Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendraturčių dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą disponuojant bendrose banko sąskaitose esančiomis lėšomis, sutarčių aiškinimą bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo naštos paskirstymą bei apeliacijos ribas, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-139-381/2025

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-03711-2024-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.4.2.10; 2.6.8.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (teisėjų kolegijos pirmininkė), Artūro Driuko (pranešėjas) ir Eglės Zemlytės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. G. ir I. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. D. ieškinį atsakovams V. G. ir I. G. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendraturčių dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą disponuojant bendrose banko sąskaitose esančiomis lėšomis, sutarčių aiškinimą bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo naštos paskirstymą bei apeliacijos ribas, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė L. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams V. G. ir I. G., prašydama priteisti iš atsakovų solidariai 33 428,41 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 31 d. iki 2021 m. gruodžio 15 d. iš ieškovės ir E. W. (E. V.) bendros banko taupymo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) Šiaulių banke (toliau – sąskaita Nr. 1) ir iš bendros banko taupymo daugiavaliutės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) Šiaulių banke (toliau – sąskaita Nr. 2) E. W. be ieškovės sutikimo pervedė kitiems asmenims 66 856,83 Eur, iš kurių 33 428,41 Eur priklausė ieškovei.

4. E. W. iš sąskaitos Nr. 1 be ieškovės sutikimo 2020 m. liepos 31 d. pervedė Kauno kunigų seminarijai 1000 Eur, VšĮ „Marijos radijas“ – 2000 Eur, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijai – 1500 Eur, Lietuvos Šv. Kazimiero seserų kongregacijai – 1000 Eur, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai – 1000 Eur, Telšių vyskupo V. Borisevičiaus kunigų seminarijai – 1500 Eur; 2020 m. rugpjūčio 14 d. Mažesniųjų brolių ordino Kretingos apreiškimo vienuolynui pervedė 2000 Eur, Vilniaus Šv. Juozapo parapijai – 1898 Eur, paėmė grynaisiais 1000 Eur; 2020 m. rugsėjo 25 d. Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikai, parapijai, klebonijai pervedė 2000 Eur, Žemaičių Kalvarijos šventovei – 2000 Eur, paėmė grynaisiais 995,40 Eur. Iš viso buvo panaudota 17 893,40 Eur bendrų ieškovės ir E. W. lėšų.

5. 2021 m. balandžio 8 d. Šiaulių bankas, ieškovė ir E. W. sudarė Taupymo sąskaitos sutartį bendraturčiams Nr. KS-557971 (toliau – ir Taupymo sąskaitos sutartis), taip pat terminuotojo indėlio sutartis Nr. TI_6871758 ir TI_6871756. Indėlių lėšos ieškovei ir E. W. priklausė lygiomis dalimis. Abi terminuotojo indėlio sutartys E. W. prašymu buvo nutrauktos prieš terminą ir indėliai – 29 981,86 Eur ir 19 000 Eur – pervesti į sąskaitą Nr. 2. E. W. iš sąskaitos Nr. 2 2021 m. gruodžio 3 d. mokėjimo nurodymu Nr. 671272 pervedė atsakovui V. G. 9498 Eur; 2021 m. gruodžio 8 d. mokėjimo nurodymu Nr. 676020 į savo banko sąskaitą persivedė 9498 Eur; 2021 m. gruodžio 15 d. mokėjimo nurodymu Nr. 678354 pervedė atsakovui V. G. 29 967,43 Eur (33 980,17 JAV dolerio). Iš viso buvo panaudota 48 963,43 Eur bendrų ieškovės ir E. W. lėšų.

6. Taigi E. W. laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 31 d. iki 2021 m. gruodžio 15 d. be ieškovės sutikimo kitiems asmenims pervedė ir paėmė grynaisiais 66 856,83 Eur, kurių 1/2 dalis, t. y. 33 428,41 Eur, priklausė ieškovei. E. W. mirė (duomenys neskelbtini), atsakovai yra E. W. įpėdiniai, todėl jie atsakingi ieškovei už E. W. skolas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių bankas, ieškovė ir E. W. 2021 m. balandžio 8 d. pasirašė Taupymo sąskaitos sutartį bendraturčiams Nr. KS-557971, kurios pagrindu banke atidaryta sąskaita Nr. 2. Taupymo sąskaitos sutartyje nustatyta, jog sąskaitoje Nr. 2 esančios lėšos priklauso ieškovei ir E. W. lygiomis dalimis, taip pat nustatyta, kad teisė disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis suteikiama ieškovei ir E. W. atskirai, t. y. su vienos iš jų parašu. 2021 m. balandžio 8 d. terminuotųjų indėlių sutartyse Nr. TI_6871756 ir TI_6871758 nurodyta, kad indėliai priklauso ieškovei ir E. W. lygiomis dalimis. 2021 m. gruodžio mėn. prieš terminą nutraukus indėlių Nr. TI_6871756 ir TI_6871758 sutartis, indėlių sumos buvo grąžintos (pervestos) į sąskaitą Nr. 2. Taigi, sutarčių nuostatose įtvirtinta, kad bendrose sąskaitose esančios lėšos ieškovei ir E. W. priklauso lygiomis dalimis. Atsakovai aplinkybių, kad visas lėšas į bendras sąskaitas įnešė tik E. W., nepagrindė įrodymais.

9. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad E. W. ieškinyje nurodytus mokėjimus atliko be ieškovės sutikimo ir žinios. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai gali būti valdomi tik bendru bendraturčių sutarimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnio 1 dalis). 2021 m. balandžio 8 d. Taupymo sąskaitos sutartyje įtvirtinta sąlyga, kad teisė disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis suteikiama kiekvienam bendraturčiui atskirai, t. y. su vieno bendraturčio parašu. Šiuo atveju ieškovei kilo pareiga įrodyti, kad E. W. veiksmai, t. y. kiekviena E. W. atlikta piniginė operacija, prieštaravo ieškovės ir E. W. sudarytam susitarimui dėl disponavimo lėšomis ir buvo atlikta be ieškovės sutikimo, tačiau šių aplinkybių ieškovė net neįrodinėjo.

10. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš į bylą pateiktų atliktų mokėjimo nurodymų matyti, jog juose tiek ieškovė, tiek E. W. nurodytos kaip mokėtojos, todėl, nepriklausomai nuo to, kuri inicijavo operaciją, laikoma, kad pavedimus atliko abi banko sąskaitų turėtojos. Taip pat mokėjimo nurodymuose prie mokėtojo rekvizitų kai kur nurodytas ieškovės asmens kodas, todėl pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog labiau tikėtina, kad, atliekant ginčo pavedimus, dalyvavo ir ieškovė. Be to, teismo posėdžio metu ieškovė patvirtino, kad žinojo apie E. W. aukojamas pinigų sumas ir pripažino, kad tokia buvo E. W. valia.

11. Pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, kad ieškovė turėjo teisę atskirai disponuoti bendrose sąskaitose esančiomis lėšomis, o tai reiškia, kad ieškovė turėjo galimybę kontroliuoti banko sąskaitas ir susipažinti su atliktomis operacijomis. Tačiau, nors ginčo pavedimai buvo atlikti nuo 2020 m. liepos 31 d. iki 2021 m. gruodžio 15 d., kai E. W. dar buvo gyva, ieškovė nesikreipė į E. W. dėl paaiškinimų, ataskaitų, nereiškė jokių pretenzijų dėl šių operacijų atlikimo. Todėl pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

12. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2025 m. sausio 9 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino, priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 33 428,41 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. kovo 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat lygiomis dalimis 5727 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą bei 3727 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

13. Kolegija nurodė, kad nors atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą teigė, jog tarp ieškovės ir E. W. susiklostė teisiniai santykiai, turintys pavedimo, ieškovei veikiant E. W. vardu, ar E. W. turto administravimo požymių, tačiau atsakovai apeliaciniu skundu neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies pripažinti, kad bendrose banko sąskaitose esančios lėšos ieškovei ir E. W. priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis, todėl kolegija šių atsakovų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų nenagrinėjo.

14. Kolegija nusprendė, kad pripažinus, jog ieškovės ir E. W. sąskaitoje Nr. 1 ir sąskaitoje Nr. 2 esančių lėšų dalys buvo lygios, ieškovei priklausančios lėšų dalies panaudojimas ne bendro daikto ar jo vertės didinimo tikslais ar bendroms reikmėms buvo nepagrįstas (neteisėtas).

15. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo bendros Taupymo sąskaitos sutarties sąlygą, kad teisė disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis suteikiama kiekvienai bendraturtei atskirai, t. y. su vienos bendraturtės parašu, aiškino ne kaip suteikiančią teisę E. W. atskirai, be ieškovės parašo, duoti nurodymus (pavedimus) bankui dėl operacijų su bendroje taupymo sąskaitoje esančiomis lėšomis atlikimo, o kaip E. W. teisę savo nuožiūra disponuoti bendro taupymo sąskaitoje esančia ieškovės lėšų dalimi ne tik bendros banko sąskaitos tvarkymo tikslu, bet ir sprendžiant dėl tolesnio ieškovei priklausančių lėšų panaudojimo. E. W. teisė disponuoti ieškovei priklausančia lėšų dalimi turėjo būti įforminta notarinės formos įgaliojimu (CK 2.132 straipsnio 1 dalis, 2.137 straipsnio 1 dalis, 2.138 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

16. Kolegija nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovė ir E. W. buvo susitarusios, jog kiekviena iš jų savo nuožiūra, ne tik bendroms reikmėms, disponuoja bendrose sąskaitose esančiomis lėšomis, taip pat ir kitai bendraturtei priklausančia lėšų dalimi. Iš sąskaitos Nr. 1 išrašo, apimančio laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2021 m. balandžio 8 d., matyti, kad šioje sąskaitoje esančios lėšos, išskyrus 2020 m. liepos 31 d., 2020 m. rugpjūčio 14 d. ir 2020 m. rugsėjo 25 d. atliktus ginčijamus lėšų pervedimus, buvo naudojamos grąžinamų indėlių lėšoms priimti ir naujiems indėliams padėti.

