Baudžiamoji byla Nr. 2K-627-303/2015
Teisminio proceso Nr. 1-33-1-00882-2012-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.4.2.1;
2.4.7 (S)
2015 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Vytauto Masioko ir pranešėjos Audronės Kartanienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. U. ir T. U. kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:
S. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams dvejiems mėnesiams, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 2–3 punktais, 7 dalimi, įpareigojant jį dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą turtinę žalą civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai, šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose; pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 2–3 punktais, 7 dalimi, įpareigojant jį dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą turtinę žalą civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai, šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šias bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams dvejiems mėnesiams, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 2–3 punktais, 7 dalimi, įpareigojant jį dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą turtinę žalą civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai, šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose;
T. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams dvejiems mėnesiams, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 2–3 punktais, 7 dalimi, įpareigojant jį dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą turtinę žalą civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai, šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose; pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 2–3 punktais, 7 dalimi, įpareigojant jį dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą turtinę žalą civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai, šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šias bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams dvejiems mėnesiams, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 2–3 punktais, 7 dalimi, įpareigojant jį dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą turtinę žalą civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai, šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose;
iš nuteistųjų S. U. ir T. U. solidariai civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 395,70 Lt (114,60 Eur) turtinei žalai atlyginti;
nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. S. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartis, kuria Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Aido Giniočio, nuteistųjų S. U. ir T. U. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
S. U. ir T. U. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, 2012 m. birželio 18 d., apie 00.30 val., viešoje vietoje – Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) g. esančioje saugomoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, bendrovės apsaugos darbuotojui J. S., paprašius pasišalinti iš teritorijos, elgdamasis įžūliai, S. U. sudavė J. S. vieną kartą kumščiu į veidą, apie du kartus į galvą, apie septynis kartus į krūtinę, pečius, pilvą ir parvertė jį ant žemės; J. S. pabėgus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos, S. U. jį pasivijo (duomenys neskelbtini) g. važiuojamojoje dalyje ir, tęsdamas nusikalstamą veiką, sudavė jam kumščiais apie du kartus į galvą, apie tris kartus į krūtinę ir parvertė jį ant žemės; J. S. bėgant į netoli (duomenys neskelbtini) g. esančius laukus, S. U. ir T. U. jį pasivijus, T. U. pagaliu sudavė jam vieną kartą į dešinį petį, o S. U. pagaliu sudavė jam vieną kartą į dešinę ranką, po to S. U., sugriebęs J. S., parvertė jį ant žemės ir kumščiais apie penkiolika kartų sudavė jam į galvą, tuo pačiu metu T. U. pagaliu apie dešimt kartų sudavė jam per apatinę pilvo dalį, lytinius organus ir kojas; T. U. ir S. U. spyrė apie penkis kartus J. S. į šonus ir, tęsdami nusikalstamą veiką, S. U. du kartus spyrė jam tarp krūtinės ir kaklo, o T. U. du kartus spyrė jam į dešinį šoną, dėl to J. S. padarė galvos sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis, odos nubrozdinimais kairės akies vokuose, kraujo išsiliejimu po akies jungine, poodine kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke, poodine kraujosruva kairės ausies kaušelyje, muštine žaizda viršutinės lūpos gleivinėje iš kairės, odos nubrozdinimu pakaušio dešinėje, galvos smegenų sukrėtimu, odos nubrozdinimus krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje kairiojo raktikaulio krūtinkaulinio galo projekcijoje, dešinio raktikaulio projekcijoje, poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu dešinio peties išoriniame paviršiuje, odos nubrozdinimus dešinio peties užpakaliniame paviršiuje, dešinės mentės projekcijoje, poodines kraujosruvas juosmens kairėje, prie kairės pažastinės duobės, dešinėje alkūninėje duobėje, dešiniame rieše bei dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, dešinės šlaunies vidurinio trečdalio priekiniame paviršiuje, dešinės šlaunies apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje bei dešinės šlaunies vidurinio trečdalio išoriniame paviršiuje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir įžūliu elgesiu bei patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Kasaciniu skundu nuteistasis S. U. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą, vadovaujantis BK 30 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nutraukti arba, kasacinės instancijos teismui nustačius, jog tinkamam aplinkybių vertinimui (pirmosios instancijos teismui jų apskritai neatlikus, o apeliacinės instancijos teismui atlikus netinkamai) reikia papildomai patikrinti visus apeliacinio skundo motyvus dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo ir nusikaltimų sudėčių buvimo, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 284 straipsnio 1 dalį, nes jo veiksmuose nenustatė būtinojo šio nusikaltimo sudėties požymio – padarinių. Vien tai, kad veika padaryta viešoje vietoje, dar nėra pakankamas pagrindas teigti, kad buvo sutrikdyta viešoji tvarka ar rimtis. Priešingai, pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas, padarė prielaidą, kad jo veiksmai, išlipus iš automobilio ir suduodant smūgius nukentėjusiajam, gali būti vertinami kaip atkirtis pavojingam kėsinimuisi. Be to, teismas nenurodė, kokie kaltininkų veiksmai laikytini įžūliu elgesiu ar patyčiomis, priešingai, aplinkybės, kad nukentėjusysis buvo smaugiamas ar kad ant jo būtų buvę nusišlapinta, nepasitvirtino, todėl iš kaltinimo buvo pašalintos.
