Administracinė byla Nr. I2-10925-809/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02530-2024-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugsėjo 24 d.
Vilnius
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. B. R. skundą atsakovams Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).
Teismas
nustatė:
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu ir skundo papildymu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024-05-20 sprendimą Nr.24S124709 ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2024-05-14 sprendimą atsisakyti išduoti vizą.
Nurodo, kad 2024-05-14 buvo atsisakyta išduoti Šengeno vizą dėl to, kad pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai arba vidiniam saugumui. Pareiškėja 2024-05-23 el. paštu gavo pranešimą iš Departamento apie uždraudimą atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024-05-20 iki 2029-05-19. Pažymi, kad nuo 2007 metų dirba mokesčių inspektore Maskvoje. Mokesčių inspektore dirba 17 metų. Ankščiau pareiškėjai vizos buvo išduotos 4 kartus. Lietuvą lankydavo ne kaip turistė, o tikslu aplankyti savo giminaičius iš tėvo pusės, nes jis yra lietuvis. Be to, pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos pilietis. Kaip ir šiuo atveju, kelionė 2024-05-04 – 2024-05-17 buvo suplanuota aplankyti vyro tėvus, kurie švenčia gimtadienius. Pareiškėja prašo atšaukti sprendimų, kuriais apribota galimybė atvykti į Lietuvą galiojimą. Pareiškėjai nėra suprantamos priežastys, dėl kurių jai uždrausta atvykti į Lietuvą. Pažymi, kad jos darbas nėra susijęs su politika, priešingai, šalyje draudžiama lankytis mitinguose, politikuoti. Taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos ketinimus rinkti informaciją apie Lietuvą ir pan.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjos skundą atmesti.
Nurodo, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – VSD) 2024-05-13 Nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad VSD vertinimu, pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos valstybinėje institucijoje (Federalinėje mokesčių tarnybos valdyboje), privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus Šengeno vizą ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. VSD konstatavo, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Migracijos departamentas pagal kompetenciją atliko pareiškėjos individualų vertinimą ir nustatė, kad pareiškėja neturi socialinių (pareiškėjos sutuoktinis yra deklaravęs išvykimą į Rusijos Federaciją nuo 2020-07-01) ar ekonominių (nebuvo įsidarbinusi Lietuvos Respublikoje) ryšių su Lietuvos Respublika, pareiškėjai leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje ar nacionalinės vizos išduoti nebuvo, įvertino ginčijamo sprendimo proporcingumą.
Departamentas remiasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 133 straipsnio 5 dalimi bei nurodo, kad rėmėsi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.
Dėl skundo argumentų nurodo, kad pareiškėjos skundo teiginiai, kad jai Lietuvos Respublikos ambasada buvo išdavusi 4 vizas neturi reikšmės ginčijamo sprendimo teisėtumui. Migracijos departamentas anksčiau nebuvo gavęs informacijos iš VSD, kad pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos Federalinėje mokesčių tarnybos valdyboje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
Atsakovė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjos skundą atmesti.
Nurodo, kad nagrinėdami pareiškėjos prašymą išduoti Šengeno vizą, kreipėsi į VSD. VSD nurodė, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui. VSD išvada ir visuma nustatytų aplinkybių leido atsakovei priimti 2024-05-14 sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčio pagrindu – kai viena ar kelios Šengeno erdvės šalys mano, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos saugumui ir viešajai tvarkai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjos skundą atmesti.
Pažymi, kad VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie dirba ar anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. VSD vertinimu, priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Kadangi VSD pareiškėją pripažino kaip keliančią grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.
konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2024-05-14 sprendimo atsisakyti išduoti vizą ir Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2024-05-20 sprendimo Nr.24S124709 teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja 2024-04-17 Lietuvos Respublikos Ambasadai Maskvoje (toliau – ir Ambasada) pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą.
VSD 2024-05-13 Nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad VSD vertinimu, pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos valstybinėje institucijoje (Federalinėje mokesčių tarnybos valdyboje), privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus Šengeno vizą ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. VSD konstatavo, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.
Ambasada, vadovaudamasi Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a p. vi p., 2024-05-14 priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjai atsisakyti išduoti Šengeno vizą, nes viena ar kelios valstybės narės pareiškėją laiko keliančia grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui.
Migracijos departamentas pagal kompetenciją atliko pareiškėjos individualų vertinimą ir nustatė, kad pareiškėja neturi socialinių (pareiškėjos sutuoktinis yra deklaravęs išvykimą į Rusijos Federaciją nuo 2020-07-01) ar ekonominių (nebuvo įsidarbinusi Lietuvos Respublikoje) ryšių su Lietuvos Respublika, pareiškėjai leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje ar nacionalinės vizos išduoti nebuvo, įvertino ginčijamo sprendimo proporcingumą. Tuo pagrindu priėmė 2024-05-20 sprendimą Nr.24S124709, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).
Pareiškėja nesutikdama su priimtais sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą.
Pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunktį atsisakoma išduoti vizą, jei prašymą pateikęs asmuo laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte.
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUFTLTg0Ni03NTYvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eAS-846-756/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eAS-846-756/2020">eAS-846-756/2020</a> yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010 ir kt.). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.