17. Kolegijos vertinimu, nėra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė dalyvavo atliekant ginčo pavedimus, kadangi iš bendros banko sąskaitos išrašo matyti, jog kaip kliento – ieškovės ir E. W. – adresas nurodytas ieškovės adresas, o kaip kliento asmens kodas nurodytas ieškovės asmens kodas, t. y. klientams, šiuo atveju ieškovei ir E. W., identifikuoti nurodytas ne abiejų – ieškovės ir E. W., o tik ieškovės adresas ir asmens kodas. Galimai dėl šios priežasties šie kliento (klientų) identifikavimo duomenys automatiškai nurodyti ir mokėjimo pavedimuose.

18. Kolegija nurodė, jog pirmosios instancijos teisme pateikti ieškovės paaiškinimai, kad ieškovė žinojo apie E. W. aukojamus pinigus ir kad tokia buvo E. W. valia, nepatvirtina ieškovės sutikimo paaukoti ir jai priklausančių lėšų dalį.

19. Kolegija konstatavo, kad E. W. neteisėtai, ne bendro turto vertės didinimo tikslais, ne bendroms reikmėms ir ne ieškovės ir E. W. sutartam tikslui – lėšų taupymui išleido sąskaitoje Nr. 1 ir sąskaitoje Nr. 2 buvusią ieškovės lėšų dalį – 33 428,41 Eur ir taip padarė ieškovei 33 428,41 Eur žalą, todėl atsakovai, priėmę E. W. palikimą, atsako ieškovei už E. W. padarytą žalą (CK 5.52 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

20. Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 9 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 9 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui; priteisti atsakovams iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas nagrinėti atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, kurių atsakovai neturėjo materialiojo teisinio suinteresuotumo skųsti apeliacine tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 2, 5 straipsniai), netinkamai apibrėžė apeliacijos ribas (CPK 320 straipsnis), nevisapusiškai patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 263 straipsnis).

20.2. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, reiškia, jog teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą. Nors pripažįstama, kad teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo, tačiau teismas turi analizuoti kitos šalies atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus ir rėmimasis kitos šalies nurodytais faktais ir įrodymais nelaikomas apeliacinio skundo ribų peržengimu. Pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai, be kita ko, nurodė, jog ginčo teisiniai santykiai turėjo būti kvalifikuojami ne kaip nuosavybės, o kaip pavedimo ir turto administravimo požymius atitinkantys santykiai, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai dėl šių argumentų nepasisakė.

20.3. Šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo palankus atsakovams, o šio teismo sprendimo motyvas, kad ginčo teisiniai santykiai turėtų būti kvalifikuojami kaip kilę iš bendrosios dalinės nuosavybės, nesudarė pagrindo pripažinti, jog atsakovai galėjo apeliacine tvarka skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kurių pagrindu teismas ginčo santykius kvalifikavo pagal kitas materialiosios teisės normas, nei nurodė atsakovai.

20.4. Apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas bendrų banko sąskaitų sutarčių sąlygų, o apsiribodamas tik daiktinės teisės nuostatomis, netinkamai aiškino bendraturčių susitarimo turinį dėl disponavimo bendrose sąskaitose esančiomis lėšomis (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), dėl to priėjo prie nepagrįstos išvados, kad pagal vieno bendraturčio parašą iš bendrų sąskaitų ir abiejų bendraturčių vardu atliktiems mokėjimams nebuvo kito bendraturčio sutikimo.

20.5. Šiuo atveju, būtent bendro naudojimo sąskaitų sutartyse įtvirtinant liberalią (neapibrėžtą) teisę be jokių ribojimų ar limitų kiekvienam bendraturčiui disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis, buvo įgyvendintas ieškovės ir E. W. susitarimas dėl disponavimo bendrose sąskaitose esančiomis lėšomis tvarkos. Taupymo sąskaitos sutarties 1 punkte įtvirtinta: „Teisė disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis, Klientams susitarus, suteikiama kiekvienam atskirai, t. y. su vieno bendraturčio parašu.“ Iš sąskaitos Nr. 1 išrašo matyti, kad šios sąskaitos klientėmis nurodytos tiek ieškovė, tiek E. W., o susitarimas dėl šioje sąskaitoje esančių lėšų naudojimo tvarkos (nesant į bylą pateiktos šios sąskaitos sutarties) numanomas iš pačios sąskaitos valdymo būdo, kuris suteikė tiek ieškovei, tiek ir E. W. parašo teisę disponuoti visomis jose esančiomis lėšomis. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad E. W. neturėjo teisės disponuoti didesne sąskaitose esančia lėšų dalimi nei idealioji nuosavybės dalis.

20.6. Nepagrįstomis laikytinos apeliacinės instancijos teismo išvados, kad bendrose sąskaitose buvusios lėšos galėjo būti naudojamos tik bendro daikto ar jo vertės didinimo tikslais ar bendroms reikmėms, kadangi teismas pernelyg siaurai aiškino šalių susitarimo disponavimo bendromis lėšomis turinį. Atsakovų nuomone, minėtos banko sąskaitos rūšis (paskirtis) neribojo bendraturčių teisės atlikti banko operacijas ar net nutraukti banko sąskaitos sutartį. Vien tai, kad buvo sudaryta Taupymo sąskaitos sutartis, nesudaro pagrindo ją aiškinti taip, kad atliktos mokėjimo operacijos tretiesiems asmenims buvo neteisėtos, kadangi pagal sutartį klientai turi teises pervesti lėšas į savo ar kito asmens sąskaitą, taip pat išgryninti lėšas. Taupomoji banko sąskaitos rūšis neturėtų būti aiškinama kaip tam tikro nuosavybės teisinio režimo įtvirtinimas, taip pat nėra skirta kokiems nors taupymo įsipareigojimams įtvirtinti, o susijusi išimtinai su lėšų, skirtų einamiesiems ir banko produktams įsigyti, atskyrimu. Be to, apeliacinės instancijos teismo išvada, jog lėšos iš bendrų sąskaitų galėjo būti naudojamos tik taupymo tikslais ar bendroms reikmėms, prieštarauja ieškovės paaiškinimams. Ieškovė nurodė, kad šalių bendru sutarimu pinigai buvo naudojami E. W. poreikiams (sveikatinimui, remontui, priemonėms ir t. t.), taip pat galėjo būti naudojami pagal kiekvienos šalies poreikį esant būtinumui.

20.7. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad dėl iš bendrų banko sąskaitų atliktų mokėjimų, inicijuotų vieno iš parašo teisę turinčių bendraturčių, nebuvo kito bendraturčio sutikimo, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad dėl E. W. atliktų banko operacijų (mokėjimų, pinigų gryninimų) nebuvo ieškovės sutikimo, iš esmės grindė vien tik lygių dalių, esančių bendrąja daline nuosavybe, prezumpcija ir tokiu būdu atsakovams buvo perkelta pareiga įrodyti bendraturčių sutarimo nebuvimą.

20.8. Atsakovų vertinimu, būtent ieškovei teko pareiga įrodyti, kad iš bendrų sąskaitų atliktos banko operacijos neatitiko ieškovės valios, t. y. buvo atliktos be ieškovės sutikimo. Banko sąskaitos sutartimis ieškovė buvo suteikusi E. W. parašo teisę disponuoti visomis banko sąskaitose esančiomis lėšomis, o tai turėtų būti kvalifikuojama kaip išankstinis sutikimas dėl teisės disponuoti lėšomis suteikimo, todėl ieškovė ir turėtų įrodyti, kad įvykdytos banko operacijos neatitiko šalių susitarimo dėl disponavimo bendrąja nuosavybe. Tiek bendros banko Taupymo sąskaitos sutartis, tiek ir šalių elgesys patvirtino, kad ieškovė ir E. W. buvo sutarusios dėl liberalios (neapibrėžtos) disponavimo lėšomis tvarkos. Ieškovė reiškė reikalavimus ne dėl visų, o tik dėl dalies bendrose banko sąskaitose atliktų banko operacijų, todėl ji turėjo įrodyti, kad būtent konkrečios banko operacijos neatitiko šalių sutarimo. Be to, bendros banko sąskaitos buvo atidarytos abiejų klienčių, t. y. ieškovės ir E. W., vardu, todėl visos banko operacijos, nepriklausomai nuo to, kas jas inicijavo (pagal suteiktas parašo teises), buvo nurodomos kaip įvykdytos abiejų mokėtojų vardu. Kadangi ieškovė savo ieškinio reikalavimus įpėdiniams grindė E. W. civiline atsakomybe, todėl būtent ieškovei teko pareiga įrodyti, kad E. W. atliko neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis).

