Civilinė byla Nr. 3K-3-305/2008
Procesinio sprendimo kategorija 128.11
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos I. R. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. R. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis A. S. ir M. (M.) R.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pagal Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. birželio 13 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-1064-370/2006 antstolis A. S. pradėjo vykdymo veiksmus dėl L. R. grąžinimo į Vokietijos Federacinę Respubliką. Pareiškėja I. R. kreipėsi į jį su 2007 m. rugsėjo 10 d. prašymu sustabdyti vykdomąją bylą. Remdamasi Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 13 straipsnio 1 dalies (b) punktu, ji nurodė, kad, vykdant teismo sprendimą, dukters L. tinkamai raidai, psichologiniam ir socialiniam vystymuisi būtų padaryta nepataisoma žala, nepažįstama kalbinė aplinka sutrikdytų normalią kalbinę jos raidą, emocinį ir psichinį vystymąsi, taip pat vaiko pažintinių procesų natūralų vystymąsi, mąstymą, atmintį, dėmesį, suvokimą ir kt.; galimas asmenybės vystymosi, kalbos regresas. Mergaitė patirtų psichologinę krizę, galimi įvairūs emocijų, elgesio, miego, psichosomatiniai sutrikimai.
Antstolis A. S. 2007 m. rugsėjo 11 d. raštu atsisakė sustabdyti vykdomąją bylą. Pareiškėja I. R. teismo prašė panaikinti antstolio A. S. rašte pateiktą atsisakymą ir įpareigoti jį sustabdyti vykdomąją bylą Nr. 10-3363/07.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2007 m. spalio 23 d. nutartimi pareiškėjos skundo netenkino.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gruodžio 4 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 23 d. nutartį paliko nepakeistą.
Nustatyta, kad antstolis A. S. vykdo teismo sprendimą vykdomojoje byloje Nr. 10-3363/07 dėl L. R. grąžinimo į Vokietijos Federacinę Respubliką.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2007 m. spalio 16 d. nutartimi priėmė Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. birželio 19 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 27 d. nutarties proceso atnaujinimo klausimais civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. (M. R.) prašymą išduoti leidimą grąžinti vaiką į Vokietijos Federacinę Respubliką. Teisėjų atrankos kolegija atsisakė tenkinti kasatoriaus prašymą sustabdyti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutarties vykdymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, susipažinęs su Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pakartotiniu prašymu, jį tenkino, ir, 2007 m. spalio 22 d. nutartimi sustabdė Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutarties vykdymą – perduoti L. R. į Vokietijos Federacinę Respubliką iki bus išnagrinėta kasacinė byla pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinį skundą dėl proceso atnaujinimo.
Antstolis A. S. 2007 m. spalio 29 d. patvarkymu sustabdė vykdomosios bylos Nr. 10-3363/07 vykdymą.
Konstatuota, kad vykdomosios bylos sustabdymo klausimas yra išspręstas, todėl nėra pagrindo pakartotinai nagrinėti šį klausimą.
Pažymėta, kad 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies (b) punkto nuostata, jog valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, kuris prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, jog yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją, gali būti taikoma tik nagrinėjant bylą iš esmės, t. y. sprendžiant teisinį ginčą dėl vaiko grąžinimo. Ginčas dėl vaiko grąžinimo yra išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartimi, todėl antstolis pagrįstai atsisakė stabdyti vykdomąją bylą pareiškėjos nurodytu pagrindu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėja I. R. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 23 d. nutartį bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 13 straipsnio 1 dalies (b) punktą. Ši nuostata taikytina ne tik sprendžiant bylą iš esmės teisme, bet ir kitais atvejais, kai vaiko grąžinimo į neteisėto išvežimo šalį klausimą bet kokioje stadijoje sprendžia kitas asmuo ir institucija, turinti teisę duoti privalomą nurodymą. Oficialiajame Konvencijos tekste anglų k. vartojama sąvoka authority reiškia ne tik instituciją, bet ir kitą subjektą ar asmenį, kuriam suteikti tam tikri įgalinimai. Toks šios normos aiškinimas atitinka ne tik pažodinį normos tekstą oficialia anglų kalba, bet ir Konvencijos tikslus bei principus.
2. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies (b) punkte nurodyta išimtis, jog neteisėtai išvežtas vaikas neturi būti grąžinamas, kai yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala ar kad vaikas paklius į kitokią netoleruotiną situaciją, taikytina ir vykdymo procese. Sprendžiant vaiko grąžinimo klausimus, reikia atsižvelgti į po sprendimo priėmimo pasikeitusią situaciją (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje Sylvester v. Austria, 2006 m. liepos 27 d. sprendimas byloje Iosub Caras v. Romania, 2003 m. birželio 26 d. sprendimas byloje Maire v. Portugal).
