Baudžiamoji byla Nr. 2K-599-976/2015
Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00244-2013-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.4.1;
1.1.4.5.1;
1.1.11.11;
1.2.14.3.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 1 dalį areštu trisdešimčiai parų.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 2 d. nutartis, kuria nuteistojo D. Š. ir jo atstovų pagal įstatymą V. Š. ir V. Š. apeliacinis skundas atmestas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti T. S., A. S., V. M., M. V., M. R., P. V. ir O. P., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
D. Š. nuteistas už tai, kad nepilnamečiai jis, T. S., M. R. ir pilnametis A. S., būdami apsvaigę nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos šiai veikai padaryti, veikdami bendrininkų grupe ir kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, 2013 m. kovo 9 d., apie 20.00 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), prie transporto stotelės, turėdami išankstinę tyčią pagrobti svetimą turtą, panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą iš viso 1240 Lt (359,13 Eur) vertės turtą: T. S., A. S., D. Š., M. R. ir asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, einant kartu ir prasilenkiant su pro šalį einančiomis dviem merginomis, A. S. užkliudžius pečiu nukentėjusiąją P. K. ir sudavus jai vieną smūgį kumščiu į veidą, dėl to šiai nukritus ant žemės, padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą; T. S. sudavus vieną smūgį ranka į veidą nukentėjusiajai nepilnametei K. D., dėl to šiai nukritus ant žemės, padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą; T. S., A. S., M. R., D. Š. ir asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, apsupus nukentėjusiąsias, A. S. ištraukus iš P. K. rankų rankinę, o tuo metu T. S. bandant ištraukti K. D. priklausančią rankinę, pagrobė K. D. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną,,Nokia 200“ su SIM kortele (iš viso 360 Lt (104,26 Eur) vertės) bei P. K. priklausantį turtą (iš viso 880 Lt (254,87 Eur) vertės): rankinę (50 Lt (14,48 Eur) vertės) su joje buvusiais pinigine (50 Lt (14,48 Eur) vertės), pinigais (80 Lt (23,17 Eur), moteriškais kvepalais (250 Lt (72,41 Eur) vertės), vyriškais kvepalais (110 Lt (31,86 Eur) vertės), sidabrine grandinėle (200 Lt (57,92 Eur) vertės), sidabriniais auskarais (50 Lt (14,48 Eur) vertės), moterišku laikrodžiu (80 Lt (23,17 Eur), kosmetine (10 Lt (2,90 Eur) vertės).
Kasaciniu skundu nuteistojo D. Š. gynėjas advokatas R. Girdziušas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo ginamojo nuteisimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria nuteistojo ir jo atstovų pagal įstatymą apeliacinis skundas atmestas, ir baudžiamąją bylą jo ginamajam nutraukti.
Kasaciniame skunde dėstomi nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnyje, sudėties požymiai, BK 305 straipsnio, reglamentuojančio nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus, nuostatos ir nurodoma, kad teismas kaltininkų veiksmuose nustatė tik vieną plėšimo požymį – fizinį smurtą, tačiau nenustatė, jog grobiant nukentėjusiųjų turtą vieni kaltininkai naudojo prieš jas fizinį smurtą, kiti – žodžiais, veiksmais ar sukurdami bauginančią situaciją grasino nedelsiant jį panaudoti. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismų sprendimai patvirtina, jog D. Š. neatliko jokių aktyvių nusikalstamų veiksmų, taigi ir nenaudojo fizinio smurto, nes fizinis smurtas reiškia tik aktyvius veiksmus. Kasatorius teigia, kad teismų išvada, jog D. Š. pasyvus dalyvavimas plėšime vertintinas kaip psichologinis smurtas, nukentėjusiosioms sukūręs bauginančią situaciją, yra prieštaringa, nes kaltinamajame akte ir apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatuotas tik vienas plėšimo požymis – fizinio smurto panaudojimas, psichologinio smurto požymis, kuris, beje, neminimas ir baudžiamajame įstatyme, D. Š. inkriminuotas nebuvo.
