Baudžiamoji byla Nr. 2K-275/2008
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.6.2. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Gintaro Godos ir pranešėjo Vytauto Masioko,
sekretoriaujant Rasai Miškelevičiūtei,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,
gynėjui advokatui Vitalijui Katėnui,
asmeniui, kuriam byla nutraukta, A. M.,
nukentėjusiojo atstovui advokatui Romui Kersnauskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. G. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nutarties, kuria Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo atstovo apeliaciniai skundai atmesti.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 4 d. nutartimi A. M. nutrauktas baudžiamasis procesas dėl veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje, nes šias veikas jis padarė veikdamas būtinosios ginties sąlygomis.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiojo atstovo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, asmens, kuriam byla nutraukta, ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. M. buvo kaltinamas tuo, kad nežymiai sužalojo žmogų ir pažeidė viešąją tvarką, t. y. 2006 m. birželio 24 d., apie 7.20 val., viešoje vietoje turgavietėje, esančioje,,duomenys neskelbtini“, matant aplinkiniams asmenims, vieną kartą smogė kumščiu į veidą A. G., padarė jam kairės veido pusės sumušimą ir kairiojo skruostikaulio lanko lūžimą, nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą ir taip viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs liudytojų parodymus bei kitus bylos duomenis, konstatavo, kad liudytojų parodymai nenuoseklūs, visiškai nesutampa aiškinant faktines įvykio aplinkybes, juose yra esminių prieštaravimų, todėl pripažino, kad liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi, jų parodymai subjektyvūs ir jais nesirėmė.
Teismas konstatavo, kad A. M. sumušė A. G. ir taip jį sužalojo, veikdamas būtinosios ginties sąlygomis. A. M. veiksmai, užėjus į A. G. prekyvietę, nekėlė realios grėsmės šio ar kitų asmenų sveikatai ar jų turtui, nesurinkta duomenų, kad jis būtų šiurkščiai pažeidęs viešąją tvarką, iš karto smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, todėl dėl mažareikšmės priežasties kilus konfliktui, A. G. nebuvo būtinybės pirmam jį mušti. Nors A. G. neigė mušęs A. M., tačiau jo parodymus paneigia specialisto išvada, kurioje konstatuoti A. M. padaryti kūno sužalojimai. Specialisto išvada patvirtina A. M. parodymus, kad jis nukentėjusiajam sudavė po to, kai buvo įremtas į prekyvietės lentynų metalines atramas (išvadoje konstatuota juostos formos kraujosruva nugaros dešinėje pusėje). Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad A. M. buvo A. G. sumuštas. Be to, nustatyta, kad po A. M. suduoto smūgio nukentėjusiajam, toliau muštynės nebevyko.
Teismas, įvertinęs surinktus įrodymus bei liudytojų parodymus, konstatavo, kad nukentėjusysis, užtverdamas vežimu kelią ir nepraleisdamas A. M. mikroautobuso, išprovokavo konfliktinę situaciją. A. M., priėjęs prie A. G. palapinės, paprašė atlaisvinti kelią, tačiau nukentėjusysis pradėjo stumdytis su A. M., smūgiuoti rankomis ir kojomis, taip padarydamas šiam nežymų sveikatos sutrikdymą. Konfliktui perėjus į muštynes, A. M. teko gintis ir suduoti A. G. vieną smūgį. Taip A. G. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad A. M. veiksmai, nors formaliai ir turi nusikalstamos veikos požymių, nelaikomi nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu, nes atitiko būtinosios ginties sąlygas: nukentėjusiojo kėsinimasis buvo realus ir akivaizdus, kaltinamasis besigindamas pats patyrė sužalojimus ir sužalojo nukentėjusįjį. Besigindamas A. M. A. G. sudavė kumščiu vieną smūgį ir nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, t. y. žalą padarė tik besikėsinančiajam, o ne tretiesiems asmenims, jo gynyba nuo A. G., kuris prieš jį naudojo smurtą, suduodamas ne mažiau kaip septynis smūgius, atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, todėl teismas laikė, kad besigindamas A. M. būtinosios ginties ribų neperžengė.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas.
Kasaciniu skundu nukentėjusysis A. G. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui.
