Baudžiamoji byla Nr. 2K-561-511/2015
Teisminio proceso Nr. 1-04-1-00119-2013-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.17.1;
1.2.23.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 22 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Eligijaus Gladučio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. M. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014m. liepos 23 d. nuosprendžio, kuriuo K. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, 199 straipsnio 2 dalį. laisvės atėmimu ketveriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrinus bausmes apėmimo būdu paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė iš dalies sudėta su neatlikta pagal 2012 m. kovo 7 d. nuosprendį bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo K. M. apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija
nustatė:
K. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių arba psichotropinių medžiagų:
2012 m. gruodžio mėn., tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, užsakęs internetu iš Kinijos Liaudies Respublikos, įgijo labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų – 998,59 g bendro svorio miltelių, kuriuose buvo 780,89 g gryno sintetinio kanabinoido AM 2201, ir penkiolika popieriaus gabaliukų, kuriuose buvo psichotropinių medžiagų – 0,0002 g gryno metamfetamino bei 25H-NBOMe ir 25B-NBOMe, už kurias jo nurodymu atsiskaitė su nusikalstama veika nesusijęs asmuo –G. J.; šias psichotropines medžiagas 2013 m. sausio 9 d., paslėptas siuntoje Nr. 6468620082, paštu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, „DHL“ terminalą, esantį Vilniuje, Dariaus ir Girėno g. 81, atsigabeno iš Kinijos Liaudies Respublikos į Lietuvos Respubliką.
K. M. nuteistas pagal BK 199 straipsnio 2 dalį už tai, kad kontrabandos būdu gabeno narkotines ar psichotropines medžiagas:
neturėdamas leidimo ir pažeisdamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 7 d. įsakymą Nr. 7 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kurioms įvežti ar išvežti reikia Sveikatos apsaugos ministerijos leidimo, sąrašo“, 2012 m. gruodžio mėn., tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, internetu užsakė ir siuntėsi per pašto bendrovę „DHL Lietuva“, paslėpęs pašto siuntoje Nr. 6468620082, iš Kinijos Liaudies Respublikos į Lietuvos Respubliką, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, „DHL“ terminalą, esantį Vilniuje, Dariaus ir Girėno g. 81, psichotropines medžiagas – 998,59 g bendro svorio miltelių, kuriuose buvo 780,89 g gryno sintetinio kanabinoido „AM 2201“, ir penkiolika popieriaus gabaliukų, kuriuose buvo psichotropinių medžiagų – 0,0002 g gryno metamfetamino bei 25H-NBOMe ir 25B-NBOMe.
Nuteistojo K. M. gynėjas advokatas R. Jurka kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį. Kasatorius, remdamasis kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-336/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-336/2009">2K-336/2009</a>, 2K-452/2010, 2K-340/2011, 2K-144/2013, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d. nutarimuose išdėstytais išaiškinimais, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK reikalavimų, bendrųjų baudžiamojo proceso principų, teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-422/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-422/2014">2K-422/2014</a>) savo galutiniame procesiniame sprendime turi pasisakyti tiek dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų, tiek ir dėl kitų, pvz., gynybos, argumentų, kurie, nors ir nebuvo tiesiogiai nurodyti apeliaciniame skunde, tačiau buvo raštu pateikti teismui ir susiję su apeliacinio proceso metu atliktu įrodymų tyrimu. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik dėl nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų (tiesioginės tyčios kaltininko veiksmuose buvimo, nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, dalyko, bausmių subendrinimo). Apeliaciniame procese nuteistąjį gynė kitas advokatas, kuris išsakė ir kitus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu argumentus, kurie nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde. 2015 m. balandžio 3 d. teismo posėdyje nuteistojo gynėjas argumentuotai prašė atlikti įrodymų tyrimą, apklausiant liudytojus V. M. bei Ž. M. (J.) (šį prašymą teismas atmetė), pridėti prie bylos rašytinį savo baigiamosios kalbos variantą, kuriame buvo pateikti argumentai dėl: tiesioginės tyčios kaltininko veiksmuose nebuvimo; nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, dalyko turinio ir kiekio; įrodymų vertinimo; alternatyvių veikų baudžiamojo teisinio vertinimo; nebuvimo duomenų, kokioms medžiagoms ir kokiam jų kiekiui buvo atliktas užsakymas; 0,0002 g amfetamino užsakymo ir gabenimo kvalifikavimo pagal administracinės teisės normas; neaiškios kilmės medžiagų 25H-NBOMe ir 25B-NBOMe narkotinio pobūdžio; atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (BPK 158 straipsnis) gautų duomenų teisinio vertinimo; per griežtos bausmės. Kasatoriaus manymu, apeliacijos ribas apibrėžia ne tik apeliacinio skundo ribos, bet ir kiti teisiniai ir (ar) faktiniai argumentai, kurie buvo išsakyti apelianto ar jo gynėjo. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo į apeliacinį procesą naujai įstojusio K. M. gynėjo rašytinėje baigiamojoje kalboje nurodytus kitus argumentus, kurių nebuvo apeliaciniame skunde, taip padarė esminį BPK pažeidimą, nes nebuvo aktyvus, nesiekė išsamiai ir visapusiškai ištirti bylos aplinkybių. Kita vertus, kasatoriaus manymu, tiek gynybai, tiek ir prokurorui baigiamųjų kalbų metu pasisakant dėl aplinkybių, kurios expressis verbis nebuvo nurodytos apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 293 straipsnio 6 dalimi, turėjo riboti proceso šalių baigiamąsias kalbas, tačiau to nedarė, todėl nutartyje privalėjo pateikti motyvus ir dėl gynėjo išsakytų papildomų argumentų. Akivaizdu, kad, pavyzdžiui, prokuroro iniciatyva keičiant kaltinimą apeliacinės instancijos teisme, nors to nebuvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, nėra laikoma, jog buvo peržengtos apeliacijos ribos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk0LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-294/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-294/2009">2K-294/2009</a>), vadinasi, ir gynybai pateikus papildomus nesutikimo su apskųstu teismo nuosprendžiu argumentus, nors jie nenurodyti apeliaciniame skunde, nėra laikoma apeliacijos ribų peržengimu.
Kasatorius nurodo ir tai, kad teismai iš esmė pažeidė BPK 20 straipsnį, nes nevertino įrodymų visumos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTQ4LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-548/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-548/2010">2K-548/2010</a>). K. M. nuteistas už tai, kad disponavo labai dideliu narkotinių (turėtų būti – psichotropinių) medžiagų kiekiu, t. y. internetu jas užsakė, o jo nurodymu kitam asmeniui už jas apmokėjus, paslėptas siuntoje atsigabeno į Lietuvą. Pasak kasatoriaus, teismai nenurodė, koks K. M. disponavimo šiomis medžiagomis turinys, nes jis su jomis neturėjo jokio fizinio kontakto, t. y. realiai neturėjo objektyvių galimybių jomis pasinaudoti. Nors K. M. pripažintas kaltu už disponavimą labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, tačiau baudžiamosios teisės prasme disponavimas nėra tas pats, kaip tokių medžiagų įgijimas arba atsigabenimas. Gabenimas – tai psichotropinių ar narkotinių medžiagų buvimo, laikymo vietos pakeitimas, perkeliant juos didesniais nuotoliais (pvz., iš miesto į kaimą, iš vieno miesto į kitą miestą, iš gatvės į gatvę ir pan.). Medžiagos gali būti gabenamos vežant jas transporto priemone, nešant lagamine, kišenėse, krepšyje ir pan., o siunčiamos – dažniausiai paštu, bagažu ir pan. Teismai nenurodė, kokie K. M. veiksmai rodo, kad jis atsigabeno narkotines medžiagas. Be to, neaišku, ar nuteistasis turėjo realias galimybes daryti įtaką užsakytų medžiagų teisiniam statusui, jų ekonominei būklei. Pasak kasatoriaus, skundžiamais teismų sprendimais nustatyti K. M. veiksmai (užsakė, jo nurodymu apmokėjo kitas asmuo bei siuntoje atsigabeno narkotinių medžiagų) turėtų būti vertinami tik kaip pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką.