Kasatorius teigia ir tai, jog teismų nustatyta aplinkybė, kad D. Š. buvo tik pasyvus stebėtojas, prieštarauja teismų išvadai dėl D. Š. nusikaltimo padarymo bendrininkų grupe, nes bendrininkavimui būdinga tai, jog kiekvieno bendrininko veiksmai, nors ir labai skirtingi, yra reikšmingi bendroje nusikalstamoje veikoje, nes sudaro prielaidas, sąlygas kitų bendrininkų veiksmams (BK 24 straipsnis). Būtent šių veiksmų visuma nulemia tai, kad atsiranda realios galimybės visiems realizuoti objektyvius bendro nusikaltimo požymius sudarančius veiksmus. Jeigu kuris nors bendrininkas neatliktų savo veikos, bendro nusikaltimo būtų neįmanoma įvykdyti arba jo įvykdymas kitiems bendrininkams iš esmės pasunkėtų. Pasak kasatoriaus, teismai, nustatę, kad D. Š. tebuvo pasyvus stebėtojas to, kaip kiti asmenys plėšimo būdu užvaldo nukentėjusiųjų turtą, faktiškai pripažino, jog jis nepadarė nieko, kas liudytų jo prisidėjimą prie bendrų nusikalstamų veiksmų ir galimybės realizuoti objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius sudarančius veiksmus. Kasatorius pažymi tai, kad A. S. vienas, panaudojęs smurtą prieš P. K., atėmė iš jos daiktus bei pinigus, o pabandžius T. S. ištraukti K. D. rankinę, tačiau nepavykus jos pagrobti, jam niekas nepadėjo, nors teismai nustatė, kad D. Š. buvo netoliese ir niekas jam nebūtų sukliudęs prisidėti prie plėšimo, jeigu jis iš tikrųjų būtų norėjęs tai padaryti. Kasatoriaus teigimu, D. Š. pasyvus elgesys leidžia daryti išvadą, kad jis, iš tikrųjų supratęs, kas vyksta ir kuo tai gali baigtis, atsisakė prisidėti prie bendros nusikalstamos veikos, ir dėl to T. S. nepavyko pagrobti K. D. rankinės. Kasatoriaus tvirtinimu, D. Š. negali būti inkriminuotas organizatoriaus, kurstytojo ar padėjėjo vaidmuo, nes jis savo noru atsisakė dalyvauti plėšime, konkliudentiniais veiksmais – nieko neveikimu ir bėgimu iš įvykio vietos – aiškiai apie tai davė suprasti kitiems nusikaltimo darymo dalyviams. Tai, kad jis savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką, jai prasidėjus, galima paaiškinti itin jaunu jo amžiumi ir per menka socialine branda.
Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad tokio pobūdžio bylose itin svarbu nustatyti kaltininko tyčios pobūdį, konstatuoti, kad jis suprato, jog yra bendrininkų grupės, kuri plėšimo būdu užvaldo svetimą turtą, narys ir norėjo taip elgtis bei norėjo tokių pasekmių. Anot kasatoriaus, teismai D. Š. veiksmuose tiesioginės tyčios požymių neįžvelgė, konstatuodami, kad D. Š. neatliko jokių aktyvių veiksmų, tik stovėjo greta. Tai, pasak kasatoriaus, atitinka netiesioginės tyčios požymius, tačiau jų nepakanka, kad asmuo būtų laikomas prisidėjęs prie tiesiogine tyčia daromo plėšimo.