3. Pirmosios instancijos teismo nutartis nemotyvuota, tai yra absoliutus šios nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Esant tokiam pagrindui, apeliacinės instancijos teismas turėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas iš esmės neįvykusio teismo proceso pirmojoje instancijoje, pasisakė dėl kai kurių skundo dėl antstolio veiksmų argumentų, bet ne dėl atskirojo skundo argumentų, taigi, apeliacinio nagrinėjimo objektu tapo ne pirmosios instancijos teismo nutartis, bet aplinkybės, kurias turėjo nagrinėti, bet nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo antstolis A. S. prašo jį atmesti, nurodydamas, kad CPK 626 straipsnyje nustatyti atvejai, kada antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą, o CPK 627 straipsnyje – kada antstolis gali ją sustabdyti. Nei skundo, nei kasacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo išvadai, kad šios normos ginčo atveju taikytinos.
Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo M. R. prašo jį atmesti. Jis nurodo šiuos argumentus:
1. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 (b) punkte nurodyta išimtis gali būti taikoma tik nagrinėjant bylą iš esmės, t. y. teismui ar kompetentingai institucijai sprendžiant teisinį ginčą dėl vaiko grąžinimo. Tokią išvadą lemia ypatingas Hagos konvencijos reglamentuojamų teisinių santykių socialinis jautrumas, valstybių konvencijos narių įsipareigojimas taikant skubiausias įmanomas procedūras kuo greičiau įvykdyti sprendimą dėl neteisėtai toje šalyje laikomo vaiko.
Antstoliui nesuteikta teisingumo vykdymo funkcijų ir tai tiesiogiai prieštarautų konstituciniam principui, kad teisingumą vykdo tik teismai. Plečiamai aiškinant Hagos konvencijos 13 straipsnyje nurodytą administracinių institucijų sąvoką, ši formuluotė ir kitose Konvencijos nuostatose vartojama sąvoka atitinkamai turėtų būti aiškinama plečiamai visame jos tekste, įskaitant ir Konvencijos 11 (2) bei 12 straipsnius, kuriuose reglamentuojami įpareigojimai prašymą grąžinti vaiką nagrinėjančiam teismui (administracinei institucijai). Teismo antstolis ir kasatorės nurodomi kiti subjektai nepatenka į šią kategoriją. Plečiamasis Konvencijos normų aiškinimas prieštarautų jos tikslams, principams, konvencijos dalyvių prisiimtiems įsipareigojimams. Antstolio pareiga vykdymo procese taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnį pažeistų teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principus (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), sudarančius vieną iš esminių konstitucinių teisės viršenybės ir teisinės valstybės principų elementų.
2. Visose kasatorės nurodytose Europos Žmogaus Teisių Teismo nagrinėtose bylose būtent dėl netinkamo Hagos konvencijos normų taikymo, t. y. atsisakymo grąžinti neteisėtai išvežtą vaiką, teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ar nepateisinamo delsimo jį vykdant, nesiėmimo visų įmanomų valdžios institucijų priemonių užtikrinti Konvencijos tikslus, valstybės narės pripažintos pažeidusiomis savo pozityvius įsipareigojimus pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, ypač 8 jos straipsnį, garantuojantį šeiminio gyvenimo apsaugą valstybėse šios Konvencijos dalyvėse.
3. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjos I. R. skunde nurodytų argumentų, negali būti laikoma, kad nutartis yra be motyvų CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinio nagrinėjimo ribas lemia kasacinio skundo pagrindas ir dalykas, taip pat atsiliepimo į jį pagrindai.
Remdamasi nurodytomis proceso nuostatomis, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje byloje tikrina apskųstas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartis, kuriomis antstolio procesiniai veiksmai atsisakyti sustabdyti vykdomąją bylą pagal I. R. 2007 m. rugsėjo 10 d. prašymą pripažinti teisėtais, teisės taikymo aspektu.
Vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai - skolininkas, išieškotojas ir antstolis - privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos. Pažymėtina, kad teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Antstolių įstatymo 3 straipsnis).
Pareiškėja prašė sustabdyti vykdomąją bylą Nr. 10-3363/07 dėl L. R. grąžinimo į Vokietiją remiantis Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. IX-793 su išlygomis ratifikuotos Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, sudarytos 1980 m. spalio 25 d., 13 straipsnio 1 dalies (b) punktu, kuriame nustatyta, kad, nepaisant Konvencijos 12 straipsnio nuostatų, valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, kad yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją.
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 29 d. pareiškimu „Dėl Lietuvos Respublikos įsipareigojimų, kylančių iš tarptautinių sutarčių diplomatinių ir konsulinių santykių srityse“ Lietuvos Respublika įsipareigojo gerbti ir vykdyti 1969 m. Vienos konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės, kurios svarbiausi principai: pacta sunt servanda – „sutarties privaloma laikytis“ (Konvencijos 26 straipsnis) ir „Dalyvis negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis tam, kad pateisintų sutarties nevykdymą“ (Konvencijos 27 straipsnis).
Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“, o Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnyje - kad įsigaliojusias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti; jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.
Tiek Konstitucijos 138 straipsnis, tiek Įstatymo 11 straipsnis suponuoja tai kad Lietuvos Respublikoje pasirinkta tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema yra grindžiama taisykle, jog tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisinėje sistemoje (inkorporuojamos į ją). Toks tarptautinių sutarčių įgyvendinimo būdas įtvirtintas ir Konstitucijoje, ir įstatyme. Konstitucijoje nustatyta, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys yra vidaus teisinės sistemos sudedamoji dalis. Lietuvos Respublikoje veikia teisinis mechanizmas, per kurį Lietuvos Respublikos vidaus teisėje įgyvendinami jos tarptautiniai įsipareigojimai. Pažymėtina, kad tokia tarptautinių sutarčių vieta Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje apibrėžiama Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas).
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus tarptautinių įsipareigojimų vykdymo principus, šioje byloje vertintina, ar antstolis, įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl vaiko grąžinimo į Vokietiją vykdymo stadijoje priimdamas procesinį sprendimą dėl I. R. prašymo sustabdyti vykdomąją bylą atmetimo, pagal Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, sudarytos 1980 m. spalio 25 d., 13 straipsnio 1 dalies (b) punktą, pirma, yra kompetentinga valstybės, į kurią kreipiamasi, administracinė institucija, turinti įgalinimus spręsti dėl vaiko negrąžinimo, jei asmuo, kuris prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, šioje proceso stadijoje įrodinėja, kad yra didelė rizika, jog vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją, ir, antra, ar turi pareigą ex officio imtis procesinių priemonių siekdamas Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų tikslų įgyvendinimo.
Kasacinis teismas iš esmės pagrįstais pripažįsta kasatorės argumentus, kad į faktinės situacijos pasikeitimą Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 13 straipsnio 1 dalies (b) punkte nurodytų aplinkybių aspektu turi būti atsižvelgiama bet kurioje bylos dėl vaiko grąžinimo stadijoje, taip pat ir sprendimo vykdymo metu. Toks Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio bei Hagos konvencijos 13 straipsnio nuostatų aiškinimas suponuotas Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, kurią mini ir kasatorė (pvz., byloje Sylvester v. Austria). Tačiau nagrinėjamos kasacinės bylos kontekste kasacinis teismas, pripažindamas pirmiau nurodytus teiginius, pažymi, kad Lietuvos Konstitucijos ir tarptautinių įsipareigojimų pagrindu saugotina vertybė – vaiko teisės bei interesai ir jų apsaugos dominantė nepaneigia valstybės diskrecijos rinktis, kas - teismai ar administracinės institucijos - priima sprendimus dėl vaiko grąžinimo (negrąžinimo). Lietuvos Respublika (tarptautinių įsipareigojimų pagal Hagos konvenciją kontekste) yra nurodžiusi, kad pareiškimai dėl vaikų grąžinimo nagrinėjami teismų pagal iš šeimos teisinių santykių kylančių bylų nagrinėjimui Civilinio proceso kodekse nustatytas taisykles (žiūrėti: http://www.hcch.net/index_en.php?act=publications.details&pid=2777). Toks tarptautinių įsipareigojimų vykdymo mechanizmas suponuotas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos, skelbiančios, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis). Šiame kontekste kasacinis teismas privalo pažymėti, kad Lietuvos Respublika, prisiimdama tarptautinius įsipareigojimus pagal Hagos konvenciją, kartu įsipareigojo sukurti tokią veiksmingą teisinių mechanizmų sistemą, kuria remiantis ir faktinės situacijos pasikeitimo Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 13 straipsnio 1 dalies (b) punkte nurodytų aplinkybių aspektu, į kurį turi būti atsižvelgiama bet kurioje bylos dėl vaiko grąžinimo stadijoje, taip pat ir sprendimo vykdymo metu, atveju būtų užtikrinta vaiko teisių ir interesų apsauga. Tokiems tikslams yra skirtas proceso atnaujinimo procesinis teisinis institutas, įtvirtintas CPK XVIII skyriuje. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija jau yra pasisakiusi nagrinėdama I. R. ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. birželio 19 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 27 d. nutarties (civilinė byla Nr. 3K-3-91/2008). Dar daugiau, pažymėtina, kad CPK 366 straipsnyje, reglamentuojančiame proceso atnaujinimo pagrindus, tarp kurių yra ir proceso atnaujinimo pagrindas, kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kuris reiškia, kad: 1) tokios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas, - valstybės prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų pagal Hagos konvenciją kontekste taikytinas ir tais atvejais, kai grąžinimui prieštaraujanti šalis įrodinėja faktinės situacijos pasikeitimą Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 13 straipsnio 1 dalies (b) punkte nurodytų aplinkybių aspektu (CPK 3 straipsnio 6 dalis). Dėl nurodytų argumentų kasacinis teismas konstatuoja, kad Lietuvos Respublikoje tik teismams priskirtina nagrinėti pareiškėjų prašymus dėl vaiko grąžinimo (negrąžinimo) pagal Hagos konvenciją, tarp jų ir prašymus dėl proceso atnaujinimo grąžinimui prieštaraujančiai šaliai įrodinėjant faktinės situacijos pasikeitimą Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 13 straipsnio 1 dalies (b) punkte nurodytų aplinkybių aspektu po teismo sprendimo grąžinti vaiką įsiteisėjimo ir jo vykdymo procesinėje stadijoje.