20.9. Ieškovės nurodomi sandoriai (mokėjimo operacijos), dėl kurių neva nebuvo gauta ieškovės sutikimo, buvo atlikti E. W. dar esant gyvai, didžioji dalis mokėjimo operacijų, iš kurių ieškovė kildina neva patirtą žalą, buvo atliktos dar iki Taupymo sąskaitos sutarties ir abiejų terminuotojo indėlio sutarčių pasirašymo. Sudarant terminuotojo indėlio sutartį sąskaitos Nr. 1 likutis buvo 0 Eur, tai patvirtina, kad iki indėlio sutarčių sudarymo ieškovei buvo žinomos tiek visos iki tol banko sąskaitoje vykusios banko operacijos, tiek pinigų likutis. Ieškovė nei iki sudarant terminuotojo indėlio sutartį, nei vėliau (esant gyvai E. W.) jokių pretenzijų dėl disponavimo lėšomis banko sąskaitose nereiškė.

20.10. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, jog bendros taupymo sąskaitos bendraturčių, t. y. ieškovės ir E. W., parašo teisės pagal Taupymo sąskaitos sutartį apėmė (suteikė) tik teisę duoti nurodymus (pavedimus) bankui dėl banko operacijų atlikimo, o ne teisę disponuoti banko sąskaitoje esančiomis lėšomis, netinkamai aiškino bendros sąskaitos sampratą, „parašo teisės“ teisinę reikšmę bei šalių pasirašytos Taupymo sąskaitos sutarties sąlygas.

20.11. Teisė bankui teikti nurodymus (pavedimus) dėl banko operacijų bendrose sąskaitose atlikimo reiškia disponavimo teisės įgyvendinimą, nes tokiu atveju mokėjimo paslaugų teikėjui pavedama vykdyti mokėjimo operaciją, o tai neišvengiamai keičia nuosavybės teisę į lėšas, t. y. lemia lėšų sumažėjimą. Be to, pačios Taupymo sąskaitos sutarties 1 punkte įtvirtinta, kad kiekvienam bendraturčiui parašo teisė suteikė teisę disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis. Todėl parašo teisę turėjusi E. W. turėjo teisę teikti bankui nurodymus (pavedimus) dėl banko operacijų bendrose banko sąskaitose atlikimo, t. y. disponuoti jose esančiomis lėšomis.

20.12. Apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad sąskaitų bendraturtės turėjo teisę disponuoti tik 1/2 bendrose sąskaitose esančių lėšų dalimi. Klaidingą apeliacinės instancijos teismo aiškinimą lėmė tai, kad šis teismas daiktinės teisės nuostatomis vadovavosi atsietai nuo sutartinius santykius reglamentuojančių nuostatų bei bendros sąskaitos reguliavimo ypatumų. Bendra sąskaita laikoma arba dviejų ar daugiau asmenų vardu atidaryta sąskaita, arba sąskaita, kurios atžvilgiu du ar daugiau asmenų turi teises, kurias gali panaudoti pagal vieno ar daugiau iš šių asmenų parašą. Šiuo atveju ieškovė ne tik turėjo reikalavimo teises į sąskaitose esančias lėšas, bet ir pati buvo banko sąskaitų turėtoja, kadangi sąskaita buvo atidaryta abiejų, t. y. ieškovės ir E. W., vardu. Nepriklausomai nuo to, kas inicijavo banko operaciją, laikytina, kad tokį sandorį įvykdė abi banko sąskaitos turėtojos. Priešingas aiškinimas, t. y. kad išleistų lėšų suma priskiriama to bendraturčio nuosavybės dalies sumažėjimui, kuris inicijavo banko operaciją, prieštarautų bendros sąskaitos sutarties esmei. Taigi E. W. turėjo teisę abiejų, t. y. ieškovės ir savo, vardu disponuoti visomis bendrose banko sąskaitose esančiomis lėšomis, o toks nuosavybės sumažėjimas lėmė ne vieno, o abiejų bendraturčių proporcingą nuosavybės sumažėjimą.

20.13. Priešingai nei nusprendė apeliacinės instancijos teismas, jokio atskiro įgaliojimo, o ypač notarinės formos, atliekant banko operacijas didesne lėšų dalimi nei idealioji bendraturčiui priklausanti lėšų dalis, nė vienai iš bendraturčių nereikėjo. Būtent banko sąskaitos sutartyse įtvirtinta parašo teisė suteikė įgalinimus kiekvienai bendraturtei veikti abiejų bendraturčių vardu be kitos bendraturtės atskiro įgaliojimo ir sutikimo.

21. Ieškovė L. D. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti ieškovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

21.1. Atsakovų argumentai dėl netinkamo apeliacijos ribų nustatymo yra nepagrįsti, nes apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentų sąrašo savo iniciatyva negali išplėsti, t. y. teismas negali pateikti argumentų, kuriais nesiremia apeliantas. Kita šalis, atsikirsdama į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus (nesutikdama su jais), teikia savo argumentus, o teismas juos analizuoja in corpore (visas) su apelianto apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Kitos šalies nurodytų faktų ir įrodymų vertinimas pripažįstant apeliacinį skundą ar jį atmetant nelaikomas apeliacinio skundo ribų peržengimu.

21.2. Neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai ir nutartys gali būti apeliacine tvarka peržiūrimi tik esant šalies procesiniam dokumentui – apeliaciniam skundui. Civilinio proceso įstatymas nustato, jog byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę paduoti apeliacinį skundą dėl neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo, o ne su juo nesutikti, paduodami kitą, nei apeliacinis skundas, procesinį dokumentą. Sprendimo neskundžianti šalis turi pareigą pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą, jame išdėstyti nuomonę dėl apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo ir, pateikdama atsiliepimą, ta bylos šalis įgyvendina savo teisę pažeistas teises ir laisves ginti apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimo į apeliacinį skundą turinys yra tiesiogiai susijęs su apeliacinio skundo pagrindu ir dalyku, atsiliepime į apeliacinį skundą šalis išdėsto nuomonę dėl apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo. Atsakovų atsiliepime į apeliacinį skundą teikti argumentai peržengė apeliacinio skundo ribas, t. y. argumentai nebuvo susieti su apeliacinio skundo pagrindu ir dalyku, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė juos nagrinėti.

21.3. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas šalių sutarto pinigų panaudojimo tikslą ir spręsdamas, kad E. W. inicijuotos banko operacijos buvo atliktos be ieškovės sutikimo, teisingai aiškino, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai CK 6.193 straipsnio 1 dalies prasme.

21.4. Taupymo sąskaitos sutarties 2.3 punkto sąlygos, nustatančios, kad klientai gali pervesti sąskaitoje esančias lėšas į savo ar kito asmens sąskaitas ar išgryninti lėšas, nepakeičia Taupymo sąskaitos sutarties 1 punkte nurodyto pagrindinio bendros taupymo sąskaitos tikslo – išimtinai lėšoms taupyti bei banko platinamiems taupymo produktams (pvz., indėliams) tvarkyti. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas įstatymo normas, reguliuojančias bendraturčių sutarimo teisės valdyti bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą, juo naudotis ir disponuoti teisinį pagrindą, nenukrypo nuo civiliniame įstatyme įtvirtintų nuostatų ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimo.

21.5. Taupymo sąskaitos sutarties 1 punkte įtvirtintas susitarimas: „teisė disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis, klientams susitarus, suteikiama kiekvienam atskirai, t. y. su vieno bendraturčio parašu“, buvo skirtas šalių teisei be viena kitos atskiro susitarimo, kad būtų įgyvendintas Taupymo sąskaitos sutarties 1 punkte nurodytas pagrindinis šios sąskaitos tikslas išimtinai taupyti lėšas bei tvarkyti banko platinamus taupymo produktus.

21.6. Apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino, jog, esant bendro naudojimo sąskaitai, kai klientas yra keli asmenys, turi būti nustatyta, kaip bus tvarkoma ši sąskaita, t. y. ar nurodymus (pavedimus) bankui dėl operacijų su lėšomis bendroje sąskaitoje atlikimo turi teisę duoti abu sąskaitos bendraturčiai kartu ar kiekvienas atskirai, ar dar kitokia tvarka. Šiuo konkrečiu atveju šalys susitarė, jog pavedimus bankui dėl operacijų su lėšomis bendroje sąskaitoje atlikimo turi teisę duoti kiekviena šalis atskirai, tačiau kiekviena iš jų skyrium tik dėl savo asmeninių lėšų.

21.7. Būtent E. W. naudojosi sąskaitoje esančiu daiktu (pinigais) platesne apimtimi, nei tai leistų daryti jos turimos idealiosios dalys, pakenkdama kitos bendraturtės (ieškovės) teisėms, t. y., nesant ieškovės sutikimo, iš sąskaitos išimdama ieškovės asmeninių lėšų dalį. Šalys nebuvo sutarusios dėl liberalios (neapibrėžtos) teisės, t. y. pagal susitarimą klientės, naudodamosi sąskaita, galėjo atlikti operacijas, išvardytas sutartyje, tačiau kiekviena iš jų skyrium tik dėl savo asmeninių lėšų.