Kasatorius, išdėstęs BK XI skyriaus, reglamentuojančio nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, normų nuostatas, nesutikdamas su teismų argumentais dėl BK 93 straipsnio nuostatų netaikymo D. Š., nurodo, kad yra visos šiame BK straipsnyje numatytos sąlygos jo ginamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės: D. Š. nusikalstamą veiką – apysunkį nusikaltimą, padarė būdamas nepilnametis (penkiolikos metų) ir pirmą kartą. Nors D. Š. neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, formaliai nesigailėjo, tačiau, pasak kasatoriaus, tai nerodo, jog nebuvo nė vienos iš BK 93 straipsnyje nurodytų alternatyvių aplinkybių, leidusių nuteistąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, nes šiame BK straipsnyje nurodytas atleidimo sąlygų sąrašas nėra išsamus – atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės galima ir tada, kai yra kitų pagrindų, leidžiančių manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Kasatorius taip pat teigia, kad teismai pernelyg sureikšmino D. Š. kaltės nepripažinimą, nes nuteistasis papasakojo viską apie to vakaro įvykius, neneigė buvęs įvykio vietoje, o tai taip pat rodo ir jo požiūrį į nusikaltimą bei jį padariusius asmenis, tačiau manė, kad savo elgesiu neprisidėjo prie nusikalstamos veikos padarymo. Anot kasatoriaus, nusikalstamos veikos pobūdis bei antraeilis D. Š. vaidmuo rodo ir tai, kad nuteistojo dalyvavimas tuose įvykiuose buvo atsitiktinio pobūdžio, kitų nusikaltimų, už kuriuos šioje byloje nuteisti kiti asmenys, padaryme jis nedalyvavo, taip pat po 2013 m. kovo 9 d. įvykio nutraukė bendravimą su kitais tame įvykyje dalyvavusiais asmenimis. Įvykio dieną nuteistasis drauge su kitais nevartojo alkoholinių gėrimų, tą pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nenustatęs D. Š. atsakomybę sunkinančios aplinkybės – apsvaigimo nuo alkoholio. Pasak kasatoriaus, nuteistasis po minėto įvykio tęsė mokslus, jam sekėsi gerai, mokykla jį apibūdino teigiamai, šeima, kurioje jis auga, neregistruota socialinės rizikos grupės apskaitoje, o D. Š. nėra įrašytas į policiją dominančių vaikų apskaitą. Jo ginamasis ir šiuo metu aktyviai dalyvauja visuomeniniame mokyklos gyvenime, jo mokymusi bei elgesiu po pamokų rūpinasi abu tėvai, jų reputacija – nepriekaištinga, savo pavyzdžiu jie daro itin teigiamą poveikį sūnaus elgesiui. D. Š. per daugiau nei dvejus metus nuo įvykio nepadarė naujų nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų, moksleivių vasaros atostogų metu įsidarbino, nesilanko viešuose renginiuose, kuriuose vartojamas alkoholis, visą laisvalaikį skiria mokymuisi ir sportui. Šios aplinkybės, kasatoriaus manymu, paneigia teismų išvadą, kad negalima prognozuoti D. Š. elgesio, todėl egzistuoja ne tik būtinosios, bet ir viena iš alternatyvių sąlygų, leidžiančių D. Š. taikyti BK 93 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo D. Š. gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė, nesutikdama su kasatoriaus argumentais dėl plėšimo požymių nustatymo, nurodo, kad teismas ne tik konstatavo bendrininkų įvykdytus fizinio smurto veiksmus, bet apibrėžė ir kitus veiksmus, kurie vertintini kaip bauginančios situacijos sukūrimas (nukentėjusiosioms nukritus ant žemės, visi bendrininkai jas apsupo). Teismas nustatė, kad nusikaltime dalyvavo penkių bendrininkų grupė, du kaltinamieji panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąsias, kiti trys kaltinamieji, taip pat ir D. Š., fizinio smurto panaudojimo metu stovėjo šalia. Prokurorės manymu, ši situacija, kai trys iš bendrininkų neatliko jokių aktyvių nusikalstamų veiksmų, tačiau buvo šalia, nukentėjusiosioms suvokiant, kad jie taip pat yra bendrininkų grupės nariai, teismo teisingai įvertinta kaip grasinimas, t. y. psichologinis smurtas, kuris kartu su kitų kaltinamųjų naudojamu smurtu nukentėjusiosioms sukūrė bauginančią situaciją, kurią jos suprato kaip realų grasinimą panaudoti fizinį smurtą, jei jos bandys priešintis. Prokurorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad toks įtarimas buvo pareikštas D. Š. ir ikiteisminio tyrimo metu, todėl nėra pagrindo teigti, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas peržengė bylos nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnio 2 dalis).