Vertinant, ar antstolis turi pareigą ex officio imtis procesinių priemonių siekdamas Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų tikslų įgyvendinimo teismo sprendimo vykdymo procese, kai asmuo, kuris prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, šioje proceso stadijoje įrodinėja, kad yra didelė rizika, jog vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją, yra svarbi antstolio statusą ir veiklą reglamentuojančio teisinio reguliavimo analizė.
Antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Antstolis gali teikti šiame Įstatyme numatytas paslaugas, jeigu tai netrukdo jam atlikti antstolio funkcijų (Antstolių įstatymo 2 straipsnis). Antstoliai, atlikdami savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais. Vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Atlikdami savo funkcijas, antstoliai yra nepriklausomi ir savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, šiuo bei kitais įstatymais, kitais teisės aktais, Antstolių profesinės etikos kodeksu (Antstolių įstatymo 3 straipsnis). Šios teisės normos suponuoja, kad antstolis, kaip viešosios teisės subjektas, kurio veikla grindžiama teisėtumo imperatyvu, savo veikloje vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, sprendimo vykdymo procese asmeniui, prieštaraujančiam, kad vaikas būtų grąžintas, prašant vykdomosios bylos sustabdymo ir pateikus įtikinamus įrodymus, kad yra didelė rizika, jog vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją, turi pareigą ex officio kreiptis į teismą su pareiškimu (CPK 593 straipsnis), kad teismas, taikydamas proceso atnaujinimo teisinį institutą, įvertintų faktinės situacijos pasikeitimą Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 13 straipsnio 1 dalies (b) punkte nurodytų aplinkybių aspektu. Įtikinamų įrodymų, kurie suponuoja antstolio pareigą kreiptis į teismą, pateikimo reikalavimas kildintinas iš Hagos konvencijos 13 straipsnyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo, nustatančio grąžinimo pareigos išimtis, pobūdžio. Nurodytame kontekste dėl antstolio pareigos kreiptis į teismą pabrėžtina, kad CPK 593 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog antstolis gali kreiptis į teismą, atsižvelgiant į 1969 m. Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės įtvirtintus svarbiausius principus: pacta sunt servanda – „sutarties privaloma laikytis“ (Konvencijos 26 straipsnis) ir „Dalyvis negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis tam, kad pateisintų sutarties nevykdymą“ (Konvencijos 27 straipsnis), - dėl valstybės prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų dominuojančio teisinio statuso transformuojasi į procesinę pareigą, o šios pareigos vykdymo specifiką lemia šios kategorijos bylų teismingumo apygardų teismams taisyklė, todėl pareiškimas, remiantis CPK 593 straipsniu, turi būti paduodamas ne apylinkės, o apygardos teismui (CPK 3 straipsnio 6 dalis). Taip pat konstatuotina, kad tais atvejais, kai antstolis kreipiasi su nurodytu pareiškimu į teismą, vykdomosios bylos sustabdymo būtinumas suponuotas vaiko teisių ir interesų apsaugos reikalavimų iki kompetentingas teismas įvertins prieštaraujančios vaiko grąžinimui šalies teikiamus argumentus Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies (b) punkto pagrindu.
Tačiau šios bylos kontekste kasacinis teismas, nors ir pripažindamas antstolio veiksmus neatitinkančiais pirmiau nurodytų teisėtumo reikalavimų, neturi pagrindo panaikinti ginčijamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis, nes pareiškėja, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, pati inicijavo proceso atnaujinimą byloje dėl vaiko grąžinimo ir tuo pagrindu buvo sustabdyta vykdomoji byla, taigi pareiškėjos teisė tapačiai buvo apginta kitu įstatymuose nurodytu būdu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Pranas Žeimys
Sigitas Gurevičius
Gintaras Kryževičius