21.8. Apeliacinės instancijos teismas aiškiai, išplėtotai ir išsamiai pasisakė dėl E. W. neteisėtų veiksmų atlikimo, sprendime nekonstatavo, jog atsakovai turėjo įrodyti E. W. veiksmų neteisėtumą, todėl ir šia prasme negalima teigti, jog apeliacinės instancijos teismas neteisingai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo naštą.

21.9. CK 4.75 straipsnio 2 dalis imperatyviai nereguliuoja, jog bendraturčiai privalo reikalauti iš kitų bendraturčių ataskaitos kasmet arba iš karto po to, kai jie nustojo bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą tiesiogiai valdyti, naudoti bei juo disponuoti. Šia įstatymo suteikta teise šalys ir kiti proceso dalyviai, laikantis CK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti, t. y. šiuo atveju ieškovė turėjo pasirinkimą veikti arba neveikti.

21.10. Pirmosios instancijos teismas netiksliai ir neteisingai pacitavo sutartį Nr. KS-557971 ir tai lėmė neteisingą pirmosios instancijos teismo išvadą. Minėtos sutarties 1 punktu šalys susitarė su banku, jog „teisė disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis, su sąlyga, Klientams susitarus, suteikiama kiekvienam atskirai, t. y. su vieno bendraturčio parašu, tačiau Sąskaitoje esančios lėšos Klientams priklauso lygiomis dalimis“, t. y. šalys susitarė, kad gali disponuoti tik savo dalimi, kuri yra lygi kito bendraturčio daliai, ir ne kitaip.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo disponuojant bendrose banko sąskaitose esančiomis lėšomis

22. Nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškia reikalavimą mirusiosios palikimą priėmusiems įpėdiniams – atsakovams. Paveldint įvyksta universalus teisių ir pareigų perėmimas. Tai reiškia, kad įpėdiniams, priėmusiems palikimą, pereina pareiga atsakyti ir už palikėjo prievoles, neatsižvelgiant į tai, ar įpėdiniai apie jas žinojo. Kreditorius, siekiantis, kad palikėjo prievolę (skolą) perimtų skolininko įpėdinis, apie tai turi pareikšti CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-123/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-123/2014">3K-3-123/2014</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2019 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYtMzc4LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206-378/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206-378/2019">3K-3-206-378/2019</a> 19 punktą).

23. Kreditorių (fizinių ir juridinių asmenų) reiškiami turtiniai reikalavimai palikėjo įpėdiniams gali būti kildinami iš įvairių teisinių santykių, pvz., velionio sudarytų sandorių, kitų asmenų turtui, sveikatai ar gyvybei padarytos žalos, kreditorių reikalavimai dėl nepagrįsto praturtėjimo ir kt.

24. Byloje nėra ginčo, kad E. W. palikimą priėmė atsakovai, taip pat kad ieškovės reikalavimas atsakovams pareikštas laikantis CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos. Ieškovė savo reikalavimą palikėjos įpėdiniams grindžia tuo, kad mirusioji E. W. laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 31 d. iki 2021 m. gruodžio 15 d. iš bendrų ieškovės ir E. W. banko sąskaitų be ieškovės sutikimo pervedė kitiems asmenims 66 856,83 Eur. Kadangi pusė šių lėšų priklausė ieškovei, buvo pažeistos ieškovės, kaip lėšų savininkės, teisės. Kadangi ieškovės, kaip kreditorės, reikalavimas palikėjos įpėdiniams yra išvestinis iš reikalavimo palikėjai E. W., tokio reikalavimo pagrįstumas nagrinėjamas pagal teisės normas, kurios reguliavo tarp ieškovės ir palikėjos E. W. susiklosčiusius teisinius santykius. Taigi, ieškovės reikalavimas atsakovams gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu būtų pagrindas patenkinti šį reikalavimą, pareikštą palikėjai.

25. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad ieškovė ir E. W. AB Šiaulių banke turėjo bendrą sąskaitą Nr. 1, šios banko sąskaitos sutartis teismui nepateikta. 2021 m. balandžio 8 d. AB Šiaulių bankas, ieškovė ir E. W. pasirašė Taupymo sąskaitos sutartį bendraturčiams, jos pagrindu atidaryta bendra daugiavaliutė banko sąskaita Nr. 2. Šioje sutartyje nurodyta, kad sąskaitoje Nr. 2 esančios lėšos klientams priklauso lygiomis dalimis ir kad teisė disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis suteikiama kiekvienam (klientui) atskirai, t. y. su vieno bendraturčio parašu. Byloje taip pat nustatyta, kad 2021 m. balandžio 8 d. AB Šiaulių bankas, ieškovė ir E. W. pasirašė terminuotojo indėlio sutartis Nr. TI_6871758 ir TI_6871756.

26. CK 6.913 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas banko sąskaitos sutarties apibrėžimas, pagal kurį banko sąskaitos sutartimi bankas įsipareigoja priimti ir įskaityti pinigus į kliento (sąskaitos savininko) atidarytą sąskaitą, vykdyti kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas, o klientas įsipareigoja sumokėti bankui už suteiktas paslaugas ir operacijas.

27. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad asmuo, įnešęs lėšas į sąskaitą banke ar kitoje kredito įstaigoje, nuosavybės teises į šias lėšas praranda, tačiau įgyja reikalavimo teisę reikalauti grąžinti šias lėšas. Klientui perdavus tam tikrą kiekį grynųjų pinigų bankui ir įrašius atitinkamą sumą į banko tvarkomą sąskaitą, tarp banko ir jo kliento susiklosto prievolinio pobūdžio teisiniai santykiai. Klientas netenka nuosavybės teisės į bankui perduotus banknotus ar monetas, vietoj to jis turi prievolinio pobūdžio teisę pareikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų tam tikrą pinigų kiekį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-400/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-400/2014">3K-3-400/2014</a>; 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTI0LTYxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-124-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-124-611/2017">e3K-3-124-611/2017</a>, 24 punktas).

28. Savo esme banko sąskaitos sutartis yra finansinių paslaugų sutartis, kurios pagrindu atliekant banko operacijas klientas turi galimybę valdyti ir naudoti sąskaitoje esančias lėšas bei jomis disponuoti (papildyti sąskaitą grynaisiais pinigais ar juos išimti, atlikti mokėjimus, atsiskaityti už prekes ir paslaugas, atlikti kitas finansines operacijas). Banko sąskaitos sutartis yra dvišalė – tiek klientas, tiek bankas turi reikalavimo teises ir jas atitinkančias pareigas. Tačiau banko sąskaitos sutartį reglamentuojančios teisės normos nedraudžia viena iš šios sutarties šalių – klientu – būti iš karto keliems asmenims. Tokiu atveju yra sudaroma bendro naudojimo banko sąskaita, kurią atidaro keli asmenys – bendraturčiai. Sutartyje bendraturčiai gali pasirinkti, ar banko sąskaitą pageidauja tvarkyti kartu, ar atskirai. Bendro naudojimo sąskaita turėtų būti tvarkoma vadovaujantis bendrąją nuosavybę reglamentuojančiomis teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjctNjg0LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-227-684/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-227-684/2016">3K-3-227-684/2016</a>, 20, 21 punktai).

29. Banko indėlio sutartimi (depozitu) viena šalis (bankas ar kita kredito įstaiga) įsipareigoja priimti iš kitos šalies (indėlininko) arba, gavusi kitai šaliai pervestą pinigų sumą (indėlį), įsipareigoja grąžinti indėlį ir sumokėti už jį palūkanas sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka (CK 6.892 straipsnis). Banko indėlio sutartis yra viena iš banko sąskaitos rūšių ir kiek šios sutarties nereglamentuoja CK šeštosios knygos XLIV skyriaus nuostatos, jai mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos CK taisyklės, reglamentuojančios banko sąskaitos sutartį (CK 6.892 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMDEtNzA2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-301-706/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-301-706/2015">3K-7-301-706/2015</a>).

30. CK 4.72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Šioje normoje pateikiama subjektinės bendrosios nuosavybės (lot. condominium) teisės samprata, kuri apibrėžiama siejant ją su šios teisės turėtoju (subjektu). Atsižvelgiant į tai, kad bendrosios nuosavybės teisė yra viena iš nuosavybės teisės formų, bendrosios nuosavybės teisės samprata negali būti aiškinama atsietai nuo nuosavybės teisės sampratos. Pagal CK 4.37 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Taigi bendrosios nuosavybės teisė turi būti suprantama kaip dviejų ar daugiau asmenų teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teise objektą bei juo disponuoti.

31. Dėl to, kad bendrosios nuosavybės teisei, skirtingai nei asmeninės nuosavybės teisei, būdinga tai, jog nuosavybės teisės objekto savininkas yra daugiau nei vienas asmuo, bendrosios nuosavybės atveju susiklosto dvejopi santykiai. Pirma, esant bendrajai nuosavybei, kaip ir asmeninės nuosavybės atveju, susiklosto nuosavybės teisei būdingi santykiai tarp šios teisės turėtojo (savininko) ir neapibrėžto asmenų rato (išoriniai bendrosios nuosavybės santykiai). Antra, atsižvelgiant į tai, kad bendrosios nuosavybės atveju bendro turto (nuosavybės teisės objekto) savininkas yra ne vienas, o keli asmenys, kurie privalo bendru sutarimu valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti, įgyvendindami šias teises, tarp bendraturčių susiklosto tik bendrajai nuosavybei būdingi bendraturčių tarpusavio santykiai, kurie vadinami vidiniais bendrosios nuosavybės teisiniais santykiais (Didžiulis, L.; Taminskas, A.; ir Matiukas, M. Daiktinė teisė. Vadovėlis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2025, p. 322–323).