Prokurorė teigia, kad nuteistojo D. Š. kaltė byloje įrodyta, o teismų išvados dėl faktinių padaryto plėšimo aplinkybių pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje detaliai išanalizuotos visos įvykdytos veikos aplinkybės ir pateikti motyvai, kodėl teismas pripažįsta, kad bendrininkai veikė kartu, o D. Š. buvo žinomas tikslas apiplėšti ir jis šiems bendrininkų veiksmams pritarė. Tai patvirtina T. S., M. R. ir A. S. parodymai apie įvykio vakarą per išgertuves vykusį pokalbį, kad trūksta pinigų, tad reikėtų važiuoti į miestą „užsiimti kokia nors veikla“, ir paties D. Š. parodymai, kad po to, kai T. S. iš gatve einančių vaikino ir merginos pareikalavo cigaretės, jam kilo mintis, kad gali apiplėšti. Nors D. Š. smurto prieš nukentėjusiąsias nenaudojo, tačiau, pasak prokurorės, tai nepaneigia jo, kaip bendrininko, veiksmų, padarant plėšimą. Tam tikrais atvejais bendrininkavimas plėšime yra pripažįstamas ir kaltininkui neatliekant aktyvių veiksmų, pasyviai pritariant bendrininkų vykdomai nusikalstamai veikai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. Š., žinodamas, jog bendrininkai ruošiasi įvykdyti nusikaltimą, vyko kartu, matydamas, kaip A. S. ir T. S. smurtauja prieš nukentėjusiąsias, atima joms priklausantį turtą, buvo kartu prie pargriautų ant žemės merginų, pasišalino iš įvykio vietos kartu su kitais bendrininkais, vėliau, kaip buvo sutarę bendrininkai, grįžo į A. S. namus. Prokurorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad galima ją pabaigti (BK 23 straipsnio 1 dalis), o nagrinėjamu atveju plėšimas buvo įvykdytas ir nėra jokių duomenų, kad buvo savanoriškai atsisakyta bent dalies nusikalstamo sumanymo.
Atsiliepime taip pat teigiama, kad, nors teismai ir pripažino egzistuojant būtinosioms BK 93 straipsnio normos taikymo sąlygoms, tačiau pagrįstai nenustatė nė vienos šio BK straipsnio 1 dalyje nurodytos alternatyvios sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvuotai pasisakė, kodėl mano, jog aplinkybės, kad kaltinamasis D. Š. nepripažino savo kaltės, nebuvo nuoširdus duodamas parodymus, nesigailėjo dėl savo įvykdytos veikos ir nerodė pastangų padengti nusikalstamais veiksmais nukentėjusiosioms padarytą žalą, neduoda pagrindo manyti, kad jis suprato savo neteisėtą elgesį, jį įvertino ir ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Prokurorės manymu, aplinkybių, leidžiančių manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, nustatymas yra teismo diskrecija, o BK 93 straipsnio nuostatų taikymas yra galimybė teismui nepilnametį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, bet ne pareiga.
Nuteistojo D. Š. gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 24 straipsnio, 180 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis D. Š. nenaudojo fizinio smurto prieš nukentėjusiąsias, buvo pasyvus šių įvykių dalyvis, taip pat nenustatyta, kad jis suprato, jog yra bendrininkų grupės, kuri plėšimo būdu užvaldo svetimą turtą, narys, ir norėjo taip elgtis bei siekė tokių pasekmių, taigi D. Š. veikoje nėra nusikalstamos veikos sudėties.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-214/2011, 2K-630/2011). Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-339/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-339/2010">2K-339/2010</a>, 2K-10/2012). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009).
Įvertinę visas reikšmingas BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties taikymui aplinkybes, teismai nustatė, kad D. Š. kartu su T. S., M. R. ir A. S. (bei kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą) veikė bendrininkų grupe. Nuteistojo D. Š. ir kitų bendrininkų susitarimas padaryti plėšimą konstatuotas nustačius, kad visi jie A. S. bute susitarė dėl nusikaltimo darymo – sugalvojo eiti į gatvę ir gal ką nors nuveikti, sudaužyti ar prie ko nors prisikabinti, nes trūko pinigų; jiems visiems, tarp jų ir D. Š., einant gatve, A. S. pamatė du žmones ir pakvietė draugus,,duoti jiems į galvą“, vėliau, priėjus prie dviejų merginų, A. S. sudavė vienai iš nukentėjusiųjų, T. S. taip pat prisijungė prie šių veiksmų – sudavė kitai nukentėjusiajai, pagrobė jų turtą. Tuo tarpu D. Š. kartu su M. R. stovėjo šalia, kartu su kitais nuteistaisiais apsupę nukentėjusiąsias, ir stebėjo įvykį tol, kol minėti bendrininkai smurtavo ir pagrobė iš nukentėjusiųjų turtą, po to visi kartu pabėgo iš įvykio vietos ir susitarė susitikti pas A. S., kur dalyvavo pagrobtų daiktų apžiūroje ir išgertuvėse. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, D. Š. jau nusikalstamo sumanymo pradžioje žinojo, ko einama į gatvę, ir neatsisakė kartu eiti; prieš nagrinėjamoje byloje nustatytą nusikalstamą veiką, įvykus incidentui tarp T. S., A. S. ir gatvėje ėjusių merginos bei vaikino, suprato, kad draugai norėjo juos apiplėšti, ir nepaisant to, vis tiek toliau ėjo kartu; buvo šalia ir matė, kaip du bendrininkai smurtavo prieš nukentėjusiąsias. Teismai, remdamiesi šiais bylos duomenimis, padarė pagrįstą išvadą, kad D. Š. tokiu elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) pritarė bendrininkų nusikalstamiems sumanymams bei veiksmams ir suvokė, kad kartu su kitais bendrininkais dalyvauja padarant plėšimą. Pažymėtina ir tai, kad buvimas šalia nukentėjusiųjų kitiems bendrininkams naudojant smurtą ir pagrobiant turtą, yra laikomas grasinimu, kuris kaip plėšimo nusikaltimo sudėties požymis ir buvo inkriminuotas D. Š.. Taigi nagrinėjamoje byloje teismai tinkamai pagrindė, kad D. Š. elgesys (buvimas šalia nukentėjusiųjų apsupant jas kartu su kitais bendrininkais, kitiems bendrininkams naudojant fizinį smurtą) sukūrė grėsmingą, bauginančią situaciją, tą teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir abi nukentėjusiosios. Nurodytos aplinkybės atskleidžia tiek nuteistojo D. Š. objektyvų dalyvavimą realizuojant plėšimo požymius, tiek jo tiesioginę tyčią kartu su kitais padaryti šį nusikaltimą, todėl teismai motyvuotai pripažino, kad D. Š. veikė sutartinai su kitais bendrininkais, kartu su jais siekė bendro rezultato, suprato savo vaidmenį bendrame nusikaltime.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamo įvykio aplinkybes ir daryti priešingas nei padarytos skundžiamuose sprendimuose išvadas.
Nepagrįsti ir prieštaraujantys bylos aplinkybėms kasatoriaus teiginiai dėl D. Š. savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką, nes savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti (BK 23 straipsnio 1 dalis). Tokia išvada gali būti padaryta, kai sprendimą atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką asmuo priėmė savanoriškai, o ne susidūręs su neįveikiamomis ar sunkiai įveikiamomis aplinkybėmis (kliūtimis), neleidžiančiomis pabaigti pradėtą veiką (pavyzdžiui, pašalinių asmenų pasirodymas įvykio vietoje reaguojant į nukentėjusiosios šaukimą, nukentėjusiojo pasipriešinimas ar pabėgimas). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vienam iš plėšimo bendravykdytojų – T. S. nepavykus ištraukti iš nukentėjusiosios K. D. rankinės, o kitai nukentėjusiajai P. K. pradėjus vytis A. S., kuris atėmė iš jos rankinę, visi vaikinai iš įvykio vietos pradėjo bėgti, taip pat ir D. Š.. Taigi visi bendravykdytojai pabėgo, kai vienos nukentėjusiosios rankinė buvo pagrobta, o T. S. nepavyko ištraukti iš kitos nukentėjusiosios K. D. rankinės, kuri buvo po ja, kai ji nukrito ant žemės, t. y. kai buvo susidurta su kliūtimi, todėl, esant tokioms aplinkybėms, konstatuoti buvus D. Š. savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką nėra pagrindo.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai padarė pagrįstą išvadą dėl D. Š., kaip vieno iš bendravykdytojų, dalyvavimo BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padaryme ir jo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.
Dėl BK 93 straipsnio taikymo
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nepagrįstai netaikė BK 93 straipsnio nuostatų ir neatleido nuteistojo nuo baudžiamosios atsakomybės, nors tam yra visos šiame BK straipsnyje numatytos sąlygos.
