M. K. pagal BK 140 str., 48 str. 4 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-5-654/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25933-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.1.7.3; 2.1.7.4.1; 2.8.9.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Aleno Piesliako (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nuteistajam M. K., jo gynėjui advokatui Ramūnui Vanagui,

nukentėjusiajai I. G.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 8 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 25 d. nuosprend

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės Ivetos Vaivadienės ir nukentėjusiosios I. G. apeliacinius skundus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 25 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dešimties mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 3 punktu, 5 dalies 2 punktu, jis įpareigotas per bausmės atlikimo laikotarpį atlyginti nukentėjusiajai I. G. ne mažiau kaip pusę šiuo nuosprendžiu priteistos turtinės žalos, taip pat visą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą ir šiuo nuosprendžiu priteistą turtinę žalą, ir uždrausta bausmės atlikimo laikotarpiu vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokurorės ir nukentėjusiosios, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. M. K. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2021 m. liepos 30 d. apie 21.15 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), nuėjęs į vidinį namo kiemą ir pamatęs I. G., sėdinčią jai priklausančiame bute fotelyje prie lango, priėjo prie jos buto lango, paėmė nuo palangės betoninę plytą, pravėręs užuolaidą pasitikslino nukentėjusiosios buvimo vietą ir per užuolaidą tyčia plyta sudavė I. G. ne mažiau kaip vieną kartą į galvą ir į petį, ir iš įvykio vietos pasišalino. Taip M. K. tyčiniais smurtiniais veiksmais padarė nukentėjusiajai I. G. muštinę žaizdą kairio momens srityje, 21 ir 22 dantų vainikų lūžius, poodinių kraujosruvų viršugalvyje, kairiame petyje, t. y. padarė sužalojimus, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, ir sukėlė jai fizinį skausmą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiosios I. G. ir liudytojos V. P. parodymai nebuvo nuoseklūs ir iš dalies neatitinka kaltinime nurodytų aplinkybių, tačiau, gretinant juos su kitais įrodymais, jų visumos pakanka išvadai, jog nukentėjusiajai fizinį skausmą sukėlė ir nežymiai sveikatą sutrikdė M. K.. Dėl to apeliacinės instancijos teismas M. K. priimtą išteisinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pripažindamas jį kaltu ir nuteisdamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 8 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 25 d. nuosprendį arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Nuteisdamas M. K., apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3–5 dalių pažeidimus, nes įrodymais pripažino ir tokius duomenis, kurie nei patvirtino, nei paneigė aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, taip pat šių duomenų nebuvo galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) ir nekaltumo prezumpcijos principus, įrodymus vertino neišsamiai, selektyviai, tendencingai, šališkai, naudingai nukentėjusiajai ir nepalankiai kasatoriui. Nukentėjusiajai palankius įrodymus teismas nemotyvuotai įvertino kaip patikimus ir pakankamus M. K. kaltei pagrįsti. Skundžiamas nuosprendis nėra įtikinamas, kelia abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo ir teisingumo, o teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus neparemtas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir priimtų sprendimų išsamiu argumentavimu. Tai, kad M. K. pateiktas kaltinimas iš esmės neatitiko šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, lėmė jo teisės į gynybą suvaržymą.