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistasis bent bendrais bruožais turėjo suvokti, kokias medžiagas užsako, koks jų kiekis. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad bylos duomenimis nenustatyta, kokias medžiagas bei kokį jų kiekį užsakė nuteistasis, t. y. kad jis užsakė būtent 780,89 g sintetinio kanabinoido AM 2201. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad K. M., užsakęs nenustatyto svorio medžiagas, jų, atsiųstų į Lietuvą, nematė, negavo, nes tuo metu atlikinėjo bausmę laisvės atėmimo įstaigoje. Bendrieji baudžiamojo įstatymo principai reikalauja, kad asmens traukimas baudžiamojon atsakomybėn nėra galimas vadovaujantis vien objektyvaus pakaltinamumo principu. Pasak kasatoriaus, teismai nepatikrino, ar K. M. iš tikrųjų galėjo ir turėjo bent iš bendrų bruožų suvokti, kad gabenamos medžiagos yra draudžiamos ir kad jų kiekis bus labai didelis. Kratos metu buvo rasti iš Kinijos atsiųsti siuntos dokumentai, pvz., komercinė sąskaita, kurioje nurodyti siunčiamų daiktų kiekiai bei svoriai. Tačiau iš kitų bylos duomenų matyti, kad nenustatyta, kokioms medžiagoms ir kokiam kiekiui buvo atliktas užsakymas (T. 1, b. 1. 14, 16). Nuteistasis K. M., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nurodė, kad ne tik nesuvokė, jog užsakinėja draudžiamas medžiagas, bet jam nebuvo žinomas ir jų svoris bei kiekis (T. 3, b. 1. 47–48). Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino apeliacinio skundo argumento, kad K. M. pats buvo apgautas, nes buvo atsiųstos ne tos medžiagos, kurių jis tikėjosi. Tai matyti iš gynybos pateiktų dokumentų, rodančių, kad E. C. apgaudinėja ir kitus asmenis, kurie, įsigydami daiktus ar medžiagas, naudojasi elektroninės prekybos paslaugomis (T. 3, b. 1. 9–10, 47–48). Tai netiesiogiai patvirtino ir pirmosios instancijos teismas nurodydamas, kad: „šiame internetiniame puslapyje nenurodyta ta medžiaga, kuri buvo atsiųsta K. M., tačiau nenurodyta ir ta medžiaga, kurią, jo teigimu, jis užsisakė – ER7“. Apeliacinis teismas nevertino įrodymų visumos, o tik rėmėsi paties nuteistojo parodymų fragmentais.
Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad K. M., skunde samprotaudamas apie negalėjimą numatyti ir tikėtis, jog už 500 JAV dolerių galima įsigyti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, prieštarauja pats sau, nes teisme jis nurodė, kad: „nusprendė pirkti tokį kiekį, nes, kaip suprato, po mažiau neparduoda. 500 JAV dolerių už svaiginančias medžiagas – didelė suma“. Kasatorius atkreipia dėmesį; kad K. M. nurodydamas, jog turėjo pirkti tokį kiekį, turėjo omenyje ne medžiagų kiekį, o jų kainą. Tai patvirtina bylos duomenys, kad narkotinių arba psichotropinių medžiagų kiekis paaiškėjo tada, kai jos buvo sulaikytos Lietuvoje.
Be to, pagal sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymą „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“, nedidelis amfetamino kiekis yra tada, kai jis neviršija 0,2 g. K. M. nėra kaltinamas tuo, kad siekė platinti 0,0002 g amfetamino bei 25H-NBOMe ir 25B-NBOMe. Darytina išvada, kad už disponavimą 0,0002 g amfetaminu bei 25H-NBOMe ir 25B-NBOMe jam kyla atsakomybė tik pagal ATPK 44 straipsnį.
Kasatorius dar nurodo, kad Apeliacinis teismas ignoravo ir gynėjo baigiamojoje kalboje išsakytą įrodymų vertinimo pažeidimo faktą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartimi buvo leista atlikti savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus (apsimetus ir prisistačius pašto darbuotojais, informuoti gavėją apie gautą siuntą, o šiam nurodžius adresą, tą siuntą pristatyti ir įteikti siuntą, kurioje narkotinės medžiagos yra pakeistos imituojančia medžiaga). Atlikus šį veiksmą 2014 m. balandžio 3 d. buvo surašytas nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokolas, kuriame pateiktas ir pokalbio garso įrašo tekstas. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar šie duomenys yra leistini šioje byloje. Nors teismo nutartimi buvo sankcionuoti tik slaptųjų tyrėjų veiksmai, tačiau procesinio veiksmo atlikimo protokolas yra surašytas dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo (BPK 158 straipsnis), kai jokia nusikalstama veika nebuvo imituojama, nes pareigūnai, apsimetę pašto darbuotojais, įteikė siuntą, kurioje nebuvo jokių narkotinių medžiagų.