Nagrinėjant D. Š. bylą teismuose buvo svarstomas klausimas dėl BK 93 straipsnio nuostatų taikymo ir šio asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Nuspręsdamas neatleisti nuteistojo D. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 93 straipsnio nuostatas ir skirdamas arešto bausmę, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės nėra nė vienos iš alternatyvių sąlygų, t. y. nėra pagrindo manyti, kad D. Š. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, nes padarytas nusikaltimas tyčinis, smurtinis, bendrininkų grupe, o tai rodo dar didesnį šio nusikaltimo pavojingumą, jis savo kaltės nepripažino, įvykį stengėsi pateikti sau palankesniu aspektu, nebuvo nuoširdus, nebandė spręsti klausimų dėl galimai nukentėjusiųjų patirtos žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje šiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritarė, nurodydamas, kad nors būtinas BK 93 straipsnyje numatytas sąlygas D. Š. atitinka, tačiau pagrįstai nenustatyta bent viena iš minėtame BK straipsnyje nurodytų alternatyvių sąlygų.
Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai yra įtvirtinti BK XI skyriuje, kurio nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų (BK 81 straipsnio 1 dalis). Valstybė, diferencijuodama nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę, įstatymu apibrėžė šių asmenų baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį, kur numatė riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo nepilnamečiams galimybes bei padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu (BK 80 straipsnio 2–3 punktai). Taigi priverčiamosios auklėjamojo pobūdžio priemonės, turinčios auklėjimo ir bausmės požymių, ribojančios nepilnamečio elgesį ir kartu turinčios auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį, yra svarbi baudžiamoji teisinė priemonė, kuriai taikyti BK normos teikia pirmenybę prieš kitas nepilnamečių nubaudimo priemones – kriminalines bausmes.
Pripažįstama, kad bet kokia valstybės intervencija (ne tik pačia griežčiausia forma – įkalinimas, bet ir tikra ar tariama socialinė pagalba) gali turėti ilgalaikį stigmatizuojantį poveikį, kuris per labai trumpą laiką nusikaltusį jauną žmogų gali stumtelėti dar toliau už visuomenės ribų. Siekiant daryti teigiamą įtaką jauno žmogaus elgesiui, pasiteisina atitinkamos (t. y. jauno žmogaus brandai tinkamos) priemonės, taigi jos turi pasižymėti jaunimui pritaikytais ypatumais, o netinkamos ir (ar) per griežtos priemonės skatina nusikaltimų recidyvą.
BK 91 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytų aplinkybių, atsižvelgia į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.
Nors baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau sisteminis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės paskirties ir jos ypatumų aiškinimas atsižvelgus į bendrą baudžiamojo įstatymo paskirtį bei jo normų sistemą, leidžia teigti, kad kiekvieną kartą, kai pirmą kartą nusikaltusio nepilnamečio padarytos veikos pavojingumas, konkrečios veikos padarymo aplinkybės, asmenybė ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo atitinka BK 93 straipsnio 1 dalies sąlygas, teismas turėtų svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad tinkamas kaltinamojo veikos įvertinimas ir teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių ateityje siekimas yra galimas be kriminalinės bausmės skyrimo. Toks reikalavimas kildinamas iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDcyLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-472/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-472/2009">2K-472/2009</a>).
Pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-46/2009, 2K-296/2012). Būtinos sąlygos yra šios: pirma, toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; antra, jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; trečia, jis turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal minėtą BK straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, t. y. kad jis: nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba pripažintas ribotai pakaltinamu, arba pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Nagrinėjamu atveju šioje baudžiamojoje byloje nustatytos trys būtinosios sąlygos, numatytos BK 93 straipsnyje: D. Š. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą; padarytas apysunkis nusikaltimas, numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje (BK 11 straipsnio 4 dalis); veikos padarymo metu jam buvo penkiolika metų.