Kasaciniame skunde, nurodant BK 138 straipsnio 1 dalies netinkamą taikymą ir padarytą esminį BPK pažeidimą, nesilaikius nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, teigiama, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomosios dalies neaišku, kokius konkrečiai veiksmus atliko kiekvienas iš bendrininkų, koks kiekvieno iš jų vaidmuo. Pirmosios instancijos teismui pašalinus dalį kaltinamajame aktų nurodytų aplinkybių, susijusių su jo ir T. U. veiksmais, nuosprendžio nustatomojoje dalyje nenurodant, kad jie veikė bendrai, kasatoriaus teigimu, kiekvienas iš kaltininkų turi atsakyti tik už savo veiksmų sukeltas pasekmes. Kasatorius pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje itin detaliai aprašytas kiekvieno iš kaltininkų J. S. suduotų smūgių skaičius, nors to paties nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje konstatuota, kad kaltinamieji nukentėjusiajam sudavė apie tam tikrą skaičių smūgių. Teismai taip pat nenustatė, kurio kaltininko ir kokie konkrečiai veiksmai sukėlė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo argumentais dėl jo veiksmų nevertinimo kaip profesinės pareigos vykdymo ir realios grėsmės, nuo kurios būtų reikėję gintis, nebuvimo, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo įvykio aplinkybių profesinių pareigų vykdymo požiūriu, o apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 28–30 straipsnius, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Kasatorius, išdėstęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3/2008 turinį, pažymi, kad šios bylos aplinkybės yra analogiškos minėtoje byloje susidariusiai situacijai – jis įvykio metu ir iki šiol dirba Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyr. patruliu, jo tiesioginė veiklos sritis – viešosios tvarkos apsauga. Nors įvykio metu jis buvo ne tarnyboje ir apsirengęs civiliais rūbais, tačiau pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas jam suteikta ne tik teisė, bet ir pareiga, gavus duomenų apie padarytą teisės pažeidimą, imtis priemonių jo užkardymui bei tai padariusio asmens sulaikymui. Anot kasatoriaus, tik po to, kai nukentėjusysis trenkė pagaliu į automobilio lango rėmą ir tuo pačiu smūgiu per atidarytą langą pataikė į vairuotojo sėdynėje sėdinčio T. U. kairės veido pusės smilkinį, jis, išlipęs iš automobilio, prisistatė esąs policijos pareigūnas ir bandė iš kišenės traukti tarnybinį pažymėjimą, kai nukentėjusysis netikėtai jam smogė į veidą. Šiuos tiek jo, tiek T. U. sužalojimus ir jų susidarymo mechanizmą patvirtino ekspertas R. P. P.. Kasatorius nurodo ir tai, kad, E. S. neteisėtai perdavus darbo funkcijų atlikimą J. S., J. S. neturėjo įgaliojimų saugoti objektą ir jokio teisėto pagrindo, būdamas girtas, duoti kokius nors nurodymus ar juolab smurtauti prieš atsitiktinai į įmonės teritoriją įvažiavusius asmenis. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo argumentais dėl tarnybinio pažymėjimo rodymo reikšmės, pažymi, kad policijos pareigūno veiksmų teisėtumas ar neteisėtumas nesietinas su tokio pažymėjimo parodymu ar neparodymu. Kasatoriaus manymu, nukentėjusiojo padaryti sužalojimai buvo pagrindas jo veiksmus vertinti kaip neteisėtus ir vykdyti įstatymo jam deleguotą pareigą – sulaikyti asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, tą jis ir padarė – tiek apie neteisėtus nukentėjusiojo atliktus veiksmus (jo sužalojimą ir automobilio apgadinimą), tiek apie ketinimą jį sulaikyti ir jo sulaikymą kelis kartus bendruoju pagalbos telefonu informavo policijos budinčiąją dalį, prašydamas pagalbos, kad atvyktų policijos pareigūnų ekipažas.
Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jis neneigė atlikęs aktyvius veiksmus prieš nukentėjusįjį, jį vydamasis ir bandydamas sulaikyti, todėl nukentėjusysis galėjo būti daug labiau sužalotas nei jis pats ar jo brolis, tačiau tai negali turėti jokios įtakos jo veiksmų kvalifikavimui bei juridiniam vertinimui. Jis, sulaikydamas nukentėjusįjį, veikė teisėtai (informavo policijos pareigūnus, prašė pagalbos jį sulaikant, pranešė apie jo sulaikymą pareigūnams), vadovaudamasis Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 5 dalies, 23 straipsnio nuostatomis, numatančiomis policijos pareigūnams teisę, vykdant savo įgaliojimus, panaudoti jėgą ar specialias priemones esant tam tikriems pagrindams bei atleidžiančiomis nuo atsakomybės už žalą, padarytą veikiant pagal įstatymų ir kitų teisės aktų suteiktus įgaliojimus. Kasatoriaus tvirtinimu, jis įvykio metu neturėjo jokių specialių priemonių, kurios būtų palengvinusios užkirsti kelią tokio asmens pasipriešinimui, todėl prieš itin fiziškai stiprų ir kur kas didesnį už save (110 kg) apsaugos darbuotoją pasirinko naudoti fizinį smurtą, tačiau tik tiek, kiek tai buvo reikalinga užkirsti kelią jo pasipriešinimui ir jį sulaikyti. Kasatoriaus manymu, tokie jo veiksmai atitinka BK 30 straipsnio nuostatas, o tolesni jo veiksmai turėtų būti vertinami tik nustačius, ar jis viršijo įstatymuose jam suteiktus įgaliojimus (BK 30 straipsnio 2 dalis), ar ne. Jei kasacinės instancijos teismas nustatytų, kad jis tinkamai vykdė profesines pareigas ir nepažeidė profesinių pareigų vykdymo teisėtumo sąlygų, numatytų BK 30 straipsnyje, teismų sprendimai turėtų būti panaikinti, o baudžiamoji byla, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nutraukta.
Kasaciniame skunde, ginčijant nukentėjusiojo J. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumą, teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir jų pagrindu konstatavo tam tikras aplinkybes, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Kasatorius, išdėstęs kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-699/2015 turinį, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybių, turinčių reikšmės nukentėjusiojo parodymų patikimumui: net pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dalis nukentėjusiojo parodymų nepasitvirtino; teismo medicinos ekspertas taip pat apklausos teisme metu paneigė dalį nukentėjusiojo parodymų apie jam suduotų smūgių skaičių, smaugimą ar šlapinimąsi ant galvos; paneigta ir tai, kad nukentėjusysis buvo mušamas net ir į įvykio vietą atvykus policijos ekipažui; pats nukentėjusysis ligoninėje gydytojui nurodė, kad buvo sumuštas nepažįstamų, vartojo alkoholinius gėrimus, įvykio neatsimena; gydytojas nukentėjusiajam diagnozavo neblaivumą ir paskyrė jam ambulatorinį gydymą – išblaivinimą. Teismai nukentėjusiojo parodymų patikimumo aspektu taip pat nevertino jo iškart po įvykio surašytų tarnybinio pranešimo ir pareiškimo policijai, kuriuose nenurodoma, kad jis bėgo pagalbos į kitą saugomą objektą ar ieškojo dar kur nors pagalbos, kad kaltininkai jį mušė pagaliais, pats nukentėjusysis nurodo, kad tai jis turėjo pagalį ir juo gynėsi, nevertino ir tokios aplinkybės kaip tai, kad J. S. praeityje darbo vietoje buvo sumušęs bendradarbį ir už tai buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Kasatorius taip pat ginčija liudytojo R. L. parodymų patikimumą, nes teisme jis nurodė, kad buvo J. S. pažįstamas ir parodymus davė jo paprašytas, be to, abejonių kelia ir tai, kad šis liudytojas byloje atsirado praėjus dviem mėnesiams po įvykių, o įvykio naktį, apklausiamas pareigūnų ir vėliau teisme, jis net neužsiminė apie kaltininkų turėtus pagalius. Tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo R. L. parodymai prieštarauja liudytojo M. J. parodymams (jis matė, kaip nukentėjusysis ėjo, o ne bėgo, jis jam pasirodęs neblaivus arba keistai besielgiantis, ant jo kūno nematė jokių sužalojimų, S. U. pagalio neturėjo), įvykio vietos apžiūros, antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų duomenims. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad ant iš įvykio vietos paimto pagalio rasta žmogaus kraujo, taip pat rasta daugiau nei dviejų asmenų susimaišiusių biologinių pėdsakų, todėl, kasatoriaus manymu, tai jo ir T. U. kraujas. Tai tik patvirtina aplinkybes, kad nukentėjusysis pats elgėsi nusikalstamai, t. y. pagaliu užpuolė jį ir T. U., mušdamas juos į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą. Dėl to kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis ir T. U. įvykio metu turėjo pagalius.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neatsakė į visus esminius skundo argumentus, tarp jų ir į argumentus, susijusius su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o tik apsiribojo minėtame BK straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties aiškinimu, to visiškai nesiedamas su nagrinėjama byla, taip pat neatsakė į argumentus dėl nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų ir kiekvienam kaltininkui inkriminuotų veiksmų, lėmusių nukentėjusiojo nesunkų sveikatos sutrikdymą, nenurodymu, nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumo. Pasak kasatoriaus, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turėtų išnagrinėti apeliacinį skundą tokia apimtimi, kad būtų patikrinti visi apeliacinio skundo motyvai dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo ir nusikaltimų sudėčių buvimo jo veiksmuose.