Nagrinėjamu atveju Ambasada, priimdama skundžiamą sprendimą, vadovavosi VSD išvada (VSD atlieka užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą), kurioje pateikta informacija apie pareiškėjos tarnybą Federalinėje mokesčių tarnybos valdyboje, jos galimą lojalumą atitinkamoms Rusijos tarnyboms bei tikimybę būti išnaudotai Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.
Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pareiškėjos pateiktus dokumentus Ambasadai, pripažįsta, kad Ambasada pagrįstai atsisakė pareiškėjai išduoti Šengeno vizą, nes pareiškėja laikytina keliančia grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui. Teismo vertinimu, VSD surinkti duomenys iš esmės turėjo pakankamą pagrindą Ambasadai priimti ginčijamą sprendimą, nes VSD Išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Tokia išvada, teismo vertinimu, darytina atsižvelgus į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, sutiktina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas (aplankyti giminaičius Lietuvoje) negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismas taip pat pažymi, kad vien faktinė aplinkybė, jog, kaip nurodė pareiškėja, kad jos tarnyba nėra politinio pobūdžio, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su kitomis valstybės sistemos struktūromis, ar pareiškėjos lojalumas joms neegzistuoja.
Visuotinai žinoma, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus pirmiau aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Pareiškėja nors ir nurodo, kad pagrindų vertinti pareiškėją kaip galimai keliančią grėsmę valstybės saugumui nėra, nes pareiškėjos darbovietė nėra politinio pobūdžio, taip pat ji pati nedalyvauja mitinguose ir pan., tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjos lojalumas Rusijai, jai dirbant valstybinėje įstaigoje (mokesčių inspektore), aiškiai tikėtinas, ir tai, nagrinėjamu atveju, yra pakankamas pagrindas išvadai, kad pareiškėjos lojalumas savo darbovietei, Rusijai, gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Be kita ko, Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėjai būnant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
Tai, kad pareiškėjai anksčiau buvo išduotos vizos (teisėtai) savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti Ambasados sprendimo neproporcingumą. Ši aplinkybė (apie ankstesnių vizų išdavimą), taip pat nereiškia, kad pareiškėja turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai ir vėliau bus išduotos Šengeno vizos.
Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti pareiškėjai Šengeno vizos, jeigu toks išdavimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Išnagrinėjus bylą nenustatyta teisinių pagrindų panaikinti Ambasados sprendimą, kadangi pareiškėjai pagrįstai atsisakyta išduoti Šengeno vizą Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčio pagrindu.
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014-04-14 įsakymu Nr. 3K-33,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka). Šios tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog Departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017-01-19 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017-06-20 sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., pvz., 2012-03-29 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-822-2220/2012).
Byloje nustatyta, kad Departamentas, priimdamas sprendimą, vadovavosi VSD išvada, kurioje konstatuota, jog pareiškėja nuo 2007 metų (17 metų) dirba Federalinėje mokesčių tarnybos valdyboje Maskvoje, mokesčių inspektore. Pareiškėja dirbdamas Rusijos mokesčių sistemoje privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Taigi, nors iš Departamento priimto sprendimo, kuriuo uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nustatyta, jog esminis šio sprendimo pagrindas yra VSD išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjos darbo Rusijos Federacijos mokesčių sistemoje, tačiau iš šio sprendimo turinio taip pat matyti, kad Departamentas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą, t. y. jos šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika ir nustatė, kad pareiškėjos sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis nuo 2020-07-01 yra deklaravęs išvykimą į Rusijos Federaciją, ekonominių ryšių pareiškėja su Lietuva neturi (Lietuvoje nedirba), o dėl ryšių su giminaičiais Lietuvoje Departamentas sprendė, kad pareiškėjos atvykimas į Lietuvą gali būti susijęs su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu.
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir nenustačius byloje jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, darytina išvada, kad Departamentas, atsižvelgęs į geopolitinį kontekstą (2022-02-24 Rusijos Federacijos pajėgų invazija į Ukrainą; agresyvios užsienio politikos, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui vykdymas), t. y. įvertinęs minėtų aplinkybių visumą, turėjo teisinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje galėtų kelti grėsmę.
Pabrėžtina, kad Departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų. Kaip jau minėta (papildomai nekartojant), VSD surinkti duomenys leido Departamentui priimti ginčijamą sprendimą, nes VSD rašte pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.
Teismo vertinimu, Departamento sprendimu pareiškėjos asmeniui pritaikytas draudimas yra proporcingas, pareiškėja nei faktiškai, nei teisiškai nepagrindė savo teiginių, todėl jos argumentai laikytini deklaratyviais. Kaip jau buvo minėta atsakovas vadovavosi turimais duomenimis ir sprendime nurodė tiek teisinį, tiek faktinį jo pagrindą. Teismas savarankiškų pagrindų sprendimo uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką panaikinimui nenustatė, todėl Departamento sprendimas paliktinas galioti. Nors pareiškėja nurodė, kad sprendimas yra neproporcingas, varžantis pareiškėjos teises labiau nei siekiami tikslai, tačiau pareiškėjos asmeninis interesas atvykti į Lietuvą, kaip jau pirmiau minėta, negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Departamento sprendimas buvo priimtas laikantis nustatytų procedūrų, atlikus objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas išvadas, todėl panaikinti Departamento 2024-05-20 sprendimą Nr.24S124709 nėra teisinio pagrindo.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos I. B. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.
Teisėjos Gitana Butrimaitė
Egidija Puzinskaitė
Eglė Žulytė-Janulionienė
