendrąja daline nuosavybe, dalimi ir pinigais priėmė tinkamai taikydami įrodymų vertinimo taisykles.
Remdamasi byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas priėjo prie teisėtos išvados, jog ieškovės siūlomas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas atitinka CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, tarp jų ir bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo vadovaujantis visų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų derinimo principu.
Dėl proceso teisės normų taikymo atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės
Kasaciniame skunde argumentuojama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriėmė jo pateikto priešieškinio, nes anksčiau jo pateikti jis neturėjo galimybių.
Minėta, kad CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, 2 dalyje – jog jeigu nesutariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį šį klausimą sprendžia teismas. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, pareikšdama ieškinį ir jame nurodydama atidalijimo būdą. CPK 17 straipsnyje įtvirtinta, kad šalių procesinės teisės lygios. Ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį, o atsakovas – gintis nuo pareikšto ieškinio. Įstatyme nustatytos dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemonės – priešieškinis ir atsiliepimas į ieškinį. Atsakovo procesinė teisė pareikšti priešieškinį nėra absoliuti, jos įgyvendinimo tvarka bei ribos nustatytos CPK. CPK 143 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priešieškinis gali būti pareikštas iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo; vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Taigi teismas gali atsisakyti priimti priešieškinį, jei yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) yra CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai; 2) priešieškinis pareikštas pažeidžiant CPK 143 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą; 3) priešieškinis neatitinka CPK 143 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija v. L. V. B. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNi8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-16/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-16/2009">3K-3-16/2009</a>).
Nagrinėjamos bylos atveju kasatorius priešieškinį pateikė 2012 m. lapkričio 21 d. teismo posėdyje, kuriame byla buvo nagrinėjama iš esmės. Dėl to pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kasatorius galėjo pateikti priešieškinį anksčiau, t. y. antrajame parengiamajame 2012 m. birželio 25 d. teismo posėdyje jam buvo nustatytas papildomas laikas iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pateikti savo atidalijimo projektą, ieškovė nesutiko su priešieškinio priėmimu ir vertinus, kad tai užvilkins bylos nagrinėjimą, vadovaudamasis CPK 143 straipsnio nuostatomis, pateikto priešieškinio nepriėmė.
Byloje nustatyta, kad ieškinys buvo pateiktas 2011 m. gruodžio mėn., kasatorius dar 2012 m. vasario 2 d. gautame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad būtų tikslinga atlikti naujus kadastrinius matavimus ir patikslinti plotus, antrajame parengiamajame 2012 m. birželio 25 d. teismo posėdyje jam buvo nustatytas laikas iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pateikti savo atidalijimo projektą ir paskirtas kitas parengiamasis teismo posėdis 2012 m. spalio 15 d. Taigi kasatorius turėjo daugiau kaip devynis mėnesius priešieškiniui ir naudojimosi tvarkos projektui pateikti, tačiau to nepadarė. Teismui jis pateikė tik 2012 m. rugpjūčio 27 d. sudarytą darbų vykdymo sutartį, pagal kurią turėjo būti atlikti kadastriniai matavimai, tačiau tokių matavimų rezultatai nebuvo pateikti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui.
Kasatorius argumentuoja, kad jis negalėjo pateikti priešieškinio anksčiau, nes nebuvo atlikti nauji kadastriniai matavimai, o be šių matavimų yra neįmanoma sudaryti žemės sklypo naudojimosi tvarkos projektą. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka, nes šiuo atveju yra prašoma nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarką (CK 4.81 straipsnis), o ne jį atidalyti (CK 4.80 straipsnis). Naudojimosi tvarkos nustatymu yra tik nustatoma tvarka, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, tam tikromis nekilnojamojo daikto dalimis gali būti bendraturčių naudojamasi bendrai. Pagal tokį nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą atskirų nuosavybės teisės objektų nesuformuojama ir bendroji dalinė nuosavybė nenutraukiama. Byloje pateikti iš pastato bylos jo kadastriniai duomenys, planai, 2006 m. patvirtinti žemės sklypo planai, taip pat Nekilnojamojo turto registro duomenys. Kasatorius nenurodo jokių teisinių argumentų ar įrodymų, kad žemės sklypo ribos buvo nustatytos netinkamos ir vėliau įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, jis šių duomenų neginčija. Pagal CK 4.262 straipsnio, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio nuostatas įrašyti į viešąjį registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, siekdamas išsiaiškinti registruotino daikto statusą, dydį, savininką, planą, taikomus suvaržymus ir pan., turi teisę vadovautis viešojo registro duomenimis ir preziumuoti, jog jie yra teisingi. Vadinasi, kasatorius siekdamas teismui pateikti žemės sklypo ir jame esančių statinių naudojimosi tvarkos projektą galėjo vadovautis viešojo registro duomenimis ir pagal juos parengti naudojimosi tvarkos projektą. Kasatoriaus nurodomi teisės aktai neįtvirtina pareigos šaliai, siekiančiai nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką, atlikti naujus šių objektų kadastrinių matavimų vien tam, kad juos patikslintų. Nauji kadastriniai matavimai turi būti atliekami, kai yra atliekami veiksmai, pakeičiantys kadastro duomenis, pvz.: žemės sklypus padalijant, atidalijant, sujungiant ir atliekant jų amalgamaciją, taip pat keičiant įregistruotų žemės sklypų paskirtį, žemės sklypo savininkui pageidaujant patikslinti žemės sklypo plotą (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7, 8 straipsniai, žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 320 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 3 straipsnis ir kt.). Taigi kasatorius galėjo pateikti priešieškinį ir naudojimosi tvarkos projektą anksčiau, t. y. iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių priešieškinio pateikimo ir priėmimo teisme tvarką.
Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK ir materialiosios teisės normose (CK 4.80 straipsnio 2 dalis) nenustatyta, jog atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovas savo poziciją dėl atidalijimo ir atidalijimo būdo turėtų išreikšti tik vienu įstatyme įtvirtintu procesiniu dokumentu – priešieškiniu. Nagrinėjamoje byloje kasatorius pareiškė atsiliepimą į ieškinį, kuriame išdėstė materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimus į pareikštą ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, taip pat bylos nagrinėjimo metu pateikė paaiškinimus. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, vertino šalių ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį nurodytus atidalijimo būdus ir argumentus, pagrindžiančius tokio atidalijimo būdo pasirinkimą, ir priėmė sprendimą dėl atitinkamo atidalijimo būdo, taikydamas CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas.
Kasatorius argumentuoja, kad nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje buvo priimta jo advokatui nedalyvaujant dėl ligos, o jis nesuprato tokių veiksmų teisinių padarinių, t. y. kasatoriaus teisė pareikšti priešieškinį apribota. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ieškovo, atsakovo ar jų atstovų prašymu teismas turi teisę atidėti bylos nagrinėjimą, kai yra dvi sąlygos: pirma, iki teismo posėdžio pradžios šalis, jos atstovas pateikia prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir prideda dokumentus, pateisinančius neatvykimą; antra, teismas pripažįsta nurodytas neatvykimo priežastis svarbiomis. Pažymėtina, kad įstatymo nustatyta, jog neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis (CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalys). Įstatymo nuostata, kad šios priežastys paprastai nelaikomos svarbiomis, reiškia tai, jog įvertinti nurodytas priežastis kitaip, t. y. pripažinti jas svarbiomis, teismas gali tik nustatęs tam tikras konkrečiu atveju išskirtines aplinkybes. Be to, teismas turi įvertinti, ar patenkinus prašymą atidėti bylos nagrinėjimą nebus pažeisti proceso operatyvumo ir koncentruotumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai. Toks teisinis reglamentavimas, be kita ko, turėtų skatinti šalis, kitus byloje dalyvaujančius asmenis rūpintis proceso eiga, veikti už greitesnį bylos išnagrinėjimą, nevilkinti proceso. Nagrinėjamu atveju 2012 m. spalio 15 d. teismo posėdžio metu kasatorius pateikė jo atstovui išduotą medicininę pažymą ir prašė parengiamąjį teismo posėdį atidėti. Taigi kasatorius iki teismo posėdžio pradžios nepateikė prašymo atidėti bylos nagrinėjimą. Apie kitą bylos nagrinėjimo laiką ir vietą kasatorius ir jo atstovas taip pat žinojo. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad teismas, įvertinęs faktines aplinkybes ir nepripažinęs nurodytos neatvykimo priežasties svarbia, neatidėdamas bylos nagrinėjimo, nepažeidė proceso teisės normų, todėl laikytina, jog pagrindo konstatuoti kasatoriaus proceso teisių pažeidimą nėra.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų ir yra teisiškai nereikšmingi.
Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą sprendimą, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pakeisti ar panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo
Kasacinį skundą atmetant, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 37,37 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bendrosios raštinės 2014 m. balandžio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš kasatoriaus valstybei (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).
Ieškovė pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą sumokėjo 2117,50 Lt, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta suma viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalų 8.14 punkte nustatytą dydį, todėl ieškovės prašomi užmokesčio dydžiai mažintini ir jai už advokato suteiktas teisines paslaugas kasacinės instancijos teisme priteistina 2000 Lt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš T. B. (duomenys neskelbtini) 2000 (du tūkstančius) Lt bylinėjimosi išlaidų L. K. (duomenys neskelbtini) ir 37,37 Lt (trisdešimt septynis litus 37 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteistina suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752), biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Sigita Rudėnaitė
Gediminas Sagatys