32. Bendraturčiai, kaip ir bet koks kitas savininkas, valdantis turtą asmeninės nuosavybės teise, turi teisę valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį, šias teises jie privalo įgyvendinti bendru sutarimu, o nesutarus bendro turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo tvarką nustato teismas pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.

Dėl Taupymo sąskaitos sutarties sąlygų aiškinimo ir ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovų iš sąskaitos Nr. 2 paimtų lėšų dalį pagrįstumo

33. Ieškovė nurodo, kad Taupymo sąskaitos sutartimi ieškovė ir E. W. siekė bendrų tikslų, t. y. taupyti naujam, patogesniam būstui įsigyti, sąskaitoje esančios lėšos bendraturtėms priklausė lygiomis dalimis ir E. W. neturėjo teisės ne sutarties sudarymo tikslu (t. y. taupymui) disponuoti ieškovei priklausančia lėšų suma. Atsakovų teigimu, šia sutartimi nebuvo siekiama sukurti bendrosios dalinės nuosavybės, sutartis buvo sudaryta vien dėl patogumo, kad ieškovei būtų patogiau E. W. vardu tvarkyti sąskaitose esančias lėšas. Taigi šalys skirtingai aiškino tiek sutarties sudarymo tikslą, tiek jos turinį.

34. Bylą nagrinėję teismai taip pat skirtingai aiškino bendraturčių susitarimo dėl bendrosios nuosavybės objekto valdymo turinį. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, konstatavo, kad bendraturtės iš anksto susitarė dėl bendrosios nuosavybės įgyvendinimo, kiekvienai iš bendraturčių suteikiant teisę disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis be atskiro bendraturtės sutikimo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovė ir E. W. buvo susitarusios, kad kiekviena iš jų savo nuožiūra, ne tik bendroms reikmėms, disponuoja bendrose sąskaitose esančiomis lėšomis, taip pat ir kitai bendraturtei priklausančia lėšų dalimi.

35. Atsižvelgiant į ieškovės pareikštą reikalavimą bei šios nutarties 22–32 punktuose nurodytus išaiškinimus, visų pirma būtina nuspręsti, ar teismai pagrįstai su banku sudarytas sutartis vertino kaip nustatančias ir bendraturčių tarpusavio santykius ir, jeigu taip, ar teismai tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, aiškindami minėtų sutarčių nuostatas.

36. Pasirašius Taupymo sąskaitos sutartį ir jos pagrindu atidarius sąskaitą Nr. 2, taip pat sudarius indėlių sutartis, tarp bendraturčių (ieškovės ir E. W. – kaip vienos šalies) ir banko (kaip kitos šalies) susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu bendraturtės įgijo teisę reikalauti iš banko vykdyti jų nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko operacijas, taip pat reikalauti iš banko grąžinti įneštas lėšas, o bankas įgijo teisę reikalauti iš jų sumokėti už suteiktas paslaugas ir operacijas. Taupymo sąskaitos sutartyje bendraturtės ir bankas taip pat susitarė, jog teisė disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis suteikiama kiekvienai bendraturtei atskirai, t. y. kad bet kuriai operacijai su sąskaitoje esančiomis lėšomis atlikti pakanka vienos bendraturtės parašo.

37. Banko sąskaitos sutarties dalykas skirtas tam, kad būtų nustatyti kliento ir banko tarpusavio įsipareigojimai, susiję su pinigų priėmimu ir įskaitymu į banke kliento vardu atidarytą sąskaitą, taip pat operacijų su kliento lėšomis atlikimu bei sumokėjimu bankui už suteiktas paslaugas bei atliktas operacijas. Taigi, šios sutarties paskirtis nėra bendraturčių vidinių bendrosios nuosavybės teisinių santykių sureguliavimas tais atvejais, kai sudaroma bendra banko sąskaitos sutartis, pagal kurią sąskaitą banke atidaro ir bendras lėšas į sąskaitą įneša du ar daugiau asmenų – bendraturčių. Pagal CK 6.913 straipsnio 3 dalį, bankas neturi teisės nustatyti ir kontroliuoti kliento pinigų naudojimo ar nustatyti kitokius įstatymo ar banko sąskaitos sutarties nenumatytus kliento teisės disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis savo nuožiūra apribojimus. Taigi, dviejų ar daugiau asmenų atidarytoje bendroje banko sąskaitoje įneštų pinigų teisinį režimą apibrėžia patys banko klientai – bendros sąskaitos turėtojai. Jeigu jie susitaria, jog į banko sąskaitą įneštos lėšos yra jų bendroji nuosavybė, šį turtą, kaip bendraturčiai, jie valdo, naudoja bei juo disponuoja bendru sutarimu.

38. Nuosavybės teisių įgijimas yra įstatyme nustatytų juridinių faktų pagrindu realizuojamas konkretaus turto teisinis priskyrimas konkretaus asmens absoliučiai valdžiai. Dėl nuosavybės teisių įgijimo turtą pasisavinęs asmuo įgyja teisinę apsaugą, o daiktinė teisė pagal atskirus įgijimo pagrindus leidžia nustatyti, koks turtas kuriam asmeniui priklauso, taigi atlieka savo pirminę reguliacinę funkciją (Didžiulis, L.; Taminskas, A.; ir Matiukas, M. Daiktinė teisė. Vadovėlis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2025, p. 243). Nuosavybės teisių atsiradimo pagrindai yra nustatyti CK 4.47 straipsnyje. Visi šiame straipsnyje nurodyti pagrindai yra savarankiški ir kiekvienas jų atskirai pakankamas nuosavybės teisei įgyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjYzLTY5NS8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-263-695/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-263-695/2020">e3K-3-263-695/2020</a>, 61 punktas).

39. Vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų yra jos įgijimas pagal sandorius (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). Pagal CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktą, fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip vienas tūkstantis penki šimtai eurų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu, turi būti sudaromi paprasta rašytine forma (2014 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. XII-1240 redakcija). Į sąskaitą Nr. 2, atidarytą bendrai ieškovės ir E. W., 2021 m. balandžio 8 d. buvo įnešta didesnė kaip vienas tūkstantis penki šimtai eurų suma. Banko sąskaitos sutartis sudaryta operacijoms su įneštomis lėšomis atlikti ateityje, t. y. sutartis nebuvo įvykdyta jos sudarymo metu. Todėl ieškovės ir E. W. susitarimui dėl įneštų į bendrą banko sąskaitą pinigų teisinio režimo – priklausymo asmeninės ar bendrosios nuosavybės teise – sudaryti įstatymas reikalavo laikytis paprastos rašytinės sandorio formos.

40. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais, taip pat atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Taigi, tokios sutarties sudarymo faktą leidžiama įrodinėti visomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis, išskyrus liudytojų parodymus. Nors ieškovė ir E. W. nesudarė rašytinės sutarties dėl įneštų į banko sąskaitą Nr. 2 lėšų teisinio režimo, jų su banku 2021 m. balandžio 8 d. sudarytos ir abiejų pasirašytos Taupymo sąskaitos sutarties bendraturčiams 1 punkte nustatyta, kad sąskaitoje esančios lėšos klientams priklauso lygiomis dalimis, taip pat kad bankas atidaro klientams bendrą taupymo sąskaitą, kuri skirta išimtinai lėšoms taupyti bei banko platinamiems taupymo produktams, pvz., indėliams, tvarkyti, t. y. ieškovė ir E. W. susitarė dėl jų bendrosios dalinės nuosavybės į įneštus pinigus ir dalių dydžio bei dėl sąskaitos atidarymo tikslo – taupymo. Tai reiškia, jog su banku sudarytoje banko sąskaitos sutartyje ieškovė ir E. W. kartu sureguliavo ir jų vidinius bendrosios nuosavybės santykius, įskaitant ir kiekvienos iš bendraturčių teisę santykiuose su banku disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis tik su vienos iš jų parašu.

41. Taigi nusprendus dėl to, kad teismai pagrįstai su banku sudarytas sutartis vertino kaip reikšmingas nustatant susitarimo tarp bendraturčių dėl disponavimo bendromis lėšomis turinį, toliau spręstina, ar teismai tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, nustatydami konkretų tarp bendraturčių sudaryto susitarimo turinį.

42. Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles, reglamentuotas CK 6.193–6.195 straipsniuose. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, teismai, spręsdami su sutarčių vykdymu susijusius ginčus, turi nustatyti tikrąjį sutarties turinį, išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjM2LTgyMy8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-236-823/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-236-823/2022">e3K-3-236-823/2022</a>, 70 punktas).

43. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Nustatant tikruosius šalių ketinimus, kai šalių pozicijos skiriasi, būtina atsižvelgti ne tik į tam tikrų sąvokų įprastinę sampratą, bet kartu įvertinti sutarties tikslus bei pobūdį. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais.

44. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio, atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzA5LTM3OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-309-378/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-309-378/2017">e3K-3-309-378/2017</a> 14 punktą; 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTMwLTY5NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-130-695/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-130-695/2018">e3K-3-130-695/2018</a> 23 punktą; 2019 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTA5LTYxMS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-109-611/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-109-611/2019">e3K-3-109-611/2019</a> 30, 31 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzY1LTQwMy8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-365-403/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-365-403/2019">e3K-3-365-403/2019</a> 27, 28 punktus; 2020 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTAwLTgyMy8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-100-823/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-100-823/2020">e3K-3-100-823/2020</a> 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

45. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad šiuo atveju sutarties šalių tikrųjų ketinimų neįmanoma nustatyti, kadangi byloje nėra tai patvirtinančių tiesioginių įrodymų, be to, viena iš sutarties šalių yra mirusi. Kaip minėta, tokiais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo metodą, taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys.

46. Taupymo sąskaitos sutartyje nustatyta, kad bankas atidaro klientams bendrą taupymo sąskaitą, skirtą išimtinai lėšoms taupyti bei banko platinamiems taupymo produktams (pvz., indėliams) tvarkyti. Kaip minėta, sutarties 1 punkte nustatyta, kad klientams atidaroma bendra taupymo sąskaita, skirta išimtinai lėšoms taupyti; teisė disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis, klientams susitarus, suteikiama kiekvienam atskirai, t. y. su vieno bendraturčio parašu; sąskaitoje esančios lėšos klientams priklauso lygiomis dalimis. Terminuotojo indėlio sutartyse Nr. TI_6871756 ir TI_6871758 nurodyta, kad indėlio termino pirmąją dieną indėlis pervedamas į sutartyje nurodytą indėlio sąskaitą, kuri skirta tik indėliui saugoti ir indėlininkas neturi teisės valdyti indėlio sąskaitos ir ja naudotis (2.1 punktas). Indėlio aptarnavimo sąskaita – tai indėlininko vardu atidaryta banko arba taupymo sąskaita, skirta indėlininko indėliui administruoti, t. y. indėlio sumai priimti, grąžinti ir palūkanoms mokėti. Indėlininkas turi teisę disponuoti šioje sąskaitoje esančiomis lėšomis, vadovaudamasis banko ir indėlininko sudaryta atitinkama banko ar taupymo sąskaitos sutartimi (2.3 punktas). Teisė nutraukti indėlio sutartį, bendraturčiams pageidaujant, suteikiama „su vieno iš bendrasavininkų parašu, lygiom dalim“ (1 punktas). Aptartos sutarčių nuostatos lemia išvadą, kad sutartys buvo sudarytos turint tikslą taupyti lėšas, sąskaitoje Nr. 2 esančios lėšos prieš pervedimą į indėlių sąskaitas bendraturtėms priklausė lygiomis dalimis, bendraturtės taip pat sutarė, kad nutraukus indėlių sutartis indėliai taip pat priklauso bendraturtėms lygiomis dalimis.

47. Apeliacinės instancijos teismas, tinkamai pritaikęs minėtas sutarčių aiškinimo taisykles, padarė pagrįstą išvadą, kad Taupymo sąskaitos sutarties nuostata dėl teisės disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis turėtų būti aiškinama kaip suteikianti teisę E. W. atskirai, be ieškovės parašo, duoti nurodymus ar pavedimus bankui dėl operacijų su šioje sąskaitoje esančiomis lėšomis atlikimo, o ne kaip suteikianti E. W. teisę savo nuožiūra disponuoti šioje sąskaitoje esančia ieškovės lėšų dalimi ne tik sąskaitos tvarkymo ir taupymo tikslu, bet ir sprendžiant dėl tolesnio ieškovei priklausančių lėšų panaudojimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, aiškinama sutarties nuostata bendraturtės suteikė viena kitai teisę be kitos bendraturtės atskiro pritarimo įgyvendinti bendros Taupymo sąskaitos sutarties 1 punkte nurodytą pagrindinį bendros taupymo sąskaitos tikslą – išimtinai taupyti lėšas ir tvarkyti banko platinamus taupymo produktus.

48. Tokį sutarties aiškinimą papildomai patvirtina ir Taupymo sąskaitos sutarties 2.10 punktas, kuriame nurodyta, kad jei bankas gauna informaciją apie mirusį bendraturtį, bankas apriboja teisę gyvam likusiam bendraturčiui naudotis mirusiam bendraturčiui priklausančia sutartyje nurodyta lėšų dalimi, iki paaiškės teisėti mirusio bendraturčio turtinių teisių paveldėtojai. Taigi, sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta, jog kiekvienai bendraturtei lėšos priklauso lygiomis dalimis, o E. W., pervedusi atsakovams ne vien jai, bet ir ieškovei priklausiusią lėšų dalį, pažeidė ieškovės, kaip šių lėšų savininkės, teises.

49. Kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, bendros Taupymo sąskaitos sutarties 2.3 punkto sąlygos, nustatančios, kad klientai gali pervesti sąskaitoje esančias lėšas į savo ar kito asmens sąskaitas ar išgryninti lėšas, nepakeičia bendros Taupymo sąskaitos sutarties 1 punkte nurodyto pagrindinio bendros taupymo sąskaitos tikslo – išimtinai taupyti lėšas bei tvarkyti banko platinamus taupymo produktus (pvz., indėlius). Nėra ginčo, kad net ir taupymo (indėlių) sutartys gali būti nutraukiamos, tačiau ir tokiu atveju turėtų būti laikomasi bendraturčių susitarimo dėl bendrosios nuosavybės objekto, konkrečiai šiuo atveju – susitarimo, kad lėšos bendraturtėms turi atitekti lygiomis dalimis.

50. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, jog tarp bendraturčių buvo įtvirtinta liberali (neapibrėžta) teisė be jokių ribojimų ar limitų kiekvienam bendraturčiui disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis. Priešingai, kaip pagrįstai nustatė apeliacinės instancijos teismas, bendraturčių disponavimo bendrosios nuosavybės objektu tvarka buvo apribota bendraturčių dalimis, sudarančiomis bendrąją nuosavybę, taupymo ir investavimo tikslais, t. y. disponuoti lėšomis buvo galima su vieno bendraturčio parašu, tačiau nepažeidžiant nustatytų bendraturčių dalių, taip pat susitarimo tarp bendraturčių tikslų. Bendroji nuosavybė turi būti valdoma bendraturčių sutarimu ir nepažeidžiant bendraturčių interesų, t. y. bendraturtis privalo naudotis daiktu ar kitu turtu nepažeisdamas susitarimo esmės, nekenkdamas turto paskirčiai, taip pat kitų bendraturčių teisėms ir teisėtiems interesams. Šiuo atveju E. W. naudojosi bendrosios nuosavybės objektu (pinigais) platesne apimtimi, nei tai leido daryti jai priklausanti idealioji bendrosios nuosavybės dalis, taip pažeisdama kitos bendraturtės (ieškovės) teises, t. y., nesant ieškovės sutikimo, iš bendros sąskaitos paimdama ir ieškovei priklausančią lėšų dalį.

51. CK 4.93 straipsnis garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą. Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, taip pat reikalauti, kad savininkas prieš savo valią sujungtų savo nuosavybę su kito savininko nuosavybe. Tuo tarpu nuosavybė iš savininko prieš jo valią neatlygintinai gali būti paimta visuomenės poreikiams tik teismo sprendimu ar nuosprendžiu teisingai už ją atlyginant. Šiuo atveju nustačius, kad E. W. iš banko sąskaitos Nr. 2 pasisavino ieškovei priklausančią 24 481,71 Eur sumą, ši suma skundžiamu apeliacinės instancijos teismo sprendimu pagrįstai priteista ieškovei iš atsakovų, kaip mirusiosios įpėdinių.

52. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas yra teismo pareiga, kurią teismas atlieka ex officio (pagal pareigas), vadovaudamasis teisės normomis ir nesaistomas to, kaip šalys pačios teisiškai vertina savo veiksmus ar kitas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų faktiniu pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzM1LTQ2OS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-335-469/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-335-469/2019">e3K-3-335-469/2019</a> 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-167/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-167/2014">3K-3-167/2014</a> ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų; faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva (lot. iura novit curia) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjAtNDIxLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-460-421/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-460-421/2018">3K-3-460-421/2018</a> 17 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2023 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzI1LTkxNi8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-325-916/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-325-916/2023">e3K-3-325-916/2023</a> 66 punktą).

53. Kadangi E. W. pasisavino iš sąskaitos Nr. 2 ieškovei nuosavybės teise priklausančią lėšų dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino E. W. įvykdžius deliktą, kaip pagrindą ieškovei reikalauti žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai ieškinio tenkinimo teisiniu pagrindu nurodė CK 5.52 straipsnio 1 dalį, kuri tik įtvirtina įpėdinių atsakomybės už palikėjo skolas taisyklę bei mastą, tačiau nereglamentuoja palikėjo atsakomybės jo kreditoriams pagrindų. Kaip minėta (nutarties 24 punktas), kreditorių reikalavimų pagrįstumas palikėjo įpėdiniams nagrinėjamas pagal teisės normas, reguliavusias tarp palikėjo ir jo kreditorių susiklosčiusius teisinius santykius. Nepaisant apeliacinės instancijos teismo atlikto netinkamo ieškovės pasirinkto jos teisių gynimo būdo teisinio kvalifikavimo, sprendžiant aptartą ieškinio reikalavimų dalį, tai nelėmė neteisingo šios ieškinio reikalavimų dalies išsprendimo.

Dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovų iš sąskaitos Nr. 1 paimtų lėšų dalį pagrįstumo

54. Byloje teismai nustatė, kad ieškovė ir E. W. 2015 m. sausio 1 d. – 2021 m. balandžio 8 d. turėjo bendrą sąskaitą Nr. 1, iš šios sąskaitos laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 31 d. iki 2020 m. rugsėjo 25 d. įvairioms religinėms ir kitoms organizacijoms buvo pervesta 15 898 Eur, taip pat išgryninta 1995,40 Eur suma. Ieškovė nurodo, kad pusė šioje sąskaitoje buvusių lėšų taip pat priklausė ieškovei, ji sutikimo dėl mokėjimo operacijų neišreiškė, todėl pusė šios sumos (8946,69 Eur) taip pat turėtų būti priteista iš atsakovų. Apeliacinės instancijos teismas su šia ieškovės pozicija sutiko ir tenkino ir šią ieškinio reikalavimų dalį. Teisėjų kolegija nesutinka su šia apeliacinės instancijos teismo išvada.

55. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTE4LTkxNi8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-118-916/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-118-916/2021">e3K-3-118-916/2021</a>, 24 punktas).

56. Kaip minėta anksčiau, sutartis dėl šios bendros banko sąskaitos atidarymo, jos tikslo, į sąskaitą įneštų pinigų teisinio režimo, disponavimo lėšomis tvarkos ir kitų sąlygų į bylą nepateikta. Nagrinėjamu atveju byloje esant duomenų, kad iš bendros banko sąskaitos Nr. 1 įvairioms religinėms ir kitoms organizacijoms E. W. pervedinėjo, taip pat išsigrynino tam tikras lėšas, būtent ieškovei teko pareiga įrodyti (CPK 178 straipsnis) į sąskaitą Nr. 1 įneštų lėšų kilmę ir priklausymą – kad jos priklausė bendrosios nuosavybės teise bendros sąskaitos valdytojoms (ieškovei ir E. W.) ir kokiomis dalimis, kokiais tikslais sąskaita buvo atidaryta (taupymo ar kitais), taip pat aplinkybę, kad nurodyti mokėjimai sąskaitos paskirties ir nustatytų bendrosios nuosavybės dalių neatitiko. Ieškovė įstatymo nustatytos formos susitarimo tarp bendraturčių dėl bendrosios nuosavybės teisės į lėšas sąskaitoje Nr. 1 įgyvendinimo tvarkos nepateikė, taip pat ieškinio pagrindu nurodomų aplinkybių nepagrindė kitais įrodymais. Priešingai, byloje teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė apie E. W. valią aukoti žinojo, jai neprieštaravo. Mokėjimo operacijos, iš kurių ieškovė kildina reikalavimą, buvo atliktos dar iki bendros Taupymo sąskaitos sutarties ir abiejų terminuotojo indėlio sutarčių pasirašymo 2021 m. balandžio 8 d. Sudarant terminuotojo indėlio sutartį Nr. TI_6871756 bendros banko sąskaitos Nr. 1 likutis buvo 0 Eur, tai patvirtina, kad iki indėlio sutarčių sudarymo ieškovei buvo žinomos tiek visos iki tol šioje banko sąskaitoje vykusios banko operacijos, tiek pinigų likutis. Ieškovė nei iki sudarant terminuotojo indėlio sutartį, nei vėliau (esant gyvai E. W.) jokių pretenzijų dėl disponavimo šioje banko sąskaitoje buvusiomis lėšomis nereiškė. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad ieškovė neįrodė, jog sąskaitoje Nr. 1 esančios lėšos taip pat buvo skirtos išimtinai taupymui, kad jų dalis (pusė) priklausė jai, kaip bendraturtei, ir kad E. W. neturėjo teisės 2020 m. liepos 31 d. – 2020 m. rugsėjo 25 d. iš sąskaitos Nr. 1 atlikti mokėjimus įvairioms organizacijoms ar lėšas išgryninti, todėl nenustatytas ieškovės, kaip lėšų savininkės, nuosavybės teisių pažeidimas.

57. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, pažeisdamas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, padarė analogiškas išvadas, jog ir sąskaitoje Nr. 1 laikytos lėšos priklausė ieškovei bei E. W. bendrosios dalinės nuosavybės teise ir lygiomis dalimis, nors byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės dėl sąskaitoje Nr. 1 laikytų lėšų iš esmės skiriasi nuo faktinių aplinkybių, susijusių su Taupymo sutarties sudarymu ir sąskaitos Nr. 2 atidarymu banke.

Dėl netinkamai nustatytų apeliacijos ribų ir šio proceso teisės normos pažeidimo įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui

58. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas nagrinėti atsakovų atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriuos skųsti apeliacine tvarka atsakovai neturėjo materialiojo teisinio suinteresuotumo (CPK 2, 5 straipsniai), netinkamai apibrėžė apeliacijos ribas (CPK 320 straipsnis), nevisapusiškai patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 263 straipsnis). Teisėjų kolegija šiems kasacinio skundo argumentams iš dalies pritaria.

59. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, reiškia, jog teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą. Nors pripažįstama, kad teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo, tačiau teismas turi analizuoti kitos šalies atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus ir rėmimasis kitos šalies nurodytais faktais ir įrodymais nelaikomas apeliacinio skundo ribų peržengimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjItMjQ4LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-122-248/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-122-248/2019">3K-3-122-248/2019</a> 39 punktą).

60. Šiuo atveju atsakovai savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ieškovę bei E. W. siejo ne bendraturčių teisiniai santykiai. Atsakovai įrodinėjo, kad šie santykiai turėtų būti kvalifikuojami kaip pavedimas ar kito asmens turto administravimas. Nors pirmosios instancijos teismas su šiais atsakovų teiginiais nesutiko ir konstatavo, kad E. W. ir ieškovę siejo bendrosios dalinės nuosavybės santykiai, teismo sprendimo rezultatas – atmesti ieškinį – buvo iš esmės palankus atsakovams, todėl jie neturėjo materialiojo teisinio intereso tokį teismo sprendimą skųsti apeliacine tvarka. Sutiktina ir su kasacinio skundo argumentu, kad vien pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai dėl ieškovės ir E. W. santykių teisinio kvalifikavimo savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies, nedaro poveikio atsakovų materialiosioms teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir negali jiems sukurti teisinių padarinių ateityje, todėl vien šie sprendimo motyvai apeliaciniu skundu taip pat negalėjo būti skundžiami.

61. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovų nuosekliai dėstomi argumentai dėl ieškovės ir E. W. teisinių santykių kvalifikavimo įėjo į šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyką, todėl turėjo būti tiriami ir vertinami. Apeliacinės instancijos teismas, neištyręs ir neįvertinęs atsakovų argumentų dėl galimai netinkamo teisinių santykių kvalifikavimo, nepašalino abejonių dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo. Dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas netinkamai pritaikius proceso teisės normas.

62. CPK 359 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, turi teisę pakeisti arba panaikinti sprendimą, nutartį ir priimti naują sprendimą, kai yra nustatomas proceso teisės normų pažeidimas, kurį jis pats gali pašalinti. Šiais atvejais kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kadangi byloje yra pateikti argumentai, kuriais atsakovai grindžia galimai netinkamą pirmosios instancijos teismo atliktą teisinių santykių kvalifikavimą, kasacinis teismas ištaisė šį apeliacinės instancijos teismo proceso teisės pažeidimą, anksčiau šioje nutartyje (nutarties 36–40 punktai) pasisakydamas dėl atsakovų argumentų, susijusių su ginčui aktualių ieškovę ir E. W. siejusių teisinių santykių kvalifikavimu.

63. Iš dalies sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad banko sąskaitos sutartimis ieškovė ir E. W. nuosavybės teisių į sąskaitose esančias lėšas neįgijo, kadangi į banko sąskaitas buvo įneštos jau anksčiau nuosavybės teise įgytos lėšos. Be to, kaip minėta, asmuo, įnešęs lėšas į sąskaitą banke ar kitoje kredito įstaigoje, nuosavybės teises į šias lėšas praranda, tačiau įgyja reikalavimo teisę reikalauti grąžinti šias lėšas. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, kokiu pagrindu ieškovė ir E. W. įgijo nuosavybės teises į lėšas, kurios vėliau buvo įneštos į banko sąskaitas, neturi esminės reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi tarp jų, kaip bendraturčių, egzistavo susitarimas nuo Taupymo sąskaitos sutarties sudarymo dienos (2021 m. balandžio 8 d.) šias lėšas laikyti bendrąja daline nuosavybe ir kad jos priklauso lygiomis dalimis.

64. Atsakovai taip pat teigia, kad šalių teisiniai santykiai aiškiai atitiko pavedimo ir kito asmens turto administravimo sutarčių požymius, kadangi E. W. pavedė ieškovei atlikti teisinius veiksmus, susijusius tiek su atstovavimu jos interesams, tiek ir su turto administravimu. Būtent šiuo tikslu ir buvo atidarytos bendros banko sąskaitos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais atsakovų argumentais.