Kasaciniu skundu nuteistasis T. U. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutraukti arba, kasacinės instancijos teismui nustačius, kad jo apeliacinio skundo argumentai apskritai buvo neįvertinti ir dėl to reikia iš naujo patikrinti visus apeliacinio skundo motyvus dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo ir nusikaltimų sudėčių buvimo, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 284 straipsnio 1 dalį, nes nenurodė, kokie konkrečiai jo veiksmai laikytini įžūliu elgesiu ar patyčiomis, priešingai, aplinkybės, kad nukentėjusysis buvo smaugiamas ar kad ant jo būtų buvę nusišlapinta, nepasitvirtino, todėl iš kaltinimo buvo pašalintos. Vien tai, kad veika padaryta viešoje vietoje, dar nėra pakankamas pagrindas teigti, kad buvo sutrikdyta viešoji tvarka ar rimtis. Priešingai, pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad jis bendrovės teritorijoje apskritai jokių neteisėtų veiksmų neatliko.
Kasaciniame skunde, nurodant BK 138 straipsnio 1 dalies netinkamą taikymą ir nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų nesilaikymą, teigiama, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomosios dalies neaišku, kokius konkrečiai veiksmus atliko kiekvienas iš bendrininkų, koks kiekvieno iš jų vaidmuo. Pirmosios instancijos teismui pašalinus dalį kaltinamajame aktų nurodytų aplinkybių, susijusių su jo ir S. U. veiksmais, nuosprendžio nustatomojoje dalyje nenurodant, kad jie veikė bendrai, kasatoriaus teigimu, kiekvienas iš kaltininkų turi atsakyti tik už savo veiksmų sukeltas pasekmes. Teismai taip pat nenustatė, kurio kaltininko ir kokie konkrečiai veiksmai sukėlė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat nenustatė, kiek konkrečiai smūgių jis sudavė. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ekspertas R. P. P. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu akcentavo, kad nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą J. S. sukėlė galvos sužalojimų visuma, tačiau, nuo kurio nukentėjusiajam padaryto sužalojimo jam buvo diagnozuotas galvos smegenų sukrėtimas, ekspertas atsakyti negalėjo, taip pat nurodė, kad visų kitų nukentėjusiojo kūno vietų sužalojimai atitinka nežymų kūno sužalojimą. Dėl to, kasatoriaus manymu, teismui nenustačius, kad jis sudavė kokius nors smūgius nukentėjusiajam į galvą, jis nepagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, jo veiksmai turėtų būti vertinami pagal kilusias pasekmes, t. y. kaip BK 140 straipsnyje numatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Kasatorius pažymi ir tai, kad teismui nenurodžius, kokius smūgius ir į kokias kūno vietas nukentėjusiajam jis sudavė, buvo suvaržytos jo galimybės gintis nuo kaltinimo, o tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.
Kasaciniame skunde, ginčijant nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumą, teigiama, kad J. S. parodymai apie tai, kad jis jam nesudavė pagaliu, prieštarauja eksperto R. P. P. paaiškinimams, aplinkybėms, kad apžiūrų ir faktinių aplinkybių konstatavimo metu nustatytas automobilio lango rėmo vairuotojo pusėje apgadinimas, įvykio vietoje ant automobilio rastas pagalys, paimtos mikrodalelės. Kasatorius pažymi ir tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu prašymas atlikti mikrodalelių ekspertizę buvo nemotyvuotai atmestas. Kasatoriaus nuomone, teismas, pripažindamas, kad konflikto pradžioje nukentėjusysis galėjo suduoti smūgius kaltinamiesiems ar į jų automobilį, nepagrįstai nevertino šių aplinkybių, nepagrįstai nurodydamas, kad konflikto pradžioje nustatytos aplinkybės neturi reikšmės (kaltininkų) veikos kvalifikavimui. Pasak kasatoriaus, ši aplinkybė yra esminė ir, nustačius kad jis buvo užpultas bei sužalotas sėdintis automobilyje, t. y. apskritai be jokio pagrindo, o S. U. buvo sužalotas po to, kai būdamas policijos pareigūnu, vykdydamas jam pavestas policijos pareigūno funkcijas, bandė sulaikyti J. S. nuo tokių neteisėtų veiksmų atlikimo, tolesni jo ir S. U. veiksmai nelaikytini nusikalstamais. Kasatorius pažymi, kad S. U. vykdė jam pavestas profesines pareigas ir, neviršydamas įstatymų bei kitų teisės aktų įgaliojimų (BK 30 straipsnio 1 dalis), sulaikė asmenį, galbūt padariusį nusikalstamą veiką (BK 29 straipsnis), todėl jam turi būti taikomos BK 28 straipsnio nuostatos, nustatančios būtinosios ginties taisykles, taip pat įvertinta ir tai, kad tokiu atveju jis turi teisę pasitelkti kitų asmenų pagalbą. Tai ir buvo padaryta: į pagalbą buvo pakviestas jis (kasatorius) ir jis neturėjo teisės nevykdyti teisėtų policijos pareigūno nurodymų.