Įstatymų leidėjas nepateikia išsamaus alternatyvių sąlygų sąrašo, bet nurodo, kad be trijų aiškiai nurodytų alternatyvių sąlygų, gali būti ir kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Šiuo atveju teismas, atsižvelgęs į nepilnamečio elgesį iki, prieš ir po nusikalstamos veikos padarymo bei įvertinęs visas bylos aplinkybes, turi prognozuoti nepilnamečio elgesį ateityje. Teismų sprendimais nustatyta, kad D. Š. administracine tvarka nebaustas, priklausomybės ligų ir psichikos sveikatos centre neregistruotas, psichiatrijos ligoninės stacionare nesigydė, konsultacijų kabinete nesilankė, nėra įrašytas į policiją dominančių vaikų apskaitą, Vaiko teisių apsaugos skyriaus duomenimis, šeima neregistruota socialinės rizikos grupės apskaitoje, mokykla jį apibūdino teigiamai, jo tėvo teigimu, sūnus mokosi ir dirba, anksčiau apie sūnaus nusikalstamą elgesį nebuvo net užuominų, po šio įvykio su sūnumi daug kalbėjo, pripažįsta ir savo, kaip tėvų, kaltės dalį, nes tuo laikotarpiu, kai jo sūnus padarė nusikaltimą, jis pats buvo labai užimtas ir sūnaus auklėjimui skyrė nepakankamai dėmesio, jei sūnus bus pripažintas kaltu, su civiliniu ieškiniu sutinka. Vertinant D. Š. elgesį nusikalstamos veikos padarymo metu, pažymėtina, be to, tą pripažino ir teismai savo sprendimuose, kad D. Š. vaidmuo nusikaltimo padaryme nebuvo pagrindinis, fizinio smurto jis nenaudojo, turto grobimo veiksmų neatliko. Įvertinus tai, kad įstatymų leidėjas, nurodydamas, jog teismas, įvertinęs visas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir atsižvelgęs į nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės paskirtį, gali konstatuoti ir kitus pagrindus, kurie leidžia manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, pripažintina, kad nagrinėjamoje byloje pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes yra pagrindas konstatuoti BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą alternatyvią sąlygą: baudžiamojoje byloje esanti medžiaga apie D. Š. asmenybę, jo gyvenimo bei auklėjimo sąlygas, jo elgesį prieš, po ir nusikalstamos veikos metu leidžia teigti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors minėtos aplinkybės, apibūdinančios D. Š., abiejų instancijų teismų sprendimuose ir nurodytos, tačiau sprendžiant klausimą dėl BK 93 straipsnio nuostatų taikymo įvertintos pasirinktinai išskiriant ir sureikšminant tik atskiras iš jų. Teismai nepagrįstai suteikė išskirtinę reikšmę kitoms BK 93 straipsnyje nurodytoms alternatyvioms atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygoms – tokioms kaip tai, kad nuteistasis nesigailėjo dėl nusikaltimo padarymo, neprisipažino, nesiekė atlyginti nusikalstama veika nukentėjusiosioms padarytos žalos, ir nesvarstė kaip galimos alternatyvos pirmiau minėtos sąlygos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. Š., neigdamas savo kaltę dėl dalyvavimo plėšime, duoda iš esmės teisingus parodymus apie faktines bylos aplinkybes, tik pateikia tų aplinkybių vertinimą pagal savo suvokimą. Taigi, vertinant tokią D. Š. poziciją, atsižvelgtina į jo jauną amžių, socialinę brandą ir gyvenimišką patirtį. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu turtinė žala nukentėjusiosioms iš nuteistojo D. Š. nepriteista, nustačius, kad žala padaryta tiesioginiais T. S. ir A. S. veiksmais, todėl nėra teisinio pagrindo teigti apie nuteistojo D. Š. įstatyminę pareigą atlyginti nukentėjusiosioms padarytą žalą kaip apie aplinkybę, turinčią reikšmės klausimui dėl BK 93 straipsnio nuostatų taikymo ar netaikymo išsprendimui. Be to, teisiamojo posėdžio metu nuteistojo atstovas pagal įstatymą (tėvas) su civiliniu ieškiniu sutiko, jei sūnus bus pripažintas kaltu.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai, neatleidę D. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, nors tam buvo visos sąlygos. Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo nuosprendžio ir nutarties dalys dėl D. Š. naikintinos, o baudžiamoji byla D. Š. nutrauktina, ir, atsižvelgus į teismų sprendimais nustatytas bylos aplinkybes, jam taikytina auklėjamojo poveikio priemonė elgesio apribojimas (BK 93 straipsnio 2 dalis, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 87 straipsnis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 2 d. nutarties dalis dėl D. Š. pakeisti:
D. Š., vadovaujantis BK 93 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Paskirti D. Š. BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant jį per šį laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., išskyrus, jei tai susiję su mokslu ar darbu, tęsti mokslą arba dirbti, uždraudžiant bendrauti su T. S. ir A. S..
Kitas Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 2 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Alvydas Pikelis
Rima Ažubalytė