3.2. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas buvo objektyvus. Šis teismas teisingai įvertino nukentėjusiosios I. G. ir jos dukters liudytojos V. P. viso proceso metu duotus parodymus, aptarė jų skirtumus ir padarė teisingą išvadą, kad jie yra nenuoseklūs ir prieštaringi dėl blogų nukentėjusiosios ir jos dukters santykių su M. K.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiosios I. G. ir liudytojos V. P. parodymai yra nepatikimi ir kad jų nepakanka išvadai, jog nukentėjusiąją sužalojo M. K.. I. G. ir V. P. viso proceso metu nenuosekliai nurodė svarbias bylos faktines aplinkybes, pvz., su kuo M. K. galimai naudojo fizinį smurtą, kiek ir kokius smūgius sudavė per užuolaidą, ar matė visa tai nukentėjusiosios duktė ir kt. Kadangi šių asmenų parodymai nuolat kito, tai nėra galimybės jų patikrinti BPK įtvirtintais proceso veiksmais ir nustatyti, kurios jų nurodytos aplinkybės yra teisingos, o kurios – melagingos.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nukentėjusiosios I. G. ir liudytojos V. P. parodymai nėra nuoseklūs ir patikimi, iš dalies neatitinka specialisto išvadoje nustatytų faktų ir specialisto paaiškinimų. Be to, apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo abejone, jog V. P. tiesiogiai matė M. K., smurtaujantį prieš nukentėjusiąją, ir jo atliktus smurtinius veiksmus bei jų eiliškumą. Tačiau tokį parodymų nenuoseklumą apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įvertino tik kaip netikslumą dėl tam tikrų detalių ir hiperbolizavimą. Todėl teismas minėtus parodymus neteisėtai pripažino tinkamais M. K. kaltės įrodymais, nors jie nei patvirtina, nei paneigia kokias nors svarbias bylos faktines aplinkybes.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai melagingais pripažino M. K. parodymus, nors jie viso proceso metu buvo nuoseklūs. Teismas tinkamai neįvertino M. K. parodymų, kad nukentėjusiąją I. G. sužaloti galėjo jos duktė V. P., kuri jau buvo tai dariusi anksčiau. Nukentėjusioji galimai nenurodė, kad ją sužalojo duktė, nes nenorėjo, kad ši vėl būtų išvežta priverstinai gydytis nuo psichikos ligos, todėl apkalbėjo kasatorių. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino ir aplinkybės, kad nukentėjusioji I. G. ir liudytoja V. P. buvo suinteresuotos apkalbėti kasatorių dėl jų ankstesnių konfliktų, dėl kurių V. P. net buvo iškelta baudžiamoji byla. Nors teismas ir pažymėjo, kad blogi nukentėjusiosios I. G. ir M. K. santykiai bei įsisenėję konfliktai, taip pat faktas, kad nukentėjusiosios dukteriai pagal M. K. kreipimąsi buvo taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, sudaro pagrindą įžvelgti I. G. suinteresuotumą apkalbėti M. K., tačiau klaidingai nurodė, kad tai lygiai taip pat sudaro pagrindą manyti, jog ir M. K., būdamas neblaivus ir pamatęs nukentėjusiąją, iš esmės turėjo motyvą prieš ją panaudoti smurtą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo M. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)

5. Kasaciniame skunde ginčijamas apeliacinės instancijos teismo M. K. priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Jo neteisėtumas grindžiamas esminiais BPK pažeidimais Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijai neteisingai ir nesilaikant BPK 20 straipsnio 3–5 dalyse nustatytų reikalavimų įvertinus įrodymus. Teisėjų kolegija su kasacinio skundo argumentais nesutinka.

6. Šioje byloje žemesnės instancijos teismai priėmė skirtingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, pripažino, kad prieštaringų ir nenuoseklių, konfliktinius santykius su M. K. turėjusių nukentėjusiosios I. G. ir liudytojos V. P. parodymų nepakanka M. K. kaltumui pagrįsti. Remdamasis in dubio pro reo principu, teismas išteisino jį dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas, kitaip įvertinęs tuos pačius bylos įrodymus, nustatė, kad byloje jų pakanka M. K. kaltumui patvirtinti, pripažino jį kaltu ir nuteisė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nukentėjusiosios I. G. nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo.

7. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų (nuosprendžių ar nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33-458/2020). Tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar šiuo sprendimu tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYtNzE5LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26-719/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26-719/2020">2K-26-719/2020</a>).

8. Apeliacinės instancijos teismas vertina bylos duomenis ir pripažįsta juos įrodymais, jais argumentuotai remiasi arba juos atmeta laikydamasis tų pačių įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, kaip ir pirmosios instancijos teismas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYtNjg5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26-689/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26-689/2018">2K-26-689/2018</a>, 2K-78-648/2020). Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika (ne)turi baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.

9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcwLTYyOC8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-270-628/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-270-628/2020">2K-270-628/2020</a>, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022).

10. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priėmęs naują apkaltinamąjį nuosprendį M. K., kasaciniame skunde nurodytų procesinių pažeidimų nepadarė. Spręsdamas M. K. baudžiamosios atsakomybės klausimą, apeliacinės instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas dėl nustatytų faktinių aplinkybių. Šio teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas trūkumų neturi. Priešingai, atskiri įrodymai vertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, išvados padarytos įvertinus įrodymų visumą, susiejus juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui nesuteikus išskirtinės reikšmės. Skundžiamame nuosprendyje įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, aiškiai argumentuota, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, taip pat kodėl tiek atskiri įrodymai, tiek jų visuma yra pakankami M. K. kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo išvados argumentuotos ir logiškos. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK jo turiniui keliamus reikalavimus (BPK 331 straipsnio 2 dalis) ir teismų praktikos išaiškinimus.

11. Įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, taip pat tai, jog apeliacinės instancijos teismas kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus, savaime nereiškia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224-628/2024). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, pagal prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė nukentėjusiąją I. G., apklausė specialistę R. Gaidienę apie nukentėjusiosios sužalojimų tyrimo aplinkybes ir jo metu padarytas išvadas, teismo posėdžio metu apžiūrėjo daiktinius įrodymus, dar kartą įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus – nuteistojo M. K., nukentėjusiosios I. G., liudytojų V. P., O. K., V. N., J. K. ir E. N. parodymus, specialistės R. Gaidienės paaiškinimus ir rašytinę bylos medžiagą: specialisto išvadą Nr. G 1952/2021(01), objektų apžiūros protokolus, greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelę ir kitus rašytinius įrodymus. Įvertinęs šiuos įrodymus, apeliacinės instancijos teismas paneigė pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atskirų įrodymų vertinimo, dėl bylai reikšmingų faktų tikrumo ir M. K. kaltės. Teismas išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl M. K. išteisinimo yra nepagrįstos ir kokius įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus padarė pirmosios instancijos teismas.

12. Nuteistojo M. K. kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi suinteresuotų bylos baigtimi nukentėjusiosios I. G. ir liudytojos V. P. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, neteisingi. Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant dėl neesminių detalių prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTQtMzAzLzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-94-303/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-94-303/2019">2K-94-303/2019</a>, 2K-148-303/2023).

13. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nukentėjusiosios I. G. ir liudytojos V. P. parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs ir visa apimtimi neatitinka kaltinime nurodytų aplinkybių (dėl suduotų smūgių skaičiaus, sužalojimų mechanizmo ir kt.). Tačiau, išanalizavęs parodymų visumą, aptaręs jų kitimo eigą ir pasisakęs dėl skirtingų apklausų metu duotuose parodymuose esančių tam tikrų neatitikimų, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad dėl esminių bylos aplinkybių jų parodymai buvo tikslūs ir nekito viso proceso metu. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pateikė išsamius motyvus dėl nukentėjusiosios I. G. ir liudytojos V. P. parodymų patikimumo ir pagrįstai rėmėsi ta jų dalimi, kurią patvirtino kitų byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Taigi, teismas nuteistojo kaltę grindė ne tik nukentėjusiosios ir liudytojos parodymais, kurie buvo pagrindinis įrodymų šaltinis, bet ir specialisto išvada, iš dalies liudytojų O. K. ir E. N. parodymais bei kitais įrodymais, kurie išsamiai aptarti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje ir kurių visuma patvirtina, kad nukentėjusiajai fizinį skausmą sukėlė ir nežymiai sveikatą sutrikdė M. K..

14. Nuteistojo M. K. kasaciniame skunde bylos įrodymai yra analizuojami selektyviai, atskirai kritikuojant įrodymus, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas kasatoriaus gynybinę versiją. Tačiau, priešingai nei nurodo kasatorius, šis teismas tyrė ir analizavo tiek nuteistąjį teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įrodymai buvo patikrinti tiek teisėtumo, tiek patikimumo aspektu, motyvuotai argumentuojant, kodėl nesivadovaujama nuteistojo M. K. parodymais, paneigiant jo versiją, kad jis byloje nagrinėjamu metu nesužalojo nukentėjusiosios I. G.. Vien tai, kad, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas kitaip įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo remdamasis padarė kitokias išvadas apie faktines bylos aplinkybes, nereiškia, kad teismas, vertindamas įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir 44 straipsnio 6 dalį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinės bylos nagrinėjimo ribas ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis tinkamai motyvuotas, yra neprieštaringas ir išsamus, neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimo rezultatu.

15. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo M. K. kaltumas dėl nukentėjusiosios I. G. nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo yra pagrįstas leistinų, patikimų, išsamiai ir nešališkai įvertintų įrodymų visuma ir nekelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepadarė kasatoriaus nurodytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Rima Ažubalytė

Alenas Piesliakas