Apibendrindamas kasatorius teigia, kad nurodyti įrodymams vertinti keliamų reikalavimų pažeidimai turėjo įtakos teismo išvadų teisingumui, baudžiamojo įstatymo bendrosios ir specialiosios dalių nuostatų teisingam aiškinimui ir taikymui.
Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Tomas Songaila atsiliepimu į nuteistojo K. M. gynėjo advokato R. Jurkos kasacinį skundą prašo jį atmesti.
Prokuroras nurodo, kad abiejų instancijų teismai tinkamai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, priėmė motyvuotus bei pagrįstus sprendimus ir teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, nes nepasisakė dėl visų apeliacinio proceso metu gynėjo išdėstytų argumentų. Apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo ribas apibrėžia paduoti apeliaciniai skundai. Juose yra formuluojami pagrindiniai prašymai, kuriuos teismas patikrina ir motyvuotai priima sprendimus dėl jų. Šioje byloje apeliacinio proceso metu nuteistąjį pradėjo ginti naujas advokatas, kuris išsakė naujus teisinius argumentus, tačiau nurodė, kad palaiko paduotą apeliacinį skundą. Tiek anksčiau dalyvavęs gynėjas, tiek advokatas R. Jurka įrodinėjo, kad nuteistasis neturėjo tiesioginės tyčios daryti nusikalstamas veikas, neva nežinojo užsakomų medžiagų pavadinimų, veikimo pobūdžio, kiekio, pardavėjas suklaidino dėl šių medžiagų ir pan. Apeliacinės instancijos teismas, atsakęs į apeliacinio skundo argumentus dėl nusikalstamų veikų būtinųjų požymių buvimo, nuteistojo supratimo apie nusikalstamos veikos dalyką ir pan., kartu atsakė ir į advokato argumentus, išsakytus proceso metu.
Prokuroras taip pat nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismai neatskleidė disponavimo itin dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu turinio. Teismai savo sprendimuose detalizavo disponavimo turinį, iš visų alternatyvių veiksmų išskyrė du – nuteistasis įgijo ir siuntėsi psichotropines medžiagas, jį tinkamai atskleidė bei pagrindė byloje esančiais įrodymais. Prokuroras nesutinka ir su kasatoriaus argumentu dėl nuteistojo K. M. veiksmų kvalifikavimo kaip pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką. Nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnyje, yra sudaryta iš alternatyvių veiksmų, kurių bent vieno atlikimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Įrodyta, kad nuteistasis neteisėtai įgijo itin didelį kiekį psichotropinių medžiagų, jas užsisakydamas internetu ir per kitą asmenį sumokėdamas už jas. Todėl laikytina, kad nusikalstama veika buvo baigta, neatsižvelgiant į tai, jog pačios psichotropinės medžiagos nespėjo pasiekti nuteistojo K. M..
Prokuroras, pasisakydamas dėl kasacinio skundo argumento, kad nuteistasis nesuvokė, kokias medžiagas užsakė ir koks jų kiekis bus atsiųstas, pažymi, kad šie argumentai susiję su faktinių duomenų vertinimo klausimais. Abiejų instancijų teismai pagrįstai atmetė nuteistojo gynybinę versiją, kad jis nesuprato, ką siunčiasi, nežinojo tikslaus kiekio, nurodė kitą gavėją, nes pats atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę ir negalėjo priimti siuntos. Teismai nurodė, kad K. M. ne tik bendrais bruožais suvokė, jog siunčiasi nelegalias medžiagas, bet ir tai žinojo: tai patvirtino pats nuteistasis duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, taip pat internetinio tinklapio apžiūra, susirašinėjimo medžiaga. Teismai pagrįstai padarė išvadas dėl nuteistojo suvokimo apie užsakomas medžiagas ir jų kiekius.