Kasatorius teigia, kad jei būtų pripažinta, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ji turėtų būti nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka. Be to, pasak kasatoriaus, net pats nukentėjusysis pareiškime policijai nenurodė jokių konkrečių jo nusikalstamų veiksmų, todėl, mirus nukentėjusiajam, ši byla nepagrįstai buvo perduota teismui, t. y. nesant nukentėjusiojo teisių perėmėjo ir prokuroro reikalavimo tęsti procesą. Dėl to buvo padaryti BPK 407 straipsnio, 417 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimai.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nenurodė jo apeliacinio skundo esmės ir neatsakė į visus jo argumentus, tarp jų ir į argumentus dėl darbinės veiklos, bausmės nepaskyrimo, jo veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir privataus kaltinimo bylos proceso, nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumo.
Kasatorius, skunde išdėstęs įstatymuose nustatytus teismo priimamam sprendimui keliamus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismo pareigos patikrinti skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą svarbą, atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu du kartus dėl tų pačių veikų buvo nuteistas S. U. ir jam du kartus buvo paskirtos tapačios bausmės, jam minėtu nuosprendžiu bausmės apskritai liko nepaskirtos. Be to, įžanginėje nuosprendžio dalyje nurodžius, kad jis dirba vadybininku, motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje, aptariant jam skirtinos bausmės rūšį, nurodoma, kad jis niekur nedirba. Tokie teiginiai, pasak kasatoriaus, neatitinka tikrovės, nes jis iki šiol oficialiai tebedirba. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, šių klaidų neištaisė, todėl liko neaišku, ar aplinkybė, kad jis iš tiesų dirba, būtų turėjusi įtakos galutinės bausmės skyrimui.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistųjų S. U. ir T. U. kasacinius skundus atmesti.
Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad kasatorių teiginiai dėl netinkamo BK 284 straipsnio taikymo yra nepagrįsti. Tai, kad kasatoriai pateikia subjektyvų faktinių aplinkybių vertinimą, nereiškia, jog teismai netinkamai pritaikė įstatymą. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes.
Prokurorė teigia, kad teismai pagrįstai konstatavo, jog abu nuteistieji buvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, bendravykdytojai, nusikaltimas padarytas bendrais veiksmais: S. U. viešoje vietoje nukentėjusiajam J. S. sudavė smūgius į galvą, pargriovė ir sudavė smūgius į krūtinę, pečius ir pilvą, o T. U., matydamas šiuos S. U. veiksmus, ir pats sudavė smūgius J. S., suvokė, kad bendrais veiksmais dalyvauja nukentėjusiojo žeminimo ir jo žalojimo procese. Pasak prokurorės, įstatymas nereikalauja, kad tuo atveju, kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys kartu, visi jie atliktų veiksmus, kurie atitiktų visus nusikaltimo objektyviuosius požymius. Vykdytojai gali būti pasiskirstę vaidmenimis ir atlikti tik dalį veiksmų, tačiau jų tyčia apima kitų vykdytojų veiksmus; taip pat nusikaltimo vykdytojais gali būti ir tie bendrai veikiantys asmenys, kurie nors tiesiogiai neatlieka nusikalstamos veikos sudėtyje aprašytų veiksmų, tuo pačiu metu būdami kartu su kitais vykdytojais nusikalstamos veikos darymo vietoje tiesiogiai jiems suteikia būtiną pagalbą.
Prokurorė taip pat teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, jog įvykio dieną S. U. vykdė tarnybines pareigas: jis tarnybinio pažymėjimo nukentėjusiajam nerodė, buvo apsirengęs civiliais drabužiais, nenurodė, kad vykdo tarnybines pareigas. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog policijos veikla grindžiama prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principais. Sulaikantysis asmuo, atsižvelgdamas į nusikalstamą veiką padariusio asmens elgesį, realią situaciją ir savo galimybes, sulaikydamas kaltininką turi naudoti minimalias priemones, kurios efektyviai riboja nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmų laisvę (proporcingumo principas). Taigi, atsižvelgiant į tai, prokurorės nuomone, S. U. tiek kaip civilis asmuo, tiek kaip policijos pareigūnas, nesunkiai sužalodamas J. S., pažeidė proporcingumo principą, todėl jo veiksmai negali būti vertinami nei kaip profesinių pareigų vykdymas (BK 30 straipsnis), nei kaip pagrįstas asmens, padariusio nuskalstamą veiką, sulaikymas (BK 29 straipsnis).