Kasatorius tvirtina, kad teismai neišsamiai išnagrinėjo bylą, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, nes besąlygiškai tikėjo nenuosekliais A. M., S. M. ir R. K. parodymais, kurie ėmė keistis A. M. pateikus abejotiną specialisto išvadą. Teismai konstatavo, kad jis (kasatorius) kaltas dėl incidento, nurodo A. M. padarytus sužalojimus, nors dėl jų prokuroro nutarimu prieš jį (kasatorių) atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą ir nutarimas nėra nuginčytas. Prokuroro nutarime konstatuota, kad jis dėl A. M. padarytų sužalojimų nekaltas, todėl teismo išvada, kad A. M. veikė būtinosios ginties sąlygomis, nepagrįsta. Kasatoriaus manymu, teismai turėjo suabejoti specialisto išvada, iškviesti ir apklausti specialistą, nes A. M. iš karto į policiją nesikreipė, siuntimo pas teismo medicinos ekspertus negavo, ilgai slėpė, kas jį sumušė. Išvadoje nurodyta, kad jį sumušė iš matymo pažįstamas asmuo (nors teisme parodė, kad jis tą pačią dieną žinojo, kam sulaužė skruostikaulį), kuris keletą kartų kumščiu sudavė į krūtinės sritį, o tiriamojoje dalyje nurodoma, kad A. M. patyrė sužalojimus ir kojų srityje. Be to, kasatorius nurodo, kad jis nešioja masyvų auksinį žiedą ir jeigu jis būtų smogęs A. M., tai jam turėjo likti rėžtiniai ar pjautiniai sužalojimai, tas pats turėjo likti ir ant jo (kasatoriaus) pirštų. Kasatorius tvirtina, kad A. M. veiksmuose nebuvo jokios būtinosios ginties, nes jis (kasatorius) A. M. į savo palapinę nekvietė ir ten jo nemušė. A. M. prisipažino, kad keikėsi, ir tai girdėjo aplinkiniai, atėjęs į jo teritoriją (palapinę) taip pat keikėsi, po to pajutęs,,realų“ pavojų sulaužė jam skruostikaulį. Buvo suduotas smarkus smūgis, po kurio jis prarado sąmonę ir buvo niekam nepavojingas, o A. M. po savo sužalojimų, gautų ginantis, iš karto nesikreipė pas medikus, teisme apklausta jo žmona negalėjo nieko pasakyti apie savo vyro sužalojimus ir kur buvo mėlynės. Teismas nepagrįstai suabejojo jo (kasatoriaus) liudytojų parodymais, nes jam padarytą sužalojimą patvirtina specialisto išvada. Kad buvo susistumdymas ir kad jie abu buvo susikabinę, parodė liudytojai S. M., R. M., A. T. ir R. K., kuris taip pat patvirtino, kad matė, kai A. M. gindamasis sudavė jam smūgį į veidą. Tačiau A. M. liudytojai neparodė, kad jis šį mušė suduodamas apie dešimt smūgių. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad A. M. mėlynės buvo užfiksuotos po trijų parų, liudytojas R. K. yra M. pažįstamas ir kad ikiteisminio tyrimo metu jis keitė parodymus, pageidavo būti apklaustas papildomai, nes ne taip suprato ir norėjo patikslinti savo parodymus, kurie buvo pakeisti A. M. naudai. Teismas niekaip nevertino ir nepasisakė dėl ikiteisminio tyrimo metu A. M., liudytojų S. M. ir R. K. duotų parodymų, iš kurių matyti, kokia buvo A. M. gynybos taktika ir kaip pagal jo pasirinktą taktiką parodymus keitė jis pats, S. M. ir R. K. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, kasatorius mano, kad teismai netinkamai nustatė bylos aplinkybes, dėl to netinkamai taikė baudžiamoji įstatymą bei padarė esminių BPK pažeidimų.
Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad A. M. parodymai yra vienodi ir nuoseklūs. Kasatoriui nesuprantama, kokie jo veiksmai buvo pavojingi A. M., kad šis turėjo pagrindą atėjęs į jo palapinę sulaužyti jam skruostikaulį. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad neturi pagrindo netikėti specialisto išvada, kurios niekas neginčijo, tačiau kasatorius teigia, kad jis visada ja abejojo ir prašė į teismo posėdį iškviesti specialistą.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 376 straipsnio taikymo
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Jie numatyti BPK 369 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių šio Kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti, o esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacinius pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis).
Nukentėjusiojo kasaciniame skunde iš esmės ginčijamas žemesnės instancijos teismų įrodymų vertinimas bei teigiama, kad teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kasatorius nurodo, kad A. M. netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas, tačiau nurodomi argumentai vėlgi siejami su netinkamu įrodymų vertinimu, o teisinių argumentų, pagrindžiančių netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, nenurodoma. Teisėjų kolegija šiuos skundo teiginius palieka nenagrinėtus, nes kaip minėta, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimas faktinių bylos aplinkybių ar įrodymų vertinimas nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacinis pagrindas. Nagrinėjami tik tie teisiniai skundo argumentai, kurie susiję su kasacinio nagrinėjimo pagrindais.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatorius taip pat nenurodo, kad teismai, vertindami įrodymus, buvo šališki.
Kaip neišsamų bylos aplinkybių išnagrinėjimą kasatorius nurodo tai, kad teismas neiškvietė į posėdį ir neapklausė specialisto, kuris konstatavo A. M. sužalojimus.
Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad žemesnės instancijos teismų posėdžių protokolų turinys patvirtina, kad nei jis pats, nei jo atstovas neprašė teismo iškviesti į posėdį teismo medicinos specialisto, jeigu jiems kilo neaiškumų dėl jo išvados. Pirmosios instancijos teismas ištyrė teismo medicinos specialisto išvadą dėl A. M. sužalojimų, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog nebuvo išsamiai ištirtos visos bylos aplinkybės.
Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. Kasaciniame skunde neteigiama, kad teismų sprendimai pagrįsti įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytų reikalavimų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, vertindami įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų.
Apeliacinės instancijos teismas patikrino nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir pateikė dėl jų motyvuotas ir išsamias išvadas. Byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus nepadaryta.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų nutarčių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nukentėjusiojo A. G. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Gintaras Goda
Vytautas Masiokas