Prokuroras nurodo ir tai, kad nepagrįsti skundo argumentai, jog disponavimas penkiolika popieriaus gabaliukų, kuriuose buvo 0,0002 g gryno metamfetamino bei 25H-NBOMe ir 25B-NBOMe, turėtų būti vertinamas kaip administracinis teisės pažeidimas. K. M. buvo pareikštas kaltinimas, kad jis vienu kartu užsisakė tiek 998,59 g sintetinio kanabinoido AM 2201, tiek penkiolika popieriaus gabaliukų, kuriuose buvo psichotropinių medžiagų – 0,0002 g gryno metamfetamino ir 25H-NBOMe bei 25B-NBOMe. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis veikė tiesiogine vieninga tyčia dėl neteisėto disponavimo visomis nelegaliomis medžiagomis, todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal vieną griežčiausių baudžiamąją atsakomybę numatančių straipsnių, t. y. BK 260 straipsnio 3 dalį.
Prokuroras taip pat nurodo, kad skundo argumentai, susiję su tam tikrų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimu, vertintini kaip nesusiję su skundžiamais teismų sprendimais, o skunde minimu protokolu dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų teismai nesirėmė, nes šio veiksmo atlikimo metu nebuvo gauta duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių K. M. kaltę.
Nuteistojo K. M. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes savo galutiniame procesiniame dokumente pasisakė tik dėl nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, tačiau nepasisakė dėl apeliacinės instancijos teisme gynėjo pateiktų kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu argumentų, kurie nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde.
Bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos nustatytos BPK 320 straipsnio 3 dalyje, kur nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismui keliamas reikalavimas priimame galutiniame procesiniame dokumente dėl apeliacinio skundo išdėstyti motyvuotas išvadas (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Nuteistasis K. M. apeliaciniame skunde skundžiamą nuosprendį ginčijo tiesioginės tyčios jo veiksmuose buvimo aspektu, nurodydamas, kad, internetu užsakydamas kaltinime nurodytas medžiagas, jis nesuvokė, kad perka psichotropines medžiagas, kuriomis Lietuvoje disponuoti yra draudžiama. Be to, apeliuodamas į naujų narkotinių medžiagų atsiradimo ir plitimo tendencijas, teigė, kad teisės aktais nekontroliuojamų psichoaktyvių produktų ar naujų cheminių medžiagų atsiradimas patvirtina nuteistojo parodymus, kad jis neturėjo pagrindo abejoti, kad užsako legalią medžiagą. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistasis ginčijo ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, dalyko aspektu. Be to, nuteistasis apeliaciniame skunde ginčijo skirtų bausmių subendrinimą, taikant BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas.
Pažymėtina, kad nuteistojo gynėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė ir papildomus argumentus, kurie nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde: dėl įrodymų vertinimo (V. M., Ž. J., D. J., Ž. B. parodymų, iš kurių išplaukia, jog nuteistasis neturėjo sąsajų su narkotinėmis medžiagomis, dėl trūkumo duomenų apie tai, kokių medžiagų ir koks kiekis buvo užsakytas, dėl neatitikimo už medžiagas sumokėtos 500 JAV dolerių sumos jos labai didelio kiekio), dėl netinkamo nuteistojo veikos baudžiamojo teisinio vertinimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pagal disponavimo labai dideliu psichotropinių medžiagų požymius, dėl E. M. veikos kvalifikavimo pagal ATPK 44 straipsnį kaip administracinio teisės pažeidimo, dėl įrodymų leistinumo surašant NVIM taikymo protokolą, dėl galimybės skirti švelnesnę bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį. Iš bylos matyti, jog šie argumentai nebuvo nurodyti nuteistojo apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismas dėl visų šių naujai pateiktų argumentų nepasisakė. Kasatoriaus teiginiai, kad nepasisakydamas dėl šių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, yra nepagrįsti, nes nuosprendžių (nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas neviršijant apeliacinių skundų ribų ir tik dėl tų asmenų, dėl kurių paduoti skundai. Viršyti apeliacinio skundo ribas leidžiama tik BPK 320 straipsnio 3 ir 5 dalyse numatytais atvejais. Šioje byloje tokių atvejų nenustatyta. Pagal teismų praktiką subjektams, turintiems teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžius ir nutartis apeliacine tvarka, nenumatyta teisė paduotą apeliacinį skundą papildyti naujais argumentais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-422/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-422/2014">2K-422/2014</a>). Kasatoriaus nurodoma aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teisme ginti nuteistąjį stojo kitas gynėjas, kuris išsakė naujus