Atsiliepime pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir įvertino nukentėjusiojo J. S. parodymus, gretino jo parodymus su kitais byloje esančiais įrodymais (teismo medicinos išvadomis, liudytojų G. D., D. Ž., V. M., R. K., L. K., V. A., M. J., R. L. parodymais). Prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio nuostatų.
Prokurorė, nesutikdama su nuteistojo T. U. argumentais dėl jo darbinės veiklos ir bausmės jam nepaskyrimo, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties įžanginėje dalyje nurodė, kokias nusikalstamas veikas padarė T. U. ir kokios bausmės jam paskirtos, taip ištaisydamas pirmosios instancijos teismo padarytą techninę klaidą dėl neteisingo nuteistojo vardo įrašymo. Šis nuosprendžio netikslumas laikytinas technine klaida, neturinčia jokios įtakos nuosprendžio, taip pat ir T. U. paskirtos bausmės, teisėtumui ir pagrįstumui.
Nuteistųjų S. U. ir T. U. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl esminių BPK pažeidimų, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimuose yra konstatavęs, jog „konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija“.
Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti jų teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje turi būti išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo, o 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus BPK reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2015, 2K-319-976/2015, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE4LTY5OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-418-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-418-699/2015">2K-418-699/2015</a>).
Šioje byloje S. U. ir T. U., pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti pagal 138 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, pateikė apeliacinius skundus, kuriais, prašydami panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir juos išteisinti, ginčijo pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų (jų pačių, nukentėjusiojo J. S., eksperto R. P. P., liudytojų R. J., R. L., M. J. parodymų, kitų bylos duomenų) vertinimą ir nustatytas faktines aplinkybes (dėl tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo kilusio konflikto pradžios, jo iniciatoriaus nustatymo ir tolesnių nuteistųjų ir nukentėjusiųjų veiksmų, T. U. sužalojimo ir automobilio apgadinimo), nurodydami teismo padarytus BPK 20 straipsnio, 166 straipsnio 1 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 407, 417 straipsnių pažeidimus, taip pat netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 28–30 (dėl S. U. profesinių pareigų vykdymo, asmens, galbūt padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymo, būtinosios ginties), 138 (dėl bendrininkavimo, padarant sužalojimus nukentėjusiajam, ir kiekvieno iš nuteistųjų suduotų smūgių konkretaus nustatymo), 284 (dėl padarinių nustatymo) straipsnių – taikymą; nuteistojo T. U. apeliaciniame skunde papildomai buvo ginčijamas jį apibūdinančių aplinkybių, turinčių reikšmės bausmės skyrimui, nustatymas ir vertinimas bei bausmės paskyrimo klausimas. Taigi, iš abiejų nuteistųjų apeliacinių skundų turinio matyti, kad juose buvo išdėstyti konkretūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentai tiek dėl byloje sprendžiamų faktinių, tiek ir dėl teisinių pagrindų.
Atsakydamas į šiuos nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, apeliacinės instancijos teismas nurodė bendro pobūdžio teiginius, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio nuostatas taikė tinkamai, o byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad S. U. ir T. U. pagrįstai pripažinti kaltais pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų dalies įrodymų turinį (nukentėjusiojo J. S., liudytojų parodymus, teismo medicinos išvadų teiginius) ir šių duomenų pagrindu analizavo tik nukentėjusiojo versiją dėl užpuolimo bei nuteistųjų versiją dėl būtinosios ginties, profesinių pareigų vykdymo. Kitų nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų teismas nesvarstė ir motyvuotų išvadų dėl jų esmės skundžiamoje nutartyje nepateikė.
Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šiame straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties objektas yra viešoji tvarka, o objektyvieji požymiai yra veika, jos padariniai, priežastinis ryšys, veikos padarymo būdas ir vieta. Viešosios tvarkos pažeidimas gali būti padaromas vienu ar keliais alternatyviais BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytais veiksmais: įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Teismas nuosprendyje privalo nurodyti, kokius konkrečius kaltininko veiksmus pripažįsta ir laiko įžūliais, kokius – grasinimais, kokius – patyčiomis arba vandališkais (BPK 305 straipsnis, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIyLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-122/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-122/2008">2K-122/2008</a>). Abiejų instancijų teismai savo sprendimuose aprašydami kasatorių padarytų nusikalstamų veiksmų aplinkybes nurodė, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, įžūliu elgesiu ir patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkai, sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį. Pirmosios instancijos teismas, aptardamas BK 284 straipsnio 1 dalyje padarytos veikos kvalifikavimo klausimą, išsamiai atskleidė ir su faktinėmis bylos aplinkybėmis susiejo minėtame BK straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – viešąją vietą, iš dalies nurodė, kaip pasireiškė viešosios tvarkos ir rimties sutrikdymas (fizinio smurto naudojimu), taip pat iš dalies nurodė, kokius kasatorių veiksmus pripažino įžūliu elgesiu (nukentėjusiojo stumdymą ir mušimą), tačiau iš viso nenurodė, kokius jų veiksmus laikė patyčiomis. Pažymėtina ir tai, kad įžūlus elgesys ir patyčios nėra tapatūs veiksmai BK 284 straipsnio prasme. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats pirmosios instancijos teismas kaltinime nurodytą aplinkybę, jog T. U. šlapinosi nukentėjusiajam ant galvos, pašalino kaip neįrodytą. Apeliacinės instancijos teismas, išdėstęs BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių sampratą, savo sprendime tik pakartojo pirmosios instancijos teismo padarytą BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, nes minėti nuteistųjų veiksmai apskritai nebuvo analizuoti šiuo požiūriu, apsiribojo tik bendrais apkaltinamajam nuosprendžiui pritariančiais teiginiais. Toks teismo išvadų argumentavimo būdas, kai išdėstomi įstatymo ir teismų praktikos reikalavimai atitinkamu klausimu, tačiau jie nesiejami su nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėmis, nelaikytinas tinkamu, todėl apeliacinės instancijos teismo padarytų bendro pobūdžio išvadų dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimo nuteistųjų veiksmuose negalima laikyti argumentuotomis.
Kasatoriai taip pat buvo pripažinti kaltais dėl to, kad, veikdami bendrininkų grupe, prieš nukentėjusįjį naudojo fizinį smurtą ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad kaltinamųjų veikos kvalifikavimui įtakos turi ne suduotų smūgių skaičius, o nukentėjusiojo patirtų sužalojimų sunkumas, ir pripažino, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą nuteistieji padarė netiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas nuteistųjų apeliaciniuose skunduose keliamais klausimais dėl bendrininkavimo, padarant sužalojimus nukentėjusiajam, ir kiekvieno iš jų suduotų smūgių konkretaus nustatymo apskritai nepasisakė. Nors nagrinėjamoje byloje pagrindinis dėmesys kreiptas į smurto panaudojimo faktą, nustatyta, kiek, kas ir kaip prieš nukentėjusįjį smurtavo, tačiau neanalizuotos ir kitos reikšmingos kaltės ir atsakomybės klausimų išsprendimui aplinkybės, nurodytos T. U. apeliaciniame skunde, t. y. kokias sveikatos sutrikdymo pasekmes nukentėjusiajam lėmė būtent T. U. suduoti smūgiai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2012 m. spalio 12 d. teismo medicinos eksperto R. P. P. apklausos metu ekspertas nurodė, kad J. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą lėmė galvos sužalojimų visuma, visų kitų kūno vietų sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Tai konstatuota ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus 2012 m. gruodžio 27 d. papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG 2560/12(03) – joje nurodyta, jog J. S. sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai dėl galvos sumušimų visumos. Taigi, tik išsiaiškinus minėtas aplinkybes, galima spręsti apie T. U. veiksmais sukeltus padarinius bei tinkamai juos kvalifikuoti.
Apeliacinės instancijos teismas, aprašomojoje nuosprendžio dalyje išdėstęs vieno iš nuteistųjų (S. U.) apeliaciniu skundu ginčijamas bylos aplinkybes ir jo apeliacinio skundo esmę, dėl kito nuteistojo (T. U.) apeliacinio skundo esmės nurodė, kad jo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas analogiškomis aplinkybėmis kaip ir nuteistojo S. U.. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais apeliacinės instancijos teismo teiginiais neturi pagrindo sutikti. Nors didžioji nuteistojo T. U. apeliacinio skundo dalis iš esmės grindžiama tais pačiais motyvais ir argumentais kaip ir nuteistojo S. U., tačiau nuteistojo T. U. apeliaciniame skunde keliami ir kiti, S. U. apeliaciniame skunde neminimi, klausimai, t. y. dėl T. U. paskirtos bausmės ir jį apibūdinančių aplinkybių, turinčių reikšmės bausmės skyrimui, vertinimo. Į šiuos T. U. apeliacinio skundo argumentus, susijusius su bausmės individualizavimu, apeliacinės instancijos teismas taip pat neatsakė. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai ignoravo nuteistojo T. U. apeliaciniame skunde nurodytą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą akivaizdžią rašymo apsirikimo klaidą (dėl bausmės paskyrimo T. U., įrašant kito nuteistojo toje pačioje byloje pavardę – S. U.). Nors tai nėra esminis BPK pažeidimas, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, teismas turėtų reaguoti ir į tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentus ir ištaisyti visas, taip pat ir nuosprendyje padarytas rašymo apsirikimo klaidas.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks nutarties argumentavimas negali būti laikomas tinkamai motyvuotomis teismo išvadomis dėl apeliacinių skundų, kokias numato BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalies nuostatos, ir šias nuostatas pažeidžia. Nurodytas apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties turinys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo atsakyta į esminius nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo ir jų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo teisingumo, nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir kitų apeliaciniuose skunduose keliamų klausimų. Pažymėtina, kad jei apeliantų nurodomi prieštaravimai dėl nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo nepagrįsti, apeliacinės instancijos teismo sprendime turi būti aiškiai nurodyta, kodėl daroma tokia išvada. Tačiau iš nagrinėjamoje byloje esančios apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, grindžiamo bendro pobūdžio teiginiais, nesusietais su visais esminiais nuteistųjų apeliacinių skundų argumentais ir nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, negalima daryti išvados, kad nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas patikrintas tinkamai ir atsakyta į šiuose skunduose iškeltus esminius klausimus.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, apima proceso šalių teisę pateikti teismui bet kokius, jų nuomone, reikšmingus bylai argumentus. Kadangi Konvencijos tikslas – garantuoti ne teorines ar iliuzines, o realias ir veiksmingas teises, tai ši teisė gali būti veiksminga tik tuo atveju, jeigu šalių argumentų iš tikrųjų „išklausoma“, t. y. juos tinkamai išnagrinėja bylą nagrinėjantis teismas (Didžiosios kolegijos 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją, peticijos Nr. 47287/99, § 80). Viena motyvuoto sprendimo funkcijų – parodyti šalims, kad jos buvo išklausytos. Taigi teisė būti išklausytam apima ne tik galimybę pateikti teismui argumentus, bet ir atitinkamą teismo pareigą motyvuojant sprendimą parodyti priežastis, dėl kurių argumentams buvo pritarta arba jie atmesti. Nors Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90, § 61; 2011 m. gegužės 10 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Česnulevičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41922/06). Šiai pareigai visada yra taikoma išlyga, kad teismas gali manyti, jog nebūtina atsakyti į argumentus, kurie yra aiškiai nereikšmingi, nepagrįsti, pateikiami piktnaudžiaujant arba yra nepriimtini dėl kitų priežasčių atsižvelgiant į aiškias įstatymo nuostatas ar susiformavusią teismų praktiką dėl analogiško pobūdžio argumentų (Fomin prieš Moldovą, peticijos Nr. 36755/06). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta (Didžiosios kolegijos 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimas byloje Taxquet prieš Belgiją, peticijos Nr. 926/05, § 91). EŽTT praktikoje nurodoma ir tai, kad motyvuotas sprendimas suteikia šalims apskundimo ir sprendimo peržiūrėjimo aukštesnės instancijos teisme galimybę, o žemesnės instancijos teismui nepateikiant konkrečių savo sprendimo motyvų, iš asmens atimama galimybė veiksmingai jį ginčyti (2013 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Mitrofan prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 50054/07; Fomin prieš Moldovą, § 31, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE4LTY5OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-418-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-418-699/2015">2K-418-699/2015</a>).
Vertinant išdėstytus EŽTT išaiškinimus Lietuvos baudžiamojo proceso teisės normų (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys) kontekste, atsižvelgiant į pirmiau aptartą kasacinio teismo praktiką aiškinant ir taikant šias normas ir į nagrinėjamos bylos aplinkybes, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimas bendro pobūdžio teiginiais, selektyviai, fragmentiškai susietais su kai kuriais apeliacinių skundų argumentais ir konkrečios nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, deklaratyvus pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo konstatavimas, aiškiai neatsakius į apeliaciniuose skunduose išdėstytus esminius argumentus, negali būti pripažintas motyvuotų išvadų dėl apeliacinių skundų esminių argumentų pateikimu, todėl pažeidžia BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje bei BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, iš kurios išplaukia teismo pareiga motyvuoti savo sprendimą.
Minėti apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nes suvaržė nuteistųjų S. U. ir T. U. teisę į teisingą bylos procesą, sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria nuteistųjų S. U. ir T. U. apeliaciniai skundai atmesti, naikintina ir ši bylos dalis grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų nuteistųjų S. U. ir T. U. kasacinių skundų argumentų, nes sprendimo dėl jų priėmimas šiuo atveju galimas tik tinkamai atlikus pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimą apeliacine tvarka, be to, pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, nes tai pažeistų apeliacine tvarka bylą nagrinėjančio teismo nepriklausomumą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutarties dalį, kuria nuteistųjų S. U. ir T. U. apeliaciniai skundai atmesti, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Aurelijus Gutauskas
Vytautas Masiokas
Audronė Kartanienė
