Baudžiamoji byla Nr. 2K-609-746/2015
Teisminio proceso Nr. 1-20-9-0053-2014-7
Procesinio sprendimo kategorija
2.6.1.3 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Vytauto Masioko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka susipažino su nuteistojo P. R. (P. R.) kasaciniu skundu dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nuosprendžio dalies, kuria P. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį.
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nuosprendžiu P. R. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį vieneriems metams, 233 straipsnio 1 dalį – septyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams penkiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, šios bausmės dalį – vienerius metus tris mėnesius –sudėjus su ankstesniu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžiu nuteistajam P. R. paskirta ir neatlikta ketverių metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams dešimčiai mėnesių.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 10 d. nutartis, kuria nuteistojo P. R. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo Jono Prapiesčio siūlymą apsvarstyti, ar P. R. kasacinis skundas atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) reikalavimus ir ar yra BPK 369 straipsnyje nustatyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai,
n u s t a t ė :
P. R. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ojoje valdyboje, 2013 m. gruodžio 28 d., apie 15.00 val., nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo S. L. sveikatą.
P. R. 15-ojo nuteistųjų būrio 2-osios brigados gyvenamosiose patalpose, tarpusavio konflikto metu tyčia dešinės rankos kumščiu sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius nukentėjusiajam S. L. į galvą bei veidą ir taip padarė jam poodines kraujosruvas dešinės ausies kaušelyje, kairės ausies sumušimą su būgnelio plyšimu, taip pat sulaužė nosį.
P. R. nuteistas ir pagal BK 233 straipsnio 1 dalį už tai, kad, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ojoje valdyboje, darė poveikį nukentėjusiajam S. L., tačiau ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Kasaciniu skundu nuteistasis P. R. prašo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Kasatorius skunde nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami jo baudžiamąją bylą, buvo šališki ir pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 straipsnio nuostatas, nes nukentėjusiojo, liudytojų parodymai yra prieštaringi ir nebuvo pagrįsti kitais įrodymais. Pasak kasatoriaus, nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje davė skirtingus parodymus apie įvykį, tačiau teismai šių prieštaravimų nepašalino. Kasatoriaus tvirtinimu, teismas besąlygiškai patikėjo nukentėjusiojo parodymais, nors jų nebuvo galima patikrinti kitais būdais ir priemonėmis. Be to, anot kasatoriaus, tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, byloje nėra – visi pirmosios instancijos teisme išnagrinėti įrodymai yra netiesioginiai ir nėra pagrįsti kitais įrodymais.
Kasatorius teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu tarp jo ir nukentėjusiojo nebuvo atlikta akistata bei parodymų patikrinimas vietoje, be to, pažeidžiant BPK 7 straipsnio, 44 straipsnio 7 dalies nuostatas, jis neturėjo galimybės užduoti klausimų liudytojams, o jį apklausiant nedalyvavo gynėjas. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis buvo apklaustas tik praėjus penkiems mėnesiams po nukentėjusiojo apklausos, nors tai turėjo būti padaryta nedelsiant, taip pat į tai, kad nukentėjusysis į medikus kreipėsi 2013 m. gruodžio 31 d., nors, kaip manoma, nusikaltimas buvo padarytas 2013 m. gruodžio 28 d. Be to, kasatorius pabrėžia, kad, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisiamajame posėdyje kitiems įrodymams patikrinti perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo ir liudytojo parodymai neturi įrodomosios reikšmės teismui priimant nuosprendį.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo P. R. kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad, nors įrodymų vertinimas nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas, nuteistasis P. R. kasaciniame skunde iš esmės ginčija duomenų pripažinimą įrodymais ir jų vertinimą. Be to, prokurorė nurodo, kad dalis kasatoriaus teiginių: dėl pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą nepašalintų prieštaravimų tarp nukentėjusiojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nuosprendžio grindimo abstrakčiais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais apie įvykio aplinkybes bei teisiamajame posėdyje neištirtais įrodymais ir pan., yra neargumentuoti ir deklaratyvūs. Kartu prokurorė pažymi, kad kasaciniame skunde keliami ir apeliacinės instancijos teisme nenagrinėti klausimai: dėl, kasatoriaus manymu, būtinų ikiteisminio tyrimo veiksmų neatlikimo, teisių į gynybą suvaržymo, rungimosi principo pažeidimo, įtarimų pateikimo nesilaikant nustatytų terminų, policijos pareigūnų nusižengimų Lietuvos Respublikos policijos įstatymo ir kitiems ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams. Tuo tarpu pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos, todėl nurodyti kasatoriaus teiginiai turi būti palikti nenagrinėti.
Prokurorė nurodo, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistojo P. R. kaltė nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo S. L. sveikatą ir dėl poveikio nukentėjusiajam nustatyta leistinais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kurių visumos pakako tam, kad teismas priimtų apkaltinamąjį nuosprendį. Pasak prokurorės, priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas išvadas dėl jo kaltės grindė ne tik nukentėjusiojo S. L. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, bet ir teisiamajame posėdyje apklaustų, liudytojų A. B., T. B., A. L., G. V. parodymais, specialisto išvada. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino ir teisiamajame posėdyje balsu perskaitytus liudytojo R. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Vadinasi, prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje iširtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose, nurodė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas dėl nuteistojo P. R. padarytų nusikaltimų įrodytumo, motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – nuteistąjį teisinančius – įrodymus, taip pat išdėstė nuteistojo padarytų nusikaltimų kvalifikavimo motyvus bei išvadas. Prokurorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo skundą laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir dar kartą patikrinęs byloje esančius įrodymus, motyvuotai konstatavo, kad nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia.
Nukentėjusysis S. L., atsiliepime į kasacinį skundą nurodęs, kad atsiliepimų bei papildomų paaiškinimų neteiks, prašo nagrinėti nuteistojo P. R. kasacinį skundą, vadovaujantis jo (nukentėjusiojo) viso teismo proceso metu duotais parodymais, ir suprasti, kad šie parodymai buvo duoti jam esant pataisos namuose.
Nuteistojo P. R. kasacinis skundas nenagrinėtinas, o teismo procesas nutrauktinas.
Iš šioje baudžiamojoje byloje paduoto kasacinio skundo matyti, kad kasatorius jame iš esmės ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl jo padarytos BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių nustatymo, duomenų pripažinimo įrodymais bei įrodymų vertinimo, o baudžiamojo proceso įstatymo straipsnius nurodo tik formaliai. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kartu pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, taip pat dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasaciniame skunde dauguma teiginių yra deklaratyvūs ir iš esmės neargumentuoti. Tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasaciniame skunde, be kasacinio teismo pavadinimo, skundžiamo teismo nuosprendžio ar nutarties, kasatoriaus prašymo, turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio teiginiai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo P. R. skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimų, keliamų kasacinio skundo turiniui, nes jame nenurodytas nė vienas iš BPK 369 straipsnyje įtvirtintų įsiteisėjusių teismų sprendimų (nuosprendžių ar nutarčių) apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų. Dėl to nuteistojo P. R. paduotas kasacinis skundas paliktinas nenagrinėtas, o teismo procesas šioje baudžiamojoje byloje nutrauktinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 381 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Nuteistojo P. R. kasacinį skundą palikti nenagrinėtą ir teismo procesą nutraukti.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Vytautas Masiokas
Jonas Prapiestis