argumentus, papildančius apeliacinį skundą, pagal įstatymą apeliacinės instancijos teismui nesudaro pagrindo nagrinėti bylą viršijant apeliacinio skundo ribas. Pažymėtina ir tai, jog kasaciniame skunde nurodytoje teismų praktikoje nėra išaiškinimų, pagal kuriuos teismai privalėtų pasisakyti dėl papildomų – apeliaciniame skunde nenurodytų – argumentų, kuriais ginčijamas skundžiamas teismo nuosprendis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad apeliacinio proceso dalyviai teismo posėdžio metu gali pateikti teismui įvairių prašymų, tarp jų ir susijusių su bylos nagrinėjimo ribomis, papildomos medžiagos, baigiamosiose kalbose – naujų argumentų, kurie, atsižvelgiant į jų reikšmę ir esmingumą, gali tapti svarbiu teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu ir priimamam sprendimui įtakos turinčiu veiksniu. Tačiau vien tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje ir nutartyje nepasisakyta dėl kiekvieno proceso metu pateikto argumento, nėra pagrindas pripažinti, kad tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-422/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-422/2014">2K-422/2014</a>). Nagrinėjamoje byloje nuteistojo apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas atmetė motyvuotai, bylą patikrinęs tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, pasisakydamas dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų, BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų nepažeisdamas.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir įrodymų vertinimo
Iš kasatoriaus skundo matyti, kad jis nesutinka su BK 260 straipsnio 3 dalies taikymu, savaip interpretuodamas disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis sampratą bei argumentuodamas, kad nuteistasis su atsiųstomis psichotropinėmis medžiagomis neturėjo jokio fizinio kontakto, objektyvių galimybių jomis pasinaudoti bei daryti įtaką jų ekonominei būklei. Be to, skunde teigiama, kad skundžiamais teismų sprendimais nustatyti K. M. veiksmai (užsakė, jo nurodymu apmokėjo kitas asmuo bei siuntoje atsigabeno narkotinių medžiagų) turėtų būti vertinami tik kaip pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta veika yra baigta, jei baigta bent viena iš šių dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikų.
Bylos medžiaga patvirtina, jog K. M., nuosprendyje nurodytu laiku, siekdamas be leidimo, t. y. neteisėtai įgyti psichotropines medžiagas, jų užsisakė interneto svetainėje. Nuteistojo nurodymu už šias medžiagas pardavėjui apmokėjo G. J., kuri nežinojo apie daromą nusikalstamą veiką. Nuteistasis pardavėjui nurodė adresus, kuriais šios medžiagos turėjo būti išsiųstos, rūpinosi, kad šios pašto siuntos būtų pristatytos ir nurodytais adresais priimtos. Byloje nustatyta, jog taip į Lietuvos Respubliką pašto siunta buvo atsiųstas labai didelis kiekis uždraustų disponuoti psichotropinių medžiagų – 998,59 g bendro svorio miltelių, kuriuose buvo 780,89 g gryno sintetinio kanabinoido AM 2201, ir penkiolika popieriaus gabaliukų, kuriuose buvo 0,0002 g gryno metamfetamino bei 25H-NBOMe ir 25B-NBOMe. Tai reiškia, kad nuteistasis, be kita ko, atliko BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą alternatyvią veiką – neteisėtai, neturėdamas leidimo, paštu siuntė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų. Pagal teismų praktiką narkotinių ar psichotropinių medžiagų siuntimu pripažįstamas jų buvimo, laikymo vietos pakeitimas; dažniausiai tokios medžiagos siunčiamos paštu, bagažu ir pan., o jas siunčiantis asmuo šių medžiagų perkėlimo procese paprastai nedalyvauja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzUzLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-353/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-353/2007">2K-353/2007</a>, 2K-84/2007 ir kt.). Todėl kvalifikuojant veiką pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, kaip disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, atsižvelgus į inkriminuojamų alternatyvių veikų turinį, kiekvienu atveju nėra būtina nustatyti kaltinamojo fizinį kontaktą su šiomis medžiagomis ir galimybę daryti joms kokį nors poveikį. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų siuntimu gali būti pripažįstami tiek siuntą išsiunčiančiojo asmens, tiek ir siekiančio tokią siuntą atsisiųsti asmens aktyvūs veiksmai, dalyvaujant siuntimo procese (pvz., užsisakant siuntą, nurodant gavėją ir kt.). Tokia veika laikoma baigta nuo psichotropinės medžiagos išsiuntimo, nepriklausomai nuo to, ar ši medžiaga pasiekė gavėją ir ar jis realiai turėjo galimybę šiomis medžiagomis pasinaudoti. Atsižvelgus į tai, nagrinėjamu atveju K. M. veika pagrįstai kvalifikuota ne kaip pasikėsinimas disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų, bet kaip baigta veika.