65. Byloje nėra ginčo, kad ieškovę ir E. W. yra sieję pavedimo teisiniai santykiai, ieškovė atstovavo E. W. įsigyjant nekilnojamąjį turtą (2002 m. lapkričio 12 d. įgaliojimo pagrindu), ieškovė patvirtino, kad ji tvarkydavo E. W. kasdienius reikalus, taip pat atlikdavo pavedimus ir iš asmeninės E. W. banko sąskaitos. Be to, 2019 m. rugpjūčio 23 d. ieškovei išduotas įgaliojimas, kuriuo ieškovė įgaliota tvarkyti ir valdyti E. W. priklausantį butą; atstovauti daugiabučio namo savininkų bendrijos susirinkimuose ir juose balsuoti; atstovauti visose įstaigose ir organizacijose tvarkant dokumentus; valdyti, naudotis bei disponuoti E. W. priklausančiomis visomis lėšomis, esančiomis AB SEB banke ir AB Šiaulių banke; atstovauti jai sveikatos priežiūros įstaigose ir kt. 2022 m. liepos 7 d. šis įgaliojimas buvo panaikintas. Vis dėlto šiuo atveju svarbu ne nustatyti ieškovę ir E. W. praeityje siejusius teisinius santykius, o kvalifikuoti teisinius santykius, kurių pagrindu yra reiškiami ieškinio reikalavimai. Byloje nustatyta, kad ieškovę ir E. W. siejo bendrosios dalinės nuosavybės santykiai, kuriuos patvirtina Taupymo sąskaitos sutartis ir banko indėlių sutartys. Atsakovai byloje šių sutarčių neginčijo CK 1.87 straipsnio pagrindu, t. y. neįrodinėjo, jog šiomis sutartimis šalys iš tiesų siekė pridengti kitą, t. y. turto administravimo ar pavedimo, sandorį. Atsakovų argumentus, kad Taupymo sąskaitos sutartis buvo sudaryta iš esmės dėl patogumo, siekiant sudaryti ieškovei galimybę atstovauti E. W., rūpinantis pastarosios santaupomis, paneigia 2019 m. rugpjūčio 23 d. įgaliojimas, kadangi šiuo dokumentu ieškovei buvo suteikti itin platūs įgaliojimai, apimantys ir teisę disponuoti E. W. sąskaitose esančiomis lėšomis, todėl, pritariant ieškovės pozicijai, sutiktina, kad nebuvo jokio poreikio sudaryti papildomą sutartį dėl bendros banko sąskaitos. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė ir E. W., sudarydamos Taupymo sąskaitos sutartį, įnešdamos į šią sąskaitą lėšas, siekė kartu taupyti, nustatė bendrosios nuosavybės dalis, t. y. jas siejo bendraturčių teisiniai santykiai.

66. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai kvalifikavo dėl Taupymo sąskaitos sutarties sudarymo ir sąskaitos Nr. 2 atidarymo tarp ieškovės ir E. W. susiklosčiusius teisinius santykius kaip bendraturčių, o apeliacinės instancijos teismo padarytas proceso teisės normų pažeidimas, atsisakius pateikti argumentus dėl atsakovų atsiliepime pateiktų motyvų dėl teisinių santykių kvalifikavimo, nesudaro pagrindo naikinti ar pakeisti šį teismo sprendimą, kadangi pažeidimas ištaisytas kasaciniame teisme ir jis nelėmė neteisingo bylos išsprendimo. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pagrindu peržiūrėti bylą kasacine tvarka gali būti tik proceso teisės normų pažeidimas, jeigu jis galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Apeliacinės instancijos teismo sprendimą yra pagrindas pakeisti dėl kitų šioje nutartyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo padarytų proceso teisės pažeidimų.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

67. Apibendrinant tai, kas nurodyta, konstatuotina, jog apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino Taupymo sąskaitos sutarties nuostatas ir tinkamai kvalifikavo iš šios sutarties kilusius šalių teisinius santykius. Tačiau apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles, dėl to netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, susiklosčiusius dėl disponavimo bendroje sąskaitoje Nr. 1 buvusiomis lėšomis. Byloje tos pačios sutarčių aiškinimo ir įrodinėjimo taisyklės buvo pritaikytos skirtingoms faktinėmis aplinkybėmis situacijoms, o tai lėmė nepagrįstą 8946,69 Eur priteisimą ieškovei, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas keistinas sumažinant ieškovei iš atsakovų priteistiną sumą iki 24 481,71 Eur, o ieškinio reikalavimo dalį dėl 8946,69 Eur priteisimo iš atsakovų atmetant.

68. Iš dalies tenkinus kasacinį skundą ir pakeitus pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus, perskirstomos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos, paskirstomos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme (CPK 93 straipsnio 2, 5 dalys).

69. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

70. Pakeitus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus, patenkinta 73 proc. ieškinyje pareikštų reikalavimų (ieškinio reikalavimo suma – 33 428,41 Eur, patenkinta dėl 24 481,71 Eur sumos, atmesta dėl 8946,69 Eur sumos), todėl bylinėjimosi išlaidos tarp šalių yra paskirstomos remiantis šia proporcija. Ieškovė ieškinį apmokėjo 727 Eur žyminiu mokesčiu, taip pat patyrė 5000 Eur išlaidas už advokato pagalbą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovai patyrė 5656 Eur pagrįstų ir protingų bylinėjimosi išlaidų. Prašoma priteisti išlaidų teisinei pagalbai atlyginimo suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos) nustatyto maksimalaus dydžio, todėl ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina 4181 Eur (5727 Eur × 73 proc.). Iš ieškovės atsakovams lygiomis dalimis priteistinas 1527 Eur (5656 Eur × 27 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Subendrinus nurodytas sumas ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinas 2654 Eur bylinėjimosi išlaidų (po 1327 Eur iš kiekvieno atsakovo) pirmosios instancijos teisme atlyginimas.

71. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 3727 Eur bylinėjimosi išlaidų (727 Eur žyminio mokesčio, 3000 Eur išlaidų už advokato pagalbą parengiant apeliacinį skundą). Atsakovai apeliacinės instancijos teisme patyrė 3630 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsakovų prašoma priteisti išlaidų teisinei pagalbai rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą atlyginimo suma viršija Rekomendacijų 7, 8.11 punktuose nustatytą maksimalų dydį (2809 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės reikalavimai tenkinti 73 proc., ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiamas 2721 Eur (3727 Eur × 73 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Iš ieškovės atsakovams lygiomis dalimis priteistinas 758 Eur (2809 Eur × 27 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Subendrinus nurodytas sumas ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinas 1963 Eur bylinėjimosi išlaidų (po 981,5 Eur iš kiekvieno atsakovo) apeliacinės instancijos teisme atlyginimas.

72. Kasaciniame teisme ieškovė patyrė 3700 Eur išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą. Atsakovai kasaciniame teisme patyrė 4357 Eur bylinėjimosi išlaidų (727 Eur žyminio mokesčio ir 3630 Eur advokato pagalbos išlaidos). Šalių prašoma priteisti kasaciniame teisme patirtų išlaidų teisinei pagalbai atlyginimo suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiama 2701 Eur (3700 Eur × 73 proc.). Iš ieškovės atsakovams lygiomis dalimis priteisiama 1176 Eur (4357 Eur × 27 proc.). Subendrinus nurodytas sumas ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinas 1525 Eur bylinėjimosi išlaidų (po 762,5 Eur iš kiekvieno atsakovo) kasaciniame teisme atlyginimas.

73. Pirmosios instancijos teismo patirtos pašto išlaidos sudaro 8,64 Eur. Apeliacinės instancijos teisme bei kasaciniame teisme pašto išlaidų nepatirta. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei tvarka reglamentuojama CPK 96 straipsnyje. CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Įvertinus pirmiau nurodytus argumentus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, šioje byloje nustatytas aplinkybes dėl bylos baigties, tai, kad procesinių dokumentų įteikimo išlaidos iš kiekvieno proceso dalyvio neviršija 8 Eur dydžio sumos, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, redakcija, įsigaliojusi nuo 2024 m. sausio 1 d., 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 9 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės L. D. ieškinio reikalavimas atsakovams V. G. ir I. G. dėl 24 481,71 Eur sumos priteisimo, panaikinti, dėl šios reikalavimų dalies priimti naują sprendimą – šią ieškinio reikalavimų dalį tenkinti.

Priteisti ieškovei L. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) solidariai iš atsakovų V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 24 481,71 Eur (dvidešimt keturis tūkstančius keturis šimtus aštuoniasdešimt vieną Eur 71 ct), 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. kovo 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat iš atsakovų V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis priteisti 2654 (du tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt keturis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (po 1327 Eur iš kiekvieno atsakovo).

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės L. D. ieškinio reikalavimas atsakovams V. G. ir I. G. dėl 8946,69 Eur sumos priteisimo, palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei L. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis iš atsakovų V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1963 (vieną tūkstantį devynis šimtus šešiasdešimt tris) Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo (po 981,50 Eur iš kiekvieno atsakovo).“

Priteisti ieškovei L. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis iš atsakovų V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1525 (vieną tūkstantį penkis šimtus dvidešimt penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo (po 762,50 Eur iš kiekvieno atsakovo).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Artūras Driukas

Eglė Zemlytė