Nepagrįsti skundo argumentai, jog nuteistojo disponavimas penkiolika popieriaus gabaliukų, kuriuose buvo 0,0002 g gryno metamfetamino bei 25H-NBOMe ir 25B-NBOMe, turėtų būti vertinamas kaip administracinis teisės pažeidimas. Byloje nustatyta, kad K. M., disponuodamas psichotropinėmis medžiagomis – 998,59 g sintetinio kanabinoido AM 2201, 0,0002 g gryno metamfetamino ir psichotropine medžiaga 25H-NBOMe bei 25B-NBOMe, veikė tiesiogine vieninga tyčia, todėl dėl tos pačios veikos taikyti ir baudžiamąją, ir administracinę atsakomybę dėl neteisėto disponavimo, išskyrus vieną ir kitą psichotropinę medžiagą, nėra pagrindo. Nuteistojo veiksmai dėl disponavimo visomis šiomis medžiagomis teisingai kvalifikuoti kaip viena veika, už kurią atsakomybė numatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje.
Kasatorius iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistasis šią veiką padarė tiesiogine tyčia.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad BK 260 straipsnyje numatyta nusikalstama veika yra padaroma tik veikiant tiesiogine tyčia. Pagal teismų praktiką tai reiškia, kad kaltininkas bent bendrais bruožais turi suvokti, jog medžiaga, kuria jis disponuoja, yra psichotropinė ar narkotinė, bendrais bruožais suvokia šios medžiagos kiekius.
Išvadą, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, teismai padarė iš nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių: nuteistasis internetu siekė įgyti ir atsisiųsti psichiką veikiančių medžiagų, kurių poveikis panašus kaip kitos psichotropinės medžiagos – amfetamino; iš pardavėjo žinojo, kad ši medžiaga turi stiprų poveikį. Be to, teismai nustatė, kad, siekdamas įgyti šią medžiagą, nuteistasis registravosi interneto svetainėje slapyvardžiu, pakeitė gavėjo adresą, sužinojęs, kad siunta sulaikyta muitinėje, siuntos gavėjo prašė sunaikinti pakuotę nuo psichotropinių medžiagų. Šių aplinkybių pagrindu teismai nustatė, jog nuteistasis suvokė, kad neteisėtai disponuoja psichotropine medžiaga, tačiau taip elgtis norėjo, todėl pagrįstai konstatavo, kad jis veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia.
Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė nuteistojo versiją, kad nuteistasis dėl atsisiunčiamų medžiagų buvo suklaidintas pardavėjo.
Teismai nustatė, kad už šias medžiagas buvo sumokėta 500 JAV dolerių, o atsisiųstas medžiagos kiekis buvo artimas vienam kilogramui. Iš bylos matyti, kad nuteistasis domėjosi siuntos eiga, todėl jam buvo prieinama informacija ir apie siuntinio svorį. Be to, nustatyta, kad nuteistasis domėjosi šiomis medžiagomis, ieškojo apie jas informacijos internete, lankėsi tinklalapyje, kuriame aprašytos naujos sintetinės psichotropinio poveikio medžiagos. Tokios medžiagos palyginti yra pigios, stipraus poveikio, sintetinių psichotropinių medžiagų labai dideliam kiekiui konstatuoti kartais pakanka tokios medžiagos vos kelių gramų ar gramo dalių. Taigi, pagal nustatytų aplinkybių visumą nuteistajam bendrais bruožais buvo suvoktinas disponavimas labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad K. M. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio 3 dalis – pritaikyta teisingai.
Kasatorius teigia, jog teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnį, nes nevertino įrodymų visumos.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrinama, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį
įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių aplinkybių nenustatinėja.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas ištyrė byloje surinktus įrodymus, juos įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šioje byloje įrodymus, pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo K. M. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Artūras Pažarskis
Eligijus Gladutis
